Kirčiavimo skyrius 1737 metų lietuvių kalbos gramatikoje

Straipsniai / Articles 57 MINDAUGAS STROCKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senosios graikų ir lotynų kalbų prozodija, lietuvių kalbos kirčiavimas, leksikografijos duomenų bazės. DOI: doi.org/10.35321/all85-03 KIRČIAVIMO SKYRIUS 1737 METŲ LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOJE The Chapter on Accentuation in the 1737 Lithuanian Grammar ANOTACIJA 1737 metais išleista nežinomo autoriaus lietuvių kalbos gramatika Universitas Linguarum Lituaniae yra ankstyviausias žinomas šaltinis, kuriame teisingai aprašytos ir sužymėtos lietuvių kalbos priegaidės. Vis dėlto priegaidžių aprašymus, pateikiamus toje gramatikoje, šiuolaikiniam skaitytojui kai kada sunku suprasti dėl neįprastos XVIII amžiaus lotyniškos terminologijos; pažodinis vertimas čia nelabai padeda. Išsiaiškinus to meto terminologiją paaiškėja, kad viskas, kas ten paliudyta apie lietuvių kalbos priegaides, visiškai atitinka tai, kas apie jas žinoma dabar. ESMINIAI ŽODŽIAI: kirčiavimas, priegaidės, 1737, Universitas Linguarum Lituaniae, skiemens kiekybė, lotynų kalba, vertimas. ANNOTATION A grammar of Lithuanian, written in Latin and published in 1737 in Vilnius without an author’s name under the title Universitas Linguarum Lituaniae, is the earliest known work to correctly describe the syllable tones of Lithuanian. However, the description of syllable tones in this grammar is not always easy to understand for a modern reader because of its unusual 18th century terminology. When this is disentangled, it becomes evident that all that the grammar testifies about Lithuanian syllable tones is fully in line with what we know about their pronunciation today. KEYWORDS: accentuation, syllable tones, 1737, Universitas Linguarum Lituaniae, syllable quantity, Latin, translation. MINDAUGAS STROCKIS 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Nežinomo autoriaus lotyniškai parašyta ir 1737 metais Vilniuje išleista lietuvių kalbos gramatika, vadinama Universitas Linguarum Lituaniae (pažodžiui „Lietuvos kalbų visuma“, o tai reiškia „universali lietuvių kalbos forma“ ar „visuotinai Lietuvoje suprantama tarmė“), žymi tuo, kad joje pirmą kartą lituanistikos istorijoje tiksliai aprašytos ir sužymėtos lietuvių kalbos priegaidės. Vis dėlto jos skyriuje, aprašančiame kirtį ir priegaides, yra ir neaiškumų; kai kurie iš jų kyla dėl netikslaus 1981 metais išleisto vertimo, o kai kurie miglotai skamba ir lotyniškame originalo tekste. Šiame straipsnyje keliamas tikslas kuo tiksliau išversti lietuvių kalbos priegaidžių aprašymą ir išsiaiškinti autoriaus mintį, slypinčią už mūsų laikais neįprastos terminologijos. Tam tikslui pasiekti tinkamas metodas būtų išsiaiškinti XVIII amžiaus terminus, peržiūrint jų pavartojimo atvejus kituose to meto veikaluose, kur terminų reikšmė paaiškės iš konteksto. Visas lietuvių kalbos priegaidžių aprašymas Universitas gramatikoje yra nenumeruotame 4-ajame puslapyje, 3-ajame skyriuje, padalintame į poskyrius nuo 1 iki 5, o visame gramatikos tekste priegaidės sužymėtos visuose žodžiuose (su nedidelėmis išimtimis dėl spaudos klaidų). Žymėjimui naudojami tokie ženklai: 1) trumpas paskutinis žodžio skiemuo žymimas kairiniu ženklu (graviu), kaip ir dabar; 2) tvirtagaliai balsiai žymimi laužtiniu cirkumfleksu (â, ê ir t. t.; šis ženklas mūsų laikais lituanistų naudojamas kitam tikslui ir kai jam prireikia pavadinimo, vadinamas „stogeliu“); 3) tvirtapradžiai balsiai ir dvigarsiai žymimi statmenojo šrifto raide (litera antiqua), įterpta į kursyvu atspausdintą žodį. Yra didelė tikimybė, kad originaliame autoriaus rankraštyje tvirtapradė priegaidė buvo pažymėta dešininiu ženklu (akūtu), o antiqua raidės metodas buvo pasitelktas spaustuvėje dėl techninių kliūčių, trūkstant reikalingo kiekio spaudmenų su akūtais; tai matyti ir iš rankraščio būklę išduodančių spaudos klaidų, ir iš to, kad vargu ar kas imtųsi rankraštyje įrašyti vieną raidę kitokia rašysena (Strockis 2007: 107). 4) Tvirtagaliai dvigarsiai, esantys ne paskutiniame žodžio skiemenyje, žymimi tokiu pat gravio ženklu, kaip ir trumpieji balsiai, esantys žodžio gale. Yra tikimybė, nors ir nelabai didelė, kad originaliame rankraštyje tvirtagaliams dvigarsiams buvo naudotas lotyniškas tildės ženklas (ũ ir t. t.; Strockis 2007: 108), tapatus graikiškam cirkumfleksui, vartojamam ir dabartiniame priegaidžių žymėjime nuo Kuršaičio laikų, kurio spaudmenų tuometinei spaustuvei pritrūkus, buvo dar kartą panaudotas gravio ženklas. 5) Jei trumpasis balsis pasitaiko ne paskutiniame žodžio skiemenyje, jis paprastai paliekamas be kirčio ženklo; kirčiavimo skyriuje tai neaptarta, bet plg. dalyvio bùvęs linksniuotę 27-ame (kaip minėta, nenumeruotame) puslapyje: Buwias, Buwuſio, Buwuſiam, Buwuſi ir t. t. Jei paskutiniame žodžio skiemenyje pasitaiko tvirtagalis dvibalsis, jis arba paliekamas be kirčio ženklo, arba pažymimas graviu, bet neilgame gramatikos tekste tokių žodžių nėra daug, o spaudos klaidos taip pat apsunkina mėginimą suprasti autoriaus intenciją, plg. 49 puslapyje ardaw (ardaũ), ardiey, Straipsniai / Articles 59 Kirčiavimo skyrius 1737 metų lietuvių kalbos gramatikoje bet żinàw gretimose eilutėse; taip pat ir šalia esančią akivaizdžią spaudos klaidą àrdziàw (ardžiaũ). Kad autorius turėjo derintis prie spaustuvės netobulumo, matyti ir iš to, kad spaustuvė neturėjo raidžių į ir ų (tuo labiau kirčiuotų), taigi, pavyzdžiui, žodį pažįsta teko parašyti pażinſta (su statmenojo šrifto raide vietoj akūto ženklo ir su raide n vietoj nosinės), ir pridėti pastabą: Notandũ quòd non proferatur hic in ſed i cancellatũ „pažymėtina, kad čia neturėtų būti tariama in, bet perbraukta i“1. Iš čia galima visai pagrįstai spėti, kad pradiniame autoriaus rankraštyje būta kirčiuotos į nosinės, o nosinės tais laikais ranka dar buvo rašomos senoviškai, t. y. kaip perbrauktos raidės, nors antiqua šriftu spausdinamos jau dabartinio pavidalo. Akivaizdu, kad gramatika Universitas buvo skirta studentams su gimtąja lenkų kalba, studijavusiems tuometiniame Vilniaus universitete (Eigminas 1981: 20) ir ketinusiems tapti kunigais lietuviškose parapijose. Tai matyti iš to, kad, nors gramatikos tekstas parašytas lotyniškai, lietuviški žodžiai joje išversti ne į lotynų, o į lenkų kalbą. Vadinasi, galima tikėtis, kad ir gramatiniai aprašymai, taip pat ir lietuvių kalbos priegaidžių, bus priderinti lenkų studentams. Taip pat, išnagrinėjus priegaidžių skyrių, neliks abejonių, kad Universitas autorius pats dėstė lietuvių kalbą, nes kai kuriuos sakinius galėjo parašyti tik tas, kas pats buvo girdėjęs studentų klaidas. Taigi verta peržiūrėti 4-ojo puslapio tekstą, aiškinantį lietuvių kalbos priegaides. Accentus eſt multiplex, ſumma autem ejus obſervandi neceſſitas, quia contra accentum loquens ferè non intelligitur, (ut patebit ex praxi) quare licet non poſſunt omnes dictiones in hoc libello compingi, tamen ſaltem super his quæ ponuntur adjungentur notæ; et quidem. „Kirtis yra įvairių rūšių ir didžiausia būtinybė jo laikytis, nes ne pagal kirčius kalbantis lieka beveik nesuprastas, kaip paaiškės iš praktikos; dėl to, nors ir neįmanoma į šią knygelę sutalpinti visų žodžių, bet bent jau tuose, kurie pateikiami, bus pridedami [kirčio] ženklai. Tai yra: …“ Šiame tekste visai aiškiai matyti tarsi diskusija su 84 metais anksčiau išleista Kleino gramatika. Kleino gramatikoje apie kirčio žymėjimą sakoma taip: 1 1981 m. leidime išversta interpretuojant, „i per nosį“ (ULL 1981: 105). Tokia interpretacija, žinoma, yra visai teisinga, nors ir neatspindi originalo formulavimo. Iš šios knygos lietuvių kalbos mokęsi lenkų studentai, žinoma, iš savo gimtosios kalbos raidžių ą ir ę turėjo puikiai žinoti, kaip tariamos „perbrauktos“ raidės. MINDAUGAS STROCKIS 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Accentus triplex eſt, ut apud Græcos: Acut[us], Gravis, & Circumflexus; qui tamen non ſemper dictionibus imponuntur, niſi interdum diſcriminis & perſpicuitatis gratiâ. (PLKG 1957: 115; originalaus leidinio 21 psl.). „Kirtis yra trijų rūšių, kaip graikų: akūtas, gravis ir cirkumfleksas; jie [šie ženklai] vis dėlto ne visada dedami žodžiuose, o tik kartais, dėl atskyrimo ir aiškumo.“ Žinoma, Universitas autoriaus gyvenimo metu Kleino gramatika buvo išleista seniai, toli ir be to, liuteronų aplinkoje, o Universitas autorius dėstė katalikiškame Vilniaus universitete. Dėl to kažin ar jis galėjo ją oficialiai naudoti kaip mokymo priemonę (iki parašydamas savąją); vis dėlto šie sakiniai apie kirčio žymėjimą beveik nepalieka abejonių, kad Universitas autorius buvo Kleino gramatiką skaitęs ir apgalvojęs jos trūkumus. Kleinas sako „kirtis yra trijų rūšių, kaip graikų“, turėdamas galvoje tris kirčio ženklus: akūtą, gravį ir (laužtinį) cirkumfleksą, kuriuos jis vartojo ne taip, kaip jie vartojami dabar, o kaip eksplikatyvinius diakritinius ženklus, pagal XVI–XVIII a. lotynų kalbos rašybos pavyzdį aiškinančius žodžio gramatinę formą (Strockis 2007: 44–105). Tokią sistemą, žinoma, būtų sunku naudoti didaktiniais tikslais: jeigu, kaip įprasta Kleino rašyboje, laužtinis cirkumfleksas dedamas kilmininko galūnėje, ir kirčiuotoje, ir nekirčiuotoje (pavyzdžiui, ir garbês, ir motês), kaip lenkų studentas galėtų žinoti, kad viename žodyje tokią galūnę reikia kirčiuoti, o kitame nereikia? Diskusija su Kleinu čia akivaizdi: Kleinas sako, kad kirtis yra „trijų rūšių“; Universitas autorius atsako, kad kirtis yra įvairių rūšių (turėdamas galvoje bent 4 fonetinius variantus); Kleinas sako, kad kirčio ženklai žymimi ne visur, o tik kai kur („discriminis gratia“, t. y. paprastai ten, kur jie naudingi homografinėms formoms atskirti, kaip to meto lotynų kalbos rašyboje); Universitas autorius atsako, kad kirčio ženklai rašomi visur, nes be jų besimokantis negalės teisingai kirčiuoti lietuviškų žodžių, o neteisingai kirčiuojančio kalbos beveik neįmanoma suprasti. Toliau 4-ajame Universitas puslapyje kalbama apie atskirus kirčio ženklus. 1. gravis acentus in ultimis ſyllabis poſitus notat eas ſingulari brevitate pronunciandas v[erbi] g[ratia] awìs. Gravio ženklas, padėtas paskutiniuose skiemenyse, reiškia, kad jie tartini su ypatingu trumpumu, pavyzdžiui, avs. Lenkų kalboje balsių ilgumai išnyko XV ir XVI amžių sandūroje (DługoszKurczabowa 2006: 134); vadinasi, XVIII amžiaus, kaip ir dabartiniam, lenkų studentui reikia paaiškinti apie lietuviškų trumpųjų balsių ypatingą (lenkų Straipsniai / Articles 61 Kirčiavimo skyrius 1737 metų lietuvių kalbos gramatikoje kalbos požiūriu) trumpumą. Ištarus tokį žodį kaip avs lenkišku akcentu, lietuviui jis galėtų nuskambėti kaip beprasmis žodis, kažin kas panašaus į „avỹs“. 2. Accentus circumflexus notat ſyllabam longam pronunciandam quaſi duplicando vocalem v[erbi] g[ratia] Pônás [spaudos klaida; turėjo būti Pônas]. [Laužtinio] cirkumflekso kirtis [t. y. kirčio ženklas] reiškia ilgą skiemenį, tartiną tarsi dvigubinant balsį, pavyzdžiui, põnas. Akūtas galūnėje -ás, iš visko sprendžiant, yra spaudos klaida. Kokios kalbos balsį o reikia dvigubinti, tariant lietuvišką tvirtagalį õ? Žinoma, lenkų; gimtakalbis XVIII amžiaus lenkas, norėdamas lietuviškai ištarti žodį põnas, turėtų tarti tarsi dvigubą lenkišką o, tarsi lenkiškais garsais sakytų [poˈonas]. Galima spėti, kad tariant tą dvigubą o, reikėtų kirčiuoti antrąjį iš jų ir taip išeitų priimtina lietuviškos tvirtagalės priegaidės imitacija2. 3. Litera antiqua inter curſiva poſita notat ſyllabam longam quidem, ſed diverſæ longitudinis à circumflexa, & cum attenuatione quadam vocis efferendam: v[erbi] g[ratia] ſiena ſciana. Wienas jeden. „Antiqua [t. y. statmenojo šrifto] raidė [vietoj akūto ženklo rankraštyje], įterpta tarp kursyvinių, reiškia irgi ilgą skiemenį, bet kitokio ilgumo nei cirkumfleksinis ir ištartiną su tam tikru balso susilpninimu, pavyzdžiui, sena, venas. 2 Galima palyginti kiek daugiau nei šimtmečiu vėlesnį Kuršaičio parašytą lietuviško ir lenkiško balsio o palyginimą: „Būtina pabrėžti, kad slavų kalbos […] neturi ilgojo uždarojo o. Rusų ir lenkų kalbose šis balsis be išimties tariamas trumpai ir atvirai. Ištarti jį uždarą slavams bemaž neįmanoma. Jei kam nors vargais negalais ir pasiseka jį ištęsti, vis tiek lieka panašus į pusiau a.“ (Kuršaitis 2013: 54, § 50; Alfonso Tekoriaus vertimas). Originalo tekstas: „Es ist bemerkenswerth, dass das Slavische […] kein langes, geschlossenes o hat. Im Russischen und Polnischen wird dieser Vocal ohne Ausnahme nur kurz und offen gesprochen. Dasselbe geschlossen auszusprechen ist dem Slaven fast unmöglich. Denn wenn er in dessen Aussprache auch mit Mühe eine Dehnung zu Stande bringt, so bleibt es dennoch einem halben a gleich.“ (Kurschat 1876: 18, § 50). Žinoma, tai parašyta daugiau kaip šimtmečiu vėliau ir lyginama su Mažosios Lietuvos tarmėmis; deja, panašaus liudijimo iš XVIII amžiaus apie Didžiosios Lietuvos tarmes neturime; vis dėlto ir šis Kuršaičio liudijimas padeda susidaryti vaizdą apie lietuvių ir lenkų kalbų balsio o skirtumą ankstesniais laikais. MINDAUGAS STROCKIS 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV Posakį „su tam tikru [ar „kažkokiu“] balso susilpninimu“ (attenuatione)3 galima suprasti taip, kad tariant tvirtapradę priegaidę, balsas turi tarsi nusilpti į skiemens pabaigą. Lotyniški žodžiai tikrai nereiškia, kad ta priegaidė tariama „silpnesniu balsu“, kaip išversta 1981 metų leidime (ULL 1981: 61). 4. Accentus gravis non in ultima ſyllaba notat etiam longam ab utroq[ue] ex prioribus diversæ longitudinis, & duriùs pronunciandã v[erbi] g[ratia] kàłba. Gravio kirtis [kirčio ženklas] ne paskutiniame skiemenyje reiškia taip pat ilgą [skiemenį], bet skirtingo ilgumo nuo abiejų ankstesniųjų, ir tartiną kiečiau, pavyzdžiui, kaba. Ką čia reiškia žodis „kiečiau“ (durius)? Tai tikrai nereiškia „tartiną stipriau“, kaip verčiama 1981 metų leidime (ULL 1981: 62). Būdvardis durus lotynų kalboje reiškia „kietas, tvirtas, šiurkštus“, o ne „stiprus, smarkus“. Ką Universitas autorius tuo norėjo pasakyti lenkų studentams? Lenkų gramatikoje kalbama apie kietus ir minkštus priebalsius, panašiai kaip ir lietuvių kalboje. Jau XVII amžiuje lotyniškai parašytose lenkų kalbos gramatikose vartojami žodžiai durus („kietas“) ir mollis („minkštas“), panašiai kaip ir dabar. Pavyzdžiui, Volkmar’o gramatikoje Compendium linguæ Polonicæ (Volkmar 1640: 7–8) sakoma, kad tokie lenkų kalbos priebalsiai kaip ź „pasižymi minkštumu“ (excedunt in mollitie), o tokie kaip ż pasižymi „kietumu“ (duritie). Taip pat ir Woyna’os 1690 metų gramatikoje Compendiosa linguae Polonicae institutio rašoma, kad priebalsis ł (kuris tuo metu, kaip galima spręsti iš aprašymo, dar buvo tariamas [ɫ], o ne [w], kaip dabar) tariamas „kietai“ (dure) (Zwoliński 1952: 396). Vadinasi, XVIII amžiuje, kai buvo parašyta gramatika Universitas, toks terminas lenkų kalbos moksle jau buvo žinomas. Taigi, lotyniškai rašant durius, čia turėtas galvoje lenkiškas žodis „twardziej“, „kiečiau“. Vis dėlto taip įprasta kalbėti apie priebalsius; ką toks posakis reiškia apie balsį (ar dvigarsį)? Bent jau dabartinėje lenkų kalboje balsiai, atsidūrę tarp dviejų minkštų priebalsių, supriešakėja (Ostaszewska, Tambor 2000: 52–53), pavyzdžiui, [a] tampa [æ] (minėtoje knygoje naudojama transkripcija [ä]). Šnekamojoje kalboje lenkų kalbos balsis i kai kada vadinamas „minkštu balsiu“ (samogłoska miękka), nors tai ir nėra oficialus lenkų kalbotyros terminas (PJ 2006). Nėra pagrindo manyti, kad padėtis turėjusi būti iš esmės skirtinga XVIII amžiuje; vadinasi, to, ką lenkų kalboje galima pavadinti „kietu“ balsiu, santykis su tuo, kas būtų pavadinta 3 Čia dar galima paminėti, kad Sirvydo 1642 m. žodyne attenuatio verčiama „numažinimas“ (SD: 457) ir „nulaibinimas“ (SD: 493). Straipsniai / Articles 63 Kirčiavimo skyrius 1737 metų lietuvių kalbos gramatikoje „minkštu“ balsiu, yra toks, kaip [a] su [æ] arba, pavyzdžiui, lenkų kalbos y [ɨ ~ ɘ] su i [i]. Vadinasi, posakis, kad tvirtagalis skiemuo tokiame žodyje kaip kaba tariamas „kiečiau“, turėtų reikšti, kad balsis a čia tampa labiau užpakalinis. Iš to galima numanyti, kad autoriaus turėtas galvoje tarimas ne [ˈkaɫːba], bet kažin kas panašaus į [ˈkɐɫːba] (supaprastintai transkribuojant ir nežymint priegaidžių). Tai neprieštarauja Universitas autoriaus tarmės identifikacijai, išdėstytai ULL 1981: 23–384. 5. Si 1ma ſyllaba habet accentum quemcùnq[ue] reliquæ breves ſunt. Pažodžiui atrodo, kad šis sakinys sako „Jei 1-asis [žodžio] skiemuo turi kokį nors kirtį [bet kurį iš minėtų kirčio ženklų], tai likusieji yra trumpi“. 1981 m. leidime taip ir išversta (ULL 1981: 62). Šį sakinį sunkiausia suprasti iš viso Universitas kirčio aprašymo. Universitas autorius niekur daugiau nekalba apie nekirčiuotų skiemenų ilgumą; ilgumas aptariamas tik kaip kirčio ir priegaidės ypatybė. Niekur Universitas tekste nėra jokių instrukcijų, kaip nustatyti nekirčiuoto skiemens ilgumą. Be to, šis apibendrinimas, žinoma, nėra teisingas: lietuvių kalboje skiemens ilgumas nepriklauso nuo kirčio vietos. Net jei, hipotetiškai, jis ir būtų teisingas, kiltų klausimas, kam prireikė tokio apibendrinimo, jei nepaminėti kitokie atvejai (pavyzdžiui, koks būtų nekirčiuotų skiemenų ilgumas, jei kirčiuotas būtų ne pirmas, o kuris nors kitas žodžio skiemuo?). Dėl to kyla įtarimas, kad čia kalbama ne apie skiemens ilgumą, kaip jis suprantamas dabar. Syllaba brevis čia reiškia „nekirčiuotas skiemuo“. Kaip visuotinai žinoma, klasikinės lotynų kalbos kirčio vieta automatiškai priklauso nuo skiemens kiekybės: jei priešpaskutinis žodžio skiemuo yra ilgas, jis yra ir kirčiuojamas; jei priešpaskutinis skiemuo trumpas, kirčiuojamas prieš jį esantis, t. y. trečias nuo galo skiemuo. Mūsų laikais lotynų kalbos vadovėliuose dažniausiai žymimi visų balsių ilgumai, bet ankstesnių laikų vadovėliuose galima matyti praktiką, kai ilgumo ženklu buvo pažymimas tik priešpaskutinis skiemuo ir taip ilgumo ženklas de facto tapdavo kirčio ženklu (pavyzdžiui, legĕre, bet habēre). Taip žodžiai „trumpas skiemuo“ tampa patogus būdas lotyniškai 4 Čia dar galima palyginti tvirtagalio dvibalsio -ai rašybą -ey 1589 metų hegzametre (transkribuotą tekstą ir eilėdaros analizę žr. Brender 1933: 35–45), pavyzdžiui tey (ta), Sismundey (šauksmininkas; vardo Sigismundai „Žygimantai“ sutrumpinimas pagal lotyniškos poetinės formos pavyzdį dėl licentia poetica; pagal hegzametro schemą ši galūnė turėjo iktą, t. y. deklamuojant buvo kirčiuota); tiesa, ten pat keliomis eilutėmis žemiau rašoma ir skaytykte su -ay-. Toks rašybos svyravimas atskleidžia nekirčiuoto ir tvirtagalio dvibalsio ai tarimą ne [aɪ], bet galbūt [ɐɪ], [ʌɪ], ar net [əɪ]. MINDAUGAS STROCKIS 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV pasakyti „nekirčiuotas skiemuo“. Tiesą sakant, XVIII amžiuje buvo sunku rasti kitą būdą tai aiškiai pasakyti. Senovės romėnų filologai nekirčiuotą skiemenį vadino syllaba gravis („sunkus skiemuo“, Strockis 2007: 34, 81, 118 išn.), pažodžiui išvertę graikų terminą συλλαβὴ βαρεῖα (Strockis 2007: 19), bet naujaisiais laikais, pasikeitus termino „gravis“ reikšmei į mums pažįstamą, toks posakis būtų nuskambėjęs absurdiškai: mėginimas pasakyti „si prima syllaba habet accentum quemcumque (e. g. gravem), reliquae graves sunt“ reikštų „jei pirmas skiemuo turi kokį nors kirtį (pavyzdžiui, gravį), likusieji turi gravį“. Renesanso laikais buvo vartojami ir kitokie posakiai, pavyzdžiui, gramatikas Petrus Ramus 1559 metais rašė gravi syllaba deprimitur (Strockis 2007: 76) ir tai pažodžiui reiškė „graviu [pažymėtas] skiemuo užspaudžiamas [t. y. nekirčiuojamas]“ (pagal Antikos filologų mokymą; vėliau, kaip minėta, gravio ženklo reikšmė pasikeitė į mūsų laikais pažįstamą, Strockis 2007: 31). Vis dėlto ir tai nebūtų buvęs labai aiškus ir įprastas posakis XVIII amžiaus studentams. Kad „trumpas skiemuo“ ir „nekirčiuotas skiemuo“ XVIII amžiuje reiškė tą patį, ypač Lenkijoje, matyti iš seno posakio Nos Poloni non curamus quantitatem syllabarum „mes, lenkai, nesirūpiname skiemenų kiekybe“, t. y. kalbėdami lotyniškai nesirūpiname kirčio vieta. Komiškumo dėlei jį reikia ištarti neteisingai kirčiuojant kiekvieną įmanomą žodį: Nos Póloni non cúramus quantítatem syllábarum. Literatūroje galima rasti paminėta, kad šis posakis atsiradęs XVIII amžiuje, bet Knie 1887: 661 suseka jo kilmę iki pat 1591 metais išleisto leidinio, kuriame buvęs paskelbtas netgi eleginis distichas su absurdiškai netaisyklingais skiemenų ilgumais, taigi ir eleginio disticho iktais, parodijuojančiais lenkišką kirčiavimą: Gērmănŭs ēt Pŏlŏnūs īntēr sē cērtăbănt ōlīm, Quāntĭtătēm cūrō nōn ĕgŏ sȳllăbărūm… („Vokietis ir lenkas tarpusavyje kartą ginčijosi: Skiemenų kiekybe aš nesirūpinu…“) Ten pat cituojamas ir minėtas posakis, kur tik įmanoma klaidingai kirčiuotus ir nekirčiuotus skiemenis pažymint ilgumo ir trumpumo ženklais: Nos Pōlŏni non cūrămus quantītătem syllābărum. Panaši istorija pasakojama ir von Gotschall 1884, 354, kur rašoma, kad šitaip vokiečiai šaipęsi iš netaisyklingo lenkų lotyniško kirčiavimo, o patys kirčiuodavę taisyklingai (Nós Polóni non curámus quantitátem syllabárum). Galiausiai Büchmann 1877: 224 randa tos istorijos ištakas XV amžiuje, kai tuometinis Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis buvo susitikęs su Švedijos karaliumi Karoliu VIII. Tame susitikime Švedijos karalius kalbėjęs lotyniškai, bet niekas iš lenkų delegacijos jo nesupratęs, taigi tekę Straipsniai / Articles 65 Kirčiavimo skyrius 1737 metų lietuvių kalbos gramatikoje kviesti vienuolį vertėją. Supykęs Kazimieras Jogailaitis tada nurodęs, kad niekas Lenkijoje negalėtų užimti aukštų valstybinių pareigų, jei nemokės kalbėti lotyniškai. Dėl to lotynų kalba Lenkijoje paplitusi, bet menkiau išsilavinę žmonės prastai kirčiuodavę; iš čia kilęs ir posakis. Šiame straipsnyje nekeliamas tikslas šią istoriją patvirtinti ar paneigti, bet matome, kad norint pasakyti „kirčio vieta“, buvo sakoma „skiemens kiekybė“. Galiausiai, toks pokštas pateko net į Friedricho von Schillerio dramą „Demetrius“. Dramos veikėja Marina Mniszech Krokuvos seime sako „Ar prisiekiate man ištikimybę?“, o susirinkusieji atsako: „Jurămus! Prisiekiame!“ Čia parodijuojamas netaisyklingas lenkiškas lotynų kalbos kirčiavimas júramus (pagal minėtą posakį); teisingai būtų jurámus, bet klaidingą kirčio vietą patvirtina ir vokiškos jambo eilutės ritmas: Schwört ihr mir Treue? – Jurămus! Wir schwören! Kaip matyti iš Boxbergerio leidinio išnašos tai teksto vietai, kai kurie vokiečių literatūros žinovai to juoko nesuprato ir laikė tai poeto klaida. Žinant visą istoriją, tai iš tiesų labai komiška (tarsi to būtų negana, po šių žodžių Krokuvos seimo nariai, išsitraukę kardus, šaukia „Vivat Marina! Russiae regina!“, šį kartą, regis, kirčiuodami taisyklingai), bet verta atkreipti dėmesį, kad nekirčiuotas skiemuo Schillerio tekste buvo pažymėtas kaip trumpas (Boxberger 1878: 199), t. y. buvo suprantama, kad „trumpas skiemuo“ = „nekirčiuotas skiemuo“. Jau galima laikyti esant išsiaiškinta, kad „trumpas skiemuo“ turėjo reikšti „nekirčiuotas“. Vis dėlto, ką Universitas autorius norėjo pasakyti tuo? „Jei pirmas skiemuo turi kokį nors kirtį, likusieji yra nekirčiuoti“? Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip tautologija. Kaip minėta, gramatika buvo skirta lenkų studentams. Nuo slavų prokalbės laikų lenkų kalbos kirtis buvo laisvas, vėliau, galbūt nuo XIV amžiaus, buvo kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo, o dar vėliau atsirado šalutinis kirtis ilgų žodžių priešpaskutiniame skiemenyje, kuris XVIII amžiuje tapo pagrindiniu žodžio kirčiu (Długosz-Kurczabowa 2006: 133–134); taip atsirado toks lenkų kalbos kirčiavimas, koks pažįstamas ir dabar. Universitas gramatika sukurta XVIII amžiaus pradžioje; vadinasi, labai tikėtina, kad tuo metu lenkų kalboje dar galėjo egzistuoti pereinamoji stadija, kai ilgi žodžiai dar turėjo du kirčius, pirmajame ir priešpaskutiniame skiemenyje. Taigi Universitas autorius moko lenkų studentus to nedaryti lietuvių kalboje: jei pirmasis žodžio skiemuo pažymėtas kaip kirčiuotas, visi likusieji yra „trumpi“; kitaip tariant, ilguose lietuviškuose žodžiuose studentai turėtų stengtis neištarti antrinio kirčio priešpaskutiniame skiemenyje, kad ir kaip jo reikalautų jų gimtoji kalba. Tai atskleidžia, kad Universitas autorius pats dėstė lietuvių kalbą, nes tokią praktinę taisyklę galėjo