Eilėraščiai iš „meistarnės“

GVIDAS LATAKAS Kauno tautinės kultūros centras Kauno Antano Martinaičio dailės mokykla DOI: https://doi.org/10.35321/all82-10 EILĖRAŠČIAI IŠ MEISTARNĖS GVIDAS LATAKAS Gentis Dangaus aukštumo marių platumo matau – ir tu vienai kuriai iš senųjų genčių priklausai senaisiais žodžiais lyg kaulais blauzdų remies vietoj geležio dangaus daigumo marių dilgumo dangaus dingumo marių žvilgumo dangaus dangumo marių marumo ilgėsimės mes kaip seniau sūnau manasai iš kanapių Auliai Gavėnai atbrenda auliai – vyrai kauliniai per vėpūtinius iš Kurzemės kaip žalčiai atsiraito būgnas užtemptas ant išskobtos baublio trinkos Įžvalgos / Insights 189 GVIDAS LATAKAS 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII iš milžino lokio odos – jį trise ant ragių pasostės vos ne vos kelia patys irgi kailiais apkiautę apsibobutavę sakytų bobos ant galvų smaigaliai surišti iš karklų beigi kasnykų šluotmergių dovanotų grajija dūdom iš ožkenų cypia ir griaudžia kiti iš jų užveja mergeles užspeičia gaudo – tos kad sucyps suvirsta kartu į pusnis – dūdas saugokit – nakabiai suplėšysit maišą Sykį Kurzemėj spėju – veiksmas risis visų pamėgtam rojuj – Drezdene Nuo mūsų į šiaurę šaunusis veltėdi šaunusai veltėdėjėli nutiko kaip nenutiko ką išgirs tavosios ausys prie kitokių dainų pratusios Kurzemės kito tikėjimo kito tekėjimo žmones jų kalba – lyg sužeista kaip sužeistas vėtroje sakalas sakalas mėlynasai daug kryžeiviškų žodžių tekę išgirst tenai maskoliškų šnekėtų lyg broliai o neinas suprast todėl ir eidavo Latvijon uždarbiaut – šieno pjaut mokėdavo rubliais cidabro tai ir aš su jais – pusbrolatį Trečioką pasiėmiau nes ansai labai prašės Eilėraščiai iš meistarnės Įžvalgos / Insights 191 taigi užeinam trobon sutemus o tenai – pagrabas – guli nabaštikas vienas pats šviesa pliskina kaip per veselę žvakių spingsulių nečiedija stalas lūžta nukriautas ėdesio atsisėdau pats vienas šlamščiu (kur tąsyk pusvaikis mano prapuolė – nebatmenu gal priemenėj stripinėt likos visas iš baimės pastiręs) vai nepasakiau – tatgis pas latvius priimta džiūgaut kad žmogus į dausas išvasnoja sako – paliko matai pirmesnis šią ašarų pakalnę – kūnai mūs tik palaikis drabužis popierėliai saldainio kytriai suvynioję sielą skraiduolę čia per miglas užklydusią vos pasistiprinau – lauksiu sakau mandagiai šeimininkų – budėsiu katinas juodas tik pro duris šast nabaštikas sau grabe klast – ir besėdįs ir besakąs man – tu paėdęs o aš neėdęs – einam persimesti ar tu pasiruošęs? – kaip dabar atmenu – sakau – pasiruošęs aš visuomet pasiruošęs ir negali būti kitaip Geležio kaulas Geležio kaulas kaulas į geležį gelžis – kaulas – dubuo prūsai pasirenka mirtį liepia savo vakaliams kalti žodžius mokytis veblenti svetimos atėjūnų kalbos guten morgen štarben geboren GVIDAS LATAKAS 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII mylėti pamotę labiau už už skarmalėtą motiną prie pamotės glaustis kas kietesnis – geležis kaulas? kaulas į geležį? geležis – kaulas – dubuo Vidur žiemos Pas juos Vilkijoj genys – ne genys o kertuklis sėdi jis vytelių narve retsykiais išgeria turbūt išgeria nieks ir nepastebi kaip gramulensija dingsta vėl pripila lygia dalim su vyrais – vyrai tenai atšiaurūs barzdiniai neaišku net kas kam priklauso barzda veidui ar veidas tik priedas prie dyglių augmenijos aukso ieškotojai aukso ieškotojai žiemą ar galima dar ką rast kai aplink vien sidabras? nei iš šio nei to – vilkas negyvas rogėse vienas ima ginčytis kad ten genys koks tau genys – ar nematai – kertuklis ir baigtas kriukis kirste nukerta tas abejojantis – aš niukt – vėl nebėr gėralo užeina smuklėn naujas barzdočius Eilėraščiai iš meistarnės Įžvalgos / Insights 193 o – ir kertuklį turit! – nusistebi aš visai susigniuždęs pas juos ir kregždės ne kregždės o skregždės ne sniegas – putra atsidurti vidur žiemos tarp vilkų važis prie durų išsigandęs arklys vilko išnara rogėse rogės be važnyčiotojo Juškų trobelė čia pat ten dūdmaišis irgi barzda bet cidabro balta sodai šiaudiniai ten palubėj sukasi – Dievas duos – nusigausiu Medalis Antanui Juškai 200, 11×9 cm, bronza, lieta, 2019 m., autorius Gvidas Latakas GVIDAS LATAKAS 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII GVIDAS LATAKAS – POETAS IŠ MEISTARNĖS Tapytojas, juvelyras Gvidas Latakas – vienas savičiausių menininkų, nuo jaunumės rašantis ir eilėraščius. Išleistos trys eilėraščių knygos: „Kol išsiris varniukai“, „Nekalendoriniai šventieji“, „Lokenos“. Visos jo knygos apdovanotos premijomis. Gvido Latako eilėraščiuose nuolatos kinta rakursai, gaivalingai juda stichijos: dailė padeda poezijai, poezija – dailei. Kalba rupi, naši, artėja prie šnekamosios. Iš eilėraščio į eilėraštį keliauja bibliniai, istoriniai personažai, sakmių, mitų, padavimų veikėjai. Praeitis patiriama per liudijimus, archetipinius reliktus, kurie tarsi atgyja. Dabartis šmėsčioja epizodiškai, lyg atsitiktinai patekusi į istorijas. Poeto kūriniai primena iš tvirtų sąsparų suręstą, anot jo paties, budinką, palocių. Riedėte rieda vešlūs ir kartu geros kraujotakos pasakojimai. Iš vitališkų, kupinų sąmojo ir vidinio linksmumo palyginimų netikėtai išnyra primiršti žemaitiški žodžiai, kurie liudija atmintį ir būtovę. Gvidas Latakas nesidairo į literatūrines madas, bet nevengia „naujų senovių“. Jo eilėraščių žmogus tiki, kad ne visi dangaus šventieji puikuojasi mūsų kalendoriuose, o gyvena tarpe mūsų, valgo ir geria, dirba savuosius darbus. Kita vertus, žmogus savotiškai suklūsta: „Tikiu amatais, tebus jie pagarbinti per amžius.“ Vytautas Stulpinas