„Siens“ ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose

Straipsniai / Articles 169 ANTA TRUMPA Latvijos universiteto Latvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0001-6022-0433 Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika, semantika, istorinė leksikologija, leksikografija. DOI: doi.org/10.35321/all85-09 SIENS ‘ŠIENAS’ LATVIJOS VIETOVARDŽIUOSE1 The Lexeme siens ‘hay’ in Latvian Placenames ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiami Latvijos vietovardžiai, kurių pagrindą sudaro leksema siens ‘šienas’. Straipsnio tikslas: ištirti šios grupės vietovardžių motyvacijos tendencijas ir nustatyti, ar mikrotoponimų trumpaamžiškumas būdingas ir vietovardžiams su leksema siens. Straipsnyje nuodugniai nagrinėjami Latvijoje dažni vietovardžiai Siena purvs ‘šieninė pelkė’, nevienodas jų paplitimas Latvijos regionuose ir šio reiškinio priežastys. Konstatuojama, kad daugumos vietovardžių su siens motyvacija yra paprasta – tai yra pievos, pelkės, paežerės, salos, kuriose buvo pjaunamas šienas, tiltai, kuriais buvo vežamas šienas ir pan., savo ruožtu, Siena purvs tipo vietovardžiai suteikia medžiagos nuoseklesniam tyrimui – jų paplitimo area las liudija apie Latvijos regionams būdingus ūkininkavimo skirtumus, taip pat pažymėtina neretai pasitaikanti metaforinė šių vietovardžių vartosena. Tyrimas rodo, kad pelkių pavadinimai gyvybingesni, palyginti su kitais mikrotoponimais, daugelis pelkių tebevadinamos Siena purvs vardu, nors šienas jose nebepjaunamas. ESMINIAI ŽODŽIAI: Latvijos vietovardžiai, mikrotoponimai, helonimai, vietovardžių motyvacija, vietovardžių gyvybingumas. ANNOTATION This article discusses a group of Latvian placenames based on the lexeme siens ‘hay’. The main objectives are to analyze the main tendencies underlying the motivation of these placenames, and to find out whether the tendency of microtoponyms to rapidly disappear 1 Straipsnis parengtas pagal Latvijos Valstybės tyrimų programos projektą „Latviešu valoda“ (Nr. VPP-IZM-2018/2-0002). ANTA TRUMPA 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV is typical of this group, too. The article specifically focuses on the widespread toponym Siena purvs ‘hay swamp/marsh’, the differences of its distribution in various regions of Latvia and the reasons thereof. The motivation of toponyms containing siens ‘hay’ is usually rather obvious – these names were given to meadows, marshlands or islands where hay was harvested; bridges across which it was being transported, etc. Nevertheless, the toponym Siena purvs provides material for more research – its distribution area shows the agricultural traditions differences in various regions of Latvia; besides, it has often been used metaphorically. This study confirms that the names of swamps and marshlands survive longer than other microtoponyms. Several swamps have retained the name Siena purvs even though hay is no longer harvested there. KEYWORDS: Latvian placenames, microtoponyms, helonyms, toponym motivation, toponym vitality. 1. ĮVADAS Dar neseniai kaimiškuose Latvijos regionuose žemdirbystė buvo svarbiausias gyventojų užsiėmimas, tad nenuostabu, kad toponimijoje, ir ypač mikrotoponimijoje, galima rasti įvardijimų su žodžiu siens ‘šienas’. Šio pagrindinio gyvulių pašaro pavadinimas buvo palyginti dažnas ir prieš keletą dešimtmečių teberenkant medžiagą Latvijos vietovardžių žodyno kartotekai (LVVK), kuri yra svarbiausias šio tyrimo šaltinis. Nors vietovardžiai yra tikrinių žodžių sistemos dalis, kurioje gana dažnai pasitaiko senoviškų kalbos ypatybių, pavyzdžiui, archajiškų skolinių arba mūsų laikais išnykusių paveldėtų leksemų, vis dėlto mikrotoponimija linkusi stipriau kisti. Visą XX a. ir XXI a. pradžioje ypač sparčiai keitėsi pievų, miškų pavadinimai, nyko ir pačios realijos – pievos supelkėjo ar buvo paverstos laukais. Be to, smulkesnių objektų pavadinimai neretai būdavo ir tebėra lokalūs, vartojami tik vienos šeimos. Įvairias nuomones dėl trumpo mikrotoponimų amžiaus jau kone šimtmetį reiškia latvių kalbininkai, būgštaujantys, kad sulig kiekviena žemės reforma prarandama vis daugiau pievų ir kitų nedidelių topoobjektų pavadinimų (Ancītis 1933: 41; Draviņš 1939: 411; Štrausa 2013: 490 ir kt.). Mikrotoponimų išnykimas, žinoma, nėra tik Latvijai būdingas reiškinys. Antai Vokietijos mikrotoponimų įvairovė ženkliai sumažėjo po XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais vykusios kaimų teritorijų reorganizacijos (vok. Flurbereinigung), kuomet, stengiantis žemės ūkį padaryti efektyvesnį ir daug mažesnių žemės sklypų sujungus į didesnius, daugybė ankstesnių laukų ir pievų vardų išliko tik archyvinėje medžiagoje bei praėjusių šimtmečių žemėlapiuose (pavyzdžiui, žr.: Bingenheimer 1996: 9; Greve 2016: 4). Straipsniai / Articles 171 Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose Šio straipsnio tikslas: 1) nustatyti, ar mikrotoponimų staigaus mažėjimo tendencija yra būdinga ir Latvijos vietovardžiams su leksema siens, bei įvertinti tiriamųjų vietovardžių amžių ir jų gyvybingumą. Lyginamuoju metodu Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (žr. LVVK) duomenys (kaupti daugiausia XX. a. šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais) atskirais atvejais bus gretinami su ankstesnių laikų medžiaga, pavyzdžiui, įvairiais XIX a. bei XX a. pradžios žemėlapiais (pvz.: ВТКРИ 1866; KWR 1914–1919) bei šiuolaikiniais duomenynais: Latvijos geoerdvinės informacijos agentūros (LĢIA duomenų bazė, LĢIA žemėlapis), vietovardžių rinkimo talkų bei informantų pasiūlytų vietovardžių (TVDB) duomenų bazių medžiaga; 2) toponimų semantinės analizės metodu ištirti vietovardžių su siens leksinės motyvacijos tendencijas2, remiantis vietovardžių rinkėjų ir informantų pateiktais duomenimis, liudijančiais galimą vietovardžių motyvaciją, bei nustatyti, ar ši vietovardžių grupė galėtų atspindėti ankstesnių laikų Latvijai (ar tam tikram jos regionui) būdingus ūkininkavimo ypatumus. Vizualizuojant tiriamųjų vietovardžių paplitimo arealą taikomas kartografavimo metodas. 2. LATVIJOS VIETOVARDŽIŲ SU SIENS ‘ŠIENAS’ LEKSINĖ MOTYVACIJA LVVK duomenimis, žodžio siens sąsaja su įvairiais topoobjektais Latvijos vietovardžiuose nevienoda: didžiąją dalį (102 vietovardžiai iš bendro 134 vietovardžių skaičiaus, arba 77 proc.) vietovardžių su siens sudaro pavadinimas Siena purvs ‘šieninė pelkė’, daugiausia juo vadinamos pelkės, bet tokiu pavadinimu taip pat užfiksuota pievų, miškų, namų ir net kaimų. Žodžio siens siejimų su kitų geografinių kategorijų nomenklatūros žodžiais LVVK pasitaiko daug rečiau – 4 pievų pavadinimai Siena pļava ‘šieninė pieva’, 4 objektai Siena sala ‘šieno sala, arba šienkaimis’, 3 kūdros Siena dīķis ‘šieno kūdra’, 3 ežerai tuo pačiu pavadinimu Sienezers ‘šienežeris’, 2 upės, turinčios vardą Sienupe ‘šienupė’, 1 kelias Siena ceļš ‘šieno kelias’, 1 aikštė Siena laukums ‘šieno aikštė’, 1 tiltas Siena tilts ‘šieno tiltas’ ir kt. (LVVK). 2 Mikrotoponimų motyvaciją baltų kalbose pastaraisiais metais tyrė keletas onomastų, šiai temai skyrusių atskirus straipsnius ar skyrius didesnėse studijose, pavyzdžiui, Sanda Rapa (Rapa 2013), Laimutis Bilkis (Bilkis 2019), Dalia Sviderskienė (Sviderskienė 2016, 2017, 2019). Ir kitoms šalims, ypač Vokietijai, būdinga atskiruose regionuose rinkti mikrotoponimus ir juos tirti įvairiais aspektais, įskaitant motyvacijų paiešką (pvz.: Aehnlich, Meineke 2015; Meineke, Tiefenbach 2011). ANTA TRUMPA 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 2.1. VIETOVARDŽIŲ SIENA PĻAVA ‘ŠIENINĖ PIEVA’, SIENA TILTS ‘ŠIENO TILTAS’, SIENA CEĻŠ ‘ŠIENO KELIAS’ IR KT. LEKSINĖ MOTYVACIJA Turbūt nereikėtų stebėtis tuo, kad kartotekoje pavadinimas Siena pļava ‘šieninė pieva’ pasitaiko taip retai – tik 4 kartus. Kadangi anksčiau kaime pievos daugiausia būdavo naudojamos gyvuliams šerti, tiksliau, šienui ruošti, tai didžioji pievų dalis, savaime suprantama, ir būdavo šienaujamos pievos, o pavadinimas siena pļava ‘šieninė pieva’, labiausiai tikėtina, buvo laikomas bendriniu žodžiu3. Todėl pievas tikslingiausia būdavo vadinti paryškinant kokį nors kitą jai būdingesnį požymį, pavyzdžiui, pieva Purene ‘puriena’ Pinkiuose (1969) veikiausiai pavadinta dėl šioje pievoje augusių purienų, arba pieva Vik gas ‘vilkų galas’ Stienėje, plytėjusi netoli namų, turinčių vardą Vilki ‘vilkai’ (1957). Šieno semantikos vietovardžių motyvacija galėtų būti gana aiški – tai pievos ir pelkės, ežerai, salos, kuriose buvo pjaunamas šienas, tiltai, kuriais šienas buvo vežamas. Vietovardžių kartotekoje užfiksuoti informantų duomenys šias motyvacijos reikšmes patikslina. Antai Siêna cêlš ‘šieno kelias’ Satiniuose tikrai buvo „miško kelias, kuriuo buvo vežamas šienas iš miško pievų“ (1953); Siena sala ‘šieno sala’ ‖ rus. Сенокос, pavadinimas Ezerniekų valsčiaus Ežezero apylinkėse buvo aiškinamas pagal tai, kad „čia buvo pjaunamas šienas“ (1962, 1979); ganyklos pavadinimas Aknystoje Siena laukums ‘šieno aikštė’ – vieta, „kur po karo buvo valstybinis šieno priėmimo punktas“; ir šio vietovardžio bei jo motyvacijos fiksavimo metu vietiniai tebetarė: „Jòaʒàn gùv‘is uz s‘na làukumu“ ‘reikia varyti karves šieno aikštėn’ (1979) – taigi matyti, kad ir per 30 metų neišblėsta gyvi prisiminimai apie tam tikrus įvykius ar vietas. Taip pat apie kelių dešimtmečių senumo įvykius liudija ir pavadinimas Siena tilts ‘šieno tiltas, šientiltis’ Alsvikiuose, taip pat Siena tilta gravas ‘šieno tilto griovos’ bei Siena tilta upīte ‘šientilčio upelis’ (LVVK) – „pavadinimas atsiradęs Antrojo pasaulinio karo metais – čia buvęs liūnas, kareiviai į jį sunešę šieno, taip pasistatydami tiltą“ (1972). Žodžių junginys Siena tirgus ‘šieno turgus’ kaip vietovardis yra išlikęs aikščių ir skverų pavadinimuose įvairiuose Latvijos miestuose – Rygoje, Ventspilyje, Liepojoje, Jekabpilyje. Šie vardai primena kadaise buvus gyvą tradiciją šieną pardavinėti specialiai tam skirtose miestų aikštėse. Tiesa, gatvių, aikščių ir 3 Tiesa, ir kitų tautų toponimijoje pasitaiko pievų pavadinimų, kurių pagrindą sudaro apeliatyvai, turintys reikšmę ‘šienas’, pavyzdžiui, baltarusių Сенажáць, pieva Gomelio rajone, Сенаkóс, pieva Minsko rajone (МіБ 219). Straipsniai / Articles 173 Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose skverų pavadinimai į Latvijos vietovardžių kartoteką beveik niekada nebūdavo įtraukiami, taigi, tokio vietovardžio kartotekoje nėra, tačiau jis užfiksuotas, pavyzdžiui, išnykusioms Latvijos vietoms skirtoje svetainėje Zudusī Latvija (ZL) ir duomenų bazėje Tautas vietvārdu datubāze (TVDB), į kurią kaimo regionų žmonės gali patys įrašyti jiems pažįstamus vietovardžius. Neaiški tikroji Satinių apylinkės miško Siên-kaûdzes priẽdes ‘šieno kaugių pušynas’ (1953; plg. miškas Sienkaudzes priede, Plāķis 1936: 155, 156) vardo motyvacija. Kadangi kortelėje nėra paaiškinimo, galima tik daryti prielaidą, kad pavadinimas arba metaforiškas – šieno stirtos formą turėjo ten augantys medžiai, arba metonimiškas – kažkur netoli miško laukymėje stirtose būdavo laikomas šienas. Kalnas Ružinos miško pelkėse S‘na d‘egl‘is‘ (meža purûs, 1960), matyt, žymi išdegusią miško vietą, kur po gaisro augo žolė ir buvo pjaunamas šienas, taip leidžia manyti viena iš žodžio dèglis reikšmių – ‘išdegusi vieta, degimai’ (ME I 461). 2.2. VIETOVARDŽIŲ SIENA PURVS ‘ŠIENINĖ PELKĖ’ LEKSINĖ MOTYVACIJA IR PAPLITIMAS Kaip jau minėta, tarp vietovardžių su siens Latvijoje daugiausia yra būtent Siena purvs ‘šieninė pelkė’ pavadinimų. Apžvelgiant šiuos vietovardžius pagal objekto kategorijas ir pagal kartotekoje fiksuotą vietovardžių motyvacijos aprašą, pasirodo, kad ne visi geografiniai objektai pavadinimu Siena purvs yra pelkės, kuriose anksčiau buvo pjaunamas šienas, trečdaliu atvejų tokiu vardu buvo vadinamos drėgnos supelkėjusios pievos, neretai plytėjusios upių ar ežerų pakrantėse arba pamiškėse, pavyzdžiui: Sena pùrs Daudzesėje aiškinama kaip „pelkėta pieva“ (1961); Sena pùrvs Dignajoje, „pelkėtos pievos už Mikainės kaimo“ (1961); Sena pùrvs Sinuolėje, „pelkėta miško pieva Kračių sodybos ribose, į šiaurę nuo namų“ (1980); Siena purvs Viesienoje, „pelkėta pieva“ (1970); Siena purvs Preiliuose, „pelkėta pieva Jašarės paupio laukuose, rytų pusėje“ (1979). Matyt, paupių pievos yra drėgnos ir primena pelkę, taigi galima daryti prielaidą, kad tokie šlapi šienaujami plotai pejoratyvinės konotacijos nomenklatūriniu žodžiu pelkė būdavo apibūdinami kaip menkesnės kokybės pievos. Pavyzdžiui, panašias metaforinių abstrakcijų apraiškas Latvijos vietovardžių nominacijose yra apžvelgusi Sanda Rapa (Rapa 2013: 54; Rapa 2017: 63). Tačiau gali būti, kad dalis atvejų yra metoniminiai: džiūstanti pelkė tampa pieva arba tokį pavadinimą turinti pieva yra šalia pelkės. Tokius atvejus Latvijos mikrotoponimų kontekste yra aprašę S. Rapa ir Ojaras ANTA TRUMPA 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Bušas (Rapa 2017: 67; Bušs 2019: 348). Tai, kad drėgnesni miškai vadinami pelkėmis, tyrime apie Blydenės valsčiaus vietovardžius minėjo ir Valija Dambė (Dambe 2012: 32). Kiek dažniau nei pievos vardu Siena purvs vadinamos pelkės. Kartotekoje dažniausiai nėra paaiškinimų arba komentarų, kodėl ta pelkė buvo taip pavadinta, matyt, tai, kad šiose pelkėse pjaunamas šienas, buvo savaime suprantamas dalykas. Retais atvejais aiškinimas vis dėlto pridedamas, pavyzdžiui, pelkės pavadinimas Siena purvs Bejoje papildytas pastaba: „pelkė miško vidury prie Krutupės; sausomis vasaromis pjauna šieną“ (1961) arba Siêna puvis pelkė Taurkalnėje, „priešais Penderių vienkiemį, didelė, dalinai nususinta pelkė, anksčiau čia pjovė šieną“ (1961). Tyrimuose apie augalininkystės istoriją Latvijoje (Gustiņa 2016, Dumpe 1985 ir kt.) esama nuomonės, kad Latvijoje natūralūs žolynai paprastai formuojasi prie upių arba ežerų, o kitos pievos randasi dėl žmonių veiklos, iškertant miškus. Kadangi praėjusiame tūkstantmetyje augalininkystė buvo naudingesnė už gyvulininkystę, tai visos árti tinkamos teritorijos buvo paverstos laukais, pievoms paliekant sunkiau pasiekiamas vietas – paupius, pelkes (Gustiņa 2016: 66). „Kadangi šieno ūkiuose reikėdavo, šienaudavo visus plotus, kuriuose augo žolė – tiek apžėlusias ežerų pakrantes, tiek nedidelėse pelkėse augančius viksvynus, tiek viržynus“ (Gustiņa 2016: 67–68). Toks ūkininkavimo būdas išliko iki pat XX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių, kada „kultivuojant pievas ar naujaisiais metodais apdirbant ganyklas iš jų buvo gaunama daugiau pašarų ir po truputį nyko poreikis jiems skirti kiekvieną žole apaugusį žemės lopinėlį. Tokiu būdu mažiau derlingos pievos po truputį būdavo apleidžiamos, retkarčiais ir apsodinamos mišku.“ (Gustiņa 2016: 68). Ir liaudies dainų medžiaga pagrįstame tautosakininkės Helgos Grasės tyrime apie pievas ir pievose dirbamus darbus įvairiuose Latvijos regionuose minimos per praėjusius amžius šienautos pelkinės pievos. Kaip pripažįsta mokslininkė, latviai pelkines pievas laikė prastomis ir apie jas bei jų pjovėjus atsiliepdavo niekinamai: Ni man tīk tā pļaviņa, / Ni pļaviņas pļāvējiņi: / Purē bija tā pļaviņa, / Zili melli pļavejiņi 28666,3 (Nė man miela ta pievelė / Nė tos pievos pjovėjėliai / Pelkėj buvo ta pievelė / Pamėlę juodi pjovėjėliai) (Grase 1937: 169). Tyrinėtoja teigia, kad pelkinės pievos liaudies dainose buvo apdainuojamos visuose Latvijos regionuose, įskaitant Žiemgalą, matyt, taip patvirtindama, kad šiomis, berods, pačiomis prasčiausiomis pievomis iki tam tikro istorinio momento daugiau ar mažiau būdavo naudojamasi visoje Latvijoje. Vis dėlto Kuržemėje, Stendėje, gimęs latvių kalbininkas ir kultūros darbuotojas Karlis Dravinis prisimena, kad „nedidelių pelkių pievomis nelaikė ir taip nevadino. Jei kurią nors iš jų ir nušienaudavo, tai darydavo ne dėl šieno, bet dėl žolynų, kuriais kimšdavo čiužinius.“ (Draviņš 2000: 179). Straipsniai / Articles 175 Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose Apie tai, kad pelkių šienavimo intensyvumas įvairiose Latvijos vietose tikrai galėjo būti skirtingas, liudija Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (LVVK) medžiaga. 1 PAV. Latvijos vietovardžių Siena purvs ‘šieninė pelkė’ paplitimo arealas4 Žemėlapyje (žr. 1 pav.) pažymėjus visus vietovardžius su Siena purvs – tiek pelkes, tiek pievas, tiek kitus objektus – atsiveria informatyvus vaizdas. Paaiškėja, kad šį pavadinimą turintys geografiniai objektai gana kompaktiškai paplitę daugiausia Latvijos rytinėje dalyje – Latgaloje, Sėloje, rytų Vidžemėje ir rytiniame Žiemgalos pakraštyje jie sudaro vientisą arealą. Šį žemėlapį palyginus su svetainėje “Cits ģeogrāfijas skatījums” paskelbtu Latvijos pelkių žemėlapiu (žr. LPK), iš kurio matyti, kad pelkės tankiau ar rečiau išsidėsčiusios visoje Latvijos teritorijoje, konstatuotina, kad vietovardžių Siena purvs paplitimo arealas nerodo pačių pelkių paplitimo Latvijoje – veikiau atspindi ūkinės veiklos ypatumus regionuose. Tiesa, jis rodo, kad Žiemgaloje pelkių iš tiesų esama mažiau. Įdomu tai, kad panašų ryšį tarp regionui būdingo reljefo ir tam tikro objekto kategoriją apibūdinančio konkretaus pavadinimo paplitimo yra konstatavęs O. Bušas, kuris pastebėjo, kad vakarų Žiemgaloje nepasitaiko vietovardžių Putraskalni, mat šiame regione „tiesiog nėra per daug geografinių objektų, kuriuos galima būtų vadinti kalnu.“ (Bušs 2019: 341, 342). Gali būti, kad Latgaloje kaip istoriškai vargingesniame regione pelkėse buvo šienaujama daugiau ir galbūt ilgiau nei kituose Latvijos regionuose, ir tai atsispindi žemėlapyje. 4 1-ą ir 2-ą žemėlapius braižė Edmundas Trumpa. ANTA TRUMPA 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Toponimams palyginti buvo sukurtas vietovardžio Purva pļava ‘pelkinė pieva’ žemėlapis (žr. 2 pav.), kurio pagrindą sudaro Latvijos vietovardžių žodyno kartotekos (LVVK) duomenys. Galima matyti, kad šio vietovardžio arealas yra didesnis nei Siena pļava ‘šieninė pelkė’ (plg. 1 pav.), jis aprėpia ir Kuršą, išskyrus šiaurės vakarų dalį, vis dėlto esama kai kurių sutapimų – būtent abu vietovardžiai, kaip matyti, retesni Žiemgaloje, dažnesni – Latgaloje. Jų paplitimas taip pat galėtų liudyti, kad Žiemgaloje kaip didesnio derlingumo Latvijos regione pelkėse šienauta išties palyginti rečiau. 2 PAV. Latvijos vietovardžių Purva pļava ‘pelkinė pieva’ paplitimo arealas 3. VIETOVARDŽIŲ SU SIENS ‘ŠIENAS’ GYVYBINGUMAS Kaip minėta, LVVK daugiausia fiksuota Latvijos vietovardžių duomenų iki XX amžiaus 7-tojo dešimtmečio, taigi tai yra apie pusės amžiaus senumo informacija. Vienas iš šio straipsnio tikslų – išsiaiškinti, kiek šie toponimai (daugiausia mikrotoponimai), turintys elementą siens, yra patvarūs, gyvybingi. 2017 m. organizuotoje Latvijos vietovardžių talkoje, kai gyventojai turėjo galimybę į vietovardžių bazę patys įkelti savo artimiausių apylinkių objektų vardus, buvo publikuota maždaug 4000 vietovardžių – tokios akcijos metu tai reiškia daug, bet visų Latvijos vietovardžių atžvilgiu – mažai. Iš tų 4000 vietovardžių leksema siens pasitaikė tik viename vietovardyje – Siena tirgus ‘šieno turgus’ prieplauka Rygoje (TVDB). Straipsniai / Articles 177 Siens ‘šienas’ Latvijos vietovardžiuose Savo ruožtu, Latvijos geoerdvinės informacijos agentūros vietovardžių duomenų bazėje esama 17 vietovardžių su žodžiu siens arba tarmine forma sīns: iš jų 1 Siena ezers ‘šieno ežeras’, 10 objektų su pavadinime esančiu žodžių junginiu Siena purvs ‘šieninė pelkė’ (įskaitant 2 pievas, 4 pelkes, 1 vietovę, 1 kaimą, 1 vienkiemį ir 1 upę), 5 Siena sala ‘šieno sala’, 1 Siena tīrelis ‘šieninė pelkė’ (LĢIA duomenų bazė). Taigi ši medžiaga, atrodo, patvirtintų prielaidą dėl to, kad mikrotoponimai apskritai yra labai nepatvarūs, nes palyginus su prieš penkiasdešimt metų buvusia situacija mūsų laikais vardu Siena purvs ‘šieninė pelkė’ užfiksuotos tik dvi pievos5. Vis dėlto pelkių pavadinimai, arba helonimai, laikytini patvaresniais už mikrotoponimus. Remiantis ankstesnių dešimtmečių ir amžių žemėlapiais mėginta nustatyti, ar ši prielaida yra tikra, tiksliau, ar žemėlapiai ją patvirtina. Senieji žemėlapiai, deja, šiuo atveju nebuvo labai naudingi, mat smulkios pelkės, įvardytos kaip Siena purvs (kokias matome Latvijos geoerdvinės informacijos agentūros žemėlapyje), ankstesnių laikų kartografinėje medžiagoje pažymėtos, tačiau be pavadinimų. Tokia padėtis fiksuojama bent pastaruosius pusantro šimto metų. Bet kuriuo atveju, mažų pelkių pavadinimai turimuose žemėlapiuose pasirodo tik atėjus skaitmeninei epochai. Pavyzdžiui, Siena purvs Lygatnės valsčiuje, kaip matyti iš LĢIA žemėlapio (žr. 3 pav.), mūsų laikais yra prie geležinkelio linijos tarp Zeltkalnių ir Kazkajų sodybų. 3 PAV. Siena purvs Lygatnės valsčiuje (LĢIA žemėlapis) Kazkajų sodyba yra pažymėta jau 1866 m. kariniame topografiniame žemėlapyje (plg. 4 pav.), tačiau pelkė prie jos iš tiesų dar nėra matoma (ВТКРИ 1866).