Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy

PAVEL SKORUPA Lietuvių kalbos institutas ORCID ID: orcid.org/0000-0003-3903-7006 Tyrimų sritys: toponimika, kognityvinė onomastika, kognityvinė semantika. DOI: doi.org/10.35321/all85-12 KALBŲ KONTAKTŲ PĖDSAKAI DABARTINĖS VILNIAUS APSKRITIES HIDRONIMIJOJE IR OIKONIMIJOJE: SLAVŲ KALBŲ ĮTAKA LIETUVIŲ TOPONIMIKAI Kalbų kontaktų pėdsakai dabartinės Vilniaus apskrities hidronimuose ir oikonimuose: slavų kalbų įtaka lietuvių toponimijai A N O T A C I J A Šiame tyrime siekiama nustatyti slavų kalbų (rusų, baltarusių, lenkų) įtaką Vilniaus apskrities toponimikai vardų darybos lygmeniu. Nustatyti šie toponimų darybos požymiai: slaviškų priesagų vediniai iš lietuviškos kilmės tikrinių vardų ir apeliatyvų; lietuviškų priesagų ir kaitybos formų vediniai iš slaviškų tikrinių vardų ir apeliatyvų; slaviškos kilmės toponimai, t. y. slaviškų afiksų vediniai iš slaviškų tikrinių vardų ir apeliatyvų. Kalbų kontaktai taip pat atsispindi į lietuvių kalbą transliteruotuose slaviškuose toponimuose, t. y. toponimuose, kilusiuose iš slaviškų apeliatyvų ar onimų onimizacijos arba transonimizacijos būdu. Daugeliu atvejų sunku nustatyti, ar toponimas yra slaviškos, ar lietuviškos kilmės. Taip pat pateikiamas šių vedinių pasiskirstymas pagal toponimų klases ir Vilniaus apskrities rajonus. Straipsniai / Articles 219 PAVEL SKORUPA RAKTINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskrities toponimai, hidronimai, oikonimai, slaviškos kilmės toponimai, iš afiksų sudaryti toponimai, transliteruoti toponimai, kalbų kontaktai. ANOTACIJA Straipsnyje siekiama nustatyti slavų kalbų (rusų, baltarusių, lenkų) įtaką Vilniaus apskrities toponimijai vardų darybos lygmenyje. Tyrimo metu buvo identifikuoti šie toponimų darybos ypatumai: slavų priesagų vediniai iš lietuvių kilmės tikrinių žodžių ir apeliatyvų; lietuvių kalbos priesagų ir galūnių vediniai iš slavų kilmės tikrinių žodžių ir apeliatyvų; slavų kilmės toponimai, t. y. slaviškų afiksų vediniai iš slavų tikrinių žodžių ir apeliatyvų. Kalbų kontaktus atspindi ir į lietuvių kalbą transliteruoti slaviški toponimai, t. y. toponimai kilę iš slavų apeliatyvų arba tikrinių žodžių onimizacijos ar transonimizacijos būdu. Kai kuriais atvejais sunku atskirti, ar toponimas yra slavų ar lietuvių kilmės. Taip pat pateikiamas kontaminuotų vietovardžių pasiskirstymas pagal Vilniaus apskrities rajonus ir vietovardžių klases. ESMINIAI ŽODŽIAI: Vilniaus apskrities toponimai, slavų kilmės toponimai, hidronimai, oikonimai, toponiminiai afiksų vediniai, transliteruoti toponimai, kalbų kontaktai. 0. ĮVADAS Šiandien vargu ar rastume tautą, kuri kalbos ir kultūros požiūriu nebūtų patyrusi kaimyninių tautų įtakos dėl lingvistinio, kultūrinio, ekonominio ir kitokio bendravimo bei istorinio ir politinio valstybės raidos proceso. Ilgą laiką Lietuvą supo artimiausi kaimynai: slavai (baltarusiai, lenkai, rusai), vokiečiai, finougrai ir kitos baltų tautos (Būga 1961: 493ff.). Be to, Lietuvos istorinėse žemėse ir dabartinėje teritorijoje nuo seno gyveno įvairių etninių grupių atstovai, palikę pėdsaką lietuvių kalboje, kultūroje ir kitose gyvenimo srityse, taip pat lietuviškuose tikriniuose varduose. Didžiausią įtaką lietuvių onomastikonui padarė slavai. Norint aiškiai suprasti, kaip ir kodėl slavų kalbos paveikė lietuvių onomastikoną, reikia glaustai išmanyti regiono geopolitinę ir kultūrinę padėtį istoriniu požiūriu. Įvedus krikščionybę (1251–1387) (plg. Muldoon 1997: 137; Vitkus 2001: 42–43; Zinkevičius 2011: 193ff.) ir vėliau įkūrus Abiejų Tautų Respubliką (po 1569 m. Liublino unijos), 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy į lietuvių antroponimiją ir toponimiją pateko svetimos kilmės vardai. Daugelį lietuviškų tikrinių vardų paveikė slavų kalbos, ypač lenkų (Jurkštas 1985: 25–26; Zinkevičius 2011: 237ff.). Tuo laikotarpiu Lietuvos bajorija dažnai orientavosi į Lenkiją ir kitas šalis, todėl savo gyvenamosioms vietoms dažnai suteikdavo iš svetur atneštus vardus. Lietuvių onomastikono polonizacija tęsėsi kelis šimtmečius ir ypač ryški buvo Vilniaus krašte XX a. pirmojoje pusėjeth, kai kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos ir vadintas Vilniaus vaivadija. Po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo Lietuva pateko į Rusijos imperijos valdžią (1795–1918), prasidėjo rusifikacijos procesas, kuris tęsėsi sovietmečiu (1944–1990)¹ Istoriniu požiūriu Vilniaus kraštas, t. y. Lietuvos ir Baltarusijos žemės – teritorijos gerokai į rytus ir pietryčius nuo dabartinės Lietuvos, iš pradžių buvo apgyvendintas baltų genčių. Tai liudija Kazimiero Būgos², Zigmo Zinkevičiaus (2011) ir kitų onomastų bei kalbininkų darbai, o archeologiniai tyrimai tai patvirtina; plg. Eugenijaus Jova išos (2012, 2014, 2016, 2020, 2020a ir kt.) ir kitų mokslininkų darbus. Šiuo metu Vilniaus apskritis, apimanti didelę dalį (apie trečdalį) tarpukario Vakarų Vilniaus krašto, yra lietuvių ir gana gausių slavų etninių grupių gyvenama kultūrinė ir kalbinė periferija. 2011 m. lenkai sudarė 23% Vilniaus apskrities gyventojų, rusai – 10%, baltarusiai – 3% (LSD2013: 2). Per visą istoriją minėtų etninių grupių atstovų skaičius smarkiai svyravo. Šimtmečius trukusių kontaktų ir ilgalaikio vietos gyventojų daugiakalbiškumo, taip pat ilgos, didingos ir dažnai audringos šio krašto istorijos rezultatas yra daugybė iki šiol ¹ Manoma, kad tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo visiškai pavaldi Rusijos imperijai, vėliau iš dalies veikiama Lenkijos (Vilniaus žemių aneksija), o galiausiai pusę amžiaus okupuota sovietinio režimo, labiausiai nukentėjo aiškios, nedviprasmiškos semantikos toponimai, nes jie buvo verčiami į lenkų, o vėliau į rusų kalbą. Kitų regionų lietuviški vietovardžiai taip pat buvo slavinti ir germanizuoti, tačiau išliko atsparesni, nes rėmėsi funkcionuojančia lietuvių kalba (plg. Jurkštas 1985: 5–7, 37–38; Zinkevičius 2011: 247ff.). Šiuo metu kalbų ir kultūrų kontaktų aspektas lietuvių onomastikone nagrinėjamas Laimučio Bilkio (2020, 2020a), Grasildos Blažienės (2011, 2013, 2018, 2020, 2020, etc.) [Note: also see Bilkis et al. 2019], Kazimiero Garšvos (1993, 1999, 2019, 2020, 2020a, etc.), Dariaus Ivoškos (2016, 2018, 2019, 2019a, 2020, 2020a), Dalios Kiseliūnaitės (2020) ir kitų darbuose. ² Dabartinės Baltarusijos teritorijoje yra reikšmingas baltiškos kilmės toponimų, ypač hidronimų, sluoksnis; taip pat galima atsekti tam tikrus materialinės kultūros, kalbos, kai kurių papročių ir tikėjimų aspektus. Iki šiol didžiausias baltų pėdsakas Baltarusijoje yra toponimai, nes prie Baltarusijos sienos yra daugiau baltiškos (lietuviškos) kilmės vardų negu baltarusiškos kilmės vardų (Būga 1961: 493–550). Straipsniai / Articles 221 PAVEL SKORUPA funkcionuojančių slaviškos kilmės toponimų. Tai taip pat lemia šio tyrimo sudėtingumą ir naujumą, nes: 1) slaviškos kilmės toponimai tarp lietuvių onomastų yra netipiškas tyrimų objektas, dažnai laikomas neautochtoniniu palikimu ir ignoruojamas; 2) slaviškos kilmės toponimų nustatymą apsunkina aiškaus požiūrio į slavizmus bendrinėje lietuvių kalboje nebuvimas³; 3) prieštaringų istorinių procesų (įvairių politinių režimų ir tautų migracijos, ypač pasienyje) įtaką toponimikai sunku įvertinti. Daugeliu atvejų manome, kad be ekstralingvistinių žinių ir išsamaus istorinių šaltinių tyrimo tiesiog neįmanoma pasakyti, ar toponimas yra baltiškos kilmės ir tam tikru istorijos momentu buvo slavintas (išverstas), ar tai slaviškas toponimas. Tyrimo tikslas. Šiame tyrime siekiama nustatyti slavų kalbų (rusų, baltarusių, lenkų) įtaką Vilniaus apskrities toponimikai vardų darybos lygmeniu, daugiausia dėmesio skiriant toponimų darybos modeliams ir pamatinių žodžių (etimonų) nustatymui, taip pat kalbų kontaktus atspindinčių toponimų pasiskirstymui Vilniaus apskrities savivaldybėse. Tyrimo medžiaga ir šaltiniai. Tyrimo pagrindą sudaro 158 vietovardžiai (13 potamonimų, 8 limnonimai, 137 oikonimai), atspindintys kalbų kontaktus. Toponimai atrinkti iš 5126 oficialiai funkcionuojančių Vilniaus apskrities toponimų korpuso⁴ ir autoriaus surinktų faktinių duomenų iš įvairių šiuolaikinių elektroninių, spausdintų ir rankraštinių archyvinių šaltinių (žr. Toponym Sources and References). Tyrimo metodika. Remiantis tradiciniais onomastinių tyrimų modeliais (plg. Buga 1958, 1959, 1961; Vanagas 1970, 1981, 1996, etc.; Jurkštas 1985; Razmukaitė 1998, 2002, 2003, 2009, etc.; Sviderskienė 2006, 2006a, 2007, etc. ir kt.), Vilniaus apskrities toponimų lingvistinis tyrimas grindžiamas etimologine ir darybine analize bei įvairiais leksikografiniais šaltiniais (lietuvių, rusų, lenkų ir kt. žodynais). Kiekvieną toponimą lydi nuorodos į įvardytus objektus (subscript) ir vietą, po jų pateikiamas kilmės paaiškinimas: hipotetinis ³ Mūsų stebėjimais, lietuvių onomastiniuose tyrimuose nėra bendro sutarimo, kada iš slavizmo kilęs toponimas laikomas slaviškos, o kada lietuviškos kilmės toponimu, t. y. bendrinėje lietuvių kalboje iš slavizmo padarytas toponimas paprastai laikomas lietuviškos kilmės. Pagal bendrąjį apibrėžimą slavizmai yra skoliniai iš slavų kalbų, kurie dėl nuolatinių glaudžių baltų ir slavų kalbų kontaktų pateko į lietuvių kalbą ir sudaro apie 1,5% jos bendrinio žodyno, o tarmėse – dar didesnę dalį. Dėl slavų kalbų bendrumo dažnai sunku nustatyti slavizmo kilmę (VLEe). ⁴ 3900 gyvenviečių (miestų, miestelių, kaimų, geležinkelio stočių su gyvenviete) pavadinimų, 718 ežerų pavadinimų, 362 upių ir upelių pavadinimų bei 146 tvenkinių pavadinimai. 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy pamatinis žodis (etimonas) ir jo reikšmė. Analizuojamų toponimų dabartinės formos išskiriamos kursyvu, paryškinamos ir, kur įmanoma, kirčiuojamos. Kai neįmanoma nustatyti, kuriai slavų kalbai (baltarusių, lenkų, rusų) vietovardis „genetiškai“ priklauso, nes jis gali būti kilęs iš kamieno, vartojamo minėtose slavų kalbose, nurodomos visos etimologinės galimybės. Lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių žodynų elektroninės versijos naudotos nustatant etimonus, su kuriais siejami ir iš kurių kildinami analizuojami hidronimai ir oikonimai, taip pat apeliatyvų reikšmėms nurodyti (žr. Lexicographical Sources). Toliau toponimai grupuojami pagal tipiškiausius toponimų darybos požymius. 1. SLAVIŠKOS PRIESAGOS VEDINIŲ IŠ LIETUVIŠKŲ TIKRINIŲ VARDŲ IR APELIATYVŲ Pirmoji vietovardžių, atspindinčių lietuvių ir slavų kalbų kontaktus, kategorija yra vadinamieji „kontaminuoti“ toponimai. „Kontaminuotų“ toponimų pavadinimu apibrėžiami vietovardžiai, sudaryti slaviškais afiksais⁵ iš lietuviškų apeliatyvų arba tikrinių vardų. Vietovardžiai, kurie „genetiškai“ priklauso vienai kalbai, bet turi kitų kalbų elementų, būdingi pasienio teritorijoms, kur kartu gyvena skirtingos etninės grupės ir vyksta kalbų sąveika. Tokiose vietovėse konkrečiai kalbai genetiškai priklausantys vietovardžiai dažnai pritaikomi kitų tautybių gyventojų, o tokių vardų kilmė paprastai nustatoma pagal jų šaknies kilmę (IGC 1993: 7–8). Tokia slavų kalbų įtaka lietuvių toponimikai stebima hidronimų ir oikonimų klasėse. 1.1. Toponimai, kilę iš tikrinių vardų 1.1.1. Lenk. Suf -anka / Rus. Suf -анка (–янка) slaviškos priesagos vedinys – potamonimas Kubanka (Šlčn D) iš gyvenvietės pavadinimo Kubōnysᵥ (Šlčn D); ⁵ Apie slavų afiksus žr. Ambrazas (2000: 111ff.), Biryla, Shuba (1985: 210ff.), Bąk (1984: 211ff.), Shvedova et al. (1980: 183ff.). Straipsniai / Articles 223 PAVEL SKORUPA 1.1.2. Balt. / Lenk. / Rus. Suf -ka /-ka slaviškos priesagos vedinys – potamonimas Girdžiūnka (V D) iš gyvenvietės pavadinimo Girdžiūnaiᵥ (V D) (plg. LVŽ I 194)⁶, ir oikonimas Gelvā́nka (Šr D) iš limnonimo GelvānęL (Šr D) (plg. LVŽ I 136); 1.1.3. Lenk. Suf -ówka slaviškos priesagos vediniai oikonimai iš lietuviškų antroponimų: Bugeluwkaₛₜₑₐd (Trak D) ← Bugėlis (plg. LVŽ I 599); Petruoktaₛₜₑₐd (Šr D) ← PN Pėtras (įprastas krikščioniškas vardas Lietuvoje); Sakaluwkaᵥ (Ukm D) ← Sākalas (PDB)⁷; 1.1.4. Pol. Suf -szczyzna (-yzna) / Bel. -шчына (-шчызна) vediniai oikonimai iš lietuvių antroponimų Adamaŭčiznaᵥ (Ukm D) ← Adamaŭskas (Razmukaitė 1998: 82) arba iš krikščioniško vardo Adõmas: Adam- (Zinkevičius 2011a: 71), taip pat plg. PNs Pol. Adam, Bel. / Rus. Aдaм (Biryla 1966: 22ff.; 1982: 18ff.); Baikoščiznaₛₜₑₐd (Švčn D) ← Baikoŭskas (Razmukaitė 1998: 94); Baraučiznaᵥ, Baraučiznaᵥ (Ukm D) ← Baraŭskas, Baraŭskas, Baraŭskis, Baraŭskis (Razmukaitė 1998: 94, cf. LVŽ I 365)⁸; Bartkelevičiznaᵥ (Ukm D) ← Bartkelēvičius (Razmukaitė 1998: 48, cf. LVŽ I 390; Zinkevičius 2011a: 72); Grebliaŭčiznaᵥ (Šr D) ← Grebliaŭskas, Grebliaŭskas (PDB, cf. Razmukaitė 1998: 94, LVŽ III 272); Miliaŭčiznaᵥ (Ukm D) ← Miliaŭskas, Miliaŭskas (PDB); Rakaučiznaᵥ (Ukm D) ← Rakaŭskas, Rakaŭskas (PDB); Rinkaŭčiznaᵥ (El) ← Rinkāŭskas (Razmukaitė 1998: 95); Rutovčiznaₛₜₑₐd (Švčn D) ← *Rutovas, plg. Rutāvičius (Razmukaitė 1998: 48); Stakaŭčiznaₛₜₑₐd (Šr D) ← Stakaŭskas (Razmukaitė 1998: 82). Šie toponimai, kilę iš lietuviškų tikrinių vardų, sudaro didesnę užterštųjų toponimų kategorijos grupę. Kaip matyti iš pirmiau pateiktų pavyzdžių, daugiausia užterštųjų toponimų yra oikonimų klasėje: 11 oikonimų yra sudaryti iš lietuviškų antropoonimų su slav. suf. -(š)čizna, o 3 oikonimai – slav. suf. -uvka priemone iš lietuviškų antropoonimų; 1 oikonimas yra slav. suf. -ka vedinys iš lietuviškos kilmės limnonimo. Straipsnyje ⁶ Toliau pateikiami visi Vilniaus apskrities oficialiai funkcionuojantys toponimai (oikonimai ir hidronimai), atspindintys kalbų kontaktus, esantys tokie, kokie jie buvo šio straipsnio rengimo metu; tai ir slavų kalbų paveikti lietuviškos kilmės vietovardžiai, ir slaviškos kilmės vietovardžiai. Kai kurie vietovardžiai jau buvo išanalizuoti lietuvių onomastų darbuose ir trijuose išleistuose Lietuvos vietovardžių žodyno tomuose (LVŽ – Lietuvos vietovardžių žodynas). Kiek galėdamas ir deramai atsižvelgdamas į tai, dabartinio straipsnio autorius nurodo mokslininkus, analizavusius tokius vietovardžius, ir jų atitinkamus darbus. Visi trūkstami toponimai ar nenurodyti darbai yra vien autoriaus klaida. ⁷ Zinkevičius (2011a: 94) nuomone, oikonimas susijęs su zooleksėma liet. sākalas „plėšrusis paukštis (Falco)“. ⁸ Kita vertus, Zinkevičius (2011: 120) abu oikonimus sieja su slavišku fiziografiniu terminu bor (lenk. bór, rus. бор) „didelis, tankus, senas spygliuočių miškas“. 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy potamonimų klasėje 1 pavadinimas yra slaviškos priesagos –anka ir 1 pavadinimas – slaviškos priesagos -ka vedinys iš lietuviškos kilmės oikonimų. 1.2. Toponimai, kilę iš apeliatyvų Apeliatyviniai vediniai sudaro mažesnę kontaminuotų toponimų kategorijos dalį; ją sudaro 2 potamonimai ir 2 oikonimai, plg.: 1.2.1. Lenk. Suf -anka / Rus. Suf –anka (–янка) / Balt. Suf –янка slaviškos priesagos vediniai potamonimai Akliánka (Šlčn D) ← liet. åklas „užaugusi bala, uždara, akla“; Koplyč ianka (V D) ← liet. koplyčia „koplyčia, maža bažnyčia“; ir oikonimas Smĕliánkavietovė (Šr D) ← liet. smĕlis „smėlis“ (plg. Razmukaitė 1998: 14); 1.2.2. Rus. Suf –овка slaviškos priesagos vedinys – oikonimas Plentovkаvietovė (Švčn D) ← liet. pléntas „(pagrindinis) kelias, plentas“. 2. LIETUVIŠKŲ PRIESAGŲ IR KAITYBOS FORMŲ VEDINIAI IŠ SLAVIŠKŲ TIKRINIŲ VARDŲ IR APELIATYVŲ 2.1. Toponimai, kilę iš tikrinių vardų Iš tikrinių vardų kilę toponimai (visais atvejais – iš slaviškų antroponimų) apima 8 atvejus hidronimų (1 potamonimo ir 1 limnonimo) bei oikonimų klasėse (5 pavadinimai), kuriems būdingi šie darybos modeliai⁹: 2.1.1. Liet. f sg kaitybos forma –ē slaviškos priesagos vedinys – potamonimas Nezdīlė (Šlčn D) ← PN balt. / rus. Незды́ло (Vanagas 1981: 230); 2.1.2. Liet. kilmininko forma – limnonimas Privalskio ežeras (Trak D) ← PN rus. Прива́льский / Пржевальский, plg. lenk. Pszewalski / Przewalski (Wójtowicz 2013: 255); 2.1.3. Lietuviškos pl kaitybos formos – oikonimų vediniai Andreìkosᵥ (Švčn D) ← PN lenk. Andrejko (SSNO I 36), ukr. Андре́йко (Редько 1969: 73)¹⁰; Krupàviesaiᵥ (Šlčn D) ← PN balt. Крупавец (Biryla 1969: 220); Stasŷlosᵥ (Šlčn D) ← PN lenk. Stasil, Stasło (Gała 1985: 262), tačiau greičiausiai iš Stasilo (pavardė, šiuo metu vartojama Šalčininkų rajone). ⁹ Apie lietuvių darybinius afiksus plg. DLKG 88ff.; Skardžius 1996; Ambrazas 2000. ¹⁰ Tačiau oikonimas gali būti siejamas su liet. PN Andreikà, Andreìkus (plg. LVŽ I 93). Straipsniai / Articles 225 PAVEL SKORUPA 2.1.4. Liet. Suf -iškės slaviškos priesagos vediniai – oikonimai Gornostajiškės (Šlčn D) ← PN lenk. Ulianna Hornostajowa 1731 (LVŽ III 243), balt. Гарнастай (Biryla 1969: 104)¹¹; Zatiškėsᵥ (Švčn D) ← PN lenk. Zata (LVGDB); 2.1.5. Liet. Suf -avas, -ава slaviškos kilmės vedinys – oikonimas Ivanavàᵥ (Šr D) ← PN balt., rus. Иван (Biryla 1966: 83ff.; 1982: 64ff.), plg. Razmukaitė (1998: 80) sieja šią gyvenvietę su krikščionišku vardu Ivānas. Pasak Razmukaitės (1998: 14), lietuvių toponimikai priesagos –ava, –avas yra tipiškos vietovardžių darybos priesagos, ypač pasienio teritorijose¹². 2.2. Toponimai, kilę iš apeliatyvų Iš slaviškų apeliatyvų kilę toponimai sudaro didžiausią šios kategorijos grupę (29 atvejai): 24 toponimai yra lietuviškos kaitybos formų vediniai (2 potamonimai, 1 limnonimas, 21 oikonimas), dar 5 vietovardžiai yra lietuviškų priesagų vediniai (4 oikonimai ir 1 limnonimas), plg.: 2.2.1. Liet. mot. g. vns. kaitybos forma –ė slaviškos priesagos vedinys – potamonimai Bezdonė (V D) ← balt. бяздонне: бездань „bedugnė, gili vieta“, plg. rus. бездонный, –ая „bedugnis; (perkeltine reikšme) nepaprastai gilus (← rus. бездна)“ arba lenk. bezdenny „gilus, bedugnis“¹³; Petruškė (Švčn D) ← lenk. pietruszka „petražolė“; limnonimas Tapelnė (El) ← rus. топель „purvas, pelkė“, lenk. topiel, topielisko „gili vieta upėje, tvenkinyje ar ežere; klampi pelkė“, balt. тапелец (тапельник, тапельніца) „nuskendęs žmogus“,? (tarm.) *тапельня „vieta, kur kas nors grimzta“; oikonimas Roskošněvietovė (Šr D) ← balt. раскошны / lenk. rozkoszny / rus. роскошный „prabangus, puošnus“; 2.2.2. Liet. vyr. g. vns. kaitybos forma -is slaviškos priesagos vedinys – oikonimas Poliešisᵥ (El) ← balt. палесце, падлесце / rus. полесье „prie miško esantis žemės plotas“; 2.2.3. Liet. vyr. g. vns. kaitybos forma –(i)us slaviškos priesagos vediniai – oikonimai Zatišiusvietovė, Zatišiusᵥ (V D) ← balt. зацішша / lenk. zacisze / rus. затишь, затишье „tylu, nuo vėjo apsaugota vieta; nuošali, apleista, atoki vieta, dykra“; 2.2.4. Liet. daugiskaitos kaitybos formų vediniai – oikonimai Grabniokaiᵥ (Trak D) ← balt. грабнік, грабняк / lenk. grabnik / rus. грабинник „skroblų sąžalynai“ (plg. LVŽ III 248); Kaniūkaiᵥ, Kaniūkaiᵥ (V D), Kaniūkaiᵥ (Šlčn D) ← rus. конюх / balt. конюх „arklidė, arklių augintojas“ (plg. LVGDB); Kalesniūkaiᵥ (V D), ¹¹ Razmukaitė (1998: 31) siūlo sieti oikonimą su potamonimu *Gornostaja, plg. upės pavadinimą Gornost aika (Šlčn D). ¹² Apie šias priesagas taip pat žr. Skardžius 1996: 379–381. ¹³ Apie kitus šio potamonimo etimologinius variantus plg. LVŽ I 466, taip pat Jurkštas (1985: 19). 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Kalbų kontaktų pėdsakai dabartinės Vilniaus apskrities hidronimijoje ir oikonimijoje: slavų kalbų įtaka lietuvių toponimikai Kalesniškaiᵥ (Šlčn D) ← balt. калеснік / lenk. koleśnik „ratuotasis, ratų meistras“ (apie galimą šių oikonimų antroponiminę kilmę plg. LVGDB); Navasiòlkaiv, Navasiòlkaiv (El), Navasiòlkaiv, Navasiòlkai Iv, Navasiòlkai IIv, Navasiòlkai IIIv (Šr D), Navasiòlkosv, Navasiòlkosvietovė (Švčn D) ← balt. навасéлка (f pl навасёлкі, m pl навасёлы, m sg навасёл, навасельцу) / rus. новосёлка, новосёл (f pl новосёлки) „neseniai kur nors apsigyvenęs žmogus“, plg. lenk. nowy „naujas“ + lenk. sioło „kaimas; kaimo gyvenvietė“: lenk. nowe „naujas“ + siołko „mažas kaimas, gyvenvietė kaimo vietovėje“ (taip pat plg. LVGDB); Novosãdaiᵥ (V D) ← balt. новы / rus. новый / lenk. nowy „naujas; neseniai atsiradęs“ + balt. / rus. сад / lenk. sad „sodas“; Piõrkosᵥ (Švčn D) ← balt. пёрка (pl пёрки) „plunksna (plunksnos)“; Popiẽlaiᵥ (V D) ← balt. попел „pelenai“; 2.2.5. Liet. Suf –iškė slaviškos priesagos vedinys – oikonimas Slabadiškėᵥ (Švčn D) ← balt. слабадá / rus. слободá „didelis kaimas, kuriame gyveno laisvi gyventojai (iki baudžiavos panaikinimo Rusijoje)“ arba „prie miesto esantis kaimas, priemiestis“; 2.2.6. Liet. Suf –okas slaviškos priesagos vedinys – limnonimas Glušõkas (Šr D) ← balt. глу̌шак / rus. глухой „nuošalus“¹⁴. 2.2.7. Liet. Suf –auka slaviškos kilmės vedinys – oikonimai Malináuka Iv, Malináuka IIv, Malináukaᵥvietovė (El) ← rus. малина / balt. маліна / lenk. malina „avietė“. Lietuvių toponimikai priesaga –auka (plg. rus. Suf –овка, lenk. Suf –ówka) yra tipiška vietovardžių darybos priesaga pasienio teritorijose (Razmukaitė 1998: 14). 2.3. Toponimai, kilę iš apeliatyvų arba tikrinių vardų Kai kuriais atvejais dėl neaiškios leksinio pagrindo prigimties sunku pasakyti, ar vietovardžiai kilę iš apeliatyvo, ar iš tikrinio vardo. Tokie toponimai sudaro mažiausią slaviškos kilmės vietovardžių kategorijos grupę; plg. šiuos 4 oikonimus: 2.3.1. Dzekceriškėsᵥ (El) gali būti siejamas arba su balt. дзяцяр „dervos gamintojas arba pardavėjas“, arba su PN balt. Дзядзяр, Дзяхцяр (Biryla 1969: 132), ir yra sudarytas su liet. Suf –iškės¹⁵; ¹⁴ Taip pat žr. Vanagas (1970: 186). ¹⁵ Plg. LVŽ III 442, kur oikonimas taip pat siejamas su lenk. PN Dzięgciar, Dziekciarz; arba Razmukaitė (1998: 58), siejanti gyvenvietės pavadinimą su liet. PN *Dzekceris. Straipsniai / Articles 227 PAVEL SKORUPA 2.3.2. Dembniākaistead (Trak D) greičiausiai yra liet. vyr. dgs. kaitybos formos –ai vedinys iš lenk. dėbniak „ąžuolynas“, arba gali būti siejamas su lenk. PN Dėbniak (SMPRL 214, taip pat plg. LVŽ II 201). 2.3.3. Jalōvėv (Trak D) galbūt yra kilęs iš lenk. jałowiec „kadagys (Juniperus)“ arba iš PN balt. Яловы (Biryla 1966: 281), pridėjus liet. kaitybos formą -ė; 2.3.4. Sarōkpolis (Švčn D) gali būti siejamas arba su balt. сарока / rus. сорока „šarka“ + rus. поль: поле „laukas“. Kita vertus, pirmasis pavadinimo dėmuo gali būti siejamas su PN balt. Сарока, Сарокін / ukr. Сорока / rus. Сорока, Сорокин (Biryla 1969: 366). Antrasis dėmuo pažymėtas liet. vyr. g. vns. kaitybos forma –is. 3. SLAVIŠKOS KILMĖS TOPONIMAI 3.1. Toponimai, kilę iš tikrinių vardų Tyrimo metu nustatyta „genetiškai“ slaviškų vietovardžių grupė. Analizė parodė, kad iš slaviškų tikrinių vardų kilę toponimai sudaromi slaviškais afiksais iš antroponimų; jie aptinkami oikonimų klasėje (17 atvejų). Daugeliu atvejų tiesiog neįmanoma nustatyti, kurios iš trijų Vilniaus apskrityje šiuo metu vartojamų slavų kalbų antroponimas buvo oikonimo pagrindas, plg.: 3.1.1. Pol. Suf –ówka vediniai oikonimai Januwkàv (V D), Januwkàstead (Šr D) ← Pol. Jan (Rospond 1973: 180–181; SSNO II 403) / Bel. Ян (Biryla 1966: 84); Kijuwkàv (Trak D) ← Bel. Кіÿ (Biryla 1969: 220) / Pol. Kij (SNNP 68); Leonuwkàv (Švčn D) ← Bel. / Rus. Леон (Biryla 1966: 108ff.; 1982: 85ff.); Michaluwkàstead (Šr D) ← Pol. Michał, plg. Bel. / Rus. Михаил, Михал (Biryla 1966: 121); Stanislawuwkàstead (Šr D), Stanislawuwkàv (Ukm D) ← Bel. Станіслаў / Rus. Станислав / Pol. Stanisław (Biryla 1966: 155; 1982: 110ff.)16; 3.1.2. Rus. Suf –овка vediniai oikonimai Agurjānouvkastead (Švčn D) ← Rus. Агурьянов (Agurjanov) (pavardė, šiuo metu registruota Švčn D)17; Kochanovkà Iv, Kochanovkà IIv, Kochanovkà IIIv (Švčn D) ← Pol. Kochan, 16 Zinkevičiaus (2011a: 88) teigimu, oikonimas gali būti Pol. Suf -uwka vedinys iš krikščioniško vardo liet. Stanislovas. 17 Šio oikonimo antroponiminę kilmę taip pat siūloma nurodyti LVŽ I 25. 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy Kochanowski (Rymut 1999: 420) arba Bel. / Rus. Кохан (Biryla 1969: 216) (plg. LVGDB); 3.1.3. Bel. / Rus. Suf -ka vediniai oikonimai Kazareškàv (Šr D), Kazareškàv (Ukm D) ← Bel. Казарэз, Козорез, Козарез (Biryla 1969: 169); 3.1.4. Bel. Suf -iha vediniai oikonimai Kazerežina v (El) ← Bel. Казарэз, Козорез, Козарез (Biryla 1969: 169); Marusinàsodyba (Ščn D) ← Bel. DIM Марусь: Марцін (Biryla 1982: 86ff.); Lipinàv (Švčn D) ← Bel. Ліна, Ліпка, Ліпінскі / Rus. Липин, Липов (Biryla 1969: 252); 3.1.5. Pol. Pref pod- / Rus. Pref pod(ле)- vedinys oikonimas Podhaliampōlisv (El) ← Pol. Pref pod- / Rus. Pref pod(ле)- ‘prie / žemiau’ + oikonimas Haliampōlis18. Produktyviausi šios grupės afiksai yra Pol. Suf -ówka ir Rus. Suf -овка, atitinkamai vartojami 7 ir 4 oikonimuose. Bel. Suf -iha aptiktas 3 atvejais, o mažiausiai produktyvus yra Bel. / Rus. Suf -ka, aptiktas 2 homogeniškuose oikonimuose. Vienu atveju oikonimas iš kito sudėtinio oikonimo sudarytas naudojant slav. Pref pod-. 3.2. Apeliatyvų pagrindu sudaryti toponimai 3.2.1. Pol. Suf -ówka vediniai oikonimai Astrukàv (Šr D), Ostrukàv (Trak D) ← Pol. ostrówek, ‘miškas, krūmynai upės pakrantėse’, ostrów ‘laukas, esantis tarp griovių’, tačiau gali būti susiję su Bel. acmpoy ‘sala’ (plg. LVŽ I 194); Boruvkàv, Boruvkàsodyba, Boruvkàsodyba (Švčn D), Baruvkàsodyba (Ukm D) ← Pol. bór, Bel. / Rus. бор ‘didelis, tankus, senas spygliuočių miškas’19; Dambruvkàv (El), Dambuvkàv, Dembuvkàsodyba, Dembuvkàv (Šr D) ← Pol. dąbr (dąmrze), dąb ‘ąžuolas’, dębówka, debina, dąbrowa ‘ąžuolynas’ (taip pat plg. LVŽ II 116–118); Gajuvkàsodyba (V D) ← Bel. гай, Pol. gaj ‘nedidelis miškas’ arba gali būti susiję su Pol. gajówka ‘miškininko namelis’ (plg. LVŽ III 30); Lipuvkàsodyba (Šr D) ← Bel. липа / Pol. lipa / Rus. липа ‘liepa’; Osinuvkàv (Šr D) ← Pol. osina ‘drebulė; drebulynas arba drebulės krūmynai’; Saduvkàsodyba (Švčn D) ← Bel. / Rus. сад arba Pol. sad ‘sodas’; Sasnukasodyba (Šr D) ← Bel. сосна ‘pušis’, plg. Pol. sosna; 3.2.2. Rus. Suf -овка vediniai oikonimai Beregovkàsodyba (Švčn D) ← Rus. берег ‘krantas’, береговой ‘esantis prie kranto’ (plg. LVŽ I 437); Borovkàsodyba (Švčn D) ← Bel. / Rus. бор ‘didelis, tankus, senas spygliuočių miškas’ 18 Sudėtinis oikonimas Haliampōlis akivaizdžiai yra antroponiminės kilmės ir gali būti siejamas su PN Pol. Halian, Haliana (LVŽ III 379). Antrasis komponentas yra liet. linksniuojamasis -is vedinys iš Rus. поль: поле ‘laukas’. 19 Arba šie oikonimai susiję su Bel. бароўка ‘vietos, kur auga mėlynės’ arba liet. bãras ‘spygliuočių miškas’ (LVŽ I 392–393, 540; Zinkevičius 2011a: 120). Straipsniai / Articles 229 PAVEL SKORUPA (plg. LVŽ I 392–393, 540); Malinovŭkastead, Malinovŭkastead (Švčn D) ← Rus. малина / Bel. маліна ‘avietė’; 3.2.3. Bel. / Pol. / Rus. Suf –ka /–ka vedinys potamonimas Nedzviadka (V D) ← Pol. niedźwiadek: niedźwiedź ‘(Ursus) meškiukas’, ir oikonimai Vigadka (Švčn D), Vigodkastead (El), Vigodkav (Trak D) ← Bel. выгода ‘patogumas; platybė; (perkeltine reikšme) laisvė, valia, nepriklausomybė’ / Pol. wygoda ‘patogumas’. 3.2.4. Bel. Pref па–(за) vedinys oikonimas Pazaliėšėstead (V D) ← Bel. Pref па–(за) ‘už’ + залессе ‘už miško esanti vietovė’. Toponimai, sudaryti iš slavų apeliatyvų slavų darybiniais afiksais, sudaro didžiausią „genetiškai“ slaviškų vardų grupę. Iš viso nustatyti 24 atvejai: 1 potamonimas ir 23 oikonimai. Produktyviausias šios grupės sufiksas yra Pol. Suf –ówka, aptiktas 15 oikonimų, sudarytų arba iš fitoleksemų, žyminčių tam tikrų augalų krūmynus, arba iš nomenklatūrinių terminų. Mažiausiai produktyvus afiksas yra Bel. Pref na–(за), vartojamas oikonimui iš nomenklatūrinio termino sudaryti. 3.3. Iš tikrinių vardų arba apeliatyvų sudaryti toponimai Šios grupės oikonimai (3 atvejai) akivaizdžiai yra slaviškos kilmės ir sudaryti naudojant Bel. / Pol. / Rus. Suf –ka/–ka. Tačiau etimono leksinė prigimtis nėra aiški, plg.: Manastirkastead (Šr D) galėtų būti siejamas su Bel. манастыр ‘vienuolynas’ arba PN Bel. Манастырэнка (Biryla 1966: 188); Saloménkastead (Švčn D) galėtų būti kilęs iš Bel. саломінка ‘šiaudai’, саломяны ‘pagamintas iš šiaudų’ arba būti siejamas su PN Bel. Салома, Солома, Rus. Соломин (Biryla 1969: 363); Začerpkav (Trak D) gali būti vedinys iš Bel. (tarm.) зачэпка, зачэпка / Pol. zaczepka ‘kabliukas, kablys’ arba PN Bel. Зачэпна (Biryla 1969: 158) (taip pat plg. LVGDB). 4. TRANSLITERACIJA Į LIETUVIŲ KALBĄ 4.1. Transliteruoti apeliatyvinės kilmės toponimai Transliteruoti apeliatyvinės kilmės toponimai sudaro didžiausią transliteruotų toponimų grupę. Tokių vardų galima rasti 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Kalbų kontaktų pėdsakai dabartinės Vilniaus apskrities hidronimuose ir oikonimuose: slavų kalbų poveikis lietuvių toponimijai atitinkamai potamonimų, limnonimų ir oikonimų klasėse: 3, 3 ir 34 vardai, plg.: 4.1.1. potamonimai Aliosà (El) ← Bel. (tarm.) алёц, альца ‘durpėta bala; pelkėta pieva, kartais su alksniais; alksnynas’, plg. Pol. ols ‘miškas pelkėje’ (taip pat plg. LVŽ I 62, 64; Vanagas 1981: 39, 40); Kamenà (Šlčn D) ← Pol. kamienna, -y / Bel. каменны, -ая / Rus. каменный, -ая ‘akmenuotas’, plg. Bel. / Rus. камень, ‘stone’²⁰; Manièrka (V D, Švčn D) ← Pol. manierka, Rus. манерка ‘butelis: plokščias uždaromas butelis geriamajam vandeniui ar gėrimui nešiotis, pritvirtintas prie juosmens diržo ar petnešos arba nešiojamas kišenėje’ (plg. Vanagas 1981: 204); 4.1.2. limnonimai Glušnià (Švčnč D) ← Rus. глушня: глушь / Bel. глушы ‘nuošali, (miškinga), negyvenama vieta’ (taip pat plg. Vanagas 1981: 118–119); Zapolè (V D) ← Pol. zapole ‘bemiškė vietovė; ariama žeme užimta vietovė’, plg. Rus. заполоть ‘vieta už ariamų laukų’; Zatišè (V D) ← Pol. zacisze, plg. Bel. зацішша, Rus. затишье ‘tylus, nuo vėjo apsaugotas; nuošali, apleista vieta, dykra’; 4.1.3. oikonimai Cegèlniestead, Cegèlnièv, Cegèlnièstead, Cegèlnièv, Cegèlniàstead, Dembinàv, Dembinàv, Koliòniјаv, Akoliòniјаv, Papierniàv, Paguliánkaₛₜₑₐd, Poguliánka Iᵥ, Poguliánka IIᵥ, Poguliánkaₛₜₑₐd, Poguliánkaₛₜₑₐd, Pyšnàₛₜₑₐd, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadkàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàₛₜₑₐd, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Smoliárniėₛₜₑₐd, Šafárnėₛₜₑₐd, Šafárnėᵥ, Šafárnėᵥ, Ustrõnėᵥ, Zacišèₛₜₑₐd, Zabłòčėᵥ (Šr D), (Švčn D), (Trak D), (V D), ← Bel. цагельня, Pol. cegielnia ‘plytų ir kitų molinių statybinių medžiagų gamykla’ (plg. LVŽ II 4–5); Dembinàv, (Trak D), Dembinàv (V D) ← Pol. dębina ‘ąžuolynas’ (plg. LVŽ II 201); Koliòniјаv (Šr D), Akoliòniјаv (Švčn D) ← Pol. kolonia ‘namų grupė, esanti atokiau nuo miesto centro ar kaimo’; Papierniàv (Šr D) ← Bel. паперня, Pol. papiernia ‘popieriaus fabrikas’; Paguliánkaₛₜₑₐd, Poguliánka Iᵥ, Poguliánka IIᵥ (Trak D), Poguliánkaₛₜₑₐd (Šr D), Poguliánkaₛₜₑₐd (Švčn D) ← Bel. пагулянка, Pol. pohulanka, Ukr. погулянка ‘kaimo šokių vakarėlis, vakarėlis, laisvalaikis’ arba ‘vieta pasivaikščioti’, arba ‘gėrimas, pataikavimas, puota’; Pyšnàₛₜₑₐd (V D) ← Bel. пышна: пышны ‘turtingas, vešlus, puošnus’; Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadkàᵥ (V D), Slabadàᵥ (Šlčn D), Slabadàₛₜₑₐd (Švčn D), Slabadàᵥ (Trak D), Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ, Slabadàᵥ (Ukm D) ← Bel. слабада́, plg. Rus. слобода́ ‘didelis kaimas su laisvais gyventojais (iki baudžiavos panaikinimo Rusijoje)’ arba ‘prie miesto esantis kaimas, priemiestis (pasenusi reikšmė)’²¹; Smoliárniėₛₜₑₐd (V D) ← Rus. смолярня / Pol. smolarnia / Bel. смалярня ‘dervos fabrikas’; Šafárnėₛₜₑₐd, Šafárnėᵥ (Šr D), Šafárnėᵥ (Trak D) ← Bel. (menk.) шафарня ‘vežikai’; Ustrõnėᵥ (Šr D) ← Pol. ustronie ‘nuo gyvenviečių nutolusi apylinkė’, plg. Pol. ustroń ‘nuošalumas, prieglobstis’; Zacišèₛₜₑₐd (El) ← Pol. zacisze / Rus. затишье ‘tyla, vieta, apsaugota nuo vėjo; nuošali, apleista, atoki vieta, dykra’; Zabłòčėᵥ (Švčn D) ← Pol. zabłocie ‘vieta už pelkės, šlapynė’. ²⁰ Dėl kitos etimologinės versijos žr. Vanagas (1981: 144). ²¹ Also, cf. Zinkevičius (2011a: 131). Straipsniai / Articles 231 PAVEL SKORUPA 4.2. Transliteruoti tikrinių vardų kilmės toponimai Transliteruoti toponimai apima du hidronimų klasės vardus (1 potamonimą ir 1 limnonimą), kilusius iš slaviškų tikrinių vardų be darybinių afiksų. Šie vardai gali būti laikomi transonimizacijos rezultatu, plg.: 4.2.1. potamonimas Vŏlga (V D) greičiausiai yra potamonimo Volga (Rus. Волга), ilgiausios Europos upės, perkėlimas; 4.2.2. limnonimas Òlga (El) siejamas su slav. PN Ольга / Olga. 4.3. Apeliatyvinės arba tikrinių vardų kilmės toponimai Šiai kategorijai priklauso 3 potamonimų ir oikonimų klasės vardai (1 upelio pavadinimas ir 2 gyvenviečių pavadinimai), plg.: 4.3.1. potamonimas Ščerba (Šlčn D) gali būti siejamas su Pol. szczerba / Rus. щерба ‘trūkumas, nuostolis; plyšys; tuščia vieta; tarpas; nelygumas, duobė, išmušta vieta’ (WS]Pe, SRYAe) arba PN Pol. Szczerba, Bel. / Rus. Щерба, Щарба (Biryla 1966: 280) (Pastaba: pavardė šiuo metu vartojama Šlčn D); 4.3.2. oikonimai Veseluchăsodyba (V D), Veseluškăsodyba (Ukm D)²² greičiausiai yra onimizacijos iš Rus. (tarm.) веселуха, веселушка (веселье) ‘linksmybė’ (SRYAe) rezultatas arba transonimizacijos iš PN Rus. Веселуха, Веселушка, Bel. Весялуха (Biryla 1969: 86) rezultatas. 5. GENETIŠKAI NEAIŠKŪS TOPONIMAI Daugeliu atvejų sunku nustatyti, ar toponimas yra slaviškos, ar lietuviškos kilmės. Toliau pateikti toponimai gali būti arba sufiksiniai vediniai iš slavų ar lietuvių apeliatyvų arba tikrinių vardų, arba onimizacijos iš slavų ar lietuvių apeliatyvų rezultatas, arba galėtų būti verstinis vardas. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apskrityje gyvena gana didelės slavų etninės grupės, galima manyti, kad šie vietovardžiai galėjo būti sudaryti šiomis tautinėms mažumoms priklausančiomis kalbomis, plg.: 5.1. limnonimas Skarbėlis (V C) galėtų būti laikomas liet. Suf. -elis vediniu iš Pol. skarb ‘lobis’ arba liet. polonizmo skárbas ‘lobis’; ²² Plg. Zinkevičius (2011a: 109), kuris teigia, kad oikonimo kilmė neaiški. 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy 5.2. oikonimas Būlbinėstead (V D) galėtų būti laikomas liet. Suf -inė vediniu iš Bel. бу́лба, Pol. (tarm.) bulba ‘bulvė’ arba, alternatyviai, iš liet. slavizmo būlba / būlbė (plg. LVŽ I 610; Razmukaitė 1998: 17); 5.3. oikonimas Jadlurokàstead (Švčn D), kuris gali būti Pol. Suf -ówka vedinys iš fitoleksemos Pol. jodła ‘kėnis’, Bel. я́ловец ‘kadagys (Juniperus); kadaginė pušis’ arba PN liet. *Jadla, plg. liet. PN Jadlaùskas (LVGDB). Kita vertus, oikonimas gali būti siejamas su Pol. Jadłowski (ten pat); 5.4. oikonimai Būdāv, Būdāv (El), Būdā (Šr D), Būdāv, Būdāv, Būdā Iv, Būdā IIIv (Trak D) gali būti lietuviškos kilmės, plg. liet. būdà, būdė „palapinė, pastogė, (sargo, piemens ir kt.) trobelė“ (LKŽe), arba gali būti slaviškas toponimas, kilęs iš blrs. būdа, lenk. buda „paprastas statinys iš greitai gendančių medžiagų, naudojamas kaip laikina pastogė žmonėms“ (taip pat plg. LVŽ I 588–590); Majākasstead (Šlčn D) gali būti susijęs su liet. majākas „trianguliacijos punktas“, „žemės sklypas; sodyba“ arba rus. маяк „trianguliacijos punktas“; Ūtàv, Ūtàv, Ūtàv (Šlčn D) gali būti susijęs arba su liet. polonizmu utà „lydykla, lydymo namas“, arba su lenk. huta; 5.5. oikonimas Vispàstead (Švčn D), galbūt susijęs su Pol. wyspa ‘sala’ arba ‘vieta, išsiskirianti iš aplinkos’, gali būti paprasčiausias vertinys ir galėjo būti liet. *Sala, *Šela, plg. liet. sala ‘kaimas’ ← liet. *šėla ‘kaimas’ ir (arba) ‘sala; aukštuma, kalva pelkėje; miško žemė ir kt.’ (plg. Būga 1959: 554; Karaliūnas 2005: 308–310). *** Slavų kalbų (rusų, baltarusių, lenkų) įtaka Vilniaus apskrities toponimijai vardų darybos lygmeniu yra akivaizdi išanalizuotose hidronimų ir oikonimų klasėse. Atrinktų toponimų darybos modelių analizė ir pamatinių žodžių (etimonų) nustatymas parodė, kad kalbų kontaktai atsispindi 158 vietovardžiuose, sudarančiuose 3% visų šiuo metu oficialiai Vilniaus apskrityje funkcionuojančių vardų. Šių toponimų pasiskirstymas savivaldybėse pateiktas 1 lentelėje. Kaip matyti iš lentelės, daugiausia kalbų kontaktus rodančių toponimų yra Švenčionių rajono savivaldybėje – 35 atvejai, t. y. 33 oikonimai (įskaitant 2 gyvenviečių pavadinimus, kuriuose kontaminuoti slavų afiksai), 1 potamonimas ir 1 limnonimas. Toliau eina Širvintų rajono savivaldybė, kurioje yra 32 atvejai, t. y. 31 oikonimas (įskaitant 5 gyvenviečių pavadinimus, kuriuose kontaminuoti slavų afiksai) ir 1 limnonimas. Mažiausiai tokių toponimų nustatyta Vilniaus miesto savivaldybėje – 1 limnonimų klasės atvejis. Apie kontaminuotų toponimų, t. y. lietuviškų vietovardžių, sudarytų slavų afiksais, pasiskirstymą žr. 2 lentelę. Straipsniai / Articles 233 PAVEL SKORUPA 1 LENTELĖ. Kalbų kontaktus rodančių toponimų pasiskirstymas Municipality | Potamonyms | Limnonyms | Oikonyms | Total: Elektrėnai | 1 | 2 | 12 | 15 Šalčininkai District | 5 | | 11 | 16 Širvintos District | | 1 | 31 | 32 Švenčionys District | 1 | 1 | 33 | 35 Trakai District | | 1 | 17 | 18 Ukmergė District | | | 14 | 14 Vilnius City | | 1 | | 1 Vilnius District | 6 | 2 | 19 | 27 Total: | 13 | 8 | 137 | 158 2 LENTELĖ. Toponimų su kontaminuotais slavų afiksais pasiskirstymas Municipality | Potamonyms | Limnonyms | Oikonyms | Total: Elektrėnai | | | 1 | 1 Šalčininkai District | 2 | | | 2 Širvintos District | | | 5 | 5 Švenčionys District | | | 2 | 2 Trakai District | | | 1 | 1 Ukmergė District | | | 7 | 7 Vilnius City | | | | Vilnius District | 2 | | | 2 Total: | 4 | | 16 | 20 Kaip matyti iš 2 lentelės, kontaminuoti toponimai sudaro 20 atvejų, t. y. 12% visų išanalizuotų toponimų. Daugiausia kontaminuotų toponimų yra tarp oikonimų, šiuo metu funkcionuojančių Ukmergės rajono savivaldybėje; toliau eina Širvintų rajono savivaldybė, kurioje toje pačioje klasėje yra 5 kontaminuoti toponimai. Mažiausias tokių toponimų skaičius nustatytas Elektrėnų ir Trakų rajono savivaldybėse – tik po 1 oikonimų klasės atvejį, o Vilniaus miesto savivaldybėje kontaminuotų toponimų nėra. 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy 6. IŠVADOS 1. Kalbų kontaktai atsispindi 158 vietovardžiuose (13 potamonimų, 8 limnonimuose, 137 oikonimuose), t. y. 3% iš 5126 šiuo metu oficialiai funkcionuojančių Vilniaus apskrities vietovardžių. Tarp jų yra 20 (4 potamonimai, 16 oikonimų) kontaminuotų toponimų, t. y. 12% išanalizuotų vietovardžių. 2. Kalbų kontaktai stebimi įvairiais toponimų darybos lygmenimis ir apima: a) Kontaminuoti toponimai – slavų sufiksų vediniai iš lietuviškų tikrinių vardų ir apeliatyvų. Iš lietuviškos kilmės tikrinių vardų sudaryti toponimai apima 15 oikonimų (11 Suf –(š)čizna ir 3 Suf –uwka vediniai iš lietuviškų PN, 1 Suf –ka iš lietuviško limnonimo), 2 potamonimus (1 Suf –anka ir 1 Suf –ka vedinys iš lietuviškų oikonimų). Apeliatyviniai vediniai apima Suf –anka vedinius (2 potamonimai, 1 oikonimas) ir Suf –ouka vedinį (1 oikonimas). b) Lietuviški sufiksiniai ir fleksiniai vediniai iš slaviškų tikrinių vardų ir apeliatyvų. Iš tikrinių vardų, t. y. antroponimų, sudaryti toponimai apima 8 hidronimus (1 potamonimą, 1 limnonimą) ir 5 oikonimus. Iš slaviškų apeliatyvų sudaryti toponimai apima 29 atvejus – 24 fleksinius vedinius (2 potamonimai, 1 limnonimas, 21 oikonimas) ir 5 sufiksinius vedinius (4 oikonimai, 1 limnonimas). 4 oikonimai yra fleksiniai ir sufiksiniai vediniai iš apeliatyvų arba tikrinių vardų. c) Slaviškos kilmės toponimai, t. y. toponimai, sudaryti iš slaviškų tikrinių vardų ir apeliatyvų slavų afiksais. Antroponiminės kilmės toponimai apima 17 oikonimų (7 Suf –uwka, 4 Suf –ouka, 3 Suf –ina, 2 Suf –ka ir Pref pod– vediniai). Iš slaviškų apeliatyvų sudaryti toponimai apima 24 atvejus (15 Suf –uvka, 4 Suf –ovka, 3 Suf –ka, 1 Pref pa– vedinys oikonimai; 1 Suf –ka vedinys potamonimas). 3 oikonimai sudaryti Suf –ka iš apeliatyvų arba antroponimų. d) Tarp slaviškos kilmės toponimų yra hidronimų ir oikonimų, kurie gali būti laikomi paprasčiausia transliteracija į lietuvių kalbą. Šiai kategorijai priklauso 45 toponimai, kilę iš slaviškų apeliatyvų arba onimų onimizacijos ar transonimizacijos būdu. e) Daugeliu atvejų sunku nustatyti, ar toponimas yra slaviškos, ar lietuviškos kilmės, daugiausia dėl to, kad bendrinėje lietuvių kalboje yra daug slavizmų. Tokie toponimai gali būti sufiksiniai vediniai arba iš slavų ar lietuvių apeliatyvų, arba iš tikrinių vardų Straipsniai / Articles 235 PAVEL SKORUPA vediniai, arba onimizacijos iš slavų ar lietuvių apeliatyvų rezultatas, arba galimi verstiniai vardai. 3. Prieštaringų istorinių procesų (įvairių politinių režimų ir tautų migracijos, ypač pasienyje) įtaką toponimijai, taip pat apskritai onimijai, įvertinti sunku. Kai kuriais atvejais sunku nustatyti, ar toponimas yra lietuviškos kilmės ir tam tikru istorijos laikotarpiu buvo suslavintas (išverstas), ar tai slaviškas toponimas. Gilesnė istorinių duomenų analizė galėtų padėti aiškiau interpretuoti toponimus. SANTRUMPOS Bel. – baltarusių; C – miestas; plg. – palyginkite; D – rajonas; dial. – tarmiškas; DIM – mažybinis; El– Elektrėnai; eld – seniūnija; et al. – ir kiti; f – moteriškoji giminė; Gen. – kilmininko linksnis; l – ežeras; Lith. – lietuvių; m – vyriškoji giminė; PN – asmenvardis; Pol. – lenkų; pl – daugiskaita; Pref – priešdėlis; Rus. – rusų; sg – vienaskaita; stead – sodyba; Suf – sufiksas; Šlčn – Šalčininkai; Šr – Širvintos; Švčn – Švenčionys; tn – miestelis; Trak – Trakai; trib. – intakas; Ukm – Ukmergė; Ukr. – ukrainiečių; V – Vilnius; v – kaimas. TOPONIMŲ ŠALTINIAI GP – Geoportal.lt – Lietuvos erdvinės informacijos portalas. Available at: https://www.geoportal.lt/geoportal/. LKIVK – Iš gyvosios kalbos užrašytų Lietuvos vietovardžių katalogas. LVGDB – Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze. UETK – Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastras. Prieiga: https://uetk.am.lt. Vilniaus apskrities savivaldybių interneto svetainės: Elektrėnų savivaldybės interneto svetainė https://www.elektrenai.lt/; Šalčininkų rajono savivaldybės interneto svetainė http://www.salcininkai.lt/; Širvintų rajono savivaldybės interneto svetainė https://www.sirvintos.lt/lt; Švenčionių rajono savivaldybės interneto svetainė https://www.svencionys.lt/lt/ I_pradzia; Trakų rajono savivaldybės interneto svetainė https://www.trakai.lt/; http://old.trakai.lt/; 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy Ukmergės rajono savivaldybės interneto svetainė https://www.ukmerge.lt/; Vilniaus miesto savivaldybės interneto svetainė https://vilnius.lt/lt/; Vilniaus rajono savivaldybės interneto svetainė https://www.vrsa.lt/. LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008 ir 2018). Available at: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas. PWN – Słownik języka polskiego (remiantis Słownik języka polskiego pod red. W. Doroszewskiego 1997; Słownika 100 tysięcy potrzebnych słów pod red. J. Bralczyka 2005; Wielkiego słownika ortograficznego PWN z zasadami pisowni i interpunkcji, red. E. Polański 2017), internetinė versija, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN 1997–2021. Prieiga: https://sjp.pwn.pl/. Skarnik.by – Мазок Алег, Літ Серж, sud. 2015: Белорусско-русский словарь (remiantis akademiniu žodynu, kurį redagavo Я. Колас, К. Крапива ir П. Глебка 1953: Русka-беларускі Слоўнік 1–3, Мінск: Інстытут Мовазнаўства АН БССР), elektroninė versija. Prieiga: https://www.skarnik.by/. SRYA – Yevgenyeva Anastasiya (red.) 1999: Словарь русского языка: в 4-х т., red. А. П. Евгеньева, Москва: Полиграфресурсы. Prieiga: http://feb-web.ru/feb/mas/mas-abc/default.asp. SUMe – Словника української мови. Академічний тлумачний словник (1970–1980), internetinė versija, pagrįsta 11 tomų Словника української мови, red. І. К. Білоїд, Київ: Наукова думка, 1970–1980. Prieiga: http://sum.in.ua/. WSJPe – Wielki słownik języka polskiego, red. P. Żmigrodski, elektroninė versija, Kraków: Instytut języka polskiego PAN. Prieiga: https://wsjp.pl/. REFERENCES Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bąk Piotr 1984: Gramatyka języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. Bilkis Laimutis, Kačinaitė-Vrubliauskienė Dalia, Ragauskaitė Alma, Skorupa Pavel, Sviderskienė Dalia, sud., 2019: Grasilda Blažienė: bibliografija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Straipsniai / Articles 237 PAVEL SKORUPA Bilkis Laimutis 2020: Dėl kaimo vardo Ūvoliai kilmės. – Acta Linguistica Lithuanica 83, 178–192. Available at: http://journals.lki.lt/actalinguisticallithuanica. Bilkis Laimutis 2020a: Dėl kaimo vardo Jedžiotai raidos ir kilmės. – Lituanistica 66, 4(122): 275–287. Biryla Mikalaj V. 1966: Бырыла Мікалай В. Беларуская антрапанімія. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы, Мінск: Навука і Тэхніка. Biryla Mikalaj V. 1969: Бырыла Мікалай В. Беларуская антрапанімія 2. Прозвішчы, утвораныя ад апелятыўнай лексікі, Мінск: Навука і Тэхніка. Biryla Mikalaj V. 1982: Бырыла Мікалай В. Беларуская антрапанімія 3. Структура ўласных мужчынскіх імён, Мінск: Навука і Тэхніка. Biryla Mikalaj V., Shuba Pavel P. 1985: Бырыла Мікалай В., Шуба Павел П. Беларуская граматыка 1, Мінск: Навука і Тэхніка. Blažienė Grasilda 2011: Блажене Г. О балтийских ойконимах Калининградской области. – Культурное наследие Восточной Пруссии: сборник статей, ч. 1, Калининград: Изд-во БФУ им. И. Канта, 78–95. Blažienė Grasilda 2013: Noch einmal zum Altpreußischen und zu den altpreußischen Eigennamen in den geschichtlichen Quellen des Deutschen Ordens. – Индоевропейское языкознание и классическая филология – XVII: материалы чтений, посвященных памяти профессора Иосифа Моисеевича Тронского 24–26 июня 2013 г., Санкт-Петербург: Наука, 66–78. Available at: http://iling.spb.ru/comparativ/mater/tronsky2013/tronsky2013.pdf. Blažienė Grasilda 2018: Zu den russischen Personnamen in den Folianten des Deutschen Ordens. – Индоевропейское языкознание и классическая филология – XXII (чтения памяти И. М. Тронского): материалы Международной конференции, проходившей 18–20 июня 2018 г., отв. ред. Н. Н. Казанский, 1–ый полутом, Санкт-Петербург: Наука, 109–75. Available at: https://tronsky.iling.spb.ru/static/tronsky2018_01.pdf. Blažienė Grasilda 2020: Блажене Г. Baltische Spuren in Ortsnamen Europas? – Индоевропейское языкознание и классическая филология – XXIV: материалы чтений, посвященных памяти профессора Иосифа Моисеевича Тронского 22–24 июня 2020 г., Санкт-Петербург: Институт лингвистических исследований, 443–465. Available at: https://tronsky.iling.spb.ru/static/tronsky2020_01.pdf. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mintis, 1994. 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy Gala Sławomir 1985: Polskie nazwy osobowe z podstawowym –ł-, -łw części sufiksalnej. – Acta Univ. Lodzien­sis. Folia Linguistica 10, Łodź: Uniw. Łodzki. Garšva Kazimieras, Grumadienė Laima, red. ir sud., 1993: Lietuvos rytai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras. Garšva Kazimieras, sud., 1999: Etninių žemių lietuviai dabartinėje Baltarusijoje, Vilnius: Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Garšva Kazimieras 2019: Балтизмы (топонимы, фамилии) в Польше, Беларуси. – Droga ku wzajemnosci 20, 51–64. Garšva Kazimieras 2020: Vilniaus apskrities kalbų interpretacijos. – Voruta 2(868), 60–64. Garšva Kazimieras 2020a: Lietuvių kalba ir vardynas tarp Kernavės, Trakų ir Vilniaus. – Voruta 3(869), 77–83. IGC 1993 – Institute of Geodesy and Cartography, The Polish Toponymic Guidelines, Warsaw, Poland, 1993. Available at: http://ksng.gugik.gov.pl/pliki/the_polish_toponymic_guidelines.pdf. Ivoška Darius 2016: Bemerkungen zur Problematik der baltischen Ortsnamen westlich der Weichsel. – Acta Linguistica Lituanica 74, 208–225. Ivoška Darius 2018: Baltische Eigennamen in den Dokumenten des Deutschen Ordens: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Ivoška Darius 2019: Litauische historische Personennamen in dem „Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409“. – Acta Linguistica Lituanica 81, 97–109. Ivoška Darius 2019a: Widerspiegelung der prussischen Kultur in den Grenzenbeschreibungen des Deutschen Ordens. – Jahrbuch der Historischen Kommission für ostund westpreußische Landesforschung und der Copernicus-Vereinigung für Geschichte und Landeskunde Westpreußens. Mitteilungen aus dem Geheimen Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz 10, 7–23. Ivoška Darius 2020: Trends of Naming Individuals of Different Origin in the Medieval Prussia. – Onoma 55, 133–147. Available at: https://doi.org/10.34158/ONOMA.55/2020/8. Ivoška Darius 2020a: Zur Frage der baltischen Eigennamen des Gebietes Ragnit und Tilsit in den Ordensdokumenten des 14–15 Jahrhunderts / Dėl baltiškų Ragainės ir Tilžės srities tikrinių vardų XIV–XV a. ordino dokumentuose. – Acta Linguistica Lituanica 83, 132–150. Available at: http://journals.lki.lt/actalinguisticalithuanica/article/view/2045. Straipsniai / Articles 239 PAVEL SKORUPA Jovaiša Eugenijus 2012: Aisčiai. I knyga. Kilmė, Vilnius: Edukologija. Jovaiša Eugenijus 2014: Aisčiai. II knyga. Raida, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla. Jovaiša Eugenijus 2016: Aisčiai. III knyga. Lietuvių ir Lietuvos pradžia, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidykla. Jovaiša Eugenijus 2020: The Aestii. The Western Balts, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Jovaiša Eugenijus 2020a: Kapai ir žmonės, Vilnius: Unseen Pictures. Jurkštas Jonas 1985: Vilniaus vietovardžiai, Vilnius: Mokslas. Karaliūnas Simas 2005: Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kiselīnaite Dalia 2020: Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Available at: https://doi.org/10.35321/e-pub.6.klaipedos-krasto-toponimai. LSD2013 – Lietuvos statistikos departamentas 2013: Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą. Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai, Vilnius. Available at: https://web.archive.org/web/20130923095014/http://web.stat.gov.lt/uploads/docs/gyv_kalba_tikyba.pdf. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), autoriai L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), autoriai V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018. Muldoon James 1997: Varieties of Religious Conversion in the Middle Ages, Florida: University Press of Florida. PDB – Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. Kalba“: Pavardžių duomenų bazė (The Institute of the Lithuanian Language Informational System of the Lithuanian Language Resources: The Surnames Database). Available at: https://ekalba.lt/Pavardziu_zodynas. 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Razmukaitė Marija 2002: Lietuvos sudėtinių oikonimų darybos bruožai. – Acta Linguistica Lithuanica 46, 123–130. Razmukaitė Marija 2003: Sudėtiniai Lietuvos oikonimai. – Baltų filologija 12(2), 63–80. Razmukaitė Marija 2009: Apie kai kuriuos Vakarų Lietuvos priesaginius oikonimus. – Kalbos kultūra 82, 34–40. Red’ko Julian K. 1969: Редько Юлиан К. Довідник українських прізвищ, Київ: Радянська школа. Rymut Kazimierz 1999: Nazwiska Polaków 1 (A–K), Kraków: Wydawn. Inst. Języka Polskiego PAN. Rospond Stanisław 1973: Słownik nazwisk śląskich 2, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo. Shvedova Natalija Y. 1980: Шведова Наталия Ю. Русская грамматика 1, Москва: издательство „Наука“. Skardžius Pranas 1996: Rinktiniai raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SMPRL – Spis miejscowości Polskiej Rzeczpospolitej Ludowej, Warszawa: Wydawnictwa Komunikacji i Łączności, 1967. SNNP – Kowalik-Kaleta Zofia, Dacewicz Leonarda, Raszewska-Żurek Beata 2007: Słownik najstarszych nazwisk polskich – pochodzenie językowe nazwisk omówionych w „Historii nazwisk polskich“, tom 1, Warszawa: Slawistyczny ośrodek wydawniczy. SSNO – Słownik staropolskich nazw osobowych 1–2, Wrocław, Warszawa, Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1965–1968; 3–5, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. 1971–1980; 6–7, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1981–1985. Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai. – Lituanistica 4(68), 47–59. Sviderskienė Dalia 2006a: Marijampolės apskrities drimonimų darybos ir kilmės polinkiai. – Acta linguistica lituanica / Lietuvių kalbotyros klausimai 54, 49–62. Straipsniai / Articles 241 PAVEL SKORUPA Sviderskienė Dalia 2007: Marijampolės apskrities gyvenamųjų vietų vardai. – Acta linguistica lituanica / Lietuvių kalbotyros klausimai 57, 99–122. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vitkus Aleksandras 2001: Dualistinis lietuvių tautybės susidarymas ir trialistinis Lietuvos krikšto pobūdis; skiriama Mindaugo krikšto 750 metų sukakčiai. – Mokslas ir gyvenimas 7/8, 42–43. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija. Available at: https://www.vle.lt. Wójtowicz Marian 2013: Współczesne nazwiska rosyjskie pochodzenia polskiego. – Studia rossica Posnaniensia 38, 253–260. Zinkevičius Zigmas 2011: Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Zigmas 2011a: Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas. Pavadinimų kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kalbų kontaktų pėdsakai dabartinės Vilniaus apskrities hidronimuose ir oikonimuose: slavų kalbų įtaka lietuvių toponimijai SANTRAUKA Dėl istorinės Lietuvos raidos dabartinėje jos teritorijoje nuo seno gyveno įvairių tautų ir kultūrų atstovai, tarp jų ir slavai (baltarusiai, lenkai, rusai), palikę pėdsaką lietuvių kalboje, kultūroje ir kitose gyvenimo srityse, įskaitant vardyną, ypač rytinėse teritorijose, t. y. istoriniame Vilniaus krašte, kurio didesnė dalis dabar yra Vilniaus apskrities ribos, žyminčios kultūrinę ir kalbinę periferiją. Apie tai liudija ne tik ilgalaikė vietinių gyventojų daugiakalbystė, bet ir regiono toponimika (resp. hidronimija ir oikonimija). Kalbų kontaktus atspindi 158 vietovardžiai (13 potanоnimų, 8 limnonimai, 137 oikonimai), t. y. 3 proc. iš 5126 šiuo metu oficialiai funkcionuojančių Vilniaus apskrities vietovardžių tarp kurių yra ir 20 „užterštų“ toponimų (4 potanоnimai, 16 oikonimų), t. y. 12 proc. analizuotų vietovardžių. Kalbų kontaktai pastebimi įvairiuose toponimų darybos lygmenyse. Pirma, užfiksuota 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Footprints of Language Contacts in the Present-day Vilnius County Hydronyms and Oikonyms: the Impact of Slavic Languages on Lithuanian Toponymy „užterštų“ toponimų – slavų priesagų vedinių iš lietuvių tikrinių žodžių ir apelatyvų. Rasta vietovardžių, kilusių iš lietuviškos kilmės tikrinių žodžių – 15 oikonimų (11 priesagos –(š)čizna ir 3 priesagos –uvka vediniai iš lietuviškų asmenvardžių, 1 priesagos –ka vedinys iš lietuviško ėžerevardžio), 2 upėvardžiai (1 priesagos –anka ir 1 priesagos –ka vedinys iš lietuviškų oikonimų). Prie apelatyvinių vedinių priskiriami priesagos –anka vediniai (2 potamonimai ir 1 oikonimas) ir priesagos –ovka vedinys (1 oikonimas). Antra, užfiksuota lietuvių kalbos priesagų ir galūnių vedinių iš slavų tikrinių žodžių ir apelatyvų: 8 hidronimai (1 potamonimas ir 1 limnonimas) ir 5 oikonimai yra asmenvardinės kilmės; 29 vietovardžiai yra apelatyvinės kilmės, t. y. 24 lietuviškų galūnių vediniai (2 potamonimai, 1 limnonimas, 21 oikonimas) ir 5 lietuviškų priesagų vediniai (4 oikonimai ir 1 limnonimas); 4 oikonimai (lietuviškų galūnių ir priesagų vediniai) yra neaiškaus leksinio pagrindo. Trečia, buvo rasta slavų kilmės vietovardžių – slaviškų afiksų iš slavų tikrinių žodžių ir apelatyvų vedinių: 17 asmenvardinės kilmės oikonimų (7 priesagos –uvka, 4 priesagos –ovka, 3 priesagos –ina, 2 priesagos –ka ir 1 priešdėlio pod– vediniai); 24 apelatyvinės kilmės oikonimų (15 priesagos –uvka, 4 priesagos –ovka, 3 priesagos –ka, 1 priešdėlio pa– vediniai; 1 potamonimas – priesagos –ka vedinys); 3 oikonimai (priesagos –ka vediniai) yra neaiškaus leksinio pagrindo. Tarp slavų kilmės vietovardžių yra hidronimų ir oikonimų, kurie gali būti laikomi tiesiog transliteracija į lietuvių kalbą. Į šią kategoriją įeina toponimai, kilę iš slavų apelatyvų arba tikrinių vardų onimizacijos ar transonimizacijos būdu (iš viso – 45 atvejai). Be to, daugeliu atvejų sunku atskirti, ar toponimas yra slavų, ar lietuvių kilmės, dažniausiai dėl to, kad bendrinėje lietuvių kalboje yra daug slavizmų. Tokie toponimai gali būti arba slavų, arba lietuvių kalbos apelatyvų ar tikrinių žodžių priesaginiai vediniai, arba slavų ar lietuvių apelatyvų onimizacijos rezultatas, arba gali būti tiesiog išversti vardai. Prieštaringų istorinių procesų (įvairių politinių režimų ir tautų migracijos, ypač paribyje) įtaka toponimijai ir apskritai vardynui yra sunkiai įvertinama. Kai kuriais atvejais sunku atskirti, ar vietovardis yra lietuviškos kilmės ir tam tikru metu buvo suslavintas, t. y. išverstas, ar tai slaviškos kilmės vietovardis. Išsamesni istoriniai duomenų tyrimai galėtų padėti aiškiau interpretuoti tokius atvejus. Įteikta 2021 m. spalio 31 d. PAVEL SKORUPA Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 243