Rusas „Lietuvių kalbos žodyno“ pasaulėvaizdyje

122 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0001-8510-9037 Mokslinių tyrimų kryptys: semantika, leksikologija, leksikografija. DOI: doi.org/10.35321/all84-06 RUSAS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO PASAULĖVAIZDYJE1 Russian in the Worldview of The Dictionary of the Lithuanian Language ANOTACIJA Straipsnyje analizuojama, koks RUSO koncepto fragmentas išryškėja iš „Lietuvių kalbos žodyno“ iliustracinių sakinių, kuriuose minima tautybė rusas. Iliustracijos koncepto formavimuisi yra ypač svarbios, nes būtent jose yra užfiksuotas visos Lietuvos tarmių atstovų požiūris į šią tautybę ir įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (dažniausiai XIX–XX a. mokslo, publicistikos bei grožinės literatūros kūriniuose) susiformavęs ruso pasaulėvaizdis. Žodyno empirinė medžiaga straipsnyje analizuojama semantinės analizės, aprašomuoju, interpretaciniu ir kognityvinės lingvistikos metodais. Išanalizavus apie 300 iliustracinių sakinių, kuriuose minimas etnonimas rusas, matyti, kad žodyno kontekste apie šią tautybę pateikiami: 1) objektyvūs, konkretūs istoriniai ir kiti faktai (dažniausiai iliustracijose iš įvairių rašytinių šaltinių), 2) atskirų žmonių santykio su šios tautybės asmenimis patirtys per konkrečius vaizdinius (iliustraciniuose sakiniuose iš lietuvių kalbos tarmių). Aiškėja tendencija, kad žodyno kontekste vengiama tiesaus, aiškaus kategorizavimo (neigiamai žodyno iliustracijose vertinami tik kai kurie rusų karių veiksmai ir lietuviams primesta rusų valdžia). Tokį palyginti atsargų požiūrį lėmė žodyno rašymo istorinės ir politinės aplinkybės. ESMINIAI ŽODŽIAI: žodynas, semantika, iliustracinis pavyzdys, konceptas, rusas. 1 Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja recenzentams už vertingas pastabas, padėjusias tobulinti tekstą. Straipsniai / Articles 123 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje ANNOTATION The article analyses what fragment of the concept of RUSSIAN comes to the fore in the illustrative sentences with the nationality rusas ‘Russian’, which are present in The Dictionary of the Lithuanian Language. The illustrations are especially important for the formation of the concept, as they record the attitude of the representatives of dialects from the whole of Lithuania towards this nationality and the worldview of the Russian shaped in various written sources (predominantly in scientific, publicist and fictional works of the 19th–20th centuries). The empirical material from the Dictionary is analysed using the semantic analysis, descriptive, interpretive and cognitive linguistics methods. The analysis of 300 illustrative sentences, which mention the ethnonym Russian, shows that in the context of the Dictionary this nationality is described in the following ways: 1) objective, specific historical and other facts (usually in the form of illustrations from various written sources); 2) experience of the relationship between individual persons and the persons of this nationality through specific images (in the form of illustrative sentences from Lithuanian dialects). A tendency of avoiding straight and clear categorization in the context of the Dictionary comes to light (only certain actions of Russian soldiers and the Russian rule imposed on Lithuanians are evaluated negatively in the illustrations of the Dictionary). Such a comparatively cautious approach was driven by the historical and political circumstances, which shaped the dictionary-making process. KEYWORDS: dictionary, semantics, illustrative example, concept, Russian. ĮVADINĖS PASTABOS Istorijos tėkmėje susiklostė nevienareikšmiai lietuvių ir rusų santykiai. Šių dviejų tautų atstovai nuo seno buvo kaimynai2. Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui, jos valstybingumo raidai nuo XV a. pabaigos didelės įtakos turėjo rytų kaimynė — Maskvos kunigaikštystė, vėliau – carinė Rusija, o nuo XX a. – Sovietų Sąjunga (Burinskaitė 2005: 9), todėl lietuvių ir rusų santykiai nuo seno domina įvairių mokslo sričių tyrėjus: istorikus, etnologus, sociologus, literatūrologus ir kt. Daugiausia lietuvių požiūrį į rusų tautybės asmenis yra tyrę sociologai. Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institute XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje atlikta nemažai rusų etninės grupės studijų3. Minėtame centre plačiai tirtos XXI a. lietuvių nuostatos, pavyzdžiui, nustatyta, kad Lietuvos gyventojai kaip galimus kaimynus rusus vertina palankiai ir norėtų 2 Lietuvos Respublikos valstybės siena su Rusijos Federacija tęsiasi 297 km. 3 Šiame straipsnyje paminėti tik tie tyrimai, kuriuose daugiausia dėmesio kreipiama į Lietuvoje gyvenančių rusų vertinimą ir jų vaizdinį. AURELIJA GRITĖNIENĖ 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV gyventi su jais kaimynystėje (Petrušauskaitė 2013: 181). Išsamiai išanalizuotos ir aprašytos Lietuvos spaudos nuostatos apie rusų etninę grupę, aptartas etninis nepakantumas internetinėje žiniasklaidoje ir jos komentaruose (plačiau žr. Auškalnienė 2006: 55–56; Beresnevičiūtė, Frėjutė-Rakauskienė 2006: 28; Frėjutė-Rakauskienė 2009: 103–110; Frėjutė-Rakauskienė 2012: 89; Madsen 2006: 61). Istorijos naratyvai rodo, kad į rusų etninę grupę skirtingais laikotarpiais žiūrėta nevienodai (tą lėmė objektyvios istorinės aplinkybės). Pavyzdžiui, 1914– 1939 m. Vokietijoje publikuotuose atsiminimuose apie Didįjį karą vyrauja iš esmės neigiamas rusų vaizdinys, nors ir būta alternatyvių vertinimų, sudariusių prielaidas žvelgti į rusus iš žmogiškumą eskaluojančių vertybinių nuostatų perspektyvos (Vitkus 2017: 61). Sovietiniame istoriniame pasakojime vyrauja priešingas rusų vaizdinys: čia „iš visų tautinių grupių Lietuvoje po lietuvių kalbama apie rusus. Pastarosios tautinės grupės ir lietuvių santykių pristatymas itin romantizuotas, apie rusus kalbama tik kaip apie lietuvių tautos herojus“ (Naudžiūnienė 2019: 25). Tačiau paprastų Lietuvos kaimo gyventojų sąmonėje nuo pirmosios sovietinės okupacijos metų formavosi dažniausiai neigiamas rusų įvaizdis: „Ruso simboliu tapo smulkus maisto produktų supirkėjas su maišu rankose ar neblaivus raudonarmietis, bet anaiptol ne kvalifikuotas inžinierius“ (Marcinkevičius 2013: 208). Pokario metais Rytų ir Pietryčių Lietuvoje vietinių gyventojų požiūris į atvykėlius rusus (ir apskritai rusakalbius) taip pat nebuvo pozityvus: jie į atvykėlius žiūrėjo kaip į „svetimus“ ir pirmiausia įžvelgė neigiamus jų bruožus (grubūs, neišsilavinę, amoralūs ir pan.) (Stravinskienė 2014: 174–175). Lietuvių požiūris į rusų tautybės asmenis domina ir etnologus bei antropologus. Etnologijos ir tautosakos tyrėja Laima Anglickienė pastebi, kad apie kaimynines tautas lietuvių tautosakoje užsimenama mažiau negu apie visoje Lietuvoje paplitusias etnines grupes – žydus ir čigonus (Anglickienė 2007: 449). Apskritai tautosakoje sunku suprasti, apie kokią slavų tautą kalbama, nes etnonimai rusas, lenkas, baltarusis, ukrainietis yra labai reti – vietoje jų vartojamas gudas ir akivaizdu, kad jis turi ryškų pejoratyvinį atspalvį. Buitinėse pasakose, anekdotuose, sakmėse, dainose, patarlėse ir priežodžiuose rusai / gudai turi prastą reputaciją: jie yra vagys, karštakošiai, tuoj susimušantys, žemesnės, niekingos kilmės, daug keikiasi, turi blogas akis, pasijuokiama iš jų kitokios išvaizdos, nevėkšliškumo, kvailumo ir kt. (Anglickienė 2006: 198–209). Panašūs rezultatai gauti atlikus ir etnopsicholingvistinį tyrimą: apklausus 200 Vilniaus lietuvių ir rusų vyresniųjų klasių moksleivių nustatyta, kad ruso įvaizdis lietuvių vaizduotėje yra stereotipinis: rusas negražus, išpampęs nuo gėrimo, vargšas arba milijonierius, neaukštas, kresnas, barzdotas, su ilgais nukarusiais ūsais, tamsaus gymio, niūraus, nepatenkinto, susiraukusio veido, apsivilkęs Straipsniai / Articles 125 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje treningu, su degtinės buteliu ir t. t. (Ryžakova, Zavjalova 2004: 20; Рыжакова, Завьялова 2008: 39–40). Grožinės literatūros diskurse minėtina Dalios Cidzikaitės monografija apie kitą lietuvių prozoje. Autorė, greta kitų tautybių, aptaria ir ruso įvaizdį lietuvių literatūroje ir daro išvadą, kad lietuvių prozoje gana ryškus neigiamos konotacijos ruso paveikslas, kuris „tiesiogiai atspindi kolonizuotojo ir kolonizuojamojo santykį ir yra savotiškas atsakas rusiškajam imperializmui. Lietuvių prozoje įsitvirtina laukinio, barbaro, tamsaus, žiauraus, žemos kultūros ir menko išsilavinimo, alkoholiko ruso įvaizdis“ (Cidzikaitė 2007: 110)4. Sentikio ruso įvaizdį lietuvių kultūroje analizavo Grigorijus Potašenko. Autoriaus teigimu, XX a. viduryje lietuvių literatūroje sentikiai buvo vaizduojami kaip svetimšaliai (dėl savo egzotiškumo) ir jų kitoniškumas retai kada buvo sustiprintas teigiamos konotacijos (Potašenko 1989: 49–56). Remiantis akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau LKŽe) medžiaga jau tyrinėti įvairūs vaizdiniai ir pasaulėvaizdžiai5. Pradėti tirti ir Lietuvos kaimynai: ištirti vokiečio ir Rusijos konceptai (žr. Liutkevičienė 2020: 1–39; Gritėnienė 2020: 41–61). Šiek tiek anksčiau, remiantis LKŽe, tarmių ir šnektų žodynų pavyzdžiais išanalizuota, kaip etnonimas rusas, maskolius funkcionuoja kalboje: kokios vedinių reikšmės atspindėtos žodynuose, kokios lietuvių pavardės, pravardės ir toponimai pasidaryti su pamatiniais žodžiais rusas ir maskolius (Švambarytė 2007: 391–401; taip pat plg. Butkus 1995: 223–228; Anglickienė 2005: 7–17). Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenimis (t. y. analizuojant žodžių baltarusiškas, latviškas, lenkiškas, rusiškas, vokiškas formų junginius su charakterio bruožus pavadinančiais žodžiais), aprašyta, kokie charakterio bruožai lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje priskirti kaimyninėms tautoms (Papaurėlytė-Klovienė 2010). Tačiau iki šiol išsamiau neanalizuota, ką apie rusų tautybės asmenis pasakoja didžiojo žodyno iliustracijos, kaip ir kokiuose kontekstuose apie juos kalbama, koks ruso paveikslas susidėlioja iš įvairiausių šaltinių ir tarmių užrašytų iliustracijų. Pabrėžtina, kad anksčiau atlikti etnologiniai ir lingvistiniai tyrimai dažniausiai rėmėsi tik antraštinių žodžių rusai, rusas, rusiškas ir pan. straipsniuose teikiama medžiaga, o šiame tyrime analizuojamos visame žodyno diskurse rastos iliustracijos, t. y. tiriamų sakinių antraštinis žodis gali būti bet koks. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis6, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 4,5 % rusų tautybės asmenų, t. y. apie 4 Koks ruso ir Rusijos stereotipas išryškėja lenkų literatūroje žr. Мачеевский 2000: 6–22. 5 Plačiau apie šiuos tyrimus ir apskritai apie žodyno medžiagos svarbą konceptų analizei žr. Gritėnienė 2020: 41. 6 Išsamiau žr. https://osp.stat.gov.lt/lietuvos-gyventojai-2020/salies-gyventojai/gyventoju-skaiciusir-sudetis. AURELIJA GRITĖNIENĖ 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV 300 000 nuolatinių Lietuvos gyventojų. Taigi, ruso vaizdinio tyrimas galėtų būtų įdomus ne tik lietuviams, bet ir rusų tautybės asmenims. Tiriamoji medžiaga. Apie tai, kad lietuviams nuo seno tekdavo susidurti su rusais, kad tie kontaktai buvo ilgalaikiai ir įvairiapusiai, liudija ir LKŽe medžiaga. Čia pateikiama daugiau nei 50 su etnonimu rusas susijusių antraštinių žodžių (daugiau nei 40 vardažodžių, 7 veiksmažodžiai, 3 prieveiksmiai). Dažniausiai rusų tautybės asmenys sakytinėje ir rašytinėje kalboje vadinami neut ra liu žodžiu rusai7. Gyvojoje kalboje, kai kuriuose publicistiniuose tekstuose ir grožinėje literatūroje gana plačiai vartojamas hibridinės darybos žodis ruskis. LKŽe rasta nemažai etnonimo rùsas sinonimų. Raštuose fiksuoti dabar jau pasenę ruso pavadinimai: sudurtinis žodis didžiarùsis, priesagos vedinys maskvytis. LKŽe kaip ruso sinonimą rasime ir seną, Simono Stanevičiaus vartotą variantą rusijõnis. Retai tevartojamas ir priesagos vedinys rùsiškis (LKŽe fiksuotas tik apie Zietelą ir „Aušros“ laikraštyje). LKŽe randame informacijos, kad senovės rusų varingai vadinti vokiečiais: Latvių dainos drauge su kitais faktais verčia mus spėti, jog vokiečio vardu senovėje buvo vadinami švedai, senovės rusų varingai K. Būg8 (ž. 1 vokietis). Įvairiuose kontekstuose (dažniausiai grožinėje literatūroje ir tarmėse) rusui pavadinti pasitelkiami populiarūs, dažnai tos tautybės atstovams suteikiami tikriniai vardai, pavyzdžiui, Ivanas, Vanka ir pan., pvz.: Paklė ir Vanka (rusai) kojas, kai pradėjo smalyt (šaudyti) Skdt (ž. pakelti). Kaip rùso sinonimai vartojami skoliniai: iš latvių kalbų pasiskolintas kriẽvas bei iš baltarusių pasiskolintas maskõlius, maskõlis. LKŽe rodo, kad tarmėse ir įvairiuose raštuose rusai vadinti ir gudas. Tačiau svarbu pastebėti, kad gùdas, kriẽvas, maskõlis, maskõlius9 vartojami ne tik „ruso“ reikšme10. Gudas dar vadinami baltarusiai (daug dažniau nei rusai) ir lenkai; kriẽvas gali reikšti ir „baltarusį“, maskõlis, maskõlius – tai ir caro kariuomenės kareivis, kurio tautybė gali būti ne tik rusas. Žodyne rasta nemažai sakinių, iš kurių turinio be platesnio konteksto sunku pasakyti, ką informantas ar konkretus autorius turėjo mintyje, pavartodamas anksčiau minėtus rùso sinonimus, 7 Su etnonimu rusas sietini ir keli kitų tautybių pavadinimai: frazeologizmu baltieji rusai K. Būga savo raštuose vadino baltarusius, o rusnais, rusnais įvairiuose raštuose vadinami vakarų ukrainiečiai. 8 Straipsnyje vartojami LKŽe vietovių ir šaltinių sutrumpinimai. Skliaustuose nurodomas žodis, iš kurio leksikografinio straipsnio imtas pavyzdys. 9 Iš šių vardų plačiausiai vartojamas maskolis, maskolius – LKŽe rasti 87 sakiniai su šiuo pavadinimu. 10 Taip pat plg. LKŽe fiksuotus antraštinius žodžius burlõkas, burliõkas, turinčius ne vieną reikšmę: 1. senovėje – rusų darbininkas, traukdavęs lynais laivus prieš srovę; 2. carizmo laikais – sentikis rusas Lietuvoje. Šie žodžiai sentikio ruso reikšme šnektose vartojami iki šių dienų, tą rodo LKŽ Papildymų ir Tarmių kartotekos. Straipsniai / Articles 127 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje pavyzdžiui: Maskoliai ...keikia trilaipsniniais keiksmais TS1899,6 (ž. trilaipsninis). Maskoliai ėmė žiovauti, akis blandyti, galvas kelti Žem (ž. blandyti). Bendrinėje lietuvių kalboje ir įvairiose jos atmainose plačiausiai vartojamas rusas (ir rusai); tarmėse ir kai kuriuose funkciniuose stiliuose (buitiniame, meniniame ir senesnio laikotapio publicistiniame) dažnai vartojamas ir rùskis. LKŽe pateikia tokias šių žodžių reikšmes: 1 rùsas, -ė, rusų tautos žmogus. 2 rùsas Rusijos valdžia; Rusijos kariuomenė11. rùsai tauta, kalbanti viena rytų slavų kalbų, gyvenanti daugiausia Rusijoje. 1 rùskis žr. 1 rusas. 2 rùskis žr. 2 rusas. rùskiai žr. 2 rusas. Kadangi anksčiau minėti rùso sinonimai didžiarusis, maskvytis, rusijonis, rusiškis yra vartojami palyginti retai, o gudas, kvievas ir maskolis ne visada reiškia tik rusų tautybės asmenis, šiame straipsnyje tiriant RUSO koncepto fragmentą analizuojami tik tie iliustraciniai sakiniai, kuriuose pavartotos dvi leksemos – rusas, ruskis ir įvairūs jų fonetiniai, gramatiniai bei darybiniai variantai rūsas, rusaitė, rusiukas, ruskas, ruskelis, ruskiūkštis, ruskuitis, ruskus, ruskūtis, rusūtis12. Tiriamoji medžiaga buvo rinkta iš 2018 m. atnaujintos elektroninės žodyno versijos (žr. www.lkz.lt). Atlikus detaliąją paiešką visame LKŽe hipertekste (apskritai visų žodyne esančių žodžių žodyniniuose straipsniuose) rasta daugiau nei 270 iliustracinių sakinių su šiais ruso pavadinimais. 137 iliustracijos LKŽe užrašytos iš lietuvių kalbos tarmių13, o 135 iliustracijos į žodyną pateko iš įvairių XIX–XX a. rašytinių šaltinių: periodinės spaudos („Aušros“, „Keleivio“ „Tėvynės Sargo“ ir kitų laikraščių), grožinės literatūros (G. Petkevičaitės-Bitės, B. Sruogos, M. Katiliškio ir kitų rašytojų kūrinių), mokslinių ir publicistinių 11 LKŽe iliustracijose ne visada galima lengvai atskirti, kada etnonimas rusas vartojamas tautybės, o kada valdžios ar kariuomenės reikšme, pvz.: Rūsas atejo, aš jau senas buvau Užv (ž. 2 rusas). Žaliukaut int miškus sulindo, iššaudė rusas tuos žaliukus Nmj (ž. žaliukauti). Taigi šiame straipsnyje nagrinėjami visi pavyzdžiai su etnonimu rusas, griežtai neatskiriant, ar rusas reiškia tautybę, ar kariuomenę, valdžią, nes šiuo atveju „savo leksine reikšme kuopiniai daiktavardžiai reiškia vienarūšių asmenų sankaupą kaip tam tikrą nedalijamą vienetą ir gramatiškai jie niekuo nesiskiria nuo paprastų bendrinių daiktavardžių“ (LKG I: 164). 12 Dalis jų (rusaitė, rusiukas, ruskelis, ruskiūkštis, ruskuitis, ruskūtis, rusūtis) reiškia mažą, jauną rusą arba ruso vaiką. 13 Pabrėžtina, kad tyrimui atrinktos iliustracijos reprezentuoja visas lietuvių kalbos tarmes. Iliustracinių sakinių su leksemomis rusas, ruskis ir jų variantais užrašyta iš visų vakarų, šiaurės ir pietų žemaičių patarmių (Erž, Krš, Rsn; Akm, Dr, End, Kal, Kl, Lk, Lž, Pp ir kitų šnektų) bei visų vakarų, pietų ir rytų aukštaičių patarmių (Brš, Grš, Gs, Jon, Žvr; Krok, Lp, Pls; Ad, Ant, Dbg, Ėr, Km, Kp, Krkn, Kur, Mlt, Sb, Šmn, Švnč ir kitų šnektų). AURELIJA GRITĖNIENĖ 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV tekstų (S. Daukanto, A. Salio, A. Smetonos ir kitų raštų), enciklopedijų ir žodynų (A. Juškos, J. Šlapelio ir kitų žodynų). Taigi, galima teigti, kad LKŽe šiuo konkrečiu atveju atsispindi ir gyvosios kalbos, ir rašytinių šaltinių požiūris į rusą. Tikslas, uždaviniai, metodika. Pabrėžtina, kad šiame straipsnyje neanalizuojamas apskritai lietuvių kalboje susidėliojęs RUSO konceptas – tai būtų pernelyg plati tema. Straipsnio tikslas – ištirti, koks šio koncepto fragmentas išryškėja iš LKŽe iliustracinių sakinių, kuriuose minima tautybė rusas. Kadangi iliustracijų, kuriose būtų kalbama apie Lietuvos vietinius rusus (sentikius) rasta visiškai nedaug14, straipsnyje analizuojamas apskritai lietuvių požiūris į rusų tautybės asmenis, didžiausią dėmesį skiriant sakiniams, kuriuose kalbama apie rusus atėjūnus, t. y. koncentruojamasi į vieną iš pokolonijinės antropologijos svarbiausių binarinės opozicijos kitas vs savas narių – kitą. Siekiant pagrindinio tikslo keliami tokie uždaviniai: 1) išrinkti iš LKŽe iliustracinius sakinius su leksemomis rusas, ruskis ir jų variantais; 2) atlikti šių sakinių semantinę analizę derinant struktūrinį požiūrį į reikšmę15 su kognityviniu (t. y. einant nuo konkretaus žodžio reikšmės prie viso sakinio prasmės); 3) išryškinti, koks ruso pirmiausia kaip kito, svetimo paveikslo fragmentas susidėlioja iš analizei atrinktos medžiagos. Iliustracijos koncepto16 formavimuisi yra ypač svarbios, nes būtent jose yra užfiksuotas visos Lietuvos tarmių atstovų požiūris į šią tautybę bei įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose (nuo pačių seniausių raštų iki XX a. mokslo, publicistikos bei grožinės literatūros kūrinių) atspindimas ruso pasaulėvaizdis. LKŽe empirinė medžiaga straipsnyje analizuojama semantinės analizės, aprašomuoju 14 Diferencijuotą lietuvių požiūrį į rusų tautą pabrėžia ir istorikas Grigorijus Potašenko. Jo teigimu, atsiskiria rusai sentikiai, kurie į Lietuvą atgabenti XIX amžiuje, t. y. daugiausia po 1863 m. sukilimo, ir rusai, kurie į Lietuvą atvyko daug vėliau. Svarbu pabrėžti šio mokslininko mintį, kad rekonstruoti sentikio įvaizdį lietuvių kultūroje yra gana sunku, nes tokiai analizei trūksta tekstų (Potašenko 1989: 50). Panaši išvada ryškėja žvelgiant ir į LKŽe iliustracijas. Iš tyrimui atrinktų pavyzdžių kartais neįmanoma atskirti, ar juose kalbama apie vietinius rusus sentikius, ar apie vėlesnius atėjūnus. Apskritai sentikiai LKŽe kontekste minimi labai retai. Atlikus detaliąją paiešką visame žodyno diskurse, rastos tik 2 iliustracijos, kuriose minimi sentikiai: Podievočiai žmonys buvo tie sentikiai Kltn (ž. podievotis). XVII a. Lietuvoje atsirado dar vienos krikščionybės šakos išpažinėjų – sentikių. Jie atsikėlė iš Rusijos, nes ten tuo laiku buvo smarkiai persekiojami MLTEIII0 (ž. sentikis). 15 Lietuvoje ilgą laiką vyravo struktūrinis požiūris į reikšmę, kada analizuojami sintagminiai ir paradigminiai žodžių tarpusavio santykiai ir jais perteikiama reikšmė, tačiau pastaruoju metu pereinama prie kognityvinio požiūrio į reikšmę, kada žodžio reikšmė tiriama per kalbos ir mąstymo ryšį (plačiau žr. Maumevičienė 2010: 11–12). 16 Konceptas suvokiamas kaip esminis pažintinis žinių vienetas, priklausantis žmogaus konceptualiajai sistemai ir kylantis iš patirties – tai yra visa informacija apie ką nors, esanti žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje (plačiau žr. Papaurėlytė-Klovienė 2007: 17; Gudavičius 2011: 109–117; Smetonienė 2019: 131). Straipsniai / Articles 129 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje analitiniu ir interpretaciniu metodais. Pabrėžtina, kad straipsnyje analizuojami ne žodžių tarpusavio santykiai junginyje ir ne atskiri žodžių junginiai, o žiūrima, kokia svarbi konceptuali informacija pasakoma visu sakiniu, kai per konkretaus žodžio semantiką ir ryšius su kitais žodžiais, reikšmėmis, konotacijomis, asociacijų semantinius mechanizmus sukuriama aukščiausia kalbos suvokimo pakopa – prasmė, kartu su ja ir ideologinė implikacija, daranti įtaką tam tikro objekto vertinimui (plg. Zabarskaitė 2019: 76). Tyrime remiamasi ir Liublino etnolingvistikos konceptų analizės metodais. Kognityvinės lingvistikos tyrėjų tikslas – parodyti, kas yra sužadinama kalbančiojo sąmonėje, kai žmogus ištaria arba išgirsta žodį tam tikrame kontekste (Smetona 2018: 179), išsiaiškinti, kaip kalbantieji supranta daiktą, kaip kategorizuojami to daikto požymiai ir vertinimai. Kognityvinė apibrėžtis atspindi visus reikšmės požymius – centrinius ir periferinius, denotacinius ir konotacinius. Griežtai laikantis šios metodologijos, koncepto analizė turėtų būti atlikta remiantis trimis duomenų tipais: kalbos sistema (t. y. žodynų duomenimis), anketomis ir tekstais (plačiau apie kognityvinės etnolingvistikos metodologiją žr. Rutkovska et al. 2017: 29–35). Kadangi medžiagos RUSO koncepto tyrimui yra sukaupta labai daug, ji išsamiai analizuojama tam tikrais etapais: pirmiausia ištiriami atskiri koncepto fragmentai skirtinguose diskursuose, o vėliau jie bus apibendrinti ir sujungti į vieną bendrą RUSO konceptą. RUSO PAVEIKSLAS „LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE“ 1. Rusai – didelės valstybės tauta greta kitų tautų LKŽe keliuose sakiniuose užsimenama, kad rusai yra didelės valstybės tauta, todėl natūralu, kad šis tautovardis dažnai minimas greta žodžių valstybė, žemė, kraštas ir pan. (žr. 1–3 sakinius): (1) Rusų valstybė tai palei daug valstybių traukiasi Jon (ž. traukti). (2) 1380 m. rugsėjo 8 d. Kulikovo lauke, prie Dono upės, Maskvos ir kitų rusų žemių kariuomenė susitiko su Mamajaus ordomis rš (ž. orda). (3) Dėl Polocko kunigaikštijos susilpnėjimo lietuviai ir iš Vilniaus žemės galėjo nekliudomi traukti į rusų kraštus A. Sal (ž. žemė). Iliustracijose minimi įvairūs Rusijos miestai (Kaliningradas (Karaliaučius), Peterburgas ir kiti) (žr. 4–6 sakinius): (4) Pašonė[je] tas Kaliningradas, rusų kareivių tik mirga viska Žvr (ž. viskėti). AURELIJA GRITĖNIENĖ 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV (5) Maironis, mokęsis Kijevo universitete ir Peterburge, puikiai pažinęs rusų poeziją, pirmasis sulaužė senąją eiliavimo tradiciją A. Vencl (ž. sulaužyti). (6) Rūsai veržas į kitų žemes, anie pletas – į Karaliaučių įsigyveno Krš (ž. žemė). Dažnai šis tautovardis minimas ir kitų tautų kontekste. Su lenkais rusams tenka susidurti įvairiuose karuose (žr. 7–8 sakinius): (7) Ceitungos pasakoja … lenkai laimėję, bet rusai pražaidę Kel1863,71 (ž. pražaisti). (8) Lenkų kariuomenė traukiama rusų pasienin rš (ž. traukti). Nevienaprasmiški rusų santykiai su žydais. Yra sakinių, liudijančių žydų ir rusų palankumą vienų kitiems (žr. 9 sakinį), tačiau iliustracijose nenutylėta skaudi istorija, kai žydai nuo rusų nukentėjo (žr. 10 sakinį): (9) Žydukai tai tie daugiau puolė su gėlėms pri tų rusų [1940 m.] Erž (ž. žydukas). (10) Pirmiausia, lenkai ir rusai, nežmoniškai apseidami su žydais, suvarė juos į miestus, lyg žarijas susižėrė ant savo galvos Vaižg (ž. sužerti). Istorija ir LKŽe pavyzdžiai rodo, kad daugelį tautų (latvius, slovėnus ir kt.) rusai buvo paėmę į savo valdžią (žr. 11–12 sakinius), mažesnes užimtąsias tautas stengėsi asimiliuoti, laikė jas prastesnėmis (žr. 13 sakinį): (11) Tą ruskių viršystę latvių žemėje matome ir iš to, kad vyskupas Albertas, 1209 m. per Arnoldą zokoninką padarydamas sandorą su ruskiais, pažadėjo mokėsiąs paprastą duoklę ir iškilmingai pripažino valdžią D[idžiojo] kuningaikščio ruskių A1883,228 (ž. zokoninkas). (12) Iš rytų pusės į jų kraštą ėmė grautis ruskiai, kurie buvo nuvaldę slovėnus A1883,223 (ž. nuvaldyti). (13) Caro vyriausybė pratino gyventojus rusus žiūrėti į tautinių sričių vietinės kilmės gyventojus kaip į žemesnę rasę, oficialiai juos vadino „kitakilmiais“ rš (ž. kitakilmis). Sovietiniu laikotarpiu iš įvairių raštų užrašytuose sakiniuose girdimas parodomasis tautų draugystės naratyvas. Iš tokių iliustracijų ryškėja buvusios imperijos siekis suniveliuoti skirtingas tautas kuriant naują homo sovieticus asmenybės tipą (plg. Venclauskienė 2016: 146; Зиновьев 1981) (žr. 14–15 sakinius): (14) Žengia rusai, latviai ir lietuviai, ir gruzinai vienoje rikiuotėj E. Miež (ž. rikiuotė). (15) Žiūrovai gėrėjosi broliškųjų tautų siuita, kurią sudarė latvių, estų, baltarusių bei rusų šokiai rš (ž. siuita). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę randame iš tarmių užrašytų sakinių, kuriuose informantai atvirai išsako nuomonę, kokiu būdu rusai okupavo daugelį tautų (žr. 16 sakinį): (16) Rusai visas tautas susivogę b[uv]o Gs (ž. suvogti). Straipsniai / Articles 137 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje 4. Rusas kasdienybėje Iš LKŽe iliustracijų šį tą sužinome apie rusų išvaizdą, jų kasdienį gyvenimą. Tarmėse užrašytuose sakiniuose informantai atkreipia dėmesį į rusų vyrų barzdas (žr. 96–97 sakinius): (96) Buvo toks rusas barzdainis Grg (ž. barzdainis). (97) Ruskio barzda virbaluota, didelė Prng (ž. virbaluotas). Tarmių atstovai iš karto pastebi ir gražius rusų tautybės asmenis (žr. 98–99 sakinius): (98) Par karą atejo rusų žvalgyba, du rusiukai gražūs Kln (ž. žvalgyba). (99) Ruskelės eina kaip lėlės plikoms galvelėms Mžk (ž. 1 ruskis). Iš būdo bruožų minimas rusų linksmumas, gyvumas – tarmėse fiksuotose iliustracijose informantai pastebi, kad rusai mėgsta dainuoti ir šokti (žr. 100–102 sakinius): (100) Pradainiavo rusai raiti Šts (ž. pradainuoti). (101) Linksmus ruskūtis, kojikės kaip votagiukai (nori šokti) Šv (ž. ruskūtis). Žodyno iliustracijose minima, kad rusai yra darbštūs, jie nesibaido ir paprastų darbų (žr. 102–104 sakinius): (102) Toks rusūtis par karą karves ganė Jdr (ž. rusūtis). (103) Dirbo pas jį porą metų toksai ruskelis B. Sruog (ž. 1 ruskis). (104) Iš Klaipėdos ruskūčiai dirbo pry mūso Jdr (ž. ruskūtis). Apskritai rusai dirba pačius įvairiausius darbus, minimos visokios jų turimos specialybės ir pareigybės (žr. 105–106 iliustracijas): (105) Ta rūsė daktarė labai ligą atspėjo DūnŽ (ž. 1 rusas). (106) Mūsų tai niekai, rusų tai įskambina varpininkas Š (ž. įskambinti). Jų moterys smarkios, veržlios: (107) Mums, sodietėms, nedrąsioms, visų pirma dūrė į akis toks didelis rusų moterų narsumas Žem (ž. akis). Rusės neretai tampa svetimtaučių vyrų žmonomis (žr. 108–109 sakinius): (108) Ji rusutė, o tura vokytį vedusi Rsn (ž. vesti). (109) Ir šito žydo yra sūnus – apsivedė su ruse – ir duktė ar ne su lenku Akn (ž. vesti). Dažnai ir lietuviai sukuria mišrias šeimas su rusų tautybės asmenimis (žr. 110–111 sakinius), o jų vaikai pramoksta ir lietuviškai (žr. 112 sakinį): (110) Sūnus manas su ruska apsvedęs Grv (ž. ruskas). (111) Išėjo už ruskaus Mšg (ž. ruskus). (112) I tie rusūčiai lietuviškai moka Lkv (ž. rusūtis). Mišrios šeimos su rusaitėmis buvo kuriamos nuo senų laikų (žr. 113–114 sakinius): (113) Algirdas buvo vedęs vieną po kitos dvi žmonas ir abi ruses rš (ž. 1 rusas). AURELIJA GRITĖNIENĖ 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV (114) Jonas [Glinskis] vedęs Ostrogo kun[igaikš]čio Danieliaus dukterį Anastaziją ir įsitelkęs į rusų kun[igaikš]čių tarpą EncIX161 (ž. įtelkti). Tačiau gyvosios kalbos informantai kartais prisipažįsta, kad kurti šeimos su rusų tautybės asmenimi nenorėtų: (115) Lietuvnykai nerinko (neėmė), o až ruskų nenorėjau Lz (ž. rinkti). Rasta keletas sakinių, kuriuose kalbama apie kasdienę rusų buitį (minimi jų valgiai, gėrimai, darbai): (116) Rusai nieko kito neverda i nevalgo, tik tušytas bulbes Grnk (ž. tušinti). (117) Baisiai smagią girą daro rusai Skdt (ž. smagus). (118) Iš liepų žievių rūsai vyženas dirba DūnŽ (ž. vyžena). 5. Rusų mokslas, kultūra, religija LKŽe iliustracijose minimos rusų išvestos augalų, gyvūnų veislės, įvairūs rusiški daiktai, gaminiai ir pan. (žr. 119–121 sakinius): (119) Anyžinis yra sena rusų liaudies selekcijos [obelų] veislė rš (ž. anyžinis). (120) Labiausiai paplitę rusų juodkeršiai, rusvakeršiai ir pilkieji turmanai [karveliai] sp (ž. rusvakeršis). (121) Į lumzdelį panašūs kai kurių kitų tautų muzikos instrumentai (rusų svirelė, latvių stabulė, baltarusių dudka, vokiečių šnabelfliotė) MLTEII480 (ž. stabulė). Rasta keletas sakinių, kuriuose kalbama apie rusų mokslą: minimos įvairios mokslo sritys (aviacija, filosofija, kalbotyra ir kt.), garsių rusų mokslininkų pavardės, jų nuopelnai mokslui (žr. 122–123 sakinius), pabrėžiama, kad rusai imasi tyrinėti Lietuvos istoriją ir lituanistiką (žr. 124–125 sakinius). (122) Požeminio sudujinimo idėją pirmas iškėlė dar 1888 m. įžymusis rusų mokslininkas D. Mendelejevas sp. (ž. sudujinimas). (123) Didieji rusų mokslininkai yra pasaulinio aviacijos mokslo pagrindėjai sp (ž. pagrindėjas). (124) Lietuvos istorijos tyrinėjimas perėjo į rusų ir lenkų rankas rš (ž. tyrinėjimas). (125) Rusų ir lenkų moksle lietuvotyra auga rš (ž. lietuvotyra). Iš įvairių raštų išrašytuose sakiniuose pabrėžiamas rusų metraštininkų indėlis istorijos mokslui: (126) Pietinę sūduvių dalį iki anapus Narvės rusų kronikininkai vadina jotvingiais rš (ž. kronininkas). (127) Lietuvos metraščius rašė rusų raštininkai rš (ž. raštininkas). Minimi įvairūs rašytinės ir sakytinės kultūros šaltiniai (rusų kronikos, pasakos, dainos ir pan.) (žr. 128–130 sakinius): Straipsniai / Articles 139 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje (128) [K. Būga] išaiškino lietuvių kalbos garsų transkribavimo senosiose rusų kronikose dėsnius ir kai kurias dvikamienių vardų darybos ypatybes MLTEI277 (ž. transkribavimas). (129) Rusų pasakos likusios … savo seniausiame tyrume LTII480(Bs) (ž. tyrumas). (130) Rusų dainos yra šankinamos, o mūsų liūdnos Grg (ž. šankinti). Sovietinio laikotarpio iliustracijose nemažai dėmesio skiriama rusų literatūrai: analizuojama, ką ji smerkia ir aukština, kokia jos įtaka kitoms tautoms (žr. 131–133 sakinius): (131) Rusų literatūra smerkia visa, kas atžangu, egoistiška (sov.) rš (ž. atžangus). (132) [Rusų literatūros] geriausieji atstovai skelbė humanistinius tautų tarpusavio sampročio bei kultūrinės sąveikos principus K. Kors (ž. samprotis). (133) Rusų ir vokiečių literatūros buvo svarbiausios tarpininkės, per kurias ėjo į Lietuvą tolimųjų civilizacijų balsai rš (ž. tarpininkas). Iš rašytinių šaltinių išrašytuose sakiniuose minimos literatūros kūrėjų23 ir kritikų pavardės (Aleksandro Puškino, Antono Čechovo, Ivano Krylovo, Visariono Belinskio ir kt.): (134) Puškinas savo įnašu rusų literatūrą pastatė pasaulinėje plotmėje sp (ž. įnašas). (135) Gal niekas iš rusų rašytojų nejautė tai sumiesčionėjusiai ir subiurokratėjusiai inteligentijai tokios neapykantos kaip Čechovas K. Kors (ž. sumiesčionėti). (136) Krylovas – vienas iš nacionališkiausių rusų rašytojų rš (ž. nacionališkas). (137) Bielinskis su nuostabia jėga ir ryškumu išreiškė giliausias rusų tautos viltis ir aukščiausius polėkius K. Kors (ž. jėga). 6. Rusai – Lietuvos draugai? Lietuviai su rusais bendrauja jau ne vieną šimtmetį – nuo XIII a., kai susikūrė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, iki pat šių dienų. Kaip matyti iš atliktos analizės, LKŽe diskurse apie rusus dažniausiai kalbama: 1) iš XIX–XX a. rašytinių šaltinių išrašytuose sakiniuose; 2) XX a. įvairiose lietuvių kalbos tarmėse užrašytuose sakiniuose. Išanalizavus tyrimui atrinktas iliustracijas akivaizdu, kad ryškiausias ruso paveikslas susidėlioja iš pastarąjį šimtmetį užrašytų 23 Patiems rusams jų tautos poetai ir rašytojai yra labai svarbūs. 2007 m. Rusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto atlikta apklausa parodė, kad daugumai Rusijos piliečių pasididžiavią keliančių asmenybių skaičius labai ribotas. Tačiau įdomu tai, kad iš pateikto pasiūlymų sąrašo 56 proc. respondentų atsakė, kad didžiuojasi didžiaisiais rusų poetais ir rašytojais (Malinova 2015: 274). AURELIJA GRITĖNIENĖ 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV iliustracinių sakinių. Nors rusų valdžia ir jos sprendimai žodyno iliustracijose dažniausiai neigiamai konotuoti, tačiau apibendrintai teigti, kad LKŽe pateikiamas tik neigiamas ruso paveikslas, negalėtume. Iš rašytinių šaltinių išrašyti iliustraciniai sakiniai liudija, kad nuo seniausių laikų lietuviai ir rusai turėjo bendrų priešų (žr. 138 sakinį): (138) Jis (Jogaila) tiesiog susitarė su Aukso Orda, su šiais bendrais rusų ir lietuvių priešais išvien veikti prieš Maskvos didįjį kunigaikštį rš (ž. veikti). Ne viename sakinyje svarstoma, kas XIX–XX a. galėjo sutrukdyti glaudesniems abiejų tautų kultūriniams ryšiams, primenama, kad tuos ryšius reikia išsaugoti, nors ir keliamas klausimas, ar nenutrūks šalių draugiški santykiai (žr. 139–141 sakinius): (139) Lietuvių ir rusų kultūriniams ryšiams plisti ir lietuvių kultūrai kilti trukdė po 1831 m. sukilimo nuolat stiprinama rusifikacinė caro valdžios politika rš (ž. rusifikacinis). (140) Mums su rusais reikėjo drauge eiti Pt (ž. rusai). (141) Argi gali tokiose aplinkybėse prietelystės ryšys tarp lietuvių ir ruskių užsitraukti? TS1894,10 (Vaižg) (ž. užtraukti). Žinoma, sovietinio laikotarpio iliustracijose ypač pabrėžiama abiejų tautų draugystė: (142) Istorikai nurodo ne vieną rusų tautos ir lietuvių tautos draugystės pavyzdį senais laikais A. Vencl (ž. nurodyti). (143) Pakilo rusai ir lietuviai – vis drauge – petys petin E. Miež (ž. pakilti). Lietuvai atgavus laisvę jau nebijoma pašiepti lietuvių prisitaikėliškumo ir bendrystės su okupantais: (144) Kas tik įsiveržas, lietuviai an kaklo: su vokyčiais baltraiščiai, su rusais stribokai Krš (ž. įveržti). Tačiau apskritai didelio priešiškumo rusų tautai nerandame nei iš raštų, nei iš tarmių užrašytuose sakiniuose. Rusai – kitokie nei lietuviai, su savo kalba, papročiais, būdu, tačiau lietuviams jie nei didžiausi priešai, nei geriausi draugai: (145) To paties Dievo vaikai ir rusai, ir mes Ūd (ž. vaikas). (146) Ateis rusas – aš jo neišvysiu, nei ateis lietuvys – neišvysiu Rdm (ž. išvyti). Taigi brėžiant ribas tarp savas / svetimas opozicijos sykiu išryškėja ir saviti tautinės tapatybės bruožai: atsargumas, tam tikras prisitaikymas, tolerantiškumas ir kt. IŠVADOS Išanalizavus apie 300 LKŽe iliustracinių sakinių, kuriuose minimas etnonimas rusas, matyti, kad žodyno kontekste apie šią tautybę pateikiami: 1) objektyvūs, Straipsniai / Articles 141 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje konkretūs istoriniai ir kiti faktai (dažniausiai iliustracijose iš įvairių XIX–XX a. rašytinių šaltinių), 2) atskirų žmonių santykio su šios tautybės asmenimis patirtys per konkrečius vaizdinius (XX a. užrašytuose iliustraciniuose sakiniuose iš lietuvių kalbos tarmių). Akivaizdu, kad LKŽe kontekste ir mūsų kolektyvinėje atmintyje gana ryški savo / svetimo opozicija: apie vietinius Lietuvos rusus iliustraciniuose sakiniuose bemaž nekalbama, o į šios tautybės asmenis pirmiausia žiūrima kaip į kitus, su savita kalba, papročiais, būdu, vertybėmis. Tyrimui atrinktų iliustracijų analizė rodo, kad ryškiausias ruso paveikslas susidėlioja iš pastarąjį šimtmetį užrašytų iliustracinių sakinių. LKŽe iliustracijose išryškėja šie svarbiausi rusų bruožai. Tai didelės valstybės tauta ir jos santykiai su kitomis tautomis nevienaprasmiški. Dalį tautų įvairiais laikais rusai buvo paėmę į savo valdžią, mažesnes užimtąsias tautas stengėsi asimiliuoti, laikė jas prastesnėmis. Sovietinio laikotarpio sakiniuose iš įvairių raštų girdimas tuo metu ypač diegtas parodomasis tautų santarvės ir suartėjimo naratyvas. Istorijos eigoje įvairiais laikotarpiais rusams teko kariauti su daugeliu tautų. Žodyno iliustracijose minimas rusų karių didvyriškumas, nepasidavimas priešui. Iš karo konkteksto sakinių pirmiausia ryškėja rusų karių santykiai su dviem tautomis: lietuviais ir vokiečiais. Pasaulinių karų metu, kaunantis rusų ir vokiečių kariuomenėms, lietuviai buvo atsidūrę karo veiksmų zonoje. Iš tarmių užrašytuose sakiniuose sužinome apie rusų kariuomenės atėjimą į Lietuvą ir jos veiksmus čia. Iliustracijos rodo, kad karų su vokiečiais metu rusų kariai veikė ypač aktyviai: jie spaudė, supo, vijo, triuškino priešus. Ne viename sakinyje gyvosios kalbos informantai ar įvairių raštų autoriai rusus lygina su vokiečiais, dažnai pirmenybę teikdami vokiečiams (jų tvarkai, pasitikėjimui žmonėmis ir kt.) bei smerkdami rusus už jų vagystes, netvarką ir kt. Iš LKŽe iliustracijų šį tą sužinome ir apie rusų išvaizdą, būdą, jų kasdienį gyvenimą ir buitį (minimi jų valgiai, gėrimai, darbai, vedybos su kitų tautybių asmenimis ir kt.). Rasta keliolika sakinių, kuriuose kalbama apie rusų mokslą (minimos įvairios mokslo sritys, garsių rusų mokslininkų pavardės). Sovietinio laikotarpio iliustracijose nemažai dėmesio skiriama rusų literatūrai. Iš LKŽe ilustracijų ryškėja, kad didelio priešiškumo ar išskirtinio draugiškumo rusų tautai lietuviai nejaučia. To nerandame nei iš tarmių, nei iš raštų užrašytuose sakiniuose. Aiškėja tendencija, kad LKŽe kontekste vengiama tiesaus, aiškaus kategorizavimo. Rusai kaip tauta nėra nei labai smerkiami, peikiami, nei pernelyg giriami. Galbūt toks atsargus požiūris susiformavo dėl istorinių ir politinių aplinkybių: Lietuva kaip maža valstybė ilgus metus buvo priklausoma nuo Rusijos ir rusų, o daugiausia LKŽe iliustracinių pavyzdžių surinkta būtent sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai veikė griežta (savi)cenzūra, todėl ir rusai kaip tauta tuo metu buvo vertinami gan atsargiai, netgi neutraliai. Nors AURELIJA GRITĖNIENĖ 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV rusiškumas, rusiškasis mentalitetas slėgė labai skaudžiai, LKŽe iliustracijose, žvelgiant į rusus, neišryškėja nei ryškus priešiškumas, nei ypatingas draugiškumas (tik sovietinio laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose labiau pabrėžiami lietuvių ir rusų tautų draugiški, artimi santykiai). Stipresnis pejoratyvinis vertinimas atsiskleidžia iliustracijose, kuriose kalbama apie rusų kariuomenę ir valdžią, nes rusas kaip svetimas, atėjūnas lietuviams pirmiausia ir asocijuojasi su svetima valdžia bei kariuomene. Tyrimui atrinktos iliustracijos rodo, kad LKŽe kontekste kai kurie rusų karių veiksmai karo metais (vagystės, plėšimai) ir lietuviams per prievartą primesta carinė ir sovietinė rusų valdžia vertinami neigiamai. Ypač toks neigiamas požiūris į rusų atėjūnų valdžią išryškėja paskutiniuose žodyno tomuose rastose iliustracijose: čia rodomas akivaizdus nepasitenkinimas rusų valdininkija, jos sprendimais, vardijamos įvairios negerovės, užsimenama apie nepriklausomybės troškimą, norą išsilaisvinti iš svetimos valdžios, nebebijoma kalbėti apie rusų elgesį tremiant lietuvius į Sibirą, pačių rusų likimą pokario Lietuvoje ir pan. ŠALTINIS LKŽe2 – Lietuvių kalbos žodynas I–XX (1941–2002), e. variantas, red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008 ir 2018). Prieiga internete: www.lkz.lt. LITERATŪRA Aleksandravičius Egidijus 2000: Praeitis, istorija ir istorikai, Vilnius: Vaga. Anglickienė Laima 2005: Etnonimų vartojimo lietuvių kalboje ir folklore ypatumai. – Vārds un tā pētišanas aspekti 9, 7–17. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2005~1367157789738/datastreams/ DS.002.0.01.ARTIC/content. Anglickienė Laima 2006: Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore, Vilnius: Versus aureus. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB0001:B.03~2006~1367163255725/datastreams/DS.001.0.01.BOOK/content. Anglickienė Laima 2007: Tautosaka apie kitataučius: etnostereotipų ir siužetų migracija. – Rytų Europos kultūra migracijos kontekste: tarpdalykiniai tyrimai, Vilnius: Versus Straipsniai / Articles 143 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje aureus, 445–454. Prieiga internete: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/ LT-LDB-0001:J.04~2007~1367160559891/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content. Anušauskas Arvydas, Laurinavičius Česlovas (eds.) 2007: Lietuva Antrajame pasauliniame kare: straipsnių rinkinys, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. Auškalnienė Lina 2006: Etninis nepakantumas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje: komentarai internete. – Etniškumo studijos 1, 45–58. Prieiga internete: http://www. ces.lt/wp-content/uploads/2012/03/EtSt_Auskalniene_2006.pdf. Beresnevičiūtė Vida, Frėjutė-Rakauskienė Monika 2006: Etninė tematika ir nepakantumas Lietuvos žiniasklaidoje: dienraščių analizė. – Etniškumo studijos 1, 19–44. Prieiga internete: http://www.ces.lt/wp-content/uploads/2012/03/EtSt_ Beresneviciute_Frejute-Rakauskiene_2006.pdf. Burinskaitė Kristina 2005: Lietuvos ir Rusijos santykiai XV–XX a., Vilnius: Alma littera. Butkus Alvydas 1995: The Lithuanian Nicknames of Ethnonimic Origin. – Indogermanische Forschungen: Zeitschrift fur Indogermanistik und allgemeine Sprachwissenschaft, Berlin, New-York, 223–228. Cidzikaitė Dalia 2007: „Kitas“ lietuvių prozoje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Frėjutė-Rakauskienė Monika 2009: Etninis nepakantumas Lietuvos spaudoje. – Etniškumo studijos 1, 1–207. Prieiga internete: http://www.ces.lt/wp-content/uploads/2010/03/EtnSt_Frejute-Rakauskiene_2009.pdf. Frėjutė-Rakauskienė Monika 2012: Lietuvos spauda ir visuomenės nuostatos apie rusų, ukrainiečių bei baltarusių etnines grupes ir naujuosius imigrantus. – Etniškumo studijos 1–2, 71–102. Prieiga internete: http://www.ces.lt/wp-content/ uploads/2013/01/EtSt_Fr%C4%97jut%C4%97-Rakauskien%C4%97_2012.pdf. Gimžauskas Edmundas (ed.) 2006: Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė: dokumentų rinkinys, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Gritėnienė Aurelija 2020: Rusija „Lietuvių kalbos žodyno“ iliustraciniuose sakiniuose ir reikšmių apibrėžtyse. – Baltu filoloģija XXIX (1), 41–61. Prieiga internete: https://doi.org/10.22364/bf.29.1.03. Gudavičius Aloyzas 2011: Reikšmė – sąvoka – konceptas ir prasmė. – Res humanitariae 10, 108–119. AURELIJA GRITĖNIENĖ 144 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Krupickaitė Dovilė, Baranauskienė Viktorija 2013: Regioniniai kalbų vartojimo Lietuvos miestuose ypatumai. – Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 23–53. Liutkevičienė Danutė 2020: Vokietis „Lietuvių kalbos žodyno“ pasaulėvaizdyje. – Bendrinė kalba 93, 1–39. Prieiga internete: http://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/ view/2060/2172. Madsen Gunnar 2006: Kaip lietuviai komentuoja straipsnius tautine tematika? Įžvalgos iš interneto komentarų. – Etniškumo studijos 1, 59–66. Prieiga internete: http:// www.ces.lt/wp-content/uploads/2012/03/EtSt_Madsen_2006.pdf. Malinova Olga 2015: Kolektyvinės praeities idėja posovietinėje Rusijoje: savivaizdis ir imperijos palikimas. – Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje, sud. A. Nikžentaitis, M. Kopczyński, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 257–275. Marcinkevičius Andrius 2013: Rusų tapatumo sovietmečiu Lietuvoje konstravimas: politika, gyventojų surašymai ir istorinė atmintis. – Lietuvos rusai XX–XXI a. pradžioje: istorija, tapatybė, atmintis, sud. G. Potašenko, P. Lavrines, A. Marcinkevius, ats. red. G. Potašenko, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 183–231. Maumevičienė Dainora 2010: Prototipų teorija ir semantika. – Kalbų studijos 17, 11–18. Prieiga internete: https://www.kalbos.lt/zurnalai/17_numeris/02.pdf LKG – Lietuvių kalbos gramatika 1, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. Naudžiūnienė Akvilė 2019: Ethnic minorities in Lithuanian historical narrative at school education (1918–2018) = Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve (1918–2018): summary of doctoral dissertation, Vilnius: Vilnius university, Lithuanian historical institute, 2019. Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai, Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2007. Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2010: Kaimyninių tautų atstovai ir jų nacionalinio charakterio specifika lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. – Lietuvių kalba 4, 1–8. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/27/90#. Petrušauskaitė Vita 2013: Etninės ir socialinės grupės Lietuvoje: visuomenės nuostatos ir jų kaita 2013 metais. – Etniškumo studijos 1–2, 180–191. Prieiga internete: http://www.ces.lt/wp-content/uploads/2014/10/2013_2-Etniskumo-studijos.180-191.pdf. Pocius Mindaugas (ed.) 2018: Lietuvos sovietizavimas 1947–1953 m.: VKP(b) CK dokumentai. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Straipsniai / Articles 145 Rusas Lietuvių kalbos žodyno pasaulėvaizdyje Potašenko Grigorijus 1989: Sentikio įvaizdžiai lietuvių kultūroje. – Kultūros barai 10(406), 49–56. Ryžakova Svetlana, Zavjalova Marija 2004: Lietuvių ir rusų požiūris vienų į kitus: kai kurie etnopsicholingvistinio tyrinėjimo rezultatai. – Liaudies kultūra 2(95), 17– 27. Prieiga internete: http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Zavjalova_ Marija/Zavjalova_Ryzakova_LK_2004_2.pdf. Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba, 2017. Sėdaitytė Edita 2017: Sovietinės cenzūros istoriografija: pagrindinės tyrimų kryptys ir cenzūros sampratos. – Knygotyra 69, 84–102. Prieiga internete: file:///C:/Users/ Dell/Downloads/24603698.pdf. Smetona Marius 2018: Sąvokų „kalba“, „tauta“, „valstybė“ plėtiniai jaunimo sąmonėje. – Logos 95, 177–184. Prieiga internete: http://litlogos.eu/L95/ Logos_95_177_184_Smetona.pdf. Smetonienė Irena 2019: Išmintis lietuvio pasaulėvaizdyje. – Problemos 95, 130–143. Stravinskienė Vitalija 2014: Tarp sugyvenimo ir priešiškumo: tarpetniniai santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (1944–1953 m.). – Savas ir kitas šiuolaikiniais požiūriais, sud. V. Savoniakaitė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 163–181. Švambarytė-Valužienė Janina 2007: Tautovardžiai ir jų vediniai lietuvių kalbos žodynuose. Rusas, maskolius. – Valoda dažādu kultūru kontekstā. XVII Zinātnisko rakstu krājums, Daugavpils: Daugavpils universitātes akadēmiskais apgāds “Saule”, 391–401. Vareikis Vygantas, Safronovas Vasilijus, Jokubauskas Vytautas, Vitkus Hektoras 2018: Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija: kolektyvinė monografija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Venclauskienė Laima 2016: Homo sovieticus: pilko ir pliko žmogaus portreto bruožai laisvėjančios Lietuvos spaudoje. – Darbai ir dienos 65, 143–162. Prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/31395/1/ISSN23358769_2016_N_65.PG_143-162.pdf. Vitkus Hektoras 2017: Die Russen in Osterpreussen: Rusijos ir rusų įvaizdžiai 1914–1939 m. Vokietijoje publikuotuose atsiminimuose apie Didįjį karą Rytų Prūsijoje. – Darbai ir dienos 67, 31–67. Prieiga internete: https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/34424/1/ISSN2335-8769_2017_N_67.PG_31-67.pdf. Zabarskaitė Jolanta 2012: Kitoks didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skaitymas: Adalbertas Bezzenbergeris, marios, pamarys, pamariškis. – Mažoji Lietuva: paribio AURELIJA GRITĖNIENĖ 146 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV kultūros tyrimai, sud. G. Blažienė, N. Morozova, J. Zabarskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 239–271. Zabarskaitė Jolanta 2019: Rusijos Federacijos prezidento V. Putino naratyvų ideologiniai mechanizmai Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje. – Parlamento studijos 27, 76– 118. Prieiga internete: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr27/files/76-118.pdf?fbclid=IwAR2ekg4Lp-3uEvZfi86ph0rIiBBM2IMQOzuiks1bYDHk3UoGY7Eh6yXKeyI. Зиновьев Александр А. 1981: Гомо советикус. Prieiga internete: http://www. zinoviev.ru/ru/zinoviev/zinoviev-homo-sovieticus.pdf. Mачеевский Януш 2000: Стереотип России и русских в польской литературе и общественном сознании. – Поляки и русские в глазах друг друга, Москва: Индрик, 6–2. Рыжакова Светлана И., Завьялова Мария В. 2008: Этнические образы и стереотипы по результатам сравнительного исследования среди молодежи Латвии и Литвы (1999–2003 гг.), Москва: Институт этнологии и антропологии РАН. Russian in the Worldview of The Dictionary of the Lithuanian Language SUMMARY The aim of the article is to study what fragment of the concept of RUSSIAN comes to the fore in the illustrative sentences mentioning the nationality rusas ‘Russian’, which are present in The Dictionary of the Lithuanian Language. The illustrations are especially important for the formation of the concept, as they record the attitude of the representatives of dialects from the whole of Lithuania towards this nationality and the worldview of the Russian reflected in various written sources. The empirical material is studied using the semantic analysis, descriptive, interpretive and cognitive ethnolinguistics methods. The analysis of 300 illustrative sentences from the Dictionary, which mention the ethnonym Russian, shows that in the context of the Dictionary this nationality is described in the following ways: 1) objective, specific historical and other facts (usually in the form of illustrations from various written sources of the 19th–20th centuries); 2) experience of the relationship between individual persons and the persons of this nationality through specific images (in the form of illustrative sentences from Lithuanian dialects recorded in the 20th century). It is obvious that in the context of the Dictionary the local/foreign opposition