Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai

Straipsniai / Articles 227 DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: https://orcid.org/0000-0002-0346-8421 Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, sociolingvistika. DOI: doi.org/10.35321/all83-11 PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ TARMIŲ NOMINACIJOS IR ĮVERČIAI Dialect Nominations and Evaluations in the Area of the Southern Samogitian of Raseiniai ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologijomis, nagrinėjamos pietų žemaičių raseiniškių patarmės ploto (Kemės, Raséinių ir Taurags zonų) respondentų tarmių nominacijos ir jų vertinimai. Visų trijų zonų tiriamųjų sąmonėje įsitvirtinusi ryški žemaičių ir aukštaičių tarmių opozicija. Pastaroji tapatinama su bendrine lietuvių kalba. Respondentų nuomone, žemaičių tarmė – nesuprantama ir lengvai atpažįstama. Ji vartojama kituose miestuose (vietovėse), kurių gyventojai savo šnekamojoje kalboje realizuoja tiriamųjų vardijamus reprezentatyvius žemaičių tarmės bruožus. Aukštaičių tarmė, pasižyminti estetiškumu, suprantamumu, taisyklingumu ir atitinkanti bendrinės kalbos sąvokos sampratą, vartojama artimiausiuose Aukštaitijos etnografinio regiono bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose (vietovėse) ir Vidurio Lietuvoje. Nuo kalbinėje gimtinėje vartojamo kalbos varianto ir bendrinės kalbos labiau nutolusios aukštaičių šnektos raseiniškių asocijuojamos su miestų pavadinimais ir įvardijamos tarmėmis. Žemaičių ir aukštaičių tarmių vertinimai leidžia daryti prielaidas dėl spartaus viso pietų žemaičių raseiniškių arealo aukštaitėjimo (ypač Kemės zonoje, kur dažniausiai žemaičių tarmė vertinama kaip nesuprantamiausia). ESMINIAI ŽODŽIAI: perceptyvioji dialektologija, kalbinė gimtinė, pietų žemaičių raseiniškių patarmė, tarmė, bendrinė kalba. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII ANNOTATION Based on the methodologies of perceptual dialectology, the article addresses dialect nominations and evaluations of the respondents from the area of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai (areas of Kelmė, Raseiniai and Tauragė). There is a clear opposition between Samogitian and Aukštaitian dialects established in the consciousness of the respondents from all three areas. The latter is associated with Standard Lithuanian. According to the respondents, the Samogitian dialect is incomprehensible and easily recognizable. It is used in other towns (localities) whose residents realise the representative features of the Samogitian dialect specified by the respondents in their spoken language. The Aukštaitian dialect, which demonstrates aesthetics, understandability, correctness and meets the concept of the standard language, is spoken in the nearest towns of the ethnographic region of Aukštaitija and Lithuania’s largest cities (localities) and Central Lithuania. The speakers of the subdialect of Raseiniai associate the Aukštaitian local dialects (Lith. šnektos), which exhibit greater differences compared to the language variant spoken in their linguistic homeland and the standard language, with the names of towns and refer to them as dialects (Lith. tarmės) The evaluations of Samogitian and Aukštaitian dialects lead to an assumption concerning the rapid shift of the whole area of Southern Samogitian of Raseiniai into Aukštaitian (in particular in the area of Kelmė where the Samogitian dialect is most commonly evaluated as most incomprehensible). KEYWORDS: perceptive dialectology, linguistic homeland, Southern Samogitian subdialect of Raseiniai, dialect, standard language. 1. ĮVADAS Sociokultūrinės ir socioekonominės priežastys, skatinančios migraciją į didesnes ir struktūriškai patogesnes vietoves, keičia kalbos vartotojų kalbinę elgseną. Kontaktai su kitų kalbos variantų vartotojais, „prestižiškesnio“ varianto vaizdinys koreguoja kalbos atmainų vertinimus ir kartu inicijuoja požiūrio į tarmes peržiūrą. Pastarąjį dešimtmetį perceptyviosios dialektologijos principais paremtų geolingvistinės kompetencijos tyrimų Lietuvoje atlikta nemažai1, tačiau pietų žemaičių raseiniškių patarmės arealas šiuo požiūriu analizuotas fragmentiškai, nes neapėmė visų Lietuvių kalbos atlase (LKA 1977, 1982, 1991; toliau – LKA) nurodytų patarmės arealo punktų. Žvalgomieji tyrimai atskleidė ekstralingvistinių 1 Apie paprastųjų kalbos bendruomenės narių geolingvistinių kompetencijų tyrimus plačiau žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 89–120; 2016a: 17–33; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017; Geržotaitė 2016: 121–142; 2016a: 321–339; 2018: 76–101 ir kt. Straipsniai / Articles 229 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai faktorių įtaką horizontaliajam ir vertikaliajam raseiniškių kalbos variantiškumui (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 146; Vaitmonienė 2014; 2017: 343–365). Dėl konvergencijos reiškinių patarmės plote nustatyti trys besiformuojantys geolektai: pereiginiai Kemės ir Raséinių bei kiek stabilesnis Taurags (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 260; NLTA 2014: XIII žemėlapis ir komentaras, sp. įklija). Tačiau norint įvertinti kalbinę situaciją stebimuoju laiku2 bei nustatyti prognostinį patarmės kaitos scenarijų ir jo priežastingumą, būtini visų patarmės plote esančių LKA punktų išsamūs kompleksiniai geolingvistiniai tyrimai, o vienas svarbiausių tyrimų komponentų – kalbos bendruomenių geolingvistinė kompetencija. Taigi šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pietų žemaičių raseiniškių kalbos bendruomenės narių geolingvistinę kompetenciją (gebėjimus atpažinti tarmes), atsižvelgiant į raseiniškių LKA punktų geografinę padėtį (pagal priklausymą besiformuojantiems geolektams). Objektas – pietų žemaičių raseiniškių kalbos bendruomenės narių tarmių nominacijos, jų vaizdiniai ir vertinimai. Straipsnyje remiamasi 2014 m. lapkričio – 2017 m. spalio ir 2019 m. birželio–rugsėjo mėnesiais pietų žemaičių raseiniškių patarmės plote šio straipsnio autorės surinkta ir į diktofoną įrašyta empirine medžiaga iš iki šiol egzistuojančių 34 LKA punktų3. Geolingvistinės kompetencijos analizė straipsnyje pateikiama pagal LKA punktų geografinę padėtį, t. y.: 1) Kemės (šiaurinei) zonai atstovauja respondentai iš 14 LKA punktų – Gùdmoniškės (LKA 162), Šáukėnų (LKA 194), Kùrtuvėnų (LKA 195), Váiguvos (LKA 224), Kušlekių (LKA 225), Pãdubysio (LKA 226), Kiaunori (LKA 227), Krãžių (LKA 257), Kemės (LKA 258), Kublių (LKA 259), Týtuvėnų (LKA 260), Adomáičių (LKA 292), Pãkražančio (LKA 293) ir Stulgi (LKA 326); 2) Raséinių (pietrytinei) zonai priklauso septyni punktai – Lýduvėnų (LKA 294), Nemãkščių (LKA 327), Alėj (LKA 329), Vidùklės (LKA 363), Gervnės (LKA 398a), Pãupio (LKA 396) ir Raséinių (LKA 364); 3) Taurags (vakarinei) zonai priskiriami 13 punktų – Vainùto (LKA 356), Žviñgių (LKA 357), Pãgramančio (LKA 358), Lomi (LKA 359), Bataki (LKA 360), Skaudvlės (LKA 361), Petkáičių (LKA 362), Žygáičių (LKA 390), 2 Stebimojo laiko (angl. apparent time) metodą paranku taikyti tiriant vienu metu gyvenančių kelių kartų atstovų kalbą, išsamiau dėl termino žr.: Labov 1972: 24; Sankoff 2006: 1–16; taip pat žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 36; Kalėdienė 2015: 213–214 ir kt. 3 Raseiniškių plote išskirti 37 LKA punktai, tačiau vienas – Giniõčių (LKA 328) – punktas visiškai sunykęs, jame nebėra nė vieno gyventojo, o Joci (LKA 391) ir Rūgãlių (LKA 463) punktai jau laikytini Taurags priemiesčiais (čia keliasi žmonės iš netoli esančios Taurags). DIANA DAMBRAUSKIENĖ 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Stragùtės (LKA 392), Jõniškės (LKA 393), Pãšaltuonio (LKA 394), Ežvilko (LKA 395) ir Eiči (LKA 464) (žr. 1 pav.). 1 PAV. Pietų žemaičių raseiniškių patarmės ribos ir LKA punktai (žemėlapio fragmentas iš Geržotaitė, Mikulėnienė 2014: I žemėlapis, žemėlapio autorė L. Geržotaitė) Tiriamąją medžiagą sudaro metalingvistiniai 99 informantų komentarai apie tarmes. Svarbiausi duomenys apie informantus pateikiami lentelėje. LEN t EL ė. Pietų žemaičių raseiniškių tarminio ploto respondentų amžiaus charakteristika Aukštasis išsilav. Aukštesnysis išsilav. Profesinis išsilav. Vidurinis išsilav. Pagrindinis išsilav. Pradinis išsilav. Iš viso Iki 35 m. 6 - 5 3 4 4 22 36–60 m. 6 12 10 3 3 1 35 Daugiau nei 61 m. 412 3 8 4 11 42 Komentarai koduoti pagal gyvenamąją vietovę, amžių ir lytį (pirmaisiais skaitmenimis ir keturiomis didžiosiomis raidėmis žymimas punkto (pagal LKA) numeris ir punkto pavadinimo pirmosios raidės, amžius nurodomas skaitmenimis „1“ (iki 35 metų), „2“ (36–60 metų) ir „3“ (vyresni nei 61 metų), moterų komentarai žymimi „M“, vyrų – „V“, pvz., vidurinei kartai priklausančios informantės iš Žygaičių (LKA 390) punkto komentaro kodas – 390ŽYGA2M). Toliau straipsnyje tiriamųjų komentarai įvardijami respondentų kodais. Straipsniai / Articles 231 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai Straipsnyje geolingvistinė kompetencija vertinama gebėjimų atpažinti tarmes bei jas susieti su socialiniais, geografiniais arealais gretinimu, tikslinama nagrinėjant heterostereotipinius4 apibūdinimus, remiantis tiriamųjų tarmiškumo suvokimu ir išryškinant būdingiausius, su geografiniais, sociodemografiniais, sociokultūriniais duomenimis susijusius apibendrinimus. Respondentų amžius suponuoja jų kalbinę patirtį, kalbinio elgesio pasirinkimą; kultūriniai kintamieji parodo švietimo sistemos suformuotų normų ir visuomenėje įsigalėjusių nuostatų, vertybių, įsitikinimų visumą. Metodai ir metodologinės prieigos. Medžiaga surinkta derinant pusiau standartizuotos apklausos ir giluminio interviu (pokalbio) metodus5. Šio straipsnio autorės suformuluoti klausimai tiriamiesiems taip, kad būtų gauta kuo daugiau informacijos geolingvistinės kompetencijos tyrimui atlikti. Geolingvistinė kompetencija moksliniame diskurse apibrėžiama kaip paprastojo kalbos vartotojo žinių apie kalbos atmainas bei gebėjimo juos susieti su geografiniais, socialiniais, kultūriniais arealais visuma (Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016: 92; Geržotaitė 2019: 1). Paprastųjų kalbos vartotojų subjektyvios nuostatos gali atskleisti objektyvų kalbos variantiškumo vaizdą bei numatyti prognostinį variantiškumo kaitos ir raidos modelį (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 17–33). Kalbinių nuostatų tyrimai yra svarbūs, aiškinantis kalbos bendruomenės narių įsivaizduojamų kalbos atmainų ir jų vartotojų kultūrinio, socialinio tapatumo sąsajas bei siekiant parodyti, kad kalbos variantiškumui ir kaitai lemiančią įtaką turi tiek ideologiškai konstruojami dialekto vaizdiniai6, tiek ir pasąmonėje susiformavusios stereotipinės kalbos varianto charakteristikos (plg. Chambers, Trudgill 2004: 28; taip pat žr.: Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a: 17–30; Mikulėnienė 2019 ir kt.). 4 Heterostereotipiniais apibūdinimais straipsnyje vadinami etnografinių regionų kalbos variantų vertinimai. Dėl termino plačiau žr. Papaurėlytė, Župerka 2010: 185–202 ir kt. 5 Derinant kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologijas, atsiskleidžia giluminis tiriamosios imties vaizdas, nustatomos kalbos bendruomenės kalbinio elgesio, nuostatų tendencijos ir priežastingumas (Macaulay 2009; Coffin, Lillis, O’Halloran 2010; Heigham, Croker 2009). Skirtingais metodais tiriant požiūrius į kalbines atmainas, išryškėja kalbos vartotojo socialinis statusas, jo kompetencija ir kalbos variantų vertės (pvz., patrauklumas, kuris neretai susijęs su kalbiniu solidarumu, kalbėtojų patikimumu ir pan.), pranašumas, prestižas ir kt. (plg.: Edwards 2006: 324–331; Garret 2010: 66 ir kt.). 6 Japonų lingvistas Fumio Inoue dialekto vaizdinio (angl. dialect image) terminą apibrėžia kaip kalbos vartotojo įsivaizduojamus (susikurtus) psichologinius socialinius regioninio ar socialinio dialekto vaizdinius. Plačiau apie dialekto vaizdinio teoriją ir termino reikšmę žr.: Inoue 1999a: 147; 1999b: 161, 174. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII 2. LIETUVOS TARMĖS PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ POŽIŪRIU Mokslinėje paradigmoje nusistovėjusi tradicija Lietuvoje skirti aukštaičių ir žemaičių tarmes. Tačiau taikomosios kalbotyros tyrimų duomenys rodo, kad eilinių kalbos vartotojų taksonomijoje įprasčiausia yra keturnarė tarmių klasifikacija, kai tarmės nominuojamos keturių Lietuvos etnografinių regionų pavadinimais (Aukštaitija – aukštaičių tarmė, Žemaitija – žemaičių tarmė, Dzūkija – dzūkų tarmė ir Suvalkija – suvalkiečių (suvalkų) tarmė), kiek rečiau tarmėmis įvardijamos prototipinių tarmiškumą reprezentuojančių miestų ar tarminių zonų pavadinimais (plg.: Aliūkaitė 2013: 13, 14–15; Bakšienė 2015: 2; Geržotaitė 2016: 121–142 ir kt.). Pietų žemaičių raseiniškių patarmei atstovaujančių respondentų atsakymus į klausimą, kokias lietuvių tarmes jie žino, galima suskirstyti į 5 grupes: 1) hiperoniminė klasifikacija (aukštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių (suvalkų), Mažosios Lietuvos)7, 2) dvinarė, arba mokslinė, klasifikacija (aukštaičių ir žemaičių), 3) polinominė, arba daugianarė, klasifikacija (pvz.: dzūkų, žemaičių, Plungės, kupiškėnų (194ŠAUK3M); Jurbarko, Rokiškio, nuo Upynos, dzūkai, žemaičiai (398aGERV3M)), 4) pagal tarmiškumą reprezentuojančius miestus (pvz.: Marijampolės, Jurbarko (396PAUP1M)) ir 5) nuo tarmiškumo atsiribojusiųjų (tarmių neįvardijančiųjų) grupė. Pagal zonas tarmių klasifikacijų duomenys kiek skiriasi (žr. 2 pav.). 2 PAV. Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijų klasifikacija8 Pavyzdžiui, Kemės zonoje neužfiksuotas nė vienas mokslinės klasifikacijos įvardijimas, Raséinių zonoje daugiausia pateikusiųjų miestais ar konkrečiomis vietovėmis pavadintų tarmių. Taurags zonoje beveik dešimtadaliui respondentų žinoma mokslinė klasifikacija. Beveik visi šios klasifikacijos besilaikantys informantai yra (ar buvo) Straipsniai / Articles 233 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai susiję su lietuvių kalbos studijomis aukštosiose mokyklose, kiti teigė apie lietuvių tarmių skirstymą šiek tiek prisimenantys iš lietuvių kalbos pamokų mokyklose. Tačiau dažniausiai raseiniškių sąmonėje tarmių nominacijos neatsiejamos nuo Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų: daugiausia tiriamųjų laikosi keturnarės – aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių – tarmių klasifikacijos, kiti respondentai vardija po vieną, dvi ar tris etnografinių regionų pavadinimus atitinkančias tarmes. Respondentams geriausiai atpažįstama žemaičių tarmė, ją paminėjo daugiau nei devyni dešimtadaliai Kemės ir Taurags zonų bei daugiau nei du trečdaliai Raséinių zonos tiriamųjų9 (žr. 3 pav.). Kitų tarmėmis įvardijamų deskriptorių pasiskirstymas pagal zonas įvairuoja: Kemės zonos tiriamiesiems, be žemaičių, gerai žinoma suvalkiečių (suvalkų), Raséinių – aukštaičių ir dzūkų, o Taurags – aukštaičių tarmė; Raséinių ir Taurags zonose rečiausiai įvardyta suvalkiečių (suvalkų) tarmė, Kemės – aukštaičių (žr. 3 pav.). 3 PAV. Hiperoniminių tarmių pavadinimų eksplikacija pagal zonas 9 Būtina pasakyti, kad skaičiuota ne nuo visų tiriamųjų, bet nuo pateikusiųjų tarmių pavadinimus. Nieko apie tarmes nežinantys ir nominacijų nepateikę į skaičiavimą neįtraukti. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Taigi teigtina, kad raseiniškiai, tarmes tapatindami su etnografiniais regionais, dėsningai patvirtina ankstesnių tyrimų Lietuvoje išvadas10. Tai, kad žemaičių tarmė raseiniškių įvardijama dažniausiai, irgi nėra naujas faktas Lietuvos tarmių tyrimuose11. Vertinant tiriamųjų komentarus, teigtina, kad raseiniškiams tarmiškumas (tarmė) apskritai tapatus žemaičių tarmei, t. y. žemaitiškumas siejamas su ryškiosiomis ar bent kiek besiskiriančiomis tarminėmis ypatybėmis (ypač akcentinėmis ir fonetinėmis, išskyrus daugeliui žinomą „dzūkavimą“) ar skirtinga leksika. Pridurtina, kad apibūdindami tarmes tiriamieji daugiausia epitetų vartojo nurodydami žemaičių tarmės išskirtinumą: gražiausia (358PAGR2M, 360BATA2M, 364RASE1M, 394PAŠA2M-A, 398AGERV1M), seniausia (364RASE1M), atpažįstamiausia (226PADU2M, 258KELM1M, 259KUBI2M, 294LYDU2V, 329ALĖJ2M, 356VAIN3M-1, 364RASE3M), įdomiausia (225KUŠL3M, 394PAŠA2M), juokinga (360BATA1M) ir pan. Analizuojant pagal zonas, neišryškėjo heteroniminių tarmių vertinimų skirtumų, tik įverčių pozicijos pasiskirsčiusios nevienodai. Pavyzdžiui, Kemės zonos respondentai labiausiai išryškino žemaičių tarmės nesuprantamumą (sunku suprasti (162GUDM2M), ne viską supranti (225KUŠL3M), nesuprantama (ŠAUK3M, 257KRAŽ1M, 257KRAŽ3M)), Raséinių ir Taurags – atpažįstamumą (lengviausiai atpažįstama (327ŽVIN2M, 329ALĖJ2M), atpažįstamiausia (294LYDU2V, 356VAIN3M-1, 364RASE3M, 395ERŽV3M), atpažįstama (390ŽYGA1M)). Tokie įverčiai rodo, kad ryškių šiaurės žemaičių požymių turinčius kalbos variantus pietų žemaičiai raseiniškiai išskiria geriausiai, o tai, kad žemaičių tarmė laikoma nesuprantama (Raséinių ir Taurags apylinkių gyventojams nesuprantamumas yra antroje vietoje po atpažįstamumo), reiškia ne tik visų trijų zonų pereigiškumą (artimumą aukštaičiams), bet ir spartų viso patarmės ploto aukštaitėjimą (ypač aplink Kemę). Vertinant skirtingo amžiaus pateikėjų duomenis, nustatyta, kad Kemės ir Raséinių jauniausiojo amžiaus grupės tiriamieji demonstruoja švietimo įstaigų suformuotas žinias ir ideologines nuostatas. Pavyzdžiui, Kemės zonos jaunieji respondentai, įvertinę žemaičių tarmę kaip nesuprantamą, dar pastebi fonetikos 10 Plg.: Aliūkaitė 2013; Baranauskienė, Krupickaitė 2012; Ramonienė, Krupickaitė 2013 ir kt. Paprastojo kalbos vertintojo požiūriu, tarmių identifikavimą lemia keli svarbūs aspektai: 1) kitoks kalbėjimo būdas, 2) kalbinės tarmiškumo charakteristikos, 3) bent apytikslis vizualus Lietuvos tarminio žemėlapio dalijimas (plg. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Geržotaitė 2017: 158–160). 11 Plg.: Aliūkaitė 2013: 12; Župerka 2012: 297 ir kt. Reikia pasakyti, kad 2014 m. Raséinių kalbos bendruomenės geolingvistinės kompetencijos žvalgomasis tyrimas atskleidė panašius rezultatus: daugiausia apklaustųjų (92 proc.) tikino žinantys žemaičių tarmę, 87 proc. – aukštaičių. Tik tąkart daugiau raseiniškių įvardijo suvalkiečių, suvalkų, Suvalkijos tarmę (65 proc.), dzūkų tarmė buvo paminėta mažiausiai kartų (57 proc. tarmių nominacijas pateikusių respondentų). Išsamiau apie tyrimą žr. Vaitmonienė 2014; 2017. Straipsniai / Articles 235 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai (nukert galūnes (259KUBI1M)), akcentologijos (kirčiavimas kitoks (258KELM1M)) skirtumus, Raséinių – pabrėžia estetiškumą (gražiausia, bet nesuprantama (298aGERV1M)), taip pat akcentologijos (kirčiavimas kitoks (364RASE1M)) skirtumus. Tačiau Taurags aukštąjį išsilavinimą įgijusio jaunojo tiriamojo nuomone, dėl savitos leksikos ši tarmė juokinga (juokinga žemaičių tarmė su savo žodžiais (360BATA1M)). Toks vertinimas implikuoja ne tik subjektyvią vieno asmens nuomonę, bet ir apskritai menkesnę tarmės (tarmiškumo) vertę (kad neatrodytume juokingi, reikia kalbėti visiems suprantamai). Pabrėžtina, kad Taurags zonos aukštesnio išsilavinimo tiriamųjų žemaičių tarmės apibūdinimai gana kategoriški: nuo pabrėžiančių istoriškumą ir estetiškumą (senoviniai žodžiai labai gražu (360BATA2M), gražiausia (358PAGR3M, 394SPAŠA2M-1, 392STRA2V), maloniniai žodeliai (392STRA3M)) iki subjektyviai negatyvių (grubijaniška (362PETK3M), netaisyklingai šneka ir negražiai (395ERŽV3M)). Kemės zonos aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą įgiję respondentai žemaičių tarmę vertina gana nuosaikiai, bet dažniau akcentuoja estetiškumą (žodžiai kitokie, bet graži (GUDM2M); skirtingi žodžiai (194ŠAUK3M); graži, bet neįprasta (258KELM1M)), aplink Raséinius esančių LKA punktų gyventojų nuomone, tai – lietuviškiausia, seniausia (364RASE1M) ir gražiausia (327NEMA2V) tarmė. Žemesnio išsilavinimo tiriamieji visose trijose zonose laikėsi panašaus vertinimo ir neretai įžvelgė žemaičių tarmės savitumą ar kitoniškumą (įdomesnė (225KUŠL3M), įdomi (257KRAŽ1M), įdomiausia (394PAŠA2M), kitaip kalba (329ALĖJ2M-1, 363VIDU2M), kitaip garsus taria (398aGERV2M), kitokia (363VIDU1V)). Taigi žemaičių tarmė daugeliui respondentų girdėta, tačiau jos vaizdinys tapatus šiaurės žemaičių dialektams, gerokai besiskiriantiems nuo pačių pietų žemaičių raseiniškių kalbos variantų12. Visų trijų zonų tiriamųjų komentarai apie aukštaičių tarmę „atsargesni“ nei žemaičių tarmės apibūdinimai, o beveik pusė respondentų apskritai nevertino, tik teigė teoriškai girdėję šios tarmės pavadinimą. Vadinasi, tokias nuostatas lemia ne gebėjimas atpažinti aukštaičių tarmę, bet per žiniasklaidos priemones, viešumoje girdėtos ar švietimo įstaigų suformuotos žinios (arba sąmonėje įsitvirtinusi opozicija žemaičiai : aukštaičiai). Tai patvirtina vidurinės ir vyriausiosios kartos respondentų komentarai, kad tarmių neįvardytų, jei nebūtų žiūrėję televizijos laidos „Duokim garo“ (224VAIG2M, 257KRAŽ3M, 259KUBI3M, 393JONI3M), o viena jauniausiojo amžiaus grupės atstovė teigė, kad tarmių 12 Atkreiptinas dėmesys, kad autostereotipinių (pačių respondentų vartojamų) kalbos variantų vertinimų ir etninio tapatumo koreliacijos analizė nėra šio straipsnio objektas, todėl detaliau nenagrinėjamas. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII 3. IŠVADOS Pietų žemaičių raseiniškių geolingvistinei kompetencijai LKA punktų geografinė padėtis ir jų zoniškumas reikšmingos įtakos nedaro. Gebėjimai tarmes atpažinti, įvertinti ir jas susieti su tarminiais arealais visose tirtose zonose yra panašūs, todėl, vertinant šiuo aspektu, visas raseiniškių patarmės plotas laikytinas pereiginiu. Tarminiai vienetai raseiniškių dažniausiai nominuojami remiantis teorinėmis žiniomis ir konkrečiomis kalbinėmis patirtimis. Chrestomatinės (suformuotos per švietimo sistemą) žinios demonstruojamos vardijant hiperoniminius tarminius deskriptorius, smulkesnių kalbos atmainų pavadinimai suteikiami vadovaujantis kalbinėmis nuovokomis, grįstomis tiek asmeninėmis patirtimis, tiek stereotipizuojant viešojoje erdvėje girdėtus kalbos variantus. Tarmių apibūdinimai labiausiai koreliuoja su raseiniškių išsilavinimu: aukštesnio išsilavinimo tiriamieji išryškina per švietimo sistemą įgytas kalbos variantų skirties kompetencijas (nurodomi gramatiniai požymiai), žemesnio išsilavinimo – dažniau aktualizuoja emocionalumu paremtus įverčius. Tačiau apskritai tarmių vertinimų analizė parodė, kad visose trijose zonose respondentai tarmių apibūdinimų (išskyrus žemaičių tarmę) linkę vengti. Gebėjimas žemaičių tarmę susieti su konkrečiais miestais (vietovėmis) ir jos (žemaičių tarmės) vertinimas kaip nesuprantamos ir atpažįstamos (aukštaičių tarmė „randama“ artimiausiuose Aukštaitijos etnografiniame regione esančiuose miestuose ir apibūdinama kaip gražiausia, suprantama ir taisyklinga) leidžia teigti ne tik apie visų trijų zonų pereigiškumą, bet ir gana spartų viso patarmės ploto aukštaitėjimą (ypač aplink Kemę). Tyrimo analizė rodo neblogas pietų žemaičių raseiniškių teorines žinias apie Lietuvos tarmes bei tarminę orientaciją, tačiau, apibendrinant vardijamas tarmių nominacijas ir įverčius, drąsiai teigti, kad apklaustiems šios patarmės atstovams būdinga gera dialekto kompetencija ir jie gerai skiria tarmes, negalima. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aliūkaitė Daiva 2013: Horizontalusis ir vertikalusis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo požiūriu. – Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga internete: www.taikomojikalbotyra.lt. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 2014: Punktų tinklo Straipsniai / Articles 243 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014b: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis). – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Lietuvos gimnazistų požiūris: išsilavinimas Lietuvos gimnazistų vaizdiniuose. – Verbum 7, 17–33. Prieiga internete: http://www.zurnalai.vu.lt/verbum/article/view/10283. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai: kolektyvinė studija, sud. D. Aliūkaitė, D. Mikulėnienė, Vilnius: Vilniaus universitetas. Bakšienė Rima 2015: Tarminio kalbėjimo savivertė ir gyvybingumas: XXI a. pradžios Šakių ir Jurbarko šnektos. – Lietuvių kalba 9. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/172. Baranauskienė Viktorija, Krupickaitė Dovilė 2012: Lietuvos miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės ypatumai (sociolingvistinio tyrimo duomenimis). – Taikomoji kalbotyra 1. Prieiga internete: www.taikomojikalbotyra.lt. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology, 2nd edition, Cambridge: Cambridge University. Coffin Caroline, Lillis Theresa M., O’Halloran Kieran 2010: Applied Linguistics Methods, London and New York: Routledge. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2, eds. D. Long, D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Edwards John 2006: Language attitudes. – Encyclopedia of Language and Linguistics 6, 2nd edition, ed. K. Brown, Oxford: Elsevier, 324–331. Garret Peter 2010: Attitudes to Language, Cambridge: Cambridge University. Geržotaitė Laura 2016: Jaunųjų šiauliškių ir panevėžiškių tarminė savimonė: ribos mentaliniuose žemėlapiuose. – Acta Linguistica Lithuanica LXXIV, 121–142. Geržotaitė Laura 2016a: Vartotojo veiksnys: subjektyvusis Lenkijos lietuvių šnektų vaizdas mentaliniuose žemėlapiuose. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos, sud. D. Mikulėnienė, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, L. Geržotaitė, N. Birgelienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 321–339. Geržotaitė Laura 2018: Šiaulių jaunuolių kalbinė gimtinė mentaliniuose žemėlapiuose. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 76–101. Geržotaitė Laura 2019: Bendrinės lietuvių kalbos vaizdinių kalbinio standarto plote tyrimas: vienos Kauno rajono gimnazijos atvejis. – Lietuvių kalba 13. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/278. Geržotaitė Laura, Mikulėnienė Danguolė 2014: Dabartinė lietuvių tarmių klasifikacija ir Lietuvių kalbos atlaso punktai: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, I žemėlapis ir komentaras (sp. įklija). Gyventojai – https://osp.stat.gov.lt/2011m.-visuotinis-gyventoju-ir-bustu-surasymas. Heigham Juanita, Croker Robert A. 2009: Qualitative Research in Applied Linguistics, London: Palgrave. Inoue Fumio 1999a: Classification of Dialects by Image: English and Japanese. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, eds. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 147–160. Inoue Fumio 1999b: Handbook of Perceptual Dialectology 1, eds. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 161–176. Kalėdienė Laima 2015: Vilniaus miesto kalba: stebimojo laiko hipotezė. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas / Dialects – Cultural Heritage of European Nations, Vilnius: MRU, 211–244. Labov William 1972: Sociolinguistic Patterns, Philadelphia: University of Pennsylvania Press. LKA – Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. Straipsniai / Articles 245 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai LKA – Lietuvių kalbos atlasas II. Fonetika, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1982. LKA – Lietuvių kalbos atlasas III. Morfologija, atsak. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1991. Macaulay Ronald 2009: Quantitative Methods in Sociolinguistics, London: Palgrave. Mikulėnienė Danguolė 2019: Tarmiškumo bruožų nomenklatūra: nuo tarminių požymių prie tarmiškumo žymenų. – Respectus philologicus 35(40). Prieiga internete: https://www.zurnalai.vu.lt/respectus-philologicus/article/view/12716/11395. NLTA – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 2014. Papaurėlytė Silvija, Župerka Kazimieras 2010: Lietuvos etninių sričių gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83, 185–202. Ramonienė Meilutė, Krupickaitė Dovilė 2013: Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumai. – Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: kolektyvinė monografija, sud. M. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 23–53. Sankoff Gillian 2006: Age: Apparent time and real time. – Elsevier Encyclopedia of Language and Linguistics, 2nd edition. Prieiga internete: https://www.ling.upenn. edu/~gillian/PAPERS/Sankoff.Age,AT,RT.pdf. Vaitmonienė Diana 2014: Raseinių kalbinės bendruomenės geolingvistinė kompetencija: magistro darbas, Vilnius: Vilniaus universitetas. Vaitmonienė Diana 2017: Lietuvos tarmių vaizdiniai pietų žemaičių raseiniškių mentaliniame žemėlapyje. – Perspectives of Baltic Philology III. The Apocalypses of the Baltic Worlds, Poznan: Wydawnictwo Rys, 343–365. Župerka Kazimieras 2012: Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. DIANA DAMBRAUSKIENĖ 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Dialect Nominations and Evaluations in the Area of the Southern Samogitian of Raseiniai SUMMARY Sociocultural and socioeconomic reasons driving migration to larger and structurally more convenient localities change the linguistic behaviour of language users. Contacts with the users of other language variants and the image of a more “prestigious” variant correct the evaluations of language varieties and also initiate a review of the attitude towards dialects. The research addressing the geolinguistic competence in the area of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai based on the principles of perceptive dialectology has been rather fragmentary; it revealed the impact of extralinguistic factors on the horizontal and vertical variation of the language of the subdialect of Raseiniai; meanwhile, due to the phenomena of convergence, three geolects, which are developing in the area of the subdialect – Kelmė, Raseiniai and Tauragė – were identified. In order to evaluate the linguistic situation at the present moment and to anticipate the scenario of the further development of the Southern Samogitian subdialect of Raseiniai and its causality, the first study addressing the geolinguistic competence of the linguistic communities from all the points included in the Atlas of the Lithuanian Language, which are situated in the area of the subdialect, was carried out. The research is based on the comparison of the commentaries of the respondents from the areas of Kelmė, Raseiniai and Tauragė about dialects and the ability to associate them with social and geographical areas. Geolinguistic competence was further revised by analysing heterostereotypical evaluations (of other language variants) and the respondents’ understanding of dialectal speech (dialectal properties) with regard to sociodemographic and sociocultural variables. It was found that the Samogitian dialect, which is generally equalled to dialectal speech, is best known to (recognizable by) the respondents, i.e., the Samogitian dialect is linked with the language variant manifesting prominent dialectal features (except for the Dzūkian dialect known by many people) or distinct vocabulary. The respondents of the youngest age and more advanced educational background, demonstrating the knowledge and ideological attitudes formed by educational institutions, often consider phonetic, accentual and lexical differences the distinguishing features of dialects, whereas older respondents who are less advanced in education tend to highlight originality or peculiarity. When nominating and commenting on the dialects of Aukštaitian and Samogitian, the respondents demonstrate their geolinguistic knowledge and can often associate them with towns or settlements. However, it should be noted that the respondents usually “look for” the Samogitian dialect in prototypical towns exhibiting prominent dialectal features (Telšiai, Plungė, Skuodas); meanwhile, Aukštaitian, which is more commonly associated with the non-dialectal linguistic variant, is “found” in the towns from the ethnographic region Straipsniai / Articles 247 Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai of Aukštaitija, which are closest to the speakers of the subdialect of Raseiniai (Ariogala, Jurbarkas, Šiauliai). The Aukštaitian local dialects (Lith. šnektos), which are further from the linguistic homeland and the standard language, are associated with the names of towns and are referred to as dialects (Lith. dialects). Such evaluations obviously show the belief of the speakers of the subdialect of Raseiniai that their language variant is close to the image of the standard language, which is paralleled to the Aukštaitian dialect. The speakers of the subdialect of Raseiniai associate the language variant which differs from the standard language to any degree with a dialect and view it as a separate dialectal unit. The association of “dialects” with specific localities shows that ordinary language users well distinguish between dialects, whereas language divisibility depends on the aspects of their specific linguistic experience. When nominating dialectal units, the speakers of the subdialect of Raseiniai follow their theoretical knowledge and specific linguistic experience. Chrestomathic knowledge is demonstrated by specifying hyperonymic dialectal descriptors, whereas the names of smaller language varieties are usually attributed on the basis of their linguistic understanding resulting from personal experience and the stereotyping of the language variants heard on the media. The research data make it clear that the dialectal orientation of the speakers of the Southern Samogitian of Raseiniai and their theoretical knowledge of Lithuanian dialects are rather good, but in summary of the nominations and evaluations of dialects expressed by the respondents, we cannot firmly state that the representatives of this subdialect interviewed in the study can be characterized by good dialectal competence and the ability to distinguish between dialects. Įteikta 2020 m. spalio 16 d. DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva dambr[email protected]om