Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje

Straipsniai / Articles 357 JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus universiteto Šiaulių akademija Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių kalbos fonetika, dialektologija, žemaičių kalba, jos tarmės, patarmės, šnektos. DOI: doi.org/10.35321/all84-19 ŽEMAIČIŲ KALBOS DVASIA ROMUALDO GRANAUSKO KŪRYBOJE 0. ĮŽANGA Apie talentingojo rašytojo žemaičio Romualdo Granausko kūrybą prirašyta tikrai nemažai. Ir tikriausiai visai suprantama, kad man, žemaičiui, patys priimtiniausi, suprantamiausi ir mieliausi darbai apie mano mėgstamiausio rašytojo kūrybą yra parašyti žemaičių, tokių kaip Marcelijus Martinaitis, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė, Liudvikas Gadeikis. Bene išsamiausią ir naujausią studiją apie R. Gavanausko gyvenimą ir kūrybą „Granas: įtrūkstanti tikrovė“ 2017 m. yra parašiusi ir išleidusi Viktorija Daujotytė. Beje, visi paminėti žemaičiai puikiai pažinojo ir yra daug bendravę su rašytoju, ypač E. Bukelienė ir V. Daujotytė. Labai vertinu ir didžiuojuosi, kad truputį laimės pabendrauti su Romualdu Granausku yra tekę ir man. Tai, žinoma, pirmiausiai yra nutikę per mano Didįjį mokytoją kalbininką profesorių Aleksą Girdenį. A. Girdenis ir R. Granauskas buvo labai artimi „prieteliai“, kilę iš to paties Mažeikių krašto ir daug bendravę gyvendami Vilniuje. Tas pirmasis mūsų susitikimas įvyko 1975 m. vasarą. Aš, Vilniaus universiteto antrakursis, ir mūsų dėstytojas A. Girdenis grįžome iš dialektologinės ekspedicijos Žagarėje ir stabtelėjome Mažeikiuose. Iš ten man reikėjo toliau keliauti į gimtąjį Skuodą, o Girdeniui jau čia pat ranka pasiekiami Daubariai, kur gyveno jo mama ir sesers šeimyna. Jau autobusų stotyje du žemaičiai norėjome atsisveikinti, bet netikėtai išvydome trečiąjį žemaitį – rašytoją Romualdą Granauską. Tą karštą vasaros dieną jis visiškai basas, iki šiol nesuprantu kodėl, šmirinėjo po Mažeikių autobusų stotį ir, žinoma, du bičiuliai mažeikiškiai su nenusakomu entuziazmu puolė vienas kitam į glėbį. Rašytojui buvau pristatytas ir aš. Ką tik šviežiai buvo išėjusi garsioji R. Granausko knyga „Duonos valgytojai“. R. Granauskas apie tai labai pakiliai pranešė, bet tuoj pat JUOZAS PABRĖŽA 358 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV jau kiek liūdniau paapgailestavo, kad nebeturįs nė vienos knygos, kurią norėtų užrašyti ir mums. Bet Granauskas būtų ne Granauskas, jeigu tučtuojau nebūtų suradęs išeities. Staigiai mus nusivedė į Mažeikių viešąją biblioteką ir įsakmiai paliepė bibliotekininkei duoti dvi jau bibliotekos suantspauduotas knygas. Ir ta septynioliktame puslapyje antspauduota knyga „Duonos valgytojai“ su rašytojo įrašu ir autografu yra man ypatingai miela ir brangi. Vėliau kelis kartus esame buvę susitikę Vilniuje, kartą Šiauliuose. Buvau vienas iš tų žemaičių, kuriam Romualdas Granauskas, ypač paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, ne kartą skambino telefonu iš savo buto Vilniuje į Šiaulius. Tie skambučiai būdavo dažniausiai labai vėlyvi ir, žinoma, daugiausiai kalbėdavome apie Žemaitiją, žemaičių kalbą, žemaitišką raštą, kitus svarbius žemaičių tapatybės dalykus. O vieną gilią naktį abu telefonu traukėme Romualdo mėgstamiausią žemaitišką dainą „Ir paauga žali lėipa“. Ir dar vienas mūsų žemaičių trijulės netikėtas sutapimas. Atsisveikinau su Romualdu Granausku 2014 m. spalio 30 dieną, kai Jis paruoštas paskutinei kelionei gulėjo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Lygiai tą pačią dieną visai greta, Vilniaus universiteto filologijos fakulteto Donelaičio skaitykloje, vyko tarptautinė mokslinė konferencija R. Granausko bendražygiui profesoriui Aleksui Girdeniui atminti. Perskaitę pranešimus su profesore Danguole Mikulėniene lėkėme kažkur Pilies gatve gėlių ir ėjome į Šv. Jonų bažnyčią atsisveikinti su rašytoju. Ir karste Romualdas Granauskas man atrodė kaip pats kiečiausias ir amžinai išliksiantis nepajudinamas Žemaitijos kūlis. Rašydamas knygą apie žemaičių kalbą ir rašybą ne kartą stabteldavau vis savęs klausdamas, kur gi ta R. Granausko kūrinių jėga, iš kurios taip natūraliai išplaukia ir tikroji, nepakartojamoji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Daugelis rašiusių apie R. Granausko kūrybą pastebi ir iškelia jos išskirtinį žemaitiškumą. Rašytoją gerai pažinojusi ir jo literatūrinį palikimą išsamiai tyrusi Elena Bukelienė pažymi, kad R. Granausko „kūrybą lyg kokia aura gaubia ypatingas žemaitiškumas. Gal jis ne visada akivaizdus, nes jį sudaro ne vien paviršutinis regioninis koloritas, vienas kitas žodelis su intonacija, o labai gilūs, nelengvai nusakomi dalykai – ir istoriniai, ir dvasiniai“ (Bukelienė 1999: 136). Daug R. Granausko kūrybai savęs atidavusi Viktorija Daujotytė iškelia rašytoją kaip „Žemaitijos ir žemaitiškumo kūrėją“, labai tiksliai ir taikliai apibendrindama: „Jei ne Granauskas, menkiau suvoktume žemaičius, jų prigimtį, savo genties jutimą“ (Daujotytė 2017: 18). Iš Mosėdžio krašto, kuriame ilgą laiką gyveno ir kurį taip šiltai, tikroviškai, su meile aprašė R. Granauskas, kilęs kitas žemaitis rašytojas Liudvikas Gadeikis taip atvirai ir nuoširdžiai prisipažįsta: „Iki piktumo man artima Romualdo Granausko kūryba. Rodos, kiaurai pažįstama žemaičių žemė, ir aš taip jaučiu, tą patį regiu ir suvokiu. Tik pasakyti taip tiksliai ir aiškiai nemoku. Taip talentingai, Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 359 kad kiekvienas žodis rodosi vienintelis, nepakeičiamas. Toks prasmingas ir iškalbingas (gal tik žemaičiams?), kad nesinori klausti: kodėl ne taip pasakyta, o ką anas reiškia? Reikia tik skaityti“ (Gadeikis 1989: 138). Ne vienas R. Granausko kūrybos tyrinėtojų pažymi ir ryškų rašytojo gimtosios šiaurės žemaičių tarmės, apskritai žemaičių kalbos atspindį kūryboje. Tačiau išsamesnių studijų, straipsnių apie R. Granausko kūrinių kalbą, ypač tos kalbos ryškų žemaitiškumą, nėra daug. Probrėkšminių užuominų apie R. Granausko kūrinių kalbos išskirtinumą, žemaitybes yra jau paminėtų ir kitų autorių darbuose. Elena Bukelienė įžvelgia, kad rašytojo literatūriniai tekstai yra savotiški „vertimai iš žemaičių į bendrinę kalbą – išlaikytos žemaičių šnekos intonacijos, pamatiniai žodžiai, sakinio sandara“ (Bukelienė 2000: 25). Marcelijus Martinaitis stipriąją rašytojo R. Granausko autorystę pirmiausiai sieja su „sugerta to krašto kalba, ilgaamže patirtimi, šventumo pasiilgimu“ (Martinaitis 2002: 207). Kalbininkas Jonas Palionis, apibūdinęs rašytoją kaip žemaičių literatūrinę žvaigždę, pažymi, kad R. Granausko raštuose „žėrėte žėri jo gimtosios tarmės perliukai, raiškūs ir vaizdingi žodžiai bei žodžių junginiai, galintys praturtinti mūsų bendrinę kalbą“ (Palionis 2014: 86). Atskirai minėtini Gražinos Akelaitienės, Dainos Žiliūtės-Bartašienės, Inos Poškuvienės darbai apie R. Granausko kūrybos leksines tarmybes (Akelaitienė, Bartašienė 2011: 5–15; Poškuvienė 2013: 2–11). Šiek tiek apie R. Granausko žemaitybes, jo gimtosios tarmės reikšmę kūrybai yra rašęs Juozas Pabrėža (2017: 164–166; 2018a: 133–135). Taigi tas išskirtinis R. Granausko kūrybos žemaitiškumas, gimtąjį rašytojo kraštą atspindinti kalba yra ne vieno pastebėtas ir įvertintas. Tačiau man seniai neduoda ramybės klausimas, kodėl tik skaitant Granauską įvyksta toks stebuklas: nejučiom suvoki, pagauni save, kad pasąmonėje visas skaitomas Granausko tekstas teka žemaičių kalba. Ne iš vieno žemaičio esu girdėjęs patiriant panašų jausmą. O juk kūriniai parašyti lietuvių bendrine kalba. Vadinasi, toje paviršinėje bendrinės kalbos fonetikoje, rašyboje kur kas giliau slypi ir labai stipri, ypatingai gyvybinga žemaičių kalbos dvasia. Kaip taikliai yra pastebėjusi V. Daujotytė, „Granausko kalba neturi pastovaus pavidalo, kiekvienu kūriniu ji iš naujo susidarinėja patirties kalbai [...] įsiliejant į bendrinę, bet nesusiliejant“ (Daujotytė 2017: 285–286). Pabandykime atverti vieną kitą R. Granausko kūrybos žemaitiškosios kalbos klodą. Šiame straipsnyje bus remiamasi pavyzdžiais iš šių Romualdo Granausko knygų: „Duonos valgytojai“, 1975 (DV), „Baltas vainikas juodam garvežiui“, 1987 (BV), „Vakaras, paskui rytas, 1995 (VR), „Gyvulėlių dainavimas“, 1998 (GD), „Šunys danguje“, 2005 (ŠD), „Rūkas virš slėnių“, 2007 (RS), „Raudonas ant balto“, 2010 (RB), „Trys vienatvės“, 2012 (TV), „Išvarytieji“, JUOZAS PABRĖŽA 360 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV 2013 (I), „Trečias gyvenimas“, 2014 (TG), „Šventųjų gyvenimai“, 2014 (ŠG). Paskutiniųjų metų Juozo Pabrėžos darbuose bandoma pagrįsti, kad pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tapatybės ženklas yra žemaičių kalba, kuri turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos būtinus lygmenis, sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką (žr. Pabrėža 2017: 43–113; 2018: 187–195; 2019: 141–152; 2020: 273–280). Visų tų lygmenų ryškių atspindžių randame ir R. Granausko kūryboje. 1. FONETINĖS ŽEMAITYBĖS Iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įmanomas ir tikėtinas dalykas rasti literatūriniame tekste tarmei būdingų fonetinių ypatybių. Juk paprastai visi tarminiai garsai būna transponuoti į sunormintus bendrinės kalbos garsus. Tačiau ir šioje srityje R. Granauskas sugeba išspausti žemaitiškumo. 1.1. Dažnokai žemaitiškai trumpinamos galūnės, pvz.: yr ‘yra’, bėr ‘bėra’, tėr ‘tėra’, tebėr ‘tebėra’, nėr ‘nėra’, nebėr ‘nebėra’, pondievs ‘pondievas’, šūds ‘šūdas’, žyds ‘žydas’, nieks ‘niekas’, vel‘s ‘velnias’, pakišts ‘pakištas’, gyvs tebėr ‘gyvas tebėra’, reik ‘reikia’, užein ‘užeina’, meluo ‘meluoja’, nešio ‘nešioja’ (Kur tave velnias nešio! BV 82). 1.2. Išmetamas trumpasis balsis e priešdėliuose, pvz.: tebturi ‘tebeturi’, nebturiu ‘nebeturiu’, nebgaliu ‘nebegaliu’, nebišeina ‘nebeišeina’, nebreikia ‘nebereikia’, nebtaisau ‘nebetaisau’, nebdera ‘nebedera’, nebnorėjo ‘nebenorėjo’, nebkišk ‘nebekišk’. 1.3. Pridedami ar įterpiami priebalsiai j, v, n, pvz.: jema ‘ima’ (Eisiu, prašysiuos valdžios, lai jema1, lai veža į kokius senelių namus ar kur. VR 238), jem ‘ima’ (Šaltis jem atsakančiai. VR 231), jemi ‘imi’, apsivobuluoja ‘apsiobuliuoja’ (Mūsų popierinė (t. y. obelis) miestelyje pirmoji apsivobuluoja. I 29), kninga ‘knyga’, piningų ‘pinigų’, piningus ‘pinigus’, sodnas ‘sodas’. 1.4. Įterpiami balsiai i, e, pvz. lopišy ‘lopšyje’, palitą ‘paltą’, literius ‘litrus’ (Tris literius smetonos buvau susitaisiusi. TV 94). 1.5. Su pakitusiais šaknies balsiais rašomi tokie žemaičiams būdingi žodžiai: lytai ‘lietūs’, lytaus ‘lietaus’, lytotos ‘lietingos’ (Ji labai nemėgo lytotų dienų. I 31), šilima ‘šiluma’ (Man daug šilimos nereik. I 82), naujynos ‘naujienos’, pagelba ‘pagalba’, ragės ‘rogės’, kamūlį ‘kamuolį’ (Tu tik užsimesk ant viršaus savo centymetrą, žirkles, siūlų kamūlį su pribadytomis adatomis... ŠG 15), liptas 1 Pavyzdžiai išskiriami, t. y. juodinami, autoriaus nuožiūra. Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 361 ‘lieptas’ (Čia ji visai neplati, todėl per ją permestas liptas – dvi išilgai perpjauto rąsto pusės. ŠD 158). 1.6. Kartais net pakeičiami seniesiems žemaičiams svetimi naujieji priebalsiai f, h, ch ir rašoma: pigūra ‘figūra’, purmonas ‘vežikas’, portigrapčikas ‘forografas’, portigrapuoti ‘fotografuoti’, pijalkos ‘žibutės’, Pilimana ‘Filomena’, bugalteris ‘buhalteris’, jektarėlius ‘hektarėlius’, Jogana ‘Johana’, karakteris ‘charakteris’, zotetnikas ‘zootechnikas’, Mikalina ‘Michalina’. 1.7. Pasitaiko ir vietoj afrikatų č, dž žemaitiškai tariami ir užrašyti t, d garsai, pvz.: tretysis ‘trečiasis’, su rūgštu pienu ‘su rūgščiu pienu’, rūgštos uogos ‘rūgščios uogos’, rūgštų kopūstų ‘rūgščių kopūstų’, meldamoji ‘meldžiamoji’. Ir priešingai – vietoj t su žemaičiams būdingu garsu č randame Granausko mėgstamą ir ne kartą pavartotą žodį koplyčėlė ‘koplytėlė’2. 1.8. Gali būti, kad rašte ir ne parodytas koks žemaičiams būdingas garsas skaitant girdimas (gal pasąmonėje?) tik žemaitiškai. Pavyzdžiui, R. Granausko mėgstamas žodis alksnynas ir jo kitos formos alksniai, alksniukai, juodalksniai žemaičiams girdimi tik su kietai ištariamu priebalsiu l. 1.9. Randame žemaitiškai užrašytų ne tik pavienių garsų, bet ir ištisų frazių, pvz.: brongiausis brolėli ‘brangusis broleli’, brongiąjį brolėlį ‘brangųjį brolelį’ GD 47, neožmėršk vuotega! ‘neužmiršk botago’ TG 39, vėsi – nomei! ‘visi namo’ TG 92, pėimenys – nomei! ‘piemenys – namo’ TG 93. O romano „Rūkas virš slėnių“ veikėjas Petrošius ištisą dialogą išrėžia visiškai žemaitiškai, nes, anot rašytojo, „kitaip juk jis nemokėjo“: „Vakale mona!.. Aš daug metų sunke dėrbau Amerikuo, spaudiau pininga pri pininga, tonke pats griauždams vėn jouda plota. Negaliejau turiete diel tuo ni patiuos, ni savo vakū. Jūs vėsė esat kaip je ir mona vaka, jums aš i pastatiau šiou muokykla. Jeigu pats būtiuo turiejės didiesni muoksla – aš i tuo pininga būtiuo daugiau uždėrbės, vo jūsu muokykla būtom daba poikesne. Nu šiuos dėinuos muokykities tuokiuo, kuoki yr. Netronkykėt soulu, nebraižykėt sėinu, nelaužykėt vuobilieliu, aš anas dėl jūsu patiū padėigiau. Nešuokiniekėt par tas ėgleles, kad nenulaužytomėt vėršūnieliu, kitep anuos nebožaugs dėdėlės, neužstuos nu viejė... Muokykities, nu maža būkėt taupė, kad po savėi turietomėt kou i kėtėms palėktė...“ RS 16–173. 2 Viktorija Daujotytė šį žodį įvardija kaip būtinąją fonetinę žemaitybę (Daujotytė 2017: 13–14). 3 Granauskas šiame tekstelyje, kiek tuo metu leido spaustuvės galimybės, iš dalies laikosi A. Girdenio ir J. Pabrėžos sunormintos žemaičių rašybos (žr. Girdenis, Pabrėža 1998: 1–80). JUOZAS PABRĖŽA 362 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV 2. MORFOLOGINĖS ŽEMAITYBĖS Žemaitiškų morfologinių formų – atskirų kalbos dalių kai kurių linksnių, asmenų, kitų formų, darybos skirtybių – esama dažname R. Granausko kūrinyje. Apskritai morfologinės žemaitybės rašytojo yra mėgstamos ir vienas iš ryškesnių žemaičių kalbos atspindėjimo ženklų jo kūryboje. 2.1. Ryškaus autentiškumo ir spalvingumo suteikia gana gyva žemaitiška dviskaita. Ypač dažna įvardžių ir veiksmažodžių dviskaita. Vietoj įvardžių mudu, mudvi neretai randame senesnes formas vedu, vedvi, pvz.: Vedu negaliav! Kaip tik išgeriav – už karto durni paliektav!.. ‘Mudu negalime! Kaip tik išgeriame – iš karto kvaili paliekame!..’ TV 63; Vedvi ne ant tų popierių – vedvi ant savo smerčio pasirašėv!.. ‘Mudvi ne ant tų popierių – mudvi ant savo mirties pasirašėme!..’ I 138; Niekas vedvėms neginės! ‘Niekas mudviejų nesiginė’ GD 72; Abudu žinov, už ką išgersiav! ‘Abudu žinome, už ką išgersime’ ŠG 126. Dviskaita būdinga įvairių veiksmažodžių laikų bei nuosakų formoms, pvz.: einav ‘einame’, galiv ‘galime’, augov ‘augome’, nematėv ‘nematėme’, pasimelsiav ‘pasimelsime’, išsiverksiav ‘išsiverksime’ bepasimatysiv ‘bepasimatysime’, galvokiav ‘galvokime’, nebgerkiav ‘nebegerkime’; Išgerkiav, prisiminkiav savo meilę – ir lai velnias traukia viską. ‘Išgerkime, prisiminkime savo meilę – ir tegul velnias traukia viską’ RS 257. Kiek rečiau, bet pavartojama ir daiktavardžių, būdvardžių, net dalyvių dviskaita, pvz.: pridėk man du rubliu RV 257; duonos du kepalu VR 257; jau dvi žiemi šalo VR 186; du baltu bokštu su perregimais kryžiais GD 35; per tuos dešimtį metų jiedu nebuvo nė vienai dienai išiskyrusiu I 72. 2.2. Dažnos žemaitiškos būtojo dažninio laiko formos, kai prie nieko nereiškiančio pagalbinio veiksmažodžio liuobėti esamojo laiko pridedama bendratis arba būsimasis laikas, pvz.: liuobu nusukti ‘nusukdavau’, liuobu pagalvoti ‘pagalvodavau’, liuobi palikti ‘palikdavai’, liuobi apsivyturti ‘apsivyniodavai’, liuob pasakoti ‘pasakodavo’; Ar atsimeni, kaip liuob gerti? ‘At atsimeni, kaip gerdavo?’ RV 213; liuob pasisakys ‘pasisakydavo’, liuob parodys ‘parodydavo’, liuob tilps ‘tilpdavo’, liuob parveš ‘parvešdavo’; O paskui liuob per susirinkimus visus bepročiais laikys! ‘O paskui per susirinkimus visus bepročiais laikydavo!’ GD 56. Žemaičiams būdinga tai, kad ilgesniame tekste būtąjį dažninį laiką, nebekartojant pagalbinio veiksmažodžio liuob, gali pakeisti vien būsimojo laiko formos. Štai ištisa didžiulė tokio tipiško pavyzdžio pastraipa iš novelių apysakos „Bružas“: „Ateis Jonkus, nešinas buteliu, ateis Galdikas, nešinas dviem: Galdikas, kaip visuomet, teturės kišenėje vieną, o antrąjį paslėps ateidamas Bružo miežiuose, kad Bružienė nebartų, kam tiek daug atsinešė. Kai jau visi trys bus išgėrę po butelį, o Bružienė daugiau nebeduos, išvadins girtuokliais ir lieps skirstytis Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 363 pas žmonas, Galdikas mirktels, ir ims grabinėtis kepurės. Visi trys išvirs į auštantį kiemą. Jonkus su Galdiku eis susikabinę pirma, Bružas, juos lydėdamas, – iš paskos, kol prieis tuos miežius. Keikdamasis Galdikas braidys visu pakraščiu, – Bružas su Jonkum – taip pat, nėmaž nepagalvodami, kaip rytoj rytą Bružienei atrodys tie trijų vyrų išbraidžioti ir išgriuvinėti miežiai.“ BV 17–18. 2.3. Mėgstamos yra liepiamosios nuosakos formos su žodeliu lai, pvz.: Eisiu, prašysios valdžios, lai jema, lai veža į kokius senelių namus ar kur. ‘Eisiu, prašysiuos valdžios, tegul ima, tegul veža į kokius senelių namus ar kur’ VR 238; lai kinko į rages arklį ‘tegul kinko į roges arklį’ TG 39; Lai sau mano, lai sau laido liežuvius. ‘Tegul sau mano, tegul sau laido liežuvius’ RS 125; lai atsigauna širdis už visus tris mėnesius ‘tegul atsigauna širdis už visus tris mėnesius’ VR 258. Daug kartų pasitaikantis yra pasakymas lai būn ‘tegul būna’. 2.4. Esama ir žemaičių vartojamų senesnių veiksmažodžio atematinių formų, pvz.: miegta per dienas ‘miega per dienas’ GD 55; paliekta ‘palieka’; o tuos pyragėlius gal pasiliektam rytui ‘o tuos pyragėlius gal pasiliekame rytui’ I 137. 2.5. Gana dažnos yra įvairios žemaitiškosios veiksmažodžių sangrąžinės formos. Vietoj bendraties sangrąžinės formos -tis vartojama forma su -ties, pvz.: melsties ‘melstis’, kinkyties ‘kinkytis’, prašyties ‘prašytis’, skirstyties ‘skirstytis’, rokuoties ‘kalbėtis’, reikės numirties kaip per karą ‘reikės numirti kaip per karą’ GD 49; esu nugalvojusi čia pat miestely laidoties ‘esu nugalvojusi čia pat miestelyje laidotis’ GD 49. Kitos sangrąžinės veiksmažodžių formos: pavalgykis ‘pavalgyk’, gulusys ‘atsigulusi’, Parnešusys tuojau pargrįžk! ‘Parnešusi tuojau pargrįžk!’ GD 71; nesulauksiuos ‘nesulauksiu’, [...] o kas mane atgal beparveš iš to Vilniaus, kai ten numirsiuos? ‘o kas mane atgal beparveš iš to Vilniaus, kai ten numirsiu?’ GD 49; Tai kuomet aš tavęs sulauksiuos? ‘Tai kada aš tavęs sulauksiu?’ VR 257; [...] bet jūs, ubagai, su mano Juodžiu nevažiositės. ‘bet jūs, ubagai, su mano Juodžiu nevažinėsite’ RB 52; Parėjovos su Kaziūne namie [...]. ‘Parėjome su Kaziūne namo’ GD 77. 2.6. Esama įvairių žemaitiško veiksmažodžio bengti ‘baigti’ formų, pvz.: bengia ‘baigia’, bengsi ‘baigsi’, pabengsi ‘pabaigsi’, pabengęs ‘pabaigęs’, pabengsiav ‘pabaigsime’, pabenkim ‘pabaikime’, Amžių bengu ‘baigiu’ nugyventi, o negirdėjau, kad žmogus gulėdamas galėtų ką norintais dirbti!.. TV 149. 2.7. Vietoj įvardžių jis, ji itin dažnai vartojami ans, uns, ana. Beje, toks kamienas gali būti išlaikytas visų linksnių formose, pvz.: ans ‘jis’, ano ‘jo’, anam ‘jam’, ana ‘ji’, anos ‘jos’, anai ‘jai’, aną ‘jį, ją’, anie ‘jie’, anų ‘jų’, aniems ‘jiems’. 2.8. Rodomieji įvardžiai tas, ta žemaičių kalboje dažnai atlieka žymimojo artikelio funkcijas ir laikytini artroidais4. Tai suteikia sakiniui savito gyvumo, papildomos ekspresijos. Tokių sakinių yra gausu R. Granausko kūriniuose, pvz.: 4 Apie tai žr. Rosinas 2009: 84–93; Vaskelienė 2016: 210. JUOZAS PABRĖŽA 364 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Ir tas daržas, ir tos bulvės turėjo mus visus tris išlaikyti gyvus ateinančią žiemą. RB 29; Durniau!.. – subliuvo tas ilgasis, tas Vaclovas. BV 105; Tas plazdėjimas, tas gerumas ir tas, ko niekam neapsakysi. BV 112; Draugas leitenante, nutvėrėm tą Beržonskių ryšininkę. ŠG 18; Daugybę kartų esu tave sapnavusi tame Sibire. GD 49; Net matematiškai galvojant, jiedu niekaip negalėjo susitikti tame Vilniuje. ŠG 94; Nebesikratysiu aš ant to tavo dviračio pakalnėj per duobes! RS 103; Milda!.. Ar tu ravėsi tas bulves, ar įsisprendusi stovėsi lig pat vakaro? RS 107; Ne vieną kartą norėjo nufotografuoti tą rūką virš slėnių. RS 198. 2.9. Gana dažnas žemaičiams būdingas įvardžių katras, katra (vietoj bendrinės kalbos kuris, kuri) vartojimas, pvz.: Katras norit sėdėti prie lango? RB 32; Du berniūkščiai tampė katras į save seną tėvo naginę. GD 39; Dabar katra tik jaunesnė, katra tik dailesnė – visos anam mikalinos. ŠG 82; O prie katro galo kabinsit? BV 15; Miestelio vargonininkas pabandė, paaiškino, į katrą galą pūsti. RB 75; Na, pasirink, katroje norėsi gulėti! GD 93; Pati ta, katroje gili jausmai ir tegali pasislėpti. RS 94; Vienas Gedrimas išblaivėjo ir sukinėjos į visas puses, norėdamas įsitėmyti, katrie čia dabar gieda?.. GD 76. 2.10. Vietoj įvardžio kur, dažniausiai klausiamuosiuose sakiniuose, randamas įvardis kame, pvz.: Kame brolis yr? GD 211; Kame reikėjo taip nušalti? RB 79; O kame dabar tas anos vaikas? RS 223; Tai kame taip ilgai buvai? VR 74; O kame tu gauni? VR 236; Kame anie tau taip ir nusitepa? ŠG 54; Štai kame tu betupįs. TV 177; Kažkame stribokai šaudo. ŠG 80. 2.11. Įvardis kada kartais pakeičiamas įvardžiu kuomet, pvz.: O kuomet nebuvo? TG 100; Mamyte, o kuomet aš galėsiu Mildai pasirodyti? RS 45; Ženteli, ženteli, o kuomet dar beateisi prie kokio darbelio? RS 100; Tai kuomet aš tavęs sulauksiuos? RV 257. 2.12. Mėgstamos įvardžių ir būdvardžių įvardžiuotinės formos, pvz.: Retasis vyras teištveria taip kasti. I 89; Kad aš nesuprasiu – kitasis nė tiek. GD 54; Tiktai kitieji visai išvelnėjo. GD 61; Tarp rusų yra žmonių už kitus mūsuosius šimtą kartą geresnių. GD 54; Ji viena jūsąsias dvi atstoja. BV 72; Juk už savąjį bėgau, ne už tavąjį. GD 69; Parnešiu iš miško maišą medinųjų (t. y. obuolių). VR 192. 2.13. Žemaičių kalboje gerokai apnykusi yra daiktavardžių IV-oji ir V-oji linksniuotės, kurių dauguma linksnių perėję į I-ąją ir III-iają linksniuotes. Štai R. Granausko pavartotos formos: Visi trys Beržonskių sūnai ‘sūnūs’ tebebuvo nevedę. ŠG 8; su abiem sūnais ‘su abiem sūnumis’, su sūnu ‘su sūnumi’, su medu ‘su medumi’, Dideliai skųstis negaliu, bet nėr nė manasis medais ‘medumis’ teptas. VR 238; Gyventi kaip su žmogu ‘žmogumi’ norėjau! VR 213; Pietai ‘pietūs’ jau ant stalo! TV 68; šunies ‘šuns’, akmenio ‘akmens’, seseries ‘sesers’. Vietoj bendrinės kalbos žodžio žmogus daugiskaitinės formos žmonės turima forma žmonys, pvz.: Ar esi girdėjęs, kaip žmonys sako? I 120; Man nedaug Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 365 tereikia ir vaikelius šiaip ne taip išmaitinu, žmonys duoda. ŠG 52; Nu, žmonys! Nė daiktų neleido pasidėti! ŠG 89. 2.14. Būdvardžių II-osios linksniuotės perėjimą į I-ąją rodo tokie R. Granausko pavyzdžiai: smulki debesys ‘smulkūs debesys’ TV 89; gili jausmai ‘gilūs jausmai’ RS 94; ar dideliai saldi yr? ‘ar labai saldūs yra?’ I 137; jauni, smarki vyrai ‘jauni, smarkūs vyrai’ ŠG 10; nu baisio persigėrimo ‘nuo baisaus persigėrimo’ RS 233; švario vandenio ‘švaraus vandens’ ŠD 175. 2.15. Būdvardžių bevardė giminė kartais keičiama prieveiksmiais, pvz.: Ar sunkiai yr mirti? ‘Ar sunku mirti?’ RS 195; Bet ar tau sunkiai yr pasakyti... ‘Bet ar tau sunku pasakyti...’ ŠG 34; Lai vels atima, kaip yr bjauriai! ‘Tegul velnias atima, kaip yra bjauru!’ ŠG 131; Ar labai baisiai buvo? ‘Ar labai baisu buvo?’ RS 48. 2.16. Kai kurie žemaičių prieveiksmiai, skirtingai nuo bendrinės kalbos, turi formantus -uo, -ie, pvz.: viduo ‘viduje’, tolie ‘toli’, Išsigandai tamsie ‘tamsumoje’ eiti per mišką ir pagrįžai atgal. ŠG 15; [...] vakar mums ta elektra tik plykst, plykst du kartu! – ir palikom tamsie ‘tamsumoje’... RS 93–94; Pats dėl savie ‘sau’ spragčioja pasiėmęs. RS 203; Visos papratusios po savie ‘sau, dėl savęs’ gyventi. ŠG 129; Eik, Šimkau, numie ‘namo’. ŠG 132; Tiktai mauk namie ‘namo’! RS 251. 2.17. Iš žodžių darybos minėtina žemaičiams būdinga ir R. Granausko kūryboje sutinkama priesaga -alis, -alė, pvz.: krėslalis, mamalė, būdalė; Ateik čia, vakali! RS 23. Su šia priesaga randame tokius vietovardžius: Montekalės apluoka, Dvaralis (kaimas), Upalis (upė). Priesaga -alė yra tipiška žemaičių mergautinėms pavardėms, pvz.: Šopalė ‘Šopaitė’, Bertašalė ‘Bertašiūtė’. 2.18. Būdinga ir mėgstama yra veiksmo reikšmės priesaga -sen-, pvz.: Ir pats laukiau, kada kambaryje pasigirs bliausena ‘verksmas’. TG 26; [...] meluosena tai Birutei per akis! VR 249; Kai ateis tau sprogsena, šunies balsu manęs šauksies! RS 251. 2.19. Randame R. Granausko kūryboje ir žemaičių vartojamas priešdėlines dalelytes pa, pra, par, iš, už vietoj priešdėlėto veiksmažodžio arba prielinksnius iš, pas, su, atsakant į klausimą ir pakartojant tą dalelytę ar prielinksnį tam tikram veiksmui sustiprinti, pvz.: Ar pasiėmei pasą? – Pa. I 39; Ar jau pažįsti laikrodį? – Pa. I 153; Ar pavalgei? – Pa. RS 151; Ar langas praviras? – Pra. DV 170; Parnešei? – Par. ŠG 120; Išėjo? – Iš. BV 77; Ar jau užgijo ta uodega? – Jau už. I 153; Ar iš milicijos būsit? – Iš. TV 105; Ar pas Plesnį esi? – Pas. ŠG 75; Juk tavo tėvas, kol buvo gyvas, dirbo su arkliais? – Su. RS 151. JUOZAS PABRĖŽA 372 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV gaspadorius ‘šeimininkas’, susiedas ‘kaimynas’, kūmai ‘krikštatėviai’, baba, babūnė ‘močiutė’, ciocė ‘teta’, durnius, durnė ‘kvailas, kvailė’, kavoti ‘slėpti, prižiūrėti vaikus’, rokuoties ‘kalbėtis, šnekėtis’, vaksyti ‘barti’. Kur kas mažiau esama germanizmų, pvz.: rinkis ‘lankas’, į rinkį ‘ratu, aplink’, šnapsė ‘degtinė’, švakas ‘menkas, silpnas’, biški, biškilėlį ‘truputį, truputėlį’. 4.9. Daug šilto autentiško gyvumo R. Granausko tekstui suteikia vietovardžiai. Ypač išskirtinai ir su meile aprašomi gimtųjų ir nemažai laiko rašytojo gyventų Mosėdžio apylinkių vietų vardai: upės ir upeliai Aiškūnas, Bartuva, Erla, Salantas, Notė, Šata, Nerpuolė; Šauklių, Šaučikų, Nevočių, Krakių, Sodos, Šatraminių, Tėvelių kaimai, Lekstučio, Valančiaus, Gaubų kalnai, Tarpaliai (senos žvyrijos), Mosteikinė, Juodeikinė, Anužinė (maudyklos), Montekalės apluoka, Šauklinės miškas, Naujokų gamykla, Davatkų, Kapų, Šačių gatvės, Kataržio namas, Skruibio troba, Andriekienės ūkis, stribokynas ir kt. Anot E. Bukelienės, gimtųjų vietų pavadinimai, kuršiški ir žemaitiški vietovardžiai autoriui skamba lyg gražiausia muzika, kaip geros poezijos posmas (Bukelienė, Juknaitė 2004: 96). 5. VIETOJ IŠVADŲ Daugybė pateiktųjų Romualdo Granausko kūrybos fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos žemaitybių iš dalies atsako į straipsnio pradžioje keltą klausimą, kur yra ta tikroji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Tačiau dar aiškiau į tą klausimą atsako pats rašytojas, ne kartą kalbėjęs, rašęs apie savo gimtąją šiaurės žemaičių tarmę, jo gimtosios kalbos išskirtinę vietą ir ypatingą reikšmę gyvenime ir kūryboje. Štai kaip įtaigiai, pakylėtai ir šiltai apie tai rašoma esė „Žodžio paglostymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamesnio žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti. Niekas mums nedraudė kalbėtis tarmiškai, tai buvo taip natūralu ir suprantama kaip alsuoti. Tarmėje mes buvom laisvi ir laimingi – ir niekada nesusimąstėm, kodėl taip yra. Niekada jos nesimokę, visi puikiausiai mokėjom <...>. Mes žinojom, kad reikia mokytis lietuvių kalbos. Ir kodėl – žinojom, bet visą laiką tartum kas pasišiaušdavo širdyje. Lyg iš mūsų norėtų kažką atimti, o mes negalim to atiduoti, nė už ką negalim. Niekas mums nesakė, kad tarmė yra Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 373 mūsų turtas. Mokėmės ir apie kitas tarmes, visokius ten rotininkus, žalininkus, žadininkus, bet tie mums nelabai rūpėjo. Išmokom – ir užmiršom, o savo tarmėje mes gyvenom, buvom, augom, – kur kitur galėjom būti? (Granauskas 2014: 140–142) 8. Ir visiškai suprantama, kad pačiai pabaigai geriausiai tinka paties Romualdo Granausko žemaitiškai pasakyti žodžiai viename iš pokalbių: „Žemaitėška pasauliejauta, pasaulievaizda, tava kalba, tava žemaitėška tarmie esi tu pats. Vėsa tarmie susigniauž i tavi, i tu paskou rašydams anou pletė“. O į klausimą, ar tarmė, ar bendrinė kalba žmogui yra svarbesnė, R. Granauskas atsako: „Tarmie, diel tuo, ka tarmie žmogus gimst, tarmiškā uns muokuos reikštė mintis, tarmiškā vīstuos anuo pruots. Tarmie ī kalbuos pagrindu pagrinds. Gebiejėms žuodēs reikštė pasauli atein iš tarmies. Tarmie iein i pasāmuoni, i krauji. Be tarmies nier kalbuos“ (Žiliūtė 2011: 14). Būtent ta ypatingai stipri gimtosios kalbos pajauta, neabejotinai ir išskirtinis rašytojo talentas bei absoliuti muzikinė klausa leidžia Romualdui Granauskui į savo kūrybą įlieti tiek žemaitiškumo, kad nejučia skaitydamas pats tarsi eini, plauki, skrendi per Žemaitiją ir pasąmonėje skamba gyviausia žemaičių kalba. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Akelaitienė Gražina, Žiliūtė-Batavičienė Dainora 2011: Romualdo Granausko kūrinių leksinės tarmybės. – Žmogus ir žodis 13, 5–12. Bukelienė Elena 1999: Romualdo Granausko plunksna. – Prozos keliai keleliai, Šiauliai: Lietuvių kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla „Saulės delta“, 132–136. Bukelienė Elena 2000: Žemaičių rašytojas. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 25–29. Bukelienė Nijolė Elena, Juknaitė Vanda 2004: Saulėlydžio senis, Vilnius: Alma littera. Daujotytė Viktorija 2000: Romualdo Granausko senoji su juoda skarele. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 81–83. Daujotytė Viktorija 2017: Granas: įtrūkstanti tikrovė, Vilnius: Odilė. Gadeikis Liudvikas 1989: Nekalbėkime būtuoju laiku. – Pergalė 4, 138–141. 8 Apie žemaičių kalbą, tarminę kalbėseną ir jos komentavimą meniniuose tekstuose dar žr. Župerka 2012: 306–310. JUOZAS PABRĖŽA 374 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Girdenienė Danutė 1997: Vardo ir pavardės tarpusavio tvarka (šiaurės žemaičių tarmės duomenimis). – Kalbotyra 28, 80–83. Girdenis Aleksas, Pabrėža Juozas 1998: Žemaičių rašyba, Vilnius, Šiauliai: Žemaičių kultūros draugijos redakcija. Granauskas Romualdas 1975: Duonos valgytojai, Vilnius: Vaga. Granauskas Romualdas 1987: Baltas vainikas juodam garvežiui, Vilnius: Vaga. Granauskas Romualdas 1995: Vakaras, paskui rytas, Vilnius: Leidybos centras. Granauskas Romualdas 1998: Gyvulėlių dainavimas, Vilnius: Presvika. Granauskas Romualdas 2005: Šunys danguje, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2007: Rūkas virš slėnių, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2010: Raudonas ant balto, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2012: Trys vienatvės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2013: Išvarytieji, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2014: Trečias gyvenimas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Granauskas Romualdas 2014a: Šventųjų gyvenimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Martinaitis Marcelijus 2002: Laiškai Sabos karalienei, Vilnius: Tyto alba. Pabrėža Juozas 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius. Pabrėža Juozas 2018: Žemaičių kalbos tapatybės ženklai. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 25, 187–195. Pabrėža Juozas 2018a: Žemaitiško rašto ištakos ir tradicijos. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 5, sud. R. Bakšienė, N. Morozova, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 119–139. Pabrėža Juozas 2019: The past and pressent of Samogitian language. – Baltu filologija 28(1), 141–152. Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje Įžvalgos / Insights 375 Pabrėža Juozas 2020: Žemaičių kalba ar žemaičių tarmė?, Samogitian Language or Samogitian Dialect? – Žemaitija. Samogitia, sud. A. Butrimas, M. Iršėnas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 273–280. Palionis Jonas 2014: Lietuviškojo žodžio glostytojas. – Metai 12, 86–91. Poškuvienė Inga 2013: Leksikos ypatumai Romualdo Granausko romane „Rūkas virš slėnių“. – Gimtasis žodis 1, 2–11. Rosinas Albertas 2009: Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Sinchronija ir diachronija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sabaliauskas Algirdas 1966: Lietuvių kalbos leksikos raida. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 5–141. Sprindytė Jūratė 2000: Romualdo Granausko apysaka. – Kūrybos studijos ir interpretacijos: Romualdas Granauskas, Vilnius: Baltos lankos, 30–41. Vaskelienė Jolanta 2016: Romualdo Granausko „Šv. Paulina“: tekstas ir kontekstas. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 22, 207–224. Žiliūtė Dainora 2011: Pokalbis su Romualdu Granausku. – Žmogus ir žodis 1, 13–15. Župerka Kazimieras 2012: Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Įteikta 2021 m. vasario 16 d. JUOZAS PABRĖŽA Vilniaus universiteto Šiaulių akademija Povilo Višinskio g. 38, Šiauliai LT-77160, Lietuva [email protected]