Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai
Full text
262 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV DAIVA ALIŪKAITĖ Vilniaus universiteto Kauno fakultetas ORCID id: orcid.org/0000-0002-4275-9512 Mokslinių tyrimų kryptys: perceptyvioji dialektologija, sociolingvistika, geolingvistika. DOI: doi.org/10.35321/all85-14 TARMIŠKUMO ESTETINĖ VERTĖ: PAPRASTŲJŲ KALBOS BENDRUOMENĖS NARIŲ VAIZDINIAI The Aesthetic Value of Dialectality: Images of Ordinary Language Community Members ANOTACIJA Straipsnyje plėtojamas tarmėtyros diskursas, skirtas tarmiškumo estetinei vertei interpretuoti. Pristatomo tyrimo tikslas – atliekant emic, t. y. paprastojo kalbos bendruomenės nario, naratyvo analizę, įvertinti tarmiškumo estetinę vertę, vertės savarankiškumą ir sąsajas su kitais tarmiškumo parametrais. Empirinis pagrindas svarstyti tarmiškumo estetinės vertės klausimą yra 8 tekstų-stimulų, reprezentuojančių skirtingas regiolektines raiškas, percepcijos ir vertinimo duomenys, gauti 21 regioniniame punkte ir 3 didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) vykdant perceptyviosios dialektologijos tyrimą. Straipsnyje pirmiausia sukuriama teorinė ir metodologinė prieiga percepcijos duomenims vertinti. Pristatomos etic, t. y. tyrėjo, tradicijos kodų estetiškumą konceptualizuojančios ir pagrindžiančios hipotezės. Atlikus tekstų-stimulų patrauklumo įverčių analizę formuluojamos apibendrinamosios įžvalgos dėl patrauklumo įverčių priklausomybės nuo bendrinės kalbos veiksnio formuojantis tarmiškumo vaizdiniams, taip pat patrauklumo įverčių sąsajos su kalbinės gimtinės kodo percepcija. ESMINIAI ŽODŽIAI: estetinė vertė, tarmiškumas, regiolektas, emic naratyvas, perceptyvioji dialektologija.
Straipsniai / Articles 263 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai ANNOTATION The article focuses on the discourse of dialectology aimed at the interpretation of the aesthetic value of dialectality. The aim of the research is to evaluate the aesthetic value of dialectality, the independence of the value and its connections with other parameters of dialectality through the analysis of the narrative of emic, i.e., an ordinary language community member. The perception and evaluation data of eight texts-stimuli representing different regiolectal expressions, which were collected in 21 regional points and three cities (Vilnius, Kaunas and Klaipėda) in the course of the study of perceptual dialectology, constitute the empirical basis for the consideration of the aesthetic value of dialectality. First of all, the article creates a theoretical and methodological approach for the evaluation of the perception data. It presents etic, i.e., the researcher’s, hypotheses conceptualizing and substantiating the aesthetics of the codes of tradition. After analysing the evaluations of attractiveness of the texts-stimuli, the generalizing insights are drawn concerning the dependence of the evaluations of attractiveness on the factor of the standard language in the formation of the images of dialectality as well as the connections between the evaluations of attractiveness and the perception of the code of linguistic homeland. KEYWORDS: aesthetic value, dialectality, regiolect, emic narrative, perceptual dialectology. ĮVADAS Straipsnio objektas – tarmiškumo estetinė vertė. Taigi straipsnyje siekiama nagrinėti tarmiškumo estetinius matmenis. Siekis nagrinėti tarmiškumo estetinius matmenis suponuoja tam tikrus uždavinius: 1) pirmiausia sukuriamas teorinis atliksimos analizės fonas – komentuojamos ir kritiškai įvertinamos kalbinių nuostatų paradigmos darbuose plėtojamos kalbų ir variantų percepciją ir vertinimą aiškinančios hipotezės, 2) tiriamojoje straipsnio dalyje atliekama nuosekli empirinės medžiagos – tekstų-stimulų percepcijos duomenų – analizė. Tiriamoji medžiaga sukaupta 2017–2019 m. vykdant perceptyviosios dialektologijos (PD) projektą „Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas“1. Pažymėtina, kad PD projekto medžiaga grindžia labai įvairius tarmiškumo ir netarmiškumo naratyvus (tiriamojo PD instrumento (29 klausimų ir užduočių anketos) 1 Projektą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
DAIVA ALIŪKAITĖ 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV dalykinę sandarą žr. 1 pav.2). Taip nutinka, nes PD metodologinė paradigma užtikrina paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos atvėrimą. 1954 m. Kennetho Pike’o (plg. Headland 1990: 15) suformuluota etic ir emic, arba objektyviosios ir subjektyviosios perspektyvų, skirtis yra susijusi su dviem pasaulio matymo ir prasmės konstravimo būdais (Victor de Munck 2009: 35–37 – cit. iš: Butkus, Šeškus 2010: 79; daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 27–29, 49–58); pirmuoju atveju kokio nors objekto, reiškinio, aplinkos ir kt. prasmę iš šalies konstruoja svetimas (ekspertas) stebėtojas ir vertintojas; antruoju – prasmės konstruotojo vaidmenį atlieka savas (paprastasis kalbos bendruomenės narys) (taip pat žr. Iannàccaro, Dell’Aquila 2001: 265– 280; Cramer 2018: 62–79; Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 27–29, 49–58). Taigi straipsnyje plėtojamo tarmiškumo estetinės vertės diskurso empirinis pamatas yra emic naratyvas, rekonstruojamas susisteminus PD tyrimo 8 tekstų-stimulų percepcijos ir vertinimo užduoties, daugiausia tekstų-stimulų patrauklumo, duomenis. 1 PAV. Projekto „Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas“ tiriamojo instrumento dalykinė sandara 2 Pavyzdžiui, remiantis projekto medžiaga analizuotas objektyvusis tarmiškumas (Aliūkaitė 2019: 63–91); tarmiškumo tvarumas didmiesčiuose ir regionuose (Aliūkaitė 2020: 85–100; 2020a: [1–20]); svarstytas vietų tarmiškumo ir netarmiškumo klausimas (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2019: [1–22]); vertinti kalbinių gimtinių vaizdiniai (Geržotaitė 2019: [1–25]); be to, projekto medžiaga paskatino ir teorinių tarmėtyros klausimų svarstymą, pavyzdžiui, konceptualizuota tarminių požymių ir tarmiškumo žymenų skirtis (Mikulėnienė 2019: 52–62). Bene išsamiausias PD diskursas, remiantis projekto medžiaga, plėtotas kolektyvinėje monografijoje (Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020), vis dėlto ir jis pristato tik dalį PD tyrimo rezultatų.
Straipsniai / Articles 265 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai 8 tekstų-stimulų tekstynas apėmė 14–19 sekundžių spontaniško kalbėjimo fragmentus, atstovaujančius regiolektinių zonų variantams: A tekstas-stimulas3 – pietų aukštaičių regiolektui; B tekstas-stimulas4 – žemaičių regiolektui; C tekstas-stimulas5 – šiaurinių vakarų aukštaičių regiolektui; D tekstas-stimulas6 – pietų aukštaičių regiolektui; E tekstas-stimulas7 – žemaičių regiolektui; F tekstas-stimulas8 – vakarinių rytų aukštaičių regiolektui; G tekstas-stimulas9 – pietinių vakarų aukštaičių regiolektui; H tekstas-stimulas10 – rytinių rytų aukštaičių regiolektui. Būtina pridurti, kad regiolektų – regioninių kalbos atmainų, išplitusių teritorijoje apimančioje kelių geolektų plotą – tarminiai skirtumai dažniausiai išryškėja tik per tretinius blankiuosius požymius, kurie tiek etic (t. y. kalbininkų) naratyvuose, tiek paprastųjų kalbos bendruomenės narių tarmiškumo požiūriu paprastai apibūdinami kaip labai neryškūs (plg. Taeldeman 2005: 233–248; Aliūkaitė 2009: 160–187; Aliūkaitė, Mikulėnienė 3 A teksto-stimulo fragmentas: ˈmɑˑʒɑs | kɔmˈpɑˑkjtjɪʃkɑs |grɑˈʒʊs | ˈmjɪɛstɑs || lɑˈbɐˑ smɑˈgʊ | nʲɛs‿ˈkʊřˑ‿tjɪk nʊɛɪˈnjɪ | ʋʲɪˈsʲɪ pɑˈʒʲîːstɑmʲɪ | tʊˈrʲɪ sʊ‿ˈkʊɔ pɑʃjnjɛˈkjêːt || dʲʋʲɪ | ˈtʲrʲːs mjɪˈnʊtjeˑs | ɪr‿ˈtʊ | jɛʊ‿ˈtʲæˑ | kʊr‿tɑʊ‿ˈrʲɛˑkʲæ || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 132). 4 B teksto-stimulo fragmentas: lɑbɐɪ‿ˈgʲrʲɛˑt | sʊ‿ˈtː | sʊ ˈgrʊpʲɛ | sʊsʲɪdrɒʊˈgɑˑʊom‿ɪr | ɪr‿ˈʋʲɪsɑ ˈkʲɪtɑ || ˈtɑs ˌʊnʲɪʋʲɛrʲsʲɪˈtʲɛts | ˈprûɔtɑ ʲɛˈpʲrʲɪdʲɛd || ˈɑˑɪʃkʊ | ˈtʊ ɪʃʲsʲɪˈlɑˑʋʲɪnʲɪ | ˈtʲɛˑ | ˌʋʲɪsɑˈpʊsʲɪʃkɐɪ‿dɒʊ | bʲɛt‿ɪr‿tɐˑ | ˈjɛɪgʊ tʊ‿ˈtʲɛˑ | ˈprːtɑ ˈnʲɛtʊrʲɪ || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 132). 5 C teksto-stimulo fragmentas: kʲɛˈlʲoːnʲɛs | pɑˈmêːgɒʊ | ˈnʲɛs | ˈlɑbɐɪ‿dɒʊk kʲɛˈlʲæˑʋom || ˈɛsʊ | ˈɛsʊ | ɪr‿pɑˈtʲɪ | ɔrgɑnʲɪˈzɑˑʋʊs | ˈsɑʋo ˈgrʊpʲɛɪ | ɛ‿ˈɛsʊ pʲrʲɪsʲɪˈdêːjʊs‿ɪr | pʲrʲɪɛ‿kʲɪˈtˑ [ˈɛˑnɑnʲtʃʲʊ] || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 132). 6 D teksto-stimulo fragmentas: ˈpɑˑʋʲiˑʒʲdʒʲʊɪ | bɑnʲˈdʲɛˑlʲeˑ | sʊ‿ˈkɔkɔsʊ ˈɪřˑ | ˈɪřˑ ʃɔkɔlɑˈdʊ | tɐɪ‿ˈbûːtuˑ | ɑʃtʊɔnʲæzʲˈdʲɛˑʃʲɪm ˈtsɛˑtuˑ | bʲɛt‿ˈdɑˑr mɐɪˈʃʲæˑlʲɪs | tɐɪ‿pʲɛŋʲˈkʲɪ‿ˈtsʲɛˑtɐɪ || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 133). 7 E tekstas-stimulas: poˑ‿ˈkʲɛtʊrʲuˑ ˈpɑˑmokuˑ | ˈboˑʊo ˈmôːkʲɪtojɛms rʲɛŋʲgʲɪˈnʲˑs || ˈkʲɪtʲɪ ˈʋɐɪkɐɪ ˈtʲɛn | dɐɪˈnɑˑʊɑ | ˈgrôːjɛ || ˈbʲɛt ɪɛʊ‿ˈmʲɛˑs |ˈʋʲɪskɑ ˌrʲɛgʊˈlʲûɔɪɛm || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 133). 8 F tekstas-stimulas: ˈʋʲɪsʊr ˈɛiˑnʲɪ | ɪr‿ˈʋʲɪsʊr ˈpʲîˑlnɑ | ˈʋʲɪsʊ | ʋʲɪˈsˑ ʒmoˈnʲˑ | ʋʲɪsoˈkʲuˑ | ɪʃ‿ʋʲɪˈsˑ ʃɑˈlˑ || o‿ˈtʃʲæ lʲɛtʊˈʋːɪ | tʲɪɛ‿ˈpɑˑtʲɪs lʲɛˈtuˑʋʲɛɪ | ɪr‿ˈlɑbɐɪ ˈtʊkʲæ | ˈuˑʒdɑrɑ ˈmɑːsʲtʲɪmɑ | ˈpɑˑtʲɪs lʲɛˈtuˑʋʲɛɪ ˈtuˑrʲɪ || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 133). 9 G tekstas-stimulas: ˈmjêːkstɑ ˈʒʋɑˑkjæ | pɑsjɪˈdjɛkt | rɔˈmɑˑnjtjɪʃkɐɪ | ɪr‿ˈmjɛˑs | tjɛn‿ˈtʊrjɪm | ʋjɪs‿pɑsjɪˈpʊɔʃʊsjoˑs | ɛgˈlʊtjæ | kɑˈlʲːdoˑm | tɑː ˈtôːkjæ | ˈmɑˑʒɑ | djɪrjpjˈtjɪnjæ || tɐɪ‿ˈʋɑ || tɐɪ‿tɐɪp‿ˈgɑˑʋoˑsjɪ | kɑ‿tɑ‿ˈʒʋɑˑkjɪ | ˈbʊʋo | ʃɑˈljæ toˑs‿ɛgˈlʊtjeˑs || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 134). 10 H tekstas-stimulas: ˈmôːkomjes | rjɪˈkjʊɔtjɛs | ˈmôːkomjes | sɒʊˈgɒʊˑs ˈɛljgjɛsjo | ˈʃjʋjɛjˑtʃjæm ʋjɪˈsɑs | ʋɑljˈsjtjîːbjɪnjɛsj ʃjʋjɛnjˈtjɛs || ˈsɑˑʋo ʃjʋjɛnjˈtjɛs | ˈtɐˑ | ɪkʊˈrjiˑmɑs ˈmûːsʊ | ɑt‿ˈɑtsʲɪkʊrjiˑmɑs || pjrjɪɛʃ‿ˈkɑˑrɑ‿jɛʊ | ˈbuˑʋo pjɪrjˈmʲîɛjɪ ʃɒʊˈljɛˑ || (daugiau žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė, Čepaitienė, Brazaitienė 2020: 134).
DAIVA ALIŪKAITĖ 266 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 2014: 257–262; Mikulėnienė 2019: 51–62). Taigi tokie tekstai-stimulai yra ypač parankūs percepcijos tyrimams. Tyrime iš viso dalyvavo 1064 vienos amžiaus grupės (t. y. 1–4 klasių gimnazistai) tiriamieji iš skirtingo tarminio pamato punktų (žr. 2 pav.). 2 PAV. Projekto „Regioninių variantų ir tariamosios bendrinės kalbos (kvazistandarto) sklaida XXI amžiaus pradžioje: percepcinis tyrimas“ punktai Apibendrinant teorines ir metodologines straipsnyje pristatomo tyrimo nuostatas, pasakytina, kad medžiagos kaupimo etapu, vykdant kalbinių nuostatų ir variantų percepcijos eksperimentą, vadovautasi PD paradigmos teorinėmis ir metodologinėmis prielaidomis, t. y. PD eksperimento dalyviai yra paprastieji kalbos bendruomenės nariai; tyrimo dalykinis turinys (žr. 1 pav.) aprėpia tipinius PD tyrimo elementus (plg. mentalinio žemėlapio užduotis, tekstų-stimulų percepcija, kt. – žr. 1 pav.); PD eksperimentai organizuoti skirtingo tarminio pamato punktuose (žr. 2 pav.); PD klausimyne tyrimo klausimai ir užduotys sukonstruotos įtraukiant ir atsakymų parinktis, ir semantinio diferencialo skales, ir pieštinius žemėlapius. Dalykinių klausimų įtrauktį grindžia tam tikra teorinė argumentacija, pavyzdžiui, tekstų-stimulų panašumo į bendrinę kalbą vertinimo užduotį pirmiausia grindžia Danielio Longo išplėtota kvazistandarto samprata (Long 1996: 118–135). Šio straipsnio diskusiniam klausimui svarstyti svarbiausią užduotį – tekstų-stimulų patrauklumo vertinimą – grindžia ne tik tipinio PD tyrimo modelio išpildymo sąlyga, t. y. variantų patrauklumo vertinimas yra vienas iš Denniso R. Prestono perceptyviojo tyrimo modelio penkių komponentų (Preston 1999: XXVI–XXIX; Preston 2018: 177–203), bet ir bent kelios variantų percepciją ir vertinimą aiškinančios, o tam tikra prasme netgi
Straipsniai / Articles 267 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai naiviuosius variantų konceptualizacijos (emic požiūriu) modelius apibendrinančios hipotezės, pavyzdžiui, normų sklaidos hipotezė (angl. the norm driven hypothesis) (Bezooijen 2002), primestų normų hipotezė (angl. the imposed norm hypothesis) (Giles, Bourhis, Lewis, Trudgill 1974) ar socialinių konotacijų hipotezė (angl. social connotations hypothesis) (Trudgill, Giles 1978) ir kt., kurių nuoseklesnė išsklaida teorinėje dalyje, taip pat pristatant tyrimo rezultatus ir tampa šio straipsnio kritine prieiga, sujungiant etic perspektyvos variantų estetinių įverčių interpretaciją su emic naratyvu. 1. KALBŲ ESTETIKOS MITAS IR JO DEKONSTRUKCIJA: EMIC IR ETIC NARATYVŲ SĄSAJA Tarmiškumo estetinės vertės diskursas neatsietinas nuo kalbų estetinės vertės diskurso. O pastarojo kritinė refleksija išplėtota ir etic paradigmoje. „Italų kalba yra graži, vokiečių – bjauri“11 – taip etic paradigmoje yra verbalizuojamas vienas iš vadinamųjų mitų apie kalbas (ar variantus) ir jų skirtis, konkrečiai – apie estetinius kalbų pranašumus ar trūkumus, kitaip – vadinamasis kalbų hierarchizavimo pagal estetiką mitas12. Howardas Gilesas ir Nancy Niedzielski taip pat pavadintame straipsnyje moksliniais argumentais bando paneigti šį mitą, tiksliau – dekonstruoti kalbos ar jos variantų vertinimą iš vidaus (emic perspektyva), parodant kalbos ar jos varianto estetinių verčių sąrajas su kitomis kalbos ar jos varianto vertėmis, kurios ne tik paaiškina estetinę vertę, bet ir sukuria prielaidas kompleksinei kalbos ar jos variantų analizei atlikti. Taigi H. Gilesas ir N. Niedzielski kalbų estetinių verčių mitą dekonstruoja per iliustratyvias prigimtinės vertės hipotezės (angl. inherent value hypothesis)13 ir socialinių konotacijų hipotezės (angl. social connotations hypothesis) sampratų aptartis (daugiau žr. Giles, Niedzielski 1998: 85–93). Pastarosios hipotezės suformuluotos aštuntajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje (žr. Giles, Bourhis, Lewis, Trudgill 1974; Giles, Bourhis, Davies 1979; Trudgill, Giles 1978), 11 Originali mito verbalizacija „Italian is Beautiful, German is Ugly“ (Giles, Niedzielski 1998: 85–93). 12 Pridurtina, kad variantų estetines skirtis kaip diskriminuojantį bruožą verbalizuoja dar vienas kalbų mitas, pirmiausia atkreipiantis dėmesį į kalbų variantų kokybines skirtis – Pietuose [JAV pietuose] ir Niujorko mieste anglų kalba yra labai prasta (originali mito verbalizacija „They Speak Really Bad English Down South and in New York City“. Šį mitą kaip tik ir dekonstruoja šiuolaikinės PD paradigmos pagrindėjas D. R. Prestonas (1998: 139–149). 13 Dėl prigimtinės vertės hipotezės taip pat žr. Giles, Bourhis, Davies 1979: 589–596.
DAIVA ALIŪKAITĖ 268 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV siekiant pristatyti kritinį kalbos variantiškumo percepcijos ir vertinimo modelį. Prigimtinės vertės hipotezė konceptualizuoja ir pagrindžia kalbos (jos variantų ar paskirų garsų) prigimtinę estetinę charakteristiką. Kitaip tariant, prigimtinės vertės hipotezė nusako, kad X kalbos ar jos varianto estetinę kvalifikaciją lemia X kalbos ar varianto inherentinės (šiuo atveju – estetinės) charakteristikos. Jei X kalbos (ar varianto) inherentinės estetinės charakteristikos yra teigiamos, tai ir X kalbos (ar varianto) estetinė kvalifikacija bus teigiama (be kita ko, variantas paklius į aukščiausią poziciją kalbos variantų hierarchijoje – pavyzdžiui, taps standartinis, viešas ir pan.); jei X kalbos (ar varianto) inherentinės estetinės charakteristikos yra neigiamos, tai ir X kalbos (ar varianto) estetinė kvalifikacija bus neigiama. Kategorijos ‘teigiama’ ar ‘neigiama’ šiuo atveju bendravardiklina visą spektrą galimų estetinių kvalifikacijų. Reikia pridurti, kad vieni pirmųjų tyrimų, kuriuose įtrauktos paprastųjų kalbos bendruomenės narių vertinamosios reakcijos, aprėpiančios ir estetinį turinį (t. y. kaip maloniai ar nemaloniai tam tikras akcentas skamba), plėtoti nuo 1970 m. vieno iš kalbų estetikos „mito dekonstruktoriaus“ H. Gileso. Tirti anglų kalbos variantai (pavyzdžiui, Jorkšyro, Birmingemo, Škotijos anglų ir kt.), tiksliau – skirtingos jų vertės paprastųjų bendruomenės narių požiūriu (žr. Giles 1970: 211–227). Kitaip – kaupiant emic perspektyvos duomenis formuotas pagrindas kritiniam kalbų (jos variantų) estetinės vertės naratyvui. H. Gileso ir kolegų (Giles, Bourhis, Trudgill, Lewis 1974; Giles, Bourhis, Davies 1979; Trudgill, Giles 1978) atliekama kritinė kalbos variantų percepcijos, vertinamųjų reakcijų (taip pat ir dėl variantų estetikos) duomenų, gautų integruojant tiek vadinamąjį „kaukės“ (angl. matched-guise) metodą14, tiek skirtingas variantų reitingų skalių technikas, analizė atskleidė prigimtinės vertės hipotezės ribotumus. T. y. paprastieji kalbos bendruomenės nariai, nemokantys kalbų, kurių tekstai-stimulai būdavo įtraukiami į percepcijos užduotis, nenuvertindavo skirtingų tos pačios kalbos variantų tekstų-stimulų – pavyzdžiui, per 1974 m. tyrimą 46 britų studentams vertinant du graikų kalbos dialektus (prestižinį Atėnų ir Kretos) neišryškėjo jokių statistiškai reikšmingų šių dialektų įverčių pagal įvairius parametrus (tarp jų ir estetikos) skirtumų (Giles, Bourhis, 14 „Kaukės“ metodo esmė – tekstus-stimulus realizuoja (skaito ar įkalba) tas pats asmuo (vadinamoji kaukė), apie kurį tiriamieji neinformuojami, taip skirtingomis atmainomis realizuoto kaukės teksto-stimulo vienokie ar kitokie (diferencijuoti) įverčiai tampa pagrindu nustatyti atitinkamos atmainos vietą kokioje nors atmainų hierarchijoje, pavyzdžiui, estetinių verčių. Pridurtina, kad pagal 1960 m. Kanados socialinio psichologo Wallace’o E. Lamberto ir jo komandos sukurtą metodą tiriamieji klausydami žodinių stimulų vertina kalbėtojų asmenines, socialines ir kitas savybes, taigi etic naratyvas dėl vienokių ar kitokių atmainos įverčių iš esmės yra rekonstrukcinis, kita vertus, kaip pažymi H. Gilesas (1970: 213), taip yra išsiaiškinamos necenzūruotos nuostatos (angl. ‘uncensored’ attitudes).
Straipsniai / Articles 269 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai Lewis, Trudgill 1974: 407–408). Tokios tendencijos tyrėjus paskatino plėtoti ir tvirtinti vadinamąją primestų normų hipotezę (angl. the imposed norm hypothesis), konceptualizuojančią ir tam tikra prasme pagrindžiančią kalbos (jos variantų ar paskirų garsų) pridėtinės estetinės vertės charakteristiką, kitaip – kalbos patrauklumas arba nepatrauklumas „kuriasi“, „steigiasi“ už kalbos (materijos) ribų. Primestų normų hipotezė paaiškina, kad vienas variantas (paprastai standartas) viršenybę kaip maloniausias prieš kitus variantus įgyja dėl kultūrinių normų (Giles, Bourhis, Lewis, Trudgill 1974: 406), kitaip – socialinis statusas veikia malonaus varianto vaizdinio įsitvirtinimą bendruomenėje. Vieno varianto viršenybė (taip pat ir estetinės vertės) prieš kitus variantus randasi ne dėl inherentinių charakteristikų, bet dėl įsisteigusio ir perduoto / perimto žinojimo apie kalbą (variantą), todėl hierarchizuoti kalbas ir jų variantus gali kalbos mokovai arba, kaip pasakytų Gladis Massini Cagliari – gimtakalbiai poliglotai (Massini-Cagliari 2004: 3–2315). Žinoma, daugiakalbiame pasaulyje primestų normų spaudimas patiriamas ne tik dėl vienos kalbos variantų, bet ir dėl skirtingų kalbų, pavyzdžiui, paprasti kalbos bendruomenės nariai žino, yra perėmę skirtingus lingua franca vaizdinius. Kiek patikslintas ir išplėtotas primestų normų hipotezės variantas ir yra jau minėta socialinių konotacijų hipotezė, tapusi kritine perspektyva kalbų estetikos mitui dekonstruoti. Peteris Trudgillis ir H. Gilesas, tikslindami primestų normų hipotezę, įtvirtinusią nuostatą, kad kalbos (ar varianto) patrauklumas ar nepatrauklumas „kuriasi“ už kalbos ribų, akcentavo, kad sprendimai dėl kalbos estetikos yra socialinių konotacijų komplekso (angl. a complex of social connotations) rezultatas. Terminas ‘socialinis’ jų teorijoje aprėpia ne tik statusą ar socialinę klasę. Reikšminga tai, kad tyrėjai pažymi, jog net ir tos pačios bendruomenės narių percepcija gali skirtis, nes jiems vieni ar kiti variantai gali turėti skirtingas socialines konotacijas (daugiau žr. Trudgill, Giles 1978: 180–190). Be to, socialinių konotacijų hipotezė paaiškina paprastųjų kalbos bendruomenės narių nedichotomišką standartinio kalbos varianto ir nestandartinių kalbos variantų percepciją ir vertinimą. Pavyzdžiui, regioniniai akcentai (angl. regional accents) vertinami pozityviau negu miestų akcentai (angl. urban accents) (Bezooijen 2002: 14). Taip nutinka todėl, kad regioninių akcentų realizuotojai siejami su patrauklesniu gyvenimo būdu ir aplinka, taigi tokia socialinė (kontekstinė) informacija (arba socialinių konotacijų kompleksas) „kuria“ vertę ir pan. 15 Įžvalgą dėl gimtosios kalbos poliglotų formuluoja Gladis Massini-Cagliari. Mokslininkė, tyrusi kalbinę situaciją Brazilijoje – analizavusi portugalų kalbos ir 200 kitų gyvuojančių kalbelių (tarp kurių 170 vietinių kalbelių-dialektų) santykius, teigia, kad kiekvienas gimtakalbis išmokęs savo kalbą, išmoksta skirti ir savo kalbos variantus, taigi kiekvienas kalbėtojas būtinai yra gimtosios kalbos „poliglotas“.
DAIVA ALIŪKAITĖ 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Grįžtant prie kalbų patrauklumo vs bjaurumo mito „Italų kalba yra graži, vokiečių – bjauri“, galima teigti, kad iš prigimtinės vertės hipotezės perspektyvos apibendrintina, kad italų kalbai yra suteikiama gražiõs kalbos kvalifikacija, nes šios kalbos inherentinės charakteristikos yra grãžios, patraũklios (pavyzdžiui, skambesys, ritmiškumas, galų gale – garsai), vokiečių kalbos – atvirkščiai. Iš socialinių konotacijų hipotezės perspektyvos – italų kalbai gražiõs vertę, o vokiečių kalbai bjauriõs vertę kuria socialinių konotacijų kompleksas. Į konkrečias konotacijas nesigilinsime, juolab kad ir pats kalbų gražumo ir bjaurumo mitas tarp paskirų kalbų bendruomenių narių gali būti verbalizuojamas paminint ir kitas kalbas, pavyzdžiui, prancūzų kalba yra graži, kinų – bjauri; ir pan. Kaip viename iš naujausių darbų, skirtų užsienio kalbų mokymosi motyvacijai nagrinėti, įvertinant tai, kokį poveikį svetimųjų kalbų mokymuisi turi kalbos garsinė struktūra ir socialiniai stereotipai, pažymi Susanne M. Reiterer, Vita Kogan, Annemarie Seither-Preisler ir Gašperis Pesekas (2020: 168), daugelis „nemalonių“ (angl. unpleasant) kalbų dažnai suvokiamos kaip tokios dėl esamų ar buvusių socialinių ir politinių stigmų. Taigi esminė kalbamųjų hipotezių skirtis – estetinę kalbos vertę kuria kalba arba estetinę kalbos vertę kuria tai, kas nėra pati kalba, bet tai, kas yra apie ir aplink kalbą. Žinoma, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad yra sudėtinga atskirti, pavyzdžiui, fonetinių ypatybių poveikį percepcijai ir vienokiems ar kitokiems įverčiams nuo kalbos (ar varianto) sociokultūrinės auros (angl. socio-cultural aura), t. y. kalbėtojų ir kalbos istorijos, poveikio kalbos (ar varianto) percepcijai. Kaip samprotauja V. V. Kogan ir S. M. Reiterer (2021: 2), pavyzdžiui, prancūzų kalba gali pasirodyti graži dėl aukšto vokalinio indekso (angl. vocalic index), t. y. kas antras garsas prancūzų kalboje yra balsis, kita vertus, estetinius įverčius gali lemti prancūzų kalbos sociokultūrinė aura, apimanti ir Eliziejaus laukus, ir kvapnų vyną, ir A. Diumas romanus. 3 PAV. Renée van Bezooijen hipotezių modelis (sukurta autorės – D. A.)
Straipsniai / Articles 277 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai tiriamųjų vertinimu, yra 4,26 balo, o patrauklumas – 4,46 balo. Tokius įverčių vidurkius lemia tai, kad tiriamieji 7 arba 6 balais šio teksto-stimulo gražumą vertino dažniau: 12,36 proc. visų tiriamųjų įvertino tekstą kaip labai gražios kalbos tekstą ir skyrė 7 balus, 16,63 proc. – 6 balus. Panašumas į bendrinę kalbą vertintas kritiškiau – 7 balais vertino 5,52 proc. visų tiriamųjų, 6 balais – 12,94 proc. Tokios pačios ir vakarinių rytų aukštaičių regiolektui atstovaujančio F teksto-stimulo įverčių skirčių priežastys. Kiek kitokia šiaurinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojančio C teksto-stimulo percepcija. Šio teksto-stimulo panašumą į bendrinę kalbą 7 balais įvertino 6,46 proc. visų punktų jaunuolių, 6 balais – net 21,18 proc. Estetiškumo percepcijos rezultatai griežtesni – kaip labai gražios kalbos tekstas, skiriant 7 balus, C tekstas-stimulas įvertintas 4,48 proc. jaunuolių. Prie 6 balų semantinio diferencialo skalėje savo vertinimą žymėjo 12,68 proc. tiriamųjų, be to, minimalius 1 arba 2 balų patrauklumo įverčius skyrė 16,59 proc. jaunuolių, išreikšdami nuostatą, kad jiems teksto-stimulo kalba yra labai negraži. Kad šiaurinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojantis tekstas-stimulas visai nepanašus į bendrinę kalbą semantinio diferencialo skalėje atskleidė 7,98 proc. tiriamųjų, pažymėdami 1 arba 2 balus. Vis dėlto tokios skirtys pirminės prielaidos dėl šių dviejų parametrų (panašumo į bendrinę kalbą ir patrauklumo) priklausomybės nekeičia. Kitaip – teksto-stimulo panašumas į bendrinę kalbą, tiksliau – jaunuolių turimą bendrinės kalbos vaizdinį, veikia ar net lemia tekstų-stimulų hierachizavimą pagal patrauklumą. Šią įžvalgą dar labiau tvirtina tiriamųjų teikiami komentarai – jaunuoliai neretai vienokį ar kitokį teksto-stimulo įvertį grindžia panašumo ar nepanašumo į bendrinę kalbą argumentais. Taigi galima pasižiūrėti, kaip šių tekstų-stimulų patrauklumas konceptualizuojamas per ryšį su bendrine kalba. Galima palyginti rytinių rytų aukštaičių raiškai atstovaujančio H teksto-stimulo (įvertinto kaip panašiausio į bendrinę kalbą), pietų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojančio D teksto-stimulo (įvertinto kaip patraukliausio) ir žemaitiškojo B teksto-stimulo (įvertinto ir kaip nepanašiausio į bendrinę kalbą, ir kaip nepatraukliausio) patrauklumą ar nepatrauklumą, taip pat palyginimui – panašumą ar nepanašumą į bendrinę kalbą, grindžiančius emic naratyvo, rekonstruojamo iš jaunuolių atvirųjų komentarų, fragmentus (žr. 2 lentelė).
DAIVA ALIŪKAITĖ 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 6 PAV. Tekstų-stimulų (ne)panašumo į bendrinę kalbą ir (ne)patrauklumo vertinimo sąsaja
Straipsniai / Articles 279 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai 2 LENTELĖ. Patrauklumo ir panašumo į bendrinę kalbą įverčių argumentai (pavyzdžiai) Tekstas-stimulas Tiriamasis Panašumo į bendrinę kalbą įvertis Įverčio argumentas Patrauklumo įvertis Įverčio argumentas B tekstas-stimulas Al_V16 3 balai kitaip žymiai tariama 3 balai nelabai graži, nes nėra panaši į bendrinę Klp_M07 4 balai yra „nukandamos“ galūnės žodžių 5 balai kalba nėra panaši į bendrinę Šl_M02 3 balai labai keistai taria, kirčiuoja 3 balai nepanaši į bendrinę, keista Tl_M21 3 balai trumpina galūnes, nekirčiuoja taisyklingai žodžių 3 balai graži tik bendrinė kalba D tekstas-stimulas An_M09 4 balai nes taisyklingai taria 5 balai nes man gražu, bendrinė tokia Klp_V04 7 balai nes labai taisyklinga 7 balai nes panašu į bendrinę Kn_M11 5 balai vienodi žodžiai 6 balai panaši į bendrinę kalbą Ps_M22 6 balai galūnių tarimas truputį skiriasi nuo bendrinės 6 balai nedaug trūksta iki bendrinės kalbos identiškumo H tekstas-stimulas Klp_M06 6 balai kirčiuojama o 7 balai nes panaši į bendrinę Mžk_V14 7 balai labai gražu 7 balai panašu į bendrinę Vrn_V11 7 balai mano manymu, čia bendrinė 6 balai nes bendrinė Tl_M25 5 balai dauguma žodžių skambėjo panašiai į bendrinę k. 6 balai nes gana panaši į bendrinę Pridurtina, kad tokie tarmiškumo įverčiai pagrindžia ne tik primestų normų (taip pat normų sklaidos) ar socialinių konotacijų (taip pat konteksto) hipotezes. Kaip minėta, PD paradigmos R. van Bezooijen panašumo hipotezė paaiškina palankesnius kalbos ar kodo panašaus į standartinę (bendrinę) kalbą vertinimus (Bezooijen 2002: 15), taigi tiriamųjų emic naratyvo fragmentai, kuriuose
DAIVA ALIŪKAITĖ 280 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV išryškėja vertinamosios nuostatos turinys – gražu, nes panašu į bendrinę kalbą, negražu – nes nėra panašu į bendrinę kalbą (žr. 2 lentelę) – parodo olandų tyrėjos panašumo hipotezės universalumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tekstų-stimulų estetikos įverčiai dažnai argumentuojami per taisyklingumo ir netaisyklingumo perspektyvą. Taisyklingumo matmuo etic naratyvuose pirmiausia asocijuojamas su bendrine kalba. Emic naratyvui būdinga nesavarankios, bet tam tikru aspektu holistinės nuostatos, t. y. integruojančios kelių sąlygų išpildymą, raiška. Viena iš svarbesnių sąlygų – taisyklingumas: gražu, nes taisyklinga (žr. 3 lentelė). Šis ryšys (gražumo ir taisyklingumo) etic naratyvuose, kuriuose vienaip ar kitaip operuota paprastųjų kalbos bendruomenės narių informacija, užsimintas netgi anksčiau nei pradėti plėtoti nuostatų tyrimai. Pasak Samu Imre (1963 m.) – tradicinės tarmėtyros atstovo, vengrų kalbos atlaso rengėjo, konceptai „taisyklinga kalba“ ir „graži kalba“ tiriamųjų metalingvistinių komentarų lygmeniu yra beveik neatskiriamas dalykas (cit. iš Kontra 2002: 206). 3 LENTELĖ. Patrauklumo įverčių argumentų pavyzdžiai Tekstas-stimulas Tiriamasis Patrauklumo įvertis Įverčio argumentas A tekstasstimulas Al_V07 6 balai taisyklingai kalba Jnš_V29 6 balai taisyklingai kalba Jrb_V05 6 balai nes taisyklingai beveik kalba Tl_M21 5 balai nes kalba taisyklingai pakankamai B tekstasstimulas An_V04 2 balai netaisyklingai kirčiuoja Krtn_M06 1 balas netaisyklinga kalbėsena Mrj_M16 3 balai netaisyklinga kalba Pn_M06 2 balai kalbama labai netaisyklingai C tekstasstimulas Šk_M08 6 balai gražiai, taisyklingai, tik nepatiko, kaip kirčiavo žodį „esu“ Ukm_M22 2 balai netaisyklinga Ut_V07 7 balai taisyklinga kalba Vrn_M24 5 balai gražiai, pakankamai taisyklingai skamba D tekstasstimulas Pn_V20 7 balai nes taria žodžius taisyklingai Jnšk_M15 7 balai taisyklingai tariami žodžiai Klp_M14 6 balai taisyklingai kalba Skd_M17 3 balai netaisyklingai tariami kai kurie žodžiai
Straipsniai / Articles 281 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai Tekstas-stimulas Tiriamasis Patrauklumo įvertis Įverčio argumentas E tekstasstimulas Al_V04 4 balai kuo kalba netaisyklingesnė – tuo ji tampa vis labiau negraži Jrb_M14 3 balai skamba it netaisyklingai kirčiuojama, nukandama galūnė Ps_M25 2 balai netaisyklinga, nukertamos galūnės, o kai kuriems žodžiams ne Vrn_M35 2 balai netaisyklingas tarimas F tekstasstimulas Jnš_V18 4 balai netaisyklingai kalba Ps_V14 5 balai netaisyklinga Pn_M18 3 balai nes netaisyklingai kirčiuojama Šl_M12 6 balai nėra labai netaisyklinga G tekstasstimulas Mžk_M03 5 balai taisyklingiau kirčiuojama Ps_M31 2 balai netaisyklingai kirčiuojama Ut_V04 5 balai bando kalbėti taisyklingai, bet nesiseka Vrn_M17 5 balai kalbama visai taisyklingai H tekstasstimulas Al_M11 7 balai kalba taisyklingai An_M05 7 balai taisyklinga kalba Šk_M07 6 balai per taisyklingai Ut_M06 6 balai taisyklinga, aiškus Kaip matyti iš emic naratyvo fragmentų, paprastieji kalbos bendruomenės nariai yra nevienodai griežti keldami taisyklingumo reikalavimus, tačiau tiriamajam klausimui – tarmiškumo estetinei vertei ir jos sąsajoms su kitomis vertėmis – griežtumo ar negriežtumo skirtis nėra labai svarbi, šiuo atveju svarbu yra principinė priklausomybė, kitaip – konceptų „taisyklinga kalba“ ir „graži kalba“ atitiktis. 2.2. Tekstų-stimulų percepcijos rezultatai: kalbinės gimtinės veiksnys Galima teigti, kad kiek mažiau nei bendrinės kalbos veiksnys tiriamųjų percepciją veikia kalbinės gimtinės veiksnys. Arba, remiantis R. van Bezooijen vadinamosios atpažinimo hipotezės samprata, galima paaiškinti, pavyzdžiui,
DAIVA ALIŪKAITĖ 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV jaunųjų šiauliečių patraukliausių ir nepatraukliausių tekstų-stimulų seką: D→A→H→C→G→F→E→B. Šiaulių punkto tiriamieji šiaurinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojančiam C tekstui-stimului raiškos patrauklumo hierarchijoje skiria vietą iš karto po panašiausių į bendrinę kalbą ir gražiausių D, A ir H tekstų-stimulų. Suabsoliutinti kalbinės gimtinės veiksnio jaunųjų šiauliečių percepcijai nederėtų, vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertindami C teksto-stimulo raiškos panašumą į kalbinės gimtinės kodą, 7,89 proc. tiriamųjų šio teksto-stimulo raišką beveik prilygino kalbinės gimtinės kodui, panašumą įvertindami 7 iš 7 balų; 21,05 proc. punkto tiriamųjų panašumą įvertino 6 iš 7 balų. Argumentuodami teksto-stimulo panašumo į kalbinės gimtinės kodą įverčius, jaunuoliai atvirai išreiškė kalbinės gimtinės kodo tapatumą šiaurinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojančiam C tekstui-stimului, pavyzdžiui: Šl_M05 tiriamoji savo įvertį komentavo – nes mūsų mieste tikrai taip kalbama (7 balai); Šl_M11 – mano mieste kalbama panašiai (5 balai); Šl_V01 – panaši, nes mes panašiai kalbame (6 balai); Šl_M06 – dažnai taip pati šneku (7 balai); Šl_V04 – panašiai kalbu tik daugiau žargonu (6 balai). Kad kodo pažinimas, o dar labiau – jo pripažinimas savu kodu turi poveikį tarmiškumo estetiniams įverčiams patvirtina jaunųjų marijampoliečių patraukliausių ir nepatraukliausių tekstų-stimulų seka: D→G→H→A→F→E→C→B. Pietinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojantis G tekstasstimulas gražumo hierarchijoje paslenkamas į antrąją poziciją (5,54 balo), tik pietų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojantis D tekstas-stimulas įvertinamas palankiau (5,82 balo). G teksto-stimulo panašumą į kalbinės gimtinės kodą jaunieji marijampoliečiai įvertino 6,34 balo. Be to, net 81 proc. jaunųjų marijampoliečių G tekstą-stimulą lokalizuoja Marijampolėje. Taigi ir pieštinio žemėlapio užduoties duomenys atskleidžia kodo pripažinimą kalbinės gimtinės kodu. Vadinasi, patrauklumo įverčius sieti su kalbinės gimtinės veiksniu yra pagrįsta. Tokią įžvalgą tvirtina pačių tiriamųjų emic naratyvo fragmentai, pavyzdžiui: Mrj_M04 tiriamoji G teksto-stimulo gražumą vertina 6 balais, nes man patinka mano tarmė; Mrj_M09 – vertina 7 balais, nes mano – suvalkiečių – tarmė yra gražiausia; Mrj_M16 – vertina 6 balais, nes man patinka mūsų suvalkietiškas akcentas. Jaunasis marijampolietis Mrj_V11 7 balų patrauklumo įvertį argumentuoja – geriausiai skamba iš visų, o panašumo į kalbinės gimtinės 7 balų įvertį paaiškina taip – nes ji yra mano kalba. Kaip tik toks emic naratyvo fragmentas aiškiausiai pagrindžia tarmiškumo estetinės vertės sąsaja su kalbine tiriamųjų tapatybe. Kad gimtasis dialektas paprastųjų kalbos bendruomenės narių vertinamas kaip pakankamai gražus yra atkreipęs dėmesį ir jau minėtas tradicinės tarmėtyros atstovas S. Imru (cit. iš Kontra 2002: 206). Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kitaip nei pripažintas (kad ir tariamas!) panašumas į bendrinę kalbą, pripažintas teksto-stimulo panašumas į kalbinės gimtinės kodą nebūtinai veikia kaip
Straipsniai / Articles 283 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai patrauklumo sąlyga. Iš paskirų punktų percepcijos tyrimo rezultatų išryškėja tendencija, kad pripažinti kaip tarmiškiausi, t. y. nepanašiausi į bendrinę kalbą, tekstai-stimulai nėra įvertinami kaip patrauklesni. Tas pasakytina, pavyzdžiui, apie žemaičių regiolekto žymenis reprezentuojančių B ir E tekstų-stimulų įverčius tuose punktuose, kurie objektyviai pakliūva į žemaičių regiolekto arealą. Pirminė prielaida, jei kalbinės gimtinės veiksnį vertintume kaip besąlygiškai lemianti „kalbinį skonį“, būtų tokia – žemaičių regiolektui atstovaujantys tekstai-stimulai bus įvertinti kaip labiau patrauklūs nei nepatrauklūs. Vis dėlto taip nenutinka. Pavyzdžiui, tik 6,82 proc. žemaitiškųjų punktų tiriamųjų vertindami B teksto-stimulo patrauklumą skyrė 7 balus, dar 7,27 proc. – teksto-stimulo patrauklumą vertino 6 balais. Kaip labai nepatrauklų B teksto-stimulo įvertino beveik 30 proc. tiriamųjų, jie skyrė 1 ar 2 balus. Šiek tiek nuosaikesnė, bet vis dėlto panaši ir E teksto-stimulo percepcija (žr. 7 pav.). 7 PAV. B ir E tekstų-stimulų patrauklumas žemaitiškųjų punktų tiriamųjų vertinimu Nors paskirų žemaitiškųjų punktų patrauklumo sekos šiek tiek variantiškos, tačiau vienas iš žemaičių regiolekto žymenis reprezentuojantis B tekstas-stimulas visada įvertinamas kaip nepatraukliausias, o antrasis – E tekstas-stimulas – kai kuriuose punktuose įvertinamas kaip patrauklesnis už vakarinių rytų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojantį F tekstą-stimulą arba pietinių vakarų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojantį G tekstą-stimulą (žr. 8 pav.).
DAIVA ALIŪKAITĖ 284 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 8 PAV. Tekstų-stimulų patrauklumas žemaitiškųjų punktų tiriamųjų vertinimu Būtina pridurti, kad trijų žemaitiškųjų punktų – Telšių, Plungės ir Skuodo – tiriamieji abu žemaičių regiolekto žymenis reprezentuojančius tekstus-stimulus per PD tyrimą vertindami klausomų tekstų panašumą į kalbinės gimtinės kodą, įvertino kaip panašiausius iš visų (žr. 9 pav.). 9 PAV. Tekstų-stimulų siejimas su kalbine gimtine Nors panašumo į kalbinę gimtinę įverčiai nėra aukšti, vis dėlto tarp visų regiolektinių tekstų-stimulų jų panašumas į kalbinės gimtinės kodą pripažintas dažniausiai. Pridurtina, kad E tekstą-stimulą kaip panašiausią į kalbinės gimtinės kodą vertino ir jaunieji kretingiškiai (4,28 balo) ir mažeikiškiai (4,58 balo). Tiriamųjų įverčių komentarai paantrina, kad tekstai-stimulai buvo atpažinti kaip kalbinės gimtinės kodai, pavyzdžiui: Skd_M20 tiriamoji, 7 balais įvertinusi B teksto-stimulo panašumą į kalbinės gimtinės kodą, komentuoja – labai [panaši], nes tai mano regiono kalba; Tel_M21 tiriamoji, taip pat panašumui į kalbinę gimtinę skyrusi 7 balus, argumentuoja – nes ir mes trumpiname galūnes,
Straipsniai / Articles 285 Tarmiškumo estetinė vertė: paprastųjų kalbos bendruomenės narių vaizdiniai blogai kirčiuojame žodžius; Skd_V09 tiriamasis 6 balus pagrindžia – labai panaši. Jaunasis plungiškis Pln_V09 panašumą į kalbinę gimtinę net ir bando užrašyti mėgėjišku tarminiu grafolektu – žemaitėje vara. Taigi apibendrinant kalbinės gimtinės veiksnį patrauklumo vaizdiniui pasakytina, kad, gretinant su bendrinės kalbos veiksniu, kalbinės gimtinės veiksnys yra sąlygiškesnis. IŠVADOS Atlikus tarmiškumo estetinės vertės tyrimą, formuluotinos tokios apibendrinamosios įžvalgos ir tolesnio diskurso dėl kodų estetikos prielaidos, remiantis PD prieiga: 1) Tekstų-stimulų, reprezentuojančių skirtingų regiolektų žymenis, patrauklumo percepcija grindžia apibendrinamąją įžvalgą, kad tarmiškumo estetinę vertę tik iš dalies lemia varianto inherentinės charakteristikos. Kodų estetikos tyrimų tradicijos požiūriu, ši įžvalga nėra originali ir nauja, bet ją paremiant lietuvių kalbos tarmiškumo percepcijos duomenimis galima įsitraukti į bendrąjį kalbų (kodų) estetikos etic, t. y. tyrėjo, kritinį diskursą. Taigi įvertinant emic, t. y. paprastojo bendruomenės nario, perspektyvoje išryškėjančias bendras tekstų-stimulų patrauklumo percepcijos tendencijas, konstatuotina, kad kalbų (kodų) percepciją ir vertinimą aiškinančios hipotezės leidžia sistemiškai vertinti lietuvių kalbos tarmiškumo estetikos emic naratyvo duomenis ir kurti nuoseklų tarmėtyros diskursą. Labiausiai paprastojo kalbos bendruomenės nario percepciją paaiškina primestų normų ar normų sklaidos, taip pat socialinių konotacijų hipotezės, konceptualizuojančios ir pagrindžiančios kodų pridėtinės estetinės vertės charakteristiką. 2) Tekstų-stimulų percepcijos tyrimo, atlikto dvidešimt viename regioniniame punkte ir trijuose didmiesčiuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), duomenys leidžia teigti, kad tarp paprastųjų kalbos bendruomenės narių egzistuoja universalūs patraukliausio ir nepatraukliausio tarmiškumo vaizdiniai. Galima teigti, kad kaip gražiausi ar gražesni kodai percepcijos lygmeniu yra įvertinami tie regiolektai, kurie yra panašesni į bendrinę kalbą. Tokia apibendrinamoji įžvalga atitaria teoriniame diskurse išplėtotai panašumo hipotezės sampratai, aktualinančiai bendrinės kalbos veiksnį. Būtina pažymėti, kad bendrinė kalba šiuo atveju turi būti suprasta kaip paprastojo kalbos bendruomenės nario turimas bendrinės kalbos vaizdinys, kuris, nepaisant jo tikslumo ar netikslumo (t. y. įvertintinas kvazistandarto įsitvirtinimas), ir tampa patrauklumo matavimo, vertinimo pagrindu. Reikia nepamiršti, kad emic, t. y. paprastojo kalbos bendruomenės nario, ir etic, t. y. pirmiausia tyrėjo, pasaulio matymo ir prasmės konstravimo būdai yra netapatintini,
DAIVA ALIŪKAITĖ 286 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV vieno iš jų reikalavimų negalima perkelti kitam, nes taip iš esmės būtų sunaikinama viena iš prasmių, kuri dėl to, kad yra kitokia, netampa mažiau reikšminga. Tiriamuoju atveju – paprastojo kalbos bendruomenės nario su(si)kuriamas tarmiškumo vaizdinys yra svarbus tarmėtyros objektas, kurio dekonstrukcija plečia (gali plėsti) tarmėtyros etic naratyvą. Taigi apibendrinamoji įžvalga dėl kodų estetikos hierarchijos patikslintina taip – kaip gražiausi ar gražesni kodai percepcijos lygmeniu yra įvertinami tie regiolektai, kurie yra atpažįstami ir pripažįstami kaip panašesni į bendrinę kalbą. Kaip išryškėjo apibendrinus PD percepcijos tyrimo duomenis, kaip gražiausia, nes panašiausia į bendrinę kalbą (t. y. turimą vaizdinį), įvertinta pietų aukštaičių regiolekto žymenis ir rytinių rytų aukštaičių regiolekto žymenis reprezentuojančių D, H ir A tekstų-stimulų raiška; kaip negražiausia, nes labiausiai besiskirianti nuo bendrinės kalbos (t. y. turimo vaizdinio) – įvertinta žemaičių regiolekto žymenis reprezentuojančių B ir E tekstų-stimulų raišką. Tokie rezultatai, įtvirtinantys bendrinės kalbos, tiksliau – bendrinės kalbos vaizdinio, reikšmę tarmiškumo estetikai, grindžia įžvalgą, kad paprastajam kalbos bendruomenės nariui tarmiškumo estetinę vertę „sukuria“ tai, kas yra už kalbos ribų. 3) PD tyrimo rezultatai leidžia įvertinti, kaip kalbinės gimtinės veiksnys lemia tarmiškumo estetikos įverčius. Straipsnyje formuluotinos tik pirminės įžvalgos, kad klausomo varianto pripažinimas savu kodu gali lemti palankesnį tarmiškumo estetikos vertinimą, vis dėlto, kitaip nei pripažintas (kad ir tariamas!) panašumas į bendrinę kalbą, pripažintas teksto-stimulo panašumas į kalbinės gimtinės kodą nebūtinai veikia kaip patrauklumo sąlyga. Gretinant su bendrinės kalbos veiksniu, kalbinės gimtinės veiksnys tarmiškumo patrauklumo vaizdiniui formuotis yra sąlygiškesnis, kuris „suveikia“, jei išpildoma pirmoji sąlyga – teksto-stimulo reprezentuojamas tarmiškumas, žinoma, paprastojo kalbos bendruomenės nario nuostatų ir percepcijos lygmeniu, sąlyginiame kontinuume tarmė → bendrinė kalba paslenkamas link bendrinės kalbos. Apibendrinant nagrinėtus dalykus būtina pabrėžti, kad šiame straipsnyje įžvalgos dėl tarmiškumo estetinės vertės remiasi tik vienos amžiaus grupės tiriamųjų, dalyvavusių PD tyrime, duomenimis, antra, per kalbamąjį tyrimą estetikos naratyvui plėtoti sukaupti tik percepcijos duomenys, t. y. vertinant tarmiškumo patrauklumą ar nepatrauklumą, nesiremiama apriorinių nuostatų (verbalizuotų ar vizualizuotų) medžiaga. Taigi reikia pripažinti, kad šiame straipsnyje plėtojamos įžvalgos vertintinos kaip PD paradigmos tarmiškumo estetikos diskurso fragmentas, kuris būtinai tikslintinas ir plėtotinos įvairiomis kryptimis, pavyzdžiui, tarmiškumą reprezentuojančių tekstų-stimulų percepciją