scieee AI-readable full text Open interactive document viewer

„Lithuanica aliter“: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje

Tomáš Hoskovec

Full text

Straipsniai / Articles 117 TOMÁŠ HOSKOVEC Prahos lingvistų būrelis ORCID id: orcid.org/0000-0002-1207-5582 Las direcciones de investigación: lingüotyra común y comparada, baltística, indoeuropeística, todo mi nė fi lo lo gija, estructuralismos, semiología. DOI: doi.org/10.35321/all85-06 LITHUANICA ALITER: VISUMINS FILOLOGIJOS PRITAIKYMAS LITUANISTIKOJE Lithuanica aliter: Encompassing Philology as to be applied to Baltic Studies ANOTACIÓN el Basándose en Ilja Lemeškino libro Lithuanica aliter (2019), el autor explica, qué es visuminė filologija, desarrollada del contemporáneo Prahos lingvistų būrelio, así como muestra, cómo ella se aplica estudios baltistikos. Aunque y apriorizada XVI a. y XVII a. primera mitad, su adaptación siempre se realiza sistemáticamente en todo el contexto cultural europeo teniendo en cuenta no solo a baltiškųjų (genetine sentido) textos de lenguas. ESMINIAI VOODŽIAI: visuminė filologija, functionis strukturalizmas, comparigamoji kalbotyra, baltų kalbos, lituanistika, prūtenistika. ANNOTATION Reportando on, and reviewing thoroughly Ilja Lemeškins book Lithuanica aliter (Lemeškin 2019), el autor explica the programme of encompassing philology as it has been elaborado in the contemporaneous Prague Linguistic Circle, and outlines how encompassing philology should approach naturally, within a European cultural-historical framework, even if restricted to the 16th and the first half of the 17th century the whole material basis of Baltic linguistics, which in its turn should never be restricted to the genetically Baltic languages only. KEYWORDS: encompassing philology, functional structuralism, comparative linguistics, Baltic languages, Lithuanian, Old Prussian. TOMÁŠ HOSKOVEC 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV I. Billēmai bhe ersinnimai (www BBE) es la serie, en la que Ilja Lemeškina monografía Lithuanica aliter išleista y marcada segundo número (Lemeškin Umberto Dini) 2019), pavadinimas. 2015 metais leidykloje Vaga iš eilės pirmas pasirodė veikalas Studies in Old Prussian, kurį parašė Viljamas Rygelis Šmolstygas (Schmal stieg William Riegel), o leidimui rūpestingai parengė Pjetras Umbertas Dinis (Pietro (Schmalstieg 2015). Abu vei ka lai son del mismo grafinio estilios (įskaitant y detales), ellos se caracterizan alta cultura de libros de publicación. Esto, que pirliotas de auten masis buvo išleistas Vagoje, o antrąjį išleido Lietuvių kalbos institutas, vertintina kaip organizacinis atsi tik ti nu mas: svarbiausia serijos BBE publikavimo vientisumas. Ką reiškia šis keistas pavadinimas? Tai yra dirbtinis kalbinis darinys, sudėtiš kų prūsų palabras de lyčių. Jungtukas bhe prūsų en las monumentuas de la lengua pavimentado más como ke tu ris cien veces, y esto neste sorpresa: significa simplemente ir. Las palabras billēmai y ersinnimai, atraviščiai, son hapax legomena: billēmai (III 13115) encontrándose sólo pasaje Visagalis gailestingas dieve y padre, nosotros bylojame tú pagyrimą ir dėką (Mažiulis 1981: 238); ersinnimai (III 651819) vie nin telį vez pavartota negativa forma ni ersinnimai pasaje priešais dievą tiene esto todomos desde dė mė mis self culpaas daotis, tambiénogi tomis, las cuales nosotros tambiénogi nepažįstame (Mažiulis 1981: 148). El primer tomo pratarmée conjuninys billēmai bhe ersinnimai es traducido como bylojame y conocįstame y se explica así: bylojame sobre su propia cultura y conocįstame la aportación de la cultura mundial estudiinėjando nuestra cultura (BBE I Schmalstieg 2015: 3). Así, objetivo, está definido claramente: de estreuros kalbinės terpės zengti en amplia culturūrinę área. No hay conocimiento ni de lo que ya se está preparando el tercer tomo, ni de qué en él se hablará, ta čiau con alegría observaotina que ambos I y II tomai ellos mismos en sí mismos intrigantemente įprasmina mi nė aquella dos viejas prūsų kalbos veiksmažodžių junginį: numeris I, Studies in Old Prussian, su paantrašte A critical review of the relevant literature in the field from 1975 until 2005, išties api ben dr dr dr dr. nu meris II, Lithuanica aliter (be paantraštės), presenta, como viejas prūsų lengua materialaga debería ser ki así (lotyniškai aliter), es decir nujai y deramai, tyrinėjama todas culturas de Europa sujas mas tu. Parte deste kitoniškumo es y ese hecho, que el libro, que sistemicamente tiria (senuosius) prūsų kal bos pa min klus, llamamasi no Pruthenica, como tikėtumėmės, pero Lithuanica. Paajškinimas, ti kė tina, izryškės al final de este artículo. A continuación la vieja prússia lengua la llamaremos simplemente prūsų: noexiste ninguna mediurinioji o nuevo joji prússia lengua. En la primera BBE tomo se utiliza rinys Old Prussian – vokiečių žodžio altpreußisch kalkė, o pats vokiečių žodis Artículos Articles 119 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje angliškas daįvestas en kalbotyrą, cuandoet vokiečių kal bo je fue necesario separar del político estatal preußisch. Antrojo BBE tomo autorius lietuviškai vartoja conceptó prūsų lengua. Texynas de monumentos de la prússia tėra mencas: Baselio y Creta colofonas, que funcionuotų prússia Elbingo ir Grūnavo žodynai, du liuteroniškojo Katekizmo leidimai ir Liuterio Enchiridion. Tuo apsiriboja prū siš ki tekstai, kurie sąmoningai buvo sukurti tam, habla, tapándose colectivivinio bendravimo actos zafikdamas manuscritrašcios desde XIII a XVI amžių, y suotomis priemonėmis. Atsitiktiniais kalbos pa min klais laikytinos glosos, ranejemplos, pa tei kiami kraštotyra destinados libros sobre prūsus, editados en XVIXVIII amžiais. Ni pir mie ji, ni los segundos directamente no fueron destinados a la comunicación lingüística. Los primeros surgió como libros sa vi ninko o consumidoras personales anotaos1; los segundos, kaupiami keistenybių y senienų ko lek cio na vimo sumetimais, tenía pakelti kraštą aprashiusio escritor prestiją. Aparte prūsų lengua pa min klų categoría atribuible nombres de personas y lugares, encontrados en archivísticos fuentes2. džiagą, especialmente viejosas indoeuropeos de idiomas, aún más antiguas que Lituvias de lengua, que misma fue considerada anovės etalonu, pėdsakais. Los ejemplos de la prússia representaban Nuo XIX amžiaus vyravęs tradicinis lingvistinis požiūris laikė visą tą meconstrucciones, las cuales fueron pa tei kia mos como reconstrucción de la indoeuropeos, y eso entrepujo propio de la prússia era de todo nepaisoma contenido de monumentos. Las últimas décadas experiencia, como indica Viljamo R. Šmolstygo BBE tomas, desde hace centos años utilizada práctica en esencia no difiere, pero característico, y drau ge y agradable es que monumentos de la lengua prūsų hoy punto de vista de calidad y confiabilidad se evalúan mucho prudentemente. Iljos Lemeškino BBE tomas en cuybiicamente más alto nivel transkelia mismo mencionados monumentos tyri nė jimo método. Lemeškinas examina sólo intencinius paminklus, i. i. tales, que komu ni ka ciniais sumetimais surgió según cierta isankstinio sumanymą (intentio), y estudiinėja ellos todos: žvel gia en ellos europiniame contexto, teniendo en cuenta en su functionę-komunikacinę paskirtį bei kul tū ri nį-istorinį žanrą. Así académico naturalmente se prosigue ya anteriormente suformado programa enveldo ésta: monumentos de la antigua lengua percibir como textos, i. e. culturales-históricos acontecimientos, los cuales bu vo creados en determinado entorno con determinado propósito, manteniendo tal 1 Tai pasakytina y sobre sobrevivius XV a. comienzos fragmentos de oración del Señor (Mikalauskaitė 1938: 10210 Blažienė 2015: 1449). El hecho de que tal grabación fue hecha, neabejotinai testimonia de la sociedad po necesí tener principal cristiano textas nusistovėjusi forma, sin embargo esto deja queda el hecho de que la grabación fue hecha privada de un individuo probablemente un sacerdote o un monjero sobre jam as me niš kai perteneusiuso daikto, destinado al uso personal. 2 Prūsų tikrinių daiktavardžių materiagai nujai bei aliter ištyrinėti especialmente nusipelnė Grasilda Blažienė (Blažienė 2000, 2005, 2010). TOMÁŠ HOSKOVEC 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV verdader anuomet válijusių visuo me ni nių normų. Esto, que baltistikoje resp. indoeuropeistikoje esto aún nuskamba revoliucingai, by lo ja sólo sobre negivos práctica sustabaramiento. Es deseable que este enfoque se convierta en habitual3. II. Prendedama desde kolofonos. Este género baltistikoje es nuevo: Bazelio kolofočiu nas rastas tik 1974 m., o Kretos – net 1992 m. Pirmasis I. Lemeškino nuopelnas yra tas, kad jis neabejodamas pri pa žįs ta kolofoną savarankišku žanru, neturinnada tiene que ver con glosos. Glosa esto nota ya hace mucho (seniau) terminada en el libro, grabada del individuo, que este libro utiliza. Colofonas es kū ry binis acta, por el cual concluye la composición del libro. Turbina en mención lo que antes de la aparición de la imprenta adquirir libro a significó a cierta persona encargar copior a cierta texto. Prestijo con me timais, que, claro, apremiaba el pedido, era posible alquilar otra persona de a fin de esa de escrá iliuminuó; mientras tanto la redacción del códex y su únixio no fue tan importante y costosojoso da lykas. Viduramžių manraštinė libro generalmente no tiene titulares hoja, y códices ella está įrišta junta con diversas otras libros. Tal libro a desigualytimo tome ayuda i den ticificar incipitas [lat. incipit čia prasideda], con el cual libro empieza, y eksplicitas [lat. ex plicit čia baigiasi] o kolofonas [gr. κολοφών viršūnė, finalizigimas], con el cual libro zabai giama. Y precisamente al final del libro y solo solo aquí! puede desvelarse individuali perrašinėtojo asme nybė: científico trabajador, hasta entonces habiendo sido anónimo, indica, cuándo acabé su trabajo, pa si ra šo y añade motyvuota situaciones iztarmę, que con nurašomos contenido del libro tiene nada ben dra. To negana: debido al contraste con universaliąja latynų lengua, mediante la que fue libro escrito, él a menudo pri de da alguna que sea queistą, exotína, habitantes locales noentendama lengua. Exactamente así surgieron prū siš kieji colofonai: de Prúsia nacido intelectual medieval los creó no nattinėje, 3 Prisimintinas revoliucinis autoriaus apélis en libro Sovijaus sakmė y 1262 años cronógrafo (Lemeškin 2009). Gerai zninomą pasakojimą sobre lietuvių pagonybę, al que baltistai ya hace mucho tiempo levantó de una baž ny tine slavų kalba escrita cronicas, I. Lemeškinas primero perskaitė viso chronographo contexto. Esto nu lle mė, que en otras ubicaciones de la misma tienda él descubrió sus funcioncínicos y estructurínicos paralelos, de las cuales nadie antes no había pensado, y podía interpretar a baltistas por sí mismo neįdomų chronografą como no por la mala importancia de la creación estatalidad gestą, cuando la recientemente desaparecidas Kijevo Rusi Lietuvos kultūra pir mą vez conscientemente fue transmitida cuando ni en my ni jeje, sino realmente muy lejanos vez en Toskan, una vez en Cretas (kurią cijėėė ve ne prižiūrie). Didžiosios Kunigaikštystės servicio. Artículos Articles 121 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje I. Lemeškinas señala atención a lo que ambos prūsų kolofonos descubrimiento no es casual, que esto natural sistemiško modernaus medievžių latyniškų kodeksų katalogación pasekmė. Būkemos pa siruošę para que de ellos sea encontrado más, y nos reconciliemos con el hecho, que de todos baltos lenguas meduramžių ko lo taikys būtent prūsų, o ne lietuvių ar latvių. Kritiškai įvertinęs viską, kas iki šiol buvo publikuota apie kolofonus, ir išsamiai išanalizavęs kolofonus nagrinėjamų fonues apareankraštinių šal ti nių (genre de kolofono) incluyendo a tautosakos identifikavimą bei pagrindimą ly gi na mąja baltų-slavų medžiaga, kas yra kvalifiobras como otro originalus autoriaus nuopelnas, I. Lemeškinas prieina tales visum interpretations. • El Colófono de Baselio, así llamado por el lugar en el que fue encontrado, fue escrito en Siena noche de de 1369 m. 5 de enero en 6 d. [per Trijų Karalių vigiliją]. Su parte prūsiškoji es Trijų Karalių kalėdinė dainelė, por la cual se krepiamos en local […] Sienos, Toscana, Italia persona al nombre Antonio Bo na chi. Parašė el libro y kolofoná, con el que ella es completada, fracúzicos estudiosos Ni kolio Ore mo ( 13221382) traktatą Questiones metheororum, nurašė neįvardytas prūsas Lie desde tu vos ku ni gaikš čio Butauto-Henriko, 13681369 m. lydėjusio imperatorių Karolį IV jo trium fo ke lio nė je per Italiją, palydos. I. Lemeškinas detalladamente ap ta ria Butautą y él lydėjusį prūsų intelektualų būrį: él indica y otros kolofonos, en los cuales prūsas intelectualas es firmęs su var du, allí ne naudo da mas gimtosios prūsų kalbos. Por su parte, quisiera añadir, que lo que es que Ba ze lio ko lo fone copijuotojas nepasirašė o esto es akivaizdus y neabejotinai conscientigos génro esto syk lių pažei di mas corresponde con lo que es que kolofono prūsiškoje en parte, Kalėdų dainoje, él krepiasi vardu a cierta persona, italą Antoniochi, quien así lugar nurašytojo con Bona ja mas (kaip per sieo užsakovas o su propietario) su finto libro. • El colofono de Cretas apareció 1440 m. noviembre 12 d. en la ciudad Chanijas. Juo finigiamas italų huma nis to Paulo Veneto ( 13681428/1429) tratadoata Logica parva. Prūsiškoje kolofono en parte kal ba ma sobre majos, t. y. mayo medžio, statimo y galvijas varimo en la primera primavera ganyklą apei gas. Perrašinėtojas vokietis Petrus Wickerau él mismo nemokėjo prūsų idioma, por lo que perrašė prūsų teks esa con errores. Basándose en detalluom trabajos folkloro así como sus poeticos conocimiento, I. Le meš ki nas įtikinamai lo reconstruyó y interpretó. Euristinė Cretos colofono significación es la que ella liu di ja sobre el valor del protógrafo: Wickerau mané que es necesario copiar y a él incomprensible prū siš algo parte, expuesta original al colofone; habitualmentei skriptorías no copijuadavo sus nurašomų veikalų ko lo fo nus, y kurdavo savus. Sobre qué protografá 1440 Creté en tal caso está hablando? Esta ga libro que tenía, o quizás incluso y él mismo nurašė prūsas Petrus Turnau, Prahos TOMÁŠ HOSKOVEC 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV universiteto auk lė ti nis ir čekų husitų šalininkas. 1422 m. jis kelis mėnesius praleido Cretoje, precisamente Chanijoje, o grį jęs en husitų Prahą escribió latynišką reliació sobre greikų iglesia. Turnau destino de Petro e ke lio nės detalladamente descrito en el caso inquizición. El proceso contra él fue organizado en 1425 m. y costóle vida. Mirando a investigativo período Europą, puede afirmarse que Petrus Turnau de verdad es el único en los documentos зафиксированный prūsas, hababuvojósomujo en el hablado período en la lejana Creta. Baselio kolofoną, como y exzotišką parte del kolofono de Creta, creó prūsai interai lektualai, nu ra ši nėję moderniausius dar gyvų amžininkų mokslinius veikalus: tai buvo ne kanoniniai, o vei kiau maištingi tekstai. Jų kopijuotojai dirbo ekskliuzyviniam aiškiai profiliuotų interesantų ratui, to dėl patys turėjo būti itin gefamiliarizada con los más recientes logros científicos. Así XIV. an tro sios pusés y XV a principios de Europa vivía blancos, concretamente prússai, que no solo que mokėsi Eu ro pos universidades, sino y pertené transnacionaline Europos intelektualų respublikai. ¿Quiénes eran así? ¿Dónde y de qué ingresos ellos vivían? I. Lemeškinas establece que anoniminis Bazelio kolofono autororius fue despilavinés prúsas de Lituania el gran kunigaikščio Kęstučio sūnaus Butauto palydos. Con él vivía en Praho y lo ly dé sus viajes por Europą. Medjiuje XIV latynų kalba issimokslinusiu baltu tegalėjo convertirse sólo prū sas. Pasanadamente fuertes etninis baltiškasis miestiechos luomas fue sólo Prūsijoje, que también bu vo reconocida latinyniškosios Europa parte. Lotyniškajai Europai pertenía y Livonija, sin embargo de mo gráticamente ella era mucho silpnesnė y etniquement baltiško miestiečių luomo, puede decirse, casi no tenía. Lituania, demográficamente más fuerte de todos los Países Bálticos, latyniškajai Europai todavía era pagoniška, y esto cambió sólo la misma XIV a. finales: suceso simbólico considerando lie tu vių kolegijos įkūrimą Prahos universitete 1397 años. Petrus Turnau, Cretos kolofono prūsų parte creador o destinatatas4, ya pertenece otro tiempo otarpio Prahai, intelectualalaus Reformaciones carácter Prahai, vėlgi europinės dimensiones. Turnau mo kė si Prúsías y Lužica partikuliarinėse por Veneció rįžo a Prahą, donde quėjo empezar la mokyklose, studijavo filosofiją Prahoje ir teisę Bolo ni jo je. Pabuvojęs Kretoje, carrera académica, pero le fracasó. Probó fuerzas en Silezía y finalmente acabó maestrojaudando Pfalco tierras Špiro katedros mo ky kloje. Allí él fue juzgado y en 1425. fue quemado inquisiciones por su Reformaciones ori en ta ciją bei husitų idėjų viešą skelbimą. bui, que profesionalmente reescritinėjamose libros enetéronse žaismingías menútes por toda Europą. Lotyniška reliacija apie graikišką bažnyčią, jo parašyta Pra ho je 1423 m., turi 4 Kurį iš šių vaidmenų – kūrėjo ar gavėjo – Petras Turnau atliko originale, nuspręsti neįmanoma. Svarbu tik tai, kad Turnau bet kuriuo atveju priklausė ekskliuzyviniam Prūsijos intelektualų klu- Artículos Articles 123 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje būti traktuojama atsižvelgiant į platų husitų intelektualų susidomėjimą al ter natyviomis krikščioniškomis praktikomis. Intelektualas baltas Petras Turnau es uno de los últimos Prahos prūsų: husitinė Praha bal tiš koje erdvėje ya claramente orientvosi en Lituania. Etninas prúsai pertenecía XIV siglo an tro sios pusės Prahai, que entonces les otoricaba condiciones excepcionales. Aquí funcionó una nueva universidad, hasta donde esa 1348 m. Esto fue latyniškosios Europos sostinė permanenteinė Šventosios Romos im pe ra to rių Karolio y Vaclovo rezidencija5. Laisviáticos prūsų jóvenesam la Universidad de Prahos fue arti miau sias, naturalmente asignartinas según habitamoja lugar. I. Lemeškinas filosofía y derecho fa kul te aquellos matrikulas halla multitud de estudiantes, quienes espontáneamente firmaron prūsais (kitų fakultetų me dicinos ir teologijos sąrašai neišliko). Además, en Praga desde 1365 m. rezidía Lietuvos ka ra lius tremtyje ButautasHenrikas, redancío gran duigaikščio Kęstučio sūnus, val dan čio su gran duigaikščio Algirdo sūnėns, contra los cuales él políticamente rebeló. Emigrant Bu tú ese Karaliaučiuje fue bautizado como catálicas, a y fracasando kariniams acciones Lituania, pa bė go en Prahą pas Sagrada Romos imperatorių6, cuyo entonces esposa entoncesinė Elžbieta de Pamario (tocamai susiklosčius tėybėms) era pusseserės duktė, t. y. artima Butauto gi mi nai. Estando en Praga, Butautas-Henrikas con imperatoriumi estaba directamente relacionado, lo acompañaba no sólo viaje en po Italiją 13681369 m. Be ninguna dudaes, tenía su propio a Europa orientada po li ti nę programa. Butautas-Henrikas Prahoje mantuvió dvarą, y puesto siendo tremtinys él no tu rė su ninguna carinea poderos, el más tenía pasarse por dvariškiais-diplomatais. Europinio de si la vi ni mo alcanzó entre los lituanos no hubo, pero desplavinusių prūsų netrūko, y particularmente muchos de ellos buta Praho je. Naturalmente, que Butautas apelóse precisamente a ellos: estos kalbiamente y kul tū riš kai le eran más cercanos. I. Lemeškinas proporciona datos acerca de lo que mucho prūsų a oštuntajame de šimt metía estaba entre Prahos miestiečių y qué importantes funciones ellos ocuparon. Bene islatbingísimo ejemplo cuando 1390 m. Prahos arkivyskad miršta, kunigas Petras, llamado Prūsas, llegó a su ispraznia y otorjar paradji Butauto gy ve ni mo historia coincide con XIV a. vokiečių eilėraščio pirmą, 5 Bajo el nombre Karolis Liuksemburgialius fue el primer caretis de Cécia, cuarto gi era él como Šven to sios imperatorio de Roma; Vaclovas Liuksemburgietis fue el cuarto rey de Cécia y el primer emperador del Sacro Imperio Romano. džiuosius kunigaikščius con dos niu propuesta política. kupas Jonas iš Jenšteino, po karaliaus antroji galingiausia figūra šalyje, pasijuto, Desafortunadamente, entonces apruebo él no reciuké. patepimo sa kra men tą. Filologinio, apimančio visą Europą, tyrimo ribose tyrėjas atskleidė, kad tik6 Kaip yra žinoma, nedaug laiko tepraėjo nuo to įvykio, kada 1358 m. imperatorius Karolis išsiuntė savo asmeninį pa siun tinį, Prahos arkivyskupą, pas naujai įžengusius į sostą valdančiuosius di- TOMÁŠ HOSKOVEC 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV vez edito en 1826 bajo el nombre Littauer, último del trečdalio narrativío literúrico. en 1899 germanistas éste ei lenta escr čio autoridad atribuyó Shondochui (Schondoch), parašiusiam eilėraštį Königin von Frankreich. Esto sólo pa tvir ti na, que lietuvis Butautas exilyje Prahoje era en Europa bien conocido y importante persona. Ieš ko da mas Butauto-Henriko y su entorno pódsakų, I. Lemeškinas hace significativo el histórico y ar cheo lo ginį descubrimiento. Mokslininkas dotas tame mismo kape, en el cual anteriormente išsiaiškino, kad yra žinoma, kur Prahoje buvo palaidotas Bu tau tas, kad jis palaiatgulé su hermano Survila-Janas (apié del cual hasta šiol no fue conocida), y que este kapa resistió intacto. Niekos no impide arqueológicamente examinar este lugar. Este es un significativo acontecimiento a escala Europea, porque es único y más antiguo atrapado antropológico y genético pódsak, supakai aquella redantejante Gediminaičių giminés, de la cual surgieron Lituáneos, polkų, čekų y vengrų Jogailaičiai. Attinas atención a otra una Europea histórica sąsają. Butauto sūnus Vaidutis su joven de padre al tiempo de la rebelión habiendo recién nacido kūdikis quedó con la madre Lituania, donde fue au gi na mas y crielėjamas abuelo Kęstučio dvare. Torcido joven él huyó con padre a Prahą. Ke liau da mas descubrió que su padre acaba de morir de la plo, que en ese momento había apėmęs Prah, por lo que tęsė ke lio nę adelante a París. Tené graduó la universidad, y de donde su tío Jogaila, cónyuge de Butauto, más tarde convertido en rey de Polonia, se invitó este a Krokuvą dirigir la universidad local. Lituvis Butautas en su servicio política tomaba Prúsia intelectuas, porque Lituvias intelectuas en ese momento aún no bu vo; su propio sūnus Vaidutis fue el primer etninis lietuvis europeos intelectualas, stojęs Polaliaus politinėn tarnybon. III. La Comisión considera que las medidas adoptadas por el Estado miembro no constituyen ayuda estatal en el sentido del artículo 107, apartado 1, del Tratado. Al completamente otro mundo lo conducen vokiechos-prūsų lexicografico género monumentlai. Elbingo y Grūnavo žo dy nai bu vo escribiti Prūsijoje, sin embargo su historia y destino fueron diferentes. El diccionario de Elbingo es ži no mas pa tal único nuorašą de Codex Neumannianus7. Este último a la biblioteca de la ciudad de Elbingo pa teko como respbiamo local ciutadcio Abraomo Griub navo (17401823), libros y antivarinos daikatstovo, pa li ki mas. El propio códice del XV a. medio es tų ko lek cininko, o svarbiausia – garsios ir seną istoriją turinčios pirklių giminės copia del tempráneo original. Grūnavo vocynėlis su turzto es surgido de Preußische Chronik. Históricos sucesos Simonas Grūnavas ( 147015301537) describió hasta 15291530 m., posteriormente 7 Codexas nombrado Ferdinando Neumano, quien primero lo describió en 1825 m. Elbingo bibliotekoe, hasta el final de vida cronikininkas su compilación pildé i ak tu ali za vo. Autorius era entonces de los vardu. Artículos Articles 125 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje esmines permainos (Kružiuočių ordino sekuliarizacijas, liu te ro ny bės como estatal de la religión introdución Prūsijoje) liudininkas, por lo que Grūnavo kronika se convirtió svar biu Prū si su fuente de historia y fue no vez publicuada y diversairamente pertvarkoma. Por consiguiente sucedió así que le ksi kografinio Cronikos anexo exista unas cuantas variantes de: vokiečių-prūsų, prūsų-vokiečių, prūsų-lo ty nų. Sin embargo tanto Elbingo, tanto Grūnavo ódynai tėra sólo nebegyvi mucho más antiguas obras nuora šai. El hecho que Elbingo Codex Neumannianus está compuesto de tres derechos sąwadów y, finalmente, žo dyno, pernelyg directamente promovió a creer que el libro originalmente fue utilizado teisme (Bez zen berger 1874: 1225; Trautmann 1910: XXIVXXV). Elbing de hecho fue ordino komtúrías será ti nė, sin embargo la estructura del dicodyno y los recursos léxicos no caben tal destino. I. Lemeškinas pa tei kia kitokį, más amplio y mucho creyamesnį aiškinimą, basadoą Hanzos sąjungos ya desde XIII a. bien pa liu dy ta kalbine práctica. Hanza fue desarrollado una red comercial del Norte y del Mar Bálticoe, y esto lėmė gausų y siste miškai ejecutado interkalbinį kontaktą. Vokiečių žemaičių kalba, pagrindinė Hanzos sąjungos kal ba, XIIIXIV a. tebebuvo cercana tanto a las lenguas del norte (que sólo poco a poco diferenciavosi según los hechos estatales de Dinamarca, Suecia y Noruega), tanto a las lenguas nyderlandų (curios, ki ta inverta, no influían estados formavimosi) y quizás incluso a ambas lenguas inglesas (egzis two thy standardingi, sus distinciones con los separados reinos de Inglaterra y Escocia). Al mismo me tu hanziecim teníamos que enfrentarse y con negiminiškomi lenguas: prancūzų (šiaurės, langue doïl) encaruese, rusų (vėlgi šiaurės) irtuese. Francia de habla, prestijina alta de li te ra tū ros y monarquía dvarų lengua, en ese momento ya tenía extendido una lengua de aprendizaje y de habla sklai dos sistema. Vokiečių žemaičių merklia kininiškų germanų kalbų mokėsi siųsdami sus sūnus en familias, con las cuales en otras ciudades Hanzo fueron susisaisté relaciones comerciales para que ellos directamente con si gy ventų con la lengua local. Análogamente fueron tratadas y tais atvejais, kai vokiečių didikai siųs da vo savo sūnus mokytis į dvarus, kuriuose buvo kalbama prancūziškai. Tačiau tokia pati prak ti ka buvo taikoma ir rusiškuokise en las ciudades Hanzo Naugarde y Pskove. I. Lemeškinas ci tu ja entonces las normas legales, reglamentavusias lengua alumnos envitimá á Rusią (pavy, ya de lis no podía ser mayor que veintecientos años), así como manuscriptivas Rusišką libros ge les, las cuales fueron compiladas y distribuídas estos propósitos (eso eran temas según suskirstyti vokiečiųrusų kalbų žodžiai, kuriuose pasitaikydavo ir paspalbėjimų). El autor discute todos tres sobrevivientes Ru siš qué sias libroseles y atjie eran skleidžia jų struktūrinį tapatumą ir giminystę su abiem Prūsijos žody nais. Vokiečių ordino valdomoje Prūsijoje baltų miestiečių gyveno daug, be to, fuertes eko no miškai: de otra manera no podríamos explicar, de dónde surgió tos TOMÁŠ HOSKOVEC 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV interpretaciónción es útil y por lo que revela medievžių kul tū rinę erdvę, abrimiendo y latyniškąją, y greikiškąją Europą. Desde este punto de vista noreste vokiechos Han za remena Venecijos Republiką. Baltų spaudiniai. En primeros baltiškųjų spaudinių autor autor, I. Lemeškinas, consistentemente considerando en su pirm taką Franciškų Skoriną, žiūri como en nuevo género Europeo imprusdintas libro gos kūrėjus. En este papel los tratan muy seriamente y responsablemente con todas las besisiejancias pa sek mė mis. Mano, que estos autores entonces conocían todas nuevoyo, avanzado género subtilezas y akti viai las aplicé: entre otra ko, akrostichų, números así como prudos clichíos simboliką. Sin embargo este at vivil giu I. Lemeškino tracttuotė es y más fácilmente discutidina: el género posibilidades es amplia vi suo me nės culturística propiedad, sin embargo esto, cuánto género instrumentos se utiliza en cierta actividad, pri klau so de concretataus autores posibilidades o incluso solo de solo su voluntad. 1545 m. Prūsiškojo ka te kiz mo simbolika, como la koherentiškai išdėstė I. Lemeškinas, es posible sólo específicamente eu ro pietiš ko génro strukturiniuose relacionesas, pero no se puede afirmar (y I. Lemeškinas en este caso eso y no hace) que ella aquí de hecho es y obligatoria. Tęstinis akrostichų 1547 m. Lietuviškajame kate kiz me como y 1559 m. Formoje krikštyto perskaitimas es en esencia nuoseklus bei kon si sten tiš kas, puesto randa fundamentimą europietiškame žanre12, pero junto debe ser tomada en cuenta y comparada con toda la información, que conocemos sobre autores como personalidad histórica. Adiariamuoju caso expandótokamos comparación con Franciškumi Skorina, cuyo ejemplarum rėmė si y mismo autor. Medicinos dct. P. Skorina toda la vida fue suficiente pa si tu rin tis, apsirúpinęs: podía permitirse estudiar en cueletas universidades europeas, familiarizó con Už al pių (viejos, incluyendo holandés y checos) y stakalpių (italos) menu, adquirió propios impresos de les, su proyecto a realizar samdė libervuosius artininkus y amatininkus... 1547 m. Lie tu viškojo autismo, bachorius M. Mažvydas, sin abejo, era tal u materialis como P. Skorina, sin embargo, no tenía tales recursos, educación cristiana ni cia cia. Todos estos factores varjé su creación. M. Mažvydas constantemente apelaba a las autoridades Prusiasia con peticiones asignarle kuklų ingresos fuente, para poder dedicarse completamente a la religión y escvechiamaja veik lai, pero el estado Prúsia le dio úkį, que verstųsi él mismo y ganárbase más el prasevenimiento, y at si dijo resolver su problemą13. Puntuable, cuánto M. Mažvydas, a pesar de difíciles as me ni nio circunstancias de vida, pudo nueveciar. Anoniminis 12 I. Lemeškinas se basa clásico Adriano Kapelio latyniškų trumpinių žodynu (Cappelli 1928), creurtu librogi nės itališkosios produkcijos pagrindu. 13 Liguamente tal misma política cultural Prúsia estado aplicó y a otros sus intelectuales. A continuación aún será mostrado, que Europea luteroniškosios reformacijos laboratorija pasiximoėjo isitospeprtu kul tū ri niu bukumu. Straipsniai / Articles 133 Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje 1545 m. Prūsiškojo catecismo autorius, ko gero, sa vo destino fue mucho prtimesnis M. Mažvydui que P. Skorinai. Esto, qué P. Skorina podía a sí leis ti Prahoje o Vilniuje, Karaliaučiuje fue inimaginable. VI. y Baltistikai inevitablemente requerido veikalas, que a través visumines filologías prismę valoritaran toda XVIXVII a. inicios baltiškų spaudinių korpus. Consideremos, qué aquí esperte espera su in ter pretaciones. de vez dos variantes. Esta Agenda es Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dera pradėti nuo milžiniškos valstybingumą tvirtinan čios lotyniškos knygų produkcijos. Pirmoji lietuviška knyga yra Vilniaus kanauninko Martyno Ra do mo Agenda, išspausdinta 1499 m. Gdanske Lituviška debido a que fue creada en Lituania Vilniaus vyskupijos necesmismos, con el objetivo sutvarar ritualinę prakkyti tiką territorio de Lituania. Folío va varias decenas latynichas publicaciones, imprusdintas dau giau sia Krokuvoje, pero y en Roma, los cuales lietuvių katalikai humanistai lietuvių todėl, que tarnavo alš čiausiem representatives of the Lithuanian state14 parašė gindami and politiškai remdami Lietuvą tarp tau tinėje plotmėje. ¿Es posible imaginar más Lituviškus publicaciones que estas? Per negationem esto confirma dos no poco después uno después del otro Karaliaučiaus imprustuvėje edited lietuviški protestantų spau di niai, adressuoti pačiai Lietuvai: 1543 m. Abraomas Kulvietis kreipiasi į Lenkijos karalienę (ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę) latyniškąja Confessio fidei; o 1547 m. anoniminis Kate chis us en toda Lituania Didžiąją Kunigaikštystę. 1547 m. Lituviškojo catecismo anonimiškumą lembra libros, que negailestingai estrictamente desde el más alto hasta lo más bajo de su capónio pra by la into valstybę, estructura y función. Įžanginiai lo ty niš ki dvieiliai poderosoai imperío le dicen: imk esto y eso mandoukis, otra vez zazklups siubingos pa sek mės. Si estos versos hubiera publicado concretos persona, esto prorrigtų guerra proclamimui. Lo ty niš ka pratarmė con unodai derechosmuku akiplėšiškumu recurreia en Lituania sacerdotes: la situación es paisi, y vos estáis por ella responsables; si hasta šiol no lo sabíáis, ahora lo sabéis de manęs, ir dabar už neveiklą būsite tik jūs patys kalti. Tik po to knyga lietuviškai prabyla a personas de Lituania y ma lo niai, pero revoliucingai, les dice: estado no capacita para ocuparse de vuestra redempción, preocúpense con él pa tys; yo, libro, seré su primera ayudanteinké. Comparemos todo esto con P. Skorina. Él también krei piasi en Didžiosios Kunigaikštystės residentes, pero Lituania estados y iglesias struk tū rų atžvilgiu diplomatiškai tyli… 14 Jie patys buvo įvairių tautybių: lietuviai, lenkai, ispanai, italai, vokiečiai… TOMÁŠ HOSKOVEC 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV a. segunda mitad a la XVI Lituania Biggiojoje Kunigaikštystėje característica de los didikų globojamų centrų veikla: Brestas, Nesvyžius, Ostrohas. Visi šie centrai buvo nekatalikiški: kalvinistų, arijoniečių, stačiatikių. Ten buvo išleisti stambūs kūriniai, tarp kurių ir Biblijos ver ti mai rusėnų arba lenkų kalbomis. Rusėnų ir lenkų religinės spaudos santykio kaita leidžia gerai ilius truoti, kaip keitėsi locales Lituania utilizadas lengua funcionalciniu punto de vista. Sólo 1575 m. y 1580 m. Vilniuje aparece las primeras permanentes imprustuvias, abi katalikiškos. Ankstyvesnėje de ellos, va di na moje jesuitų, después del cual tiempo fue edleci la primera y ya entonces muy tardlyva katalikų reakcija į protestantizmą: 1585 m. Catechismus catholicorum, escrito latviškai y sólo latviškai; 1595 m. Daukšos Kathechismas, escrito lietuviškai y sólo lietuviškai, que se convirtió primeraja lietu viš kai isleista libro en Lituania. Requiere añadir que 1575 m. Vilniuje fue instituida y primera sta aquí ti kių spaustuvė15, en la que 1588 m. rusėnų kalba fue edleistas tal fundamentinis lietuvių vei ka las como Trečiasis Lietuvos Statutas, y 1598 m. kalvinistų Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas. 15671629 m. Lituania y Polonia pertenecía al estado y Ryga, en la cual primera imprustuvė fue instituida 1588 m. Priklausomai desde el poder y politinių circunstancias, ella servía catálicos o luteranos. Hablando de los libros baltiškos, ella es significativa en lo que en 1615 m. repite con gausius vokiškais paratekstai emitió trejetą protestantiškų latvių spaudinių Enchiridion, Un deutsche Psalmen, Evangelia und Episteln, que fueron por primera vez editados 15861587 m. Ka ra liau čiu je. Otra parteus, 1622 m. karališkojoje (ne kunigaikštystėje) Prúsijoje, fue edleiss ano ni mi nis cuatro idiomas de guía Agenda Parva latvių, estų, lenkų, vokiečių lenguas destinado Li vo nijos catalikams. Otra imprustuvė histórica en territorio de Livonía fue abierta Tar tu solo 1631 m.16. Exhaustivamente describirinėti históricos de Terra Mariana zemios aquí no podemos. Prúsijas kunigaikštystė exclusivina en que su producción muy detallemente y consistentemente is to riš kai documentada. Además, desde 1554 m. Prūsía valojo libros monopolis: había sólo un spaus tu vininkas, que imprimino al estado. Prūsías estados, tapusios Europa Luuterio reformas la bo ra to rija, verdad a decir, culúrico dosnumu acusar no. de la historia de Lituania profundamente įsi rė jė tas tyvūs lie tu viai Prūsijos kunigaikštystėje exitosamente implementó, faktas, kad nuostabūs lietuvių intelektualų kultūriniai sumanymai, kuriuos akno tuvo ninguna 16 países bálticos punto de vista, Livonija anaiptol no fue atsilikusi: primerí naudos ir poveikio, nes Prū si jos valstybė jais nesusidomėjo ir neskyrė pinigų 15 P. Skorinos spaustuvė Vilniuje (1522–1525 m.) buvo tik epizodas ir nesėkmingo verslo pavyzdys. imprustuvė Suomijoje fue ístabliada aún más tarde, Turku 1642 m.; ambas tanto Tartu, como Turku imprentas fueron įkurtadas del rey de Suecia, que acaba de íntegro en estas ciudades universidades, iniciativa. Artículos Articles 135 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje sus publicaciones17 Sólo debido a la indiferencia del estado no bu vo isleista J. (1590), pilnas 1900 puslapių Šventojo Rašto vertimas, kurio rank raštis buvo Bertkūno Biblia revuelta y aprobada edibai especialas comisiones ecažnytinės, ni originalili ko lek tyvinė lietuvių dvasininkų postilė Wolfenbüttelio postilė (užbaigta 15 m.),73 ni Bretkūno au to ri tetingos Korvino postilės vertimas (Postilla Coruinij in Euangelia Dominicalia, 15 versta.).89 m. Ni un este veikalosabidómode período no alcanzó cuitytojos, a lo que es no por esto so ma zala, hecha de lituvias kalbai. Revisando retrospectivamente, nos al menos suertó que tanto Bretkūno Biblia, como Wolfenbüttelio postilė sobreviviera en manuscritos, sin embargo lietuvišriame J. kas Korvino pos ti lės vertimas dingo (turime tik 1589 m. spalio 14 d. laišką, kuBretkūnas pido kuni gaikš čio dinero le gastados). Difku presgēt, cuánto más lietuviškų tekstų en ese momento fue creado y pra rasta, puesto Prūsijos valstybė su período Apšvietos obstruido camino su vivavimui. Prusia prensa prensa korpusá es importante analizar y funcionalciniu lenguajes punto de vista. En él se encuentran vokiečių, polkų, prūsų, latynų y lietuvių idiomas; lengua latvia aquí no18. Existe sabe que Prū si sus kunigaikštis cedió a intelectuales Lituáneos y polkų á su paísí, teniendo objetivoá a través de ellos skleis ti luuteronismá á Lituania y Lenkiją katalikiškas kaimynes, con las cuales lo formalmente unió relaciones vasalinas. 1547 m. Lietuviškasis catechism, como él descrito anteriormente, es pa vyz dinė tal instrumento exporta. Cuando resultó que luteroniškoji reformacija Lituania esanti ne sėk minga, kunigaikštis pasitelkė savus lietuvių intelectuus locales prūsams evangelizar kai muo se. Mirando a las bažnytinos regulaaminus, Kirchenordnungen, que, como es conocido, fueron aukš čiausi leyes del estado (yas fuente y pirmtakas fue 1523 m. Liuterio Formula missæ et com mu nionis), se ve ésta seka de reglamentinių bangų: (1) 1525 m. sólo vokiečių kalba; (2) 1544 m. vokiečių, polkų y latynų lenguas; (3) 1558 m. vokiečių, 1559 m. lietuvių19, y 1560 m. polkų lenguas; (4) 1568 m. vokiečių y 1571 m. polkų lenguas. 17 Incluso Imanuelis Kantas (17241804), más destacado personaje de Prūsía kunigaikštstva, todo su Kri ti kas (17811790) tenía que editar en el extranjero Rygoje y Liepojoje; sólo al final de su vida sus últimos libros gas, morales y religiosos tratados él pudo editar Karaliaučiuje (17931798) (Hoskovec 2002). 18 Tris latviški spaudiniai fueron publicados en Prusia 15861587 m. como un técnico extranjero encargo: todo cosa iniciabo y apmokėjo Kuršo kunigaikštis, quien, para paspeitados trabajo, en Karaliaučių también at redacciona tėtorių y korektorių; la segunda edición de los mismos libros salió ya en Rygo (1615 m.). 19 Este segundo anoniminis Mažvydo kūrinys Forma chrikštima. TOMÁŠ HOSKOVEC Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 136 Pir moji banga, skelbianti Teutonų ordino sekuliarizaciją ir Liuterio reformacijos pradžią, buvo gry nai vokiška. Lotynų kalba pasirodė tik su antrąja banga druge con vokiečių y polkų lenguas, pero con otras no. Lietuvių kalba apareció junto con vokiečių y polkų lenguas con tercera banga, pero con ketvirtąja ya no. Con lastarąja sólo vokieños y polkų idiomas. ¿Qué quiere decir eso? Realmente todavertés las lenguas locales fue sólo vokiechos y polkų, ninguna otra. Sobre prūsų lengua, la Prúsía nunca política no nesvarsté. Prūsiškai kalbantys vietiniai gy ven to tai siempre ha sido un objeto de gobierno del estado, y no un sujeto; para ellos tenía basti elemen ta raus katekizamiento. Lituvias lengua fue Prūsías naujokė. Nonikėtą latynų kalbos (ji fue isgabenimui skirtų spaudinių kalba) vartojimą su antrąja Prūsijos reglamentų banga (apie šio žan ro eksportą nebuvo nė kalbos) es más fácil explicar por lo que ella fue destinada precisamente qué sólo en Prū si ją pakvestimos y arribusiímos Lituanios, incomunes ni a vokiečių, ni a polkų kalbos. Y el hecho de que después de la tercera ola de reglamentos la lengua lituanas ya no era usada, indica que en ese entretanto Prū si jo je su importancia se redujo a políticamente irrelevantes poblaciones sielovada necesidades var to ja mos idiomas20. En esencia puede afirmarse que la lengua lituanas Prúsijoje funcioncialmente reemplazó prūsų lengua, que entonces ya no beteco descivilizados y políticamente pilnateisios usuarios (kurių ankstesnį egzis ta vi mą mo no gra fi jo je Lithuanica aliter así vykusiai atskleidė autorius). Esto también testimonia unikali 1561 m. Prūsijoje edleisto Luuterio Enchiridiono vertimo para teks ti nė estructura. El libro comienza dos veces: en la página 17 se imprime un extenso título la pas, después de él (1924 páginas) acostumbrada autoriaus prakalba, respetuosamente dedicada al kunigaikšči; ta čiau después de la primera portada del título (página 1), como de la fila primera parte del libro, leemos largoą propio ku nigaikš čio prologą (316 páginas). Solo este hecho no tiene análogas en ninguna otra Prū si su impresión. Sin embargo aún más sorprende el kunigaikščio prologo paskintis. Kunigaikštis (1415 páginas) mucho exhorta a sus sacerdotes (de hecho éstos eran sus funcionarios, responsables de la lugar ad mi ni stra ci ją) a buscar inteligentes prūsų berniukų, gabių mokslams, y convencer a sus padres de permitir mo ky tis, que un día ellos se convirtieran en sacerdotes que administraran su parapiją prūsų europa usando la lengua sin simplemente presión... To les unikūsia Prijų sandara liudija, jog kunigaikė el ver tė jų. Kunigaikštis įsipareigoja pats materialiai remti berniukus, kol jie mokysis, ir mokėti jiems stipendiją. Šiuo prologu 1561 m. Prūsijos Enchiridionas yra llamamiento no laugako, el estado prusiano decide su local baltų sielovadai. 20 No habia quien nupuktų 1559 m. permiso del reglamento Lituanos, por lo que unos centosmecios él expgulió Ka ra liau čiaus castyje servicio del estado fonde. Artículos Articles 137 / Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje VII. Pabaigai dera atsakyti į klausimą, iškeltą straipsnio pradžioje: kodėl knyga, en el amplio contexto Eu ropos se examina Prusia culturalé y histórica espacio, autoriaus titulita Lithu a ni ca aliter? Por consiguiente, que examinar solo sólo prūsų lengua es juercamente menca, a examinar lietuvians kal bą apsiribiendo pačia lengua apskritai imposible. Prúsia histórica espacio en muchos aspectos de fue itin importante bi desarrollada y funcionavimiento de lenguas Lituvias, y sólo desde esta perspectiva puede entenderse debidamente, cómo ella desarrollóse y funcioncionavo en su nattojoj Didžiojoje Kunigaikštystėje. Histórico kal bos formaciónmis especial es en que él paralelamente se llevó a cabo en dos tradiciones del estatismo. Is to ri nį latvios lengua formavimąsi en esencia lėmė lo que hasta 1918 m. latvios estatalismo nunca hubo vo. Europietiškąjį estatalidad como culturística y histórica totalidad puede percibirse y describirse sólo de toda Europa contexto. Visuminė filologinė lituanistika no puede ser diferente que api manti toda Europą. LITERATŪRA BBE – Billēmai bhe ersinnimai I–II, tęstinė serija, Vilnius: Vaga (nuo 2015 m.), Lietuvių kalbos institutas (nuo 2019 m.). Blažienė Grasilda 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland, Stuttgart: Steiner. Blažienė Grasilda 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen, Stuttgart: Steiner. Blažienė Grasilda 2010: Prūsų vardyno tyrimo problemos. – Florilegium Lithuanum: in honorem eximii pro fes soris atque academici Lithuani domini Eugenii Jovaiša anniversarii sexagesimi causa di ca tum, sud. G. Blažienė, S. Grigaravičiūtė, A. Ragauskas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis uni ver si te tas, 173–185. Blažienė Grasilda 2015: Kalbos lemtis ir likimas. NERIMAS 3: Išsaugoti Lietuvos valstybę, Vilnius: Lie tu vos mokslų akademija, 19–49. Bezzenberger Adalbert 1874: Besprechung von Nesselmann 1873. – Göttingische gelehrte Anzeigen 39, 1221–1250. Cappelli Adriano 1928: Lexicon abbreviaturarum = Wörterbuch lateinischer und italienischer Ab kür zun gen, Leipzig: Weber. Hoskovec Tomáš 2002: „Přátelský přípisek“ Immanuela Kanta k litevskému slovníku. – Filosofický ča so pis 50, 125–146. TOMÁŠ HOSKOVEC 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Hoskovec Tomáš 2010: Celostní filologie jako program (na příkladu baltistiky). – Časopis pro moderní fi lo lo gii XCII (1–2), 10–17. Hoskovec Tomáš 2012: Poetika a filologie. – Poetický Cikháj v Brně 2010, Brno: Tribun EU, 13–27. Hoskovec Tomáš 2012a: La linguistique textuelle et le programme de philologie englobante. – Verbum XXXII (2), 193–218. Hoskovec Tomáš 2016: K zásadám nových pražských thesí. – Cesty rozumění, ed. by M. Konečná, Brno: Institut pro her me neu tiku, 154–161. Hoskovec Tomáš 2017: Thèses de Prague 2016. – Texto! Textes & Cultures XXII, Nr. 1, 1–17. Hoskovec Tomáš 2018: … und wenn die Sprache einmal gebührend abgegrenzt wird? – Texto! Textes et cultures XXIII, Nr. 2, 1–11. Hoskovec Tomáš 2018a: Jazyk, ideální slovníkové heslo. – Litikon III, Nr. 2, 331–344. Lemeškin Il’ja 2009: Sovijaus sakmė ir 1262 m. chronografas: pagal Archyvinį, Varšuvos, Vilniaus ir I. J. Za be lino nuorašus, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Lemeškin Il’ja 2019: Lithuanica aliter, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Billēmai bhe ersinnimai II). Lemeškin Il’ja 2020. Портрет Франциска Скорины. К 550-летию со дня рождения книгоиздателя (1470–2020) / Pranciškaus Skorinos portretas. 550-ąsias gimimo metines minint (1470–2020) / Portrait de Francisk Skorina. Еn commémorant le 550e anniversaire de sa naissance (1470–2020). Travaux du Cercle linguistique de Prague nouvelle série, vol. 10, Vilnius–Prague: Institut national de langue lituanienne; Cercle linguistique de Prague. Mažiulis Vytautas 1981: Prūsų kalbos paminklai 2, Vilnius: Mintis. Mikalauskaitė Elzbieta 1938: Priešreformacinių laikų prūsiško Tėve Mūsų nuotrupa. – Archivum Philolo gi cum 7, 102–106. Nesselmann Georg Heinrich Ferdinand 1873: Thesaurus Linguae Prussicae. Der preussische Vocabelvor rath, soweit derselbe bis jetzt ermittelt worden ist, nebst Zugabe einer Sammlung urkundlich be glaubigter Localnamen, gesichtet und zusammengestellt, Berlin: Harrwitz und Grossmann. Safarewicz Jan 1939: Un acrostiche de Mažvydas. – Prace Filologiczne 18, 7–8. Safarewicz Jan 1946: Dwa drobiazgi litewskie. 1. Kilka uwag o wersyfikacji litewskiej, 2. Nie znamy ak ro stich Maźwida. – Inter Arma: zbiór prac ofiarowanych Prof. Straipsniai / Articles 139 Lithuanica aliter: visuminės filologijos pritaikymas lituanistikoje Kazimierzowi Nitschowi w siedem dzieśtą rocznicą urodzin (1 II. 1944) przez przyjaciół, kolegów i uczniów, Kraków: Studium Slo wiań skiego Uniwersytet Jagielloński, 59–65. Schmalstieg William R. 2015: Studies in Old Prussian, Vilnius: Vaga. Trautmann Reinhold 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörter buch, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Lithuanica aliter: Encompassing Philology as to be applied to Baltic Studies SUMMARY This contribution pays a tribute to the genre of review as it was cultivated one hundred and even more years ago: a scholar reflected thoroughly and very personally on a (set of) question(s) that had been treated by his fellow-scholar in a recently published book. That was an excellent way of vivid scientific com munication, and a very intensive one (notice that Bezzenberger’s 1874 review of Nesselmann’s 1873 publication is over 30 pages long). Those old reviews prove useful up to now: he who wants to under stand Ferdinand de Saussure’s structural phonology, but has neither enough time nor energy to read through Saussure’s extremely complicated Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes (1879), may still gain supreme advantage from reading Saussure’s review of Johannes Schmidt’s long ago duly forgotten Kritik der Sonantentheorie (1895), published in 1897 in Indo ger ma ni sche Forschungen; he who wants to learn what Saussure’s non-structuralist disciple Antoine Meillet, who only wrote books on particular languages, thought about this or that general linguistic issue, will still get best informed by the numerous detailed reviews Meillet, a patriarch of French linguistics, published in Bulletin de la Société de linguistique de Paris. By his present contribution, the author renders homage to Pavel Trost (1907– 1987), eminent Baltist among others, member of the Prague Linguistic Circle, and an “encompassing philologist” par excellence, even if avant la lettre, who never wrote a book, but ex pended his amazing wisdom on hundreds of brief notes, published all of them as personal reactions to various scientific ideas that had been formulated throughout the world. Reviewing Il’ja Lemeškin’s book Lithuanica aliter (Lemeškin 2019), the author explains the pro gramme of encompassing philology (Ganzheitsphilologie, philologie englobante), i.e. the contemporary phase of functional structuralism, which has been elaborated in the contemporary Prague Linguistic Circle. In essence, encompassing philology is a semiology of both oral and written texts. Any text, taken as a whole, is considered one particular cultural-historical event, which is subject to social norms. Any text, taken as a whole, is TOMÁŠ HOSKOVEC 140 Acta Linguistica Lituanica LXXXV is, its value can only be determined by differentiating the sign considered one global linguistic sign (in Saussurian sense), which subsequently may be structured into smaller (always Saussurian) signs. Whatever the size of a linguistic sign from other signs within a particular defining set (De fi nitionsmenge, ensemble définitoire). For a text, the essential defining set is its genre: consequently, the earliest traces of Baltic languages are to be analyzed within their peculiar genre of colophon, when being confronted with all even potentially languages are to be viewed within the utterly utilitarian genre of Hanseatic related colophons (written in Latin, German, French, Danish, etc.) that are available for the respective periods and environments; similarly, the medieval vocabularies of Baltic lexicography; through the relev ant genre of paratexts in other European prints. Habiendo and final ly, the politically coloured prefaces to the oldest Baltic prints are to be perceived explicado todo eso, el autor esboza tanto el in ner dinamismo y la inherente heurística de los históricos corpora of Baltic texts que han sido pre servidos desde el 16th y la primera mitad del 17th century: esos monumentos deben siempre ser abordados dentro de un amplio marco culturalhistórico que abarca otros relevantes eventos europeos; Baltic phil ology should never be restricted to the genetically Baltic languages only. Įteikta 2021 m. junio 10 d. TOMÁŠ HOSKOVEC Pražský lingvistický kroužek Cercle linguistique de Prague Španielova 1326/35, CZ-16300 Praha, Čekija [email protected]