Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje

ARANKA LACZHÁZI L o r a n d o E ö t v ö s u n i v e r s i t e t a s M o k s l i n i ų t y r i m ų k r y p t y s: b a l t ų i r k i t ų k a l b ų k o n t a k t a i, l e k s i n i a i s k o l i n i a i. DOI: doi.org/10.35321/all83-04 KELETAS GALIMŲ VENGRŲ KALBOS SKOLINIŲ LIETUVIŲ KALBOJE Some Potential Borrowings from Hungarian into Lithuanian A N O T A C I J A Straipsnyje apžvelgiamos lietuvių kalbos leksemos, kurios yra vengrų kilmės arba buvo paskolintos iš kitų kalbų per vengrų kalbą. Dauguma šių leksemų į lietuvių kalbą pateko XVI–XVIII amžiais, dažniausiai netiesiogiai, tarpininkaujant lenkų, rečiau vokiečių, baltarusių arba rusų kalboms. Pasiskolinti žodžiai sudaro temines grupes, kurios atspindi to meto Vengrijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinius–kultūrinius ryšius. Tokioms grupėms, pavyzdžiui, priklauso karinės technikos, kareivių aprangos terminai, iš buvusios Vengrijos karalystės į LDK vežamų tam tikrų produktų, prekių pavadinimai. Daugeliu atvejų konstatuojamas skolinio reikšmės pakitimas. Pažymėtina, kad tik nedidelė šių leksemų dalis fiksuojama dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje, nes šie terminai paprastai yra pasenę, nebevartojami žodžiai arba dialektizmai. E S M I N I A I Ž O D Ž I A I: LDK kalbos, vengrai LDK, kalbų kontaktai, leksiniai skoliniai, sko-linys iš vengrų kalbos. A N N O T A T I O N The article aims to overview the Lithuanian words that are supposed to be of Hungarian origin or may be linked to Hungarian in an indirect way. Most of these lexemes have been borrowed through Polish, less often through German, Belarusian or Russian during the 16–18thth centuries. They belong to specific thematic groups like military terms, names of military uniform details or names of products that were imported into the Grand Duchy of Straipsniai / Articles 79 ARANKA LACZHÁZI Lithuania from the former Kingdom of Hungary. In many cases a significant change in the semantic of the lexemes can be observed. It is worth noticing that only a small number of these lexemes is being known and used in contemporary Standard Lithuanian, as these words belong rather to dialectal or historical lexicon. KEY WORDS: Grand Duchy of Lithuania, Hungarians in the Grand Duchy of Lithuania, language contacts, lexical borrowings, borrowings from Hungarian. ĮVADAS 2016 metais publikuotame Rolando Kregždžio Lietuvių kalbos polonizmų žodyne (toliau PŽ) autoriaus nurodomi 28 vengrų kalbos žodžiai (p. 286), kuriuos įvairiais būdais galima sieti su atitinkamomis lietuvių kalbos leksemomis, t. y. vengrų žodžiai fiksuojami kaip galimi polonizmų šaltiniai. Šis žodynas, kaip yra žinoma, pirmasis išsamus lietuvių kalbos etimologinis žodynas, kuriame plačiai aptariami tokie atvejai ir kuriame lietuvių kalbos vengrų kilmės arba per vengrų kalbą pasiskolintoms leksemoms skiriamas didelis dėmesys. Iš kitos pusės, vengrų kalbos žodžių plitimas baltų kalbose buvo nagrinėtas vengrų kalbininkų darbuose (Hollós 1998; Laczházi 2003; Tóth 2003, 2007, 2016a, 2018). Taip pat yra daug rašyta apie vengrų kilmės leksikos elementus lenkų (Wołosz 1989, 1991–1992), rusų (Hollós 1996) ir baltarusių (Zoltán 2005, 2006) kalbose. Susipažinus su visų minėtų tyrimų išvadomis, galima pastebėti, kad vengrų kilmės žodžių nagrinėjimas lietuvių kalboje duoda įdomų rezultatą, medžiagos apžvalga leidžia išryškinti šios leksikos specifiką, o lietuvių ir vengrų kalbininkų tyrimai iš dalies patvirtina, iš dalies ir papildo, patikslina vieni kitus. Šiame straipsnyje palyginami ir apibendrinami vengrų tyrėjų ir PŽ bei kitų lietuvių kalbos etimologinių žodynų duomenys. Leksemų dominančių atžvilgiu svarbiausi iš jų yra senųjų lietuviškų raštinių paminklų leksiką reprezentuojantis Alt litauisches etymologisches Wörterbuch (ALEW) ir naujausiais duomenimis papildytas Słownik etymologiczny języka litewskiego (SEJLė). Lietuvių, taip pat ir latvių kalbose randama nemažai tarptautinių žodžių, kilusių iš vengrų kalbos. Tai daugiausiai kulinarijos ar kiti su vengrų etnine kultūra susiję pavadinimai, pavyzdžiui, guliašas, tokajus, čardašas (latv. gulašs, tokajietis, čardāšs) ir pan. Šiuos skolinius–internacionalizmus plačiai aptaria vengrų kalbininkai Attila Hološas (Hollós 1998) ir Silardas Tótas (Tóth 2003), todėl šiame straipsnyje jie nenagrinėjami. Dėmesys skiriamas XIV–XVII a. LDK istorinio, kultūrinio konteksto nulemtam vengriškos kilmės žodžių plitimui. 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje Remiantis istorinės Raimondos Ragauskienės tyrimais (Ragauskienė 2008; Ragauskas, Ragauskienė 2018), minėtu laikotarpiu vengrai Lietuvoje sudarė stabilią mažumą, pagal skaičių užimančią 5 ar 6 vietą tarp vakariečių. Jie į LDK atvyko dėl politinių ar ekonominių priežasčių, dėl intensyvių (ir ypač suintensyvėjusių Stepono Batoro valdymo laikais) kultūrinių, prekybinių ryšių (Ragauskienė 2008: 29). Vis dėlto, apie tiesioginius vengrų ir lietuvių kalbų kontaktus galima tik atsargiai spėlioti. Dauguma šiame straipsnyje nagrinėjamų leksemų taip pat yra paplitusios lenkų ir (ar) baltarusių kalbose (žr. Wołosz 1989, 1991–1992; Zoltán 2005), taigi į lietuvių kalbą jos galėjo patekti ir iš šių kalbų, arba paraleliai iš abiejų. VENGRŲ KILMĖS ARBA PER VENGRŲ KALBĄ PASISKOLINTI ŽODŽIAI LIETUVIŲ KALBOJE Toliau abėcėline tvarka aptariami atskiri skoliniai. Dalis iš jų yra vengrų kilmės, su neabejotina vengriška etimologija. Kiti buvo pasiskolinti iš kitų kalbų per vengrų kalbą. Tokiais atvejais apie vengrų kalbos tarpininkavimą paprastai liudija specifiniai fonetiniai arba – dažniau – semantiniai, pokyčiai. Leksemų fonetiniai–morfologiniai variantai ir reikšmės nurodomi remiantis Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto (LKŽe) duomenimis. Tais atvejais, kai žodžio etimologija nekelia abejonių, lietuvių kalbos žodynų duomenys pristatomi trumpai, nurodant pagrindines lietuviškas žodžio formas, reikšmes, skolinimosi kelią bei išsamesnį aprašymo šaltinį. Kur įmanoma, nurodoma leksemos ankščiausio žinomo paliudijimo rašytiniuose šaltiniuose laikas (metai, amžius). Plačiau komentuojamos tik tos etimologijos, kurias būtina papildyti vengrų kalbos duomenimis, leidžiančiais apsvarstyti alternatyvų etimologijos variantą. Klaustuko ženklas rašomas prieš tuos žodžius, kurių ryšys su vengrų kalba, nors ir suponuojamas kai kurių autorių, kelia abejonių. aidùkas ‘pono sargybinis, tarnas’ < 1e. ajduk / hajduk 1564; 1. ‘vengrų pėstininkų būrio karys; 2. ‘vengrų policininkas’; 3. ‘plėšikas’ < vengr. hajdú, [pl.] hajdúk (veiksmažodžio hajt ‘ganyti’ dalyvinė forma; pirminė reikšmė vengrų ¹ Be R. Ragauskienės tyrimo, lietuvių ir lenkų istoriografijoje buvo aptarti atskiri vengrų vaidmens LDK klausimai, pavyzdžiui, kai kurie vengrų dalyvavimo Lietuvos DK kariuomenėje momentai, vengrų mados įtaka, „vengriškasis“ laikotarpis XVI a. pab. – XVII a. pr. Birštono valsčiuje, tam tikrų asmenų, kaip antai, Stepono Batoro, Kasparo Bekešo, liutnininko Valentino Bakfarko biografijas. Plačiau žr. Ragauskienė 2008: 21. Straipsniai / Articles 81 ARANKA LACZHÁZI kalboje buvo ‘ganytojas’); eidukas ‘toks pėstininkų dalinio kareivis, artileristas’. Žodis paliudytas ir palyginimuose, pavyzdžiui, Ein kaip eidukas, lek kaip aitvaras; ein kai eidukas (greitai), stov kai stiebas (Vosylуtė 1985: 68). Voiciechas Smočinskis čia įžvelgia ‘velnio, piktosios dvasios’ reikšmes (SEJLe: 9). LKŽe žodis laikomas slaviškos kilmės skoliniu, o ALEW forma eidukas siejama su veiksmažodžiu eiti (ALEW I: 260). Pastaroji etimologija, manoma, yra nepatikima dėl paralelių lenkų, baltarusių kalbose nepaisymo, plg. blr. зайдук 1568, r. Литовские зайдуки 1582, зейдук 1745, ukr. зайдук 1582. Bendros šių žodžių reikšmės yra: 1. ‘samdomas kareivis Stepono Batoro kariuomenėje’; 2. ‘samdomas kareivis’; 3. ‘vengriška uniforma apsirengęs tarnas’. Lenkų ir rusų kalbose jis dar žymi ‘plėšiką’ (Hollós 1996: 24), rusų kalboje ‘aukštą žmogų’, ‘akiplėšą, begėdį’ ir ‘neramų gyvulį’ (Аникин 2015: 321–323). antālìkas ‘nedidelė statinė alui košti’ < le. antalek < vengr. ántalag < átalag, antalag ‘statinė, medinis indas; 10–30, kartais 75 litrų statinė vynui’. Lenkų kalboje nuo XVII a. paliudytas žodis antalek ‘nedidelė statinė vynui arba alui’ ir dar anksčiau pavardėse Jantulek 1608, Antalkowicz 1683 (Wołosz 1989: 226). S. blr. антэлок ‘t. p.’ 1583 metais kildinamas tiesiogiai iš vengrų kalbos (Булыка 1980: 155), tačiau dėl fonetinių nesutapimų ši forma negali būti vertinama kaip lietuviško žodžio šaltinis (PŽ: 19; SEJLe: 37). Žodžio plitimas sietinas su intensyvia prekyba vengrišku vynu Rytų Europoje, o reikšmės (statinės paskirties) kitimas rodo termino adaptaciją lietuvių kalboje. ? arendà ‘nuomà’ (taip pat arenduoti ‘nuomoti’, arendõrius, arẽndorius ‘nuomininkas’) < s. le. arendà ‘nuomà’, arendować ‘nuomoti’, arendarz ‘nuomininkas’ < vengr. árenda ‘nuoma’ < s. pranc. arender, arenter ‘nuomoti, išnuomoti’ < lot. arrendare ‘nuomoti’, renda, renta ‘nuoma’. Lietuvių kalboje leksema paliudyta nuo 1600 metų, ji galėjo būti paskolinta taip pat iš rytų slavų kalbų (kur pateko iš lenkų kalbos), plg. s. r. аренда, blr. арэнда ‘nuoma’, арэндарь ‘nuomininkas’ XVI a. (ALEW I: 54). Andžėjaus Bankovskio nuomone, šį žodį kaip juridinį terminą Vengrijoje, o vėliau ir Lenkijoje, vartojo ir platino prancūzų kilmės Anžu (Anjou) dinastijos, valdančios Vengriją nuo 1301 iki 1399 metų, o Lenkiją nuo 1370 metų, administracija (BES I: 15). ? bardišius 1. ‘kirvis su ilgu kotu (karo ginklas)’ 1620; durtuvas’ 1870; 2. ‘atšipęs koks įrankis (kirvis, peilis, dalgė); 3. ‘ne vietoj atsikirtęs daiktas (pagalys ar kas kitas)’; 4. ‘didelis žmogus’; 5. ‘prastas gyvulys’; bartišius ‘kirvis su ilgu kotu’ (LKŽe; ALEW I: 18), plg. vengr. bárd ‘kirvis su ilgu kotu’. 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje Žodis panašia reikšme paliudytas lenkų (bardysz ‘kirvis su ilgu kotu’), rusų (бáрдouш, бáрдouш ‘t. p.’), baltarusių (бардouш, бaрдouш [бердouш] ‘t. p.’) kalbose. Lietuvių žodis dėl kirčio vietos ALEW ir SEJLe (SEJLe: 116) kildinamas iš rytų slavų kalbų. PŽ jis laikomas polonizmu ir siejamas su le. bardysz (berdysz) ‘dalgia­kirvis, senovinis ginklas’, kilusiu arba iš lot. barducium ‘kovinis kirvis’ < gr. βαρδούκιον ‘lazda, špaga’ < p. sl. *bordy ‘kirvis’ < germ. *barde ‘t. p.’, arba iš vengr. bárd 1272 ‘kirvis’ < s. v. a. barta ‘kirvis, kovinis kirvis’ (EWUng I: 82). Lenkų bardysz (berdysz) iš vengrų kalbos kildina ir kiti autoriai (plg. BES I: 41; Stachowski 2002: 47). Kitaip nei minėtosios versijos, Aleksandras Anikinas palaiko vengrų kalbininko Andrašo Zoltano etimologijos aiškinimą, kuris le. bardysz (berdysz) kildina iš r. бáрдыш < ? germ. barde ir atmeta žodžio siejimo su vengr. bárd galimybę (Аникин 2003: 107–108; Zoltán 1978)² bėkėšas ‘šiltas viršutinis žiemos apdaras, trumpesnis už apsiaustą’ (LKŽe), plg. vengr. bekecs / Bekes. Drabužio pavadinimas atsirado iš Stepono Batoro sąjungininko Kasparo Bekėšo pavardės (vengr. Bekes arba Békés, le. Kasper Bekiesz) lenkų kalboje: bekieszka 1586 > bekiesza (dėl darybos plg. le. batorówka ‘tam tikra šoblė; tam tikra kepurė’ iš Batoro pavardės, le. węgierka ‘tokį striukę’ iš Węgier ‘vengras’). Iš lenkų kalbos paskolintas blr. бекешка 1599, r. бекéш 1789, бекéша, бекéшка 1854 (Аникин 2003: 56–57). Vengrų bekecs < bekes ‘trumpas, viršutinis apdaras’ paliudytas tik nuo XVIII a., jis tokia reikšme paskolintas iš lenkų kalbos (EWUng I: 92; Киš 1963: 48–52; Hollós 1996: 16–17; Bojtár 2015). Lietuvių bėkėšas gali būti paskolintas iš lenkų (le. dial. bekiesz; PŽ: 230) arba iš baltarusių kalbos. Kadangi lietuvių kalbos žodžio kirčio vieta sutampa su lenkų ir su vengrų, o ne su rytų slavų kalbų žodžių kirčiuotomis formomis, šiame straipsnyje labiau linkstama šį žodį kildinti būtent iš lenkų kalbos. Kirčio vietą galėjo lemti vengrų kalbos įtaka (pavardės Bekėšas vengriškas tarimas – kirčiuotas pirmasis skiemuo), tačiau bendrinio žodžio atsiradimas iš tikrinio, be abejo, sietinas su lenkų kalba. ² A. Zoltano pagrindiniai argumentai yra šie: 1. iš s. vengr. formos bárdos szerencze (pažodžiui: kirvis su bardašiumi), kai kurių autorių laikomos le. bardysz šaltiniu, fonetiškai neįmanoma paaiškinti vengrų būdvardžių priesagos –os pakeitimo į lenkų –ysz (plg. vengr. Rák-os > le. rok-osz ir kt.); 2. le. bardysz paliudytas kur kas vėliau (XVII a.) negu rusų бáрдыш (XV a.), be to, žodis lenkų kalboje žymi būtent Maskvos Rusijos karių naudotą ginklą, kuris, beje, savo forma ir naudojimo būdu aiškiai skiriasi nuo lot. barducium < gr. βαρδούκιον žymimo lengvojo ginklo (Zoltán 1978: 425–426). Vadinasi, skolinimosi kryptis lenkų → rusų kalba negalima, procesas vyko priešinga kryptimi. Straipsniai / Articles 83 ARANKA LACZHÁZI čižmà ‘vyriška kojinė’ < le. cižma, czyžma ‘tok ia avalynės rūšis, pusbačiai’ < vengr. csizma ‘aulinis batas’ < serb.-kr. čižma ‘batas’ < turk. çizme ‘batas’ (PŽ: 46). derė̃sis ‘sartų (raudų) ir baltų plaukų arklys, dryžos spalvos gyvulys’; derė̃sas, derė̃sius ‘t. p.’ < le. (dial.) deresz, dereś 1. ‘raudas arklys’; 2. ‘žilstelėjęs žmogus’; 3. ‘silpnas gėrimas (alus, midus, vynas)’ < vengr. deres 1. ‘pražilęs, žilstelėjęs žmogus’ 1291; 2. ‘sartų (raudų) ir baltų plaukų arklys’1591 (Wołosz 1989: 247–248; PŽ: 275; EWUng I: 254). Plg. dar blr. дэрaш (Zoltán 2006: 500). dalmõnas ‘kišenė’, delmõnas 1. ‘kišenė’; 2. ‘pinig inė’, delmoninis ‘kišeninis’, delmõnpinigiai ‘kišenpinigiai’, delmõnuagis ‘kišenvagis’ (LKŽe). Plg. dar XX a. šaltiniuose: su tuščiu delmonu parvažiuosi, esą jis pasiglemžęs „į delmoną“ prenumeratorių pinigus (DLKT). Žodis yra turkiškos kilmės, plg. dolama XIV a., dolaman XIV–XVI a., dolman 1554–1555, doloman 1615 ‘toks turkų kareivių rūbas, platus apsiaustas’ (Hollós 1996: 29). Šia reikšme jis paplito daugelyje Europos kalbų, pavyzdžiui, vok. Dolman apie 1500 metus, Doliman, ang. Dolyman 1585, Doliman 1872 ‘moteriškas apsiaustas / paltas su plačiomis rankovėmis’, r. доломан 1658 ‘ilgas apsiaustas, paltas; platus moteriškas drabužis’, le. doloman 1543, dołman, dołaman ‘moteriškas apsiaustas / paltas su plačiomis rankovėmis’, blr. доломань 1516 ‘t. p.’. Reikšmė ‘husarų švarkas’ atsirado vengrų kalboje ir taip pat paliudyta jau minėtose kalbose: ang. Doliman 1883, r. долман 1741, le. dołman, dołaman ‘vengriškas švarkas’, blr. доломань 1516 (Hollós 1996: 28–31; Wołosz: 248–249). Lietuviškas žodis kildinamas iš le. dołman arba blr. доломан (LKŽe; PŽ: 49), arba iš r. долман, доломан (SEJLe: 241). Fonetiškai–morfologiškai šios etimologijos visiškai priimtinos, tačiau abejonių kelia semantikos nesutapimas. Kadangi lietuviškas delmonas / dalmonas paliudytas Mažosios Lietuvos šaltiniuose (žodynuose) bei regiono tarmėse, įmanoma, kad jis į lietuvių kalbą galėjo patekti iš vokiečių kalbos, ir semantikos kitimas galėjo įvykti būtent Mažosios Lietuvos tarmėse. Vokiečių kalbos įtaką rodo ir minėti sudurtiniai žodžiai kalkės: delmõnpinigiai, plg. vok. Taschengeld, delmõnuagis, plg. vok. Taschendieb. Manoma, kad semantikos raidą suprasti leidžia etnografijos duomenys: delmonas / dalmonas yra Mažosios Lietuvos moterų aprangos detalė: puošni (išsiuvinėta, su karoliukais, dažnai papuošta savininkės inicialais) kišenė, kuri rišama prie juostos. Panašią kišenę nešiojo ir estų, suomių, norvegų, švedų moterys, jos pavadinimas šiose kalbose yra ‘kišenė’ arba ‘maišelis’ (Matulionienė 2015). 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje Taigi šios realijos geografinis paplitimas taip pat leidžia sieti žodį daugiau su vokiečių kalba nei su slavų kalbomis. Vokiečių kalbos prūsiškoje tarnyboje Dolman paliudytas tik kaip husarų švarko pavadinimas (PW: 1171). Vengrų lengvosios kavalerijos, husarų pulkai XVI–XVIII a. tarnavo įvairių Europos valstybių kariuomenėse, taip pat ir Prūsijoje. Užsienyje tarnavę vengrų husarai visada dėvėjo jiems būdingą puošnią vengrišką uniformą. Šios uniformos svarbi detalė buvo ant diržo kabantis gausiai papuoštas maišelis–kišenė, ant kurios iš pradžių buvo siuvinėjami pulko savininko, vėliau valdovo, inicialai (Báti Berkó: 26). Šio husarų maišelio ir lietuvių delmono apipavidalinimai labai panašūs. Todėl, nors pati ant juosto rišamos kišenės nešiojimo mada buvo paplitusi visoje Europoje, taigi ir Baltijos regione, tačiau šios kišenės lietuviškas pavadinimas, manoma, gali būti siejamas su husarų uniforma. Husarai savo „kišenę“ nešiojo kartu su specialiu husarišku švarku – dalmonu (vengr. dolmány, vok. Dolman), todėl – dėl nuolatinio abiejų realijų naudojimo kartu – švarko pavadinimas galėjo būti perkeltas kišenei pavadinti. germkas ‘ginklanešys’ < le. giermek 1500 ‘t. p.’ < vengr. gyermek ‘vaikas’ (ALEWI I: 315; PŽ: 310). Ginklanešio reikšmė žodis taip pat buvo paskolintas ir į baltarusų kalbą: kıepмекъ 1567, kıepмокъ nuo XVII a. pradžios (Wołosz 1989: 254). Lietuvių kalboje jis paliudytas tik XVI–XVII a. raštuose (Bezzenberger 1877: 284; LKŽe). eidukas žr. aidūkas ? kabõtas ‘toks drabužis’; kóbоtas ‘berankovis, šiltas moteriškas drabužis, liemenė’. LKŽe šis žodis iliustruojamas XVIII a. Mažosios Lietuvos žodynų ir XVII–XIX a. raštų duomenimis ir kvalifikuojamas kaip polonizmas. Polonizmu jis laikomas ir PŽ, plg. le. kabat XV a. 1. ‘vyrų ir moterų viršutinis drabužis, palaidinis’; 2. ‘tramdomieji marškiniai’; 3. ‘marškiniai, kuriais buvo rengiami nuteistieji sudeginti ant laužo’; 4. ‘kariškio palaidinė’; ir kt.; liet. kabačikas 1. ‘berankovis drabužis’; 2. ‘nusinešiojęs, nebenaujas, palaikis sijonas’ < le. dial. kabacik / kabačík ‘palaidinis; moteriška palaidinė; moteriški puskaulinukai’ (PŽ: 83). Dėl lenkų žodžio kilmės PŽ nurodomos trys galimos etimologijos, tarp jų ir vengriška: vengr. kabát ‘apsiaustas; švarkas; striukė; trumpas viršutinis moterų švarkelis’. Tačiau vengrų kalboje žodis paliudytas tik nuo 1751 metų (EWUng I: 654), o pirmas lietuviško žodžio paliudijimas datuojamas 1747 metais Pilypo Ruigio žodyne (Ruhig 1747). Todėl galimybė, kad vengriškas žodis buvo le. kabat → liet. kabotas šaltinis, atrodo nereali. Vengr. kabát vengrų etimologų kildinamas iš vienos vakarų slavų kalbų, tikriausiai iš slovakų, kabát ‘apsiaustas, palaidinė, švarkas’. Taigi lieka neatmestos dvi PŽ siūlomos etimologijos: Straipsniai / Articles 85 ARANKA LACZHÁZI 1. s. č. kabát ‘trumpas apsiaustas iki juosmens; toks kario drabužis; švarkas’ < bulg. кавад, кава́м ‘senovinis moterų drabužis; apsiaustas be rankovių ir kt.’ < gr. χαβάδιον ‘vyriškas drabužis’ < pers. qabāh ‘viršutinis drabužis, apsiaustas’ ir 2. lo. cap[p]a ‘apsiaustas su gobtuvu’, capatus ‘apsivilkęs apsiaustą’ (PŽ: 338). kantaras, kantaris ‘apynasris, brizgilas; pavadis’. Lietuvių kalboje kai kurių etimologų laikomas polonizmu (LKŽe): le. kantar 1607 < vengr. kantár 1571 < turk. kantar (LKŽe; Wołosz 1989: 263). Kadangi šis terminas yra paplitęs daugelyje kalbų, lietuviško žodžio šaltinis taip pat galėjo būti blr. кантар 1616 (Hollós 1996: 35). PŽ šio žodžio kaip polonizmo neaptaria, o tai netiesiogiai patvirtina baltarusišką etimologiją. karbačius, karbõčius, karvočius ‘toks botagas, bizūnas’ < le. (dial.) karbacz, le. korba-cz ‘botagas’ < vengr. korbács ‘t. p.’ < serb.-kr. kòrbăč ‘t. p.’ < osm. kırbaç ‘t. p.’ (LKŽe; PŽ: 359; EWUng II: 796). Robertas Vološas (Wołosz 1991–1992: 270) ir Wojciechas Smočinskis vengrų kalbos tarpininkavimo nelaiko būtinu. Lenkų kalbininkas lietuvišką žodį kildina iš s. blr. карбачу < osm. kirbaç (SEJLė: 574). Tai, kad skolinys paliudytas tik Mažosios Lietuvos vokiečių–lietuvių kalbų žodynuose bei folklore, vis dėlto labiau patvirtina lenkišką etimologiją (su galimu vokiečių kalbos tarpininkavimu, plg. v. dial. pr. Karbatsch (ALEW I: 453)). karvažās, karvãšis, karvožius ‘atlenktas rankogalis’ < le. karwasz 1641 1. ‘apyrankė iš skardos’; 2. ‘rankogalis’ < vengr. karvas 1539 ‘apyrankė iš skardos’ (PŽ: 364), plg. kar ‘ranka’ ir vas ‘geležis’. Drabužio dalies reikšmė atsirado lenkų kalboje. Pirminė reikšmė nepaliudyta nei lietuvių, nei baltarusių kalbose, plg. blr. карваш 1689 ‘rankogalis’ (HSBM 14: 284; Zoltán 2006: 499). ? kašãrai (pl.) ‘dvaro darbininkų gyvenamieji namai, kumetynas’ < le. koszara, koszar, koszary (pl.) 1. ‘aptvaras avims ganyti miške’; 2. ‘kalėjimas’; 3. ‘kareivinės’ (< rum. cășărie ‘avidė; sūrinė’ ← ? vengr. kosár ‘laidoras; avidė’; kašãrinis ‘kumetis’ (PŽ: 365). Vengrų etimologų tvirtinama, kad vengr. kosár 1313 ‘aptvaras, kur ganomos avys’ yra daugelyje kalbų paplitęs valachų piemenų avininkystės terminas, kuris į vengrų kalbą galėjo patekti iš rumunų kalbos, bet paraleliai taip pat galėjo patekti iš slovakų ir ukrainiečių kalbų (EWUng II: 805). R. Vološas mano, kad į lenkų kalbą jis galėjo būti paskolintas arba iš vengrų, arba iš rumunų kalbos (Wołosz 1989: 271–272). Neaiški lieka lietuviško žodžio semantikos kilmė, nes ji nepaliudyta nė vienoje iš minėtų kalbų, bet, be abejonės, yra artimiausia le. ‘kalėjimo’, ‘kareivinės’ reikšmei, iš kurių ir galėjo išsirutulioti, tačiau šiai prielaidai pagrįsti duomenų nepakanka. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje katánka ‘trumpas viršutinis drabužis’, katénka ‘liemenė su raukiniais, klostėmis nugaroję’ (LKŽe). Forma katánka literatūroje dažniausiai kildinama iš le. (dial.?) katanka ‘trumpas drabužis, striukė, rudinė, milinė’. Iš šio žodžio kilę taip pat ir r. каманка ‘t. p.’ 1664, blr. каманка 1602. Taigi katénka gali būti lietuvių kalboje atsiradusi antrinė forma (kitaip mano Smočinskis: liet. katénka < blr. dial. katánka < le. katanka < katana (SEJLe: 594)). Dėl sememos ‘drabužis’ nebuvimo semantikoje, PŽ neigiamas le. katanka ryšys su vengr. katona ‘karys’ (< ital. cattano ‘pilies šeimininkas, smulkus vasalas’ (EWUng I: 712)) ir siūloma žodį sieti su ital. catana ‘medžiotojo striukė’ (PŽ: 368–369). Tačiau drabužio reikšmė galėjo atsirasti lenkų kalboje (Hollós 1996: 34), plg. le. katona jau 1562 metais katan(a) ‘karys’ XVI a. (< vengr. katana ‘kario ginkluotas tarnas; ginkluotas raitas’ 1273), kurioje toks darybos modelis (drabužio pavadinimas iš asmenį žyminčio daiktavardžio su priesaga –ka) yra itin produktyvus, plg. bekieszka ‘tokia striukė’ < pavardė Bekiesz, batorówka ‘tam tikra kepurė’ < pavardė Batory, marynarka ‘tokia striukė’ < marynarz ‘jūrininkas’. Todėl semantika kaip tik ir leidžia lietuvišką žodį sieti su vengr. katona. ? kiepas ‘žioplys, vėpla’. Šio žodžio vengrišką etimologiją su skolinimu per lenkų kalbą suponuoja PŽ: le. dial. kiep 1. ‘žioplys’; 2. ‘nekaltybės plėvė, cunnus; clitoris’; 3. ‘(juok.) moteris’; 4. ‘kvailys, mulkis, nevykėlis’ (< vengr. kép ‘atvaizdas; veidas, išvaizda’); plg. taip pat blr. ken(ъ), s. blr. kenъ 1. ‘kvailys’; 2. ‘pralaimėjimas, žaidžiant kortomis’ (PŽ: 375–376); ‘kvailio’ reikšmė žodis paliudytas ir ukrainiečių kalboje (ESUM II: 423). Taigi reikšmė ‘kvailys, mulkis’ lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kalbose sutampa, tačiau neaiškus jų ryšys su vengrų kép. Lenkų kalbos etimologiniuose žodynuose randama ir daugiau duomenų: kiep 1. ‘kvailys’; 2. pasen. ‘cunnus’ (Linde II: 994; SJP VIII: 665) ir kiep 1. ‘kvailys’; 2. ‘penis’ XV a. (Brückner 1927: 228). Aleksandras Brukneris žodį kiep kildina iš ankstesnių roz-kiep arba roz-skiep, o šias formas sieja su le. oszczep ‘ietis’, s. r. ocкенъ ‘t. p.’. Straipsnio autorės nuomone, būtent ši etimologija ir leidžia paaiškinti vengrų bei kitų kalbų leksemų semantikos skirtumą. Vengrų kalbos etimologiniai žodynai fiksuoja du homoniminius žodžius: turkiškos kilmės kép (1) 1138 ‘atvaizdas, veidas, išvaizda’ ir jau 1138 metais paliudytą, bet tik iki XVI a. vartotą, kép (2) ‘tokia ietis’. Antrojo žodžio etimologija yra neaiški. EWUng minima galima žodžio slaviška kilmė ir, tokiu būdu, jo ryšys su vengr. kopja ‘ietis’. EWUng autoriai pripažįsta, kad tokia etimologija nėra pagrįsta, nors ir neatmeta galimybės, kad kép (2) galėjo atsirasti vengrų kalboje kaip slaviškos kilmės kopja ‘ietis’ fonetinis variantas (EWUng II: 730–731). Nepriklausomai nuo šios etimologijos, manoma, kad liet. kiepą galima kildinti iš vengr. pasen. kép (2) ‘ietis’ Straipsniai / Articles 87 ARANKA LACZHÁZI (su galimų lenkų kalboje įvykusių semantikos kitimų penis → kvailys), o ne iš kėp (1) ‘atvaizdas ir kt’. kóčas ‘tam tikras vežimas, fajetonas’ < le. kocz ‘dengtas vežimas, fajetonas ir kt.’ (< vengr. kocsi ‘vežimas’ ← top. vengr. Kocs ‘vietovė Vengrijoje, kur buvo gaminami įvairūs vežimai’ (LKŽe; PŽ: 381; Kregždys 2018: 279). ? kuñtušas 1. ‘(psn.) tam tikras feodalinis Lietuvos ir Lenkijos bajorų drabužis (žemiau kelių ilgio)’; 2. (ppr. pl.) ‘plaukai, arklio karčiai; 3. ‘skarmalas’. Vengr. kön̄tös 1372 ‘(moteriškas) viršutinis drabužis; vyriškas durtinis, dažnai pašiltintas kailiu; naminis chalatas’ aiškinamas arba kaip vok. dial. Gewand derivatas (kwent > kent + -es), arba iš gr. κάνδυς ‘persų viršutinis drabužis su rankovėmis’, kuris per turkų kontoç buvo pasiskolintas į vengrų kalbą (EWUng II: 816). Į lietuvių kalbą žodis galėjo patekti įvairiais skolinimosi keliais: iš le. kuntusz / kontusz ‘chalatas, senas lenkų ir ukrainiečių tautinis drabužis’ nuo XVII a. vidurio (LKŽe; PŽ: 401–402) ir (arba) blr. кунтуш ‘t. p.’ 1661 (LKŽe; SEJLe: 739). Įdomu tai, kad žodis paliudytas ir latvių kalbos latgališkoje tarmėje: kuntuži (pl.) ‘nusinešioję drabužiai’, kuntušs (sg.) ‘ilgas vyrų viršutinis drabužis, chalatas, senas lenkų ir ukrainiečių tautinis drabužis’ < le. kontusz / kuntusz arba blr. конту́ш / кунтуш (Tóth 2016). magerka ‘tokía kepurėlė’ < le. magierka 1621 ‘t. p.’ < vengr. magyar ‘vengras, vengriškas’; iš le. magierka taip pat blr. макгерка, магерка 1577 ‘t. p.’, r. мазирки литовския 1618 ‘t. p.’ (Hollós 1996: 52). ? mentas Vengr. mente 1543 ‘trumpa striukė su kailiu’ yra neaiškios etimologijos, siejamas su vok. Mantel, v. v. a. mentelin, it. mantello, slo. mén̄ten; r. ментеня ir. t. t. ‘(berankovis, trumpas) apsiaustas’ (EWUng II: 961). Šis žodis, kaip terminas vengrų husarų trumpai striukei pavadinti, atėjo iš vengrų kalbos, plg., pavyzdžiui, le. mętliczek 1584, mentyk, slk. menteka 1564, mentyke 1690, r. ментук 1806 (Hollós 1996: 47). Vengrų kalbininkas Atila Hološas, deja, nenurodydamas šaltinio, mini ir liet. méntikas (Hollós 1996: 47). Tokios leksemos lietuvių kalbos žodynuose rasti nepavyko. Reikia paminėti, kad dalis etimologinės literatūros su vengr. mente sieja ir rusų kalbos slengo žodį мент ‘policininkas’ 1989, kuris buvo pasiskolintas iš lenkų kalbos slengo mente ‘karys’ (šią ir kitas galimas r. мент etimologijas apibendrina Aleksandras Moldovanas (Молдовáн 2011)). Nors le. mente ‘karys’ etimologija, pasak A. Hološo, yra abejotina (Hollós 1996: 46), tačiau akivaizdu, kad lietuvių 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje kalbos slengo žodis mentas ‘policininkas’³ yra rusų мемт atitikmuo, taigi, jeigu pastarasis pasitvirtina kaip vengrų kilmės žodis, tuomet ir šis lietuvių kalboje yra vengriškos kilmės. palōšius ‘kardas’ < le. pałasz ‘tam tikras kardas, budelio kardas’ (< vok. Pallasch ‘t. p.’ < vengr. pallos ‘dviašmenis kardas, plačia geležte’; budelio kardas’ < turk. pala ‘lenktas rytiečių kardas’ (PŽ: 487). Forma su darybos priesaga –s susiformavo būtent vengrų kalboje, ji paliudyta nuo 1575 metų (EWUng II: 1104). palsiōtas, palsōtas ‘lazda, vėzdas’ < le. palcat ‘rykštė, lazda, vėzdas ir kt.’ < vengr. pálca, arba veikiau iš galininko formos pálcát). Neatmestina ir skolinimosi iš le. palcat < č. palcát < vengr. pálca, pálcát (Wołosz 1989: 287; PŽ: 488) galimybė. Galininko formos plitimas aiškinamas tuo, kad žodis buvo plačiau vartojamas juridiniuose tekstuose, militarinės paskirties reglamentuose kaip tam tikro baudimo formos pavadinimas (nuo 1683 metų (EWUng II: 1102)), plg., pavyzdžiui, le. harum palcat ‘[gauti] tris palsiotus, t. y. mušimą tris kartus’ < vengr. három pálcát; šiuo atveju buvo pasiskolintas visas žodžių junginys (su skaitvardžiu) kaip terminas (Wołosz 1989: 287). Todėl V. Smocinskio etimologija, pagal kurią lietuviškas žodis kildinamas iš blr. dial. nałynam be nuorodos į vengrų kalbos galininko formą su –t (SEJL: 1045), atrodo nepakankamai pagrįsta. rokošas ‘tam tikra bajorų sueiga, konferencija; bajorų sukilimas prieš karalių (XVI–XVIII a.)’ < le. rokosz 1537 ‘t. p.’ (LKŽe) < vengr. Rákos, Rákosmező (vietovė dabartinėje Vengrijos sostinėje prie Rakošo upės, kur XIII–XVI a. susirinkdavo Vengrijos seimai (Hollós 1996: 54). ? šaldrà, šaldra 1. ‘nerimtas žmogus, vėjavaikis’; 2. ‘valkata, perėjūnas’; 3. ‘kas eikvoja turtą, švaistūnas’; šaldras 1. ‘nerimtas žmogus, vėjavaikis’; 2. ‘valkata, perėjūnas’; šaldrökas, –ė ‘nerimtas žmogus, vėjavaikis’; šaldravōtas, –a ‘nerimtas, vėjavaikis’; šaldravōti, –ōja, –ōjo; 1. ‘lengvabūdiškai, nerimtai elgtis, būti šaldra’; 2. ‘švaistyti, eikvoti’; 3. ‘išdykauti’ < le. szoldra (dial. soldra); 1. ‘kumpis, neriebūs lašiniai’; 2. ‘užpakalis’; 3. ‘piktadarys’; 4. ‘vokietis’; 5. ‘nenaudėlis, niekšas, nedorėlis’. Le. szoldra R. Kregždys interpretuoja kaip vengr. sódar ‘kumpis’ ir vok. Schulter ‘petys; kumpis’ morfonologinę kontaminaciją (PŽ: 159). Vengr. sódar 1422 yra senas skolinys iš v. v. a. scholder ‘petys; kumpis’ (EWUng II: 1341). Straipsnio autorės nuomone, le. szoldra galėjo būti paskolintas tiesiogiai iš vokiečių kalbos, be vengrų kalbos įtakos, juo labiau, kad lenkų kalboje jis paliudytas anksčiau nei vengrų kalboje, jau nuo XIV a. (Brückner 1927: 551). ³ Plg. Jaunimo žodynas. Prieiga internete: http://zodynas.kriu.lt/ [žiūrėta 2020–01-27]. Straipsniai / Articles 89 ARANKA LACZHÁZI Perkeltinės šio žodžio reikšmės žmogui ar jo elgesiui apibūdinti gali būti metoniminės (kumpis / kiaulė, plg. pogardliuve o człowieku „świnia“ (SJP VIII: 1192); przezwisko Niemców od 17 wieku (Brückner 1927: 551)). šãtra, šėtrà 1. ‘palapinė’; 2. ‘namai, padangtė, pastogė; 3. ‘ugniakūro uždanga valtyje nuo vėjo’. Žodis paliudytas įvairiose slavų kalbose, plg. blr. шапер, шапровый; le. szater, szatra, szatr, szatro 1582 m.; s. r. шатъръ XII a. Vengrų kalboje jis laikomas senu skoliniu iš vienos tiurkų kalbos, plg. s. turk. čatyr ‘palapinė, uždanga’. Kadangi rusų kalbos duomenys registruoti labai anksti, kai kurie etimologai tvirtina, kad žodis į rusų kalbą buvo tiesiogiai paskolintas iš tiurkų kalbų. Tačiau, kaip parodė vengrų kalbininkai Janošas Melihas ir Ištvanas Knieža, žodžio fonetiniai pakitimai (č > š, y > b) negali būti paaiškinti slavų kalbų fonetiniais procesais. Tokie pokyčiai galėjo įvykti būtent vengrų kalboje, iš kurios žodis vėliau buvo pasiskolintas į rusų kalbą (EWUng II: 1310; Hollós 1996: 69). Panašiai ir liet. šãtras, šãtrą, šėtrą, nepriklausomai nuo to, ar jis skolinys iš lenkų, iš rytų slavų, ar iš senosios baltarusių (ALEW: 1180; SEJLe: 1566) kalbos, žodis turi būti siejamas ir su vengrų sátor kaip tarpiniu skolinimosi šaltiniu. Kitaip PŽ: čia le. szatra tiesiogiai kildinamas iš tot. чадра ‘uždanga’, uamblp ‘palapinė’ < pers. chādar ‘palapinė’ (PŽ: 160). šėras 1. ‘eilė’; 2. ‘javų statas’; 3. ‘žemės rėžis’ < ? liet. šėregas < le. szereg ‘eilė žmonių, daiktų; būrys’ < vengr. sereg ‘karių būrys, kariuomenė, minia’ < s. turk. čerig ‘[išsirikiavusi] kariuomenė’ (PŽ: 611; SEJLe: 1559; KEWT: 111). Žodis lietuvių kalboje visiškai prarado specifinę, su karine terminologija susijusią reikšmę, o naujos reikšmės žymi panašią (eilės) formą turinčius daiktus, objektus. šerengà, šeréngą, šėrengà, šarangà, šarànga 1. ‘eilė (ppr. žmonių)’; 2. ‘mušimas varant per dviem eilėmis išsirikiavusiųjų tarpą’; 3. ‘vieta, per kurią šeriama, mušama, pasturgalis, sėdimoji’ (LKŽe) < r. шерéнга ‘eilė (žmonių, karių)’ (PŽ: 611; SEJLe: 1559) < le. szereg ‘eilė (žmonių, karių)’ < vengr. sereg ‘karių būrys, kariuomenė, minia’ < s. turk. čerig ‘[išsirikiavusi] kariuomenė’ (Hollós 1996: 70; KEWT: 111). šõblė 1. ‘kardas, kalavijas’; 2. ‘viršutinė kilnojama mintuvų dalis’; 3. ‘plūktuvė’; šoblìa ‘kardas, kalavijas’; šõblis, šoblỹs ‘t. p.’ < le. szabla ‘riestu ašmenų kardas ir kt.’ < vengr. szablya nuo XIV a. ‘lenktas kardas’ < tiurk. (kipč.) selebe ‘lenktas kardas’. Žodis paliudytas ir baltarusių kalboje, todėl blr. шабля ‘kardas’ taip pat galėjo būti lietuvių kalbos žodžių šaltinis (PŽ: 626; Stachowski 2002: 50; SEJLe: 1613; EWUng II: 1379). 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje tāboras, tāborius 1. ‘lauko stovykla (paprastai klajoklių, kariuomenės ir pan.)’; 2. ‘klajojančių čigonų šeimų grupė; jų stovykla, gurgūolė’ < le. tabor 1424 1. ‘kazokų gurgūolių stovykla’; 2. ‘stovyklavietė’; 3. ‘karinė artilerija’; 4. ‘gyvulių aptvaras’; 5. ‘palapinė’; 6. ‘žmonių būrys’; 7. ‘gyvulių kaimenė’ < vengr. tábor 1383 ‘karių būrys’ 1519 ‘kariuomenės stovykla’ < tiurkų *tabur ‘karių būrys’ (EWUng II: 1468). R. Kregždys numato čekų kalbos tarpininkavimą (s. č. tábor ‘stovyklavietė; stovykla’ (PŽ: 641)). Tokia hipotezė yra paplitusi etimologijos literatūroje, manoma, kad šis žodis yra toponiminės kilmės, jis sietinas su čekų husitų stovyklaviete, kuri buvusi pavadinta pagal biblinį Taboro kalną. Pastarajai etimologijai vis dėlto prieštarauja labai ankstyvas žodžio paliudijimas lenkų kalboje ar net dar ankstesnis fiksavimas vengrų kalboje (jau XIV a. pabaigoje, o kaip apeliatyvas jau 1223 metais ? Thabor (Hollós 1996: 58; Stachowski 2002: 50)). IŠVADOS Nagrinėtos leksėmos rodo, kad dauguma vengrų kilmės ar per vengrų kalbą paskolintų žodžių lietuvių kalboje priskirtina karinei terminologijai. Tai įvairių vengrų husarams būdingų ginklų arba aprangos dalių, detalių pavadinimai. Mažesnę, bet taip pat aiškiai apibrėžtą, grupę sudaro iš buvusios Vengrijos karalystės (t. y. iš dabartinės Vengrijos, irgi priklausančios dabartinės Slovakijos pietinei daliai) į LDK vežamų prekių, produktų pavadinimai. Tokiu būdu skolinta leksika atspindi XV–XVII a. Lietuvos ir Vengrijos ryšių pobūdį Paskolintai karinei terminologijai būdingi semantikos pokyčiai, t. y. naujų, metaforiškų reikšmių atsiradimas (pavyzdžiui, bardišius ‘kirvis, durtuvas’ → ‘didelis žmogus’, kuntušas ‘tam tikras viršutinis drabužis’ → ‘plaukai, arklio karčiai’). Šios naujos reikšmės jau galėjo atsirasti žodį perduodančioje lenkų kalboje tarpininkėje, bet pasitaikė ir tokių atvejų, kai jos užfiksuotos tik lietuvių kalbos tarmėse. Šiais atvejais semantikos kitimas reiškia siauros, specialios reikšmės išplėtimą kasdienėms realijoms žymėti (pavyzdžiui, karvašas: ‘apyrankė iš skardos’ → ‘rankogalis’, katanka ‘karių viršutinis drabužis’ → ‘tam tikra striukė’, šoblė ‘kardas’ → ‘pluktuvė’). Pastebėta vienos leksėmos aiški „semantinė adaptacija“: tai žodis antalikas ‘tam tikra statinė’, kurioje Vengrijoje laikomas vynas, o Lietuvoje – alus. Dauguma skolinių į lietuvių kalbą pateko per lenkų kalbą, mažiau jų sietina su Mažojoje Lietuvoje vartotomis leks emomis ir su vokiečių kalbos įtaka. Naujausi istorikų tyrimai, atskleidžiantys vengrų buvimo LDK mastus ir aplinkybes, bent kai kuriais atvejais leidžia iškelti hipotezę apie tiesioginę vengrų kalbos įtaką (plg., pavyzdžiui, kirčiuotą pirmąjį skiemenį žodyje bėkėsas). Tačiau tokią įtaką įrodyti atrodo itin sudėtinga, nes fonetinė vengrų kalbos Straipsniai / Articles 91 ARANKA LACZHÁZI leksemų adaptacija teoriškai turėtų reikšti tokių pačių formų atsiradimą kaip slavų kalbose (pavyzdžiui, vengrų labialiojo [b] keitimas į balsį [o], plg. karuas: karvošius). Baigiant pažymėtina, kad lietuvių kalboje rasti ir išnagrinėti, su vengrų įtakos mastu LDK siejami žodžiai (plg. retas išimtis, pavyzdžiui, husaras, eidukas, taboras) dabartinėje lietuvių kalboje yra labai retai ar visai nebevartojami, o pristatytų duomenų šaltiniai yra atskirų tarmių leksika arba pasenusi istorinė terminologija. SANTRUMPOS ang. – anglų kalba blr. – baltarusių kalba dial. – tarminis žodis germ. – germanų kalbos gr. – graikų kalba č. – čekų kalba kipč. – tiurkų kipčiakų kalba kr. – kroatų kalba la. – latvių kalba le. – lenkų kalba lie. – lietuvių kalba lo. – lotynų kalba osm. – turkų osmanų kalba p. sl. – pietų slavų kalbos pl. – daugiskaitos forma pranc. – prancūzų kalba r. – rusų kalba s. – senoji slk. – slovakų kalba slo. – slovėnų kalba sr. – serbų kalba tiurk. – tiurkų kalbos top. – toponimas tot. – totorių turk. – turkų kalba ukr. – ukrainiečių kalba v. dial. pr. – Rytų Prūsijos vokiečių tarmė 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje vengr. – vengrų kalba vok. – vokiečių kalba v. v. a. – vidurinė vokiečių aukštaičių kalba LITERATŪRA ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch 1–3, unter der Leitung von W. Hock und der Mitarbeit von E. J. Bukevičiūtė und Ch. Schiller, bearbeitet von R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill und D. S. Wodtko, Hamburg: Baar-Verlag, 2015. Báti Berkó István 1918: A magyar huszárság története, Budapest: Liptsey Kálmán Könyvkiadóhivatala. BES – Bańkowski Andrzej, Etymologiczny słownik języka polskiego 1–2, Warszawa: PWN, 2000. Bezzenberger Adalbert 1877: Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts, Göttingen: Robert Peppmüller. Bojtár Endre 2015: Hogyan lesz valakiből ruhadarab és domb? – Útvesztők, útjelzők: Írások a középés kelet-európai kultúrák köréből, Budapest: Kalligram, 173–189. Brückner Aleksander 1927: Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Krakowska Spółka Wydawnicza. Čepienė Nijolė 2006: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinės ypatybės, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DLKT – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Prieiga internete: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/ [žiūrėta 2020–05–30]. ĖSBM – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1, рэд. В. В. Мартыноў, Г. А. Цыхун, Мінск: Навука і тэхніка, 1978. ESUM – Етимологічний словник української мови 1–, ред. О. С. Мельничук et al, Київ: Наукова думка, 1982–. EWUng – Etymologisches Wörterbuch des Ungarischen, Hrsg. L. Benkő, Bd. 1–3, Budapest: Akadémiai Kiadó, 1993–1997. Hollós Attila 1996: Az orosz szókincs magyar elemei. A Magyar Nyelvtudományi Társaság Kiadványai 206, Budapest: Magyar Nyelvtudományi Társaság. Straipsniai / Articles 93 ARANKA LACZHÁZI Hollós Attila 1998: Венгерские элементы литовского словаря. – A Litván Nagyfejedelmség és a mai Középés Kelet-Európa nyelvei: Analógiák és folytonosság konferencia anyaga, szerk. A. Laczházi, E. Szmolinka, A. Zoltán, az 1998 május 25–26, Budapest: ELTE, 34. HSBM – Гістарычны слоўнік беларускай мовы 1–37, ред. А. І. Жураўскі, Мінск: Навука і тэхніка, 1982–2017. KEWT – Stachowski Marek, Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch der türkischen Sprache, Kraków: Księgarnia Akademicka, 2019. Kocsis Mihály 2018: A szláv nazálisok és a huszár. – Magyar Nyelv 114, 68–77. DOI: 10.18349/MagyarNyelv.2018.1.77. Kregždys Rolandas 2018: Onyms and Appellatives of Onomastic Origin of the Dictionary of Polish Loanwords in Lithuanian. Onomastyka – neohumanistyka – nauki społeczne, red. U. Bijak, H. Górny, M. Magda-Czekaj, Kraków: Polska Akademia Nauk, Instytut Języka Polskiego, 271–285. DOI: 10.17651/onomast2018.21. Laczházi Aranka 2003. Венгерские элементы в лексике литовского языка. – Miscellanea Corviniana. Köszöntőkönyv Hollós Attila 70, születésnapjára, Budapest, 236–243. Prieiga internete: http://szlavintezet.elte.hu/publications/szerk.shtml [žiūrėta 2020–05–30]. Linde Samuel Bogumił 1855: Słownik języka polskiego 2, wyd. 2; popr. i pomnożone, Lwów: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), vyr. red. G. Naktinienė; e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2017). Prieiga internete: www.lkz.lt. Matulionienė Elena 2015: Baltijos regiono tautinio kostiumo kišeninių ornamentika. – Res Humanitariae 17, 187–220. DOI: 10.15181/rh.v17i1.1157. Prieiga internete: http://journals.ku.lt/index.php/RH/article/view/1157/pdf_1 [žiūrėta 2019–12–10]. Miežinis Mikolas 1894: Lietuviszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilsit: M. Noveskis. Nesselmann Georg Heinrich Ferdinand 1851: Wörterbuch der Littauischen Sprache, Königsberg: Gebrüder Bornträger. PŽ – Kregždys Rolandas, Lietuvių kalbos polonizmų žodynas. Słownik polonizmów w języku litewskim. Studia Etymologica Baltica 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016. PW – Preussisches Wörterbuch. Deutsche Mundarten Ost-und Westpreussens, Hrsg. von R. Goltz, Bd. 1, Mainz: Akademie der Wissenschaften und der Literatur – Wachholz Verlag, 2005. 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje Ragauskienė Raimonda 2008: Hungarians’ Status in the Grand Duchy of Lithuania under the Rule of Jagiello and Stephen (sic!) Batora (1492–1586). Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492–1586 m.). – Istorija 72, 21–31. Ragauskienė Raimonda, Ragauskas Aivas 2018: Tolimos bet artimos. Lietuvos ir Vengrijos istoriniai ryšiai, Vilnius. Prieiga internete: file:///C:/Users/User/Downloads/TOLIMOS_BET_ARTIMOS_LIETUVOS_IR_VENGRIJOS_ISTORINIAI_RY%-C5%A0IAI_LIT_2019.12%20(11).pdf [žiūrėta 2019–10–30]. Ruhig Philipp 1747: Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, Königsberg: J. H. Hartung. SD – Dictionarium trium linguarum, In usum Studio­sae Iuventutis, Avctore ... Constan­tino Szyrwid ... Vilnae, 1620 k. SEJL – Smoczyński Wojciech, Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Uniwersytet Wileński, Wydział Filologiczny, 2007. SEJLe – Smoczyński Wojciech, Słownik etymologiczny języka litewskiego, współpraca redakcyjna M. Osłon. Prieiga internete: https://rromanes.org/pub/alii/Smoczy%-C5%84ski%20W.%20S%C5%82ownik%20etymologiczny%20języka%20litewskiego.pdf [žiūrėta 2019–07–23]. SJP – Słownik języka polskiego 1–11, red. W. Doroszewski, Warszawa: Polska Akademia Nauk, 1958–1969. Stachowski Marek 2002: Uwagi o wybranych etymologiach węgierskich w języku polskim. – Studia Slavica Academiae Scientiarum Hungaricae 47, 45–52. Tóth Szilárd 2003: Ungarisches im lettischen Wortschatz (mit besonderer Berücksichtigung des Wortes tokajietis ‘Tokajer’). – Miscellanea Corviniana: Köszöntő könyv Hollós Attila 70. szület­ésnapjára, Budapest: ELTE BTK, 344–348. Prieiga internete: http://slavint ezet.elte.hu/publications/serk.shtml [žiūrėta 2019–07–23]. Tóth Szilárd 2007: Išmėt a lecsó–ról. – Magyar Nyelv 103, 206–208. Tóth Szilárd 2016: Ещё раз к вопросу опосредованных венгеризмов латышского языка – латгальское kuntuži. – Via Latgalica 8, 30–36. Prieiga internete: http://journals.rta.lv/index.php/LATG/article/view/2227/2253 [žiūrėta 2019–07–23]. Tóth Szilárd 2016a. Ungāru cilmes personvārdi latviešu valodā. – Akadēmika Jāņa Endzelīna 143. dzimšanas dienas atceres starptautiskā zinātniskā konference Sugasvārdi un īpašvārdi valodā un valodniecībā, tēzes, 2016. gada 22.–23. februāris, Rīga: Latvijas Universitāte, 38–41. Prieiga internete: http://www.lulavi.lv/media/upload/tiny/files/Endzelins_abstracts_2016.pdf. Straipsniai / Articles 95 ARANKA LACZHÁZI Toth Szilard Tibor 2018: Zu den ungarisch-lettischen Lehnbeziehungen: über die Varianten des lett. haiduks ‘Heiduck; Bedienter, Söldner’. – Akadēmika Jāņa Endzelīna 145. dzimšanas dienas atceres starptautiskā zinātniskā konference Valoda daudzveidībā, tēzes, 2018 gada 22.–23. februāris, Rīga: Latvijas Universitāte, 58–60. Vosylȳtė Klementina 1985: Lietuvių kalbos palyginamų žodynas, Vilnius: Mokslas. Wołosz Robert 1989: Wyrazy węgierskie w języku polskim I. – Studia Slavica Hungarica 35, 215–317. Wołosz Robert 1991–1992: Wyrazy węgierskie w języku polskim II. – Studia Slavica Hungarica 37, 3–27. Zoltán András 1978: H. Leeming. Rola języka polskiego w rozwoju leksyki rosyjskiej do roku 1696. Wyrazy pochodzenia łacińskiego. (Polska Academia Nauk. Oddział w Krakowie. Prace Komisji Językoznawstwa Nr. 44). Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk 1976. 118 стр. – Studia Slavica Academiae Scientiarum Hungaricae 24, 422–426. Zoltán András 2005: Węgiersko-polsko-białoruskie związki językowe i kulturalne za czasów Stefana Batorego. – Acta Albaruthenica 5, навуковы зборнік, под агульную рэд. М. Хаўстовіча, А. Баршчэўскага. С. Запрудскага, выпуск 5, Мінск: Права і эканоміка. 279–283. Zoltán András 2006: Magyar szavak az ófehéroroszban. – 101 írás Pusztai Ferenc tiszteletére, szerk. A. Mártonfi, K. Papp, M. Slíz, Budapest: Argumentum, 495–500. Аникин Александр Е. 2003: Русский этимологический словарь, выпуск 3, Москва: ИРЯ РАН, Ин-т филологии СО РАН. Аникин Александр Е. 2015: Русский этимологический словарь, выпуск 9, Москва: ИРЯ РАН, Ин-т филологии СО РАН. Булыка Аляксандр М. 1980: Лексічныя запазычанні ў беларускай мове XIV–XVIII ст., рэд. А. І. Жураўскі, Мінск: Навука і тэхніка. Киш Лайош 1963: Происхождение слов bekeša, kičta, šalaš и šišak. – Этимологические исследования по русскому языку, выпуск 4, Москва, 48–65. Молдовaн Александр М. 2011: К этимологии слова мент. – Русский язык в научном освещении 2(22), 47–67. 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Keletas galimų vengrų kalbos skolinių lietuvių kalboje Some Potential Borrowings from Hungarian into Lithuanian SUMMARY Most of the Lithuanian lexemes of Hungarian origin analyzed in this paper, belong to military terminology, are the names of different weapons or tools used by Hungarian hussars or parts of their uniform. A smaller amount of the borrowed words refer to products imported from the former Kingdom of Hungary (which means also the southern territories of contemporary Slovakia) into the Grand Duchy of Lithuania. So, these borrowings reflect the character of the historical and cultural contacts between Lithuania and Hungary in the 15–17th centuries. It is characteristic, especially for the borrowed military terminology, that in Lithuanian, or in many cases already in Polish, they have undergone a more or less significant semantic change, developing new, metaphoric meanings (e.g. bardišius ‘halberd’ → ‘tall person’, kuntušas ‘caftan; jacket’ → ‘disheveled hair, mane’). This semantic change means the shift from a specific military term to a word belonging to the common everyday lexicon (e.g. karvušas: ‘armor’ → ‘cuff’, katanka ‘soldiers’ coat’ → ‘kind of coat’, šoblė ‘saber’ → ‘scutching sword’). A clear adaptation of semantics to the local reality shows the word antalikas ‘kind of barrel’, used in Hungary for wine, but in Lithuania for beer. Most of the analyzed lexemes were borrowed into Lithuanian through Polish. Only in a few cases, where the word is registered in Eastern Prussia, the influence of German can be taken into consideration. The latest research of Lithuanian historians (Ragauskienė 2008; Ragauskas, Ragauskienė 2018) regarding the role of Hungarians in the Grand Duchy of Lithuania, allow us to rise a hypothesis about the direct influence of the Hungarian language (e.g. the accented first syllab in bėkešas). However, it seems to be impossible to prove this influence, as the phonetic adaptation of Hungarian words would theoretically give the same Lithuanian forms as words borrowed from Slavic languages (e.g. replacing Hungarian labial [b] with [o], see karvušas: karvošius). Finally, it has to be emphasised that lexemes of Hungarian origin (with rare exceptions like husaras, eidukas, taboras) are extremely rarely or even no longer used and known in contemporary Standard Lithuanian. They rather belong to dialectal lexicon or historical terminology. Įteikta 2020 m. birželio 10 d. ARANKA LACZHÁZI Lorando Eötvösö universitetas Filologijos fakultetas Múzeum körút 4/D, H-1088 Budapeštas, Vengrija [email protected] Straipsniai / Articles 97