M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai

50 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-0352-884X Mokslinių tyrimų kryptis: žodžių daryba. DOI: doi.org/10.35321/all84-03 M. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO (1598) DEVERBATYVAI Deverbatives in the Cathechism of M. Petkevičius (1598) ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami 1598 m. išleisto M. Petkevičiaus katekizmo (toliau – PK) priesaginiai veiksmažodžiai deverbatyvai. Šiame šaltinyje yra paliudyta beveik visų deverbatyvų darybos kategorijų – priežasties, kartotinės, rezultatinės būsenos ir akimirkos reikšmių – vedinių. Gausiausia darybos kategorija PK yra priežasties reikšmės deverbatyvai. Taip pat pristatomas PK deverbatyvų priesagų dažnumas, pamatinių žodžių bruožai, vediniuose pasitaikanti balsių kaita, kuri apima tik dalį darybos tipo žodžių, yra nereguliari. ESMINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodžiai, deverbatyvai, darybos kategorija, priesaga, balsių kaita. ANNOTATION The article analyses suffixed verbs deverbatives in the Catechism published by M. Petkevičius (CP). The derivatives of four categories of deverbative formation are testified in this source, i.e. derivatives of causative, iterative, resultative state and momentive meanings are found. Causative deverbatives make up the largest derivation category in the CP. The frequency of deverbative suffixes, features of base words and vowel change in derivatives are presented. Only isolated instances of apophony are found in the CP, the vowel change occurs only in part of derivative words and is of irregular character. KEYWORDS: verbs, deverbatives, category of derivation, suffix, vowel change. Straipsniai / Articles 51 M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai ĮVADAS Merkelio Petkevičiaus katekizmas (toliau – PK) yra tipiškas XVI–XVII a. reformatų kūrinys, todėl turėjęs apimti daug aspektų: jame pateikiama ir maldų, ir giesmių, taip pat nurodoma bažnytinių apeigų atlikimo tvarka, aptariami tikėjimo pamatai. Nors tai – antroji knyga lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ji iki šiol palyginti mažai tyrinėta. Daugiausia PK yra tirtas kaip literatūros objektas (Meller 1984; Pociūtė 2000; Kuźmina 2002; PociūtėAbukevičienė 2005; Niedźwiedź 2008) ir neskaitant bendresnio pobūdžio pastabų apie šio katekizmo leksiką (Palionis 1967; Zinkevičius 1988), straipsnių apie jo kalbą yra tik vienas kitas. Išsamiausiai prie šio šaltinio tyrimų yra prisidėjęs Jonas Kruopas (1970). Aptariamo veikalo kalba tyrinėta fragmentiškai, todėl juolab nėra ištirti M. Petkevičiaus katekizmo veiksmažodžiai. Lietuvių kalbos veiksmažodžių daryba apskritai nėra daug tyrinėta (Jakaitienė 1968, 1973; Pakerys, 2006, 2011, 2011a; Pakerys, Rimkutė, Utka 2012; Gaidienė 2012), ypač senosios lietuvių kalbos raštijos. Šioje srityje naujausių tyrimų yra pateikę Jurgis Pakerys (Pakerys 2005, 2017, 2019; Arkadiev, Pakerys 2015) ir Dalia Pakalniškienė (Pakalniškienė 2018, 2019), tačiau PK priesaginiai veiksmažodžiai kol kas likę neištirti. Šio straipsnio objektas yra priesaginiai veiksmažodžiai deverbatyvai, t. y. vediniai iš kitų veiksmažodžių. Manoma, kad visose kalbose deverbatyvų yra žymiai daugiau nei denominatyvų (Pakalniškienė 2019: 10). Lietuvių kalboje šių dviejų veiksmažodžių grupių apytiksliai yra vienodai, jų daryba irgi mažai kuo skiriasi, t. y. jų pagrindinis darybos formantas yra priesaga, kitaip nei, tarkime, lenkų kalboje, kur veiksmažodžiai iš kitų veiksmažodžių dažniausiai sudaromi su priešdėliais (GWJP 1984: 465). Medžiaga šiam straipsniui buvo rinkta iš J. Kruopo sudaryto M. Petkevičiaus katekizmo žodynėlio ir 1939 m. išleisto fotografuotinio šio katekizmo leidimo – iš jų buvo išrinkti visi nepasikartojantys priesaginiai veiksmažodžiai ir apibendrinti, t. y. atsiribojama nuo priešdėlinių vedinių, jeigu jų nepriešdėlinių veiksmažodžių formos yra reguliarios, tarp jų nėra esminio reikšmės skirtumo, tik atsiradęs dėl priesagos. Taigi, PK rasta kiek daugiau nei 300 priesaginių veiksmažodžių. Šiame šaltinyje buvo ieškoma veiksmažodžių ir jų vedinių, kurie liudija veiksmažodžio bendratį, esamąjį ir būtąjį kartinį laiką. Pavyzdžiui, nesant tiesioginio būtojo kartinio laiko paliudijimo, remiamasi ir priesagos -imas vediniu iš veiksmažodžio būtojo kartinio laiko. Tos pagrindinės veiksmažodžio formos, kurios tik yra spėjamos pagal dabartinės lietuvių kalbos ir apskritai veiksmažodžių darybos sistemą, bet nepaliudytos PK, rašomos laužtiniuose skliaustuose [ ]. Šalia paliudytų PK pagrindinių veiksmažodžio formų yra rašomi pavyzdžiai iš šio 1598 m. šaltinio. Tradiciškai priesaginiai veiksmažodžiai, ANŽELIKA SMETONIENĖ 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV išlaikantys priesagas visuose kamienuose, vadinami priesaginiais lygiaskiemeniais, o neišlaikantieji priesagos esamajame arba (ir) būtajame laike – mišriaisiais veiksmažodžiais. Abu priesaginių veiksmažodžių morfologiniai tipai ir nagrinėjami šiame darbe, remiantis sinchroninės žodžių darybos analizės metodu, kurio pagrindiniai principai suformuluoti Vinco Urbučio (Urbutis 2009). Straipsnio tikslas yra nustatyti PK deverbatyvų darybos sistemos skirtumus, jeigu jų yra, nuo šiandieninės lietuvių kalbos deverbatyvų tendencijų. Tikslui pasiekti visi PK rasti priesaginiai veiksmažodžiai pirmiausiai buvo išnagrinėti darybiškai, taip išskiriant vedinius iš veiksmažodžių; pastarieji buvo suskirstyti į darybos kategorijas ir pateikti pirmame šio straipsnio skyriuje. Kadangi nuo deverbatyvų nėra atskiriama balsių kaita (dar vadinama apofonija, balsių alternacija), antrame skyriuje pateikiami PK deverbatyvuose pasitaikę apofonijos atvejai. Kaip minėta, visi išrinkti priesaginiai PK veiksmažodžiai buvo išnagrinėti darybiškai, suskirstyti į darinius iš veiksmažodžių, iš kitų kalbos dalių ir į sinchroniškai darybiškai neskaidžius. Primintina, kad „darinys – žodis, padarytas ar funkcionuojantis kaip padarytas iš kito ar dviejų kitų žodžių“ (LKE 1999: 150). Dariniu žodis laikomas tik tada, kai jis formaliai ir semantiškai remiasi pamatiniu žodžiu, t. y. yra įvykdoma pagrindinė darybos sąlyga – yra darybos opozicija, kurios pirmasis narys yra darinys, o kitas – darybos pamatas, juos būtinai turi sieti darybos motyvacija (Urbutis 2009: 70, 81). Pastaroji gali kisti. Pirma, gali nutrūkti santykis su pamatiniu žodžiu ir vedinys tada gali būti susietas jau su kitu žodžiu, kuris gali priklausyti tai pačiai arba kitai morfologinei klasei kaip ir buvęs pamatinis žodis. Antra, vediniai gali pereiti iš vienos darybos kategorijos į kitą, jeigu tik jos artimos semantiškai (Ambrazas 1993: 12). Galiausiai, nutrūkus darybinei motyvacijai, veiksmažodis sinchroniškai laikomas neskaidžiu, nors istoriškai jis gali būti vedinys. Nagrinėjant senųjų lietuvių kalbos raštų veiksmažodžius būtina apsibrėžti, kaip vertinti skolinius, nes jų darybinė interpretacija problemiška. Skolintas veiksmažodis, kai šalia lietuvių kalboje funkcionuoja pasiskolintas bendrašaknis vardažodis, gali būti vertinamas kaip galimas lietuvių kalbos derivatas, t. y. į lietuvių kalbą galėjo būti pasiskolintas vardažodis, iš kurio su dariomis lietuviškomis priesagomis išvestas veiksmažodis. Slavizmai, lengvai adaptavęsi lietuvių kalboje, gali būti potencialūs pamatiniai žodžiai, tą rodo ir dažni priesagos -imas vediniai iš slavizmų veiksmažodžių. Vertinant tokią lietuvių kalbos darybos galimybę, būtina atsižvelgti į galimo vedinio darybos kategoriją, kirčiavimą, abiejų žodžių – galimo vedinio ir galimo pamatinio žodžio – reikšmes, jų chronologiją (apie tai plačiau Smetonienė 2015, 2016). Šiame darbe laikomasi nuomonės, kad, jeigu skolintas priesaginis veiksmažodis turi galimą opozicijos narį, funkcionuojantį tuo pačiu metu, jie susiejami darybos ryšiu. Tiesa, ši problema aktualesnė denominatyvams – PK nepasitaikė deverbatyvų, kurių Straipsniai / Articles 53 M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai pamatinis žodis būtų skolinys. Tačiau keblumų kelia vertalai, kurių formos sutampa su indigeniais lietuvių kalbos žodžiais. Kaip pavyzdį galima pateikti vertalą prigulėti ‘priklausyti’ (plg. le. przynależeć) (prigul PK6, 10). Tokiu atveju šis veiksmažodis negali būti siejamas darybiniu ryšiu su prigulti, nors analogiškas veiksmažodis (pri)gulėti yra darybiškai su juo susijęs. Vengiant neaiškumo, vertalai neanalizuojami. 1. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO DEVERBATYVŲ DARYBOS KATEGORIJOS Darybos tipas yra žodžių sudarymo formali ir semantinė schema. Tipą sudaro dariniai, kurie sutampa trimis požymiais: 1) kategorine darybos reikšme, 2) pamatinių žodžių kalbos dalimi, 3) darybos formantu (LKE 1999: 148). Darybos kategorija yra platesnė už darybos tipą, į ją gali patekti keli pastarieji. Darybos kategorija atsiriboja nuo to, su kokiu darybos formantu yra padarytas vedinys. Daiktavardžių darybos kategorijoms vis viena daugiau ar mažiau yra būdingos tam tikros priesagos, o veiksmažodžių sistemoje kebliau: pastarųjų priesagos neturi tokių konkrečių reikšmių kaip daiktavardžių, jų yra žymiai mažiau. Šiame darbe PK priesaginiai veiksmažodžiai deverbatyvai yra skirstomi į kategorijas remiantis „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (DLKG: 742). Deverbatyvai daromi su visų pagrindinių veiksmažodžių darybos morfemų (-auti, -enti, -inėti, -inti, -yti, -oti, -ėti, -uoti, -telėti) variantais. Ta pati priesaga gali būti vartojama keliose darybos kategorijose (pavyzdžiui, su priesaga -yti sudaromi kartotiniai ir priežastiniai veiksmažodžiai), taip yra būtent dėl mažo veiksmažodžių priesagų skaičiaus, palyginti su vardažodžių. Tam tikros priesagos (pavyzdžiui, -dinti) laikomos tik pagrindinių darybos morfemų variantais dėl kelių priežasčių. Pirma, tos pačios morfemos variantai turi tą pačią darybos reikšmę. Antra, jų fonetinė sudėtis yra beveik tokia pat, kaip ir pagrindinės darybinės morfemos, tik praplėsta tam tikrais garsais. Deverbatyvų daryba apskritai yra sudėtingesnė nei denominatyvų, nes veiksmažodinių vedinių daryboje dažna balsių kaita, labai retai pasitaikanti vardažodiniuose vediniuose. Balsių kaita gali apimti tik dalį darybos tipo žodžių, yra nereguliari. Ji yra šalutinė darybos priemonė, nes nedaro įtakos darybos reikšmei. Nors PK – nedidelės apimties šaltinis, jame yra keturių (iš penkių galimų) deverbatyvų darybos kategorijų vedinių: priežasties reikšmės vedinių (kauzatyvų), kartotinės reikšmės (iteratyvų), rezultatinės būsenos vedinių (rezultatyvų) ir akimirkos reikšmės vedinių. Daugiausia yra kauzatyvų, kurie sudaro 56 proc. visų PK deverbatyvų. ANŽELIKA SMETONIENĖ 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV 1.1. Priežasties reikšmės vediniai žymi aktyvų į tam tikrą objektą nukreiptą veiksmą. Bendra kategorijos reikšmė yra ‘daryti, kad vyktų veiksmas ar vyksmas, nusakytas pamatiniu žodžiu’ (DLKG 398): budinti ‘daryti, kad bustų’, deginti ‘daryti, kad degtų’, derinti ‘daryti, kad derėtų’ ir t. t. Lietuvių kalbos kauzatyvai sudaromi tik su dviejų morfemų – -inti ir -yti – variantais. Lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose lietuvių kalbos raštuose yra nemažai darinių, besiskiriančių tik priesagomis, pavyzdžiui, aušyti /aušinti, gesyti / gesinti, PK tokių porų irgi esama. PK iš viso yra paliudyti 45 lygiaskiemeniai ir mišriojo tipo priežasties deverbatyvai. Beveik visų PK priežasties vedinių darybos pamatas yra intranzityviniai pirminiai veiksmažodžiai, tik keliais atvejais pamatiniu žodžiu eina mišrieji veiksmažodžiai: derėti, judėti, kabėti, krutėti, skubėti, viskėti, esamojo laiko trečiajame asmenyje turintys -a. 1.1.1. Daugiausia lygiaskiemenių kauzatyvų padaryta su pagrindine morfema -inti, 4 – su jos variantu -dinti. Paprastai tarp šių priesagų esama nežymaus reikšmės skirtumo: su -inti, -ina, -ino sudaromi veikiamieji priežastiniai vediniai, o su -dinti, -dina, -dino, kurių pamatas yra aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai, – parūpinamąją reikšmę turintys vediniai. PK tokio skirtumo nėra. Lygiaskiemenių priežastinių veiksmažodžių su priesaga -inti PK yra 29: budinti (pabudintumbim PK211,12), [budina], [budino] : busti, bunda, budo ‘išeiti iš miego būklės’ LKŽe; deginti (iszdegintos PK90,17), [degina], [degino] : degti, -a, -ė ‘būti ugnies veikiamam; duoti šviesą, šviesti’ LKŽe; derinti (derintu PK185,16), [derina], derino (ſuderinay PK24,21) : derėti, -a, -ėjo ‘tartis, sutartį daryti, lygti; gerai sugyventi; tikti, pritikti, būti tinkamam, priimtinam’ LKŽe; gadinti (Iβgadinta PK73,5), gadina (gadina PK72,20), [gadino] : gesti, genda, gedo ‘irti, trikti; prastėti; pūti’ LKŽe; gaišinti (gaysinti PK20,9), gaišina (gayſinu PK90,21), [gaišino] : gaišti, gaišta, gaišo ‘laiką veltui leisti; nykti, dingti, prapulti; galą gauti’ LKŽe; gandinti (pergandink PK142,26), [gandina], [gandino] : gąsti, gąsta, gando ‘staigiai pabūgti, pabijoti’ LKŽe; gramzdinti (nugramzdinta PK103,16), [gramzdina], [gramzdino] : grimzti, -ta, -do ‘skęsti’ LKŽe; grąžinti (graǯindams PK138,22), grąžina (atgrażina PK87,6), grąžino (ſugrąǯinay PK30,13) : grįžti, -a, -o ‘eiti atgal’ LKŽe; judinti (iudintu PK28,9), [judina], [judino] : judėti, -a, -ėjo ‘krutėti’ LKŽe; [kabinti], [kabina], kabino (vzkabinę PK98,4) : kabėti, -a, -ėjo ‘būti pakabintam, nusvirusiam, nukarusiam, kaboti, karoti, kabaliuoti’ LKŽe; kaitinti (iszkaytink PK51,17), [kaitina], [kaitino] : kaisti, kaista, kaito ‘šilti; degti iš pykčio ar šiaip kokio susijaudinimo; šusti, trokšti, gesti nuo drėgmės ir šilumos’ LKŽe; krutinti (pakrutint PK91,9), [krutina], [krutino] : krutėti, -a, -ėjo ‘padarui, daiktui ar jo dalims judėti vietoje, kušėti; būti gyvam; t. t.’ LKŽe; maršinti (marſinti PK20,8), maršina (marſina PK20,5), [maršino] : miršti, -ta, -o ‘neišlaikyti atmintyje, neprisiminti’ LKŽe; naikinti (isznaikint PK62,4), naikina (naykinanćiu PK208,22), [naikino] : nykti, nyksta, nyko ‘mažėti, gaišti, baigti egzistuoti’ LKŽe; nykinti Straipsniai / Articles 55 M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai (iβnikint PK141,22), [nykina], [nykino] : nykti, nyksta, nyko ‘mažėti, gaišti, baigti egzistuoti’ LKŽe; [rūdinti], [rūdina] (srudina PK59,19), [rūdino] : rūsti, -ta, rūdo ‘liūdėti, graudintis; raudoti’ LKŽe; rūginti (rugintoy PK219,5), [rūgina], [rūgino] : rūgti, -sta, -o ‘darytis rūgščiam, fermentuotis’ LKŽe; skandinti (paſkandint PK139,23), skandina (ſkandina PK61,18), skandino (paſkandinima PK30,14) : skęsti, -ta, skendo ‘žūti vandenyje, prigerti; būti apsemtam’ LKŽe; skubinti (nesiskubintus PK145,3), [skubina], [skubino] : skubėti, -a, -ėjo ‘stengtis greitai ką padaryti, atlikti’ LKŽe; [sloginti], slogina (słogin PK103,4), [slogino] : slėgti, slegia, -ė ‘neduoti ramybės, kankinti’ LKŽe; [sodinti], [sodina], sodino (pasodinay PK129,12) : sėsti, sėda, sėdo ‘užimti sėdimą padėtį’ LKŽe; troškinti (uʒutroſkinti PK45,21), troškina (troβkin PK103,5), [troškino] : trokšti, trokšta, troško ‘dusti, trūkstant oro; labai norėti gerti’ LKŽe; trukinti (vsztrukintu PK230,2), [trukina], [trukino] : trukti, trunka, truko ‘gaišti’ LKŽe; trupinti (sutrupinta PK30,6), [trupina], [trupino] : trupti, trumpa, -o ‘dalytis, irti į smulkias daleles, gurėti’ LKŽe; tukinti (nutukinti PK121,22), [tukina], [tukino] : tukti, tunka, -o ‘riebėti, storėti’ LKŽe; ūginti (vǯugint PK240,23), [ūgina], [ūgino] : augti, -a, -o ‘iš mažesnio darytis didesniam’ LKŽe; varginti (nuwargintas PK161,9), vargina (wargina PK160,15), [vargino] : vargti, -sta, -o ‘netekti jėgų, ilsti, silpti; patirti nepriteklių, sunkiai, gyventi, skursti’ LKŽe; vėsinti (asiwasinkit PK24,15), [vėsina], [vėsino] : vėsti, -ta, -o ‘darytis vėsiam, ne tokiam šiltam, mažėti karščiui, šiltumui, aušti’ LKŽe; viskinti (pawiskinta PK47,18), [viskina], [viskino] : viskėti, -a, -ėjo ‘judėti, virpėti, krutėti’ LKŽe. 4 PK lygiaskiemeniai kauzatyvai sudaryti su -inti variantu -dinti: keldinti (prikieldink PK134,6), [keldina], [keldino] : kilti, kyla, kilo ‘keltis aukštyn; stotis gulėjus ar sėdėjus; eiti, vykti; t. t.’ LKŽe; [klupdinti], klupdina (pakłupdina PK88,8), [klupdino] : klupti, klumpa, -o ‘pulti ant kelių; kniubti’ LKŽe; prapuldinti (prapuldinki PK55,12), [prapuldina], [prapuldino] : prapulti, prapuola, prapuolė ‘nežinia kur dingti; išnykti, nebebūti’ LKŽe; [žudinti], žudina (suźudina PK61,2), [žudino] : žūti, žūva, žuvo ‘netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi; vargti, kamuotis; dingti; nustoti egzistuoti’ LKŽe. Vienas PK kauzatyvas turi priesagas -yti, -ija, -ijo: aušyti (atausisiu PK24,16), [aušija], aušijo (atauſięs PK156,17) : aušti, aušta, aušo ‘vėsti; vėstant stingti’ LKŽe. Šis veiksmažodis dabartinėje lietuvių kalboje vartojamas ir be priesaginio elemento esamajame ir būtajame laike – aušyti, aušo, aušė LKŽe, tačiau iš PK paliudyto dalyvio matyti, jog šiame rašte jis vartojamas kaip lygiaskiemenis. Aušyti, kuris šiandien dažniausiai vartojamas su priesaga -inti – aušinti, yra vienas iš tų veiksmažodžių, kurie atspindi vėlesnį procesą: -inti tapo produktyvia priesaga ir ilgainiui išstūmė priesagos -yti veiksmažodžius (Otrębski 1965: 393). 1.1.2. Mišriojo tipo priežasties reikšmės deverbatyvų PK yra 11, visi jie esamojo laiko trečiajame asmenyje turi -o, būtajame – -ė, priesaginis formantas ANŽELIKA SMETONIENĖ 56 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV išlaikomas tik bendratyse. Pamatiniai mišriojo tipo priežastinių veiksmažodžių žodžiai yra būsenos ar vyksmo intranzityviniai veiksmažodžiai. Su pagrindine darybine morfema -yti yra padaryti 3 veiksmažodžiai: lipyti (ilipik PK127,13), [lipo], [lipė] : lipti, limpa, lipo ‘kibti, klijuotis; būti tinkamam, pritikti, derėti’ LKŽe; nykyti (iβnikiſiu PK122,7), [nyko], [nykė] : nykti, nyksta, nyko ‘mažėti, gaišti, baigti egzistuoti’ LKŽe; ūgyti (vgis PK94,11), [ūgo], [ūgė] : augti, -a, -o ‘iš mažesnio darytis didesniam’ LKŽe. Likę 8 mišrieji kauzatyvai išvesti su pagrindinės morfemos variantu -dyti: [ardyti], ardo (arda PK72,16), [ardė] : irti, yra, iro ‘griūti, byrėti į dalis; leistis iš siūlių; krikti; gesti, nykti’ LKŽe; gydyti (atgiditi PK131,8), gydžia (gidǯia PK83,19), [gydė] : gyti, gyja, gijo ‘sveikti, gaivintis’ LKŽe; gimdyti (gimditi PK156,21), [gimdo], gimdė (pagimde PK153,11) : gimti, gimsta, gimė ‘atsirasti pasaulyje’ LKŽe; girdyti (girdit PK226,3), [girdo], girdė (girdi PK71,18) : gerti, geria, gėrė ‘ryti skystį, raminti troškulį’ LKŽe; guldyti (perguldit PK98,22), [guldo], guldė (pagułde PK153,14) : gulti, gula, gulė ‘visu kūnu kur nors dėtis’ LKŽe; ramdyti (nuramdit PK67,3), [ramdo], [ramdė] : rimti, rimsta, rimo ‘būti, darytis ramiam, liautis jaudintis, rūpintis, baimintis, judėti; silpti’ LKŽe; virkdyti (wirkdisite PK45,19), [virkdo], [virkdė] : verkti, -ia, -ė ‘ašaras lieti, kūkčioti’ LKŽe; [žudyti], [žudo], žudė (praźudę PK168,4) : žūti, žūva, žuvo ‘netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi; vargti, kamuotis; dingti; nustoti egzistuoti’ LKŽe. 1.2. Kartotinę reikšmę turintys deverbatyvai (iteratyvai) žymi pasikartojantį veiksmą, kartais įgaunantį ilgai trunkančio veiksmo atspalvį. Reikšmė gali būti ir apiblukusi, jau sunkiai suvokiama kaip kartotinė, pavyzdžiui, braidyti (DLKG: 396). Jie gali būti sudaryti net su 7 iš 9 darybos morfemų variantais: -auti, -yti, -ėti, -inėti, -inti, -oti ir -uoti. PK nerasta deverbatyvų su priesagomis -inti ir -uoti. Nuo priežasties reikšmės vedinių iteratyvai skiriasi ne tik priesagų įvairove, bet ir mišriojo ir lygiaskiemenių veiksmažodžių santykiu, pamatiniais žodžiais – dauguma jų (gręžti, dėti, nešti, sekti, berti, melsti ir t. t.) yra tranzityviniai pirminiai veiksmažodžiai. 1.2.1. Daugiausia kartotinės reikšmės deverbatyvų lietuvių kalboje sudaroma su priesaga -oti, tačiau PK jos produktyvumas neišsiskiria iš kitų priesagų. Šios priesagos vediniai gali turėti ir menkumo atspalvį, jeigu pamatinis žodis žymi būseną, tačiau PK taip nėra, nes šio šaltinio kartotinės reikšmės vediniai išvesti iš aktyvų veiksmą žyminčių veiksmažodžių. Tokį menkumo atspalvį dažnai turi priesaga -inėti, bet vėlgi, PK yra kiek kitaip: vienas veiksmažodis yra išvestas iš priešdėlinio veiksmažodžio, todėl turi tik ryškią kartotinę reikšmę. Visi 3 -inėti ir varianto -dinėti vediniai žymi neapibrėžtos trukmės veiksmą. Priesagų -auti ir -ėti vedinių reikšmių atspalviai PK yra tipiniai: pastarosios priesagos vedinys turi mažybinį atspalvį, o -auti vediniai žymi ne tik dažnai kartojamą veiksmą, bet Straipsniai / Articles 57 M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai ir intensyvesnį nei pamatinis žodis. Iš viso PK yra paliudyta 11 lygiaskiemenių kartotinės reikšmės veiksmažodžių: • 3 su priesaga -auti: [dūsauti], [dūsauja], dūsavo (dusawau PK47,19) : dusti, dusta, duso ‘vargti, kamuotis’ LKŽe; klūpauti (kłupauti PK65,20), klūpauja (klupawiame PK26,10), [klūpavo] : klupti, klumpa, klupo ‘pulti ant kelių; kniubti’ LKŽe; [stangauti], stangauja (stangawianciu PK81,20), [stangavo] : stengti, -ia, -ė ‘prieštarauti, priešintis, spirtis, ginčytis’ LKŽe; • 2 su priesaga -ėti: grįžėti (atsigriźieti PK57,24), [grįžėja], [grįžėjo] : gręžti, -ia, -ė ‘kreipti, sukti atgal; atiduoti atgal’ LKŽe; lūkurnėti (lukurnedams PK103,15), [lūkurnėja], [lūkurnėjo] : lūkurti, lūkuria (-a), lūkurė (-o, -iojo) ‘laukti, lūkuriuoti’ LKŽe. Klausimų kelia pastarojo veiksmažodžio priesaga -nėti, nes tokia nėra minima tarp -ėti variantų. Elementas -ngalėtų būti paaiškintas, jeigu vedinys būtų siejamas su, pavyzdžiui, lūkurnoti, lūkurnoja, lūkurnojo, tačiau deverbatyvai su -ėti yra daromi tik iš pirminių veiksmažodžių. • 1 su priesaga -inėti – [pritarinėti], pritarinėja (pritarineia PK111,7), [pritarinėjo] : pritarti, -ia, -ė ‘būti tos pačios nuomonės, sutikti, palaikyti ką’ LKŽe; 2 su pagrindinės priesagos variantu -dinėti: dėdinėti (pridedines PK123,8), [dėdinėja], [dėdinėjo] : dėti, deda, dėjo ‘guldyti, statyti; rasti kam tinkamą vietą, patalpinti; t. t.’ LKŽe; [puldinėti], puldinėja (puldineia PK101,10), [puldinėjo] : pulti, puola, puolė ‘staigiai leistis žemyn, kristi; griūti, virsti; t. t.’ LKŽe; • 3 su priesaga -(i)oti: [lakioti], lakioja (łakioianciu PK79,16), [lakiojo] : lėkti, lekia, -ė ‘greitai judėti, slinkti oru, erdve’ LKŽe; nešioti (neſiotu PK80,8), nešioja (neſioia PK163,22), [nešiojo] : nešti, -a, -ė ‘einant gabenti iš vienos vietos į kitą paėmus, užsidėjus, t. t.’ LKŽe; sekioti (ſekiotu PK108,18), sekioja (ſekioia PK162,23), sekiojo : sekti, -a, -ė ‘eiti, vykti iš paskos, pridurmais; stebėti judantį daiktą, kieno nors veikimą, norint ką išsiaiškinti’ LKŽe. 1.2.2. Lietuvių kalbos mišriojo tipo kartotinės reikšmės veiksmažodžiai įdomūs tuo, jog kitaip nei kauzatyvai, kai kurie iš jų turi priesaginį formantą ne tik bendratyje, bet ir būtajame laike. Nemažai šių veiksmažodžių (pavyzdžiui, minėti) dabartinėje lietuvių kalboje yra vartojami ir kaip lygiaskiemeniai, t. y. jie gali būti priskirti ir lygiaskiemeniams, ir mišriesiems veiksmažodžiams. Keliais atvejais iš PK paliudytų veiksmažodžių formų matyti, kokį modelį – kaip lygiaskiemenį veiksmažodį ar ne – buvo linkęs vartoti šio katekizmo autorius. Mišriojo tipo kartotinės reikšmės deverbatyvų yra kiek daugiau nei lygiaskiemenių – 15: • 3 veiksmažodžiai bendratyje turi -ėti: 2 iš jų esamajame ir būtajame laike turi atitinkamai -i (-ėja), -ėjo (minėti (minekit PK232,8), [mini (-ėja)], ANŽELIKA SMETONIENĖ 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV [minėjo] : minti, mena, minė ‘turėti galvoje, atmintyje, nepamiršti’ LKŽe; kylėti (pakiłekim PK131,10), [kyli (-ėja)], kylėjo (pakiłeiau PK91,3) : kilti, kyla, kilo ‘keltis aukštyn; stotis gulėjus ar sėdėjus; eiti, vykti; t. t.’ LKŽe); 1 veiksmažodis esamajame laike baigiasi -ia (kentėti (kientieti PK159,16), kenčia (-ėja) (kiencianćios 242,11), kentėjo (kienteiey PK147,12) : kęsti, kenčia, kentė ‘jausti, patirti skausmą, nemalonumą, vargą; turėti kantrybės, ištverti’ LKŽe); • 8 mišrieji veiksmažodžiai padaryti su priesaga -yti: [blaškyti], blaško (iszbłaszka PK87,21), [blaškė] : blokšti, bloškia, bloškė ‘lakinti nuo savęs, mesti, sviesti, trenkti; mušti, duoti, kirsti’ LKŽe; [draskyti], [drasko], draskė (draskie PK160,16) : drėksti, dreskia, drėskė ‘jėga imti, traukti, plėšti; paviršiuje rėžius, brūkšnius, brėžti, rėžti’ LKŽe; [kratyti], krato (krata PK88,24), [kratė] : krėsti, krečia, krėtė ‘purtyti; purtant nuberti, numesti; mėtyti; t. t.’ LKŽe; [laužyti], [laužo], laužė (sułauzey PK36,9) : laužti, laužo, laužė ‘lenkiant dalyti į gabalus, atskirti dalį nuo visumos’ LKŽe; [maldyti], [maldo], maldė (numaldimą PK221,6) : melsti, meldžia, meldė ‘labai prašyti’ LKŽe; [plėšyti], plėšo (iszpłesza PK87,20), [plėšė] : plėšti, -o, -ė ‘drėksti nuo paviršiaus, lupti; su jėga traukti šalin; draskyti, ardyti; t. t.’ LKŽe; [raišyti], raišo (rayszo PK88,16), [raišė] ‘apkalbėti’ : rišti, -a, -o ‘kabinėtis prie ko, kabintis, kibti, reikšti pretenzijas’ LKŽe; spaudyti (ne spawditu PK20,13), [spaudo], [spaudė] : spausti, spaudžia, spaudė ‘svoriu, jėga slėgti, sloginti; gniaužti, t. t.’ LKŽe; 3 mišrieji veiksmažodžiai turi -yti variantą -styti: barstyti (iźbarstis PK 44,7), [barsto], [barstė] : berti, -ia, -ė ‘pilti kur (birius daiktus)’ LKŽe; [pjaustyti], [pjausto], pjaustė (appipiaste PK159,2) : pjauti, pjauna, pjovė ‘peiliu ar pjūklu rėžti, atskirti, dalyti į dalis’ LKŽe; [vystyti], [vysto], vystė (iwiste PK158,2) : vyti, veja, vijo ‘vynioti, sukti’ LKŽe; • 1 PK deverbatyvas bendratyje turi -oti, būtajame laikė – -ojo, o esamojo laiko forma yra dvejopa: byloti (biłoti PK79,5), byloja (bylo) (biloia PK4,2; biła PK60,14), [bylojo] : bilti, bilsta, bilo ‘kalbėti, byloti’ LKŽe. 1.3. Rezultatinės būsenos vedinių PK nėra daug – 8. Šios kategorijos deverbatyvai reiškia „rezultatinę veikėjo būseną, kaip jo paties atlikto veiksmo (vyksmo) padarinį“ (DLKG: 399), kitaip tariant, jie reiškia būseną, kuri yra veiksmo, nusakyto pamatiniu veiksmažodžiu, rezultatą. Rezultatyvai PK padaryti su 2 darybos morfemomis – -oti ir -ėti, su kitokiomis priesagomis rezultatyvai lietuvių kalboje ir nesudaromi. Visi PK rezultatinės būsenos reikšmės deverbatyvai išvesti iš savaiminį veiksmą žyminčių pirminių veiksmažodžių. Tik vienas pamatinis žodis yra tranzityvinis pirminis veiksmažodis. Rezultatinės būsenos vedinius galima būtų perfrazuoti su žodžiu būti, pavyzdžiui, gulėti ‘būti atsigulusiam’, juosėti ‘būti apsijuosusiam’. Straipsniai / Articles 65 M. Petkevičiaus katekizmo (1598) deverbatyvai Pakalniškienė Dalia 2019: 1759 metų „Ziwato“ denominatyviniai veiksmažodžiai. – Res Humanitariae 26, 8–36. Pakerys Jurgis 2005: XVI a. Mažosios Lietuvos spaudinių mišriųjų ir priesaginių veiksmažodžių daryba: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Pakerys Jurgis 2006: Dabartinės lietuvių kalbos priesagos -ėti denominatyviniai statyvai. – Baltistica 41(1), 67–86. Pakerys Jurgis 2011: Dabartinės lietuvių kalbos daiktavardinių veiksmažodžių priesagų ir jų pamatinių daiktavardžių kaitybos klasių santykis. – Baltistica 46(2), 271–288. Pakerys Jurgis 2011a: On Derivational Suffixes and Inflection Classes of Verbs in Modern Lithuanian. – Lietuvių kalba 5. Prieiga internete: www.lietuviukalba.lt. Pakerys Jurgis, Rimkutė Erika, Utka Andrius 2012: Lietuvių kalbos denominatyviniai veiksmažodžiai ir greta jų vartojami pamatiniai žodžiai (tekstyno tyrimas). – Darbai ir dienos 58, 81–92. Pakerys Jurgis 2017: On the development of past habitual from iterative in Lithuanian. – Baltistica 52(2), 295–323. Pakerys Jurgis 2019: Periphrastic causative constructions in 16th–17th century Lithuanian. – Baltistica 54(2), 287–315. PK – 1598 metų Merkelio Petkevičiaus katekizmas, Kaunas: Knygų leidimo komisija, 1939. Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Pociūtė Dainora 2000: Prigimties pančiai ar įstatymų laisvė: kai kurie Mikalojaus Daukšos Postilės „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ aspektai protestantų minties kontekste. – Literatūra 38(1), 23–31. Pociūtė-Abukevičienė Dainora 2005: Psalmės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giesmynuose. XVI amžius: nuo Nesvyžiaus katekizmo iki lietuviškųjų Merkelio Petkevičiaus vertimų. – Literatūra 47(1), 29–43. Smetonienė Anželika 2015: Lietuvių kalbos priesaginiai veiksmažodžiai slavizmai ir hibridai (XVI–XVII a. LDK tekstuose): daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Smetonienė Anželika 2016: Slavizmai veiksmažodžiai ir slaviškos šaknies hibridai. – Acta Linguistica Lithuanica 74, 68–88. Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija, 2-asis leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Zigmas 1988: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. ANŽELIKA SMETONIENĖ 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXXIV Deverbatives in the Cathechism of M. Petkevičius (1598) SUMMARY The language of M. Petkevičius’ Catechism (CP) has undergone only fragmentary research and the system of verbs has not been investigated either. This article focuses on suffixed verbs deverbatives, i.e., derivatives from other verbs. All the non-recuring suffixed verbs have been selected and analyzed, i.e., prefixed derivatives were excluded if their forms of non-prefixed verbs are regular and there is no essential difference in their meaning only due to the prefix. More than 300 suffixed verbs were found in the CP. The Catechism contains 80 deverbatives and they comprise 26% of all the suffixed verbs in this source. Their number is smaller than that of denominatives. The CP is a small-volume source but derivatives of four categories of deverbative formation can be identified in it: derivatives of causative, iterative, resultative state and momentive meanings. The category of causative derivation is the most numerous and makes up 56% of all the deverbatives. The second largest category includes iterative derivatives, which makes up 33%. Fewer derivatives were found within the categories of resultative state derivatives (10%) and momentive derivative (1%). Derivation of deverbatives is more complex than that of denominatives because the vowel change in the derivation of verbs is frequent. The vowel change was identified in 40% of all the deverbatives in the CP. The highest percentage of the expression of vowel change is characteristic of derivatives of iterative meaning, particularly with suffixes -yti. The cases of apophony in the CP are rare, the vowel change occurs only in a part of derivative words and is of the irregular character. Įteikta 2020 m. spalio 29 d. ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva anzelika.smet[email protected]