Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika

Įžvalgos / Insights 331 GIEDRIUS ALKAUSKAS Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: modulinės formos, skaičių teorija, tėkmės, diferencialinė geometrija; gamtamoksliniai muzikologijos aspektai, vėlyvasis danų, britų ir rusų muzikinis romantizmas. DOI: doi.org/10.35321/all83-15 PRASMĖ LEGIRUOTA GARSU: POEZIJA KAIP MUZIKA 1. (HARMONINĖ) PROGRESIJA (KVINTŲ) RATU aẽ ùż wisùs wirszẽsnys łaksztiñgałes basas: Piłnas, skadùs, grioudíngas, ir, teip saký, skałsùs: Skuba ûżia pa krúmus, ir wĩs kiteìp maĩnos, Ir wĩs dûszion intsḿañga – lĩg Letuwõs daĩnos. Antanas Baranauskas Šis tekstas skirtas poezijos kūnui, kuris kartu yra ir muzikos kūnas – nuo pagrindo iki išsišakojimo; ne dviejų menų mišiniui, o lydiniui; ne lapijų vijoms, o įšaknių sanbėgai1. Vien peržvelgus žurnalo „Lietuvos muzikologija“ I–XX tomus, straipsnių, skirtų kalbai ar poezijai, rastume nemažai (žr. literatūros sąrašą). Štai, Kamilės Rupeikaitės studija „Muzikos instrumentų identifikavimo ypatumai lietuviškuose Šventojo Rašto vertimuose“ (2007, t. 8). Čia kertasi poezija ir muzika, netgi etnomuzikologija. Senoji archetipinė lietuviška sąmonė kiaurai persmelkusi kiekvieną čia gimusį. Nuo to nepabėgsi, to nenuneigsi, net jei kam kartais pasirodo, kad pavyksta. Gi štai paradoksas (Geda 1998: 151): Baranauskas – labai senos šiaurinės religijos reliktas. O juk kalbama apie katalikų vyskupą! Sąmonės taip lengvai neišnaikinsi. Tik jos dalis, net tokias esmines, kaip motinos kalba, gal kiek lengviau. 1 Šaknis – žodis, rodantis sintezę ir kelią aukštyn. Tuomet atliekant analizę, žemyn leidžiamasi per įšaknes; bent jau tokį žodį kalbinis pojūtis padiktuotų. GIEDRIUS ALKAUSKAS 332 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Visų konfesijų (senosios šiaurinės taip pat) atstovai abejose Lietuvose turėtų sutikti, kad kova tarp katalikų ir reformatų XVI–XVII a. buvo stebuklas lietuvybei. Nors Jono Bretkūno milžinystė seniai pašvaiste šviečia, Rupeikaitės tekste randame dar daugiau to įrodymų (p. 91): Paskutiniame Psalmyno puslapyje Bretkūnas pateikia jam žinomų muzikos instrumentų sąrašą, kartu nurodydamas ir vokiškus jų pavadinimus <...>. Bretkūno vertimas itin reikšmingas ir tuo, kad jame pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėti kai kurie lietuviški instrumentai – kanklės, vamzdžiai <...>. Tad jo darbas pradėjo ne tik lietuviškų Biblijos vertimų, bet ir muzikos instrumentų istoriją. Bretkūno kalba – ypatingai poetinė, neprilygta iki Donelaičio. Bet straipsnyje vietomis aptariama jau ir nominali poezija. Štai, Valančius išvertė į žemaičių tarmę ir 1869 metais Tilžėje išleido visas 150 Senojo Testamento psalmių. Vėliau jas sueiliavo kaip „kantičkas“ ir išleido ten pat 1872 metais. Taip prasidėjo šios biblijinės knygos poetinės interpretacijos lietuviška istorija. Rimuotame vertime eilutę (Ps 98: 6) Valančius užrašė taip: Wožragius trubus Wieszpatem puskiet. Pacitujant autorę (p. 93): [Čia] pavartojamas specifinis „wožragio“ [kerdžiaus instrumento] pavadinimas. Atsižvelgiant į neeiliuotą [šios psalmės] versiją, tikėtina, kad šofarui [hebrajų ritualiniam instrumentui iš gyvulio rago] taikomą ožragio pavadinimą Valančius dėl rimo sukeitė vietomis su trubu [chacocra, sidabrinis trimitas]2. Išties, visi kalbiniai, kultūriniai, istoriniai ir religiniai muzikos pjūviai labai jaudina. Jau pirmoje žinomoje notuotoje muzikoje, taip vadinamose huritų dainose (1400 BC, Mesopotamija), muzikiniai paaiškinimai pateikti negimininga akadų kalba. O kur dar poetiniai muzikos sluoksniai! Rupeikaitės paminėti ir Ruigys, Kavaliauskas, Baranauskas, Rubšys, Kuršaitis, Skvireckas, Biblijos (ir instrumentų pavadinimų) vertimai į lenkų, rusų kalbas bei žymioji olandų kalvinistų Statenbijbel (1637). 1993 metais dalyvavau Baranausko paminklo atidaryme Anykščiuose. Ten buvo ir Saulius Šaltenis su Sigitu Geda (toliau – S. G.). Štai ką Šaltenis rašo apie tai (Geda 1998: 145): Daugybė protingų kalbų ir tylus, toks sunkiai nusakomas Sigito juokas (rami linksmybė, maišyta su liūdesiu ir kartėliu) iš to progreso lietuvių poezijoj, kai tikima, jog vis geriau ir geriau rašytojai rašo, vis daugiau žino ir protingesni, nei prieš šimtą metų ar pusantro šimto, plunksna skrebina. Atrodytų, jog visi tie, prisilietę prie Gilgamešo, Dantės ar Hafizo, turi atmesti absurdišką idėją apie linijinį progresą. Bet todėl poezija gal ir būtina kompozitoriams? Bent jau man tokia buvo, nes vis galuodavo slogutis – gal čia tokia retrogradijos forma, svaigti nuo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, bet ne 2 Korektūros klaida: ne rimas, o ritmas. Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 333 nuo Karlheinco Štokhauzeno? Poezija atsakė – ne. Granvilis Bantokas, Michailas Glinka, Henrikas Šiucas ir Johanesas Okehemas nėra jokia retrogradija. O juk iki šiol daugeliui modernistų Darmštato mokyklos muzikinis autizmas daro įspūdį. Mano nuomonė labai griežta, sutinku. Rytis Mažulis (Paliauka, Mažulis 2011) nuosaikiau kalba apie tradicijos ir inovacijos, poezijos ir inžinerijos balansą. Bet kam šis nuokrypis apie Baranauską? Nes ne visas „Lietuvos muzikologijos“ tūris apie poeziją ir muziką toks turiningas. Štai, Vitos Česnuleviūtės „Muzika Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio frag mentuose“ ir „Praradimo simfonijoje“: intermedialus dialogas“ (2005, t. 6). Autorė surinkusi daug muzikalių Nykos-Niliūno dienoraščio vietų. Bet kitų autorių cituojamos mintys dažnai trivialokos, lyg Monsieur Triquet kupletai3, kartais pritemptos, lyg tas kuriozinis Mocarto akordas4, neretai spekuliatyvios, lyg „Vakarų slavų dainos“5, o vietomis akivaizdžiai neteisingos, kaip kad Šionbergo pranašystė apie ateisiančią serializmo hegemoniją6. Pavyzdžiui, 46-ame puslapyje apeliuojama į muzikologo Mečislovo Tomaševskio tyrimus: Nagrinėdamas žodžio ir muzikos santykius, Tomaševskis išskiria keturias kategorijas, kurių vieną įvardija kaip „imanentinę literatūrinio kūrinio muzikalizaciją“. Ją galima suvokti trejopai: kaip semantinio tikslumo susilpnėjimą ir žodžio fonikos bei grynos išraiškos (pavyzdžiui, Kurto Šviterso „fonetiniuose eilėraščiuose“) sustiprėjimą, kaip muzikos darybos priemonių – refreno, leitmotyvo ir t. t. – panaudojimą (pavyzdžiui, Tomo Sternso Elioto eilėraščiai) ir kaip atspindimos tikrovės nuotaikos sustiprinimą eufonija ir euritmija (pavyzdžiui, simbolistų poezija). Čia ir užsiplieskia raudona lempelė. Koks dar Švitersas, Eliotas ir simbolistai? Piemenų minklės, šamanų agramatizmai, trejinės sutartinės statomos iš būtent tokių plytų. Tai juk elementarybės, pirminės stichijos, gijos, nuo pat pradžios 3 Antiperfekcionistinė (ir tuo žavi) Piotro I. Čaikovskio stilistika – kai norėjo, rašė sudėtingą, netgi žiaurią muziką (Morozovo priesaikos scena „Opričnike“). Bet jei širdin įkrisdavo, panaudodavo ir kokią banalybę. Tuo Triquet kupletai iš „Eugenijaus Onegino“ arba pastoralė „Pikų damoje“ ir pakeri: naivus grakštumas! 4 Arnoldas Šionbergas savo žymiojoje „Harmonijoje“ (Schoenberg 1997) paėmė Mocarto 40-osios (g-moll) simfonijos partitūros vertikalų pjūvį (p. 324) ir juokais pavadino tą sąskambį „Mocarto akordu“. Aišku, pjaunant partitūrą vertikaliai greito tempo vietoje, galima gauti kokių tik nori keistų, neestetiškų derinių. 5 „Vakarų slavų dainos“, 1835 metais Aleksandro Puškino išverstos iš anoniminio prancūziško 1827 metų rinkinio „La Guzla“; pastarasis buvo Prospero Merimė literatūrinė mistifikacija. 6 Jis nustebtų sužinojęs, jog vietoje to atėjo minimalizmas. GIEDRIUS ALKAUSKAS 334 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII vejamos į žodžio meno narpliones. Tiesiog kompasą ne į knygų spintą, o į intuicijos pusę reikėtų pakreipti. Pasaulio kalbos pagal kaitybos lygį įvairuoja nuo analitinių iki polisintetinių. Yra ir hipotetinė oligosintezės kategorija, nors nėra atestuotos nei vienos tokios kalbos. O štai autorė, remdamasi Boriso Kaco knyga „Rusų poezijos muzikiniai raktai“ (1997), kalba apie vertikalų montažą ir politonalumą poezijoje; tonacijų vaidmenis atlieka veiksmažodžių laikai. Pagal tokį apibrėžimą tuomet ir Fransua Vijonas (Villon 1998) naudojo itin kompleksišką vertikalų montažą. Bet tai tokia pat teorinė kategorija poezijoje, kaip kad oligosintezė kalbotyroje. O muzikines tonacijas su veiksmažodžių laikais sieja nebent tai, kad su kitais gramatikos elementais tonacijų iš viso niekas nesieja. Tiesa, savo, kaip kompozitoriaus, kūryboje su išoriškai panašiu reiškiniu esu susidūręs. Juozo Erlicko eilėraštyje „Melodija“ kelios eilutės sudarytos iš natų sekų; pavyzdžiui, fa do mi la do si. Šiam tekstui parašiau dainą fis-moll ir g-moll tonacijose7. Eilėraštyje esantys natų pavadinimai tokiomis pat natomis ir išdainuojami, ir tuomet melodija nukrypsta į a-moll ar C-dur tonacijas. Romantizmo melosui tai yra labai įprasta. Bet čia ne veiksmažodžių laikai ir ne politonalumas. Ir vis tik ryšys tarp poezijos ir vertikalaus montažo egzistuoja. Kine pirmasis jį pagrindė Sergejus Eizenšteinas (1925 m., „Šarvuotis Potiomkinas“). Kitam, jau garsiniam, režisieriaus filmui „Aleksandras Nevskis“ (1938) muziką sukūrė Sergejus Prokofjevas (opus. 78). Na, o S. G. „Babilono atstatyme“ (p. 86) randame eilėraščio pavadinimą: Šėpos teatras: misterija mizerija apie šventąjį Aleksandrą Bevietį (S. Prokofjevo operos „Alikas iš Nevos“ muzika). Čia paminėsiu ir atskirą nagrinėjamo ryšio temą, būtent Bronių Kutavičių. Net keturi straipsniai monografijoje (MCT 2014) tam skirti: (Stonytė 2014), (Gaidamavičiūtė 2014), (Mikeš 2014), (Nakienė 2014). Mikeš viena iš septynių ypatingo Kutavičiaus-S. G. ryšio priežasčių nurodo štai tokią: Kutavičiaus polinkis į kalbą, žavėjimasis tekstais ir žodžiais; Gedos poezijos savaiminis potraukis muzikalizacijai, muzikinė teksto kokybė. Pats kompozitorius: Sigito tekstai nesipriešina muzika, netgi jai yra gimę. Apie šį ryšį ir Landsbergytės tekstas (2010). Dar keli ryškūs pavyzdžiai. Feliksas Bajoras: oratorija „Varpo kėlimas“, Jono Strielkūno eilės, opera „Dievo avinėlis“, S. G. libretas. Mindaugas Urbaitis, S. G. žodžiais: miuziklas „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ bei „Sokratas kalbasi su vėju“ chorui. Anot kompozitoriaus, šiam kūriniui žodžius pats užsakęs; vėliau pavadinimas pateko ant paties Poeto sudarytos savos rinktinės. 7 Albumas „Į sapnų ir burtų lauką“ (2011), kurį galima rasti pakartot.lt ir youtube.com. Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 335 2. SVARSTYBOS APIE SVARSTYKLES This seraph-band, each waved his hand, No voice did they impart – No voice; but oh! the silence sank Like music on my heart. Samuel Taylor Coleridge “The Rime of the Ancyent Marinere” Tik svarstau – nesveriu. Legiravimas ir ligatūra – terminai, naudojami kalvystėje. Vieno metalo įlydis kitame. Taip pasikeičia bendros savybės: būsenų virsmų ribos, laidumas, kietumas, tamprumas, spalva, atsparumas korozijai, oksidacijai. Terminai taip pat plačiai naudojami ir juvelyrikoje. Taigi, mene. Tik ar tinka straipsnio apie poeziją pavadinime naudoti svetimkūnius? Taip juk kalvystė įsiveržia į tolimą domeną. Bendrai: ar prasmingas vienos pažinimo erdvės kriterijų perkėlimas į kitas? Ar prasmingos estetikų invazijos? Bepjūvės menų intervencijos? Pasaulėmatos matavimas neprigimtiniu matu? Tikrai ne. O juk tai suvokti nelengva. Daliai kūrėjų, turinčių tik vieną ryškų talentą, dar sunkiau. Pasakysiu net kategoriškiau: vienas didelis talentas nugramzdina. Juk graikų talanton yra svoris, balansas. Svarstyklės! Kai skirtingos pusės daug sveria, bet nenusvyra. Ir pats žodis pusiausvyra jau rodo perlydį. Jei tai tebūtų tik žongliruotė etimonu, būtų kiek lengviau. Bet nėra lengviau. Su viena svarstykle juk nieko nepamatuosi, nebent atstumą iki dugno. Bet kažkodėl kai kas matuoja. Matuoja viską. Dar daugiau: vieno didelio talento greičiausiai net nebūna. Nes didelį lydi dar kažkas, nors ir pats mažiausias. Gal tik ypatingas jautrumas kažkam už didelio ribų, bet vis tiek lydi. Tai, sutinku, yra subjektyvi taisyklė. Bet kai visos įdėtys netelpa, kai kas, žinia, išsiima. Kaip kad andai buvo pasakyta: jei yra taisyklė, išimtys ją tik patvirtina. Gerai žinoma formulė. Bet ar būna taisyklių be išimčių? Aišku, jog būna! Kad ir tokia: Teorema. Taisyklė išimtis tik patvirtina taisyklę yra be išimčių. Įrodymas. Tarkime priešingai, teiginys neteisingas. Tuomet nagrinėjama taisyklė turi nors vieną išimtį: egzistuoja kažkokia taisyklė, turinti išimtį, kuri taisyklės visai nepatvirtina. Tuomet nėra ir taisyklės. Prieštara. Quod Erat Demonstrandum. Tad labai norėčiau, kad kas rastų išimtį lietuviškoje taisyklėje vieną didelį talentą lydi ligiruojantis (nors ir miniatiūrinis) talentas. Bei jei kas ir ras, taisyklė liks. Nes vis nesuprantu: kodėl kai kuriose kūrybos srityse, tarkime, fizikoje ir GIEDRIUS ALKAUSKAS 336 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII literatūroje, kaip niekur kitur, tiek daug sąmonių, kuriose nejautros zonos sulimpa į neuroninėms jungtims beveik neįveikiamus konglomeratus? Bet tai jau atskiras pošnekis. Neturint balanso, įvaldžius tik vieną svarstyklę, labai lengva lokalumą pateikti kaip globalumą, mikrokosmosą – kaip makrokosmosą, o reliatyvą – kaip absoliutą. Jei nėra į ką remtis, pasitelkiamas baronas Miunhauzenas. Toks ir yra mano klausimas: ar būna kokybiška poetika, nelegiruota muzika? Būtent legiruota – ne primaišyta, ne difunduota. Kad tėkmę išryškintų, rėvas paslėptų. Melodija, įsiliejanti kaip pati gyvybė, o ne kaip koks ekskliuzyvinis inkliuzas (S. G.): Ji prikelia žemę apnuodytą Ir šaukia gyvybę alsuot, Didinga pasaulio melodija, Melodija tavo sesuo, Sesuo ji visatos ir tavo, Žmonių ir ledynų sesuo, Ja protėviai mūsų alsavo, Ir tu ja kol gyvas alsuok. Permaišyti galima ką tik nori. Kas maišosi, o ir kas nesimaišo. Bet sąlydžiui reikia svarstyklių. Reikia talanton. Ne veltui ir moneta talentas, kaip ir medalis, turi dvi puses8. Tik kaip rasti prasmę tarp skirtybių? Rimvydas Stankevičius, pristatydamas savo knygą „Kiaurai kūnus“ (2020 m. spalio 5 d.) sakė: Ar esat girdėję Jūs ką iš medžių ir paukščių? Atsakymas: taip. Turima omeny neverbalinė kalba, subtilieji šio pasaulio ryšiai. Iš tikrųjų viskas yra viena. Yra bendras kontekstas, į kurį patenkame. Taip, tiesa, ne visada mes tame vardiklyje esame. Fortepijonas turi pedalą legato. Kai jį nuspaudžiate, viskas jungiasi. Kiekvienas žmogus turi tokį pedalą, tik ne visada jis yra nuspaustas. Prasmės paieškos buvo ir bus pagrindinis žmogaus gyvybės variklis, net jei prasmė yra dirbtinė (variklis juk turi atlikti darbą). Taip ir šio straipsnio pavadinime esantį legiravimą su Stankevičiaus legato tautologiškai sujungia žodis jungiu (it. lego). Negalime prasmės paieškų išvengti net to norėdami, nes toks yra evoliucinis mechanizmas. Nerviniai impulsai iš receptorių keliauja į smegenis, nes taip renkama informacija. Bet net ir sudėjus ją visą, duomenų kartais nepakanka. Tada mąstymo centruose vyksta interpretacija, tuščių tarpų, paaiškinančių turimybę, užpildymas. Kitaip viskas būtų be-prasmiška. Kognityvinėje psichologijoje yra gerai žinomi gestalt grupavimo principai: artumo, panašumo, simetrijos, gero pratęsimo, bendro likimo. Paskutinis yra 8 Neaiški žodžio medalis etimologija. Pagal vieną iš tikėtiniausių versijų, žodis kilęs iš lotynų medialis, t. y. vidurinis. Jei taip, lietuviškasis jo giminaitis tuomet būtų medis (Sabaliauskas 1994: 213), ir teiginys medalis turi dvi puses, o medis yra apvalus tampa paradoksalus. Plokščias ir apvalus tarytum persilydo kalboje. Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 337 svarbiausias klausai. Išties, ausis pasiekia įvairūs oro virpesiai. Priklausomai nuo dažnio, virpa skirtingos pamatinės membranos vietos (IPO 1987). Pagal bendrą likimą (vienodas vibrato, pradžios ir pabaigos laikas, garso apvalkalas), smegenys tam tikrą šūsnį dažnių sudeda į atskirą dėžutę ir nusprendžia: tai yra viena. Tik kaip čia iškyla poezija? Kam visa tai? Kaip įžanga į štai tokius reikšmės ir apjungties klausimus: Ar sulydomi receptoriai su sinapsėmis? Taip. CNS ne tik interpretuoja signalus, bet ir siunčia juos atgal į receptorius. Taip minėtas pamatinės membranos svyravimas, atitinkantis rezonuojantį dažnį, sustiprinamas – amplitudė išauga, dažnis išryškėja. Garsas ir prasmė? Taip. Onomatopėjos. Dar daugiau – tie gyvūnai, kurie iš garsų nesugebėjo suvokti erdvės geometrijos, akimirkos įtampų ir rizikų, neišgyveno. Aidas, einantis pirma garso, mašinai perduoda tą patį duomenų kiekį, kaip ir pogarsinis aidas, bet gyvybei tokia informacija beveik neiššifruojama. Forma ir turinys? Taip. Polonezas. Sarabanda. Muzika styginių kvartetui. Variacijos tati-tati9 tema. Kiek daug galima išgirsti vien tik žinant pavadinimą, tik iš sonorinės informacijos verbalizacijos. Reliatyvas ir absoliutas? Taip. Muzikinės partitūros horizantalus (ir reliatyvus) matmuo yra laikas, o vertikalus (ir absoliutus) – dažnis, kuris dar skyla į pomatmenius, suvokiamus absoliučiai (tonacija) ir reliatyviai (dermė). Bet štai: Belos Bartoko „Mikrokosmoso“ II-os knygos 62-ame kūrinyje „Mažosios sekstos lygiagrečiame judėjime“ antrajam balsui naudojamos būtent tokios sekstos: pirmasis balsas transponuojamas ne diatoniškai (kas būtų įprasta), o chromatiškai. Ir tampa nebeaišku: kuris gi balsas yra pirmasis? Kur tonacija, o kur dermė? Taip persilydo reliatyvas ir absoliutas. Ši keista kategorijų sulietis mane seniai jaudina10. Bet yra dar keisčiau: horizontalus matmuo, laikas, matuojamas sekundėmis. Vertikalus, dažnis, matuojamas hercais. Taigi, apverstomis sekundėmis11. Tad absoliuti vertikalė yra lyg apversta reliatyvi horizontalė. Bent taip išeina matematiškai. Ir gal ne tik. Kūnas ir dvasia? 9 Tati-tati (rus. тати-тати, ang. chopsticks) – kūriniai fortepijonui keturioms rankoms. Piano primo groja paprastą muzikinį sakinį f g f g e a e a d h d h c C c C, o piano secondo įkomponuoja tai į labai skirtingus kontekstus: mazurkos, gedulingo maršo, valso, karilijonų muzikos ir t. t. Tokių kūrinių yra sukūrę Nikolajus Rimskis-Korsakovas, Aleksandras P. Borodinas, Anatolijus K. Liadovas, Cezaris A. Kiuji, Ferencas Lisztas. 10 „Muzikos barai“ 2014, Nr. 7–8, p. 2–7. 11 Hz=s-1. GIEDRIUS ALKAUSKAS 338 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Taip. Tokia yra chalkedoninės krikščionybės kristologinė formuluotė, kuri ne tik sujungia šias dvi kategorijas, bet ir sutapatina mišinį su lydiniu, o du – ir su dviems, ir su vienu. Štai ji: dieviškoji ir žmogiškoji Išganytojo prigimtys viena į kitą nevirsta, yra nepermaišytos, kiekviena jų yra vientisa ir nedaloma, bet tuo pačiu viena nuo kitos neatskiriamos. Tai neįmanoma moksliškai, įmanoma nemoksliškai. Teologija nėra topologija, ir atvirkščiai. Tarytum mus nuramintų: nesisielokite, jei gyvenimo prasmė dar neįsikūnijo. Tai ką tik įvyko. Net vienoje sąmonėje įmanoma apjungti tai, kas neįmanoma. Tarkim, Baranausko sąmonėje. Ir vis randasi kartu su S. G. besiilginčių tos neįmanomybės: Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį, Man Baranauskas sakė taip progiesmiu vos vos: Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka Ir saulė, ir mėnulis – tautoms iš Lietuvos. Bet ir kūno-dvasios sinergijoje-antagonijoje galima įžvelgti muziką. Žodžio virtimas į kūną – tai Mesijo pirmasis atėjimas (Jono 1: 14). O štai Džono R. R. Tolkino mitologijoje (Tolkien 1999) propasaulės aušroje skamba vienatinio dievo Ilúvataro palikuonių ainurų grojamos muzikos harmonija (pirmoji Silmarilijono knyga „Ainulindalë“). Bet pats gudriausias iš jų, Melkoras, palaipsniui ir savas mintis pradėjo brandinti. Išnokusias, jas jau įpindavo į bendrą muziką. Taip gimė disharmonija. Tolkino kalba yra nepaprastai poetinė (the echo of the music went out into the Void, and it was not void), o „Ainulindalë“ skamba lyg Pradžios knygos vertimas į garsus. Muzika ir poezija? Taip! Muziką ir poeziją jungia... poezija. Tokia, kurią ir Baranauskas poezija laikytų. Juk pasakyta: Wiſsi wandenei tek ing Iures, o tacʒiau Iures ne tampa pilneſnes. Ing tạ wietạ, iſch kur attekeia, wel nutek [Kosnadieia: I,7] [Pamokslininko knyga, Bretkūno 1586 m. vertimas] Atjungus bet kurį intaką, santaka senka. Jei trumpam, higienai, profilaktikai ar diagnostikai, kartais tai net privaloma. Bet lygiai kaip gyvybei reikalingi visi šeši elementai SPHONC,12 be kiekvieno iš kurių gyvybė miršta, taip ir poezija gali, bet negali būti vien proza, vien išpažintys, deklaracijos, polemika, marksizmas, cinizmas, psichiatrija, patologija, niekai ir kalambūrai. Gali, bet negali būti vien feminizmas, vien antifeminizmas ar vien (anti)maskulinizmas. Seniai žinoma: tai, nors ir labai nelengvai, apsijungia tiesiog į humanizmą. Tad rimtai 12 Siera, fosforas, vandenilis, deguonis, azotas, anglis. Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 339 paskaldžius (kai reikia, o ir kai nereikia), geriau vėl sulipdyti. Tam ir duotos dvi talanton pusės: Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis, Simfonijoj prapuola viršus ir apačia. Juk tikra išpažintinė poezija, kaip ir tikra išpažintis – ne pažintis ar prisipažints, o įtikėjimas. Ne pamatymas, o praregėjimas. Jei apsuktas dangus – žemė, tai išvirkščiai išvirkščias juk vėl yra įvirkščias13, nes tai tik paviršiai. 3. SULIETYS IR SULIESTYS Wanderers in that happy valley, Through two luminous windows, saw Spirits moving musically To a lute’s well-tunèd law. Edgar Allan Poe, „The haunted palace“ Jei muzika – organizuoti garsai, o literatūra – organizuotos prasmės, tai juk akivaizdu: poezija yra tųjų sankirta. Deja, nežinau, kas yra poezija. Čia jau kiekvienas ribas savo asmeniniu apibrėžimu nusistato. Ir, lauktina, didesnio spindulio, nei save apsibrėžia. Tai ne kalambūras: dažniau nei tikiesi tie ratai sutampa, kai sutapti neturėtų. Tai liudija užuojautos, senųjų patirčių, bendrosios atminties, nuolankumo, tikėjimo dėsniai. O jei paprasčiau – meilės visoms gyvybės apraiškoms dėsnis. Tos gyvybės, kuri nors vienoje savo trajektorijos erdvėlaikiu vietoje, bent kartą per menkiausią žiogo šuolį pasislinko link Kūrėjo. Tik kas yra tas Kūrėjas? Štai manasis Jo apibrėžimas. Poezijos apibrėžimas14. Tikiu: didesnio spindulio nei kūryboje save apsibrėžiu. Judėti be pastangų galima tik gravituojant, t. y. žemyn. Kristi pradedama tik užgimus. Bet būna dienų (ne abstrakčių, o pažymėtų kalendoriuose), į kurias patenki kaip į ypatingą rezonansą, lyg ano gyvenimo šešėlį (Fiodoro Dostojevskio idiotas L. N. Myškinas pasakojo, jog būna dienų, kai viskas tūkstantį kartų intensyviau nei įprastai). Bet jei yra šešėlis, kažkas jį meta. Tad ir visos pastangos pagauti tokią dieną – tai kova su gravitacija. 13 Nepelnytai primirštas dar Daukanto naudotas žodis. 14 Palyginimui (Geda 1998: 67): „Jeigu čia įterptum tokį terminą, kaip dievoieška, tai aš ja kliedėdavau. Bet man rūpėdavo surasti Dievą poezijoje“. GIEDRIUS ALKAUSKAS 346 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII III. ŠERNAS (baltų išpranašautė) Sūrimas nyksta. Taip marios permuša mūšą jūrių. Garas taip permuša krušą, ąžuolas – žalvarį tvarų, išauga – dūrį. Blykčioja gentys... tik šernas šaknį net naktį knisa. Žaibui nespėjus suplakti, kraštą nuo Kuršo lig Varmės perrausia visą. Švintančius gintaro laiškus gotų tad guotuose randa. Temstančios Baltijos puotos – kaukolėm kaukia, kai traiško Gotlando krantą. Susemia upė į saują svrtis suvirtusias, valtis. „Teka, kas teka į mirtį“ – atnašas išpranašauja giedras pilnaitis. Komentarai Publijaus Kornelijaus Tacito darbų tęsėjas, graikų kilmės romėnų istorikas Amianas Marcelinas (mirė apie 395 m.) kukliau aprašo gotų grutingų karaliaus Germanariko (gotiškas vardas *aírmanareiks, mirė apie 376 m.) valdas, nei Jordanas (VI a.). Pastarasis, nors mokslininkas – tik mėgėjas, o ir pats buvo gotas (tad neretai šališkas), savo tautos bei hunų istoriją pateikia remdamasis autentiškais, jau neišlikusiais Kasiodoro (mirė 585 m.) ir Priskaus Paniečio (rašyta apie 449 m.) veikalais; pastarasis buvo Rytų Romos imperatoriaus Teodosijaus II-ojo diplomatas prie hunų sosto. Pats Tacitas mini gotus veikale Germania (98 m.), kur, žinia, pirmą kartą paminėti ir aisčiai. Jordanas ostragotų imperatorių Teodoriką Didįjį (*þiudareiks, Tautarikis; mirė 526 m.) kildina nuo Germanariko. Grutingai ir tervingai (III a. ir IV a.) vėliau bendru sutarimu tapatinami su ostragotais ir visigotais (V a. ir VI a.). Gotlandas, Gdanskas Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 347 (Gothiscandza, Vyslos žemupys, Aistmarės) liudija gotų protėvynę. Vakarų Romos imperijos žlugimas ir germano iš skirių genties Odoakro valdymo pradžia (476 m.) bei pastarojo nužudymas, įvykdytas Teodoriko (493 m.) – per daug galingos dramos net ir karališkiems regėjimams ties Skirvyte. Kvedlinburgo metraščiai (rašyti nuo 1008 m. iki 1030 m.) pasakoja Šventosios Romos imperatorių liudolfingų dinastijos istoriją, aprašo Dytrichą (Teodoriką) Gotą, Atilą Huną (mirė 453 m.), o taip pat šv. Brunono Kverfurtiečio Lietuvos pasienyje įvykdytą (1009 m.) sėkmingą jotvingių valdovo Netimero krikštą bei paties Brunono žūtį. Kas tai, jei ne gotų, hunų ir aisčių tikra, istorinė susiets? Teatstovauja tad šias tautas regėjimuose vilkas, lyg Vulfila (mirė 383 m.); sakalas – klajoklių palydovas; šernas. Sovijaus mitas daug ką atveria apie šerno reikšmę mums. Grutingai – etimologiškai „žvyražmogiai“ (proto-germanų *greutą, angl. grit, liet. gruodas), o tervingai – „medžiažmogiai“ (proto-germanų *trewą, angl. tree, liet. derva). Istorikų sutinkama, jog tokios buvę pirminės šių giminingų tautų gyvenimo aplinkos: pajūrio žvirgždas ar žvyringos stepės grutingams bei miškų slaptynės tervingams. Tad gurvuolių trupėjimas – blogas ženklas gotams! Kaip kad hunams – mėnesio pilnėjimas. Nes štai ką pasakoja Priskus Panietis: „kaip ir buvo įprasta, per medaus mėnulį, po vestuvių, Atila visą mėnesį gėrė su medumi maišytą stiprų gėrimą, kol užduso“. Švintantys gintaro laiškai gotams po hunų imperijos žlugimo – tai, aišku, tas gintaras, už kurį Kasiodoras Teodoriko vardu rašė laišką aisčiams ir dėkojo (vienas pirmųjų aisčių paminėjimų šaltiniuose po Tacito). Bet romantikų vaizduotė dar daugiau gijų iš šių didžiojo tautų kraustymosi laikų į Lietuvos audeklą audžia. Štai, anot D. Poškos (Laiškas Joachimui Leleveliui ir Ksaverui Bogušui, 1818 m.), Tykray Sakau Odoakrs, Kieystuts yr Olgierda Sweciopey nekalbieje, nebęt Kur Iszgirda, Teypogi Mendogs, Witolds, Iogiełs Władysława, wysados Lietuwiszku Lieżuwiu biława. T. Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ 2-ojo tomo (1837) skyriuje „Hunų įsiveržimas į Europą, tolesni lietuvių genties tautų likimai Rytuose ir Pietuose“ visi paminėtieji viešpačiai aprašyti. Dar daugiau, apie Germanariko gentį – „Grutingai pastatė tvirtovę, ligi šiol žinomą Grutingos, t. y. Kretingos, vardu“ (1995 metų leidimas, p. 294). Pro Kretingą teką Akmena (žvyringa upė!), vėliau vadinama Dane (itin archajiškas hidronimas, sietinas su IDE prokalbe; pavyzdžiui, osetinų don – upė). Beigi vėl Narbutas: (apie Nemuno deltą): „kairėje į vakarus vingiuoja išsišakojimas Skirwith, Skirvytė, tai reiškia skirių užeiga“. Skiris, kaip ir Odoakras. Ir lyg kas legato pedalą nuspausdė. Vėl jungiasi pasauliai! GIEDRIUS ALKAUSKAS 348 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII LITERATŪRA Česnulevičiūtė Vita 2005: Muzika Alfonso Nykos-Nyliūno „Dienoraščio fragmentuose“ ir „Praradimo simfonijoje“: intermedialus dialogas. – Lietuvos muzikologija 6, 45–60. Česnulevičiūtė Vita 2011: Sonatos formos analogijos Vytauto Bložės ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose. – Lietuvos muzikologija 12, 47–60. Gaidamavičiūtė Rūta 2014: From Geda to Donelaitis: in the Midst of Modernism of the Origins. – Music that Changed Time: The Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 110–117. Geda Sigitas 1998: Man gražiausias klebonas – varnėnas, Vilnius: Vyturys. Gustaitė Jūratė 2000: Poemiškumo fenomenas Aleksandro Skriabino kūryboje. – Lietuvos muzikologija 1, 70–80. Gustaitė Jūratė 2003: Aleksandro Skriabino poetinė kūryba. Nuo sonatos iki soneto (I). – Lietuvos muzikologija 4, 67–86. IPO 1987 – Auditory demonstrations, Institute for Perception Research (IPO) Eindhoven, Supported by Aoustical Society of America (ASA), CD su bukletu. Janulytė Justė 2004: Muzikinių ir žodinių tekstų koegzistencijos aspektai XX a. II pusės lietuvių muzikoje: nuo dichotomijos iki amalgamos. – Lietuvos muzikologija 5, 84–109. Klymenko Iryna 2015: 5+5+7 eilėdaros vestuvinės dainos kaip ankstyvosios slaviškosios ir baltiškosios tradicijos arealo žymenys. – Lietuvos muzikologija 16, 157–165. Landsbergytė Jūratė 2010: Atogrąža į pagonybę ir kiti Sigito Gedos, Broniaus Kutavičiaus kūrybinės laisvės proveržiai. – Rytai-Vakarai. Komparatyvistinės studijos 10, Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas, sudaryt. ir m. red. A. Andrijauskas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. MCT 2014 – Music that Changed Time: The Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970, edited and compiled by R. Povilionienė, J. Katinaitė, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Mikeš Vitezlav 2014: Bronius Kutavičius – Sigitas Geda Phenomenon. – Music that Changed Time: The Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Prasmė legiruota garsu: poezija kaip muzika Įžvalgos / Insights 349 Creativity after 1970, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 18–129. Nakienė Austė 2014: Music by Bronius Kutavičius and Morals by Kristijonas Donelaitis. – Music that Changed Time: The Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 130–142. Nalivaikaitė Paulina 2017: Transtekstualumo funkcijos Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ (2012). – Lietuvos muzikologija 18, 70–88. Paliauka Jurgis, Mažulis Rytis 2011: Interviu su Ryčiu Mažuliu: kompozitorius yra kažkas tarp poeto ir inžinieriaus, neišvengiamai kažkur per vidurį. – Lietuvos muzikologija 12, 197–200. Povilionienė Rima 2011: Muzikinio ir verbalinio menų sąveikos fenomenas: kriptografinės muzikos komponavimo praktikos aspektai. – Lietuvos muzikologija 12, 34–46. Rupeikaitė Kamilė 2007: Muzikos instrumentų identifikavimo ypatumai lietuviškuose Šventojo Rašto vertimuose. – Lietuvos muzikologija 8, 88–104. Sabaliauskas Algirdas 1994: Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Schönberg Arnold 1997: Theory of Harmony, based on the third edition, Berkeley: University of California Press. Stonytė Živilė 2014: Rethinking Lithuania’s Historical and Musical Past: Two different Perspectives in Poetry and Music. – Music that Changed Time: The Lithuanian composer Bronius Kutavičius and the Baltic Outburst of Creativity after 1970, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 100–109. Šarkaitė-Vilums Lijana 2013: Lietuvių formulinės dainos ir formulinės pasakos: atlikimo aspektas. – Lietuvos muzikologija 14, 187–206. Šumila Edvardas 2015: Filosofiniai naujosios muzikos sampratos aspektai Thomo Manno romane „Daktaras Faustas“ ir Theodoro W. Adorno „Naujosios muzikos filosofijoje“. – Lietuvos muzikologija 16, 102–122. Trilupaitienė Jūratė 2000: Iš M. Mažvydo knygų: giesmė, jos vieta liturgijoje ir mokykloje. – Lietuvos muzikologija 1, 49–54. Tolkien John R. R. 1999: The Silmarillion, London: HarperCollins Publishers. Umbrasienė Vida 2002: Broniaus Kutavičiaus „Mažasis spektaklis“ (pagal S. Gedos poeziją): akustinio ir grafinio teksto interpretacija. – Lietuvos muzikologija 3, 6–16. GIEDRIUS ALKAUSKAS 350 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Villon François 1999: Rinktinė poezija, G. Dručkutė (pažodinis vertimas, paaiškinimai), S. Geda (vertimas), Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga. Įteikta 2020 m. lapkričio 26 d. GIEDRIUS ALKAUSKAS Vilniaus universitetas, Informatikos institutas Naugarduko g. 24, LT-03225 Vilnius, Lietuva giedrius.alkauska[email protected]u.lt