Katalonų „vidutinio dydžio“ kalba (galimos paralelės su lietuvių kalba)

Įžvalgos / Insights 175 PIETRO U. DINI Pizos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: kalbos istorija, baltų kalbų istorija, kalbotyros istoriografija, prūsistika. DOI: https://doi.org/10.35321/all82-09 KATALONŲ „VIDUTINIO DYDŽIO“ KALBA (GALIMOS PARALELĖS SU LIETUVIŲ KALBA)1 0. ĮŽANGA Šioje apžvalgoje siekiu siauro ir riboto tikslo. Pirmiausia pristatysiu katalonų kalbų arealą ir tarminę įvairovę labai bendrais bruožais, toliau sintetiškai iliustruosiu šios kalbos istoriją ir sustosiu prie kai kurių poleminių momentų, ypač prie lingvistinės polemikos tarp kastiliečių ir katalonų kalbų atstovų dėl kalbos vartojimo viešajame gyvenime. Ta polemika tęsėsi visą dvidešimtąjį amžių ir atkeliavo iki mūsų dienų2. Pagaliau nagrinėsiu katalonų kalbos dabartį ir ateitį per pavadinime nurodytą sąvoką, vadinasi, kaip „vidutinio dydžio“ kalbą, ir atskleisiu, kas tame požiūryje slypi. Norint nurodyti apžvalgos bendrąjį kontekstą, verta pasižiūrėti į Ispanijos karalystės lingvistinę padėtį, vadinasi, į daugiakalbę Ispaniją, kuri turi keturias kalbas, ir tik viena vienintelė tėra laikoma oficialia visoje valstybėje – kastiliečių kalba, o kitos yra laikomos kooficialiomis, tačiau tik tam tikrose teritorijose, tai yra: galegų, baskų ir būtent katalonų. Priminsiu, kad Andoros kunigaikštystėje katalonų kalba yra oficiali valstybės kalba. 1 ∗Pranešimas skaitytas Vilniuje, Lietuvių kalbos institute, 26-osios Jablonskio konferencijos proga, 2019 m. spalio 3 d. Autorius dėkoja J. Sabaševičiūtei už vertimą ir akad. prof. G. Blažienei už redakcinę pagalbą. Straipsnyje sąmoningai išlaikomi žodinio pranešimo stiliaus bruožai. 2 Šią problemiką tiria, pvz.: Barbour, Carmichael 2002; Jörg 2013; Kraus 2015. PIETRO U. DINI 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII 1 PAV. Katalonų kalbos plotas 1. TRUMPI APRAŠYMAI Katalonų kalbos arealas apima visą Viduržemio jūros dalį – Kataloniją (Catalunya), Valenciją (València), Franją de Ponent (paribys su Aragona), Andorą (Andorra), Balearų salas (Illes Balears), Šiaurės Kataloniją Prancūzijoje (Catalunya Nord) ir Algerą Sardinijoje (Alguer). Katalonų kalbinę bendruomenę sudaro keliuose regionuose gyvenantys ir bendrą kalbą vartojantys žmonės, kurių kalbinė raiška ir ją lydintis visuomeninis diskursas kiekviename regione skiriasi. Kataloniškai kalba apie 9 milijonus kalbėtojų Europoje ir dar 350 000 Pietų Amerikoje. Tarminė katalonų kalbos vidinė klasifikacija remiasi vienu geografiniu kriterijumi tarp rytų ir vakarų tarmių ir patarmių, kuris savo ruožtu grindžiamas fonetiniais skirstymais. Ypač svarbia laikoma nekirčiuotoje pozicijoje garso a neutralizacija. Su tokia klasifikacija sutinka tiek tradicinė dialektologija, pavyzdžiui, Manuel Milà i Fontanals (XIX a.), tiek naujoviškesnė, pavyzdžiui, Joan Veny (XX a.). Be to, dar žinomos ir tam tikros pereinamasios tarmės prie Aragono, prie oksitanų ir kt. Kai kurios kitos tarmės taip pat žinomos, bet šiandien jų nebėra, kaip antai Alžyre, Sicilijoje, Neapolyje, Sardinijoje (be Algero). Katalonų „vidutinio dydžio“ kalba (galimos paralelės su lietuvių kalba) Įžvalgos / Insights 177 2 PAV. Katalonų kalbos tarmės 2. ISTORIJOS PILIULĖS Labai sintetiškai verta priminti, kad iš vulgariosios lotynų kalbos atsiradęs kalbinis variantas apie XI amžių įgijo katalonų kalbos būdingus bruožus ir per kelius šimtmečius jos plotas daug nesikeitė3. 2.1. XIV amžiuje katalonų kalba pasiekė jos akmę. Tuo metu ji buvo vartojama plačiame areale nuo pačios Katalonijos kunigaikštystės iki dabartinės Pietų Prancūzijos, Aragone ir Valencijoje, Balearų salose ir taip pat Pietų Italijoje, Šiaurės Afrikoje ir Graikijoje. Iki XV amžiaus ši kalba klestėjo literatūroje (pradžioje drauge su provansalų) ir filosofijoje (priminsiu vien Ramoną Lulą (1232–1316)). XVI amžiuje prasideda Katalonijos politinis smukimas. Netenkama tokio ploto kaip, pavyzdžiui, Rosiljonas ir dar kitų. Tuo pačiu metu auga Kastilijos politinė jėga. Lemtinga data yra 1714 metai, kai baigiasi „Paveldėjimo karas“, ir Barselonos miestas 3 Dėl šiame skyriuje aptarto klausimo plg. sintezes, pvz.: Tavani 1994; Nadal, Prats 2001, o referencinis veikalas yra dvitomis Nadal, Prats 1982; 1996; Francés, Amorós 2011. PIETRO U. DINI 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII pralaimi Kastilijos ir Prancūzijos sąjunginių armijoms. Prasideda Borbonų dinastija ir Katalonijos pavergimo laikotarpis. Kastilijonizacijos procesas tęsiasi per ateinančius amžius, katalonų kalba praranda savo prestižą ir jos tarminės variacijos darosi vis gilesnės. Katalonų kalbos ir kultūros smukimas tęsis iki vadinamosios Renaixença. Renaixenços sąjūdis gimsta kaip poetinis judėjimas romantizmo laikais. Sąlyginiu ir simboliniu Renaixenços sąjūdžio įsteigimo aktu tapo 1833 metais poeto Bonaventura Carles Aribau i Farriols (1798–1862) vėlyvo romantizmo įkvėpta poezija Oda a la patria, tai yra „Odė tėvynei“ (1832 m.). 2.2. Renaixença lietuviškai būtų „atgimimas“ tiek pažodžiui, tiek ir istoriškai. Jeigu bandysime tęsti palyginimą, atrasime nemažai įdomių egzistuojančių paralelių tarp Lietuvos ir katalonų situacijos. Abi kalbinės bendruomenės – lietuvių ir katalonų – maždaug tuo pačiu laikotarpiu pajuto aukštesnių socialinių klasių kalbos apleidimą; abi buvo veikiamos pasikartojančių bandymų pakeisti jų kalbą; abi išugdė atidų dėmesį ir neabejingumą ekokalbinėms idėjoms. Gerai pažiūrėjus nėra sunku rasti intelektualių literatų asmenybių, panašių savo stiliumi, temomis ir vartojamomis formomis; turiu omenyje poetus, kaip pavyzdžiui, Jonas Mačiulis (1862–1932), kunigas, geriau žinomas kaip Maironis, taip pat kunigas, mossèn Jacint Verdaguer (1845–1902) arba Simonas Daukantas (1793–1864), Motiejus Valančius (1801–1875) ir, pavyzdžiui, Josep Yxart (1852–1895), Joaquim Casas-Carbó (1858–1943) bei Carles Riba (1893–1959); taip pat noriu pabrėžti panašumus tarp Jono Jablonskio (1860–1930) – bendrinės kalbos kūrėjo – ir analogiško Pompeu Fabra (1868–1948) darbų. Palyginimų galėtų būti ir daugiau... Tačiau reikia ir aiškiai pasakyti, kad šalia argumentuotų lyginimų tarp Lietuvos ir Katalonijos yra taip pat ir gilių skirtumų: savo istorijoje Lietuva niekada nepažinojo svarbios stambios buržuazijos klasės kaip Katalonija (iš dalies kaip ir Livonija, nors buvo ir Vokietijos gyventojų sudėties rankose) ir dėl to visada liko pririšta prie žemdirbiškos kilmės tiek socialiniu, tiek kultūriniu požiūriu. 2.3. Svarbus momentas savo kalbai atgauti ir susigrąžinti katalonams buvo Jocs Florals (liet. Žiedų žaidimai), tai yra žodinės poezijos varžybos, kurios buvo labai paplitusios ir populiarios. Beje, nesunku pastebėti daug paralelizmų ir panašumų su tuo, kas įvyko pačioje Lietuvoje maždaug toje pačioje epochoje (plg. Dainų šventes). XIX amžiaus antroje pusėje ir ypač dar amžių sandūroje, kai Katalonijoje susiformavo moderni pramoninė visuomenė, pats Renaixenços sąjūdis įgijo aiškesnius ir stipresnius tapatybės bei politinius bruožus, žinoma, netoleruojamus Ispanijos Karalystės. Pirmasis tapatybės ženklas buvo kalba ir būtent prieš kalbą Katalonų „vidutinio dydžio“ kalba (galimos paralelės su lietuvių kalba) Įžvalgos / Insights 179 buvo nukreipta valstybės cenzūra. Nuo šio laikotarpio ir nuo šių išgyvenimų galima datuoti katalonų tautos patriotinio judėjmo atsiradimą. Šios idėjos išvystytos ir pateiktos dviejose knygose, kurios tebėra fundamentiniai katalanizmo sąjūdžio raštai, tai Valentí Almirall i Llozer’o (1841–1904) Lo catalanisme (1866) ir Enric Prat de la Riba (1870–1927) išleista knyga La Nacionalitat Catalana (1892). Jose aiškiai išdėstyta mintis, kad kalba yra pagrindinis tapatybės ženklas apibrėžiant katalonų tautybę. 3 PAV. Valentí Almirall i Llozer ir jo knygos viršelis. Kalbininkai Pompeu Fabra ir Antoni Alcover Nuo 1914 metų Katalonijos pagrindinės administracinės provincijos (diputacions) vadinamos Barselona, Žirona, Taragona ir Lerida grupuojamos ir žinomos pavadinimu Mancomunitat de Catalunya. Mancomunitat turėjo nemažą politinę vertę, nes po 1714 metų įvykių Ispanijos Karalystė pirmą kartą pripažino Katalonijos teritorinę vienybę. Mancomunitat turėjo dar didesnę reikšmę katalonų kultūros atgimimui. Ypač verta priminti, kad tuo metu buvo įkurtas Institut d’Estudis Catalans, t. y. PIETRO U. DINI 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII Katalonų studijų institutas, kurio viena iš pagrindinių užduočių buvo norminti kalbą. Katalonų kalbos kodifikavimas sparčiai vyko Pompeu Fabra (1868–1948) dėka, kuris pradėjo ortografijos reformą remdamasis etimologiniu principu. Pompeu Fabra vaidmuo lygintinas su Jono Jablonskio (1860–1930) vaidmeniu. Beje, du lingvistai normintojai gyveno maždaug tais pačiais metais. Dar minėtina, kad tais metais Antoni Alcover (1862–1932) parašė fundamentinį leksikografinį veikalą Diccionari català-valencià-balear, t. y. Katalonų– valensijiečių–balearų žodyną. Kad iškart visiems būtų aišku, reikia pabrėžti, kad savo svarba šis veikalas prilygsta Kazimiero Būgos (1879–1924) pradėtam didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. 2.4. Katalonų politinės bei nacionalinės pretenzijos visada buvo glaudžiai susijusios su kalba ir kalbine savimone. Galima sakyti, kad kalba ir literatūrinė tradicija buvo šios politinės dimensijos makroskopiniai duomenys. Pati katalonų literatūros istorijos sąvoka buvo brandinama, remiantis XIX amžiaus antrosios pusės romantizmo idėjomis. Kalbos bei literatūros vaidmuo kuriant katalonų tapatybę yra politinis diskursas, kuris prasidėjo su Renaixença ir tam tikra prasme tebesitęsia iki šių dienų. Per amžius driekėsi lingvistinė polemika, ar katalonams protinga vartoti katalonų kalbą, ar dera katalonų rašytojams rašyti savo kūrinius kataloniškai, ar nebūtų jiems protingiau atsisakyti katalonų kalbos ir vartoti tik kastiliečių kalbą... Prieštaravimai jau seniai žinomi. Daugelį kartų istorijoje mažumų kultūros, priklausomai nuo aplinkybių, buvo „paragintos“ vartoti skirtingų didžiųjų kultūrų kalbinės raiškos kodus – tai kultūrinės hegemonijos pasekmė. Beje, pačioje lietuvių kalbos istorijoje netrūksta panašių atvejų. Daugelio „nedidelių tėvynių“ patirtis moko vieno dalyko, kurį svarbu pakartoti ir įvertinti: kalbos faktoriaus svarba, t. y. stiprus ryšys tarp tautinės sąmonės ir kalbinio sąmoningumo. Kiekviena literatūra savo pradžioje sukūrė mitinį ryšį su tautos kalba; pati tauta yra pamatinis ir besikeičiantis elementas, tai yra pakeliui esantis, dinamiškas tapatybės pažadas. 3. LINGVISTINĖS POLEMIKOS Toliau verta pristatyti kai kuriuos tokios lingvistinės polemikos epizodus per pastaruosius šimtmečius, nes jie atskleis realius jėgos santykius tarp dviejų Katalonų „vidutinio dydžio“ kalba (galimos paralelės su lietuvių kalba) Įžvalgos / Insights 181 minėtų kalbų ispanų visuomenėje, taip pat mus nuves tiesiai į dabartį ir į jos prieštaravimus4. 4 PAV. Leopoldo Alas Clarín, Enric Prat de la Riba, Miguelis de Unamuno, Eugeni d’Ors 3.1. Pirmasis dėmesio vertas momentas yra polemika tarp kastiliečių rašytojo Leopoldo Alas Clarín (1852–1901) ir katalonų kultūros veikėjo Enric Prat de la Riba (1870–1917). Anot Clarín, katalonų kalba buvo tik tarmė, niekaip nesulyginama su žymiai galingesnėmis kalbomis, kaip antai kastiliečių, prancūzų ar italų. Clarín nuomone, katalonų kalba buvo darvinistiškai tarp tokių tarmių, kurios nenugalėjo („entre los dialectos que no han prevalecido“) ir todėl katalonų rašytojams vertėtų rašyti tik kastilietiškai, ypač prozos kūrinius. Lingvistiškai žiūrint Clarín požiūris, žinoma, nepatenkina, tačiau tokia priešprieša jam turėjo daugiausia politinę vertę. Čia turima omenyje ne tiek kalbos / tar mės, kiek kalbos / galios santykis. Šitaip buvo kartą tvirtinama prigimtinė kastiliečių kalbos „glotofaginė“ teisė „suvalgyti“, t. y. išstumti ir inkorporuoti, kitas kalbas pagal žinomą Antonio de Nebrija (1441–1522) viziją, kad „kalba 4 Šiame skyriuje ypač remiamasi Rigobon 2018. PIETRO U. DINI 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXXII yra imperijos bendražygė“ (la lengua es compañera del imperio), jeigu reikia naudojant ir ginklus. Jau minėto Prat de la Riba replika galėjo būti tik ironiška. Jo požiūris buvo, savaime suprantama, visai kitoks. Jis nė kiek neabejojo kalbos svarba kuriant katalonų tautybę. Bet per garsiai tai pasakyti buvo, žinoma, pavojinga. 3.2. Kitas įdomus poleminis momentas įvyko tarp žymaus kastiliečių rašytojo Miguelis de Unamuno (1864–1936) ir jo draugo katalonų rašytojo Joan Maragall (1860–1911). Ir šį kartą nusistatymas yra aiškiai hegemoniškas ir katalonai yra paternalistiškai raginami atsisakyti savo kalbos ir vartoti labiausiai paplitusią kastiliečių kalbą. Prisiminkim anekdotą apie Miguelį de Unamuno, kuris vienu metu ir rimtai, ir šmaikščiai klausė savo draugo Joan Maragall, kodėl užuot naudojęs kastiliečio mauzerį, mieliau renkasi katalonų spingardą (XIV amžiaus ginklą). Jam su išankstiniu įžvalgumu atsakė tuo metu mažai žinomas katalonų jaunas rašytojas Eugeni d’Ors (1881–1954): „Teisus yra Unamuno: kaip savojo imperializmo ginklą kastilietis renkasi mauzerį. Tačiau kitiems pasaulio karams yra reikalingi kiti mauzeriai, „mauzeriškesni“ nei kastiliečio, n’est ce pas, my dear?“ (beje, visai nežinodamas, Eugeni d’Ors jau vartojo europantą (t. y. dirbtinė Europos Sąjungos administracijos vartota mišri kalba!)). 5 PAV. Julián Marías 6 PAV. Maurici Serrahima 3.3. Praeito šimtmečio Franko Ispanijoje vėlgi buvo keliamas klausimas, kodėl užsispyrę katalonų rašytojai vartojo katalonų kalbą... Dabar katalonai nėra eksplicitiškai raginami pakeisti savo kalbos, bet sakoma, kad katalonų kalba turėtų vis tiek būti ribojama. Valstybės centro atstovas šiuo metu yra labiausiai žinomas filosofo José Ortega y Gasset mokinys Julián Marías (1914–2005). Jis apodiktiškai ir primygtinai tvirtino, kad „Katalonija niekada nebuvo tauta“ (Cataluña no ha sido nunca una nación) ir siūlė vadinamąjį „lingvistinio namo argumentą“, t. y. katalonų namas susideda iš dviejų aukštų, pirmame aukšte gyvena katalonų kalba visiems šeimos ir kasdieniniams poreikiams, o antrame aukšte Katalonų „vidutinio dydžio“ kalba (galimos paralelės su lietuvių kalba) Įžvalgos / Insights 183 gyvena kastiliečių kalba visoms kitoms funkcijoms. Platus katalonų kalbos vartojimas galėtų tapti „Katalonijos tibetanizacijos“ veiksniu, todėl Julián Marías siūlė „nesimetriškojo bilingvizmo“ sprendimą panašiai į diglosiją ir tuo pačiu ragino katalonus į savęs apribojimą, vadinasi, sąmoningai nevartoti savo kalbos daugelyje visuomenės funkcijų, nors pripažįsta katalonų kalbos prioritetą šeimos gyvenime ir poezijoje... Katalonų replika ir šįsyk galėjo būti tik atsargi ir mandagi. Ją mėgino suformuluoti Maurici Serrahima (1902–1979), katalikiškojo katalonizmo atstovas ir dėl to priimtinesnis Franko puoselėjamai nacionalinei katalikiškajai ideologijai. Maurici Serrahima požiūris diametrialai priešingas Julián Marías. Katalonai yra tauta, jie yra iš prigimties vienkalbiai, kastiliečių kalba jems yra išmoktoji (suprask: primesta) kalba ir pagaliau katalonų rašytojas nori rašyti savo kalba, vadinasi, kataloniškai. 3.4. Kaip matyti, Franko (iš dalies ir po Franko) Ispanijoje vyravo lingvistinis monoteizmas. Visais aptartais atvejais katalonų rašytojams netrūko raginimų, kad jie mestų savo vadinamąją lokalinę kalbą ir pereitų į vadinamąją universalesnę kalbą, vadinasi, kastiliečių. Iš jų buvo primygtinai reikalaujama pasiaiškinti arba pasiteisinti, kodėl jie toliau vartojo savo gimtąją kalbą... Įdomu ir tuo pačiu stebėtina, kad dar 2007 m., kai Katalonija buvo Frankfurto knygų mugės viešnia, buvo iškeltas klausimas, ar įmanoma katalonų literatūrą kurti kastiliečių kalba... Turbūt komentarų nereikia. 4. KATALONŲ „VIDUTINIO DYDŽIO“ KALBA IR EUROPOS SĄJUNGA Dabar vertėtų pažvelgti į situaciją dabartinėje Europos Sąjungoje5. Joje kalbos skiriamos į dvi pagrindinės grupes, iš vienos pusės oficialiai pripažintos kalbos (taip sakant, pirmarūšės kalbos) ir iš kitos pusės regioninės ir mažumos kalbos (taip sakant, antrarūšės kalbos), kurios teoriškai yra saugomos pagal Europos regioninių bei mažumos kalbų 1992 metų dokumentą (plg. Carta 1992). Katalonų kalba priklauso antrajai grupei. Kita vertus kalbų padėtis Ispanijos Karalystėje (apie 47 mln.) smarkiai skiriasi nuo kalbų padėties kitur Europoje, pavyzdžiui, Šveicarijos Konfederacijoje (8,5 mln.) arba dar kitur, pavyzdžiui, Kanadoje (apie 38 mln.). 5 Šiame skyriuje ypač remiamasi Vila, Bretxa 2013; Bastardas i Boada, Boix-Fuster, Torrens Guerrini 2018.