Antano ir Jono Juškų mokslinės veiklos Kazanėje ideologiniai kontekstai

Straipsniai / Articles 199 MARGARITA MATULYTĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas Mokslinių tyrimų kryptis: etnologijos ideologiniai aspektai. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-09 ANTANO IR JONO JUŠKŲ MOKSLINĖS VEIKLOS KAZANĖJE IDEOLOGINIAI KONTEKSTAI The Ideological Context of Scholarly Work of Antanas and Jonas Juška in Kazan ANOTACIJA Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kodėl būtent Kazanėje 1878–1882 m. buvo įmanoma išleisti brolių Juškų parengtus veikalus (lietuvių tautinį folklorą) lotynų raidynu. Tyrimas nukreiptas į jų aktyviausios mokslinės veiklos periodu Kazanės krašte vyravusias sociokultūrines sąlygas ir ideologinius mokslinės aplinkos kontekstus. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių folkloras, lotyniškas šriftas, kirilika, leidyba, Kazanės universitetas, lingvistinių tyrimų centras. ANNOTATION The article attempts to answer the question why Kazan was the place where the works (Lithuanian folklore) compiled by the Juška brothers could be published in the Latin script in the period 1878–1882. The research focuses on the sociocultural conditions and ideological contexts of the scholarly environment that prevailed in Kazan region during the period of their academic activity. KEYWORDS: Lithuanian folklore, Latin script, Cyrillic script, publishing, Kazan University, Center for Linguistic Research. MARGARITA MATULYTĖ 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI ĮVADAS Brolių Juškų biografijoje, kurią rekonstravo Antanas Mockus (2003), išskirti du gyvenimo etapai Kazanėje. Pirmasis – 1862–1864 m. Šiuo laikotarpiu Jonas Juška pagal paskyrimą dirbo Kazanės karo žinybos mokykloje, kur parengė ir nesėkmingai Rusijos mokslų akademijoje bandė išleisti lietuvių kalbos gramatiką. Antrasis – 1875 m. Tais metais Jonas grįžo į Kazanę dirbti mokytoju gimnazijoje ir rūpinosi brolio surinktų dainų ir vestuvių papročių leidyba, o 1879 m. talkinti Jonui čia persikėlė ir Antanas. Abu broliai mirė (Antanas – 1880 m., Jonas – 1886 m.) ir buvo palaidoti Kazanėje. Straipsnyje, remiantis Juškų biografo A. Mockaus tyrimu, išplečiamas įtakos jų mokslinei veiklai turėjusių asmenybių ir aplinkybių kontekstas, siekiant pagrįsti lietuvių folkloro lotynų raidynu leidybos Kazanėje dėsningumą. Apeliuojant į istorikų Dariaus Staliūno (2006), Aleksejaus Milerio (2010), Henryko Głębockio (2013), Michailo Dolbilovo (2010) įžvalgas dėl bendros Rusijos imperijos kolonizavimo politikos, rusinimo strategijų ir priežastinių ryšių, dėmesys koncentruojamas į per kelis dešimtmečius Kazanėje susitelkusios mokslininkų bendruomenės etosą. Čia, totorių sostinėje, nutolusioje nuo politinio centro ir konfliktinių židinių, susiformavo stipri lenkų ir lietuvių kilmės diaspora, dalyvavusi regiono kultūroje, moksle, švietime ir, be abejonės, išsaugojusi tautinę ideologiją bei vertybes, veikusias bendrą sociokultūrinę atmosferą. Integruodamasis į vietinę bendruomenę buvęs Lenkijos ir Lietuvos elitas Kazanėje diegė europietišką gyvenimo būdą, skleidė tarp vietinių gyventojų liberalizmo idėjas. Dalis jų čia pateko po sisteminio anticarinių judėjimų ir sukilimų dalyvių trėmimo į Pavolgio regioną. Pirmoji tremtinių banga iš Lietuvos Kazanę pasiekė 1824 m. Čia buvo ištremti filomatai ir filaretai – Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai: Janas Wiernikowskis, Józefas Kowalewskis, Feliksas Kulakowskis, Hilarijus Lukaševskis, Teodoras Lozinskis, Mikalojus Kozlovskis ir kiti mokslininkai, tad ne be pagrindo Kazanė įgijo neoficialų intelektualiosios tremties Rusijos imperijoje sostinės statusą (Шарифжанов 2002). Kitą nemažą diasporos sluoksnį sudarė mokslininkai, po studijų Maskvos, Sankt Peterburgo ar Europos universitetuose tęsę karjerą Kazanės universitete, kuris atliko svarbų vaidmenį jų pasaulėžiūros ir mokslinės minties sklaidoje. Jie ne tik įsitvirtino universitete, bet ir išaugino savo šeimų mokslininkų dinastijas – Dogelių (Janas – farmakologas, jo sūnus Michailas – tarptautinės teisės profesorius, sūnėnas Aleksandras – anatomas, fiziologas), Zaleskių, Kovalevskių, Adamiukų, Kovalskių (tėvas Marianas ir sūnus Aleksandras – astronomai), Lukaševskių, Petrovskių, Janiševskių (Erastas – matematikas, 1871 m. išrinktas Kazanės burmistru, jo sūnūs: Michailas – geologas ir paleontologas, Aleksejus – neuropatologas ir psichiatras, Dmitrijus – biologas) (Гатилова 2012). Straipsniai / Articles 201 Antano ir Jono Juškų mokslinės veiklos Kazanėje ideologiniai kontekstai Ypač stiprus lenkų kilmės mokslininkų branduolys susitelkė filologijos srityje. XIX a. universitete susiformavo net keli tyrimų centrai: slavistikos mokykla, kuriai pradžią davė profesorius Viktoras Grigorovičius, o tyrimus tęsė Memnonas ir jo sūnus Nestoras Petrovskiai; mongolistikos centras, kurio pradininku buvo Józefas Kowalewskis (1854–1860 m. ėjęs Kazanės universiteto rektoriaus pareigas); lyginamosios kalbotyros centras, kurį įkūrė Janas Baudouinas de Courtenay su Mikołajumi Kruszewskiu. XIX a. Kazanės universitete dirbo per 60 lietuvių ir lenkų kilmės mokslininkų (Koerner, Szwedek, red., 2001). Jų lingvistiniai tyrimai buvo atliekami nepalankiomis filologijos mokslui sąlygomis, kai caro valdžia, vykdydama agresyvią imperijos tautų kultūrų ir kalbų adaptavimo bei integravimo politiką, tiesiogiai kišosi ir į mokslą, pasitelkdama jį veiksmų bei priemonių programai formuoti. Istorikas Aleksejus Mileris, lygindamas kalbų kirilizavimo atvejus Rusijos imperijoje, pastebi bendras procesų tendencijas, siedamas jas su didžiųjų valstybių geopolitiniais interesais, ir pabrėžia, kad svarbiausiu politinių ideologų uždaviniu buvo ne tiek asimiliuoti mažąsias tautas, kiek įtvirtinti lojalų caro valdžiai identitetą ir slopinti opozicinę įtaką: Šiaurės Vakarų krašte siekta lietuvių kultūrą nutolinti nuo Abiejų Tautų Respublikos sugrąžinimą puoselėjančių lenkų, Ostzėjinėse gubernijose latvių ir estų kultūras atskirti nuo stiprėjančios Vokietijos įtakos, Pavolgio regione – nuo Osmanų imperijos, kaip musulmonų traukos centro (Миллер 2010). Šią mokslininko nuomonę patvirtina ir Rusijos mokslų akademijos bandymas išleisti Juškų parengtas dainas lotyniškais rašmenimis. Kaip žinoma, 1867 m. pirmasis 33 dainų rinkinys Mokslų akademijos darbuose buvo išleistas kirilika su J. Juškos vertimu į rusų kalbą. 1878 m. broliai Juškos, sugrįžę prie dainų leidybos Kazanės universitete, taip pat kreipėsi ir į Mokslų akademiją dėl galimybės publikuoti originalą, netranskribuojant tekstų į kiriliką. Sostinėje 1100 dainų rinkinys Lietuviškos svotbinės dajnos lotynų abėcėle buvo išleistas tik 1883 m., o 1884 m. išėjo dar viena publikacija Mokslų akademijos leidinyje, kiek vėliau pasirodė ir Antano Juškos Lietuvių–rusų–lenkų kalbų žodynas, tik, priešingai nuo periferinės Kazanės, klausimas svarstytas ilgiau (rūpinosi Peterburgo universiteto profesorius Izmailas Sreznevskis, Rusijos mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriaus vadovas Jakovas Grotas, Charkovo universiteto profesorius Aleksandras Potebnia) ir aukštesnėse instancijose – 1880 m. leidimą dėl lietuviškų veikalų moksliniu lotynišku šriftu (pagal Augusto Schleicherio sistemą) suteikė caras Aleksandras II liaudies švietimo ministro Dmitrijaus Tolstojaus teikimu, suderinus sprendimą su vidaus reikalų ministru Levu Makovu, su sąlyga, kad „šie leidiniai nebūtų platinami tarp lietuvių, gyvenančių Šiaurės vakarų ir Pavyslio kraštuose“ (Mockus 2003: 140). MARGARITA MATULYTĖ 202 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI LINGVISTINIŲ TYRIMŲ CENTRAS KAZANĖS UNIVERSITETE: DEPOLITIZUOTAS MOKSLAS Tuo laikotarpiu, kai Kazanėje buvo rengiamos ir spausdinamos lietuvių liaudies dainos, universitetas funkcionavo pagal galiojančius Bendrus Rusijos imperatoriškųjų universitetų įstatus (Зайцева 2016: 217–218, 220). 1863 m. patvirtinti įstatai universitetams suteikė didesnį autonomiškumą, išplėtė mokslinę kompetenciją – buvo suformuota fakultetų struktūra (Istorijos-filologijos, Fizikos-matematikos, Teisės, Medicinos), kas iš dalies komplikavo kadrų politiką – dėl išplėsto dėstytojų etatų skaičiaus Kazanės universitete pristigo profesūros. Skubiai auginant naujus mokslininkus ir pedagogus, universitetas dvejų metų stažuotėms į užsienį siųsdavo stipendininkus, kurie turėjo galimybę per 2–4 metus savarankiškai atlikdami tyrimus parengti ir apsiginti disertacijas. Taip 1868 m. Kazanės universitete profesoriaus vardas suteiktas net 9 jauniems mokslininkams, kurių vidutinis amžius buvo 34 metai, o 1869 m. profesoriais tapo dar 7 mokslininkai, kurių vidutinis amžius siekė 38 metus, o 1871 m. jų vidutinis amžius buvo 31 metai (Костина, Куприянов 2017: 933). Tokia kadrų kaita bei liaudies švietimo ministro 1868–1869 m. sprendimais universitetų savivaldos apribojimas darė neigiamą įtaką studijų ir mokslo administravimo kokybei – katedras paliko autoritetingos asmenybės, kurias pakeitė silpnesni mokslininkai (Костина, Куприянов 2017: 934). Kaip teigia kadrų politiką tyrinėję istorikai Tatjana Kostina ir Aleksejus Kuprijanovas, Kazanės universitetas, lyginant su Sankt Peterburgo, Maskvos ir Dorpato (Tartu) aukštosiomis mokyklomis, XIX a. 8-ąjį deš. labiausiai jautė aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumą ir kartu švietimo apygardos patikėtinio voliuntaristinį kadrų valdymo stilių (Костина, Куприянов 2017: 935). Kita vertus, universitetas labai atsinaujino – sutelkė liberalių pažiūrų pažangią mokslo bendruomenę. Vis dėlto svarbiausiu naujo modelio universiteto pasiekimu buvo savivalda – vidinio mokslo ir studijų administravimo lemiamo žodžio galią turėjo universiteto rektorius ir jam pavaldūs kolegialūs organai (Universiteto taryba, valdyba ir teismas). Sprendimo dėl mokslinių publikacijų kompetencija priklausė Universiteto tarybai, kurios pirmininku buvo rektorius, o nariais – visi ordinariniai ir ekstraordinariniai profesoriai (Зайцева 2016: 218– 219). Mokslinius darbus vertindavo ir dėl jų tinkamumo publikuoti spręsdavo fakulteto susirinkimas, kurį sudarė dekanas ir fakulteto profesoriai (Загоскин, red., 1900: 9, 12–16). Straipsniai / Articles 203 Antano ir Jono Juškų mokslinės veiklos Kazanėje ideologiniai kontekstai Tad brolių Juškų pirmieji dainų rankraščiai profesoriaus J. Baudouino de Courtenay teikimu pirmiausia pateko į Istorijos-filologijos fakulteto1 dekano Nikolajaus Buličiaus rankas. Netrukus be jokių trukdžių pirmoji keturių lietuvių liaudies dainų publikacija lotynų raidynu Lietuviškos dajnos, surašitos par Antaną Juškevičę buvo paskelbta 1878 m. Imperatoriškojo Kazanės universiteto žinių ir mokslo užrašų gegužės–birželio numeryje (Mockus 2003: 108–109). Tokį greitą ir palankų sprendimą dainas spausdinti originalias, o ne kirilika, priėmė neeilinės biografijos asmenybė. Kazanėje užaugusio ir vietiniame universitete filosofiją studijavusio N. Buličiaus (g. 1824) pasaulėžiūrą suformavo tikslingas domėjimasis prancūzų utopinio socializmo doktrina, 1848 m. Prancūzijos revoliucijos įvykiais ir Tautų pavasario idėjomis bei bendravimas su lenkų politiniais tremtiniais. Dar būdamas dvidešimties metų jis laisvai kalbėjo lenkiškai, pažino Adomo Mickevičiaus kūrybą, mintinai mokėjo beveik visas poemos Vėlinės dalis, cituodavo vieną reikšmingiausių poeto kūrinių Poną Tadą (Булич 1903: 745), per kurį turėjo galimybę suprasti Abiejų Tautų Respublikos esmę ir solidarizuotis su valstybingumo atkūrimą puoselėjančiomis lenkų, lietuvių, baltarusių, ukrainiečių tautomis. Studijų metais jam teko bendrauti ir diskutuoti apie Spinozos filosofinę sistemą su Kazanėje teisę studijavusiu Levu Tolstojumi, priklausyti Maskvos universiteto slaptai draugijai Kazanės studentų biblioteka, prisijungusiai prie narodnikų organizacijos Žemė ir laisvė, bendradarbiauti su Aleksandro Gerceno įsteigto antimonarchistinių pažiūrų laikraščio Varpas redakcija. 1845 m. apgynęs disertaciją apie Friedricho Schellingo filosofiją, jis įsiliejo į universiteto pedagogų gretas ir tapo mėgstamiausiu studentų dėstytoju, atstovaujančiu Vakarų Europos mokyklų metodologijai. Po vienos paskaitos (1859 m.), sulaukusios studentų audringų ovacijų, universiteto administracija šį incidentą traktavo kaip rimtą tvarkos pažeidimą: už aplodismentus net devyni studentai buvo pašalinti, paties N. Buličiaus reputacija pašlijo, kol po kelių mėnesių įtampos, 1860 m. vasario mėnesį, jis už kenksmingos krypties paskaitas buvo atleistas iš profesoriaus pareigų. Kazanės universitete šie įvykiai vadinti „Buličiaus byla“, o pats profesorius autobiografijoje juos prisiminė kaip sudėtingiausią gyvenimo laikotarpį: „Mane užgriuvo baisiausias visuomenės pasipiktinimas; buvo sunku gyventi, o ir dirbti taip pat“ (Венгеров, red., 1904: 128). Metus jis praleido Sankt Peterburge, kur tęsė mokslinį darbą, suartėjo su Rusijos mokslų akademijos Rusų 1 Istorijos-filologijos fakultetas įsteigtas 1863 m., vadovaujantis Aleksandro II patvirtintais Bendrais Rusijos imperatoriškųjų universitetų įstatais (Зайцева 2016: 214–229). Istorijos-filologijos fakulteto katedros: Filosofijos, Klasikinės filologijos, Lyginamosios kalbotyros ir sanskrito kalbos, Rusų kalbos ir literatūros, Slavų filologijos, Visuotinės istorijos, Rusų istorijos, Vakarų Europos literatūros, Bažnyčios istorijos, Meno teorijos ir istorijos (Загоскин 1900: 9, 163–165). MARGARITA MATULYTĖ 204 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI kalbos ir literatūros skyriaus vadovu Jakovu Grotu, Peterburgo universiteto profesoriumi Izmailu Sreznevskiu, kurie spaudos draudimo pradžioje tiesiogiai rūpinosi lietuviškų leidinių lotyniškais rašmenimis publikavimu. 1861 m. N. Buličius grįžo į Kazanę ir po minėtos universiteto pertvarkos sparčiai kilo karjeros laiptais: jo pažiūros ir „nuodėminga“ praeitis nesutrukdė tris kartus būti išrinktu Istorijos-filologijos dekanu (1862–1864, 1875–1878, 1881–1882), eiti prorektoriaus (1864–1871) ir net rektoriaus (1882–1885) pareigas. Kita palanki aplinkybė, paleidžiant į spaudą pirmąsias dainas, kad Mokslo užrašų redaktoriumi tuo metu (nuo 1874 iki 1883 m.) dirbo jaunas (36 metų) teisės profesorius Adolfas Osipovas (g. 1842), kilęs iš Podolės gubernijos, mokęsis Varšuvos kilmingųjų institute, studijavęs teisę Heidelbergo ir Dorpato universitetuose, įgijęs teisės daktaro laipsnį ir nuo 1869 m. mokslo karjerą tarptautinių politinių ir pilietinių teisių srityje tęsęs Kazanės universitete (Загоскин, red., 1900: 112). Panašu, kad intelektualus liberalių pažiūrų dekanas, pasinaudojęs susiklosčiusia situacija ir, žinoma, universiteto įstatuose numatyta teise publikacijų turiniui taikyti tik vidinę cenzūrą2, sprendimą priėmė nedvejodamas. Sudėtingiau klostėsi tolesnis brolių Juškų dainų leidybinis darbas. Paragintas N. Buličiaus nesustoti ir išleisti kuo išsamesnį dainų rinkinį, J. Juška netrukus (1878 m. gruodžio mėnesį) vėl kreipėsi į J. Baudouiną de Courtenay, kad šis tarpininkautų – padėtų universiteto moksliniame leidinyje paskelbti bent dalį iš 170 parengtų dainų, kurias A. Juška surinko Pušaloto ir Veliuonos apylinkėse. Pagrindinis ir J. Juškos, ir J. Baudouino de Courtenay argumentas dėl autentiškų tekstų (išsaugant tarmę ir raidyną) leidybos buvo medžiagos reikšmė lyginamajai kalbotyrai ir spausdinimas J. Juškos sąskaita, kas finansinius sunkumus patiriančiam universitetui taip pat buvo svarbu (Mockus 2003). Šį kartą Juškų lietuvių liaudies dainų leidybos klausimus sprendė 1878 m. rugsėjo mėnesį iš N. Buličo Istorijos-filologijos fakulteto dekano pareigas perėmęs rusų istorijos profesorius, etnografas, Pavolgio kolonizavimo problemoms skirtų darbų autorius (Фирсов 1866, 1870) Nikolajus Firsovas (g. 1831) (Загоскин, red., 1900: 56). Svarstant rinkinį posėdžiuose turėjo dalyvauti lyginamosios kalbotyros profesoriai Janas Baudouinas de Courtenay ir Nikolajus Kruševskis, rusų filologijos profesorius Nikolajus Buličius, graikų filologijos profesorius Dmitrijus Beliajevas, slavų filologijos profesorius Memnonas Petrovskis. Sprendimą lemiančių ekspertų branduolį sudarė progresyvios lingvistinės mokyklos pradininkai, prioritetą teikę mokslui. J. Baudouino de Courtenay ir jo 2 Bendrų Rusijos imperatoriškųjų universitetų įstatų 128 paragrafe įrašyta, kad „universitetai turi savo cenzūrą, taikomą tezėms, svarstymams ir kitiems jų publikuojamiems mokslinio-literatūrinio turinio kūriniams ir rinkiniams (Университетский устав 1863: 55, 108). Straipsniai / Articles 205 Antano ir Jono Juškų mokslinės veiklos Kazanėje ideologiniai kontekstai mokinio bei kolegos N. Kruševskio kalbos psichologinių ir sociologinių aspektų tyrimai tapo pagrindiniai ne tik Kazanės lingvistikos mokyklai, kuri buvo orientuota į teorinę kalbos funkcionavimo fenomeno analizę (Андрамонова 2002: 35–42), bet ir lėmė pasaulio lingvistikos pokyčius (Якобсон 1985: 331). Tokio šaltinio mokslinę vertę puikiai suprato ir jų kolegos: N. Buličius (Загоскин, red., 1900: 36), senovės graikų kalbos ir literatūros tyrinėtojas, savo poziciją aiškiai išreiškęs pirmuoju sprendimu, D. Beliajevas (g. 1846) (Загоскин, red., 1900: 37), ką tik grįžęs iš Europos kultūros centrų (žinių įgijęs Leipcigo universitete, Paryžiaus, Romos, Florencijos, Neapolio ir Venecijos muziejuose bei bibliotekose), apsigynęs disertaciją tema Euripido pasaulėžiūros klausimu (Беляев 1878) ir gavęs profesoriaus laipsnį; M. Petrovskis (Загоскин, red., 1900: 48), lenkų kilmės mokslininkas, vienas ryškiausių XIX a. slavistų, priskiriamas slavofilams, tačiau neturintis „nei religinių, nei istorinių nuostatų, nei juo labiau šovinistinių instinktų“ (Корсаков 1912: 264; Лаптева 2003: 152), Kazanės universitete dėstęs slavų literatūrą ir kalbas, puikiai išmanęs čekų, bulgarų, lenkų, serbų, kroatų ir kitų Europos slavų tautų istoriją. Anot A. Mockaus, tyrinėjusio archyvinius šaltinius, fakultetas domėjosi galimybe prie publikacijos lietuvių kalba „pridėti vertimą į rusų kalbą“ (Mockus 2003: 110). Tačiau dėl senyvo amžiaus ir laiko stokos Juškoms nesutikus imtis tokio darbo daugiau prie to klausimo negrįžta, o apie kiriliką net neužsiminta. 1879 m. kovo mėnesį Universiteto tarybai pateikęs svarstyti dainų rinkinį, J. Baudouinas de Courtenay jau kitą dieną tarybai pasiūlė į Istorijos-filologijos fakulteto magistro egzaminų programą įtraukti lietuvių kalbą, kaip antraeilį dalyką. A. Mockaus nuomone, tai buvo profesoriaus strateginis žingsnis – siekė akcentuoti dainų leidinio, kaip šaltinio, poreikį ne tik mokslui, bet ir studijoms (Mockus 2003: 111). Universiteto taryba ir pirmiausia jai vadovavęs rektorius Eugrafas Osokinas (Загоскин, red., 1900: 112), politinės ekonomikos profesorius, teisės ir finansų istorikas, europietiško išsilavinimo (ne kartą vykdavo į ilgalaikes stažuotes į užsienį) ir plačių pažiūrų asmenybė, neprieštaravo, kad lietuvių kalba būtų įtraukta į universiteto programą (pirmasis atvejis Rusijos imperijos akademinėje praktikoje), o Juškoms suteikė leidimą spausdinti dainas be nurodymų kažką taisyti ar keisti. Įpusėjusius spaustuvėje dainyno leidybos darbus sustabdė Kazanės cenzoriaus Sergejaus Špilevskio (Загоскин, red., 1900: 119), kurį pasiekė informacija apie universitete leidžiamą lietuvišką literatūrą, oficialiai pareikštas draudimas. Publikaciją vetavęs cenzorius – Kazanėje žinomas teisininkas, buvęs universiteto profesorius, Archeologijos, istorijos ir etnografijos draugijos steigėjas (Шпилевский 1879), daugelio straipsnių Totorijos istorijos tema autorius (Катанов 1907) – veikiausiai negalėjo nereaguoti į skundą, tačiau savo neigiamo sprendimo taip pat nepagrindė ir atvirai nenurodė priežasties (dainos MARGARITA MATULYTĖ 206 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI spausdinamos lotynų raidynu), veikiausiai suprasdamas, kad pagal įstatus jis neturi įgaliojimų kištis į vidinius universiteto mokslo reikalus. Procesas truko visus metus – nuo 1878 m. gruodžio iki 1879 m. gruodžio mėnesio (Mockus 2003: 109–124), kol pagaliau po Istorijos-filologijos fakulteto laikytos tvirtos pozicijos ir J. Baudouino de Courtenay išdėstytos argumentacijos, kad cenzorius pažeidžia universiteto įstatus, lietuviškos dainos spausdinamos moksline abėcėle, be to, mokslo reikalams lotynišku šriftu jau publikuoti ir kiti lietuvių leidiniai, Universiteto taryba galutinai apsisprendė ir aprobavo lietuvių liaudies dainų leidybą lotynų abėcėle – 1880–1882 m. buvo išleisti trys tomai, kaip Mokslo užrašų priedai, greta paskelbtas ir Veliuonos apylinkės vestuvių papročių aprašas Svotbinė rėda. Žinoma, nemažą įtaką tokiam sprendimui padarė Rusijos mokslų akademijos 1865 m. lotynų abėcėle išleisti Kristijono Donelaičio tekstai (Metai, pasakos, laiškai) (Donaleitis 1865) ir viešas tokios publikacijos pripažinimas Liaudies švietimo ministerijos, kurios žurnale buvo paskelbtas atsakas į kritišką leidinio recenziją. Į anoniminio autoriaus iškeltą retorinį klausimą, kodėl Sankt Peterburge už rusų pinigus išleistas leidinys atspausdintas lenkiškomis, o ne rusiškomis raidėmis (Голос... 1865), reaguodama redakcija pateikė svarių argumentų: tekstų su specialiai sudarytu lietuvių–vokiečių kalbų žodynu publikaciją parengė profesorius Augustas Schleicheris, suprantantis lingvistinę ir etnologinę poemos vertę; šis darbas yra parengiamasis etapas mokslininko pradėtų lyginamosios kalbotyros tyrimų, atitinkančių akademijos tikslus: „Pasauliniai kalbotyros pasiekimai tampriai susiję su Rusijai reikšmingais interesais tyrinėti lietuvių etnosą, labai artimą slavų tautoms ir labai svarbų rusų–slavų priešistorinių laikų pasaulio tyrimams“ (Об издании... 1866: 61–62). Didžiausi nuopelnai šiame proveržyje tenka J. Baudouinui de Courtenay – be mokslinio angažuotumo, profesoriaus poziciją lėmė ir pažiūros. Jis niekada nepripažino lietuvių spaudos draudimo ir kalbos diskriminavimo – savo požiūrį išreiškė darbe Lietuvių abėcėlės problema Rusijos valstybėje ir jos sprendimas (Baudouin de Courtenay 1904), o santykį su valstybiniu kalbų funkcionavimo reguliavimu deklaravo svarstymuose apie Nacionalinį ir teritorinį autonomijos požymį – atvirai ir vizionieriškai pasisakė prieš Rusijos imperijos mažųjų tautų kolonizavimo politiką: „Ką gi tokio sukūrė didžiarusių gentis, jeigu tai iš tikrųjų jos sukurta? Sukurtas milžiniškas kalėjimas ne tik visoms kitoms gentims ir tautoms, bet taip pat ir pačiai rusų tautai, kalėjimas, kurį dabar griaunant reikia tiek pastangų ir aukų, ir dar klausimas, ar pavyks sugriauti šį kalėjimą taip, kad kartu su juo taip pat nesprogtų ir visas nelemtas rusiškas valstybingumas“ (Бодуэн де Куртенэ 1913: 56). Be to, kaip tik šiais lietuvių folkloro leidybos Kazanėje metais (1880– 1882 m.) universiteto rektoriaus pareigas ėjo medicinos profesorius Nikolajus Straipsniai / Articles 207 Antano ir Jono Juškų mokslinės veiklos Kazanėje ideologiniai kontekstai Kowalewskis, buvusio filomatų draugijos nario, tremtinio Kazanėje Józefo Kowalewskio sūnus. Universiteto administracija ir mokslininkai laikėsi išvien: neįsileido politinio jų veiklos reguliavimo ir apgynė mokslinius interesus. KAZANĖS KRAŠTO KRIKŠČIONIZAVIMAS IR RUSIFIKAVIMAS: MOKSLO IR POLITIKOS SĄVEIKA Palankus sutapimas, kad brolių Juškų parengto lietuvių liaudies dainų rinkinio svarstyme nedalyvavo islamologas, filologas Nikolajus Ilminskis, buvęs Istorijos-filologijos fakulteto profesorius, 1861–1872 m. universitete dėstęs turkų-totorių kalbą, nuo 1867 m. ėjęs ir Mokslo užrašų redaktoriaus pareigas. Universitetą jis paliko 1872 m., gavęs paskyrimą vadovauti Kazanės mokytojų seminarijai (Загоскин, red., 1900: 41). 1875 m. J. Juškai atvykus į Kazanę, N. Ilminskis jau buvo gerai žinomas vietos akademinėje terpėje kaip kirilizacijos teoretikas ir praktikas. 1862 m. N. Ilminskis kartu su vietiniu misionieriaujančiu dvasininku Vasilijumi Timofejevu išleido pirmąjį krešenams (krikštytiems totoriams) elementorių kirilika (Букварь... 1862). Imtis šio darbo tiurkų kalbų grupės sintaksės žinovą ir etimologą N. Ilminskį paskatino ne tik moksliniai interesai, bet ir valstybės politiniai tikslai: Rusijos istorinė konfliktų su Aukso orda patirtis ir tolesnių santykių su totoriais plėtotė, Vidurinio Pavolgio regione paplitusio islamo įtakos mažinimas (Ильминский 2011: 11–13). Mokslininko pastangos pirmiausia buvo nukreiptos į krešenams skirtos religinės literatūros prieinamumą ir suprantamumą. Jis siūlė ne tik atsisakyti arabų grafikos, bet ir kirilika rengiamiems tekstams vartoti šnekamąją totorių kalbą, kuri, išsaugodama autentišką pasaulėjautą, krikščionišką žodį perteiktų artimesnėmis asociacijomis, subtiliau ir aiškiau (Исхаков 2015: 319). Totorių kalbos arabų rašto, kaip ir lietuvių kalbos lotyniškos raštijos, transliteravimas kirilika sietinas su etninės kultūros asimiliavimu ir musulmonų konfesijos keitimu į stačiatikybę. Vidurinio Pavolgio krikštytiems totoriams pritaikyta Ilminskio abėcėlė tarnauja iki šiol, nors bandymų pereiti į lotynų ir arabų raidynus buvo ne vienas3. Galima teigti, kad XIX a. vyko antrasis humanitarinis 3 1999 m. Tatarstano Respublikos Valstybės Taryba (Государственный Совет Республики Татарстан) priėmė įstatymą dėl perėjimo prie totorių raidyno lotynų grafikos pagrindu (Закон Республики Татарстан от 15 сентября 1999 г. № 2352 О восстановлении татарского алфавита на основе латинской графики), kuris įsigaliojo nuo 2001 m., ir reforma turėjo būti įvykdyta iki 2011 m., tačiau šio įstatymo vykdymas buvo sustabdytas 2002 m. Rusijos Federacijos MARGARITA MATULYTĖ 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI On the other hand, the Cyrillic transliteration of the scripts of the nations colonised by the Empire is associated with the processes of establishing the identity loyal to the Tsarist government and suppressing the opposition. During the implementation of the Cyrillic script in the Northwestern Krai the first and foremost efforts were placed into distancing Lithuanian culture from the Poles who were nourishing the idea of the reestablishment of the Polish–Lithuanian Commonwealth. Meanwhile, in the case of the Transvolga Region it meant the reduction of the influence of the Ottoman Empire, the center of Islam. Thus, the publishing of Lithuanian folklore in Kazan, which was distant from the sociocultural hotbed (Lithuania) and political center (Saint Petersburg), was regarded as a solely scholarly project. Įteikta 2019 m. rugsėjo 1 d. MARGARITA MATULYTĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius, Lietuva margarit[email protected]