Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
Full text
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
Lietuvių kalbos institutas
ORCID iD: orcid.org/0000-0002-7990-2968
Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, akcentologija.
DOI: doi.org/10.35321/all85-11
PASVARSTYMAI DĖL KELIŲ LIETUVIŲ UPIŲ IR EŽERŲ VARDŲ KILMĖS
Considerations on the Origin of Several Names of Lithuanian Rivers and Lakes
ANOTACIJA
Straipsnyje svarstomos naujos ar tikslinamos esamos toponimikos darbuose jau analizuotų hidronimų Mìrglonas || Mìrglius, Mùmelis, Pasõdgiris, Pãtyralis, Pìršėnas, Rūvelỹs, Skérdynas, Skérdžia, Skerdumà || Skerdùmė, Skerdyksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà, Šėkštis, Šėkštė, Šėkštỹs || Šėkštis, Švìlpynė, Ùršulis, Žadãlis, Žãdikė || Žadìkė || Žãdĩkis || Žadìkỹs, Žadupỹs kilmės prielaidos. Alternatyvūs kilmės aiškinimai keliami remiantis vandenvardžių kirčiavimo, jų motyvacijos, toponiminio konteksto ir kitų lingvistinių duomenų analize.
ESMINIAI ŽODŽIAI: onomastika, toponimika, vandenvardžių kilmė, vandenvardžių motyvacija, vandenvardžių kirčiavimas.
ANNOTATION
The article considers new or revises existing assumptions concerning the origin of the hydronyms Mìrglonas || Mìrglius, Mùmelis, Pasõdgiris, Pãtyralis, Pìršėnas, Rūvelỹs, Skérdynas, Skérdžia, Skerdumà || Skerdùmė, Skerdyksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà, Šėkštis, Šėkštė, Šėkštỹs || Šėkštis, Švìlpynė, Ùršulis, Žadãlis, Žãdikė || Žadìkė || Žãdĩkis || Žadìkỹs, Žadupỹs, which have already been analysed in the previous studies of toponymy. Alternative interpretations of their origin are proposed referring to the analysis of the accentuation and motivation of hydronyms, the toponymic context and other linguistic data.
KEYWORDS: onomastics, toponymy, origin of hydronyms, motivation of hydronyms, accentuation of hydronyms.
200
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
Lietuvių upių ir ežerų vardų kilmė yra sulaukusi nemažai tiek Lietuvos, tiek užsienio lingvistų dėmesio ir yra gana išsamiai ištirta. Lietuvių hidronimikai svarbūs Kazimiero Būgos, Prano Skardžiaus, Bronio Savukyno ir kitų kalbininkų vandenvardžių etimologiniai tyrimai, bet išsamiausiai hidronimai (jų daryba, semantika, kilmė) analizuoti onomasto Aleksandro Vanago darbuose (1970; 1981; 1981a). Šio kalbininko parengtame Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne (1981) išnagrinėta daugumos lietuvių upių ir ežerų vardų kilmė, apibendrinti ligtoliniai tyrimai.
Dabartiniuose toponimikos darbuose ankstesni paskirų vandenvardžių kilmės aiškinimai yra koreguojami, svarstomos kitokios jų kilmės galimybės, nes atsiranda naujų duomenų apie hidronimų susidarymą, ryšį su kitais toponimais ir pan. (Bilkis 2006, 2011, 2014; Garliаuskas 2013 ir kt.).
Tiriant priesaginių hidronimų kirčiavimo dėsningumus ir juos lėmusius veiksnius buvo atidžiai vertintos toponimikos darbuose pateiktos vandenvardžių darybos bei kilmės hipotezės. Įvairiais aspektais nagrinėjant hidronimus buvo pastebėta, kad kai kurių upių ir ežerų vardų kilmė galėtų būti aiškinama ir kitaip negu kitų tyrėjų (žr. Tamulaitienė 2020).
Straipsnio tikslas – iškelti naujas ir patikslinti esamas kelių toponimikos darbuose jau nagrinėtų upių ir ežerų vardų kilmės prielaidas. Įvertinus ankstesnes vandenvardžių kilmės hipotezes alternatyvūs aiškinimai svarstomi remiantis hidronimų kirčiavimo (ir jo santykio su pamatinių žodžių akcentuacija), motyvacijos, struktūros, toponiminio konteksto, geolingvistinių ir kitų kalbinių duomenų analize. Kai kurie duomenys anksčiau tyrėjų nebuvo fiksuoti (pvz., dalis bendrasaknių toponimų) arba sulaukė nepakankamai jų dėmesio (pvz., vandenvardžių kirčiavimas). Tiriamajai medžiagai taikomi aprašomasis analitinis, struktūrinės analizės, lyginamasis, geolingvistinis metodai. Hidronimų kirčiavimo analizė paremta morfonologinės akcentologijos principais.
Mirglonas || Mirglius up. NmŽ (C. Hennenbergerio XVI a. (1584 ir 1595 m.1) sudarytuose Prūsijos žemėlapiuose2 nurodyta lytis Mirgla3⁾⁴. Ten pat Mirglonai plk. (VK⁵). Upėvardžiai kildinami iš liet. mirgėti ‘šviesti, žibėti mirksinčia šviesa;
¹ Straipsnyje remtasi 1584 m. bei vėlesniais pagal C. Hennenbergerio žemėlapius parengtais Prūsijos žemėlapiais, prieinamais internete (žr. Hennenberger 1584, 1634, 1638).
² Plačiau žr. https://www.mlimuziejus.lt/lt/mazosios-lietuvos-istorijos-muziejus/mazoji-lietuva-ir-prusija-senuosiuose-zemelapiuose/; https://www.vle.lt/straipsnis/hennenbergerio-zemelapiai/.
³ Vanagas (1981: 218) kaip šaltinį nurodo (galbūt klaidingai) Hartnocho II žemėlapį.
⁴ Pėteraitis (1992: 126) nurodo, kad dar vadinama ir Mirglonė. PKK ir Prano Skardžiaus (1943: 282) nurodyta lytis Mirgluonas.
⁵ Užrašyta Palendrių (1960 m.) ir Degučių k. (1981 m.).
Straipsniai / Articles
201
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
judėti, virpėti, marguliuoti, kaitaliojantis spalvomis ar šviesai ir šešėliams’⁶. Jų motyvacija susijusi su vandens mirgėjimu, šviesumu ar pan. (Vanagas 1981: 218; 1981a: 99; Pėteraitis 1992: 126, 203; dar žr. LVvGDB). Tokia kilmės galimybė visiškai tikėtina, dėl motyvacijos plg. liet. Marã up. Kpč (: balt. *marā– ‘mirganti’) (Mažiulis 2013: 611–612 [=1996: 149–151])⁷, Žibà || Žibãlė up. Plng, Žibùlė up. Lbv, Žìbilas up. Lb (: liet. žibėti ‘svytėti atmušama šviesa, blizgėti, spindėti’, liet. žibus ‘blizgus, spindintis’) (Vanagas 1981: 400; 1981a: 100).
Vis dėlto išplėstinė šaknis mirgl–⁸ leidžia svarstyti, kad hidronimai visų pirma gretintini su liet. mirgla ‘kas neprimato, spangys’, liet. mirglinėti ‘merktis, markstytis (apie akis)’, liet. mir̃glinti: „Mir̃glinti yra eiti prisimerkus“ (LKŽe)⁹, dar plg. mirglius¹⁰: „Žvelgdamas į žmogų, jisai labai tankiai mirkčiodavo“ (Juška 2020), kurie toliau jau sietini su mirgėti. Dėl vardažodžių analogijos plg. liet. mir̃kla ‘kas dažnai, nesveikai mirksi, mirknys, mirkčius’, liet. mirklõnas, -ė ‘kas nuolat mirksi, mirkla, mirknys’. Tokiu atveju upėvardžių Mir̃glonas || Mir̃glius motyvacija galėtų būti susijusi su vandens tekėjimo ypatybėmis, t. y. nestiprios srovės ar pan. upė, plg. Pãspitris up. Šd (: liet. paspitróti ‘kiek neprimatyti’, liet. paspitrỹs ‘gana spitrus, neprimatantis’) (Bilkis 2014: 151)¹¹, Kurtinỹs up. Rgv (: liet. kurtìnas ‘kurčias’, liet. kurtinãi ‘aklinai, visiškai’) (ten pat)¹², Ãklė up. Dbg, Imbr, Krš (: liet. ãklas, -à ‘tamsus; uždaras, aklinas’) (Vanagas 1981: 37; LVŽ I: 34–36). Dėl aptariamųjų hidronimų šaknies kirčio ir akūtinės priegaidės (1 a. p.) (LUEV: 104¹³) plg. mirgla (1 a. p.) (LKŽe) (dar žr. Tamulaitienė 2020: 92).
Dar atkreiptinas dėmesys į galimą aptariamųjų hidronimų ryšį su liet. mir̃glyti ‘smulkiai lyti, purkšti’ Šll (žr. LKŽe), fiksuotą tos pačios tarmės plote¹⁴, kuriame yra upė. Genetiškai šis veiksmažodis taip pat sietinas su liet. mirgė-
⁶ Jeigu nenurodyta kitaip, žodžių reikšmės pateiktos iš Lietuvių kalbos žodyno elektroninio varianto (toliau LKŽe).
⁷ Vanagas (1981: 204) vandenvardį sieja su liet. mãrės, mãrios ‘jūra’.
⁸ Vanagas hidronimą Mir̃glonas priskiria prie priesagos –onas vedinių, bet priebalsio l atsiradimo šaknyje plačiau nekomentuoja (žr. Vanagas 1970: 188; dar žr. LVvGDB; Skardžius 1943: 282 (čia išskirta priesaga –uonas)).
⁹ Veiksmažodį mir̃glinti ‘eiti prisimerkus < mirgant judėti’, taip pat mir̃glyti ‘smulkiai lyti, purkšti’ palyginimui dėl šaknies mirg-lnurodo ir Pėteraitis (1992: 126).
¹⁰ Žmogaus pravardinis apibūdinimas.
¹¹ Vanagas (1981: 247) hidronimą laiko priešdėlio pa– vediniu iš avd. Spitris, Spitrỹs.
¹² Vanagas (1981: 175) sieja su liet. kurtinỹs ‘tetervinų šeimos paukštis’.
¹³ Variantas Mir̃glius čia nefiksuotas.
¹⁴ Straipsnyje tarmių ribos nustatomos remiantis Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje (2004) pateiktais žemėlapiais.
202
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
ti, plg. la. mirgot ‘mirguliuoti, mirgėti, raibuliuoti, spindėti, tviskėti, blyksčioti, žybčioti; lynoti, krapnoti, dulkti, dulksnoti’, la. mirdzināt ‘mirginti, tviskinti, blizginti; lynoti, krapnoti’ (LLKŽė). Dėl analogijos plg. upėvardį Murgālis Klp, kuris greta sąsajų su la. murga ‘nešvarus vanduo, bala’ (ME 2: 669), liet. murglà ‘tiršta migla; labai smulkus lietus’, liet. murglõtas, –a ‘šiu smulkiu lietumi, miglotas’ ir pan. (Kiseliūnaitė 2020: 48; Pėteraitis 1992: 127)¹⁵ gali būti gretinamas su liet. murmėti, mùrga ‘smulkiai lyti, purkšti’ Grg. Vis dėlto abejonių dėl vandenvardžių Mìrglonas || Mìrglius ir veiksmažodžio mirglyti ryšio kelia jų šaknies priegaidžių skirtumas.
Mùmelis ež. Gl. Ten pat ir Mùmelis ln.¹⁶ (PKK). Aleksandras Vanagas (1981: 221) abejodamas vandenvardį sieja su liet. mùmelis ‘tylus, nekalbus žmogus, tylenis; aptingęs, nerangus žmogus’, liet. mùmas ‘maumas; nebylys’; galbūt plg. Mumėlė b. Ps (Bilkis 2008: 114). Kitus šaknį mumturinčius onimus Mumiai mš., pv. Rt (ir Mūmiškė upl. Rt¹⁷), Mumiškis upl. Šl¹⁸ (VK) daugiau pagrindo yra sieti su avd. Mùmas (Zinkevičius 2008: 119), *Mumis ar pan., plg. ist. avd. Christophori Mumis Ad 1657 m. (IAK), prvd. Mumā Dt (Butkus 1995: 317), nors neatmetstina ir apeliatyvinės kilmės galimybė.
Tiek hidronimo Mùmelis, tiek helonimo Mumėlė ryšys su mùmas, mùmelis abejotinas motyvacijos požiūriu¹⁹, nors analogijų esama, plg. Savėlis up. Pkr (: liet. savėlis ‘kas nepilno proto, nepastabus, žioplys’), Lebedà up. Dbk, Pbrd (: liet. lebedà ‘ištižęs, nerangus, apsileidęs žmogus, ištžėlis, liurbis’) (Vanagas 1981: 292, 184; 1981a: 87, 86). Galbūt labiau tikėtina (ypač balos vardo) sąsaja su vardžodžiu mùmas turint galvoje jo reikšmę ‘vaikų baidyklė, baubas’. Tai būtų vieta (bala, ežeras), kurioje esama mumų ar pan., plg. helonimus Vaidùlė b. Sug, b., rst. Skm, rst. An, Čln ir hidronimus Vaidùlė up. Dbk, Vaidùlis up. Šd, Vaidėnis up. Sd (: liet. vaĩdas ‘vaiduoklis, šmėkla, vaidalas’) (Bilkis 2008: 101; Vanagas 1981: 358; dar žr. Vanagas 1981a: 110–111).
Vandenvardžio Mùmelis gretinimas su mùmas, mùmelis kelia kiek abejonių ir dėl apeliatyvų paplitimo ploto. Remiantis LKŽė duomenimis, šie daiktavardžiai paplitę rytų aukštaičių uteniškių ir panevėžiškių tarmėse. Dar plg. tos pačios
¹⁵ Vanagas (1981: 221–222) hidronimą laiko vediniu iš germanizmo mùrgas ‘margas, žemės matas’.
¹⁶ Greičiausiai tas pats objektas 1983 m. (VK) fiksuotas kaip bala.
¹⁷ Vandenvardis LUEV ir Vanago darbuose nefiksuotas. Užrašytas tarpukario Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Stirbiškės kaimo žemės vardyno anketoje (1937 m.).
¹⁸ Vandenvardis LUEV ir Vanago darbuose nefiksuotas. Užrašytas tarpukario Šiaulių apskrities ir valsčiaus Žadžiūnų kaimo žemės vardyno anketoje (1935 m.). Anketoje kaip objektas nurodyta tekmė, viena iš šio žodžio reikšmių yra ‘upė, upelis’ (žr. LKŽė).
¹⁹ Vandenvardis priskiriamas prie fizinę vandens būseną apibūdinančios reikšmės hidronimų (Vanagas 1981a: 83–86).
Straipsniai / Articles
203
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
šaknies maumas, maumė ‘vaikų baidyklė, baubas; tylus, nekalbus žmogus, tylenis’, maumelis, maumė, maumys, maumužas, maumokas ‘vaikų baidyklė, baubas’ plačiai vartojami rytų ir pietų aukštaičių, žinomi pakraštiniams žemaičiams (LKŽe; dar žr. Jasiūnaitė 2000: 176–177). Hidronimas yra vakarų aukštaičių kauniškių tarmės plote²⁰ (Užnemunėje). Neatmestina galimybė, kad kalbamieji apeliatyvai galėjo būti vartojami ir šiame Lietuvos areale.
Kita vertus, svarstytina kitokia vandenvardžio Mūmelis kilmės prielaida. Ežero vardas gali būti gretinamas su vandens augalo pavadinimu liet. mūmelė (vo. Mummel) ‘lūgnė (Nuphar)’, kuris fiksuotas Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto raštuose, F. Kuršaičio, G. H. F. Neselmano žodynuose (žr. LKŽe; dar žr. AK 2: 1438). Germanizmas galėjo būti žinomas ir Užnemunėje (Gelgaudiškio apylinkėse²¹), kuri XVIII a. atiteko Prūsijai (plačiau žr. VLEe; MLEe). Motyvacijos požiūriu tai būtų ežeras, kuriame auga daug mumelių ar pan. Su augalų pavadinimais siejamų vandenvardžių Lietuvoje yra gausu (žr. Vanagas 1981a: 90–94), plg. ežerų vardus Indrailis ež. Ds (: liet. indrė ‘nendrė’), Lūkštinis ež. Mlt, Smal (: liet. lūkštas ‘vandens lelija’), Švóginas ež. Ign (: liet. švógės ‘tokios balų žolės, nendrės’) (Vanagas 1981: 130, 198, 338). Dėl hidronimo struktūros plg. Žiežul-is ež. Ktk, Sem, Vrn (: liet. žiežulė ‘raudė, mekšras’), Lapūk-is ež. Rdm (: liet. lapūkas ‘varnalėša; vandens lelija; puriena; lūgnė; pelkinis žinginys’) (žr. Vanagas 1970: 65–66). Kilmės iš mūmelė (1 a. p.) galimybei neprieštarauja ir pastovus hidronimo Mūmelis pradinio skiemens kirtis (1 a. p.) (LUEV: 106).
Pasódgiris (Pasódgiris²²) up. KzR. Manoma, kad upėvardis yra kilęs iš spėjamo kokios kitos vietos (miško ar pan.) sudurtinio vardo *Pasod-giris, kurio pirmasis dėmuo būtų iš Pasóda pv. < liet. pasóda ‘žemės sklypas miške, duodamas eiguliui; žemė, kur stovi sodyba’ (Vanagas 1981: 247). Vietovardžių surinktų iš gyvosios kalbos duomenų analizė rodo, kad hidronimas kildintinas iš pievos ar raisto vardo Pasódgiris. Pievos vardas užrašytas tarpukario Kazlų valsčiaus Marackų kaimo žemės vardyno anketoje (1935 m.)²³, o helonimas
²⁰ Vakarų Lietuvoje sutinkami artimos reikšmės daiktavardžiai liet. mēmē ‘tylus, lėtas, mažakalbis žmogus, nevykėlis, žioplys, užuaušelis’, liet. mēmėlis, mēmėlis ‘kas neaiškiai kalba, memeliuoja, memeklis’ Jrb, Rs ir kt. (žr. LKŽe).
²¹ Pastebėtina, kad Gelgaudiškio dvarą XVIII a. įsigijo baronų von Keudellų giminė ir į apylinkes atsikėlė daug vokiečių (plačiau žr. https://www.gelgaudiskis.lt/istorija; https://www.mle.lt/straipsniai/papruse).
²² Taip sukirčiuota Vanago (1981: 247) (matyt, remiantis pievos vardo Pasóda ir apeliatyvo pasóda kirčiavimu), tačiau akūtinės priegaidės autentiškumas abejotinas. LUEV: 119 nurodyta lytis Pasódgiris. Tokį kirčiavimą liudija ir gyvosios kalbos duomenys.
²³ Užrašė mokytoja Petronėlė Pajaujytė.
204
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
fiksuotas to paties valsčiaus Jūrės girininkijos anketoje (1936 m.)24, kurioje nurodyta, kad raistas25 yra netoli Jūrės kaimo (VK; dar žr. LVvGDB). Kiek labiau tikėtina, kad upelis perėmė tame pačiame kaime esančios pievos vardą. Tačiau Marackų ir Jūrės kaimai ribojasi, todėl atmesti sąsajos su raisto vardu negalima. Motyvacijos požiūriu tai būtų per (pro) pievą ar raistą P asōdgiris tekantis upelis ar pan. Pastebėtina, kad žemės vardų anketoje pastabų skiltyje pievos vardo užrašytojos pažymėta, kad ten „seniau buvo pasoda (miškų sargybos)“. Taigi galima teigti, kad onimo P asōdgiris pirmasis dėmuo yra iš apeliatyvo pasodà, o ne iš pievos vardo Pasóda kaip manyta Vanago. Beje, duomenų rodančių, kad minėtuose kaimuose ar greta esančiose gyvenvietėse būta pievos tokiu vardu, straipsnio autorei nepavyko užfiksuoti26.
Pātyralis up. Žr. Vandenvardis laikomas priešdėlio pavediniu iš *Tyralis, kuris yra su mažybine priesaga -alis padarytas iš pievos vardo Týrai arba Týras (Vanagas 1981: 249). Telšių apskrities Žarėnų valsčiaus Medingėnų dvaro žemės vardyno anketoje (1935 m.)27 pateikti duomenys apie upės (tiksliau upelio28) ir kitų objektų lokalizaciją leidžia spręsti, kad vandenvardis kildintinas iš netoliese esančio miško vardo Tyralis. Tai būtų upelis, kuris teka pro mišką ar atiteka iš jo. Dar plg. Pātyralis ar., drp. Žr (VK; dar žr. LVvGDB).
Piršėnas29 ež. Blnk30. Vandenvardis gretinamas su hidronimais Peršas ež. Srj, Peršėkė up. Brb, Peršokšna up. Švnčl, Parsvėtas ež. Dkšt ir kt., kurie toliau siejami su liet. pra–parsas, pra–peršà, pró–perša ‘neužšalusi vieta lede; retesnė vieta miške’, plg. s. i. párś–āna– ‘tarpeklis, bedugnė, praraja’ < ide. *perḱ–/*pr̥ḱ–. Šaknis pirš– vertintina kaip baltų apofonijos pars–/perš–/pirš– rezultatas (Сабукинас 1966: 169–170; Vanagas 1981: 260, 245–246; 1981a: 70).
Tačiau neatmestina galimybė, kad ežero vardas Piršėnas yra giminingas su liet. (pl.) piršys, piršės, piršiai ‘arklio krūtinė’, plg. s. sl. (pl.) prьsi, le. piersi ‘krūtinė’, kurie kildintini iš balt.-sl. *pirši– ‘krūtinė; priešis’ < ide. *perḱ– ‘šonkaulis, krūtinė’ < *perk– ‘t. p.’ (plg. s. i. pṛṣṭi ‘šonkaulis’ ir pan.); dar
24 Užrašė girininkas Juozas Jurkėnas iš Antano Mitkaus.
25 Matyt, tas pats objektas nurodytas kaip balos 1982 m. užrašytoje VK kortelėje (užrašė A. Medžiūtė).
26 Arčiausiai to ploto pieva fiksuota Kupreliškių kaime (Pilviškių apyl.) (VK; 1981 m., užrašė K. Eigminas). Taip pat fiksuotos sodybos Gulioniškių ir Karališkės kaimuose (VK; 1982 m., užrašė O. Arminienė). Bet vis tiek pieva ir sodybos yra (buvo) pakankamai nutolusios nuo Marackų ir Jūrės kaimuose esančių objektų.
27 Užrašė mokytoja Anelė Laurusevičiūtė iš pateikėjo Petro Vitkaus.
28 Užrašyta, kad „Teka per vidurį dvaro“.
29 Kazimiero Būgos (Būga RR 3: 537) fiksuota lytis Piršėnas.
30 Tarpukario Ukmergės apskrities Žemaitkiemio girininkijos anketoje užrašyta aplavinta ežero vardo lytis Piršanka. Užrašė girininkas Antanas Lukošiūnas.
Straipsniai / Articles
205
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
plg. gimin iškos kilmės liet. pirštas, la. pir(k)sts (Mažiulis 2013: 715 [=1996: 286–287]; Smoczyński 1982: 222–223; dar žr. BEŽK). Kalbamieji vard ažodžiai paplitę vakar inėse tarmėse (žemaičių ir vakarų aukštaičių kauniškių), bet daiktavardis piršys fiksuotas ir rytų aukštaičių panevėžiškių tarmės plote (apie Smilgius (Panevėžio r.)) (žr. LKŽe). Apeliatyvai galėjo būti žinomi ir rytiniame Lietuvos areale, kuriame yra ežeras. Hidronimo Piršėnas motyvacija būtų paremta jo konfiguracija, t. y. išsiš ik įs e s, priekyje esantis, panašios į krūtinę formos ar pan. ežeras. Su kūno dalių pavadinimais gretinamų vandenvardžių esama ir daugiau, plg. ežerų vardus Pãpis Rdš (: liet. pãpas ‘krūtis; spenys; koks nelygumas, atsikišimas’), Pãkalas Lkm (: liet. pãkalas ‘nugara, užpakalis’), Pakalỹs Šv (: liet. pakalỹs ‘užpakalis’) (Vanagas 1981: 244, 239; dar žr. 1981a: 65). Galbūt dar plg. Piršatis pv. Kpč (VK). Tokią kilmės prielaidą paremia ir pastovus vandenvardžio Piršėnas šaknies kirtis (1 a. p.) (LUEV: 125), kuris gali būti siejamas su piršys, piršės, piršiai baritoniniu kirčiavimu (1 a. p.) (LKŽe; dėl kirčiavimo dar žr. Tamulaitienė 2020: 117).
Rūvelỹs up. Krš. Ten pat Rūveliaĩ k. (ATSŽ: 269; VŽe) (anksčiau ir dvaras). Hidronimas lyginamas su onimais Rūveliaĩ (ar Rūveliai?) mš. Krš, Rūvelė mš. Lnk, Rūvelio kálnas kln. Žr, Rūveliškė mš., gn. Žr, Rūvel̃kas (ar Ruzvel̃kos) mš. Tt, pr. Ruwewange (Vanagas 1981: 285). Bent kai kuriuos iš pateiktų vietovardžių (pvz., Rūvelio kálnas) galima sieti su avd. Rūvelis (LPDB), Ruvėlis, Rūvelas (Zinkevičius 2008: 237, 130) ar liet. rūvelis ‘piktas žmogus, sukčius; verksnys’. Vanagas (1981: 285) upėvardį abe jodamas sieja su pastaruoju vard ažodžiu, nurodydamas ir LKŽe nefiksuotą jo reikšmę ‘storas, nutukęs žmogus’³¹. Ryšys su apeliatyvu atrodo abejotinas dėl motyvacijos (laikomas konfig uracinės reikšmės hidronimu) (Vanagas 1981a: 61). Tokiai kilmės prielaidai prieštarauja ir kilnojamas is hidronimo kirčiavimas (3ᵇ a. p.) (LUEV: 140), nes vard ažodis rūvelis turi pastovų kirtį šaknyje (1 a. p.) (LKŽe). Dėl tų pačių priežasčių kilmė iš avd. Rūvelis taip pat labai abejotina. Labiau pagrįsta moty vacijos ir struktūros (taip pat kirčiavimo) požiūriu atrodo hidronimo sąsaja su la. ruvēties ‘nurimti, nutilti, nušč iūti’ (ME 3: 565), plg. Ruvesỹs up. Tj (Vanagas 1981: 285).
Atsargiai svarstytina, kad hidronimas reflektuoja priebalsio s aferezę ir yra kilęs iš liet. srūti, srūva ‘sruventi, tekėti’, dar plg. srūvis ‘tekėjimas, plūdimas’. Priebalsio s išnykimas šiuo atveju laikytinas sporadišku, plg. liet. tangùs, –ì ‘nepasiduodantis lenkti, lankstyti, nelankstus; kietas, standus; ir kt.’ < stangùs, –ì (žr. Zinkevičius 1966: 178; LKŽe). Motyvacija susijusi su fizine vandens būsena (vandens tekėjimu ir pan.) hidronimams yra itin būdinga (žr. Vanagas 1981a: 83–90), plg. Almajà up. Lkm, Ãlmajas ež. Lkm, Ãlmenas ež. Lkm (: liet. almėti
³¹ Kaip šaltinis nurodyta Lietuvių kalbos žodyno kartoteka.
206
Acta Linguistica Lith uanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
‘sunktis pamažu, varvėti, pūliuoti; pamažu srovėnti’), Sálva || Salvùkas up. Bsg, Sálvis up. Pkr (: liet. salvėti ‘pamažu tekėti, sunktis’) (Vanagas 1981: 39, 289; Savukynas 1960: 294; LVŽ 1: 75–76). Dėl hidronimo struktūros ir kilnojamojo kirčiavimo plg. Metelỹs 3ᵇ ež. Srj, Temelỹs 3ᵇ up. Gdž (Vanagas 1970: 124; LUEV: 102, 172; dėl kirčiavimo dar žr. Tamulaitienė 2020: 61).
Skérdynas up. Kv, Skérdžia up. Mlt, Skerdumà || Skerdùmė up. Krk, Skerdeksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà up. Pbrd. Hidronimo Skérdynas (ten pat Skérdynai k.³² (ATŠŽ: 279; VŽe)) kilmė laikoma ne visiškai aiškia. Dėl vedinių su skerdynpopulariarumo, plg. Skerdýnas b. Pkr, Skerdýnbalė b. Rk, Skerdýnė b., pv. PŠl, Plk, Pn, mš. Dj, Skerdýnės l. Vdk, b. Rd³³, Vanagas (1981: 302) svarsto, kad būta fiziografinio termino *skerdynas ‘skerdimas’ ar pan., plg. skerdimas ‘iškirsta miške vieta, skynimas’, kuris toliau sietinas su veiksmažodžiu liet. skęrsti *‘kirsti medžius, pjauti krūmus ar pan.’ (dar žr. Kazlauskas 1968: 61). Tokia kilmės hipotezė atrodo tikėtina, tačiau klausimų kelia skirtingos hidronimo ir veiksmažodžio šaknies priegaidės. Galima svarstyti, kad hidronimo Skérdynas šaktnies akūtas yra atsiradęs dėl veiksmažodžio liet. skérdėti, -ėja (-i), -ėjo ‘ežėti, skeldėti, dažėti, pleišėti; skirsti, skilti (apie odą)’ kirčiavimo analogijos, fiksuoto ir Kvedarnoje (žr. LKŽe). Taip pat neatmestina galimybė, kad šis veiksmažodis apskritai laikytinas upėvardžio Skérdynas pamatiniu žodžiu; dar plg. skerdynas ‘smarkiai suskirdusi vieta’ (dar žr. Tamulaitienė 2020: 47). Ne su veiksmažodžiu skęrsti (Vanagas 1981: 302–303; 1981a: 71; Kazlauskas 1968: 61), o su skérdėti galėtų būti siejami ir upėvardžiai (ar bent kai kurie iš jų) Skérdžia, Skerdumà || Skerdùmė, Skerdeksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà. Tokią pastarojo hidronimo kilmės galimybę par emia lytis Skirdyksnà, dėl kurios šaknies skirdplg. liet. skírsti, skírdo ‘ežėti, skeldėti, dažėti, pleišėti; skilti, skerdėti (apie odą)’, liet. skirdýnas ‘smarkiai suskirdusi vieta’, liet. skirdùs, -ì ‘skerdėjantis, trapus’, liet. skirdà ‘suskirdusi vieta odoje; vertikalus plyšys duonos kepale’. Tokiu kilmės atveju dėl hidronimų motyvacijos plg. vandenvardžius Skírstupis up. Prnv, Skírštupelis up. Škn, Skirziùs ež. Lp (: liet. skírsti, skírdo) (Vanagas 1981: 304; 1981a: 61).
Vanagas (1981: 328) vandenvardžius Šėkštis ež. Als, Šėkštė up. Stlp, Šėkštys || Šėkštis up. Krš abejodamas visų pirma sieja su liet. šėkštis ‘šakės pakumpusiais nagais pelams semti’³⁴ (dar žr. Būga RR 2: 314). Šią kilmės galimybę leidžia
32 Šio kaimo žemės vardyno anketoje (1935 m.; užrašė mokytoja Marija Jagminaitė) fiksuota sudėtinė vandenvardžio lytis Skerdynų upelis laikytina antrine, atsiradusia iš kaimo vardo Skerdynai.
33 Dėl helonimų dar žr. Bilkis 2008: 183, 184.
34 Kita vertus, toliau gretinama su Šiekštas ež. JnšM (ten pat).
Straipsniai / Articles
207
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
labiau pagrįsti Vanago nefiksuotos vardažodžio reikšmės³⁵ ‘šakotas pagalys; dvišakas pagalys kam paspirti; spyrys’, dar plg. šėkštė ‘ilga kartis’. Motyvacija būtų paremta ežero ir upių konfigūracija (išsišakojimu ar pan.), plg. Šakarnė up. Brž, Šakarnis up. Ps (: liet. šakarnis ‘šakotas’), Luknà up. Kl, Rdš, Skm, Vžns, Lūknis ež. Al ir kt. (: liet. lùknas ‘kurio ragai eina į šalis’) (Vanagas 1981: 324, 197; 1981a: 62, 59).
Švilpynė up. Erž. Vietovardžių surinktų iš gyvosios kalbos kartotekoje fiksuota daugiau negu 70 šaknį švilpturinčių vietų vardų, pvz., Švilpa gn., pv. Brž, Švilpinė ar. Šauk, kln. Tt, Švilpynė dr. Rs, k. Jrb, l. Klm, mš. Stč, Šil ir kt. Bent dalį jų (ypač žemėvardžius) galima sieti su liet. švilpti ‘lūpomis, švilpyne ar kuo kitu išduoti garsą; tęsiamai čiulbėti; zvimbiant lėkti, skrieti oru’. Toponimikos darbuose iš šio veiksmažodžio kildinami vietovardžiai Švilpė up. Kv (Vanagas 1970: 61; plg. Vanagas 1981: 338) ir Švilpiškė³⁶ b. Slk (Bilkis 2008: 86; dar žr. LVvGDB) neabejojant tokia kilmės galimybe. Upėvardžio Švilpė motyvaciją paremia kiti tos pačios struktūros hidronimai, siejami su garso skleidimą žyminčiais veiksmažodžiais, plg. Kliùkė up. Nmk (: liet. kliùkėti ‘rėkti, šaukti’), Kniaukė up. Trš (: liet. kniaukti ‘miaukti, rėkti’), Krokštė up. Onš (: liet. krõkšti ‘kriokti’) ir pan. (Vanagas 1970: 60–61; 1981: 160, 161, 167). Galimą vietų vardų ryšį su švilpti liudija ir gyvosios kalbos duomenys, pvz., VK kortelėje (1978 m.) šalia kalno vardo Švilpiakalnis Dbg užrašyta „niekas neauga, švilpia vėjas“³⁷. Vis dėlto hidronimo Švilpynė up. Erž (plg. Švilpė up. Kv) (Vanagas 1981: 338; 1970: 167) ir helonimo Švilpynė plk. Kž (plg. Švilpa b. Žml) (Bilkis 2008: 189) kilmė laikoma ne visai aiškia, sąsaja su švilpti vertinama atsargiai.
Upėvardžio Švilpynė gretinimas su švilpti kelia abejonių dėl veiksmažodžio ir hidronimo šaknies priegaidės skirtumo. Onimai Švilpė up. Kv (LUEV, 170; Vanagas 1981: 338), Švilpa b. Žml, gn. Brž, pv. Rgy (Vanagas 1981: 338) šaknyje taip pat turi akutę, tačiau jį, matyt, lėmė metatonija būdinga galūnių vediniams, plg. švilpa ‘švilpynė; kas švilpauja, švilpautojas’. Priesagos –ynė vediniams šaknies priegaidžių kaita nebūdinga. Įmanoma, kad upėvardžio Švilpynė akutės yra atsiradęs dėl išvestinių veiksmažodžių švilpauti, švilpuoti, švilpiuoti ‘su pertrūkiais (paprastai atliekant kokią melodiją) švilpti; pratisai, su pertrūkiais čiulbėti’, daiktavardžio švilpa ar pan. kirčiavimo analogijos. Hidronimas taip pat galėtų būti gretinamas su akūtinės šaknies veiksmažodžiu liet. švilpti, –sta (?,) –o ‘skleisti aukštą, šaižų garsą’, bet jo vartosenos arealas neaiškus, LKŽe pateikiami
³⁵ Galbūt apie jas neturėta duomenų.
³⁶ Balos vardas gali būti gretinamas ir su avd. Švilpa, Švilpà (Bilkis 2008: 86; dar žr. LVvGDB).
³⁷ Kortelę užrašė Petkutė ir Pėstiniakaitė.
208
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
tik sužvilpti pavyzdžiai iš rytų Lietuvos. Hidronimas yra pietų žemaičių raseiniškių tarmės plote.
Tačiau labiausiai tikėtina, kad upėvardis Šuilpynė yra sietinas ne su veiksmažodžiu švilpti, o su augalų pavadinimais liet. švilpas ‘asiūklis’ ar liet. švilpis, švilpis ‘švendras (Typha)’, dar plg. švilpūkas ‘asiūklis’. Remiantis LKŽe, kalbamieji vardžodžiai žinomi vakarų Lietuvos tarmėse (apie Alksnėnus, Geistarus (Vilkaviškio r.), Rusnę, Kintus (Šilutės r.)). Vokiečių klaipėdiškių šnektoje fiksuotas ir lituanizmas die Schwilp (liet. švilpas): die Schwilp wächst am Haffrand [švilpai auga pamaryje] (žr. MLEe). Šią kilmės prielaidą labai sustiprina ir hidronimo motyvacija – tai būtų upė, kurioje auga daug švilpų (švilpių). Priesagą -ynė turintys hidronimai dažnai sietini su augalų pavadinimais³⁸, plg. upėvardžius Ajerynė Jsv (: liet. ajeras ‘pelkių augalas ilgais, stipriai kvepiančiais lapais’, plg. ajerynė), Lendrynė Vnd (: liet. lėndrė ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu, paprastoji nendrė’, plg. lendrynė), Traušynė Krp (: liet. traušis, traušys ‘asiūklis’) (žr. Vanagas 1981: 36, 186, 347; 1970: 43–44; dar žr. Vanagas 1981a: 90–94; LVŽ 1: 29–30). Ryšį su vardžodžiais (ypač su švilpas) patvirtina ir pastovus hidronimo šaknies kirtis bei akūtinė priegaidė (dar žr. Tamulaitienė 2020: 70).
Uršulis up. Skm. Hidronimas Uršulis laikomas palyginti nauju vardu ir siejamas su avd. Uršulė, plg. Uršulės kėlnės išdžiūvusio upelio vaga (Vanagas 1981: 355; dar žr. Vanagas 1981a: 33)³⁹. Tačiau įmanomas upėvardžio Uršulis ryšys su liet. uršti (urščia, uršia) ‘piktai urgzti; zvimbti, birbti; pykti, bambėti, niurzgėti; kelti triukšmą, ūžti, griaudėti’, fiksuotu ir rytų Lietuvoje (žr. LKŽe), dar plg. liet. uršus, -i ‘piktas, smarkus, aršus; greitas’. Su minėtuoju veiksmažodžiu siejamas oronimas Uršė kln. Jnš (Bartkutė 2007: 35–36)⁴⁰. Matyt, tokios kilmės laikytini ir vietovardžiai Urša mš., upl.⁴¹ Žl (VK). Hidronimų motyvacija būtų susijusi su greita, triukšminga vandens tekme ar pan., plg. vandenvardžius Ūrka up. Vnd, Ūrkis ež. Mrk, Ūrkupis up. Mrs, Ūrkupis up. Tl (: liet. urkioti ‘nuolat įkyriai barti, uiti, ūdyti’, la. urkt ‘urgzti’), Trinkulis up., ež. Nmč (: liet. trinkėti ‘bildėti, dundėti’) (Vanagas 1981: 355, 348; 1981a: 115).
Manoma, kad hidronimai Žadalis up. Šil, Žadikė || Žadikė || Žadikis || Žadikýš up. Pšš, Žadupys up. Aln tekmės guvumo, gyvumo prasme gali būti siejami su liet. žadinti ‘liepti keltis (ppr. iš miego), budinti’ (Vanagas 1981: 395–396;
³⁸ Vanagas (1970: 43) dauguma priesagą –ynė turinčių hidronimų laiko pirminiais, kilusiais iš priesaginių apeliatyvų.
³⁹ Ankstesniame veikale kildinama iš avd. Uršulis (Vanagas 1970: 48).
⁴⁰ Renata Endzelytė (2005: 140) oronimų sieja su nefiksuotu avd. *Uršys.
⁴¹ Upelio vardas LUEV ir A. Vanago darbuose nefiksuotas.
Straipsniai / Articles
209
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
1981a: 90). Tačiau dėl vandenvardžių struktūros daugiau pamato juos yra sieti ne su minėtuoju priesaginiu veiksmažodžiu, o su liet. žadas ‘balsas, amàs, garsàs’ (dar žr. Tamulaitienė 2020: 87). Tokiu atveju motyvacija būtų susijusi su srovės garsumu, triukšmingumu ar pan., plg. vardąžodžio žadas reikšmę ‘jūros užimas’ Plng, upėvardį Girstupỹs || Girstupis Kn (: liet. gīrdas ‘žinia, gandas’, liet. gerdas ‘garsas, žinia, gandas’, liet. iš-girsti) (Vanagas 1981: 117; LVŽ 3: 209).
IŠVADOS
Vandenvardžiai Mirglonas || Mirglius up. NmŽ siejami su liet. mirgėti ‘švies-ti, žibėti mirksinčia šviesa; judėti, virpėti, marguliuoti, kaitaliojantis spalvoms ar šviesai ir šešėliams’, tačiau išplėstinė šaknis mirglleidžia svarstyti gretinimo su liet. mirgla ‘kas neprimato, spangys’, liet. mirglinėti ‘merktis, markstytis (apie akis)’, liet. mir̃glinti: „Mirglinti yra eiti prisimerkus“ galimybę. Neatmestina ir upėvardžių sąsaja su liet. mir̃glyti ‘smulkiai lyti, purkšti’.
Ežero vardo Mūmelis G1 sąsaja su liet. mūmelis ‘tylus, nekalbus žmogus, tylenis; aptingęs, nerangus žmogus’, liet. mūmas ‘maumas; nebylys’ kelia abejonių dėl motyvacijos ir apeliatyvų paplitimo ploto. Svarstytina, kad hidronimas gali būti gretinamas su liet. mūmelė (vo. Mummel) ‘lūgnė (Nuphar)’.
Spėjama, kad vandenvardis Pasōdgiris up. KzR kilęs iš kitos vietos vardo *Pasod-giris. Tarpukariu surinkti vardyno duomenys leidžia patikslinti šią prielaidą ir upėvardį kildinti iš pievos ar raisto vardo Pasōdgiris.
Žemės vardyno anketų duomenys rodo, kad upelio vardas Pātyralis Žr yra kilęs ne iš pievos vardo Týrai arba Týras mažybinės formos *Tyralis, bet iš netoliese esančio miško vardo Tyralis.
Ežero vardo Piršėnas Blnk sąsaja su liet. prā–paršas, pra–peršà, pró–perša ‘neužšalusi vieta lede; retesnė vieta miške’ (< ide. *perḱ–/*pr̥ḱ–) įtikinama. Tačiau svarstytina ir ryšio su liet. (pl.) piršys, piršės ‘arklio krūtinė’< balt.-sl. *piršī– ‘krūtinė; priekis’ < ide. *perḱ– ‘šonkaulis, krūtinė’ < *perk– ‘t. p.’ galimybė.
Hidronimo Rūvelỹs up. Krš ryšys su liet. rūvelis ‘piktas žmogus, sukčius; verkšnys’ ar avd. Rūvelis abejotinas. Labiau pagrįsta upėvardžio kilmės iš la. ru-vēties ‘nurimti, nutilti, nuščūti’ galimybė. Atsargiai svarstytina, kad hidronimas gali būti kilęs iš liet. srūti, srūva ‘sruventi, tekėti’.
Hidronimas Skėrdynas up. Kv kildinamas iš liet. *skerdynas ‘skerdimas’ < liet. sker̃sti ‘kirsti medžius, pjauti krūmus ar pan.’, tačiau upėvardžio kirčiavimas leidžia svarstyti, kad pamatiniu žodžiu laikytinas veiksmažodis liet. skerdėti, –ėja (–i), –ėjo ‘iežėti, skeldėti, daužėti, pleišėti; skirsti, skilti (apie odą)’. Hidronimai Skėrdžia up. Mlt, Skerdumà || Skerdūmė up. Krk, Skerdyksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà up. Pbrd taip pat gali būti susiję su pastaruoju veiksmažodžiu.
210
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
Anksčiau iškeltą hidronimų Šeškėtis ež. Als, Šeškėtė up. Stlp, Šeškėtys || Šeškėtis up. Krš kilmės iš liet. šeškatis ‘šakės pakumpusiais nagais pelams semti’ galimybę leidžia labiau pagrįsti vardažodžio reikšmės ‘šakotas pagalys; dvišakas pagalys kam paspirti; spyrýs’.
Upėvardžio Švilpynė Erž sąsaja su liet. švilpti ‘lūpomis, švilpynė ar kuo kitu išduoti garsą; tęsiamai čiulbėti; zvimbiant lėkti, skrieti oru’ kelia abejonių dėl veiksmažodžio ir hidronimo šaknies priegaidės skirtumo. Labiau tikėtina, kad vandenvardis yra kilęs iš liet. švilpas ‘asiūklis’ ar liet. švilpis, švilpis ‘švendras (Typha)’.
Hidronimas Uršulis up. Skm siejamas su avd. Uršulė. Tačiau įmanomas upėvardžio ryšys ir su liet. uršti ‘piktai urgzti; zvimbti, birbti; pykti, bambėti, niurzgėti; kelti triukšmą, ūžti, griaudėti’.
Hidronimus Žadalis up. Šll, Žadikė || Žadikė || Žadikis || Žadikỹs up. Pšš, Žadupỹs up. Aln dėl jų struktūros daugiau pamato yra sieti ne su priešaginiu veiksmažodžiu liet. žadinti ‘liepti keltis (ppr. iš miego), budinti’, o su liet. žadas ‘balsas, amãs, garsas’.
OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITI SUTRUMPINIMAI
a. – amžius
a. p. – akcentinė paradigma
ar. – arimas, ariama žemė
avd. – asmenvardis
b. – bala
balt. – baltų
balt.-sl. – baltų-slavų
dr. – dirva
drp. – durpynas
ež. – ežeras
gn. – ganykla
ide. – indoeuropiečių
ist. avd. – istorinis asmenvardis
k. – kaimas
kln. – kalnas
kt. – kita, kiti
l. – laukas
la. – latvių
le. – lenkų
liet. – lietuvių
ln. – liūnas
m. – metai
mš. – miškas
pan. – panašiai
pl. – pluralis (daugiskaita)
plg. – palygink
plk. – pelkė
ppr. – paprastai
pr. – prūsų
prvd. – pravardė
pv. – pieva
pvz. – pavyzdžiui
r. – rajonas
rst. – raistas
s. i. – senovės indų
s. sl. – senovės slavų
t. p. – taip pat
up. – upė
upl. – upelis
vo. – vokiečių
žr. – žiūrėk
Straipsniai / Articles
211
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI
Ad – Adutiškis (Švenčionių r.)
Al – Alytus
Aln – Alantà (Molėtų r.)
Als – Alsėdžiai (Plungės r.)
An – Anykščiai
Blnk – Balninkai (Molėtų r.)
Brb – Balbieriškis (Prienų r.)
Brž – Biržai
Bsg – Baisógala (Radviliškio r.)
Čln – Čiulėnai (Molėtų r.)
Dbg – Dubingiai (Molėtų r.)
Dbk – Debeikiai (Anykščių r.)
Di – Daujėnai (Pasvalio r.)
Dkšt – Dūkštas (Ignalinos r.)
Ds – Dusetos (Zarasų r.)
Dt – Dotnuvà (Kėdainių r.)
Erž – Eržvilkas (Jurbarko r.)
Gdž – Gudžiūnai (Kėdainių r.)
Gl – Gelgaudiškis (Šakių r.)
Grg – Gargždai (Klaipėdos r.)
Ign – Ignalina
Imbr – Imbradas (Zarasų r.)
Jnš – Joniškis
JnšM – Joniškis (Molėtų r.)
Jrb – Jurbarkas
Jsv – Josvainiai (Kėdainių r.)
Kl – Kuliai (Plungės r.)
Kln – Kel̃mė
Klp – Klaipėda
Kn – Kaunas
Kpč – Kápčiamiestis (Lazdijų r.)
Krk – Krãkės (Kėdainių r.)
Krp – Kruopiai (Akmenės r.)
Krš – Kuršėnai (Šiaulių r.)
Ktk – Kukt̃iškės (Utenos r.)
Kv – Kvėdarna (Šilalės r.)
KzR – Kazlų Rūdà
Kž – Kužiai (Šiaulių r.)
Lb – Labguvà (Poleskas; Kaliningrado sritis)
Lbv – Liubãvas (Kalvarijos sav. ter.)
Lkm – Liñkmenys (Ignalinos r.)
Lnkv – Linkuvà (Pakruojo r.)
Lp – Lėipalingis (Druskininkų sav. ter.)
Mlt – Molėtai
Mrk – Merkinė (Varėnos r.)
Mrs – Mirõslavas (Alytaus r.)
Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)
Nmk – Nemãkščiai (Raseinių r.)
NmŽ – Žemaičių Naũmiestis (Šilutės r.)
Onš – Õnuškis (Trakų r.)
Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.)
Pkr – Pakruojis
Plk – Plõkščiai (Šakių r.)
Pln – Plungė
Plng – Palangà
Pn – Panevežys
Prnv – Pérnarava (Kėdainių r.)
Ps – Pasvalys
Pšl – Pūšalotas (Pasvalio r.)
Pšš – Pašùšvys (Radviliškio r.)
Rd – Radviliškis
Rdm – Rudaminà (Lazdijų r.)
Rdš – Rūdiškės (Trakų r.)
Rgv – Raguva (Panevėžio r.)
Rk – Rõkiškis
Rs – Raseiniai
Rt – Rietãvas
Sd – Sedà (Mažeikių r.)
Sem – Semeliškės (Elektrėnų sav. ter.)
Skm – Skiemõnys (Anykščių r.)
Slk – Sãlakas (Zarasų r.)
Smal – Smãlvos (Zarasų r.)
Srj – Seirijai (Lazdijų r.)
Stč – Staciūnai (Pakruojo r.)
Stlp – Stãlupėnai (Nesterovas; Kaliningrado sritis)
212
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
Sug – Suginčiai (Molėtų r.) Šauk – Šaukėnai (Kelmės r.) Šd – Šeduva (Radviliškio r.) Škn – Šakyna (Šiaulių r.) Šl – Šiauliai Šll – Šilalė Šv – Švėkšna (Šilutės r.) Švnčl – Švenčionėliai (Švenčionių r.) Tj – Taujėnai (Ukmergės r.)
Tl – Telšiai Trš – Tryškiai (Telšių r.) Tt – Tytuvėnai (Kelmės r.) Vdk – Viduklė (Raseinių r.) Vnd – Vandžiogala (Kauno r.) Vrn – Varėna Vžns – Vyžuonos (Utenos r.) Žl – Želva (Ukmergės r.) Žml – Žeimelis (Pakruojo r.) Žr – Žarėnai (Telšių r.)
LITERATŪRA
AK – Alexander Kurschat, Litauisch-Deutsches Wörterbuch 1–4, Göttingen: hoeck & Ruprecht, 1968–1973.
ATSŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis, 1976.
Bartkutė Nerija 2007: Kalnuotų vietų įvardijimas nekalnuotoje Lietuvos teritorijoje (remiantis Joniškio rajono vietovardžiais). – Acta Linguistica Lithuanica 56, 23–40.
BEŽK – Kazimiero Būgos etimologinio žodyno kartoteka: skaitmeninis leidimas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lt/BugosEtimologinioZodynoKartoteka/ [žiūrėta 2021-10-27].
Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
Bilkis Laimutis 2006: Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai: Aleksandrui Vanagui atminti, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 47–62.
Bilkis Laimutis 2011: Dar kartą dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 9–25.
Bilkis Laimutis 2014: Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II). – Acta Linguistica Lithuanica 71, 147–157.
Būga RR – Kazimieras Būga 1958–1961: Rinktiniai raštai 1–3, sud. Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės, Kaunas: Æsti.
Endzelytė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai: daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
Straipsniai / Articles
213
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
Garliauskas Vidas 2013: Kai kurie Seirijų krašto hidronimai. – Seirijų praeitis ir dabartis I, sud. L. Lapinskienė, Vilnius: Gimtasis žodis, 477–490.
Gelgaudiškio miestelio tinklalapis. Prieiga internete: https://www.gelgaudiskis.lt/ [žiūrėta 2021-10-01].
H e n n e n b e r g e r C a s p a r 1584: Prussiae regionis Sarmatiae Europaeae nobiliss. Vera et nova descriptio, auctore Gasparo Hennenbergo Erlichensi Pastore Mulhausensi. Prieiga internete: http://www.lithuanianmaps.com/images/1584_A_Ortelius_Prussiae_Regionis_Sarmatiae_18x14_inches.jpg.
H e n n e n b e r g e r C a s p a r 1634: Prussiae Nova Tabula, auctor Casparo Henneberg Erlichensi. Prieiga internete: http://www.lithuanianmaps.com/images/1634_Blaeu_Prussia_Nova_Tabula_raremaps.jpg.
H e n n e n b e r g e r C a s p a r 1638: Hennenberger Kaspar, Segebade Lorenz, Prussiae: Das ist des Landes zu Preussen Welches das herrlichste Theil ist Sarmatiae Europae, Eigentliche vnd Warhafftige Beschreibung [...] [Königsberg]: [s.n.], [1638], (Gedruckt zu Königsberg in Preussen: bey Segebaden Erben, im Jahr 1638). Prieiga internete: https://polona.pl/item/prvssiae-das-ist-des-landes-zu-preussen-welches-das-herrlichste-theil-ist-sarmatiae,NDg5ODg0Nw/0/#info:metadata.
IAK – Istorinių asmenvardžių kartoteka, Lietuvos kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas.
Jasiūnaitė Birutė 2000: Iš lietuvių mitologinės leksikos: baūbas bei jo padermė. – Baltistica 35(2), 171–191.
Juška Albertas 2020: Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“. – Šilo karčema: internetinė laikraščio versija, 2020-05-13. Prieiga internete: https://www.silokarcema.lt/naujiena/12283_istrauka-is-spaudai-rengiamos-knygos-miestelis-prie-lendros-vanagio-ir-susties-.html.
Kazlauskas Jonas 1968: Dėl kuršių vardo etimologijos. – Baltistica 4(1), 59–63.
Kiseliūnaitė Dalia 2020: Klaipėdos krašto toponimai. Istorinis ir etimologinis registras: elektroninis leidinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://prussia.online/Data/Book/kl/klaipdos-krato-toponimai/Kiseli%C5%ABnait%C4%97%20D.%20Klaip%C4%97dos%20kra%C5%A1to%20toponimai%20(2020),%20OCR.pdf.
Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004.
LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė,
214
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2017). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas.
LLKŽ – Didysis lietuvių–latvių kalbų žodynas: skaitmeninis leidimas, par. J. Balkevičius, J. Kabelka, E. Švageris, A. Navickaitė-Klišauskienė, G. Nešpore. Prieiga internete: https://ekalba.lt/latviu-lietuviu-kalbu-zodynas/.
LVvGDB – Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/.
LPDB – Lietuvos pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/.
LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963.
LVŽ 1 – Lietuvos vietovardžių žodynas 1, redaktorių kolegija: L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008.
LVŽ 3 – Lietuvos vietovardžių žodynas 3, autoriai V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2018.
Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas, par. V. Rinkevičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras [= Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4, Vilnius: Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2–3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1996].
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus tinklalapis. Prieiga internete: https://www.mlimuziejus.lt [žiūrėta 2021-10-15].
ME – Kārlis Mūlenbachs, Latviešu valodas vārdnīca 1–4, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīgā, 1923–1932.
MLE – Mažosios Lietuvos enciklopedija: elektroninis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021. Prieiga internete: https://www.mle.lt/ [žiūrėta 2021-10-01].
Pėteraitis 1992: Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų ir pralietuvių laikais, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
PKK – Pavardžių ir vietovardžių komisijos surinktų vietovardžių kartoteka, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas.
Savukynas Bronys 1960: Ežerų vardai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 289–300.
Straipsniai / Articles
215
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
Skardžiūnas Pranas 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas.
Smoczyński Wojciech 1982: Indoeuropiėskie podstavwy słownictwa bałtyckiego. – Acta Baltico-Slavica 14, 211–240.
Tamulaitienė Dovilė 2020: Lietuvių priesaginių hidronimų kirčiavimas: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.
Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas.
Vanagas Aleksandras 1981a: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153.
Vanagas Aleksandras 1992: Įvadas. – Lietuvos vietovardžių žodynas 1, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, XI–XXXI.
VK – Vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas.
VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija (2001–2015): e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021. Prieiga internete: https://www.vle.lt/ [žiūrėta 2021–10–01].
VŽe – Vietovardžių žodynas: internetinis leidimas, sud. M. Razmukaitė, A. Pupkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. Prieiga internete: http://www.vietovardziai.lki.lt.
Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis.
Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Žemės vardyno anketos (1935–1940 m.), Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas.
Савукинас Бронис 1966: К проблеме западнобалтийского субстрата в югозападной Литве. – Baltistica 1(2), 165–176.
216
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV
Pasvarstymai dėl kelių lietuvių upių ir ežerų vardų kilmės
Considerations on the Origin of Several Names of Lithuanian Rivers and Lakes
SUMMARY
Based on the analysis of the accentuation and motivation of hydronyms as well as their links with other toponyms, the article considers new or revises existing possibilities concerning the origin of several hydronyms, which have already been addressed in toponymic studies.
The hydronyms Mìrglonas || Mir̃glius (a river in Žemaičių Naumiestis) are linked with Lith. mirgėti ‘to shine, twinkle; to move, vibrate, sparkle with changing colours or light and shadows’, but the expanded root mirglentails a possibility of comparison with Lith. mir̃gla ‘someone who does not see well, a weak-sighted person’, Lith. mir̃glinėti ‘to look with the eyes partly closed, squint’, Lith. mir̃glinti ‘to go with the eyes partly closed’. The link between the river names and Lith. mir̃glyti ‘to rain lightly, drizzle’ should not be rejected as well.
The etymological connection between the lake name Mùmelis (Gelgaudiškis) and Lith. mùmelis ‘a silent, incommunicative, reserved person; a lazy, clumsy person’, Lith. mùmas ‘a silent, dumb person’ raises certain doubts as to the motivation and the distribution area of the appellatives. It is considered whether the hydronym could be related to Lith. mùmelė (Ger. Mummel) ‘Nuphar’.
Presumably, the hydronym Pasõdgiris (a river in Kazlų Rūda) derives from the name of another place *Pasod-giris. The data on proper names collected during the interwar period enable us to revise this assumption and to trace the river name to the meadow or marsh name Pasõdgiris.
The data from the Land Names Questionnaires show that the river name Pātyralis (Žarėnai) does not derive from the diminutive form *Tyralis of the meadow name Týrai or Týras but from the name of the nearby forest Tyralis.
The etymological link between the lake name Pir̃šenas (Balninkai) and Lith. prā-paršas, pra-peršà, pró-perša ‘an unfrozen crack in the ice; an open place in a forest’ (< IE *perḱ-/*pr̥ḱ-) is convincing. However, the possible link with Lith. (pl.) pir̃šys, pir̃šės ‘a horse’s chest’ < Balt.-Slav. *pirši- ‘chest; front’ < IE *perḱ- ‘rib, chest’ < *perḱ- ‘idem’ is worthy of consideration.
The connection between the hydronym Rūvel̃ys (a river in Kuršėnai) and Lith. rūvelis ‘an angry person, cheat; weeper’ or the personal name Rūvelis is doubtful. The possibility of tracing it to Lat. ruvēties ‘to calm down, become quiet’ is more likely. We can carefully consider that the hydronym may have originated from Lith. srūti, srūva ‘to trickle, flow’.
The hydronym Skérdynas (a river in Kvėdarna) is traced to Lith. *skerdynas ‘slaughter’ < Lith. sker̃sti ‘to slaughter, disembowel’, but the accentuation of the river name allows us to consider the Lithuanian verb skerdėti, -ėja (–i), -ėjo ‘to crack, chap; to get chapped (about
Straipsniai / Articles
217
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
skin)’ to be the base word. The hydronyms Skėrdžia (a river in Molėtai), Skerdumà || Skerdùmė (a river in Krakės), Skerdyksnà || Skerdiksnà || Skirdyksnà (a river in Pabradė) may also be etymologically related to the latter verb.
The possibility of tracing the hydronyms Šėkštis (a lake in Alsėdžiai), Šėkštė (a river in Stalūpėnai), Šėkštỹs || Šėkštis (a river in Kuršėnai) to Lith. šėkštis ‘a fork with hooked prongs for raising chaff’, which has previously been raised, is further supported by the meanings of the proper name ‘a branched pole; a forked pole for propping up something; prop’.
The link between the river name Šuilpynė (Eržvilkas) and Lith. šuil̃pti ‘to produce sound by lips, a whistle or in another way; to chirp continuously; to move quickly through the air with a whistling sound’ raises doubts as to the difference between the root accent of the verb and the hydronym. It is more likely that the hydronym derives from Lith. šuil̃pas ‘horsetail’ or Lith. šuil̃pis, šuil̃pis ‘Typha’.
The hydronym Uršùlis (a river in Skiemonys) is associated with the personal name Uršūlė. However, the link between the river name and Lith. ur̃šti ‘to growl angrily; to buzz, hum; to be angry, grumble; to raise noise, bluster, din’ is also possible.
Due to their structure, there are more grounds to associate the hydronyms Žadãlis (a river in Šilalė), Žãdikė || Žãdikė || Žãdikis || Žãdikỹs (a river in Pašusvys), Žadupỹs (a river in Alanta) with Lith. žãdas ‘voice, speech, sound’ rather than the prefixed Lithuanian verb žadinti ‘to wake someone up’.
Įteikta 2021 m. spalio 18 d.
DOVILĖ TAMULAITIENĖ
Lietuvių kalbos institutas
Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva
[email protected]
218
Acta Linguistica Lithuanica LXXXV