Lith. “mirti” / Latv. “mirt” ‘to die’ and Lith. “miršti” / Latv. “mirst” ‘to forget’ in East Baltic

YOKO YAMAZAKI Stokholmo universitetas, Ciuricho universitetas Tyrimų sritys: baltų kalbotyra, istorinė kalbotyra, indoeuropiečių lyginamoji kalbotyra. DOI: doi.org/10.35321/all83-01 LIT. MĪRTI / LATV. MIRT „MIRTI“ IR LIT. MIRŠTI / LATV. MÌRST „PAMIRŠTI“ RYTŲ BALTŲ KALBOSE¹ Liet. mìrti / latv. mirt ‘mirti’ ir liet. miršti / latv. mìrst ‘pamiršti’ rytų baltų kalbose ANOTACIJA Veiksmažodžiai Lith. mìrti / Latv. mirt „mirti“ ir Lith. (-)miršti / Latv. (-)mìrst „pamiršti“ istorinėje morfologijoje turi keletą bendrų bruožų: abu turi sta-present kamieną, nepaisant jų indoeuropietiškų kognatų *-ye/o esamojo laiko kamiene; šakninį aoristą medijos veikslo paradigmoje galima rekonstruoti PIE; be to, abu yra semantiškai medijos veikslo. Tačiau baltų kalbose jie priešpastatomi būtuoju laiku, nes turi skirtingus preterito kamienus, t. y. Lith. mirė / Latv. miru(ē) ir Lith. miršo / Latv. mirsu(ā). Šiame straipsnyje bus nagrinėjama, kas lėmė skirtingų preterito kamienų pasirinkimą, lyginant jų semantines ir fonologines savybes, ir taip prisidedama prie visos baltų kalbų preterito sistemos priešistorės rekonstrukcijos. Straipsnyje bus teigiama, kad Lith. mirė / Latv. miru(ē) tikriausiai yra kilęs iš senesnio imperfekto, o jo aoristinė prigimtis lėmė, kad Lith. miršo / Latv. mirsu(ā) paveldėjo senesnį aoristo kamieną; šis istorinis skirtumas gali atsispindėti skirtinguose jų preterito kamienuose. ¹ Šiame straipsnyje pristatomi kai kurie projekto, pavadinto Baltų kalbų preterito sistemos priešistorė – diachroniniai pokyčiai ir morfosemantika (reg. Nr. 2018-00473), rezultatai; projektą finansavo Švedijos mokslinių tyrimų taryba (Vetenskapsrådet). Esu dėkingas tarybai už dosnią finansinę paramą, taip pat dėkoju Ciuricho universiteto dr. Paului Widmeriui, dr. Karinai Stüber ir dr. Mathiasui Jenny už vertingas ankstesnės šio straipsnio versijos pastabas. Nuoširdžiai dėkoju ir dr. Lamont’ui Antieau už rankraščio korektūrą bei MA Gretai Klimaitei už lietuviškos anotacijos (anotacija) korektūrą. Straipsniai / Articles 11 YOKO YAMAZAKI RAKTINIAI ŽODŽIAI: baltų veiksmažodžiai, aspektas, mirti, miršti, ā-preteritas, ē-preteritas, istorinė morfologija, aoristas, imperfektas. ANOTACIJA Du veiksmažodžiai – liet. mirti / latv. mirt ‘mirti’ ir liet. (–)miršti / latv. (–)mirst ‘pamiršti’ – turi keletą bendrų istorinės morfologijos ypatybių: abu šie veiksmažodžiai turi esamojo laiko stakamieną, nepaisant giminiškų indoeuropietiškų esamojo laiko *-ye/okamienų formų; iš indoeuropiečių prokalbės galima rekonstruoti, kad šių veiksmažodžių šakniniai aoristai linksniuojami kaip medijai; abu šie veiksmažodžiai pasižymi medijų semantika. Vis dėlto palyginus baltų kalbas matyti, kad jų preteritų kamienai skiriasi: liet. mirė / latv. miru (ē) ir liet. miršo / latv. mirsu (ā). Šiame straipsnyje lyginant semantines ir fonologines ypatybes tiriama, kodėl šie veiksmažodžiai įgijo skirtingus preterito kamienus, bei prisidedama prie visos protobaltų kalbos preterito sistemos rekonstrukcijos. Straipsnyje teigiama, kad liet. mirė / latv. miru (ē) tikriausiai yra kilęs iš senojo imperfekto kamieno, o liet. miršo / latv. mirsu (ā) dėl aoristinių semantinių ypatybių galėtų būti kilęs iš senojo aoristo kamieno. Šis istorinis skirtumas atsispindi skirtinguose jų preterito kamienuose. ESMINIAI ŽODŽIAI: baltų veiksmažodžiai, veiks­las, mirti, miršti, ā-preterito kamienas, ē-preterito kamienas, baltų kalbų morfologinė istorija, aoristas, imperfektas. §1. Šio straipsnio pagrindinė tema – dviejų veiksmažodžių, lit. mirti / latv. mirt „mirti“ ir lit. (–)miršti / latv. (–)mirst „pamiršti“, morfologinis skirtumas preterito formose. Be jų šaknies struktūros (CR̥– lit. mirti / latv. mirt ir CŖC– lit. (–)miršti / latv. (–)mirst), abu veiksmažodžiai turi nemažai istorinių ir morfologinių bruožų. Pavyzdžiui, abu Rytų baltų kalbose sudaro sta-esamuosius laikus, abu indoeuropiečių kalbose turi kognatų su *-ye/o- esamojo laiko kamienu, o jų šakninis aoristas kaitytas viduriniame balse; be to, abu yra ir semantiškai viduriniai: 1) Lit. inf. mirti, esam. l. miršta, pret. mirė; latv. inf. mirt, esam. l. mirstu, pret. miru(ē) „mirti“: OCS esam. l. 3 asm. vns. umr̥t̑ (Zo), inf. mrr̥ti, šakn. aor. 2/3 asm. vns. mr̥(e)t(b); sln. esam. l. 1 asm. vns. m̥rj̥em̥; skr. esam. l. 2 asm. vns. vid. mriyáse, perf. 3 asm. vns. mamā́ra, šakn. aor. vid. 3 asm. vns. ámr̥ta (LIV² 439); YAv. mar- „mirti“, esam. l. 3 asm. vns. vid. framīriiiete, 2 asm. vns. inj. vid. auua.mīriiayha, OPers. mar- „mirti“, imperf. 3 asm. vns. vid. am(a)riyatā, manichėjų MPers. myr-, zoroastriečių MPers. myr- / mīr- „mirti“, partų myr- „mirti“, sogd. myr- (krikščioniškuose ir budistiniuose tekstuose) „mirti“ (Cheung 2007: 264–265); lot. morior; OHItt. (*šakn. aor. veik. >) šakn. aor. vid. merta „dingo, prapuolė“; iš PIE *mer- „mirti“ (LIV² 439); 2) Lit. (–)miršti, (–)miršta, (–)miršo; latv. (–)mirst, (–)mirstu, (–)mirsu(ā) „pamiršti“: skr. esam. l. 3 asm. vns. vid. mṛṣyate, perf. mamārṣa, šakn. aor. vid. 3 asm. vns. amṛṣṭa, a-aor. vid. 3 asm. dgs. ā́mṛṣanta „pamiršti“ (LIV² 440–441); 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lith. mir̃ti / Latv. mir̃t ‘to die’ and Lith. mir̃šti / Latv. mir̃st ‘to forget’ in East Baltic Manichėjų MPers. frʾmwš-, zoroastriečių MPers. plʾmwš- / frāmoš- „pamiršti“, esam. l. 3 asm. vns. plʾmwšyt / frāmošēd /, partų frʾmwš- „pamiršti“, esam. l. 3 asm. vns. frʾmwšyd; sogd. frʾwšcy, βrʾwcy, MSogd. frʾwycyh „užmaršumas“ (Cheung 2007: 268–269); TochB (III) märsetär „pamiršti“; iš PIE *mers- (LIV² 440–441). Todėl abiem atvejais galima patikimai rekonstruoti protoindoeuropiečių kalbai vidurinio balso esamojo laiko kamieną *-ye/o- (3 asm. vns. *mr̥-yor „miršta“, 3 asm. vns. *mṛs-yor „pamiršta“) ir šakninį aoristą (3 asm. vns. *mr̥-to „mirė“, 3 asm. vns. *mṛs-to „pamiršo“; tikriausiai su nulinio laipsnio šaknimi ir dantinėmis galūnėmis). Be to, šių dviejų veiksmažodžių bendras modelis siejamas su „statu-alternuojančia sistema“ (Jasanoff 2003: 155, 160), indoeuropiečių kalboms būdinga pasyvinio aoristo (arba ablautuojamojo vidurinio šakninio aoristo) vartosena ne pasyvine reikšme, statyvinio perfekto ir intranzityvinio (inchoatyvinio) ye/o-esamojo laiko (taip pat baltų-slavų ī-esamųjų laikų prieš ē-statyvus) liudijimais. Manoma, kad su šia sistema siejamos veiksmažodžių šaknys reiškia įėjimą į būseną. Atrodo, kad archajiško ablautuojamojo vidurinio šakninio aoristo šie du veiksmažodžiai Rytų baltų kalbose nepaveldėjo. Atsižvelgiant į šiuos panašumus, galima tikėtis, kad jų istorinė raida iš PIE į baltų kalbas buvo panaši ir kad baltų kalbose jie tebebuvo išlaikę tuos pačius morfologinius modelius. Tačiau lit. mir̃ti / latv. mir̃t turi ē-preteritą, o lit. mir̃šti / latv. mir̃st – ā-preteritą. Žinoma, métatonie rude buvimas mir̃šta „miršta“ ir nebuvimas mir̃šta „pamiršta“ neatrodo nereikšmingas skirtumas. Tai bus aptarta toliau, §7. Jei ia-esamojo laiko kamienas yra ē-preterito kamieno šaltinis, kaip teigia Barton (1980) ir Villanueva Svensson (2005, 2006), turi būti buvusi priežastis, dėl kurios PB *mir̃šya neįvedė *-(i)yā į savo preterito kamieną. Tai kelia klausimą (bent jau šio straipsnio autoriui), kas leido jiems sukurti skirtingas preterito kamieno formas. §2. Prieš tęsiant svarstymą, reikia aptarti baltų preterito sistemos priešistorę ir ankstesnius baltų ā-preterito bei ē-preterito istorinio pagrindo tyrimus. Nors pateikta įvairių hipotezių, aiškinančių, kodėl šie dariniai skiriasi, dėl vietos stokos ne visas jas čia galima pristatyti. Pirmiausia gerai žinoma, kad baltų kalbos turi du preterito kamienus: ā-preteritą ir ē-preteritą. Kiekvienas šių kalbų veiksmažodis būtuoju laiku turi vieną iš šių dviejų kamienų, vadinasi, abu kamienai yra papildomojoje distribucijoje. Tėra viena šios taisyklės išimtis – senojoje lietuvių kalboje veiksmažodžio bū́ti „būti“ preteritas. Nors lit. bū́ti / latv. būt „būti“ preterito formos standartinėje lietuvių ir latvių kalboje yra atitinkamai buvo ir biju, senosios lietuvių kalbos 3 asm. vns. pret. biti ir OPRu. be (šalia bēi, bei) paliudyti kaip veiksmažodžio, reiškiančio Straipsniai / Articles 13 YOKO YAMAZAKI „būti“. Šios formos, regis, neturėjo jokio kamieną formuojančio sufikso, pavyzdžiui, *-āar *-ē-. O Pru. be galima sutapatinti su OCS bě, kuris yra veiksmažodžio byti „būti“ imperfektas, tačiau kaitomas kaip aoristas (plg. Stang 1942: 85). OPru. be taip pat galima lyginti su kažkuo, panašiu į statyvinių veiksmažodžių, tokių kaip sedějo to sedėti, sėdi „sėdėti“, aoristą, pateiktą Stang (1966: 381), tačiau jo istorinis pagrindas neatrodo aiškus.² Tačiau OLit. biti tikriausiai remiasi *bhuh₂-ye/o- „tapti“ imperfektu (→ PBS *bh(w)ī- > PB *bī), sujungtu su atematine pirmine galūne, 3 asm. vns. -ti (Stang 1966: 380).³ ⁴ Latv. biju turi tą patį imperfektu paremtą kamieną, tačiau yra išplėstas baltų preterito kamienu *-āir hiato intarpu -j-, pvz., 1 asm. vns. *bi-jā-ō. Taigi galima pastebėti, kad vėliau nei kiti veiksmažodžiai lit. būti preteritas priėmė naują baltų preterito darybos taisyklę, vartojančią sufiksus *-āir *-ē-, pagal kurią ankstesnį imperfekto kamieną tiesiogiai sekė pirminė galūnė. Tai leidžia spręsti, kaip baltų veiksmažodžiai galėjo įgyti preterito kamienus. Labiausiai tikėtina, kad baltų preterito kamienai iš pradžių buvo sudaromi prie imperfekto arba aoristo pagrindu sudaryto kamieno prijungiant (tematinę arba atematinę) pirminę galūnę. Vėliau preterito sufiksai *-āir *-ēbuvo įvesti į visus veiksmažodžius dėl papildomų veiksnių; bent vienas toks veiksnys iškart krinta į akis. Kai kurių veiksmažodžių imperfekto formos be augmento būtų sutapusios su esamojo laiko formomis, jei imperfektu pagrįstos preterito formos Proto-baltų kalboje būtų pradėjusios vartoti pirmines galūnes, kaip matyti OLit. biti, pvz., PBS esam. l. *Har[H]-ye-t(i), imperf. *Har[H]-ye-t (→ esam. l. / imperf. *ar-ya-t(i) > lit. āria, ārė iš ārti „arti“).⁵ Tapo būtina atskirti ² Klingenschmitt (1982: 3–5) siūlo, kad OCS bě ir OPru. be yra augmentuoto imperfekto *(h1)e-h1es- tęsinys, o antrinis -b- paimtas iš susijusių formų, tokių kaip inf. byti, būton ir kt. ³ ModLit. būvo yra visiškai naujas darinys, pagrįstas bendratimi būti / būtojo veikiamojo dalyvio forma buv- ir baltų preterito sufiksu *-(v)ā-. ⁴ Kitokią šios formos istorinę interpretaciją siūlo Ostrowski (2008: 463–464): jo teigimu, galutinis skiemuo -ti formoje biti yra ne asmeninė galūnė, o istoriškai enklitinis įvardis, pvz., dūsiu-t (duosiu tau) „aš tau duosiu“ (BB Pat, 3,28). Tačiau tokiu atveju lieka klausimas, ar biti būtų taisyklingos sandaros, nes numatoma forma biti neturėtų nei kamieną formuojančio balsio, nei asmeninės galūnės. Kaip teisingai nurodo Ostrowski (2008), atematinė pirminė galūnė baltų preterito formose kitur niekada nepatvirtinta. Vis dėlto, kadangi tematinės pirminės galūnės vartojamos preterito formose (pvz., 1 asm. vns. -au < *-ā-u, 2 asm. vns. -ai < *-ā-i ā-preterite; 1 asm. vns. -iau < *-ē-u, 2 asm. vns. -ei < *-ē-i ē-preterite; taip pat žr. Barton 1980: 269), nėra nepagrįsta manyti, kad atematinės pirminės galūnės taip pat galėjo būti vartojamos preterito formose. Todėl šio skyriaus svarstyme laikomasi klasikinio Stang požiūrio. ⁵ I-apokopė taip pat galėjo turėti įtakos šiam procesui. 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lith. mir̃ti / Latv. mir̃t ‘to die’ and Lith. mir̃šti / Latv. mir̃st ‘to forget’ in East Baltic esamojo ir preterito formas kamienų dariniai, todėl galėjo prireikti įvesti specialius preterito sufiksus. § 3. Plačiai paplitusi nuomonė, kad baltų ā-preterito sufiksas daugiau ar mažiau yra tos pačios kilmės kaip slavų ā-aoristas, arba antrojo kamieno aoristas su -a, pavyzdžiui, 1 asm. vns. bъraxъ, 2/3 asm. vns. bъra „imti“ (Stang 1942: 189; Jasanoff 1983: 62), sudarytas iš nulinio laipsnio šaknies.⁶ Šios idėjos problemą sudaro baltų ē-preterito kilmė, kuriai, regis, nėra tiesioginio atitikmens net artimiausioje šakoje – slavų kalbose. Tikriausiai reikėtų pritarti Stang (1942: 83), kad slavų ē-imperfektas nesutampa su baltų ē-preteritu, nes slavų ē-imperfektas ypač nevartojamas su tranzityviniais veiksmažodžiais (jo vartojimą veikiau lemia fonologinės sąlygos), o baltų ē-preteritas aiškiai dažnai vartojamas su tranzityviniais veiksmažodžiais.⁷ Taip pat nereikėtų ignoruoti skirtingo balsiškumo slavų ē-imperfekto ir baltų ē-preterito šaknyse (Stang 1942: 84). Todėl ankstesni tyrimai paliko ē-preterito istorinę kilmę kaip spręstiną problemą. Tiesa, baltų ē-preteritas dažnai vartojamas ten, kur slavų kalbose vartojamas s-aoristas (pvz., nešē „nešė“ ir slavų 1 asm. vns. nešъ „nešė“), todėl šios dvi kategorijos turėjo kažką bendra. Taigi Schmalstieg (1961) iškėlė galimybę, kad ē-preteritas išsirutuliojo iš indoeuropiečių imperfekto (2 asm. vns. *h₁nēkē-s, 3 asm. vns. *h₁nēkē-t „nešti“), kuris slavų kalbose vartojamas s-aoristo paradigmos vienaskaitos 2-ajame ir 3-iajame asmenyje (2/3 asm. vns. nešę). Kita vertus, visiškai kitoks požiūris teigia, kad ē-preterito sufiksas susidarė dėl fonetinio kitimo (*iyā > ē (Kurschat 1876; Schleicher 1856: 224f.; Larsson 2010: 71ff.)). Tai galima pagrįsti tuo, kad ē-preteritas yra reguliarus priežastiniuose-iteratyviniuose veiksmažodžiuose, kurių bendratis baigiasi -yti, esamojo laiko kamienas – *-ā (← PB *-iya- < PIE *eye/o-), pavyzdžiui, mṓkyti, bendrinėje kalboje mṓko / tarm. mṓkia, mṓkē „mokyti“; čia preterito kamienas *-ētikėtina susidarė iš imperfekto pagrindu sudaryto kamieno *-iyā- (plg. Pedersen 1926: 11). Pastaruoju metu Barton (1980) ir Villanueva Svensson (2005) išplėtojo šią hipotezę. Barton (1980) siūlo, kad *-(i)ybuvo analogiškai įvestas į ⁶ Stang (ten pat) skyrė du ā-preterito tipus: 1) pirmiau minėto baltų-slavų ā-aoristo palikuonis ir 2) baltų-slavų tematinio aoristo palikuonis. Kaip nurodyta Stang (ten pat, 383), tematinį aoristą tikriausiai pakeitė ā-aoristas. Todėl galima teigti, kad ā-preterito ā-sufiksas yra morfologinis baltų-slavų ā-aoristo tęsinys. ⁷ Priešingai nei Kortlandt (2005: 168) ir Jasanoff (2017: 229, fn. 107), kur ē-preteritas siejamas su *-ē- statyviniais veiksmažodžiais (pvz., tekėti „tekėti“, gūžėti „gulėti po kuo nors šiltu“), kurie, pasak Jasanoff (1978: 123–125), yra kilę iš pirminės instrumentalinės galūnės *-eh₁. Straipsniai / Articles 15 YOKO YAMAZAKI preterito kamieną, analogiškai paimtą iš esamojo laiko kamieno *–ya– (< PIE *–ye/o–), ypač kai kurių veiksmažodžių, tarp jų miršta (← *miria(t)), atveju. Siūlomą analogijos procesą galima suformuluoti taip: Sufiksas –ē– galėjo išsirutulioti iš *–(i)yā– dėl paradigmos išlyginimo, kurį paskatino vienaskaitos 1-ojo ir 2-ojo asmens galūnės (1 asm. vns. *–yāu > –iau, 2 asm. vns. *–yaī > –ei); dėl to susidarė tokios pačios formos kaip ē–preterito formos (1 asm. vns. *–ēu > –iau, 2 asm. vns. *–ēi > –ei (Barton 1980: 269)). Villanueva Svensson (2005) laikosi radikalesnės pozicijos ir siūlo, kad iš pradžių Proto-baltų kalba turėjo tik ā–preteritą, o ē–preteritas iš esmės susidarė iš *–iyā– kamieno; minėtoji analogija įvedė *(–i)y– elementą į pirminį ā–preterito kamieną ia–esamųjų laikų.⁸ Tai galėtų paaiškinti, kodėl ē–preteritas yra reguliarus ia–esamiesiems laikams, kaip aprašyta tokiose gramatikose kaip Endzelīns (1923: 590) ir Stang (1942: 191; 1966: 377). Tačiau pritaikius šią hipotezę lit. mir̃ti ir mir̃šti atvejui, ji prognozuotų, kad abu veiksmažodžiai turėtų turėti ē–preteritą, ir nepaaiškintų, kodėl mir̃šti preteritas išlieka ā–preteritu. Tiesa, būtent taip veikia analogija, t. y. ji lingvistinių formų neveikia reguliariai, kaip fonetinis dėsnis. Tačiau šiuo konkrečiu atveju galbūt galima rasti įtikinamesnę priežastį, kodėl šie du veiksmažodžiai baltų kalbose turi skirtingus preterito kamienus. §4. Galima pastebėti bent du šių veiksmažodžių skirtumus. Vienas iš jų – valentingumo skirtumas. Nors abu veiksmažodžiai turi vidurinio balso semantiką, kai subjektai mažai kontroliuoja šiais veiksmažodžiais žymimus įvykius, lit. mir̃šti / latv. mirst yra tranzityvinis veiksmažodis, nes (giliąja struktūra) valdo objektą, o lit. mir̃ti / latv. mirt objekto nereikalauja. Tačiau dėl šio požymio lit. mir̃šti / latv. mirst veikiau turėtų turėti ē–preteritą, o ne ā–preteritą, todėl jis neprisidėjo prie galutinio rezultato. Antrasis skirtumas matyti iš jų leksinių aspektų. Nors lit. mir̃ti / latv. mirt pasižymi dvejopu aspektiniu pobūdžiu, t. y. priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas ir kaip imperfektyvinis, ir kaip perfektyvinis veiksmažodis (plg. Ambrazas 1997: 235), tai ne ⁸ Dabartinio autoriaus nuomone, gali būti, kad ē–preteritas turi kelis skirtingus istorinius šaltinius, plg. Schmalstieg (1961). 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lit. mirtì / latv. mirt „mirti“ ir lit. miršti / latv. mirst „pamiršti“ Rytų baltų kalbose atrodo, kad taip nėra lit. miršti / latv. mirst atveju. Apskritai lietuvių kalboje veiksmažodžiai be priešdėlių yra gramatiškai imperfektyviniai (plg. Dambriūnas et al. 1990: 385; Ambrazas 1997: 234–235), ir lit. mirtì / latv. mirt nėra šios taisyklės išimtis, kaip parodyta (3a, b). Latviškas pavyzdys (3d) turbūt geriausiai iliustruoja įprastą nepriešdėlėtų ir priešdėlėtų veiksmažodžių kontrastą. Tačiau, kaip (3c), lit. mirtì / latv. mirt imperfektyvinės formos preterite gali reikšti perfektyvinę reikšmę tam tikrame kontekste: 3) a. Jis miršta. „jis miršta / miršta šiuo metu“ (lietuvių kalba, Ambrazas 1997: 235) „jis“ „mirti“ imperf. 3 esam. l.; b. Žmonės mirė kasdien. „Žmonės mirė kasdien.“ (lietuvių kalba, ten pat) „žmonės“ dgs. vard. „mirti“ imperf. 3 pret. „kasdien“; c. Mergaitė mirė vakar. „mergaitė mirė vakar“ (lietuvių kalba, ten pat) „mergaitė“ vns. vard. „mirti (perf.)“ imperf. 3 pret. „vakar“; d. Dažų dienų mira un nenuomira. „daug“ „dienų“ dgs. kilm. „mirti“ imperf. 3 pret. „ir / bet“ „mirti“ perf. 3 pret. „(jis) daug dienų mirė, bet nemirė.“ (latvių kalba, Endzelīns 1948: 241). Tai ir turima omenyje kalbant apie lit. mirtì / latv. mirt „dvejopo aspekto“ požymį (Ambrazas 1997: 235). O lit. miršti / latv. mirst atveju nepriešdėlėtų (imperfektyvinių) ir priešdėlėtų (perfektyvinių) formų kontrastas atrodo kitoks. 4)⁹ a. Miršau dvejus metus, ką jis sakė. „pamiršti“ imperf. 1 asm. vns. „dvejus“ „metus“ dgs. gal. sant. įvardžio gal., „jis“ vns. vard. „sakyti“ 3 pret. „Dvejus metus bandžiau pamiršti, ką jis pasakė“. b. Užmiršau per dvejus metus, ką jis sakė. „pamiršti“ 1 asm. vns. pret. perf. „per“ „dvejus“ dgs. gal. „metus“ dgs. gal. „sant. įvardžio gal.“ „jis“ vns. vard. „sakyti“ 3 pret. „Per dvejus metus visiškai pamiršau, ką jis pasakė“. c. Rūsiškai tai jau nemiršiau. (Lithuanian, LKŽe) ⁹ Esu dėkinga savo lietuvei informantei MA Gretai Klimaitė už (4) duomenų ir vertimų kalbinę patikrą bei lingvistinius patarimus dėl šių duomenų. Nereikia nė sakyti, kad visos likusios klaidos yra mano. Straipsniai / Articles 17 YOKO YAMAZAKI „rusų kalbos“ „taip“ „jau“ NE- „pamiršti“ imperf. 1 asm. vns. būs. l.10 „Aš tikrai nepamiršiu rusų kalbos.“ d. Miršaũ miršaũ ir užmiršaũ visaĩ, ką jis sakė. (lietuvių kalba, LKŽĖ) „pamiršti“ 1 asm. vns. pret. imperf. „ir“ „pamiršti“ perf. 1 asm. vns. pret. „visiškai“ sant. įvardžio gal. „jis“ vns. vard. „sakyti“ 3 pret. „Vis pamiršdavau ir visiškai pamiršau visa, ką jis pasakė.“ e. Kárvė veršį jau pradeda apmiršti. (lietuvių kalba, LKŽĖ) „karvė“ vns. vard. „veršį“ vns. gal. „jau“ „pradėti“ 3 esam. l. „iš dalies pamiršti“ perf. bendr. „Karvė jau pradėjo pamiršti savo veršį.“ f. Kárvė veršį jau pradeda užmiršinėti. „karvė“ vns. vard. „veršį“ vns. gal. „jau“ „pradėti“ 3 esam. l. „po truputį pamiršti“ perf. (iteratyvas) bendr. „Karvė jau pradėjo pamiršti savo veršį.“ Lit. miršti paprastai turi perfektyvines (priešdėlėtas) formas,11 o jo imperfektyvinės (nepriešdėlėtos) preterito formos gali būti siejamos su ypatinga situacija, pavyzdžiui, „aktyviu pamiršimu“, kai „pamiršimo“ įvykis gali trukti tam tikrą laiką ir subjektas gali suvokti šį procesą, pavyzdžiui, bandydamas pamiršti trauminį ar nemalonų prisiminimą, kaip (4a). Tai rodo, kad miršti gali turėti gramatiškai imperfektyvines formas, tačiau jos vartojamos retai. Būsimajame laike imperfektyvinės formos, regis, veikiau reiškia perfektyvinį aspektą, kaip (4c). Suprantama, perfektyvinės formos žymi perfektyvinį aspektą, kaip (4d), ko ir galima tikėtis (plg. Dambriūnas 1958).12 Šie faktai aiškiai rodo veiksmažodžio miršti leksinį perfektyvinį aspektą. Tai gali patvirtinti ir toliau pateikiamas faktas: perfektyvinės bendratys gali būti vartojamos su to begin (pradėti, imti) ir to end (baigti), kaip (4e), tačiau tokios konstrukcijos skamba geriau su perfektyvine iteratyvinių (leksiškai imperfektyvizuotų) veiksmažodžių, pavyzdžiui, užmiršinėti, bendratimi, kaip (4f) (plg. Dambriūnas 1958: 260). Tai, kad lit. miršti / latv. mirst imperfektyvinės formos vartojamos retai, istoriniu požiūriu gali rodyti, kad senieji aoristai baltų (ir slavų) kalbose galėjo būti sustiprinti pridedant priešdėlius, jei priimtinas Ostrowski (2019: 57) pasiūlymas, kurį šiuo metu svarstome 10 Neigimo žymiklis ne tikrai yra priešdėlis, tačiau jis neveikia veiksmažodžio aspekto (Dambriūnas 1958: 255). 11 Latvių mirst taip pat paprastai vartojamas su priešdėliu aiz- arba pie-, žr. ME II: 634. 12 Perfektyvinės formos taip pat gali reikšti rezultatinę būseną, vartodamos laiko frazę, reiškiančią laiko trukmę, kaip (2d). 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lit. mīrti / latv. mirt „mirti“ ir lit. miršti / latv. mirst „pamiršti“ Rytų baltų kalbose svarstymą. Pasak Ostrowski, tokie veiksmažodžiai, kurie neturi imperfektyvinių (= nepriešdėlėtų) formų ir vartojami tik perfektyvinėmis formomis (pvz., *žinti, pažinti „sužinoti“), tikriausiai yra pagrįsti preterito formomis, kilusiomis iš senesnių aoristų. Jų aoristinį arba perfektyvinį aspektą baltų-slavų kalbose sustiprino priešdėlio pridėjimas (t. y. perfektyvinių formų sudarymas). Fonologiniu požiūriu neįmanoma nustatyti, ar lit. mirš- / latv. mirs kilo iš pirminio esamojo laiko, ar aoristo kamieno, nes šaknies balsis abiejuose vidurinio balso laikuose buvo nulinio laipsnio (*m̥rs- > *mirš-). Vis dėlto tokia teorinė prielaida remtų senojo aoristo kaip preterito *miršā šaltinio hipotezę. §5. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktą svarstymą, galima pastebėti lit. mīrti / latv. mirt „mirti“ ir lit. miršti / latv. mirst „pamiršti“ kognatų indų kalbose (plg. 1 ir 2 §1). Įdomu tai, kad šakniai √mṛ paliudytos ir aoristo, ir esamojo laiko injunktyvo formos, o šaknies √mṛs esamojo laiko injunktyvo Titus Sanskrit duomenų bazėje nerasta.¹³ Šį kontrastą galima rasti tik indų kalbose, nes slavų kalbose nebuvo paveldėta jokių *mers kaitybos formų, tačiau, kalbant apie *mer-¹⁴, paliudytos ir imperfekto (3 asm. dgs. mьrěxǫ, Suprasl. 398, 24), ir aoristo (3 asm. vns. umrětb Assemannianus 11c28, mrětb, Assemannianus 11d2) formos. Tai bent leidžia manyti, kad baltų-slavų prokalbėje tikriausiai buvo vartojamos ir imperfekto, ir aoristo kategorijos, nors slavų imperfektas yra inovatyvus darinys. Iš tiesų šaknies √mṛ esamojo laiko injunktyvas nerandamas nei Rig Vedoje (RV), nei Atharva Vedoje (AV), tačiau įtraukus Sāma Vedos Jaiminīya Brāhmaṇa (SV JB) ir Jaiminīya Upaniṣad Brāhmaṇa (SV JUB) korpusus, randami keli tokie pavyzdžiai (pvz., 3 asm. vns. mriyata SV JB 1, 242, 34a; SV JUB 3, 8, 10a,), o šaknies √mṛs pavyzdžių nėra. Nors tikslus aoristo ir imperfekto skirtumas indikatyvo nuosakoje yra daug diskutuotas klausimas,¹⁵ atrodo aišku, kad ¹³ Visi čia cituojami Rigvedos ir Atharvavedos duomenys paimti iš Hoffmann (1967). Samavedos brāhmanų duomenis pateikė Titus duomenų bazė (Prieiga internete: http://titus.fkidg1.uni-frankfurt.de/database/titusinx/wordwhl.htm#dStart [žiūrėta 2020 m. kovo 1 d.]). Kadangi aspekto skirtumas tarp aoristo ir imperfekto indikatyvo nuosakoje buvo neaiškus, o injunktyvo nuosakoje geriau išsaugotas, palyginimui pridėjau injunktyvo formas. Tokia greita duomenų bazės apžvalga nepakankama norint išsamiai nustatyti tam tikrų formų paliudijimus, tačiau dabartinės diskusijos tikslui jos pakanka bendrai paliudijimų būklės tendencijai parodyti. ¹⁴ Plg. Aitzetmüller 1977: 252, 664. ¹⁵ Paprastai manoma, kad aoristo indikatyvas reiškia netolimą praeitį, o imperfektas – tolimąją arba istorinę praeitį (Delbrück 1876; Tichy 1997); todėl vėlesniuose vedų tekstuose imperfektas paprastai vartojamas pasakojimuose (Hoffmann 1967). Tačiau esama ir kitokių požiūrių. Kai kurie tyrėjai (pvz., Gonda 1962; Kiparsky 1998) mano, kad jų funkcijos labiau aspektinės negu Straipsniai / Articles 19 YOKO YAMAZAKI aspektiniai skirtumai taip pat labiau išliko injunktyvo ir kitose neindikatyvinėse nuosakose (Hoffmann 1967: 105–106). Todėl šių veiksmažodžių šaknų esamojo laiko ir aoristo injunktyvų pasiskirstymas gali rodyti, kad ne tik baltų kalbose, bet ir indų kalboje šaknis *mer išplėtojo dvejopą aspektinę interpretaciją, o *mers išliko aoristinė. Galima būtų dar daryti išvadą, kad tai galėjo būti paskatinta jau PIE laikotarpiu. Tai neprieštarautų vėlesniam leksiniam PB *merś-. perfectyviniam aspektui. §6. Dar svarbiau tai, kad prielaida, jog liet. miřšo / latv. miřsu išsirutuliojo iš tematinio aoristo (kaip Klingenschmitt 1982: 4), geriau derėtų su communis opinio (plg. Stang 1942: 63–64, 190; Kortlandt 2005; Villanueva Svensson 2011 ir kt.), kad baltų-slavų kalbose vidurinės rūšies šakninis aoristas įprastai išsirutuliojo į tematinį aoristą, o baltų kalbose – į ā-preteritą. Atitinkamai liet. miřšo / latv. miřsu greičiausiai būtų reguliarus baltų kalbų vidurinės rūšies šakninio aoristo rezultatas, o liet. miřé / latv. miru(ē) galbūt nebūtų. Dabar kyla klausimas, iš kur atsirado liet. miřé / latv. miru(ē), taip pat – ar jis kilo ne iš vidurinės rūšies šakninio aoristo. Siūlyčiau manyti, kad liet. mire / latv. miru(ē) yra kilęs iš ye/o-present imperfekto, o ne iš vidurinės rūšies šakninio aoristo. Semantiškai vidurinės rūšies šakninis aoristas gali atrodyti tinkamesnis PB *mirē- pirmtakui, nes tai iš esmės neduratyvinė, bet aoristinė šaknis, o šakninio aoristo formos iš tikrųjų paliudytos slavų kalbose. Skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl PB *miria- preteritui pasirinktas imperfektas, o *mirśia- atveju pagrįstai pasirinktas aoristas. Šiuo požiūriu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad gramatinės aspekto kategorijos – aoristas ir imperfektas – baltų prokalbėje išnyko. Vietoj jų buvo įvesti du kamienų dariniai, turėję paprastą preterito reikšmę, ir vėliau jie buvo organizuoti visiškai kitaip. Todėl semantinis atitikimas tikriausiai nebuvo laikomas svarbiu; renkantis preterito pirmtako formą, svarbesnis turėjo būti kamieno pagrindo prieinamumas. Kaip matėme pirmiau, *mermaždaug vienodai teikė ir aoristo, ir imperfekto kamienus, o *mers aoristo kamieną teikė gerokai dažniau negu imperfekto, ir tai turėjo lemti jų baltų kalbų preterito kamienų skirtumą. praeities laiko nuotolio; dar kiti (pvz., Vekerdí 1955) laikosi nuomonės, kad laiko nuotolio skirtumo nėra, o jų funkcijos yra grynai aspektinės (išsamesnę šių teorijų apžvalgą žr. Dahl 2010: 4ff.). Palyginti naujame Dahlio tyrime (2010: 437) teigiama, kad aoristas reiškia bendrą praeitį ir perfektinį aspektą, o imperfektas ankstyvojoje vedų kalboje būdingas tolimajai praeičiai ir aspektiškai yra neutralus. 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lith. mir̃ti / Latv. mir̃t ‘to die’ and Lith. mir̃šti / Latv. mir̃st ‘to forget’ in East Baltic §7. Esama keleto atvejų, apytikriai lygiagrečių *mers-, kai Rytų baltų kalbose ā-preteritas siejamas su pirminiais vidurinės rūšies (–nepereinamaisiais) *ya-esamojo laiko kamienais, o indų kalboje esamojo laiko injunktyvas paliudytas labai retai. Pavyzdžiui, *sed- „sėdėti“ Rytų baltų kalbose paliudytas kaip šēsti, šēda, šēdo, latv. sēst, sēštu, sēdu, o vedų sanskrite – kaip pasyvo aoristo inj. 3 asm. vns. sādi (RV 7,73,2). Šiuo atveju vėl matomas Rytų baltų ā-preteritas ir ankstyvojo vedų sanskrito vidurinės rūšies esamojo laiko injunktyvo nebuvimas. Priešingai, *men- „prisiminti“ baltų kalbose turi e-preteritą ir esamojo laiko injunktyvas paliudytas keletą kartų (1 asm. vns. manye (RV 10,7,3), 2 asm. vns. manyathaḥ (RV 1,126,7), 3 asm. vns. manyata (RV 4,17,4); √mn „prisiminti“), taip pat aoristo injunktyvas (1 asm. vns. maṃsi (RV 7,88,2), 2 asm. vns. manvata (RV 4,1,16; RV 8,29,10a), 2 asm. vns. maṃsthaḥ (AV 9,5,4), 3 asm. vns. maṃsta (AV 8,1,12; AV 11,2,8). Savaime suprantama, vien šio modelio negalima apibendrinti ir laikyti sąlyga, lemiančia, kad konkretus veiksmažodis baltų kalbose sudarytų ā-preteritą, nes baltų ir indų kalbų duomenų negalima tiesiogiai lyginti. Iš tiesų taip pat randama tokių atvejų kaip liet. gẽšo (bendr. gẽsti, esam. gẽsta), latv. dzisu(ā) (dzist, dzīestu) „užgesti“, OCS esam. dal. gašošt̄ ← *gas-je (Tedesco 1948: 368–369), tematinis aor. -gase „užgesti, būti užgesintam“, kai esamojo laiko vidurinės rūšies injunktyvas paliudytas (skr. 3 asm. dgs. vid. dasyanta [RV 5,45,3; 1x] „niokoti, išsekti“), tačiau vedų kalboje aoristo vidurinės rūšies injunktyvas nepaliudytas. Vis dėlto konkrečiu liet. mir̃ti / latv. mir̃t ir liet. mir̃šti / latv. mir̃st atveju prie istorinio jų preterito kamienų pasirinkimo skirtumo, regis, prisidėjo imperfekto prieinamumas priešistoriniu laikotarpiu. §8. Kaip numatyta pirmiau, dabar grįžtame prie métatonie rude buvimo ir nebuvimo atitinkamai mir̃šta „miršta“ ir mir̃šta „pamiršta“ formose. Abiem atvejais sta-esamojo laiko kamienas nėra pirminis darinys. Jų pirminis kamienas, kaip matėme pirmiau, buvo ye/o-kamienas su nuliniu šaknies laipsniu, jį pakeitė sta-kamienas, tapęs produktyvesniu inchoatyviniu kamienu. Žinoma, kad sta-esamojo laiko priesaga sukelia métatonie rude šaknies skiemenyje, o ūminis tonas mir̃šta formoje yra reguliarus šio kamieno darybos rezultatas. Todėl métatonie rude nebuvimas mir̃šta formoje reikalauja paaiškinimo. Žinoma, métatonie rude mir̃šta formoje galima laikyti užblokuotu siekiant išvengti homoniminio susidūrimo su mir̃šta, tačiau tai taip pat galima interpretuoti kaip požymį, kad mir̃šta forma buvo sukurta po to, kai baltų métatonie rude nustojo veikti. Pagal šį scenarijų pirminis *mers- esamojo laiko kamienas *ya-esamasis laikas (t. y. *mirš-ya(–ti)) būtų išlikęs ilgiau negu *mir-ya(–ti), kurį ankstyvojoje baltų prokalbėje pakeitė sta-esamojo laiko kamienas. Todėl preterito pirmtakas *mirsā ilgiau būtų veikiamas galimo analoginio esamojo laiko kamieno *miršya- poveikio, jei pradėtume nuo baltų prokalbės esam. 3 asm. vns. *miryāti: pret. Straipsniai / Articles 21 YOKO YAMAZAKI *mir̃yā-:: *mir̃śyati: *mir̃śā, taip pat kaip Barton (1980) ir Villanueva Svensson (2005). Tačiau, kaip rodo paliudytos formos, ya-present kamienas *mir̃śyati formoje neturėjo jokios analoginės įtakos preterito kamienui, galbūt todėl, kad mir̃šti nėra tipiškas tranzityvinis veiksmažodis, todėl ia-present ir ē-preterit modelis čia ypač vyrauja. § 9. Jei teisinga, kad *mers pasirinko aoristu grindžiamą kamieną vien dėl didesnio jo prieinamumo, o *mer, kai buvo prieinami ir aoristo, ir imperfekto kamienai, pasirinko imperfektu grindžiamą preterito kamieną, tai gali reikšti, kad baltų prokalbėje imperfekto kamienai apskritai buvo teikiami pirmenybę kaip preterito kamieno pagrindas, o ne aoristo kamienai. Šią pirmenybę galėjo lemti kalbų kontaktai su finų kalbomis, kuriose praeities laiko sistemoje iš pradžių buvo sudaromas tik imperfektas (Laasko 2001: 190–191; 2011: 185).16 Žinoma, kad baltų prokalbė prarado iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą aspekto skirtumą ir gerokai pertvarkė savo preterito sistemą, todėl ji reikšmingai skiriasi nuo slavų veiksmažodžių sistemos. Tačiau nežinoma, arba sunku nustatyti, kas paskatino baltų prokalbę pertvarkyti preterito sistemą ir pašalinti gramatinius aspekto skirtumus iš kaitybos. Kadangi tyrimai, skirti finų ir baltų kalbų kontaktams, pažengė į priekį (pvz., Dahl, Koptjevskaja-Tamm (eds.) 2001; Junttila 2015), dabar turime geresnes galimybes įvertinti, ar baltų preterito sistema galėjo būti naujoviškai suformuota dėl finų kalbų įtakos per kalbų kontaktus. Išsamus tyrimas vis dėlto peržengia šio straipsnio ribas. § 10. Šiame straipsnyje teigiama, kad du veiksmažodžiai, liet. mir̃ti / latv. mirt ir liet. mir̃šti / latv. mir̃st, turi skirtingus preterito kamienus todėl, kad jų bazinės formos buvo skirtingos kilmės, būtent vienas kamienas grindžiamas imperfektu, o kitas – aoristu. Ankstesniuose tyrimuose siūlyta, kad liet. mir̃ti / latv. mirt ē-preterit kamienas yra analogijos iš senesnio ya-present kamieno rezultatas protėvinei preterito kamieno formai (*-ā- → *-iyā- → *-ē-). Toks sprendimas kelia problemą, nes būtų nesuderinamas su liet. mir̃šti / latv. mir̃st ā-preterit kamienu, kuris taip pat, sprendžiant iš jo etimologinio pagrindo, stebėtinai analogiško liet. mir̃ti / latv. mirt pagrindui, turėjo būti siejamas su ia-present kamienu. Siūlomas sprendimas grindžiamas prielaida, kad skirtingi preterito kamienai atitinkamai išsirutuliojo iš imperfekto ir aoristo kamienų, nereikalaujant jokių analoginių procesų. Šią skirtingų praeities reikšmę turėjusių kamienų prielaidą galėtų paremti indų kalbos duomenys, kuriuose *mer- išsaugojo ir esamojo laiko, ir aoristo injunktyvus, o *mers- – tik aoristo injunktyvus. 16 Du analitiniai praeities laikai – perfektas ir pliuskvamperfektas – čia į diskusiją neįtraukti. 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Liet. mīrti / latv. mirt „mirti“ ir liet. miršti / latv. miršt „pamiršti“ Rytų baltų kalbose Slavų kalbos teikia subtilų palaikymą, išsaugodamos tik *mer- atspindžius (OCS paliudytas ir imperfektas, ir aoristas). Given the fact that the ē-preterit is regular by the standards of the ia-presents in Baltic, the effect of the analogy proposed by Barton and advocated by Villanueva Svensson cannot be denied. Proposing a different source for this particular case of Lith. mīrti / Latv. mirt does not reject such an analogical process in general in the East Baltic verbal system. Instead, after the older ya-present stems were replaced by the sta-present (miršta, (už)miršta as attested), the pattern of ia-present to ē-preterit remained as one of the most prominent models in East Baltic, and has continued to spread, at least in Lithuanian. BIBLIOGRAPHY Aitzetmüller Rudolf 1977: Belegstellenverzeichnis der altkirchenslavischen Verbalformen, Würzburg: U. W. Weiher. Ambrazas Vytautas 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. Barton Charles 1980: Notes on the Baltic preterite. – Indogermanische Forschungen 85, 246–278. Cheung Johnny 2007: Etymological Dictionary of the Iranian Verb, Leiden, Boston: Brill. Dahl Eystein 2010: Time, Tense and Aspect in Early Vedic Grammar, Leiden: Brill. Dahl Östen, Koptjevskaja-Tamm Maria (eds.) 2001: Circum-Baltic Languages: Typology and Contact. Vols. 1–2, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Dambriūnas Leonardas 1958: Verbal aspects in Lithuanian. – Lingua Posnaniensis 7, 253–262. Dambriūnas Leonardas, Klimas Antanas, Schmalstieg William R. 1990: Introduction to Modern Lithuanian, 4th edition, Brooklyn, New York: Franciscan Fathers. Delbrück Berthold 1876: Altindische Tempuslehre, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses. Endzelīns Jānis 1923: Lettische Grammatik, Heidelberg: Carl Winter. Gonda Jan 1962: The Aspectual Function of the Rgvedic Present and Aorist, S-Gravenhage: Mouton & Co. Straipsniai / Articles 23 YOKO YAMAZAKI Hoffmann Karl 1976: Der Injunktiv im Veda, Heigelberg: Carl Winter. Jasanoff Jay 1978: The Stative and Middle in Indo-European, Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck. Jasanoff Jay 1983: The IE. ‘ā-preterite’ and related forms. – Indogermanische Forschungen 88(1), 54–83. Jasanoff Jay 2003: Hittite and the Indo-European Verb, New York: Oxford University Press. Jasanoff Jay 2017: The Prehistory of the Balto–Slavic Accent, Leiden, Boston: Brill. Junttila Santeri 2015: Contacts between the Baltic and Finnic Languages, Helsinki: Suomalais–Ugrilainen Seura. Kiparsky Paul 1998: Aspect and event structure in Vedic. – The Yearbook of South Asian Languages and Linguistics 1998, ed. R. Singh, London, Thousand Oaks, New Delhi: SAGE Publications, 29–61. Klingenschmitt Gert 1982: Das altarmenische Verbum, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. Kortlandt Frederik 2005: Lithuanian tekėti and related formations. – Baltistica 40(2), 167–170. Laakso Johanna 2001: The Finnic languages. – The Circum–Baltic Languages 1, eds. Ö. Dahl, M. Koptjevskaja–Tamm, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 179–212. Laakso Johanna 2011: The Uralic languages. – The Languages and Linguistics of Europe, eds. B. Kortmann, J. van der Auwera, Berlin: De Gruyter Mouton, 179–198. Larsson Jenny H. 2010: Studies in Baltic Word Formation, 2nd edition: Ph.D. thesis, University of Copenhagen. LIV₂ – Lexikon der indogermanischen Verben, 2nd edition, eds. H. Rix et al., Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 2001. ME – Latviešu valodas vārdnīca / Lettisch–deutsches Wörterbuch 1–4, eds. K. Mīlenbachs, J. Endzelīns, Rīgā: Kulturas Fonda Izdevums, 1923–32. Ostrowski Norbert 2008: Istorinės morfologijos ir sintaksės mažmožiai. – Baltistica 43(3), 463–473. Ostrowski Norbert 2019: Old Lithuanian ischtirra ‘found out’ and some notes on the development of Baltic preterit. – Baltistica 65(1), 47–62. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII Lith. mirti / Latv. mirť ‘to die’ and Lith. miršti / Latv. miršt ‘to forget’ in East Baltic Rasmussen Jens 1986: The Indo-European origin of the Balto-Slavic –ē– and –ā– preterite. – Papers from the 6th International Conference on Historical Linguistics, Poznań 1983, ed. J. Fisiak, Amsterdam: John Benjamins Publishing Company; Poznań: Adam Mickiewicz University Press, 441–450. Schleicher August 1856: Handbuch der litauischen Grammatik, Prague: J. G. Calve. Stang Christian S. 1942: Das slavische und baltische Verbum, Oslo: Jacob Dybwad. Stang Christian S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo: Universitetsforlaget. Tedesco Paul 1948: Slavic ne-presents from older je-presents. – Language 24, 346–387. Tischy Eva 1997: Vom indogermanischen Tempus / Aspekt-System zum vedischen Zeitstufensystem. – Berthold Delbrück y la sintaxis indoeuropea hoy. Actas del Coloquio de la indogermanische Gesellschaft 21–24 septiembre de 1994, eds. E. Crespo, J.–L. G. Ramón, Madrid, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 589–609. Vekerdi József 1955: On Past Tense and Verbal Aspect in the R̥gveda. – Acta Orientalia Academiae Scientiarum Hungaricae 5, 75–100. Villanueva Svensson Miguel 2005: The Baltic ē-preterit revisited. – Baltistica 6 priedas, 239–252. Villanueva Svensson Miguel 2006: Traces of *o-grade middle root aorists in Baltic and Slavic. – Historische Sprachforschung 119, 295–317. Villanueva Svensson Miguel 2009: Book review – cadere e abbattere in indoeuropeo. Sull etimologia di tedesco fallen, latino aboleo e greco ἀπόλλυμι (2007) by Sergio Neri. – Baltistica 44(2), 393–397. Villanueva Svensson Miguel 2011: The accentuation of the infinitive type Latv. kałt, Sl. *kólti and the development of Indo-European molō-presents in Balto-Slavic. – Baltistica 7 priedas, 301–326. Straipsniai / Articles 25 YOKO YAMAZAKI Liet. mįrti / latv. mirt ‘mirti’ ir liet. miršti / latv. miršt ‘pamiršti’ rytų baltų kalbose SANTRAUKA Veiksmažodžiai – liet. mįrti / latv. mirt ‘mirti’ ir liet. (−)miršti / latv. (−)miršt ‘pamiršti’ – yra paliudyti rytų baltų kalbose, o giminiški žodžiai yra gana plačiai paliudyti kitose indoeuropiečių kalbose. Šių dviejų veiksmažodžių ir giminiškų žodžių analizė rodo, kad jie turi keletą bendrų istorines morfologijos ypatybių: abu šie veiksmažodžiai turi esamojo laiko stakamieną, nepaisant giminiškų indoeuropietiškų esamojo laiko *-ye/okamienų formų; iš indoeuropiečių prokalbės galima rekonstruoti, kad šių veiksmažodžių šakniniai aoristai linksniuojami kaip medijai; abu šie veiksmažodžiai pasižymi medijų semantika. Vis dėlto jų preteritų kamienai skiriasi: liet. mirė / latv. miru (ē) ir liet. miršo / latv. mirsu (ā). Straipsnyje pateikiamas išsamus šių veiksmažodžių morfologijos priešistorės, semantikos ir leksikos aspektų tyrimas, įskaitant lyginamuosius duomenis iš slavų ir indų kalbų. Tyrimas suponuoja, kad liet. mįrti / latv. mirt leksinis veiks las galėtų būti imperfektinis arba aoristinis, priklausomai nuo konteksto, o liet. (−)miršti / latv. (−)miršt atveju imperfektinė reikšmė yra reta; šis skirtumas galėjo egzistuoti dar priešistoriniame etape. Kita vertus, ankstesniame tyrime teigiama, kad iš aoristo kamienų kilę veiksmažodžiai dažnai neturi gramatinio imperfekto formų (t. y. neturi priešdėlių) baltų kalbose. Taip gali būti ir liet. (−)miršti / latv. (−)miršt atveju, nes šis veiksmažodis retai vartojamas be priešdėlio. Taigi prielaida, kad liet. (−)miršti / latv. (−)miršt tikriausiai yra kilęs iš aoristo kamieno, o liet. mįrti / latv. mirt galėtų būti kilęs iš senojo imperfekto kamieno, galimai susiformavusio iš esamojo laiko *-ye/okamieno, patvirtinama tiek semantiniu, tiek formaliuoju aspektu. Senasis imperfekto kamienas *miryatikriausiai gavo baltiško preterito kamieną sudarančią priesagą *-ā-, iš kurios kilo *miryāir išsirutuliojo į *mirēbaltų prokalbėje. Daroma išvada, kad skirtingos liet. mįrti / latv. mirt ‘mirti’ ir liet. (−)miršti / latv. (−)miršt ‘pamiršti’ preterito kamienų formos atspindi jų skirtingus istorinius kamienus, t. y. imperfekto ir aoristo kamienus, iš kurių jie ir kilo. Įteikta 2020 m. liepos 27 d. YOKO YAMAZAKI Stockholm University University of Zurich Seilergraben 53, 8001 Zürich, Switzerland [email protected] 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIII