Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno „Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch“ (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos

Straipsniai / Articles 71 ONA ALEKNAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-4704-6308 Mokslinių tyrimų kryptys: lituanistikos paveldas, Prūsijos Lietuvos kalbos, literatūros ir kultūros istorija. DOI: doi.org/10.35321/all85-04 KRISTIJONO GOTLYBO MILKAUS ŽODYNO LITTAUISCH-DEUTSCHES UND DEUTSCH-LITTAUISCHES WÖRTER-BUCH (1800) PRÃTARMĖS: DATAVIMAS IR INTERTEKSTINĖS SĄSAJOS The Preface and Forewords to Christian Gottlieb Mielcke’s Dictionary Littauischdeutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800): Dating and Intertextual Connections ANOTACIJA Straipsnyje analizuojamos keturios Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauischdeutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) pratarmės, parašytos jo sudarytojo kantoriaus Milkaus (Pilkalnis), kunigo Danieliaus Jenischo (Berlynas), Karo ir domenų rūmų tarėjo, Rytų Prūsijos mokyklų inspektoriaus Christopho Friedricho Heilsbergo (Karaliaučius) ir filosofo Immanuelio Kanto (Karaliaučius). Tyrimo tikslas – pratarmių datavimas ir intertekstinių sąsajų įvertinimas. Remiantis Milkaus 1799 m. balandžio 11 d. laišku Heilsbergui nustatoma, kad Milkus pratarmę galėjo parašyti 1799 m. balandį–gegužę paragintas Heilsbergo. Intertekstualumo analizė rodo, kad Immanuelis Kantas rėmėsi visomis trimis, todėl jo pratarmė datuotina po 1799 m. gruodžio 24 d. (po Heilsbergo pratarmės). Intertekstiniai ryšiai sieja Jenischo pratarmę su Milkaus, o Heilsbergo – su Jenischo ir Milkaus pratarmėmis. Kadangi Heilsbergas inicijavo Milkaus pratarmę, vieną parašė pats, ONA ALEKNAVIČIENĖ 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV buvo tarpininkas tarp Milkaus ir spaustuvių, palaikė ryšius su visais autoriais, turėjo valdžios galių, tai galėjo sudaryti sąlygas jiems remtis vieni kitų tekstais ir taip suformuoti aktualų diskursą lietuvių kalbos vartojimo ir mokomųjų knygų leidybos klausimais. ESMINIAI ŽODŽIAI: Kristijonas Gotlybas Milkus, Danielius Jenischas, Christophas Friedrichas Heilsbergas, Immanuelis Kantas, žodynas, pratarmė, intertekstualumas. ANNOTATION The paper focuses on the analysis of the preface and three forewords to Christian Gottlieb Mielcke’s Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800). They were written by cantor Mielcke (Pilkalnis), the compiler of the dictionary, priest Daniel Jenisch (Berlin), Christoph Friedrich Heilsberg (Königsberg), an assessor at the War and Domains Chamber and a school inspector of East Prussia, and philosopher Immanuel Kant (Königsberg). The research was aimed at (1) the dating of the preface and the forewords and (2) the evaluation of intertextual connections. Based on Mielcke’s letter to Heilsberg of 11 April 1799, it has been determined that encouraged by Heilsberg, Mielcke wrote the preface in April–May 1799. Intertextual analysis shows that as Kant resorted to the preface and two forewords, his foreword should be dated after 24 December 1799 (after Heilsberg’s foreword). Intertextual connections link the foreword by Jenisch with that by Mielcke’s preface and the foreword by Heilsberg with Jenisch’s foreword and Mielcke’s preface. Since Heilsberg was the initiator of Mielcke’s preface, wrote one himself, was an intermediary between Mielcke and the printing-house, maintained contacts with all the authors and was also an official with certain powers, he was in the position to enable the authors to refer to each other’s texts and thus form a discourse relevant for the use of the Lithuanian language and publishing of educational books. KEYWORDS: Christian Gottlieb Mielcke, Daniel Jenisch, Christoph Friedrich Heilsberg, Immanuel Kant, dictionary, preface, intertextuality. 0. ĮVADAS Apie Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807) žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) pratarmes kalbėta įvairiomis progomis ir tikslais. Žodyne jos keturios: pirmoji – paties Milkaus, antroji – Danieliaus Jenischo (1762–1804), trečioji – Christopho Friedricho Heilsbergo (1726–1807), o ketvirtoji – Immanuelio Kanto (1724– 1804). Lietuvių kalbotyros ir literatūrologijos istoriografijoje jos traktuotos kaip solidari lietuvių tautos ir kalbos gynimo deklaracija, pasipriešinimo Straipsniai / Articles 73 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos germanizacijai programa (Rickevičiūtė 1968: 56–65; Koženiauskienė 1990: 546, plg. Girdzijauskas 1990: 25–26), siekis išsaugoti lietuvių kalbą kaip svarbią tautai pažinti (Zinkevičius 1990: 266), mėginimas formuoti viešąją nuomonę knygų leidimo proga (Gineitis 1990: 123–124). Vis dėlto dėmesio centre dažniausiai būdavo Kanto pratarmė: vis norėta rasti sąsajų tarp vokiečių klasikinės filosofijos pradininko ir lietuvių tautos. Mat jo pratarmė „Nachſchrift eines Freundes“ („Draugo prierašas“) palanki tiek lietuvių kalbai, tiek lietuviams kaip etninei Prūsijos Karalystės grupei. Ir lietuvių, ir užsienio tyrėjų darbuose tiriamos jos pasirodymo priežastys, idėjos, asmeniniai ir dalykiniai Kanto ryšiai su kitų pratarmių autoriais (Rickevičiūtė 1968: 56–65; Putinaitė 2004: 287–299; Bense 2006: 209–212; Sidabraitė 2020: 192–208 ir kt.), santykis tarp teiginių ir filosofinių pažiūrų (Putinaitė 2004: 298–299; Putinaitė 2005: 34–40; Shell 2010: 1–38). Manoma, kad tai paskutinis jo paties publikuotas kūrinys (Kant 2008: 431, plg. Kern 2007: 82), todėl savaime intriguojantis, tarsi skatinantis ieškoti jo „baigiamojo žodžio“. Nors apie pratarmes jau rašyta, tačiau iki šiol tebėra aktualus klausimas dėl jų sukūrimo laiko, vis dar trūksta duomenų dėl iniciatoriaus ir aplinkybių, tebekalbama apie tikėtinas sąsajų versijas (plg. Putinaitė 2004: 294–295; Sidabraitė 2020: 194–197, 202, 205). Šio tyrimo objektu laikant Milkaus žodyno pratarmes, keliami tokie tikslai: nustatyti parašymo chronologiją, intertekstines sąsajas ir įvertinti teiginių perimamumą. Einant link šių tikslų, iškyla trys uždaviniai: 1) nustatyti pratarmių prieskyrą; 2) rasti naujų duomenų datavimui ir radimosi iniciatyvai patikslinti; 3) išskirti bendruosius teiginius ir įvertinti jų perėmimo strategiją. Tiriant datavimą ir sukūrimo aplinkybes, remiamasi istoriniais metodais (archyvinių dokumentų analize), analizuojant intertekstinius ryšius, kaip metodologinė prieiga taikoma teksto lingvistikos teorija intertekstualumas, o apibendrinant tyrimo duomenis – analitinis aprašomasis ir interpretacinis metodas (dėl metodikos ir terminų dar žr. 2.1 sk.). Intertekstualumas – plati sąvoka, apimanti ir tekstų kūrimą remiantis kitų autorių tekstais (cituojant, perfrazuojant, modifikuojant), ir tų tekstų skaitymo teoriją (dėl sąvokų intertekstas, intertekstualumas žr. Heinemann 1997: 21–37; Melnikova 2003: 5–99 ir lit.; Bitinienė 2005: 68– 72; Koženiauskienė 2007: 1; Petrauskaitė, Šinkūnienė 2015: 69–71). Kadangi ši teorija įtraukia ne tik šaltinių ir įtakų nustatymo problematiką, bet ir santykius tarp perimamo ir kuriamo teksto, ypač tinka mokslinio stiliaus kūrinių analizei. Juose nauja informacija kuriama remiantis jau žinoma, atsirenkant pagal tam tikrus kriterijus ir kartu su naujai kuriamu tekstu nukreipiant adresatui tikintis tolesnio dialogo. Rėmimasis paprastai parodomas sąmoningai, tačiau ne visada: ankstesnis tekstas dažnai perfrazuojamas, integruojamas ir asimiliuojamas, tad intertekstualumas gali turėti dvi formas: eksplicitinę ir implicitinę (Bitinienė ONA ALEKNAVIČIENĖ 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV 2005: 69). Akivaizdžiausias intertekstinių ryšių pavyzdys – tiesioginis citavimas, t. y. eksplicitinė apeliacija į kitą tekstą, kuris įtraukiamas į savąjį ir tuo pat metu atitolinamas parodant jo „kitoniškumą“ kabutėmis (Melnikova 2003: 55; Bitinienė 2005: 69; Helbig 1996), tačiau intertekstinius santykius liudija ir į kabutes neįtrauktos ar kitaip neišskirtos citatos, aliuzijos, užuominos – tiek su šaltinio nuoroda, tiek be jos. 1. PRATARMIŲ PRIESKYRA IR CHRONOLOGIJA Pratarmė – svarbus paratekstualumo elementas, pristatantis veikalo paskirtį ir padedantis autoriui užmegzti ryšį su skaitytoju viliantis tinkamo kūrinio supratimo. Milkaus žodyno prãtarmės parašytos vokiškai. Prmos trys teminių pavadinimų neturi, jos tik sunumeruotos: „Erſte Vorrede“, „Ʒweite Vorrede“, „Dritte Vorrede“, o ketvirtoji pavadinta draugo prierašu: „Nachſchrift eines Freundes“ (apie jų turinį ir sąsajas žr. 2, 2.1–2.4 sk.). Vsos prãtarmės įdėtos tarp žodyno antraštinio lapo ir teksto, todėl tradiciškai traktuojamos kaip žodyno paratekstai. Jų svarbą liudija ir žodyno antraštė, kur pasakoma, kad skelbiamas su pratarmėmis, o prie autorių nurodomos ir pareigos: Milkus – Pilkalnio kantorius, Jenischas – Berlyno kunigas, Heilsbergas – Karo ir domenų tarėjas, Kantas – profesorius: Littauiſch=deutſches ǁ und ǁ Deutſch=littauiſches ǁ Wrter=Buch, [...] ǁ vermehret ǁ und verbeſſert worden ǁ von ǁ Chriſtian Gottlieb Mielcke, ǁ Cantor in Pillckallen. ǁ Nebſt einer Vorrede des Verfaßers, ǁ des Herrn Prediger Ieniſch in Berlin, ǁ und des Hrn. Krieges= und Domainen=Raths ǁ Heilsberg, ǁ auch einer Nachſchrift des Herrn ǁ Profeſſor Kant (Mielcke 1800: 1r). Tačiau iš tiesų paties Milkaus pratarmė skirta dviem veikalams – ne vien žodynui, bet ir gramatikai, išleistai tais pačiais metais Hartungų spaustuvėje. Tai Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre (1800). Pirmoje pratarmės dalyje, orientuotoje į žodyną, aprašytas lietuvių kalbos vartojimo arealas Prūsijos Karalystėje, jos vartotojai, leksikografiniai šaltiniai, parengimo tikslai ir principai (M 2r–4r)1. Antroje dalyje nurodyti gramatikos parengimo principai, jos struktūra ir tarmės pasirinkimas (M 4v–5v). Kadangi pratarmėje kaip mokomosios priemonės pristatomos abi knygos, jos tuomet laikytos leidybiniu konvoliutu, 1 Toliau pratarmių metrika sudaroma iš pavardžių pirmosios raidės M, J, H, K ir lapų numerio. Straipsniai / Articles 75 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos spausdintu tikintis, kad bus įrišamos ir platinamos kaip viena knyga (nors vėliau tokio sumanymo nesilaikyta, platinta ir atskirai). Abi knygos parengtos remiantis veikalais, išėjusiais Karaliaučiuje prieš 53-ejus metus: pirmõsios pagrindas – Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749) žodynas Littauisch–Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (1747), antrõsios – jo sūnaus Povilo Frydricho Ruigio (Paul Friedrich Ruhig, ~1721–~1784) gramatika Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747). Veikalai Milkaus atnaujinti ir papildyti, o vietoj Pilypo Ruigio pratarmės, buvusios žodyne, pridėtos keturios naujos. Gramatika 1800 m. perleista be jokios pratarmės, nors 1747 m. leidime ji buvo – autorius pristatė leidimo motyvus ir parengimo principus. Jenischas savo pratarmę skyrė Milkaus žodynui: laikė jį ypatingos svarbos veikalu ir pridėjo pagiriamųjų žodžių sudarytojui (J 7r; J 11v). Heilsbergo pratarmėje yra apibendrintas teiginys, kad sunku išmokti lietuvių kalbą trūkstant gerų gramatikų ir žodynų. Tačiau kaip patikimiausią ir mokymuisi visiškai pakankamą priemonę jis nurodė žodyną: „er hieʒu das ſicherſte und hinreichend=ǁſte Mittel geliefert hat“, o pratarmės pabaigoje, vertindamas Milkaus veiklos ir jo raštų reikšmę, išskyrė irgi tik žodyną (H 15r). O štai Kantas neužsiminė nei apie žodyną, nei apie gramatiką, nei apie sudarytoją. Jo pratarms pavadinimas rodo, kad tai tik priedas prie to, apie ką jau kalbėta, tai tam tikras post scriptum, kuriuo paprastai pasakomas arba šalutinis dalykas, nelabai tikęs prie pagrindinio, arba aktuali mintis, kuri buvo pamiršta ar pasiklydusi tarp kitų. Milkus savo pratarmėje yra paminėjęs tik vieną iš autorių – tik Heilsbergą kaip drąsinusį parengti naują žodyną ir kartu su neįvardytais draugais nulėmusį jo apsisprendimą to imtis: Allein ǁ das Andringen meiner Freunde, die Aufmunterung des ǁ Herrn Kriegs= und Domainenraths Heilsberg, die Noth=ǁwendigkeit eines ſolchen Buches, [...] alle dieſe Grnde bewogen mich ʒu dem ǁ Entſchluß, ein neues Wrterbuch ausʒuarbeiten (M 3r). Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve (vok. Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz; GStA PK) Berlyne saugomi laiškai liudija, kad Milkus susirašinėjo su Heilsbergu. Šis tuomet (nuo 1787) ėjo Rytų Prūsijos mokyklų inspektoriaus pareigas (Malter 1990: 20) (žr. 2 sk.). Bent trys Milkaus laiškai, rašyti jam 1799–1800 m., rodo intensyvų bendravimą dėl lituanistinės veiklos: minimas trijų veikalų rengimas, rašoma ir apie studentų siuntimą į seminariją (laiškų publikaciją žr. Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–235). 1799 m. balandžio 11 d. laiškas teikia svarbios informacijos dėl Milkaus pratarmės datavimo ir jos iniciatoriaus. Milkus sako, kad atsižvelgdamas į Heilsbergo patarimą, parašys žodyno pratarmę ir per keturias savaites atsiųs jam kartu su gramatika. Šią dar buvo numatyta duoti profesoriui Krausei, kad galutinai „nušlifuotų“. ONA ALEKNAVIČIENĖ 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Gramatikos peržiūrai Milkus laiške pritarė ir tai rodo, kad ir sumanymas peržiūrėti ją buvo ne jo paties, o Heilsbergo: Ew[e]r Wohlgebornen Hochgeneigtem Rath ʒu folge werde eine Vorrede ʒu ǁ dem littauiſchen Wörter=Buch entwerfen, und nebſt der Gram[m]atic inner=ǁhalb 4. Wochen ʒu überſchicken nicht ermangeln, ſehe es auch als eine ǁ beſondere Gefälligkeit an, wenn Herr Profesſor Krauſe ſie völlig ausʒuǁfeilen ſich die Mühe geben wollen (Mielcke 1799-04-11: 11r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–229). Taigi pratarmę Milkus parašė atsiliepdamas į Heilsbergo patarimą ir, sprendžiant iš laiško, tai turėjo padaryti 1799 m. nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. Laiške jis dar pageidavo, kad spaustuvininkai Gottliebas Lebrechtas Heeringas ir Georgas Karlas Haberlandas tuo laiku atleistų nuo postilės vertimo2. Be to, Milkus siuntė Heilsbergui keturis postilės pamokslus ir laišką, kad įteiktų spaustuvininkams (Mielcke 1799-04-11: 11r; Triškaitė, Sidabraitė 2019: 226–229). 1800 m. kovo 27 d. laiške Milkus rašė apie kelionę į Naujuosius Rytprūsius ir siuntė dar vieną pamokslą, kitus du žadėjo atsiųsti vėliau. Tai rodo, kad Heilsbergas buvo tarpininkas tarp Milkaus ir spaustuvės dar ir dėl postilės. Vadinasi, ne tik žodyno pratarmė, bet ir kiti tekstai pirmiausia patekdavo į Heilsbergo rankas, o šis paskui numatydavo tolesnę eigą. Heilsbergas savo pratarmę parašė gerokai vėliau negu Milkus: 1799 m. gruodžio 24 d.: „Knigsberg, den 24ſten Decbr. 1799. C. F. Heilsberg“ (H 15v). O štai Jenischo pratarmė, rašyta Berlyne, datuota pusantro mėnesio anksčiau negu Heilsbergo: 1799 m. lapkričio 7 d.: „Berlin, den 7ten Novbr. 1799. Ieniſch“ (J 11v), ji chronologiškai įsiterpia tarp Milkaus ir Heilsbergo. Kadangi Kantas rėmėsi ir Heilsbergo pratarme (rėmimąsi pagrindžiančią analizę žr. 2, 2.1– 2.2 sk.), tai ji parašyta po 1799 m. gruodžio 24 d., galbūt jau 1800 m. Pagal dabar turimus duomenis, tikėtina tokia pratarmių parašymo chronologija: 1 LENTELĖ. Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno pratarmių datavimas Milkaus pratarmė 1799 m. balandis–gegužė, Pilkalnis Jenischo pratarmė 1799 m. lapkričio 7 d., Berlynas Heilsbergo pratarmė 1799 m. gruodžio 24 d., Karaliaučius Kanto pratarmė po 1799 m. gruodžio 24 d. – 1800, Karaliaučius 2 Tuo metu Milkus kartu su kitais vertė ir Johanno Gottlobo Heymo (1738–1788) postilę Vollständige Sammlung von Predigten für christiliche Landleute über alle Sonnund Festtagsevangelia des gantzen Jahrs (1796), ją, pavadintą Mišknygomis, minėtieji spaustuvininkai išspausdino irgi 1800 m. Straipsniai / Articles 77 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos 2. INTERTEKSTINĖS PRATARMIŲ SĄSAJOS Sprendžiant iš pirmųjų trijų pratarmių parašymo laiko, Jenischas galėjo remtis Milkaus pratarme, Heilsbergas – Jenischo ir Milkaus, o Kantas – visomis trimis. Kadangi aktualiausias Kanto pratarmės parašymo laikas, tai pirmiausia reikia įvertinti intertekstines sąsajas su kitomis ir pagal jas patikrinti chronologiją. Analizei svarbu ir pačių asmenų ryšiai, todėl trumpai apžvelgiami tiek jie, tiek ikšiolinės nuomonės dėl pratarmių autorių bendravimo. Kai kurie tyrėjai kėlė versiją, kad draugo prierašu pavadinta Kanto pratarmė parašyta kaip Heilsbergo pratarmės papildymas (plg. Shell 2011: 7–9). Mat jie buvo studijų draugai. Heilsbergas kilęs iš Ragainės, į Karaliaučiaus universitetą imatrikuliuotas 1742 m. gegužės 19 d.: „Heilsberger Christoph. Frdr., Ragnit. Pruss.“ (Erler 1911/1912: 396). Nuo 1767 m. jis buvo Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjas, nuo 1787 – Rytų Prūsijos mokyklų inspektorius Karaliaučiuje (Malter 1990: 20), Karališkosios vokiečių draugijos narys. 1804 m. balandžio 17 d. laiške Samueliui Gottliebui Waldui Heilsbergas rašė, kad į universitetą įstojęs metais vėliau negu Kantas (Malter 1990: 18–20), tačiau sprendžiant iš imatrikuliacijos datų, Heilsbergas įstojo dvejais metais vėliau už Kantą. Šis imatrikuliuotas 1740 m. rugsėjo 24 d.: „Kandt Eman., RegiomontePruss., manu stip.“ (Erler 1911/1912: 385). Kantas skolindavęs jam naujosios filosofijos knygų ir draugiškai padėdavęs rengtis seminarams; jie abu ir dar iš Pilkalnio kilęs studentas Johannas Heinrichas Wlömeris (1726–1797) kartu žaisdavę biliardą (Malter 1990: 18–20). Heilsbergo laiškai Kantui liudija artimus santykius ir vėliau, kai kurie laiškai gana buitiniai, ypač rašyti paskutinį XVIII a. dešimtmetį (Heilsberg 1795, 1796, 1798). Kantas iš aktyvios akademinės veiklos pasitraukė 1796 m.3 Atsižvelgiant į jų bendravimą studijų metais ir vėliau, ir linkstama manyti, kad „Draugo prierašas“ skirtas būtent Heilsbergui, nes šis vadinęs jį draugu (Shell 2011: 7–9, plg. Putinaitė 2004: 291, 294–295). Gana įsigalėjusi nuomonė, kad Kantas Milkų laikė savo bičiuliu (plg. Koženiauskienė 1990: 548). Ieškant sąsajų tarp Kanto ir lietuvių tautos, daug rašyta apie galimą lietuvišką (ir škotišką, kuršišką, švedišką) jo kilmę, ieškota giminystės ryšių su kai kuriomis Prūsijos Lietuvos šeimomis, tarp jų ir Milkaus4. Mat viena Kanto prosenelė buvusi Anna Mielcke (Meyer 1927: 122). Manyta, kad būtent dėl giminystės ar net bičiulystės atsiradusi ir pratarmė, tačiau tiek apie lietuvišką Kanto kilmę, tiek apie jo giminystę su Milkumi iki šiol trūksta 3 1755 m. liepos 12 d. Kantas apgynė disertaciją ir tapo filosofijos magistru, privatdocentu ir pradėjo skaityti paskaitas; 1770 m. tapo logikos ir metafizikos profesoriumi; paskaitas skaityti baigė 1796 m. (Malter 1990: 24–32). 4 Analitinę Kanto kilmės tyrimų apžvalgą žr. Putinaitė 2003: 389–396; Putinaitė 2004: 299–316. ONA ALEKNAVIČIENĖ 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV patikimų duomenų. Milkus gimęs Jurbarke (vok. Georgenburg, Įsruties aps.) apie 1733 m., į Karaliaučiaus universitetą imatrikuliuotas 1751 m. gegužės 15 d.: „Mielcke, Christ. Theophil., Mehlkem. Boruss.“ (Erler 1911/1912: 440). Nėra žinoma, ar universitetą baigė, nes kunigu netapo. Į Pilkalnio evangelikų liuteronų bažnyčią kantoriumi įvesdintas 1762 m. liepos 11 d. ir juo čia dirbo visą gyvenimą (Triškaitė 2019: 94). Kantas bendravo su Jenischu. Šis buvo kilęs iš Šventapilės (vok. Heiligenbeil), į Karaliaučiaus universitetą imatrikuliuotas 1780 m. kovo 8 d.: „Jenisch Daniel, Heiligenbeil. Boruss.“ (Erler 1911/1912: 559), studijavo teologiją ir filosofiją, buvo Kanto studentas. Kantas laikė jį vienu iš trijų geriausių savo mokinių (Malter 1990: 158, 353). Po studijų (nuo 1786) Jenischas gyveno Berlyne, buvo Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Mikalojaus bažnyčių pamokslininkas, Berlyno meno akademijos ir Berlyno universiteto profesorius. Berlyne viešai aiškino Kanto filosofijos reikšmę, su juo susirašinėjo5, tačiau tai buvo skirtingų kart žmonės. Jenischas – jauniausias iš pratarmių autorių. 2.1. Kanto pratarmės sąsajos su Jenischo ir Heilsbergo pratarmėmis Kanto pratarmėje nėra citavimo, išskirto kokiomis nors priemonėmis (kabutėmis, kitu šriftu, pastraipos įtrauka), neminimas nė vienas iš pratarmių autorių, taigi nėra bent kiek aiškiau apibrėžtų ribų tarp savo ir svetimo teksto. Kai teiginių ãtrama tapusios kito asmens mintys neišskiriamos ir nedokumentuojamos, tikslinga vartoti ne sąvokas citata ir citavimas, bet pérėma ir pérėmimas (apie jų apibrėžtis ir pérėmų tipus žr. Aleknavičienė 2020: 158–161). Reikia iš karto pasakyti, kad kai kuriuose Kanto sakiniuose randama sąsajų ne su vieno autoriaus teiginiais, o kelių, todėl analizės rezultatus geriausia pateikti lyginant kartu (2.1–2.2 sk.)6. Kanto pratarmėje skirtinos dviejų tipų pérėmos: referentinė7 ir parafrazinė. Referentinė perėma – pirmame sakinyje esanti užuomina į kitą tekstą ar tekstus: minimas ankstesnis aprašas: „iſt aus obiger Beſchreibung deſſelben ʒu erſehen“. Vartojama vienaskaitos forma, todėl kyla klausimas, kuri ar kurios iš pratarmių 5 Žr. laiškų registrą: https://korpora.zim.uni-duisburg-essen.de/Kant/briefe/gesamt.html. 6 Kad analizė būtų aiškesnė, pirmiausia pateikiami į lietuvių kalbą išversti ir sunumeruoti lyginamos pratarmės teiginiai, o toliau cituojama originalo kalba. Vertimai atnaujinti, parengti remiantis Liucijos Citavičiūtės vertimais (Koženiauskienė 1990: 580–591). 7 Referentine pérėma čia laikomas šaltinio paminėjimas ir jo turinio referavimas. Straipsniai / Articles 79 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos turėtos galvoje, t. y. su kuriomis gali būti intertekstinių ryšių tiek čia, tiek ir toliau. (1) K 16r Iš aukščiau duoto aprašymo matyti, kad tikrai verta saugoti Prūsijos lietuvio charakterio savitumą, o kadangi svarbiausia jo formavimo ir išsaugojimo priemonė yra kalba, tai ir jos grynumą – tiek mokant mokykloje, tiek bažnyčioje. K 16r Daß der preußiſche Littauer es ſehr verdiene, in der ǁ Eigenthmlichkeit ſeines Characters, und, da die Sprache ǁ ein vorʒgliches Leitmittel ʒur Bildung und Erhaltung deſ=ǁſelben iſt, auch in der Reinigkeit der leꜩteren, ſowohl im ǁ Schul= als Canʒelunterricht, erhalten ʒu werden, iſt aus ǁ obiger Beſchreibung deſſelben ʒu erſehen. Prūsijos lietuvio charakterį palankiai aprašė ir Jenischas, ir Heilsbergas, tik pirmasis iškėlė daugiau moralines savybes – bičiulystę, svetingumą, savarankiškumą, dorumą (J 10v–11r), o antrasis vertina tuos bruožus, kurie naudingi valstybei: narsumą, ištvermingumą, darbštumą, paslaugumą, lojalumą, bendruomeniškumą (H 13r–14v)8. Abu iškėlė patriotizmą (J 10v; H 14r). O štai požiūris į kalbos išsaugojimą Jenischo ir Heilsbergo pratarmėse gerokai skiriasi. Heilsbergas teigė, kad nepatartina Prūsijoje įvesti vokiečių kalbos kaip bendros visos valstybės kalbos. Nors jis buvo aukštas pareigūnas – Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjas, bet manė, kad valstybei tai nenaudinga ir mokytis provincijos kalbos turi valstybės tarnautojai, o ne atvirkščiai. Heilsbergas argumentavo taip: jei lietuvis prarastų kalbą, tai prarastų ir tautiškumą, nes jau esąs pastebimas žalingas vokiečių kalbos ir papročių poveikis lietuviams, gyvenantiems prie sienos ar netoli miestų (H 15r). Dabartiniais terminais kalbant, tai reikštų tautinės tapatybės praradimą. Be to, pasak Heilsbergo, patys lietuviai įsitikinę, kad išmainius kalbą, nukentėtų dorovė, todėl savo kalbą ir saugantys (H 14v). Jenischas, nors ir pabrėžė, kad lietuviai labai prisirišę prie savo kalbos, tačiau jei vokiečių kalba taptų svarbia priemone švietimui bei kultūrai plėsti, „tai tokio vokiečių kalbos įvedimo kilnumui nebūtų galima prieštarauti“, bet dėl ypatingo lietuvių prisirišimo prie kalbos to padaryti esą neįmanoma (J 10r–10v). Negana to, Jenischas pranašavo lietuvių kalbai mirtį, kuri būdinga mažoms tautoms dėl šliejimosi prie didžiųjų (J 6v–7r). Tiesioginio teiginio, kad kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė, ankstesnėse pratarmėse nėra, tačiau pagrindo tokiai minčiai 8 Apie Kanto tautų charakterio suvokimą žr. Putinaitė 2005: 34–38. ONA ALEKNAVIČIENĖ 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Jenischas, aprašydamas lietuvių kalbą, prilygino ją mažų ir paprastai gyvenančių tautų11 kalbai, neturinčiai pakankamai priemonių mokslinėms sąvokoms išreikšti: (7) J 7r Kaip kiekviena mažos ir paprastai gyvenančios tautos kalba, ji nedaug teturi tokių žodžių ir sąvokų, kurias savo poreikiams sukuria tik kultūra ir filosofija Plg. dar Jenischo nurodytas lietuvių savybes, panašias į kitų paprastai ir izoliuotai gyvenančių tautų („einfach= und ǁ abgeſondert=lebender Vlker“ J 10v). Tokie socialinius ir kultūrinius kalbos vartojimo aspektus parodantys apibūdinimai siejasi su esančiais Milkaus pratarmėje, kur rašoma, kad lietuviškai kalba „tik paprasti žmonės“ („ſie blos von dem gemei=ǁnem Manne geſprochen wird“ M 2v), „paprasti vietiniai gyventojai“ („von dem eingebornen ǁ gemeinen Manne geſprochen“ M 2r), „tik paprastas savitų papročių ir tradicijų kaimo žmogus“, negalintis net suteikti informacijos apie savo kalbą: J 7r Wie jede Sprache eines kleinen und einfach leben=ǁden Volkes, iſt ſie arm an Worten und Begriffen, die ǁ nur Erʒeugniß und Bedrfniß der Cultur und Philoſophie ǁ ſind M 2v daſſelbe nur ǁ von dem, in Sitten und Gebruchen ganʒ unterſchiede=ǁnen, gemeinen Landmann, der ber ſeine Sprache keine ǁ Auskunft gehrig ʒu geben verſteht, geſprochen wird. Jenischas iškėlė patarlių bei priežodžių vertę kaip tautos jausenos, mąstysenos, vertybinių nuostatų atspindį, tęsdamas romantinį Johanno Gottfriedo Herderio (1744–1803) mitą apie kalboje ir tautosakoje įsikūnijusią tautos dvasią: (8) J 9v patarlės bei trumpi pasakojimai pasižymi sąmojumi, įžvalgumu ir gyvenimiška išmintimi, kaip tai įprasta geriausiems tokio pobūdžio dvasios kūriniams. Tai Jenischo pratarmę sieja su Milkaus. Šis dėl patarlių ir priežodžių gausos itin vertino rankraštinį Trempų precentoriaus Jokūbo Brodovskio (Jacob Brodowsky, 1692–1744) žodyną Lexicon Germanico-Lithvanicvm et LithvanicoGermanicvm (prieš 1744) (M 3r–3v), iš kurio iš tiesų perėmė daug mažųjų tautosakos žanrų, ypač priežodžių ir patarlių. Šiose, pasak Milkaus, labiausiai atsiskleidžianti kalbos dvasia (M 3v–4r), o Jenischas juos prilygina geriausiems dvasios kūriniams (J 9v): 11 Paprastą gyvenimo būdą reikėtų suprasti kaip sėslų, žemdirbišką, ribotą. Straipsniai / Articles 87 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos J 9v Sprchwrter und kleinen Erʒhlungen ǁ aber haben das Geprge des Wiꜩes, des Beobachtungs=ǁgeiſtes und der Erfahrungsweisheit, wie es den beſten ǁ Geiſteserʒeugniſſen dieſer Art eigen ſeyn kann. M 3v–4r Meine vornehmſte Sorge gieng nun dahin, ǁ [...] viele littauiſche ǁ Sprchwrter, in welchen der Genius der Sprache ſich ǁ vornehmlich entdeckt, beyʒufgen Ir Milkus, ir Jenischas lietuvių kalbą laikė tinkama giesmėms versti (plg. M 5r–5v ir J 7r). Visos Jenischo pérėmos netiesioginės, implicitinės, Milkaus mintys perfrazuotos ir integruotos12. 2.4. Heilsbergo pratarmės sąsajos su Milkaus ir Jeni scho pratarmėmis Heilsbergo pratarmė parašyta maždaug septyniais mėnesiais vėliau negu Milkaus ir šešiomis savaitėmis vėliau negu Jenischo, todėl jis galėjo remtis jomis abiem. Vis dėlto ryškių intertekstinių sąsajų su Milkaus pratarme nėra, nebent nurodymas tų aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, kurie turi mokėti lietuviškai, o gerai išmokti kalbą trūkstant žodynų ir gramatikų esą sunku: (9) H 15r Jie turi išmokti kalbą, o trūkstant gerų gramatikų ir žodynų, tai padaryti labai sunku. Todėl dažnai ir jų kalbos žinios, ir kalbėjimo įgūdžiai būna toli gražu netobuli. H 15r Dieſe mſſen die Sprache lernen, welches ih=ǁnen beym Mangel guter Grammatiken und Wrterbcher ǁ ſehr erſchwert wird. Daher bleibt auch ihre Sprachkennt=ǁniß und Sprachfertigkeit oft ſehr unvollkommen. M 2v Selbſt alſo um dies Mittel ʒu benuꜩen, berhaupt aber, ǁ um in krʒerer Ʒeit, einigermaaßen vollſtndig und rich=ǁtig dieſe Sprache ʒu faſſen, iſt ein Wrterbuch ſamt einer ǁ Grammatik ein unentbehrliches, und vollends in dem jeꜩi=ǁgen Ʒeitpunkt ußerſt dringendes Bedrfniß. 12 Reikia pridurti, kad Jenischas, pratarmėje aprašydamas lietuvių kalbos giminystę su slavų, graikų ir kitomis kalbomis, rėmėsi ir Pilypo Ruigio traktatu Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745), ir kitais šaltiniais. Kai kurie jau nurodyti (žr. Koženiauskienė 1990: 629–630, Sidabraitė 2020: 197–200), tačiau rėmimosi šaltiniams nustatyti dar reikia specialaus tyrimo. ONA ALEKNAVIČIENĖ 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Daugiau sąsajų randama su Jenischo pratarme: vienais teiginiais Heilsbergas remiasi, o kitiems prieštarauja, bet nei vienu, nei kitu atveju nenurodo teiginių autoriaus, taigi intertekstinės sąsajos tik implicitinės. Jau minėta, kad Jenischas mažų tautų, jų papročių ir kalbos prisišliejimą prie vyraujančių vertino kaip savaiminį, atsirandantį „dėl kultūros pažangos“ (J 6v), t. y. kaip akultūraciją. Jis nebuvo linkęs prieštarauti ir vokiečių kalbos įvedimui Prūsijos Lietuvoje (J 10r–10v), netgi svarstė apie naudą kultūrai ir švietimui, tik jį „nuginklavo“ ypatingas lietuvių prisirišimas prie gimtosios kalbos, dėl to tai padaryti jam atrodė neįmanoma (J 9v–10v). Heilsbergas savo pratarmę irgi pradėjo svarstymais apie galimą bendrõs krašto kalbos naudą valstybei, tačiau greitai pasuko kita kryptimi: „pranašumai pasirodo veikiau tariami negu tikri, o jos siekti greičiau nepatartina negu patartina“ (H 12r–12v). Šie svarstymai iš pradžių susieja abi pratarmes, tačiau kitoks tolesnės krypties matymas jų autorius išskiria: Heilsbergui atrodo natūraliau, kad valstybės tarnautojai mokytųsi provincijos kalbos, o ne atvirkščiai. Lietuvių kalba paliktina dėl to, kad, praradus kalbą, būtų prarastas ir tautiškumas (H 14v–15r). Tačiau kalbos įtaka moralei pabrėžiama abiejose pratarmėse (žr. 2.1 sk., (1) pavyzdžio analizę). Heilsbergas, kaip ir Jenischas, aprašo lietuvio charakterį, tik dar labiau išplėtoja. Aprašai skiriasi, bet sąsajų tarp būdingų bruožų yra: 1) abiejuose pabrėžiama meilė tėvynei ir gimtajai kalbai, bendruomeniškumas, draugiškumas, svetingumas, kilnumas, santūrumas, pastovumas, prietaringumas (H 13r–14v; J 10v–11v); 2) moterų dorumas (H 14r–14v; J 11r). Tačiau Jenischas nacionalinį išdidumą priskyrė trūkumams (J 11r), o Heilsbergas santūrumą kitų tautų atžvilgiu, ypač atsikrausčiusių svetimšalių, laikė ne yda, o charakterio tvirtumu, pastovumu. Šioje vietoje irgi matyti diskusijos elementų: Heilsbergas oponuoja sakydamas, jog tie, kurie jau žino, kad ši tauta yra pajutusi neigiamus atėjūnų primetamų naujovių padarinius, pasipūtėliškas pretenzijas ir panieką, atlaidžiau vertins ir tokį jos santūrumą (H 13v–14r). Heilsbergas atkreipė dėmesį į tai, kad svetimšaliai pretenduoja užimti lietuvių pamokslininkų ir mokytojų vietas. Jis paminėjo atvykstančius iš Silezijos, Pamario (Pomeranijos) ir apskritai vokiečius – jie turi išmokti lietuviškai, todėl reikia gerų mokomųjų priemonių: gramatikų ir žodynų (H 15r). Jenischas taip pat rašė, kad Prūsijos Lietuvoje bažnyčios tarnais ir mokytojais dirba daugiausia vokiečiai – prūsai ar sileziečiai – ir jiems labai reikalingas išsamus lietuvių kalbos žodynas: (10) H 15r Kaip tik todėl lietuvių pamokslininkų ir mokytojų vietas stengiasi užimti svetimšaliai: sileziečiai, pomeraniečiai, trumpai tariant, vokiečiai. Jie turi išmokti kalbą, o trūkstant gerų gramatikų ir žodynų, tai padaryti labai sunku. Straipsniai / Articles 89 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos H 15r Eben daher ſind es Fremde, ǁ Schleſier, Pommern, berhaupt Teutſche, die ſich ʒu lit=ǁtauiſchen Prediger= und Schul=Stellen ʒu qualificiren ǁ ſuchen. Dieſe mſſen die Sprache lernen, welches ih=ǁnen beym Mangel guter Grammatiken und Wrterbcher ǁ ſehr erſchwert wird. J 10r Da es nun mei=ǁſtentheils Teutſche, ʒ. B. Preußen oder Schleſier ſind, ǁ welche ſich den Schul= und Kirchen=Aemtern in Litthauen ǁ widmen; ſo muß dieſen insbeſondere ein verbeſſertes ǁ und vollſtndiges Wrterbuch der littauiſchen Spra=ǁche ein willkommenes Geſchenk ſeyn Heilsbergas pabrėžė pasitikėjimą, kurį įgyja mokytojai ir teisėjai, jei moka lietuvių kalbą. Jenischas teigė panašiai: viršininkai niekaip kitaip negali įgyti lietuvių pasitikėjimo, tik kalbėdami su jais jų kalba: (11) H 15r Neįtikėtina, kokį didelį pasitikėjimą įgyja mokytojas ir teisėjas, jo mokymas ir įsakymas, jeigu jis moka tautos kalbą. H 15r Es iſt unglaublich, wie viel der Lehrer und Richter ǁ an Ʒutrauen fr ſich, ſeiner Lehre, und ſeiner Befehle ge=ǁwinnt, wenn er der Volksſprache mchtig iſt. J 10r ihre Vorgeſeꜩten ǁ jeder Gattung knnen ſich auf keinem ſichern Wege ihr ǁ Ʒutrauen erwerben, als dadurch, daß ſie in der Sprache ǁ ihres Stammes ʒu ihnen reden. Jenischas, apibūdindamas Prūsijos lietuvius, teigė, kad jie turi visus kukliai ir izoliuotai gyvenančių tautų pranašumus ir nedaugelį jų trūkumų, pastariesiems priskirdamas tautinį išdidumą, polinkį į girtavimą ir prietaringumą (šis veikiausiai suprastinas kaip senosios ikikrikščioniškosios religijos laikymasis). Trūkumus pašalinti padėsiąs švietimas: išdidumas dėl vakarinių kaimynų šviečiamųjų idėjų virsiąs bendra pagarba žmogui, polinkis girtauti, veikiamas kultūros, pamažu išnyksiąs, o nuo prietaringumo ir išankstinių nuostatų sugebėsią apsaugoti apsišvietę mokytojai (J 10v–11v). Heilsbergas atitarė, kad lietuvis gerbiąs religiją, bet dar nesąs visiškai laisvas nuo prietarų, tačiau dėl švietimo poveikio jau sparčiai žengiąs į priekį: (12) H 13r ir nors šiuo metu dar nėra visiškai laisvas nuo prietarų, tačiau neginčytina, kad jis vis labiau šviečiasi. ONA ALEKNAVIČIENĖ 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV H 13r und wenn er ǁ gleich noch nicht ganʒ frey vom Aberglauben iſt: ſo kann ǁ man doch auch ihm nicht beſtreiten, daß er in der Auf=ǁklrung fortſchreitet. J 11v Aufgeklrte und gewiſſenhafte Iugend= und Volks=ǁlehrer endlich werden ihn vor aberglubiſchen Irrth=ǁmern und Vorurtheilen ʒu bewahren wiſſen. Jenischas, kalbėdamas apie visas kalbas apskritai, tarp jų ir neišsilavinusių tautų, išskyrė galimybę perteikti sąmojingumą, parodyti pastabumą, sugebėjimą vertinti, įžvalgumą, todėl mokslininkams medžiagos teikianti savita kiekvienos kalbos sandara, žodžių daryba, jų derinimas, posakiai ir patarlės (J 6r–6v). Be to, jis pabrėžė, kad lietuvių patarlės ir trumpi pasakojimai pasižymi sąmoju, įžvalgumu ir gyvenimiška išmintimi (J 9v) (apie Jenischo teiginių sąsają su Milkaus teiginiais žr. 2.3 sk., (8) pavyzdį). Heilsbergas, perfrazuodamas Jenischo teiginius, pateikė panašių minčių: pirmuoju atveju sąmojį, pastabumą, gebėjimą vertinti traktavo kaip pasireiškiančius duodant taiklias pravardes, o antruoju – mažosioms tautosakos formoms priskyrė jaunimo auklėjamąją funkciją: (13) H 14v Jie pasižymi sąmoju, vertindami kitus, ir sugebėjimu vertinti teisingai, iš čia tos taiklios pravardės, kurias jie sugalvoja, ir kurios taip tiksliai apibūdina individualią, neatsiejamą charakterio savybę. H 14v Ihr Scharfſinn, in Beurtheilung anderer, und die ǁ Richtigkeit ihrer Urtheile ʒeichnen sich aus; daher das ǁ Treffende der Beynahmen, die ſie geben, und die das In=ǁdividuelle, das Vorſtechende des Charakters ſo richtig ǁ beʒeichnen. J 6r–6v In jeder Sprache, ſo roh und ungebildet ſie immer ǁ ſeyn mag entwickelt der Geiſt des Menſchen eine Maſſe ǁ von Wiꜩ, Beobachtungsgabe, Urtheilskraft und Scharf=ǁſinn [...] bietet eine jede Sprache durch ǁ eigenthmlichen Bau, durch Wortbildung, Wortfgung, ǁ Rede=Wendungen, und Sprchwrter reichen Stoff. (14) H 14v Pačioje kalboje gausu pamokančių aforizmų, posakių ir reikšmingų priežodžių. Jais jie įdiegia į jaunimo sielas padorumo ir tautinių dorybių daigus. H 14v Die Sprache ſelbſt iſt reich an moraliſchen Kern= und ǁ Denkſprchen und bedeutenden Sprchwrtern. Durch ǁ dieſe pflanʒen ſie in die Seelen der Iugend, die Keime der ǁ Rechtſchaffenheit und ihrer Naʒionaltugenden. Straipsniai / Articles 91 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos J 9v Sprchwrter und kleinen Erʒhlungen ǁ aber haben das Geprge des Wiꜩes, des Beobachtungs=ǁgeiſtes und der Erfahrungsweisheit, wie es den beſten ǁ Geiſteserʒeugniſſen dieſer Art eigen ſeyn kann. Jenischo pratarmė inspiravo ir Heilsbergo mintį apie lietuvių dainas, tik Heilsbergas iš pradžių iškėlė pomėgį dainuoti apskritai, dainavimą prieš darbą ir jį pabaigus, o paskui teiginį papildė meilės tematikos dainoms būdingais jausmais: (15) H 14v Lietuviai mėgsta dainuoti. Jie dainuoja ir džiaugiasi prieš darbą ir jį pabaigę, o jų dainos (Daynos) dvelkia švelniausiais meilės ir draugystės jausmais. H 14v Die Littauer ſind Liebhaber des Geſanges. ǁ Sie ſingen und ſind frhlich, vor und nach der Arbeit, ǁ und ihre Lieder (Daynos) hauchen die ʒrtlichſten Ge=ǁfhle der Liebe und Freundſchaft. J 9v Die kleinen Liebeslieder des Littauers, Dai=ǁnos genannt, athmen eine Natrlichkeit, Innigkeit und ǁ Ʒartgefhl Jenischas dainas vertino ypač palankiai, pratarmėje paminėjo ir vokiečių literatūros teoretiką Gottholdą Ephraimą Lessingą (1729–1781). Šis 1759 m. pristatė jas vokiečių literatams paskelbdamas dviejų dainų, publikuotų Pilypo Ruigio traktate Betrachtung der Littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1747), vertimus į vokiečių kalbą. Heilsbergo pérėmos suformuotos panašiai kaip Jenischo ir Kanto: perfrazuojant ir integruojant, o kai kuriuos teiginius išplėtojant ir sukonkretinant. Heilsbego pratarmėje matyti polemikos su Jenischu elementų, ypač dėl lietuvių kalbos išlikimo ir tautos charakterio vertinimo. IŠVADOS 1. Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutschlittauisches Wörter-Buch (1800) pratarmių, parašytų sudarytojo kantoriaus Milkaus (Pilkalnis), kunigo ir filosofo Danieliaus Jenischo (Berlynas), Karo ir domenų rūmų Karaliaučiuje tarėjo, Rytų Prūsijos mokyklų inspektoriaus Christopho Friedricho Heilsbergo (Karaliaučius) ir filosofo Immanuelio Kanto (Karaliaučius), eiliškumas atitinka jų parašymo chronologiją. Remiantis Milkaus 1799 m. balandžio 11 d. laišku Heilsbergui nustatyta, kad Milkus pratarmę galėjo parašyti jo paragintas 1799 m. balandį–gegužę. ONA ALEKNAVIČIENĖ 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Kadangi intertekstualumo analizė rodo, kad Kantas rėmėsi visomis trimis, todėl jo pratarmė datuotina po 1799 m. gruodžio 24 d. (po Heilsbergo pratarmės). 2. Milkaus pratarmė skirta ne tik žodynui, bet ir gramatikai Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-Lehre (1800), Heilsbergas pamini abu veikalus, Jenischas – tik žodyną kaip ypatingos reikšmės veikalą, o Kanto pratarmė „Nachſchrift eines Freundes“ nesusieta nė su vienu veikalu – ji atlieka post scriptum funkciją ir iškelia mintį dėl kalbos grynumo svarbos ir būtinybės jį išsaugoti. 3. Intertekstiniai ryšiai sieja Jenischo pratarmę su Milkaus, Heilsbergo – su Jenischo ir Milkaus, o Kanto – su Milkaus, Jenischo ir Heilsbergo pratarmėmis. Pérėmos parafrazinės, implicitinės, išskyrus vieną referentinę Kanto pratarmės pradžioje. Pérėmos suformuotos dažniausiai derinant kelių pratarmių teiginius ir taikant išplėstinę strategiją – modifikuojant ir pridedant papildomos informacijos. 4. Kadangi Heilsbergas inicijavo Milkaus pratarmę, vieną parašė pats, buvo tarpininkas tarp Milkaus ir spaustuvių, palaikė ryšius su visais autoriais, turėjo valdžios galių, tai galėjo surinkti visas pratarmes, sudaryti sąlygas jų autoriams remtis vieni kitų tekstais ir taip suformuoti aktualų diskursą lietuvių kalbos vartojimo bei mokomųjų knygų leidybos klausimais. 5. Pagrindiniai teiginiai, turintys sąsajų keliose pratarmėse: Prūsijos lietuvio charakterio savitumas ir kalba kaip jo formavimo ir išsaugojimo priemonė (Jenischas, Heilsbergas, Kantas); lietuvių kalbos senumas ir reikšmė mokslui, ypač istorijai (Jenischas, Kantas); lietuvių tautos ir kalbos izoliuotumas teritoriniu požiūriu (Milkus, Jenischas, Kantas); kalbos ir moralės sąsaja (Jenischas, Heilsbergas); lietuvių kalbos vartojimo plėtimas (Milkus, Heilsbergas, Kantas); būtinybė mokytis kalbos krašte dirbantiems nelietuviams (Milkus, Heilsbergas); galimybė įgyti pasitikėjimą tik lietuviškai mokantiems tarnautojams (Jenischas, Heilsbergas); žodyno ir gramatikos, kaip kalbos mokomųjų knygų, poreikis ir vertė (Milkus, Jenischas, Heilsbergas); lietuvių meilė savo kalbai (Jenischas, Heilsbergas); dainuojamosios tautosakos nuoširdumas ir švelnumas (Jenischas, Heilsbergas); mažųjų tautosakos žanrų vertė (Milkus, Jenischas, Heilsbergas); patriotizmas (Jenischas, Heilsbergas); tautinis išdidudamas (Jenischas, Heilsbergas, Kantas); nepasitikėjimas svetimtaučiais (Jenischas, Heilsbergas); lojalumas vyresnybei (Heilsbergas, Kantas); sąmojis, įžvalgumas ir gebėjimas vertinti (Jenischas, Heilsbergas); moterų dorumas (Jenischas, Heilsbergas); prietaringumas ir galimybė įveikti jį švietimu (Jenischas, Heilsbergas). Straipsniai / Articles 93 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aleknavičienė Ona 2020: Povilo Frydricho Ruigio Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick (1747) – penktoji Prūsijos Lietuvos lietuvių kalbos gramatika. – Aleknavičienė Ona, Blažienė Grasilda. Povilas Frydrichas Ruigys. Monografija, gramatikos indeksai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 123–271. Bense Gertrud 2006: Mielcke, Kant und Königsberg. – Navicula litterarum Balticarum, hrsg. von St. Kessler, Ch. Schiller, Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 209–212. Bitinienė Audronė 2005: Mokslinis stilius ir jo intertekstualumas. – Žmogus ir žodis 1, 68–72. Erler Georg 1911/1912: Die Matrikel und die Promotionsverzeichnisse der AlbertusUniversität zu Königsberg i. Pr. 2, Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot. Gineitis Leonas 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga. Girdzijauskas Juozas 1990: Kristijonas Gotlybas Milkus. – Kristijonas Gotlybas Milkus. Pilkainis. Poezija, proza, par. L. Citavičiūtė, J. Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 5–34. H – Heilsberg Christoph Friedrich 1799 [1800]: Dritte Vorrede. – Mielcke Christian Gottlieb. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wrter=Buch [...], Knigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey, 1800, [12r–15v]. Heilsberg Christoph Friedrich 1795-11-07: Brief an Immanuel Kant. Prieiga internete: https://korpora.zim.uni-duisburg-essen.de/Kant/briefe/686.html [žiūrėta 2021-06-04]. Heilsberg Christoph Friedrich 1796-05-22: Brief an Immanuel Kant. Prieiga internete: https://korpora.zim.uni-duisburg-essen.de/Kant/briefe/705.html [žiūrėta 2021-06-04]. Heilsberg Christoph Friedrich 1798-02-27: Brief an Immanuel Kant. Prieiga internete: https://korpora.zim.uni-duisburg-essen.de/Kant/briefe/800a.html [žiūrėta 2021-06-04]. Helbig Jörg 1996: Intertextualität und Markierung. Untersuchungen zur Systematik und Funktion der Signalisierung von Intertextualität, Heidelberg: Winter. Heinemann Wolfgang 1997: Zur Eingrenzung des Intertextualitätsbegriffs aus textlinguistischer Sicht. – Textbeziehungen. Linguistische und literaturwissenschaftliche Beiträge zur Intertextualität, hrsg. von J. Klein, U. Fix, Tübingen: Stauffenburg Verlag, 21–37. ONA ALEKNAVIČIENĖ 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV J – Jenisch Daniel 1799 [1800]: Ʒweyte Vorrede. – Mielcke Christian Gottlieb. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wrter=Buch [...], Knigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey, 1800, [6r–11v]. Jenisch Daniel 1796: Philosophisch-kritische Vergleichung und Würdigung von vierzehn ältern und neuern Sprachen Europens […], Berlin: bei Friedrich Maurer. K – Kant Immanuel 1800: Nachſchrift eines Freundes. – Mielcke Christian Gottlieb. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wrter=Buch [...], Knigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey, 1800, [16r–16v]. Kant Immanuel 2008: Anthropology, History and Education, eds. by G. Zöller, R. Louden, Cambridge et al.: Cambridge University Press. Kern Udo 2007: Denn ich bin ein Mensch gewesen. Einführung in Leben und Werk Immanuel Kants. – Kern Udo (Hrsg.). Was ist und was sein soll. Natur und Freiheit bei Immanuel Kant, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 43–92. Koženiauskienė Regina 1990: XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Koženiauskienė Regina 2003: Intertekstualumas: referencija, tariamas dialogas ir kitos stilistinės raiškos formos. – Lietuvių kalba 1, 1–10. M – Mielcke Christian Gottlieb 1800: Erſte Vorrede. – Mielcke Christian Gottlieb. Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wrter=Buch [...], Knigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey, 1800, [2r–5v]. Malter Rudof, hrsg. 1990: Immanuel Kant in Rede und Gespräch, Hamburg: Felix Meiner Verlag. Meyer William 1927: Kants Urgroßmutter Anna Mielcke. – Altpreußische Geschlechter kunde 1, 121–122. Melnikova Irina 2003: Intertekstualumas: teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mielcke Christian Gottlieb 1799-04-11: Brief an Christoph Friedrich Heilsberg. GStA PK: XX. HA, Rep. 5, Titel 22, Nr. 13, 12r; publikuota: Triškaitė, Sidabraitė 2019, 226–229. Mielcke Christian Gottlieb 1800: Littauiſch=deutſches und Deutſch=littauiſches Wrter=Buch [...], Knigsberg: Im Druck und Verlag der Hartungſchen Hofbuchdruckerey. Petrauskaitė Rūta, Šinkūnienė Jolanta 2015: Dar kartą apie intertekstualumą. Ką jis sako apie mokslinį tekstą? – Kalbotyra 67, 67–85. Straipsniai / Articles 95 Kristijono Gotlybo Milkaus žodyno Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch (1800) prãtarmės: datavimas ir intertekstinės sąsajos Putinaitė Nerija 2004: Paskutinioji proto revoliucija. Kanto praktinės filosofijos studija, Vilnius: Aidai. Putinaitė Nerija 2005: Kantas ir Donelaitis apie lietuvio charakterį. – Naujasis židinys-Aidai 1–2, 34–40. Prieiga internete: https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2005-nr-1-2.pdf [žiūrėta 2021-06-03]. Putinaitė Nerija 2003: (Ne)lietuvis Kantas. – Naujasis židinys-Aidai 7–8, 389–396. Prieiga internete: https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-2003-nr-7-8. pdf [žiūrėta 2021-06-04]. Rickevičiūtė Kristina 1968: I. Kanto požiūris į lietuvių kalbą ir kultūrą. – Problemos 1, 56–65. Shell Susan 2011: ‘Nachschrift eines Freundes’: Kant on Language, Friendship and the Concept of a People. – Kantian Review. Cambridge University Press. Prieiga internete: https://vdocuments.mx/nachschrift-eines-freundes-kants-postscript-of-a-friend. html [žiūrėta 2021-05-06]. Sidabraitė Žavinta 2006: Kristijonas Gotlybas Milkus. Gyvenimas ir literatūrinė veikla, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Sidabraitė Žavinta 2020: Immanuelio Kanto prakalba Christiano Gottliebo Mielke’ės žodyne (1800). – Res Humanitariae 28, 192–208. Prieiga internete: https://e-journals. ku.lt/journal/RH/article/2240/info [žiūrėta 2021-06-06]. Triškaitė Birutė 2019: Milkų šeima XVII–XVIII a. Prūsijos Lietuvoje: genealogijos rekonstrukcija. – Archivum Lithuanicum 21, 73–216. Prieiga internete: https:// etalpykla.lituanistikadb.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2019~1602792393041 /J.04~2019~1602792393041.pdf [žiūrėta 2021-05-06]. Triškaitė Birutė, Sidabraitė Žavinta, par., 2019: Lituanistinio sąjūdžio XVIII amžiaus Prūsijoje atodangos 2. Dokumentinis Milkų šeimos palikimas = Die Hintergründe der lituanistischen Bewegung im 18. Jahrhundert in Preußen 2. Das dokumentarische Erbe der Familie Mielcke, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Zinkevičius Zigmas 1990: Lietuvių kalbos istorija 4. Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas.