The Origin of Old Prussian “dūrai”

DANIEL PETIT École Normale Supérieure, Paryžius ORCID: https://orcid.org/0000-0001-8432-5600 Tyrimų sritys: baltistika, indoeuropeistika. DOI: doi.org/10.35321/all85-01 SENOJOS PRŪSŲ KALBOS DŪRAI Senosios prūsų kalbos žodžio dūrai kilmė Nuleisk akis! (Simon Dach) ANOTACIJA Senoji prūsų kalbos būdvardis dūrai „drovus“ tradiciškai siejamas su slavų *durb šeima (rusų дýрь „kvailumas“) ir *durbъ (rusų дурной, lenkų durny „kvailas, bukas“). Tačiau šių dviejų leksinių šeimų formos ir semantiniai ryšiai iki šiol lieka neaiškūs. Šio straipsnio tikslas – paaiškinti senosios prūsų kalbos dūrai kilmę ir ypač pagrįsti jo vedimą iš šaknies, reiškiančios „gelti, durti“, kurią atspindi lietuvių dùrti. Galima manyti, kad šis vedinys grindžiamas frazeologiniu posakiu nudùrti akìs į žẽmę „žiūrėti į žemę“, vartojamu kaip psichologinio sunkumo ženklas. RAKTINIAI ŽODŽIAI: senoji prūsų kalba, lietuvių kalba, slavų kalbos, indoeuropiečių kalbos, etimologija, frazeologija. ANOTACIJA Senosios prūsų kalbos būdvardis dūrai ‘drovus’ tradiciškai siejamas su slavų žodžių *durb (rus. дýрь ‘kvailumas’) ir *durbъ (rus. дурной, lenk. durny ‘kvailas’) šeima. Tačiau formalūs ir semantiniai santykiai tarp šių dviejų leksinių šeimų vis dar lieka neaiškūs. Šio straipsnio tikslas yra išsiaiškinti senosios prūsų kalbos žodžio dūrai kilmę ir ypač motyvuoti jo derivaciją iš šaknies, kurią atspindi liet. dùrti ‘įgelti, (į)d urti’. Galima teigti, kad šis vedinys yra pagrįstas frazeologine išraiška nudùrti akìs į žẽmę ‘žiūrėti žemyn’, vartojama psichologiniam sunkumui žymėti. ESMINIAI ŽODŽIAI: Senoji prūsų kalba, lietuvių kalba, slavų kalbos, indoeuropiečių prokalbė, etimologija, frazeologija. Straipsniai / Articles 11 DANIEL PETIT 1. SENOSIOS PRŪSŲ KALBOS DŪRAI Senojoje prūsų Enchiridion (1561) randame vienintelį būdvardžio dūrai, atitinkančio vokiečių schew „drovus“, vartosenos atvejį (III 9319, šiuolaikinėje vokiečių kalboje scheu): (1) Enchiridion III 9319 (vokiečių kalba) Ir Vater reitzt ewre Kinder nicht zu zorn / das sie nicht schew werden, Sondern ziehet sie auff in der zucht und vermanunge zu dem HERRN. (senoji prūsų kalba) Jous Tawai ni teṅeit iōv̄ans malnikans prei nerten / kai śtai ni dūrai pośtānai / Schłait poauginneiti stans / en Kanxtijſku preiſtan Riki̇jan. „O jūs, tėvai, nepykdinkite savo vaikų, kad jie nenusimintų, bet auginkite juos drausmindami ir mokydami Viešpaties.“ Akivaizdu, kad tekstas pagrįstas Efeziečiams 6, 4, tačiau šalutinis sakinys yra antrinis papildymas, perimtas iš lygiagrečios Kolosiečiams 3, 21 ištraukos. Senosios prūsų kalbos būdvardžiu dūrai verčiamas vokiečių schew „drovus, baikštus“. Keliomis eilutėmis anksčiau (III 9316) randame kitą senosios prūsų kalbos būdvardį būrai, verčiantį vokiečių ſchuchter „drovus, baikštus“, kalbant apie moteris: (2) Enchiridion III 9316 (vokiečių kalba) So ir wolthut / vnd nicht ſo ſchuchter ſeyt. (senoji prūsų kalba) ikai jous labban ſeggēti / bhe ni tijt būrai afti. „jei elgiatės gerai ir nebijote.“ Visuotinai pripažįstama, kad senosios prūsų kalbos būrai yra raštininko klaida vietoj *dūrai. Tekstas tiesiogiai pagrįstas 1 Petro 3, 62. Senosios prūsų kalbos forma dūrai gali būti suprantama kaip vardininko daugiskaita (vyriškoji giminė III 9319, klaidingai III 9316) arba kaip prieveiksmis su -ai, kartais vartojamas originalo vokiečių kalbos nekaitomiems predikatiniams būdvardžiams perteikti. Ji turi būti pagrįsta būdvardžiu *dūras. Lietuvišką atitikmenį dūras, reiškiantį tylus, nekalbus „tylus, nekalbus“, paminėjo Jonas Jablonskis (1860–1930) (LKŽ II 897). LKŽ taip pat mini abstraktų daiktavardį dūras, aiškinamą kaip kvailumas „kvailumas“ (LKŽ II 897, iš Nočios ir Valkininkų tarmių), ir kelis veiksmažodžius, pavyzdžiui, dūrėti, aiškinamą kaip laukti, ¹ Vokiečių kalbos auff das sie nicht schew werden (Luther 1545), lotynų kalbos ut non pusillo animo fiant (Vulgata). ² Vokiečių kalbos so ir wolthut vnd nicht so schüchter seid (Luther 1545), lotynų kalbos benefacientes et non timentes ullam perturbationem (Vulgata). 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai tūnoti tylint, nekalbant „laukti, tylėti, nepratariant nė žodžio“ (LKŽ II 899, iš J̨ono Jablonskio), dūrinti, aiškinamą kaip kvailinti, mulkinti „daryti kvailą“ (LKŽ II 901, iš Nemunaičio ir Leipalingio tarmių), ir ypač dūroti, aiškinamą kaip buti paniurusi am, akis į žemę įbedus, niūreti, niūroti „būti nusiminusiam, žiūrėti į žemę, prislėgtam pasidaryti“ (LKŽ II 905, iš Antano Juškos 1897–1922). Kitus panašius veiksmažodžius Fraenkelis (LEW I 113) pateikia iš įvairių leksikografinių ar dialektologinių šaltinių. 2. SLAVŲ SKOLINYS Nuo XIX a. būdvardis *dūras, bendras senajai prūsų ir lietuvių kalboms, bet nesantis latvių kalboje, buvo lyginamas su slavų *durb (rusų дуръ „kvailumas“) ir jo vediniu būdvardžiu *durьnъ (rusų дурной, lenkų durny „kvailas, bukas“). Prie jų tradiciškai pridedamos įvairios kitų indoeuropiečių kalbų formos, pavyzdžiui, graikų θοῦρος „puolantis, karštakošiškas, įsiutęs“³. Tačiau dažnai liko nuošalyje dvi problemos: (1°) tikrųjų baltų žodžių ir slavų skolinių atskyrimas; (2) veiksmažodinio pagrindo ir jo vedinių semantikos rekonstrukcija. Pirmiausia gerai žinoma, kad slavų būdvardis *durьnъ „kvailas, bukas, įsiutęs“ arba vienas iš jo istorinių palikuonių buvo pasiskolintas baltų kalbose. Būdvardis durnas „kvailas, bukas“ jau randamas senojoje lietuvių kalboje ir vieningai pripažįstamas skoliniu iš baltarusių дурны́ arba lenkų durny⁴. Variantą sudaro senosios lietuvių kalbos daiktavardis dūrnius „kvailas, bukas žmogus“, pritaikytas iš baltarusių дурáнь arba lenkų dureń. Abi formas pirmame lietuvių kalbos žodyne mini Konstantinas Sirvydas (DTL³ apie 1643): durnas „kvailas, bukas“ (DTL³ 69 = lenkų głupi, lotynų stultus ir kt.) ir durnius „kvailas, bukas žmogus“ (DTL³ 69 = lenkų głupiec, lotynų stipes ir kt.). Taip pat yra veiksmažodis durnavóti „įsiusti, siautėti“, paliudytas nuo Jono Bretkūno (XVI a.) ir pasiskolintas iš baltarusių дурнава́ць. Jau XVI a. Martynas Mažvydas (1570: 468₁₈) turėjo vedinį durnif­te „kvailumas, bukumas“ (= vokiečių Torheit). Vėlesniais laikais Friedrichas Kurschatas (1883: 99) pateikia būdvardį dūrnas „įsiutęs, pamišęs“ (= vokiečių rasend, toll), abstraktų daiktavardį durnýstė „įtūžis, beprotybė“ (= vokiečių Tollheit, Verrücktheit) ir veiksmažodį durnójų „siautėti“ (= vokiečių rasen, toben). ³ Plg. Berneker (1896: 288); Trautmann (1910: 325). Taip pat žr. Urbutis (2000). ⁴ Plg. Brückner (1877: 82); Skardžius (1931: 125). Taip pat žr. LEW I 113; SEJL 136. Straipsniai / Articles 13 DANIEL PETIT Kitos tos pačios šeimos formos paliudytos slavų kalbose, ypač rusų ir lenkų, kurios čia mums svarbiausios. Lenkų kalboje yra ne tik būdvardis durny „kvailas, bukas“, daiktavardis dureń „kvailas, bukas žmogus“ ir veiksmažodis durnieć „kvailėti, kvailai elgtis“, bet ir, be nosinės priesagos, veiksmažodis durzyć „klaidinti, apgaudinėti“, durzyć się „įsimylėti“. Rusų kalboje randame дурной „kvailas, bukas“ ir tokius veiksmažodžius kaip дурнéть, дурнúть „kvailai elgtis“, taip pat, be nosinės, daiktavardį дурак „kvailas, bukas žmogus“. Akivaizdžių skolinių sluoksnio egzistavimas nereiškia, kad kiekviena baltų forma turėtų būti laikoma pasiskolinta iš slavų kalbų. Priešingai, galima manyti, kad bent kai kurios formos baltų kalbose galėjo būti paveldėtos. Tai rodo faktas, kad kai kurios iš šių formų pagrindine reikšme nereiškia „kvailumo, bukumo“, bet perteikia „nusiminimo, tylėjimo, liūdesio“ sąvoką, kuri nebūtinai išsirutuliojo iš šios reikšmės. Latvių kalboje būdvardis dur̃ns, kiek man žinoma, paliudytas nuo XVII a., tačiau jo reikšmė gali gerokai skirtis. Manuale Lettico-Germanicum (apie 1690) randame būdvardį Durnis „kvailas, bukas“ (MLG 114 = vokiečių Thoricht, unweise) ir abstraktų daiktavardį Durniba „kvailumas, bukumas“ (MLG 114 = vokiečių Unweisheit, Aberwitz, Unsinnigkeit, plg. taip pat 501), kurio reikšmė aiškiai rodo slavišką kilmę. Gotthardo Stenderio Lettisches Lexicon (1758: 97) laužtiniuose skliaustuose pateikia būdvardį durns „kvailas, bukas“ (= vokiečių doll, dwatsch Lit.), turintį panašią reikšmę, tačiau pateikiamą kaip išvestą iš lietuviško šaltinio⁵. Carl Christian Ullmanno Lettisches Wörterbuch (1872), greta naujesnio rusų skolinio duraks „kvailas, bukas“ (1872: 55 = vokiečių ein Narr), būdvardis durns į vokiečių kalbą verčiamas ir dwatsch „kvailas, bukas“, ir benommen „sutrikęs, susigėdęs“. Ullmanno pateikti pavyzdžiai iliustruoja abi reikšmes: gāl̄wa tāhda durna „mano galva tokia kvaila“, durns firgs „pasiutęs arklys“ (= vokiečių ein Pferd, das den Koller hat), durna aita „mieguistas žmogus“ (= vokiečių ein Schlafskopf). Be to, Ullmannas (1872: 55) pateikia veiksmažodį durneht „vaikščioti miegant, sėdėti, slampinėti, vegetuoti“ (= vokiečių schläfrig eingeheren, sō sitzen, faulenzen, vegetiren) ir abstraktų daiktavardį durnums „sąstingis, nejautra, kvailumas, avių svaigulys“ (= vokiečių Benommenheit, Dwatfscheit, Drehkrankheit der Schafe). ME (1923: I 519) pateikia dũrns „liūdnas, susigėdęs, kvailas, atsiskyręs“ (= vokiečių traurig, benommen, dwatsch, wüst) ir veiksmažodį durnẽt „eiti lėtai, tinginiauti, būti tyliam, tylėti, būti nedraugiškam, sirgti“ (= vokiečių trödeln, faulenzen, ruhig sein, schweigen, unfreundlich sein, sich krank zeigen). Apibendrinant galima pasakyti, kad baltų formos siejamos su dviem skirtingomis reikšmėmis: viena vertus, „kvailas, bukas“, kita vertus, „nusiminęs, susigėdęs, tylus, liūdnas“. ⁵ Plg. taip pat Stender (1789: 55). 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai kita vertus. Tikėtina, kad pirmoji reikšmė kyla iš slavų šaltinio: tai ypač akivaizdu baltų *durnas „kvailas, bukas“ atveju, tiesiogiai pasiskolintame iš baltarusių дурны arba lenkų durny. Įsitvirtinęs baltų kalbose slavų skolinys galėjo sukurti savą žodžių šeimą, neturėdamas tiesioginio slavų modelio, pvz., liet. durnystė, latv. durnība „kvailumas, bukumas“ su baltų priesagomis. Tačiau kitas reikšmes paaiškinti sunkiau, nes jos neatspindi slavuose jau esančių semantinių ypatybių. Arba jos yra vidinės raidos, vykusios baltų kalbose slavų skolinio pagrindu, rezultatas, arba suponuoja kitą šaltinį. Pirmuoju atveju reikėtų pripažinti raidą „kvailas, bukas“ > „nusiminęs, susigėdęs, tylus, liūdnas“, kuri pati savaime neatrodo neįmanoma, tačiau semantiniu požiūriu dar turėtų būti pagrįsta. Tikriausiai geriau manyti, kad baltų kalbose egzistavo tikra leksinė šeima *dur–/*dūr– „nusiminęs, susigėdęs, tylus, liūdnas“, nepriklausoma nuo slavų skolinio, ir tai grąžina mus prie palyginimo su senosios prūsų kalbos dūrai „drovus“. 3. VEIKSMAŽODINIS PAGRINDAS Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima manyti, kad baltų kalbose susiliejo du leksiniai sluoksniai: baltų šeima „nusiminęs, susigėdęs, tylus, liūdnas“ ir slavų skolinys „kvailas, bukas“. Šių dviejų sluoksnių kontaminacija galėjo vykti abiem kryptimis. Baltų šeima galėjo perimti slavų skolinio reikšmę (taigi lietuvių dūras „kvailumas“, dūrinti „daryti kvailą“, formaliai kilę iš baltų šeimos, bet semantiškai susiję su reikšme „kvailas, bukas“), o, kita vertus, baltų kalbose slavų skolinys vietomis galėjo perimti tikrąją baltų šeimos reikšmę (taigi latvių dūŗns reiškia ne tik „kvailas, bukas“, bet ir „liūdnas, susigėdęs, atsiskyręs“). Jei ši analizė teisinga, senosios prūsų kalbos būdvardis *dūras „drovus“, paliudytas forma dūrai Enchiridion (1561), nėra izoliuotas, bet priklauso darniai leksinei šeimai, kurios reikšmę vietomis sutrikdė slavų skolinio spaudimas. Lieka atviras klausimas dėl šios baltų šeimos kilmės. Sprendžiant iš senosios prūsų kalbos dūrai ir lietuvių dūras palyginimo, tikroji baltų forma, regis, yra būdvardis *dūras. Nėra pagrindo manyti, kad baltų kalbos būtų paveldėjusios būdvardį, atitinkantį slavų formą *дурнъ. Kad ir kur jį rastume baltų kalbose, galima įtarti, kad jis yra slavų skolinys, net jei vietomis buvo hibridizuotas su baltų šeima. Iš to išplaukia, kad vienintelė forma, kurią galima priskirti baltų prokalbei, yra *dūras. Visos kitos formos yra arba išvestos iš šios pagrindinės formos, arba pasiskolintos iš slavų kalbų. Straipsniai / Articles 15 DANIEL PETIT Kiek galime spręsti, *dūras reikšmė buvo „nusiminęs, susigėdęs, tylus, liūdnas“, apibūdinanti dvasios būseną, apimančią psichologinį sunkumą ir socialinį užsisklendimą. Senosios prūsų kalbos dūrai „drovus“ reikšmė gerai dera su šia semantine rekonstrukcija. Baltų būdvardžio *dūras kilmė neaiški, tačiau nuo XIXth a. nuolat kartojamos dvi prielaidos. Pirma, tradiciškai manoma, kad baltų *dūras priklauso tai pačiai šeimai kaip slavų *durьnъ. Šią prielaidą reikia išsamiai aptarti, tačiau iki šiol tai nebuvo padaryta. Antroji prielaida teigia, kad visos formos kyla iš veiksmažodžio *dūr-ti- „gelti, durti, smeigti, besti“, kurį atspindi lietuvių dùrti, latvių durt „gelti“ ir netiesiogiai rusų дырá „skylė“⁶. Šias dvi prielaidas kartoja Toporovas (PJ I 391–392) ir Mažiulis (PKEŽ 1988: I 239–240; 2013: 149), tačiau reikia pabrėžti, kad jos kelia du vienas kitą papildančius reikalavimus: (a) turime susieti baltų *dūras ir slavų *durьnъ semantinį skirtumą; (b) turime paaiškinti, kaip abi formos gali formaliai ir semantiškai kilti iš veiksmažodžio, reiškiančio „gelti, durti“. Šiuo etapu psichologinė šios šaknies reikšmė, regis, aiškiai pasiskirsčiusi: slavų kalbose „kvailas, bukas“, o baltų kalbose „nusiminęs, susigėdęs, tylus, drovus“. Tačiau yra slavų forma, kurios reikšmė galėtų būti labai artima baltų šeimai. XIXth a. pabaigoje Maksimo Pleteršniko išleistame slovėnų žodyne (Slovensko-Nemški Slovar 1894: 195) minimas būdvardis dūr „drovus, laukinis“ (= vokiečių scheu, wild, menschen scheu), kurio reikšmė tapati senosios prūsų kalbos būdvardžio dūrai reikšmei. Tolimesnis, bet neabejotinai susijęs yra slovėnų veiksmažodis duriti „sukelti neapykantą, pripildyti pasibjaurėjimo; niekinti“ (= vokiečių verhasst, ekelhaft machen, verabscheuen, verachten), taip pat randamas serbų-kroatų kalboje dúriti se „pykti, kelti pasibjaurėjimą“. Taip pat pastebėta, kad kai kuriose rusų tarmėse išliko tas pats žodis дýр „drovus, baikštus“⁸. Slavų šaknis *dur reiškia „drovus“, taigi „jausti pasibjaurėjimą, niekinti“ (tikriausiai kalkė iš vokiečių scheu → verabscheuen). Ji labai primena baltų kalbose pastebėtą reikšmę. Tačiau pačių formų negalima tiesiogiai sutapatinti, nes slavų *dur suponuoja PIE *d⁽ʰ⁾our, o baltų *dūr gali grįžti tik į PIE *d⁽ʰ⁾uHr-, *d⁽ʰ⁾urH- arba *d⁽ʰ⁾r̥H-. ⁶ Plg. EDSIL 132. Tačiau EDSIL 126 siūlo slavų *durb ir senosios prūsų kalbos dūrai analizę kaip *dʰou̯-ro iš šaknies *dʰeu̯- „bėgti“ (plg. sanskrito dhávati, graikų θέω „bėgti“), tačiau semantiškai tai neįtikinama. ⁷ Plg. EDSIL 132. Pasak Pleteršniko (ir Cigale 1860: 1355), slovėnų būdvardžio šaltinis, regis, buvo slovėnų vyskupo Matevžo Ravnikaro (1776–1845) raštai. ⁸ Žr. Urbutis (2000: 229). 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai Taigi susiduriame su didesniu iššūkiu, nei tikėtasi. Atrodo, kad slavų kalbos turėjo du pagrindinius kamieno *dur- atstovus: būdvardį *durb „drovus“ (slovėnų dūr, rusų tarm. дур) ir daiktavardį *durb „kvailumas, bukumas“ (rusų дурь), iš kurio kilo būdvardis *durьnь „kvailas, bukas“ (rusų дурной, lenkų durny). Kamieno *dur semantinis sudėtingumas nėra skiriamoji riba tarp baltų ir slavų kalbų – jis jau būdingas pačioms slavų kalboms. Be to, reikia pažymėti, kad formali lygtis nėra tobula, nes slavų formos suponuoja *d(h)our-, o baltų formos pagrįstos nuliniu laipsniu, kad ir kokia būtų tiksli jo rekonstrukcija. Šių formų veiksmažodinis pagrindas tradiciškai tapatinamas su veiksmažodžiu *dūr-ti- „gelti, durti“, išlikusiu tik baltų kalbose (lietuvių dūrti, latvių durt „gelti“), tačiau semantinis ryšys tarp šios sąvokos ir dviejų pagrindinių tariamų vedinių reikšmių – „drovus“ ir „kvailas, bukas“ – nėra visiškai aiškus. Už baltų kalbų ribų pirminė reikšmė „gelti, durti“ išlikusi rusų дырá „skylė“, tačiau slavų kalbose yra kitas žodis, reiškiantis „skylę“, kiek kitokios formos (baltarusių дзю́ра, ukrainiečių дю́па, čekų dǔra, lenkų dziura „skylė“). Vertinant tiesiogiai, atrodo, kad slavų kalbos turėjo du skirtingus kamienus: *dyr rusų дырá (< PIE *d(h)ūr-), *d’ur lenkų dziura ir kt. (< PIE *d(h)eur-); sunku peržengti šį pagrindinį teiginį ir nustatyti pirminį šių dviejų ablauto laipsnių pasiskirstymą. Formalią problemą dar labiau apsunkina plačiai paplitusi nuomonė, kad dauguma pirmiau cituotų formų, reiškiančių „gelti, durti“, yra giminiškos su gerai žinoma PIE šaknimi *der- „plėšti, lupti“ (graikų δέρω „lupti“, gotų dis-tairan „suplėšyti“), išlikusia senosios bažnytinės slavų kalbos дърати, rusų драть ir lietuvių dir̃ti (esam. derù) arba dirti (esam. diriù), latvių dirât⁹. Šis požiūris tikriausiai nepagrįstas, tačiau kadangi jis atlieka lemiamą vaidmenį lietuvių dūrti etimologijoje, jį reikia rimtai įvertinti. Tradiciškai lietuvių dĩrti (esam. derù), dirti (esam. diriù) ir senosios bažnytinės slavų kalbos дерѫ, дърати „plėšti“ kildinami iš PIE *der-, o lietuvių veiksmažodis dūrti, latvių durt „gelti“ siejamas su alternatyviu nulinio laipsnio tos pačios šaknies variantu¹⁰. Ši analizė problemiška. Baltų formų (lietuvių dūrti, latvių durt) akūtas rodo šaknį su laringalu, o tai nesuderinama su kildinimu iš PIE *der-. PIE lygmeniu šaknis *der yra aiškiai anit̑ (plg. graikų νεόδαρτος „naujai nuluptas“, sanskrito dṛtá- < PIE *dr̥-to-); literatūroje kartais minima šaknis su laringalu *derH neabejotinai yra an ⁹ Žr., pvz., BSW 52; SEJL 136. Taip pat žr. Urbutis (2000: 229). ¹⁰ Žr., pvz., Jēgers (1969); Smoczyński (2001: 148); Karulis (2001: 243). Agnostinė pozicija pateikiama EDBIL 147. Nebūtina iš naujo kelti diskusijos dėl ir ir ur, kaip skirtingų PIE nulinių laipsnių refleksų baltų-slavų kalbose. Straipsniai / Articles 17 DANIEL PETIT iliuzija. Pirmiausia lietuvių kalbos infinityvo dìrti (esam. dirìti) akūtas yra antrinis, palyginti su dìrti (esam. derù) cirkumfleksu, ir a priori negali būti laikomas PIE šaknies su laringalu įrodymu. Panašiai nosinis infiksas sanskrito dṛṇāti „jis plėšia“, jaunosios avestos dərənąnti „jie plėšia“ formose nebūtinai suponuoja PIE *dᵣ-né/n-H-, bet gali atspindėti antrinį nā-darybos išplėtimą. PIE *derH įrodymai grindžiami silpnu pagrindu ir galiausiai pasirodo esantys visiškai nepatikimi. Kita vertus, lietuvių dùrti, latvių durt „gelti“ šaknies su laringalu pobūdį vargu ar galima paaiškinti kaip antrinį: jis tvirtai nustatytas visose leksinės šeimos formose ir paremtas įvairiais laringalo sukeltais reiškiniais, tokiais kaip balsio akūtas (lietuvių dūr-, latvių dūr- + priebalsis) arba kompensacinis pailgėjimas (lietuvių dūr arba su metatonija dū́r-, latvių dūr- + balsis). Pastovus šios šeimos šaknies su laringalu pobūdis atmeta galimybę, kad ji kildintina iš PIE *der- „plėšti, lupti“. Rimtesnį variantą, pasiūlytą AĹEW (I 249–250), sudaro lietuvių dùrti, latvių durt „gelti“ kildinimas iš kitos PIE šaknies *dʰuerh₁- „pažeisti, sužeisti“ (plg. hetitų duu̯arnizi „jis sudaužo“, sanskrito dhū́rvati „jis pažeidžia“)¹¹. Ši analizė turi pranašumą, nes išsprendžia šaknies su laringalu pobūdžio problemą. Lietuvių dùrti, latvių durt būtų galima reguliariai kildinti iš nulinio laipsnio *dʰurh₁-. Be to, ši analizė leistų išsaugoti seną latvių dūre „kumštis“ ir keltų *durno- „kumštis, ranka“ (senosios airių dorn, vidurinės valų dw̄rn, bretonų dourn „kumštis“) palyginimą, rodantį balsio u senumą; semantinė raida („gelti“ → „kumštis“) yra elementari, ją atitinka lotynų pungō „gelti“ → pugnus „kumštis“ atvejis. Variantinis *dʰeurh₁-, tikriausiai antrinis pilnasis laipsnis vietoj *dʰurh₁-, gerai paaiškintų kai kurias slavų formas (plg. baltarusių дзю́ра, ukrainiečių дю́бра, čekų džura, lenkų dziura „skylė“), o antrinis ablauto laipsnis *dʰourh₁- galėtų būti tiesiogiai atspindėtas slavų *durb „kvailumas, bukumas“. Pagrindinė forma būtų nulinis laipsnis *dʰurh₁-, iki šiol išlikęs baltų veiksmažodyje (lietuvių dùrti) ir išplėstas jo vedinyje (lietuvių dūras, senosios prūsų kalbos dūrai). Formaliu požiūriu, ryšys tarp baltiško veiksmažodžio *dūr-ti ir būdvardžio *dūr-as neabejotinai yra antrinis: būdvardyje be pakeitimo atkuriamas veiksmažodžio ablauto laipsnis, o ryšys tarp *dūr-ti ir slavų *douros atitinka ablauto modelį, kuris, regis, yra plačiau paplitęs, plg. baltų-slavų *roudos „raudonas“ modelį (lietuvių raũdas, rusų рудой < ¹¹ Plg. IEW 277; LIV 1140; EDHIL 905–908. Sanskritiškas dhū́rvati „jis pažeidžia“ priklauso šakniai su laringalu (plg. veiksmažodinį būdvardį dhūrtá-), tačiau tematinis variantas dhv̥́vati (< PIE *dʰuéhr̥₁-e/o-) buvo analizuojamas kaip aniṭ, todėl atsirado antrinis veiksmažodinis būdvardis dhv̥rtá- (iš *dhurtá-). Kitokia rekonstrukcija siūloma LIV 1140. 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai PIE *h₁roudʰ-o- = gotų raups, kaimo lotynų rūfus) ir *rudē-ti- „būti raudonam“ (lietuvių rudėti, senosios bažnytinės slavų kalbos рѫдѣти < PIE *h₁rudʰ-eh₁- = lotynų rubēre): šio tipo spaudimas atsakingas už antrinio o laipsnio *douros sukūrimą (tarsi iš PIE *dʰourh₁-o-), vietoj PIE *dʰuorh₁-o- (PIE šaknis *dʰuerh₁-). Slavų abstraktusis daiktavardis *durb, atspindėtas rusų дурь „kvailumas“, ir vedinys *durьnъ „kvailas, bukas“ neabejotinai yra antrinis darinys (tarsi iš PIE *dʰourh₁-i-), lygiagretus tokiems atvejams kaip senosios bažnytinės slavų kalbos зълъ „blogis“ (= graikų κακία), kilęs iš зълъ „blogas, piktas“ (= graikų πονηρός, κακός). Problema susijusi su leksinės šeimos semantika. Reikšmių „kvailas, bukas“ ir „drovus, prislėgtas, susigėdęs, tylus, liūdnas“ išvedimas iš pagrindinės reikšmės „durti“ šiuo metu lieka nemotyvuotas. Kai kurioms iš šių formų nuo XIX a. buvo siūlomi kiti palyginimai, tačiau juos sieja didelis fonologinio ar morfologinio formulavimo netikslumas. Pirmiausia graikų būdvardis θοῦρος „puolantis, veržlus, įsiutęs“ dažnai lyginamas su senprūsių dūrai „drovus“ ir rusų дурной „kvailas, bukas“, tačiau jo tikriausiai reikėtų atsisakyti, nes vargu ar jis atspindi PIE formą *dʰourh₁-o-, o veikiau priklauso veiksmažodžiui θρώσκω, aoristui ἔθορον „šokti, pašokti“, kuris suponuoja kitą šaknį *dʰerh₃-: θρώσκω, ἔθορον turime nulinį laipsnį *dʰrh₃, o o laipsnį *dʰor(h₃)-uo- (su Saussure’o efektu) formoje *θορο-ϝος > θοῦρος (su jonėnų graikų kompensaciniu pailgėjimu, atsiradusiu išnykus digamai). Taigi lieka baltų-slavų duomenys. Kaip jau sakyta, tikėtina, kad, nors juos skiria abliautas, slavų *dur- (iš *dʰourh₁-) ir baltų *dūr- (iš *dʰurh₁-) priklauso tai pačiai šeimai. Matėme, kad semantinis skirtumas nesutampa su formaliuoju skirtumu, nes slovėnų dȗr priklauso slavų *dur-, tačiau reiškia „drovus“, todėl, regis, tiesiogiai siejasi su baltų *dūras. Senprūsių dūrai ir lietuvių dūras „drovus, tylus, nekalbus“ reikšmė tikriausiai kilo iš veiksmažodžio *dūr- „tylėti, jaustis susigėdusiam, žiūrėti į žemę“. Tai rodo įvairūs su šia reikšme susiję veiksmažodžiai, pavyzdžiui, liet. durėti „laukti, tylėti, nepratarti nė žodžio“ ir dūroti „būti prislėgtam, žiūrėti į žemę, susirgti depresija“. Latvių kalboje ši reikšmė išplito į slavų skolintinį žodį ir jo šeimą, kaip rodo latvių dur̃ns „liūdnas, susigėdęs, kvailas, atsiskyręs“, durnēt „lėtai eiti, tinginiauti, tylėti, laikytis tyliai, būti nedraugiškam, sirgti“. Šios reikšmės šaltinį prabėgomis paminėjo Fraenkelis (LEW I 90 ir 113), tačiau aiškiai įžvelgė Mažiulis (PKEŽ 1988: I 239; 2013: 149). Lietuvių kalboje yra posakis nudūrti akis į žemę „žiūrėti į žemę“ (pažodžiui: „įdurti akis į žemę“): Straipsniai / Articles 19 DANIEL PETIT (3) Darbėnų lietuvių tarmė (LKŽ II 913) Nusigandęs nudūrė akis į žemę ir tylėjo. „Išsigandęs jis laikė (įbedęs) akis į žemę ir tylėjo.“ Kretingos lietuvių tarmėje frazeologinis posakis akis nudūrties paliudytas reikšme „žiūrėti į žemę“; (4) Kretingos lietuvių tarmė (Aleksandravičius 2007: 86) Àkis į žẽmę nudūręs. „Jis laikė (įbedęs) akis į žemę.“ LKŽ II 912 mini variantą idūrti akįs į žẽmę, pažodžiui „žiūrėti į (į) žemę“, su Žemaitės pavyzdžiu (19th century): (5) Žemaitė (LKŽ II 912) Ėjo akis įdūręs į žemę. „Jis ėjo laikydamas (įbedęs) akis žemyn į žemę.“ Reikšminga tai, kad veiksmažodis dūrōti „būti prislėgtam, žiūrėti į žemę, susirgti depresija“ (LKŽ II 905: būti paniurusiam, akis į žemę įbedus, niūreti, niūroti) LKŽ iliustruojamas Jono Jablonskio pavyzdžiu, aiškiai atspindinčiu tą patį kontekstą: (6) Jonas Jablonskis (LKŽ II 905) Dūronas žemyn akis įdūręs, pasikvempęs dūro, t. y. mislyja, rymo. „Niūrus žmogus, laikydamas akis įbedęs į žemę ir susimąstęs, prislėgsta, t. y. lieka susirūpinęs, susimąstęs.“ Jokūbo Brodovskio žodyne (18th century, Drotvinas 2009: 948₃₀–₃₆) lotyniška frazė oculos demittere ir jos vokiškas atitikmuo die Augen niederschlagen į lietuvių kalbą verčiami Akkis nulejti, Akkis žemyn nukreipti, or Nunerti Akkis. Tas pats posakis išlikęs latvių kalboje: (7) Gustav Brasche (1875: 544) niederfschlagen: die Augen –, azis nodurt „laikyti akis nuleistas“ Žiūrėjimas į žemę kaip nerangumo ar prislėgtumo ženklas yra labai paplitusi kultūrinė laikysena, kaip, pavyzdžiui, rodo panašus κύπτω vartojimas senovės graikų kalboje, demittere oculos lotynų kalboje, die Augen niederschlagen vokiečių kalboje, spuśćić oczy lenkų kalboje, опустить глаза arba потупиться rusų kalboje ir spuštiti oči serbų-kroatų kalboje; visų jų reikšmė „žiūrėti žemyn“, jie vartojami tuose pačiuose psichologinio sielvarto kontekstuose (reiškiant drovumą, susigėdimą, liūdesį, nusiminimą, prislėgtumą ir t. t.). Šis vaizdinys nėra būdingas baltų-slavų kalboms, 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai tačiau semantinė raida [durti] > [įsmeigti žvilgsnį į] yra konkretesnė. Galima manyti, kad frazeologinis posakis, atsispindintis liet. nu-/i-dūrti akis į žemę „žiūrėti į žemę“, sudarė baltų būdvardžio *duras „liūdnas, susigėdęs, tylus“ pagrindą. Lieka paaiškinti slavų formų reikšmę „kvailas, bukas“. Pradedant nuo veiksmažodinės šaknies *dʰurh₁- „durti“, reikšmę „prislėgtas, susigėdęs, tylus, liūdnas“, kaip jau sakyta, nesunkiai galima paaiškinti minėtu frazeologiniu posakiu (plg. liet. nudūrti akis į žemę „žiūrėti į žemę“), ir tikėtina, kad šis frazeologinis posakis taip pat yra slavų formų, turinčių reikšmę „kvailas, bukas“, semantinis šaltinis. Tuščiai žvelgti į žemę sustingusiu žvilgsniu taip pat galima interpretuoti kaip kvailumo ar net paikumo ženklą; sutrikusios dvasios gestinis vaizdavimas, kai žvelgiama į niekur, susieja psichologinės depresijos jauseną su kvailumo raiška. 4. IŠVADOS Senprūsių būdvardis dūrai „drovus“ anaiptol nėra izoliuotas žodis – jis priklauso plačiai leksinei šeimai, paliudytai tiek baltų, tiek slavų kalbose. Jo pagrindas – konkretus vaizdinys, kai žmogus žiūri į žemę, o ši laikysena gali būti interpretuojama arba kaip psichologinio sielvarto, arba kaip kvailumo ženklas. Kad ir kiek ši analizė būtų laikoma pagrįsta kiekviena detale, ji gali vaizdžiai parodyti, kad ieškant leksinių šeimų etimologijos į frazeologiją visada reikia rimtai atsižvelgti, nes semantinė kaita dažnai tėra frazeologinių mikrokontekstų kristalizacija. LITERATŪRA Aleksandravičius Juozas 2011: Kretingos tarmės žodynas, sud. D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. ALEW I – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch 1–3, sudarė W. Hock, E. J. Bukevičiūtė, Ch. Schiller, R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill, D. S. Wodtko, Hamburgas: Baar Verlag, 2015. Straipsniai / Articles 21 DANIEL PETIT Berneker Erik 1896: Die preussische Sprache, Strasbūras: Karl J. Trübner. Brasche Gustav 1875: Kurzgefaßtes lettisch-deutsch und deutsch-lettisches Lexikon, Liepoja: Zimmermann. Brückner Aleksander 1877: Die slavischen Lehnwörter im Litauischen, Veimaras: H. Böhlau. BSW – Trautmann Reinhold 1923: Baltisch-Slavisches Wörterbuch, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht. Cigale Matej 1860: Deutsch-s lovenisches Wörterbuch, Liubliana: J. Blasnik. Drotvinas Vincentas (ed.) 2009: Jokūbas Brodovskis, Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum: Rankraštinis XVIII amžiaus žodynas. Dokumentinis leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių registru 1, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DTL – Sirvydas Konstantinas ³1643: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas: Dictionarium trium linguarum, red. J. Kruopas, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademijos Cetrinė biblioteka, 1979. EDBIL – Derksen Rick 2015: Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon, Leidenas, Bostonas: Brill. EDHIL – Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leidenas, Bostonas: Brill. EDSIL – Derksen Rick 2008: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon, Leidenas, Bostonas: Brill. IEW – Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bernas, Miunchenas: A. Francke. Jēgers Benjamiņš 1969: Einige baltische und slavische Verwandte der Sippe von lit. dir̃ti. – Studi Baltici 10, 63–112. Karulis Konstantinas ¹1992, ²2001: Latviešu etimoloģijas vārdnīca, Ryga: Avots. Kurschat Friedrich 1883: Littauisch–Deutsches Wörterbuch, Halė: Verlag der Buchhandlung des. Waisenhauses. LEW I – Fraenkel Ernst 1955–1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelbergas, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht. 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV The Origin of Old Prussian dūrai LIV – Lexikon der indogermanischen Verben, sudarė H. Rix, Vysbadenas: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 1998, -2001. LKŽ 2II – Lietuvių kalbos žodynas 2, 2-asis leidimas, atsak. red. J. Kruopas, Vilnius: Mintis, 1969. ME I – Mühlenbach Karl, Endzelīn Jānis 1923–1932: Lettisch-deutsches Wörterbuch 1–4, Ryga: Izglītības ministrija. MLG – Manuale Lettico-Germanicum 1–2, sudarė T. G. Fennell, Ryga: Latvijas Akadēmiskā bibliotēka. MŽ – Mažvydas Martynas 1547–1570: Gesmes Chrikščoniskas. – Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, ed. by G. Michelini, Vilnius: Mokslas. PJ I – Toporov Vladimir N. 1975–1990: Топоров Владимир Н. Русский язык. Словарь 1–5, Москва: Издательство «Наука». PKEŽ – Mažiulis Vytautas 1988–1997, 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4, 1-asis leidimas, Vilnius: Mokslas (t. 1, 1988), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2–3, 1993–1996), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4, 1997); 2-asis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Pleteršnik Maks 1894: Slovensko-Nemški Slovar 1, Liubliana: Knezoškofijstvo. SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Lietuvių kalbos etimologinis žodynas, Vilnius: Vilniaus Universitetas. Skardžius Pranas 1931: Slavų skoliniai senosios lietuvių kalbos žodžiuose, Kaunas: Akcinės „Spindulio“ bendrovės spaustuvė. Smoczyński Wojciech 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej, Krokuva: Wydaw. Uniwersytetu Jagiellońskiego. Stender Gotthard Friedrich 1789: Lettisches Lexikon. In zween Theilen abgefasset, und den Liebhabern der lettischen Litteratur gewidmet, Mintauja: J. F. Steffenhagen. Trautmann Reinhold 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmäler, Getingenas: Vandenhoeck & Ruprecht. Ulmann Carl Christian 1872: Lettisches Wörterbuch. Erster Theil. Lettisch-deutsches Wörterbuch, Ryga: Verlag von H. Brutzer & Co. Straipsniai / Articles 23 DANIEL PETIT Urbutis Vincas 1999: Daukanto paburmãi „gūviai, smarkiai“ sąsaja su padūrmu „t.p.“ platesniame žemaičių ypatingos darybos prieveiksmių fone ir dar šis tas apie pr. dūrai „baikštūs“ ir sl. *durb „kvailas; baikštus“. – Baltistica 34(2), 215–234. Senosios prūsų kalbos žodžio dūrai kilmė SANTRAUKA Tradiciškai senosios prūsų kalbos būdvardis dūrai ‘baikštus’ (= vok. scheu) yra lyginamas su slavų abstrakčiuoju daiktavardžiu *durb (rus. дурь ‘kvailumas’) ir jo būdvardiniu derivatu *durbnъ (rus. дурной́, lenk. durny ‘kvailas, beprotis’). Tačiau tiek formos, kiek ir semantinis, santykis tarp abiejų šių leksinių šeimų vis dar lieka neaiškus. Atsižvelgiant į baltiškas formas reikėtų pirmiausia atskirti baltiškos kilmės žodžius nuo slaviškų skolinių (liet. dur̃nas). Iš pirmojo žvilgsnio atrodo, kad reikšmę ‘baikštus’ turi tik baltų kalbos (s. pr. dūrai, liet. dūras) o reikšmę ‘kvailas, beprotis’ – tik slavų kalbos (rus. дýрь ir kt.). Tačiau slovėnų dūr ‘baikštus’ (XIX a.) rodo, kad reikšmę ‘baikštus’ galėjo turėti ir slavų kalbos, taigi leksinės šeimos polisemija būdinga jau baltų–slavų prokalbei. Fonetiniu atžvilgiu baltų formas galima kildinti iš nulinio laipsnio (*dūr-), o slavų formas – iš o-laipsnio (*dour-). Visos formos dažniausiai laikomos giminiškomis su veiksmažodžiu *dūr-ti (liet. dūrti, lat. durt), bet jų semantinė derivacija dar lieka nemotyvuota. Veiksmažodis *dūr-ti (liet. dūrti, lat. durt) greičiausiai kildintinas ne iš ide. šaknies *derkaip dažnai manoma (plg. gr. δέρω ‘perplėšti’, got. dis-tairan, s. sl. дьрати, rus. драть, liet. dir̃ti / derù arba dìrti / diriù, latv. dīrât), bet iš ide. šaknies *dhurh₁- (plg. het. du̯arnizi ‘sudaužo’, vedų dhūrvati ‘gadina’). Semantiniu atžvilgiu santykį tarp ‘durti’ ir ‘baikštus’ / ‘kvailas’ galima motyvuoti remiantis lietuvių frazeologizmu nudurti akis į žemę, kuriuo išreiškiama sunki psichologinė būsena. Įteikta 2021 m. liepos 16 d. DANIEL PETIT Aukštoji normalinė mokykla, 45, rue d’Ulm, 75005 Paryžius, Prancūzija [email protected] 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXXV