Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai

Straipsniai / Articles 175 LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: baltų kalbų arealiniai tyrimai, dialektologija, geolingvistika, perceptyvioji dialektologija. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-08 JAUNŲJŲ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ – KUPIŠKĖNŲ IR UTENIŠKIŲ – KALBINĖS GIMTINĖS VAIZDINIAI Images of Linguistic Homeland of the Young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena ANOTACIJA Straipsnyje supažindinama su jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimu. Tiriamoji medžiaga – tyrimo, atlikto taikant perceptyviosios dialektologijos principus, duomenys. Analizė rodo, kad aktyviais tarminio kodo vartotojais save laiko Utenõs moksleiviai. Nuo šios raiškos linksta atsiriboti Kùpiškio jaunuoliai. Tarminio kodo vartosenos sričių (arba domenų) požiūriu tiriamųjų nuostatos yra panašios. Pieštiniai (mentaliniai) žemėlapiai atskleidžia, kad kalbinę gimtinę su tarmiškumo zonomis labiausiai linksta tapatinti Utenõs jaunuoliai. Kurdami aktualiąją distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, Kùpiškio moksleiviai, matyt, atsiriboja nuo savos kalbinės raiškos. Apklaustų jaunuolių tarminio kodo vaizdiniuose tradicinės tarmės, arba NORMʼo, atstovą apibūdinantys požymiai yra ryškūs. Tarmiškai kalbantį žmogų su kaimu asocijuoja tiek Kùpiškio, tiek Utenõs tiriamieji. Didžiosios Kùpiškio moksleivių dalies požiūriu, tarminis kodas yra praeities, vyresniosios kartos kalbinė raiška. Pastariesiems dažniau nei Utenõs respondentams šis kodas neatsiejamas dar ir nuo pagarbos kalbai, kultūrai ir kraštui. Utenõs moksleivių žemėlapiuose brėžiamos kalbinės gimtinės varianto ribos beveik sutampa su XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų išskirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis. Į šį kalbinį darinį labai panašus rekonstruotame Antano Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje rytiečių penktųjų, arba Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškėnų, ir juos supančių šeštųjų, arba uteniškių, arealas. LAURA GERŽOTAITĖ 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Verbalizuotos ir vizualizuotos nuostatos atskleidžia jaunosios rytų aukštaičių kartos santykį su istoriniu objektyviuoju ne tik gimtųjų vietovių, bet ir visos rytinės lietuvių kalbos ploto dalies kalbiniu variantiškumu. ESMINIAI ŽODŽIAI: perceptyvioji dialektologija, kalbinė gimtinė, tradicinė tarmė, rytų aukštaičių patarmė, mentalinis žemėlapis, asociatas. ANNOTATION The article presents a research study addressing the images of the linguistic homeland of the young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena. The material surveyed in the study consists of the data from the research conducted under the principles of perceptual dialectology. The analysis shows that the school students of Utena consider themselves active users of the dialectal code. Kupiškis youth tend to distance themselves from this self-expression. The subjects share similar attitudes towards the domains of usage of the dialectal code. The drawn (mental) maps reveal that it is the youth of Utena who tend to identify their linguistic homeland with the areas of dialects more often. By establishing an actual distance between themselves and the locations of the neighbouring subdialect, Kupiškis school students possibly dissociate themselves from their own linguistic expression. The attributes that describe the representatives of the traditional dialect, or NORM, are quite clear in the dialectal code images of the young people polled in the study. Both the subjects from Kupiškis and those from Utena tend to associate a person who speaks a dialect with rural areas. In the opinion of the majority of Kupiškis students, a dialectal code is a linguistic expression of the past and the older generation. They consider this code inseparable from respect for language, culture, and land more often than the respondents from Utena. The borders of the variation of the linguistic homeland drawn on the maps of Utena students virtually coincide with the boundaries of the East Eastern Aukštaitian regiolect that geolinguists defined in the second decade of the twenty-first century. This linguistic formation is very similar to the area of the so called Fifth Eastern from the reconstructed map of dialects by Antanas Baranauskas or the Eastern Aukštaitians of Kupiškis under the classification of dialects by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis and the surrounding area of the so called Sixth Eastern or the subdialect of Utena. The verbalised and visualised attitudes reveal the relationship between the young generation of Eastern Aukštaitians and the historical objective linguistic variation both of their birthplaces and of the entire eastern part of the Lithuanian language area. KEYWORDS: perceptual dialectology, linguistic homeland, traditional dialect, Eastern Aukštaitian subdialect, mental map, association. Straipsniai / Articles 177 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai 1. ĮVADAS Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje neapsiribojama tradicinės aprašomosios dialektologijos metodais atliktais ir statišką tarmės vaizdą išryškinančiais tyrimais (Mikulėnienė, Meiliūnaitė 2014; Mikulėnienė, Leskauskaitė, Ragaišienė, Geržotaitė, Birgelienė 2016; Mikulėnienė 2018; Čepaitienė 2018 ir kt.). Suintensyvėjusi tarmių tarpusavio, jų ir bendrinės kalbos bei kitų vietinių kalbos variantų sąveika lemia, kad vartosenoje vis dažniau vartojami ir tarminis, ir bendrinei kalbai artimesnis kalbos variantai. Siekiant visapusiškai įvertinti vienos ar kitos šnektos kalbinį variantiškumą, svarbus tampa ne tik objektyvusis jai būdingųjų kalbinių ypatybių fiksavimas, bet ir subjektyvusis paprastųjų kalbos bendruomenės narių požiūris, lemiantis vieno ar kito kalbinio varianto pasirinkimą (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 89–120; 2016a: 17–33; Geržotaitė 2016a: 321– 339; Geržotaitė, Čepaitienė 2016: 84–100 ir kt.). Taigi nuostatos yra vienas iš esminių vietos varianto (savi)vertę kuriančių, kartu jo gyvybingumą ir tęstinumą užtikrinančių veiksnių. Naujumas ir aktualumas. Perceptyviojo pobūdžio tradicinių rytų aukštaičių patarmių, ypač kupiškėnų, tyrimų iki šiol beveik nebuvo atlikta. Minėtinas vienintelis Kùpiškio moksleivių geolingvistinės kompetencijos tyrimas, atskleidęs gana nuoseklų vietos jaunuolių ribojimąsi nuo savos tarminės raiškos (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 88, 117)1. Keliais ankstesniais kupiškėnams gretimos rytų aukštaičių anykštėnų patarmės plote atliktais eilinių kalbos vartotojų nuostatų tyrimais siekta kitokių tikslų (Aliūkaitė 2008: 129–142; 2009: 164–179). Šio straipsnio tikslas – remiantis perceptyviosios dialektologijos principais, palyginti Kùpiškio ir Utenõs gimnazijų tiriamųjų kalbinės gimtinės vaizdinius ir įvertinti kupiškėnų patarmės gyvybingumą. Straipsnio objektas – Kùpiškio ir Utenõs moksleivių kalbinės gimtinės vaizdiniai. Tiriamieji yra dviejų gimnazijų (15–18 metų) jaunuoliai (informaciją apie respondentus žr. lentelėje). 1 Geolingvistinė paprastųjų kalbos bendruomenės narių kompetencija yra apibrėžiama kaip žinios ir gebėjimai atpažinti kalbos variantiškumą ir jį susieti su tam tikrais geografiniais, socialiniais, kultūriniais arealais (Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 92). LAURA GERŽOTAITĖ 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI LENTELĖ. Tiriamųjų Kùpiškio, Utenõs jaunuolių charakteristika Tiriamosios vietovės Iš viso tiriamųjų Iš viso moterų Iš viso vyrų Tarmę moka Tarmės nemoka Tarmiškai kalba Tarmiškai nekalba Kùpiškis 119 (100,00 %) 73 (61,34 %) 46 (38,66 %) 29 (24,37 %) 90 (75,63 %) 17 (14,29 %) 77 (64,71 %) Utenà 68 (100,00 %) 42 (61,76 %) 26 (38,24 %) 50 (73,53 %) 18 (26,47 %) 41 (60,29 %) 16 (23,53 %) Apklaustus moksleivius galima priskirti vienai amžiaus grupei. Tyrime remiamasi Penelopės Eckert požiūriu, kad amžiaus klasifikacijos pagrindas yra ne tiksli chronologija, o tarpsniai. Tiriamieji pagal kalbinę, kultūrinę, socialinę patirtį ir paauglystės tapatumo tarpsnį priskiriami tai pačiai kartai (Eckert 1997: 151–167; Aliūkaitė 2007: 145). Empirinis tyrimo instrumentas – anoniminė sąmoningųjų nuostatų anketa Tarminio kalbėjimo ir bendrinės kalbos vertinimas, parengta 2014–2016 m. vykdyto projekto Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje metu (plačiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 97–99). Įvadinėje anketos dalyje fiksuojami sociodemografiniai tiriamųjų duomenys: lytis, amžius, kilmės ir gyvenamoji vietos, taip pat pateikiami dialekto kompetencijai ir vartojimo aktyvumui, kalbos variantų distribucijai, arba domenams, skirti klausimai. Pagrindinėje dalyje įtvirtinamas perceptyviosios dialektologijos modelis – tarmės ir bendrinės kalbos lokalizavimas pieštiniuose žemėlapiuose, taip pat tarmiškai ir bendrine kalba kalbančio žmogaus asociatai ir kt. Tiriamąją medžiagą sudaro 187 anketos. Iš jų 119 anketų užpildė Kùpiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai 2014–2016 m. vykdyto projekto Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje metu2. Dalis medžiagos (prototipiniai tarmės ir bendrinės kalbos arealai pieštiniuose žemėlapiuose, tarmiškai ir bendrine kalba kalbančio asmens asociatai) yra paskelbta (plačiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 78–102, 140, 185, 263). Šiuos duomenis papildo 2018 m. Utenõs Adolfo Šapokos gimnazijoje surinktos 68 anketos3. Respondentų savimonėje susiformavę kalbinės gimtinės vaizdiniai išryškinami remiantis šių anketos užduočių duomenimis: 1) aptarus apklaustų vietovių 2 Projektas vykdytas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis (sutarties Nr. K-5/2014). Projekto vadovė prof. dr. Daiva Aliūkaitė. Plačiau apie jo rezultatus žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017. 3 Kùpiškio gimnazijoje užpildytos anketos saugomos Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institute, Utenõs gimnazijoje – Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. Straipsniai / Articles 179 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai jaunuolių tarminio kodo vartojimo aktyvumui ir paplitimui (arba domenams) skirtų įvadinės anketos dalies klausimų duomenis; 2) išnagrinėjus skirtingų punktų tiriamųjų žemėlapių, kuriuose prašyta pažymėti, kur kalbama tarmiškai, medžiagą4; 3) išanalizavus tarmės vartotojo asociatų duomenis. Triamosios pãtarmės tarmių klasifikacijose ir skiriamosios ypatybės. XX a. 7-ojo dešimtmečio Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio lietuvių tarmių klasifikacijoje rytų aukštaičiai kupiškėnai ir uteniškiai, kaip ir visi aukštaičiai, taria sveikus ie, uo, kaip rytų aukštaičiai siaurina dvigarsių an, am, en, em pirmuosius dėmenis ir buvusius nosinius ą, ę (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 365–380; Morkūnas 1977: 33; LKTChr 2004: 29–30). Skiriamoji nedidelę rytų Lietuvos dalį užimančių kupiškėnų patarmės ypatybė šiame skirstyme yra balsių e, ẹ žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį atliepimas įvairaus ilgumo a, o uteniškiai jame išskirti pagal nekirčiuotų ė ir ie atliepimą e. (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 365– 380; Morkūnas 1977: 33) (žr. 1 pav.). Pagal ypatybes, skiriančias Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio klasifikacijos rytų aukštaičius, smulkiau skirstyti XX a. 4-ojo dešimtmečio Antano Salio klasifikacijos aukštaičiai rytiečiai (Salys 1935: 70; 1946: 56). Tuo pačiu kalbiniu pagrindu joje išskirti kupiškėnus atitinkantys aukštaičiai rytiečiai puntininkai viduriniai dadininkai (sakantys dã∙da. vietoj dėdė), skirtingu, t. y. pagal nekirčiuoto o tarimą kaip a, arba vadinamąjį žalininkavimą (sakymą ža.l. vietoj žolė), – uteniškius atitinkantys aukštaičiai rytiečiai puntininkai rytiniai (Salys 1933: 21–34; 1935: 75; 1946: 58–59). Šių dviejų patarmių ploto ribos, kaip matyti iš originalaus žemėlapio ir aprašytų tarmių ribų pagrindu sudaryto A. Salio tarmių žemėlapio, fiksuotos beveik nepakitusios (Geržotaitė 2016b: 85)5. Skirtumas tas, kad uteniškių plotas sumažėjęs dalį jo priskyrus A. Salio skirstyme aukštaičiams rytiečiams puntininkams viduriniams rotininkams (sakantiems r.tαs vietoj ratas), arba anykštėnams, ir dzūkams rytiniams, arba Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio išskirtiems rytų aukštaičiams vilniškiams. 4 Šioje anketoje žemėlapiai teikti su nurodytomis savivaldybių ribomis ir dalimi jų centrų. Perceptyviojoje dialektologijoje taikant žemėlapio techniką (žr. Preston 1989; 1999: xxiii–xl; 1999a: 359–373) tiriamiesiems pateikiami ir tušti (Evans 2002: 76–83), ir, kad būtų lengviau orientuotis, su didžiausių administracinių teritorinių vienetų ribomis (žr. Long 1999: 178), nurodytais didmiesčiais (žr. Dailey-Oʼcain 1999: 228) žemėlapiai. 5 Vėlesnio laikotarpio žemėlapiuose tarmių ribas pakoregavo kiti mokslininkai, remdamiesi XX a. antrojoje pusėje surinkta medžiaga (Geržotaitė 2016b: 74). LAURA GERŽOTAITĖ 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI 1 PAV. Rytų aukštaičiai kupiškėnai ir uteniškiai lietuvių tarmių klasifikacijose6 XIX a. pabaigos Antano Baranausko Kaũno gubernijos tarmių skirstyme pagal tas pačias ypatybes smulkiau dalyti rytiečiai, kurie A. Salio klasifikacijoje 6 Santrumpos žemėlapyje žymi Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičius kupiškėnus (RAK) ir uteniškius (RAU). Kupiškėnus A. Salio skirstyme atitinkantiems aukštaičiams rytiečiams puntininkams viduriniams dadininkams priskirtos vietovės yra apibrauktos apskritimais, uteniškius atitinkantiems aukštaičiams rytiečiams puntininkams rytiniams – kvadratais. Straipsniai / Articles 181 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai vadinti aukštaičiais rytiečiais. Remiantis tais pačiais kriterijais išskirti A. Salio aukštaičius rytiečius puntininkus vidurinius dadininkus šiame skirstyme atitinkantys rytiečiai penktieji, o aukštaičius rytiečius puntininkus rytinius – rytiečiai šeštieji (Baranovskij 1898: 50–51, 73). Rytiečių penktųjų tarme, kaip matyti iš A. Baranausko tarmių skirstymo žemėlapio, rekonstruoto atlikus tarmių aprašų analizę, daugiausia kalbėta Kùpiškyje ir jo apylinkėse, rytiečių šeštųjų – dar ir A. Salio skirstyme juos atitinkančių aukštaičių rytiečių puntininkų vidurinių dadininkų (arba kupiškėnų) ploto vietovėse (žr. Geržotaitė 2015: 133–165; 2018: 174–190) (žr. 1 pav.). Šias dvi tarmes apimantis plotas yra labai panašus į XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų skiriamą besiformuojantį stambesnį kalbinį darinį – rytinį rytų aukštaičių regiolektą (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, XIII žemėlapis ir komentaras). Tiriamosios patarmės XXI a. pradžioje. Naujausi sisteminiai geolingvistiniai tyrimai rodo, kad skiriamoji uteniškių ypatybė beveik nuosekliai išlaikyta visų kartų atstovų kalboje, o kupiškėnų, ypač patarmės ploto pakraščiuose, tiek vidurinės, tiek jaunosios kartos kalboje nėra dėsninga (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 176, 188; Balčiūnienė, Rinkauskienė, Meiliūnaitė 2017: 54–55). Nustatyta, kad kalbinėmis ypatybėmis kupiškėnai panašėja į gretimas stipriąsias panevėžiškių ir uteniškių patarmes. Uteniškių poveikį rodo tai, kad jos pagrindu fiksuojamas besiformuojantis naujasis stambesnis vietinis kalbinis darinys – rytinis rytų aukštaičių regiolektas (su traukos centru Ùtena) – apima ne tik uteniškių, bet ir aplinkinių patarmių, iš jų ir kupiškėnų, plotus (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė, Mikulėnienė 2014, XIII žemėlapis ir komentaras; Mikulėnienė, Meiliūnaitė 2017: 169–195). Šį arealą sieja ir naujojo darinio stabilumą patvirtina iki pat XXI a. pradžios fiksuojama nuosekli nekirčiuoto o tarimo kaip a vartosena (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 261; Geržotaitė 2016b: 190–191). Todėl rytų aukštaičių kupiškėnų ir uteniškių plotuose surinkti nuostatų duomenys ne tik papildys tradicinių rytų aukštaičių patarmių subjektyviojo pobūdžio tyrimus, bet ir leis susidaryti išsamesnį vietos jaunuolių savimonėje susiformavusį nagrinėjamojo arealo, taigi ir jame vartojamo varianto, vaizdą. Tarminės kalbos pieštinių žemėlapių, asociatų klasifikavimo ir analizės principai. Tyrimo anketoje pateikta žemėlapio (angl. Draw-aMap) užduotis, arba pirmasis iš penkių Denniso Prestono perceptyviojo tyrimo modelio komponentų, tiesiogiai susijęs su ketvirtąja, arba dialekto atpažinimo (angl. Dialect Identification), užduotimi. Žemėlapio patikslinimai implikuoja dar ir trečiąjį, arba variantų taisyklingumo ir patrauklumo vertinimo (angl. “Correct” and “Pleasant”), šio modelio komponentą (plačiau žr.: Preston 1989; 1999: xxxiv–xxxv; 1999a: 359–373; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 97). LAURA GERŽOTAITĖ 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Klasifikuojant ir analizuojant šiuose žemėlapiuose vizualizuotas tiriamųjų kalbines nuostatas remtasi Willio Dierckso (Diercks 2002: 51–70) įžvalgomis dėl kalbinės gimtinės7, realiosios ir aktualiosios distancijos8 kategorijomis. Norint įvertinti moksleivių geolingvistinės kompetencijos (ne)tikslumą, atsižvelgta tiek į jau atliktų subjektyviojo, tiek į objektyviojo kalbos variantiškumo tyrimų rezultatus (plačiau žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 257–259; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017, 174–178, 221–225, 248–253). Su žemėlapio užduotimi susijusi tarmiškai kalbančio asmens asociatų užduoties medžiaga klasifikuota remiantis reikšminių žodžių technika (Garrett, Williams, Evans 2005: 37–54). Reikšminių žodžių, kaip filtrinių vienetų, parinkimą pirmiausia lėmė tradicinės tarmėtyros atstovo samprata (t. y. NORM’o informantą apibūdinantys požymiai: sėslus, vietinis, senas, pagyvenęs, vyresnis, kaimas ir kt.) (Chambers, Trudgill 2004: 28; dar žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 32–33)9. Remiantis ankstesniais tarminio sąmoningumo tyrimų rezultatais, reikšminių žodžių tinklas papildytas tokiais filtriniais vienetais kaip tradicija, pagarba ir kt. (plačiau žr.: Aliūkaitė 2008a: 23–45; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a, 20–21; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 69–76). Reikšminių žodžių pagrindu išskirtos asociatų grupės apima pirmuosius moksleivių nurodytus tarminės kalbos asociatus. Atliekant kokybinę išskirtų grupių analizę, t. y. norint rekonstruoti sociolingvistinį tarmės atstovo portretą, remtasi visų asociatų (taigi ir keleriopų) medžiaga. 2. TARMINIO KODO VARTOSENOS AKTYVUMAS IR SRITYS KUPIŠKIO IR UTENOS JAUNUOLIŲ POŽIŪRIU Duomenų analizė rodo, kad abiejose vietovėse apklausti gimnazistai teigė mokantys tarmę (tarmiškai kalbėti) (žr. lentelę). Daugiausia ją mokančių esama tarp Utenõs (73,53 proc.), mažiausiai – tarp Kùpiškio (24,37 proc.) tiriamųjų. Paklausti, kokią tarmę moka, jaunieji tyrimo dalyviai dažniausiai nurodė aukštaičių arba aukštaitiškai, aukštaitišką, rytų aukštaičių. Vienas kitas Kùpiškio 7 Perceptyviosios dialektologijos tyrimuose kalbine gimtine (angl. Linguistic Homeland) yra vadinama individo kalbinė aplinka ir yra siejama su tos aplinkos kalbiniais bei erdviniais atstumais (Diercks 2002: 51). 8 Vertinant kalbos variantus ir juos lokalizuojant žemėlapyje skiriama realioji (objektyvioji) ir aktualioji (neatitinkanti geografinių parametrų) distancijos (Diercks 2002: 51; Aliūkaitė 2009: 172). 9 Angl. non-mobile older rural male. Liet. sėslus vyresnio amžiaus kaimo gyventojas (vyras). Straipsniai / Articles 183 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai moksleivis savo atsakymus patikslino, pvz., parašė, kad moka kupiškėnų (Kp_ M01), kupiškėnų tarmę (Kp_M17), kupiškėnišką (Kp_M28), kupiškėnų (aukštaičių) (Kp_M57), kupiškėniškai (Kp_V12) ir pan.10 Galimą tapatinimąsi ne su savos, bet kaimyninės rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės kalbine raiška rodo tai, kad vienas iš Kùpiškio tiriamųjų nurodė mokantis biržietišką (Kp_M55) tarmę. Tos pačios nuostatos išryškėjo ne tik tarmės mokėjimo, bet ir jos vartojimo atžvilgiu (žr. lentelę). Iš tiriamųjų atsakymų matyti, kad aktyviais tarmės vartotojais save laiko Utenõs moksleiviai. Nuo šios raiškos labiausiai atsiriboti linksta Kùpiškio jaunuoliai. Tokį gimnazistų pasirinkimą galėjo lemti mažesnė jų gimtosios vietos nei urbanizacijos centru laikomos Utenõs (savi)vertė (plačiau žr.: Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 174; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 77). Šiuos rezultatus papildo atsakymai į domenų teorija grįstą tyrimo anketos klausimą, kur ir su kuo kalbama tarmiškai (plačiau žr.: Fishman 1972: 15–32; Hagen 1989: 48–61; Aliūkaitė, Valikonė 2012: 7–20)11. Susisteminus duomenis, matyti, kad tarminį kodą abiejų vietovių moksleiviai vartoja tiek su šeima (arba izoliuotajame domene), tiek su draugais (solidarumo domene), tiek su mokytojais ir visais kitais gimtųjų vietovių žmonėmis (instrumentiniame viešajame domene) (žr. 2 pav.)12. Utenà Kùpiškis 2 PAV. Tarmės vartojimo domenai tiriamuosiuose punktuose jaunuolių požiūriu13 10 Darbe vartojami tokie vietovių trumpiniai: Kùpiškis – Kp, Utenà – Ut; M ir V raidėmis nurodyta tirtųjų lytis; skaičiais – anketų numeriai. 11 Skiriami izoliuotieji domenai apima artimąją namų aplinką, šeimos narius, solidarumo – draugus, instrumentiniai viešieji – viešąsias erdves, nepažįstamus asmenis (Hagen 1989: 53; dar žr. Aliūkaitė, Valikonė 2012: 9). 12 Nustatant tarminės kalbos vartojimo sritis, atsižvelgta į dviejų anketos klausimų atsakymus: Kur kalbama tarmiškai, Su kuo kalbama tarmiškai. 13 Pridurtina, kad ne visi moksleiviai, pažymėję, kad kalba tarmiškai, nurodė, kur ir su kuo šį kodą vartoja. Tokie žymėjimai sudaro: kur – 21,01 (su kuo – 15,97) proc. Kùpiškio ir 63,24 (61,11) proc. Utenõs jaunuolių anketose. LAURA GERŽOTAITĖ 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI netaisyklinga (Kp_V26), Kupiškio – viena gražiausių (Kp_M70). Kai kada estetinis vietos kalbinio varianto vertinimas (man gražiausia kupiškėnų tarmė [...]) dar ir argumentuojamas ([...] nes aš prie jos įpratusi, moku ir suprantu, Kp_M67). Kùpiškio kalbinis kodas yra savas kodas, todėl, matyt, yra vertinamas palankiai. Fiksuotas vienas kitas atvejis, kai nuo savojo kalbinio varianto yra atsiribojama. Kupiškėnų patarmė, kuri moksleivių žemėlapiuose paprastai yra siejama su pačiu Kùpiškiu (žemėl. Kp_M68 žr. 7 pav.), perkeliama į kaimyninį Pãnevėžį (Kp_M23) arba Pãnevėžį ir Pãsvalį (Kp_M17). Tiek tarminio kodo vartosenos aktyvumo, tiek kalbinės gimtinės, kaip tarminės raiškos zonos, žymėjimų žemėlapiuose nuostatos apibendrintinos vieno iš Kùpiškio jaunuolių žodžiais: „[...] Kupiškėnai turi savo tarmę, kuria daugiausia kalbama kaimuose. Netaisyklinga. Mano nuomone ši tarmė nėra labai graži, tačiau ji yra unikali“ (Kp_M29). Taigi iš abiejų punktų jaunųjų kalbos vartotojų ir vertintojų žymėjimų žemėlapiuose matyti, kad kalbines gimtines su tarmine raiška labiausiai linksta sieti aktyvesniais šios raiškos vartotojais save įvardiję Utenõs moksleiviai. Kurdami aktualiąją distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, iš jų pirmiausia su Pãnevėžiu ir kitomis, Kùpiškio gimnazistai linksta atsiriboti nuo savojo tarminio kodo. Pridurtina, kad Kùpiškio jaunuolių žymėjimų žemėlapiuose analizė labiau nei Utenõs respondentų patvirtina ankstesniais jaunųjų kalbos vartotojų nuostatų tyrimais išryškėjusią tendenciją su tarmine raiška pirmiausia asocijuoti ne rytų, bet vakarų (pvz., Plùngė, Telšia) ir pietvakarių (pvz., Marijámpolė) lietuvių kalbos ploto vietoves (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 147). 4. TARMINĖS KALBOS ATSTOVO PORTRETAS ASOCIATŲ DUOMENIMIS Asociatų duomenys rodo, kad apklaustų gimnazistų vaizdiniuose tarminio kodo, arba NORMʼo, informantą tradicinės dialektologijos tyrimuose apibūdinantys požymiai yra ryškūs. Du iš jų – šio kodo vartotojo siejimas su vieta ir praeities, vyresniosios kartos raiška – yra svarbiausi abiejų vietovių tiriamiesiems (žr. 8 pav.)17. 17 Šią anketos užduotį praleido 3,36 proc. Kùpiškio moksleivių. Straipsniai / Articles 191 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai 8 PAV. Tarminės kalbos asociatai tiriamųjų vietovių jaunuolių požiūriu Dažniausiai su vieta, kaip matyti iš 8 paveikslo, šio kodo atstovą linksta sieti Utenõs (57,35 proc.), rečiausiai – Kùpiškio (38,66 proc.) moksleiviai. Šį asociatą rodo iš jaunuolių atsakymų išryškėjusios su vieta susijusios regiono, savo ar gimtojo krašto, gimtinės, kilmės kategorijos: su jo gimtuoju kraštu (Ut_M31), su jo kilmės vietove (žemaitis, aukštaitis ir t. t.) (Ut_M39), iš kur yra kilęs (Kp_M10), su gyvenamąja vieta (miestu, regionu) (Kp_M14), su savo kraštu (Kp_M25), su savo gimtąja vieta (Kp_M59), su tuo regionu iš kurio jis yra kilęs (Kp_V42). Net 45,59 proc. (iš 57,35 proc.) su vieta tarminę raišką asocijuojančių Utenõs tiriamųjų išskyrė kaimą arbą kaimietį, pvz.: kaimas arba labai mažas miestelis (Ut_M24), dažnai asocijuojasi su kaimu (Ut_M38), su žmogumi, kilusiu iš kaimo (Ut_V10), su mažo miestelio žmogumi (Ut_V13), su kaimiečiais (Ut_V21). Kaimo požymis (jis verbalizuojamas kaimo, mažesnio miestelio, kaimiečio ir kt. kategorijomis) yra svarbus 24,37 proc. (iš 38,66 proc.) Kùpiškio moksleivių, pvz.: su tokiu žmogumi, kuris yra kilęs arba gyvena kaime (Kp_M15), tarmiškai kalbantis žmogus asocijuojasi su kaimiečiu (Kp_M26), su kaimu, kuo kaimas toliau nuo miesto (Kp_M66), su kaimiška gyvenamaja aplinka (Kp_M68), dažniausiai su „gyliu“ kaimu (Kp_V01). Kaip matyti iš pateiktų pavyzdžių, šiuo požymiu paprastai žymima vietos nuoroda. Ji, išskyrus vieną kitą atvejį, yra vertinama neutraliai. Taigi vietos (ne kaimo) požymis abiejų tiriamųjų punktų jaunųjų kalbos vartotojų (Kùpiškio – 14,29 proc., Utenõs – 11,76 proc.) tarminio kodo vaizdiniuose nėra stipriai siejamas su regioniniu variantiškumu. Tokios nuostatos gali būti susijusios su XXI a. pradžios geolingvistų tyrimais nustatytu tarmiškumo nevienalytiškumu, skirtingu jo stiprumu analizuojamame areale (Aliūkaitė, LAURA GERŽOTAITĖ 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Bakšienė, Jaroslavienė et al. 2014: 174–178, 184–188)18. Tarmine raiška kalbančiojo tapatinimas su kaime gyvenančiu asmeniu, kaimo žmogumi (arba kaimiečiu) gali reikšti ir tam tikrą atsiribojimą. Tokiu atveju tarminį kalbėjimą su vieta sietų gerokai didesnė Kùpiškio ir Utenõs gimnazistų dalis. Beveik pusei Kùpiškio (49,58 proc.) moksleivių tarminis kodas asocijuojasi su praeitimi, vyresniąja karta: su senove, su praeitimi (Kp_M20), su mūsų senelių laikais (Kp_M37), su praeities Lietuva (Kp_V45), su amžiumi. Senesni žmonės dažniau kalba tarmiškai (Kp_M27), daugiausia su senesnio amžiaus žmonėmis (Kp_M39). Tarminės raiškos siejimas su 20 amžiumi ir tradicijomis (Kp_V03) ar su senove. Senelių, prosenelių laikais (Kp_V08), tikėtina, rodo Kùpiškio jaunuolių nuostatas atsiriboti nuo šio kalbinio varianto (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 117). Šiuos asociatus dar rečiau vardijo Utenõs tiriamieji (20,59 proc.), pvz.: senąja Lietuva (Ut_M04), su senove (Ut_M14), žmogus kalbantis tarmiškai man asocijuojasi su seneliais, proseneliais, kurie anksčiau taip kalbėdavo (Ut_M02), viriausio amžiaus žmones (Ut_M25) (žr. 8 pav.). Glaudžiai tarpusavyje susijusius kelis požymius apimanti asociatų grupė rodo, kad tarminis kodas jauniesiems kalbos bendruomenės nariams, iš jų pirmiausia Kùpiškio tiriamiesiems, yra beveik beišnykstantis ar išnykęs vyresnės kartos, vartojančios ar vartojusios autentišką dialektą, variantas: man tarmiškai kalbantis žmogus asocijuojasi su senove, kaimu, nes jauni žmonės šiais laikais mažai bekalba tarmiškai (Kp_M41), dabar jau su atsiminimais ir senyvais žmonėmis (Kp_V15). Rečiausiai į gimnazistų tarminės kalbos atstovo vaizdinį įtrauktas pagarbos požymis. Jis daugiausia būdingas Kùpiškio jaunuoliams (19,33 proc.), pvz.: su savo tarmės saugojimu, dažniausiai tarmiškai kalbantys žmonės, didžiuojasi ja (Kp_M05), su savo kraštą gerbiančiu žmogumi (Kp_M67), toks žmogus atrodo, kad labai myli savo kraštą ir puoselėja jo tradicijas, šnektą, tarmę (Kp_M63). Tokios nuostatos gali būti pagrįstos simuliacija, nes šių jaunuolių ribojimasis nuo tarminės raiškos yra nuoseklus. Tarmiškai kalbantis žmogus su pagarba kalbai, kultūrai, kraštui rečiau asocijavosi Utenõs (7,35 proc.) moksleiviams, pvz.: su žmogumi, kuris nori išsaugoti kuo daugiau Lietuvos kultūros (Ut_M16), su žmogumi, kuris stengiasi puoselėti lietuvių kultūrą (Ut_M29), su žmonėmis kurie myli savo kalbą (Rk_V13). Tradicinėje dialektologijoje įtvirtintą tarminio kodo atstovo portretą dar labiau išryškina kelis asociatus apimantys atvejai, pvz.: su senovės gyvenimu, senesniais žmonėmis (Kp_M13), su kaimu, senais žmonėmis (Kp_M51), su senyvo amžiaus, senų laikų žmonėmis, žmonėmis iš kaimo (Kp_M32), kaimu, senove, žemės 18 Panašius rezultatus atskleidė Kùpiškio ir Anykšči rajonuose atliktas sociologinis tyrimas. Remiantis jais matyti, kad regioninį tapatumą žmonės sieja ir su tarme, tačiau, jaunimo požiūriu, „aukštaitiškumas nebepriklausys nuo gyvenamosios vietos“ (Savoniakaitė 2003: 105). Straipsniai / Articles 193 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai ukiu užsiimančiu žmogumi (Ut_M07), su iš kaimo kilusiu žmogumi, senesniu žmogumi (Ut_M13), su senyvo amžiaus žmogumi, kaimiečiu arba žemaičiu (Ut_M19), su senu žmogumi, ne su jaunimu, iš mažesnio miesto ar kaimo (Ut_M34) ir kt. Šie ir kiti pavyzdžiai rodo, kad aptariamojo kodo asmens vaizdinys respondentų savimonėje yra labiau teigiamas. Kiti požymiai jaunųjų rytų aukštaičių tarminės kalbos vaizdiniuose yra blankūs arba visai yra iš jų eliminuoti. Pavyzdžiui, 8 paveiksle neatsispindintis išsilavinimas tarp abiejų punktų tiriamųjų paminėtas vos kartą ar du. Panašios moksleivių nuostatos fiksuotos ir dėl tarmiškai kalbančio žmogaus siejimo su neišprususiu asmeniu. IŠVADOS Perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais atlikto tradicinių rytų aukštaičių patarmių – kupiškėnų ir uteniškių – plote (arba šiuo metu besiformuojančio rytinio rytų aukštaičių regiolekto areale) esančių vietovių jaunuolių kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimo duomenys leidžia apibendrinti kalbinį šio regiono vaizdą. Duomenų analizė rodo, kad su tarmine raiška labiau save linksta sieti Utenõs moksleiviai. Tarp Kùpiškio jaunuolių fiksuojamos atsiribojimo nuo savojo kalbinio kodo nuostatos. Tokį šių kalbos vartotojų ir vertintojų požiūrį galėjo lemti gimtosios vietos (savi)vertė. Panašūs rezultatai gauti susisteminus tarminio kodo vartosenos sričių (domenų) medžiagą. Nors abiejų vietovių moksleiviai teigia tarmiškai kalbantys visur ir su visų kartų atstovais (t. y. visuose domenuose), tarp Utenõs respondentų ryškėja stipresnis polinkis išlaikyti savąjį kalbinį variantą. Kùpiškiui būdinga kalbinė raiška vietos jaunuolių vertinama tik kaip artimiausios aplinkos (izoliuotojo domeno) raiška. Pieštiniai (mentaliniai) žemėlapiai atskleidžia, kad kalbinę gimtinę su tarmiškumo zonomis labiausiai linksta tapatinti Utenõs gimnazistai. Kurdami aktualiąją distanciją su gretimos patarmės vietovėmis, iš jų pirmiausia su Pãnevėžiu, Kùpiškio jaunuoliai, matyt, atsiriboja nuo savos tarminės raiškos. Tarmiškai kalbantį žmogų su kaimu asocijuoja tiek Kùpiškio, tiek Utenõs tiriamieji. Tarminį kodą kaip vyresniųjų žmonių, praeities kalbinę raišką labiau linksta vertinti Kùpiškio jaunuoliai. Pastariesiems dažniau nei Utenõs moksleiviams tarminė raiška yra neatsiejama dar ir nuo pagarbos kalbai, kultūrai ir kraštui. Utenõs tiriamųjų žemėlapiuose brėžiamos kalbinės gimtinės varianto ribos beveik sutampa su XXI a. 2-ajame dešimtmetyje geolingvistų išskirto rytinio rytų aukštaičių regiolekto ribomis. Į šį kalbinį darinį labai panašus rekonstruotame A. Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje rytiečių penktųjų, arba LAURA GERŽOTAITĖ 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacijos rytų aukštaičių kupiškėnų, ir juos supančių šeštųjų, arba uteniškių, arealas. Iš verbalizuotų ir vizualizuotų jaunųjų kalbos vartotojų nuostatų išryškėję variantiškumo vaizdiniai beveik sutampa su istoriniu objektyviuoju ne tik tiriamųjų kalbinės gimtinės, bet ir visos rytinės lietuvių kalbos ploto dalies kalbiniu variantiškumu. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2007: Tarminis kalbėjimas ir bendrinė kalba: objektyviųjų ir subjektyviųjų skirtumų kultūrinė vertė. Daktaro disertacija. Rankraštis. Vilnius: Vilniaus universitetas. Aliūkaitė Daiva 2008: Tarmių ypatybių vertė kultūriniu požiūriu: Lyduokių šnekta. – Respectus Philologicus 13(18)A, 129–142. Aliūkaitė Daiva 2008a: Tarmiškai kalbančio žmogaus stereotipai: apriorinės eilinių kalbos bendruomenės narių nuostatos. – Respectus Philologicus 14(19), 23–45. Aliūkaitė Daiva 2009: Perceptyviniai dialektų tyrimai: mentalinis žemėlapis. – Respectus Philologicus 15(20), 164–179. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita et al. 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Lietuvos gimnazistų požiūris: išsilavinimas Lietuvos gimnazistų vaizdiniuose. – Verbum 7, 17–33. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10283 [žiūrėta 2019-09-15]. Straipsniai / Articles 195 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Aliūkaitė Daiva, Valikonė Jolanta 2012: Bendrinės kalbos ir tarmės domenai. – Verbum 3, 7–20. Balčiūnienė Asta, Rinkauskienė Regina, Meiliūnaitė Violeta 2017: Kupiškėnų ir uteniškių paribio šnektų fonetinė kaita XXI a.: Vabalninko, Daršiškių ir Salamiesčio punktų atvejis. – Lituanistica 1(107), 38–60. Baranovskij Antonij [=Бaрaновскiй Антонiй] 1898: Замѣтки о литовскомъ языкѣ и словарѣ. Санктпетербургъ: Типографiя Императорской Академiи Наукъ. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology. Second Edition. Cambridge University Press. Čepaitienė Agnė 2018: XXI a. pradžios aukštaičių patarmių kaita: gretinamasis geolingvistinis aspektas. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Dailey-OʼCain Jennifer 1999: The Perception of Post-Unification German Regional Speech. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 227–242. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. Daniel Long, Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Eckert Penelope 1997: Age as a Sociolinguistic Variable. – Handbook of Sociolinguistics. Ed. Florian Coulmas. Oxford: Blackwell, 151–167. Evans Betsy 2002: Attitudes of Montreal Students towards Varieties of French. – Handbook of Perceptual Dialectology 2. Ed. Daniel Long, Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 71–93. Fishman Johsua A. 1972: The Relationship Between Microand Macro-sociolinguistics in the Study of Who Speaks What Language to Whom and When. – Sociolinguistics. Eds. John Bernard Pride, Janet Holmes. Harmondsworth: Penguin Books Ltd., 15–32. Garrett Peter, Williams Angie, Evans Betsy 2005: Accessing Social Meanings: Values of Keywords, Values in Keywords. – Acta Linguistica Hafniensia: International Journal of Linguistics 37(1), 37–54. Geržotaitė Laura 2015: Geolingvistinė Antano Baranausko lietuvių tarmių klasifikacijos analizė. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, sud. Vilija Ragaišienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 133–165. LAURA GERŽOTAITĖ 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Geržotaitė Laura 2016a: Vartotojo veiksnys: subjektyvusis Lenkijos lietuvių šnektų vaizdas mentaliniuose žemėlapiuose. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. Danguolė Mikulėnienė, Asta Leskauskaitė, Vilija Ragaišienė, Laura Geržotaitė, Nijolė Birgelienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 321–339. Geržotaitė Laura 2016b: Lietuvos tarmių klasifikacijos tyrimas geolingvistiniu aspektu. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Geržotaitė Laura 2018: Nauji duomenys Antano Baranausko lietuvių tarmių skirstymo rekonstrukcijai. – Linguistica Lettica 26, 174–190. Geržotaitė Laura, Čepaitienė Agnė 2016: Vilkaviškio jaunuolių kalbinė gimtinė: ribos, taisyklingumo ir patrauklumo vertės. – Verbum 7, 84–100. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10288 [žiūrėta 2019-09-10]. Geržotaitė Laura, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolektų ir regiolektų formavimasis Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, XIII žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). Girdenis Aleksas, Zinkevičius Zigmas 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147. Hagen Anton M. 1989: Frisian and Education in the Netherlands. – Dialect and Education: Some European Perspectives. Eds. Jenny Cheshire, Viv Edwards, Henk Musterman, Bert Weltens. Clevedon: Multilingual Matters, 48–61. LKTChr 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Long Daniel 1999: Geographical Perception of Japanese Dialect Regions. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 177–198. Mikulėnienė Danguolė 2018: Multimodalusis tarmėtyros modelis: vietinės lenkų kalbos variantiškumo Lietuvoje tyrimo galimybės. Prieiga internete: http://www.lenkutarmes.flf.vu.lt/files/mikuleniene_%20tarmetyros_modelis.pdf [žiūrėta 2019-10-05]. Mikulėnienė Danguolė, Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija, Geržotaitė Laura, Birgelienė Nijolė 2016: Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mikulėnienė Danguolė (sud. ir aut.), Meiliūnaitė Violeta (sud. ir aut.) 2014: XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai). Vilnius: Briedis. Straipsniai / Articles 197 Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai Mikulėnienė Danguolė, Meiliūnaitė Violeta 2017: Tarmiškumo matmuo Lietuvos etnografinių regionų struktūroje. – Naujos regionų tapatybės konstravimas. Integralumas, sumanumas, konkurencingumas, sud. Arūnas Augustinaitis, Jolanta Zabarskaitė, Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė et al. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 169–195. Morkūnas Kazys 1977: Įvadas. – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika. Vilnius: Mokslas, 7–18. Preston Dennis 1989: Perceptual Dialectology: Nonlinguistsʼ Views of Areal Linguistics. Dordrecht: Foris. Preston Dennis 1999: Introduction. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, xxiii–xl. Preston Dennis 1999a: A Language Attitude Approach to the Perception of Regional Variety. – Handbook of Perceptual Dialectology 1. Ed. Dennis Preston. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 359–373. Salys Antanas 1933: Kelios pastabos tarmių istorijai. – Archivum Philologicum 4, 21–34. Salys Antanas 1935: Lietuvių kalbos tarmės. Rankraščio teisėmis. Kaunas. Salys Antanas 1946: Lietuvių kalbos tarmės. Rankraščio teisėmis. Tübingenas. Savoniakaitė Vida 2003: Aukštaičiai: „ribų“ sampratos. – Lituanistica 3(55), 101–112. Zinkevičius Zigmas 1969: Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(31). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 365–380. Images of Linguistic Homeland of the Young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena SUMMARY The article deals with the images of linguistic homeland of young people from locations within the area of the traditional Eastern Aukštaitian subdialects of Kupiškis and Utena. The material surveyed in the study consists of the data from the research study conducted under the principles of perceptual dialectology. LAURA GERŽOTAITĖ 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI The images of linguistic homeland embedded in the respondents’ consciousness are highlighted on the basis of the data from several tasks presented in the survey: discussion on the frequency of choice and the domains of usage of the dialectal code; exploration of the drawn (mental) maps of dialectal language areas, and analysis of the associations of a dialect speaker. The data analysis shows that the school students of Utena tend to identify themselves with dialectal expression more often. Kupiškis youth manifest a more pronounced trend of distancing themselves from their own linguistic code. This attitude, which is characteristic of the part of the young members of the language community, might have been the product of the (self-)esteem of their birthplace. A comparable set of results was obtained by arranging the material of the domains of usage of the dialectal code in a structured manner. Even though the students from both locations said they would speak a dialect everywhere and with all generations (which is to say, across all domains), it is the youth of Utena alone that tend to preserve their own linguistic variation. The typical linguistic expression of Kupiškis is considered to be an expression of the immediate environment, i.e. a separate domain. The drawn maps reveal that students from Utena are more inclined to identify their linguistic homeland with dialectal areas. By establishing an actual distance between themselves and the locations of the neighbouring subdialect, Panevėžys in particular, Kupiškis youth possibly dissociate themselves from their own linguistic expression. Both the subjects from Kupiškis and those from Utena tend to associate a person who speaks a dialect with rural areas. The subjects from Kupiškis tend to perceive a dialectal code as an expression of the older generation, i.e. the past. They find this expression an integral part of respect for language, culture, and land more often compared to the students from Utena. The borders of the variation of the linguistic homeland drawn on the maps of the respondents from Utena virtually coincide with the boundaries of the East Eastern Aukštaitian regiolect that geolinguists defined in the second decade of the twenty-first century. This linguistic formation is very similar to the area of the so called Fifth Eastern from the reconstructed map of dialects by Antanas Baranauskas or the Eastern Aukštaitians of Kupiškis under the classification of dialects by Zigmas Zinkevičius and Aleksas Girdenis and the surrounding area of the so called Sixth Eastern or the subdialect of Utena. The images of variation that emerge from the attitudes of the young language users virtually overlap with the historical objective linguistic variation both of their linguistic homeland and of the entire eastern part of the Lithuanian language area. Įteikta 2019 m. lapkričio 19 d. LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308, Vilnius, Lietuva [email protected]