Latin Inscriptions on Fine Art Works of “Allegory” Genre

NATALIIA KOROLOVA Taraso Ševčenkos nacionalinio Kijevo universiteto Edukologijos ir filologijos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0001-5014-5302 Tyrimų sritis: klasikinių kalbų dėstymo metodika, antikinė kultūra, viduramžių lotynų kalba, naujoji ir šiuolaikinė lotynų kalba. OLESIA LAZER-PANKIV Taraso Ševčenkos nacionalinio Kijevo universiteto Edukologijos ir filologijos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0001-5281-5816 Tyrimų sritis: klasikinių kalbų dėstymo metodika, klasikinės kalbos, senovės graikų ir lotynų paremiologija, antikinė kultūra. DOI: doi.org/10.35321/all86-11 LOTYNIŠKI UŽRAŠAI DAILĖS KŪRINIUOSE ALLEGORIJOS ŽANRO Lotyniški įrašai alegorijos žanro vaizduojamojo meno kūriniuose ANOTACIJA The article presents the analysis of the Latin inscriptions on paintings, frescoes and engravings of the allegory genre. The sources of borrowing, functional and semantic load, as well as graphic and linguistic features of Latin inscriptions have been studied. For accompanying inscriptions, artists used phrases from the works of ancient authors, from the Bible, from the works of contemporaries and original phrases, the authorship of which could not be established. Analysis of the linguistic and graphic features of Latin inscriptions on fine art works of allegory genre revealed a number of changes typical of the language practice of the time. The vast majority of them were caused by the processes that took place in late Latin, early medieval Latin and were partly attested by ancient grammars. The 258 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre užrašai skiriasi pateikimo forma (poetine ir prozine) bei apimtimi (nuo vieno žodžio iki išsamių paaiškinimų), kuri priklauso nuo jų funkcinės paskirties. RAKTINIAI ŽODŽIAI: alegorijos žanras, lotyniški įrašai, funkciniai ypatumai, skolinimosi šaltiniai, kalbiniai ypatumai, grafiniai ypatumai. ANOTACIJA Straipsnyje analizuojami alegorijos žanro paveiksluose, freskose ir raižiniuose naudojami lotyniški įrašai. Tiriami lotyniškų įrašų skolinimosi šaltiniai, funkcinis ir semantinis krūvis, grafiniai ir kalbiniai požymiai. Meno kūrinius papildančius įrašus sudaro frazės iš antikos autorių darbų, Biblijos, autorių gyvenamojo laikotarpio darbų, o taip pat originalios frazės, kurių autorystės nustatyti nepavyko. Alegorijos žanro vaizduojamojo meno kūriniuose panaudotų lotyniškų įrašų kalbinių ir grafinių požymių analizė atskleidė daug pokyčių, būdingų konkretaus laikotarpio kalbai. Daugumą pokyčių nulėmė procesai, vykę vėlyvojoje lotynų kalboje, ankstyvųjų viduramžių lotynų kalboje ir iš dalies paliudyti antikos laikų gramatikose. Įrašai skiriasi ir pateikimo forma (poezija ir proza), ir apimtimi (nuo vienažodžių iki detalių paaiškinimų), kuri priklauso nuo jų funkcinio krūvio. ESMINIAI ŽODŽIAI: alegorijos žanras, lotyniški įrašai, funkciniai požymiai, skolinimosi šaltiniai, kalbiniai požymiai, grafiniai požymiai. ĮVADAS Alegorija nuėjo ilgą raidos kelią ir organiškai persikėlė į įvairias kultūros sritis. Alegorijos žanras aptinkamas literatūroje, muzikoje, skulptūroje, taip pat vaizduojamajame mene. Žodis „alegorija“ kilęs iš graikų kalbos ἀλληγορία (ἄλλος kitas + ἀγορεύω kalbėti). Tai užmaskuota, vaizdinga kalba, vienas iš estetinio tikrovės suvokimo būdų, kai objektų ir reiškinių vaizdiniai perteikiami per vaizdą, grindžiamą alegorija. Dažniausiai vaizduojamosios alegorijos vaizduoja abstrakčias sąvokas, tipiškus reiškinius, personažus, mitologinius veikėjus – tam tikro jiems priskirto alegorinio turinio nešėjus. Alegorija gali būti vieno siužeto susietų vaizdų seka. Mūsų tyrimo objektas – lotyniški įrašai alegorijos žanro paveiksluose, freskose ir graviūrose. Alegorijos žanro. Tyrimo dalykas – skolinimosi šaltiniai, funkcinė ir semantinė apkrova, taip pat lotyniškų įrašų grafiniai ir kalbiniai ypatumai. Tyrimo tikslas – pagal teminį principą sugrupuoti, išanalizuoti ir aprašyti alegorinio žanro meno kūriniuose esančius lotyniškus užrašus bei jų funkcinius, kalbinius ir grafinius ypatumus. Straipsniai / Articles 259 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV į lingvistiką. Tikslo siekimas apima šiuos uždavinius: 1) surinkti duomenis ir sudaryti dailės kūrinių, priklausančių allegory žanrui ir turinčių lotyniškų įrašų, imtį; 2) nustatyti įrašų funkcinius ir semantinius ypatumus; 3) nustatyti įrašų šaltinius; 4) išanalizuoti jų kalbinius ir grafinius ypatumus. Lotyniški įrašai buvo naudojami įvairių žanrų ir krypčių (religinės, mitologinės dailės, portretų, vanitas žanro kūrinių ir kt.) dailės kūriniuose. allegory žanras nėra išimtis: šio žanro freskose, graviūrose ir paveiksluose lotyniški įrašai gana dažni, o be teisingo šių įrašų interpretavimo atvaizdo suprasti kartais neįmanoma arba jis suprantamas klaidingai. Šiuolaikiniams žiūrovams situaciją dar labiau apsunkina tai, kad kai kurie šio žanro paminklai išlikę prastos būklės. Deja, neteisingai perskaitoma ir dėl to klaidingai interpretuojama kai kurių įrašų ne tik mėgėjų meno svetainėse, bet net ir gerą reputaciją turinčių muziejų bei galerijų oficialiuose kataloguose. Būtent tinkamo interpretavimo, taip pat teisingo lotyniškų įrašų iššifravimo ir eksplikavimo poreikis lemia tyrimo aktualumą, ypač atsižvelgiant į nepakankamą jų ištirtumą ir apibendrinamojo darbo, skirto lotyniškų įrašų, esančių paveiksluose, freskose ir graviūrose, priklausančiuose allegory žanrui, jų turiniui, šaltiniams, kalbos ypatybėms, funkcinei paskirčiai ir kt., nebuvimą. Šiame tyrime taikytas naujas požiūris į alegorinio žanro kūrinių aprašymą, atsižvelgiant į vaizduojamojo meno ir jo žodinės raiškos sinkretizmą. 1. METODOLOGIJA Tyrimas grindžiamas fundamentiniais dailėtyros mokslo darbais, taip pat atskirais straipsniais ir monografijomis (Bailey 2012; Bayer 2009; Gombrich 2018; Hall 2018; Honour & Fleming 2005; Smith & Steinhoff 2012; Stokstad 2008; Syson 2007; Thuillier 2002). Dabartiniuose allegory žanro tyrimuose išryškinama atskirų tapybos mokyklų veikla ir konkrečių meistrų kūryba, tačiau pagrindinis tyrėjų dėmesys skiriamas neverbaliniam paveikslų lygmeniui (Bellanti 2006; Cheney 2017; Dessi 2007; Filippetti 2002; Frojmovič 1996; Jenkins 1972; Nordenfalk 1985; Pfeiffer 1975; Serebrennikov 1986; Tucker 2015; Veldman 1980 ir kt.). Nepaisant to, kad mūsų tyrime analizuoti įrašai buvo minimi įvairiuose leidiniuose, jie netapo specialaus tyrimo objektu. Vis dėlto toks akcentas atrodo pagrįstas ir naudingas, nes įrašai dažnai yra neatsiejama kūrinio dalis, paaiškinanti atvaizdus arba patikslinanti jų turinį. 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Tyrimo duomenų atrankos šaltinis (būtent tapybos kūriniai, graviūros ir freskos alegorijos žanro) buvo informaciniai leidiniai ir didelių muziejų kolekcijų katalogai, kuriuose pateikiama išsami faktinė informacija apie meistro kūrinį, internetiniai muziejų katalogai,1 taip pat WikiArt, DeviantArt ir GettyImages svetainėse pateikta medžiaga. Tyrimui atlikti buvo sudaryta reprezentatyvi alegorinio žanro tapybos kūrinių, freskų ir graviūrų su lotyniškais įrašais imtis, leidžianti daryti tam tikras išvadas ir apibendrinimus apie visą žanrą. Pagrindiniai atrankos kriterijai buvo tematinis, chronologinis ir geografinis, todėl buvo atsižvelgta į skirtingų laikotarpių ir teritorinės priklausomybės sakralinės bei pasaulietinės tematikos kūrinius. Taip pat buvo atsižvelgta į teksto turinio išsamumą, rišlumo laipsnį (teksto ir vaizdo koreliaciją), informatyvumą, dydį ir kt. Taigi buvo atrinkti 231 alegorinio žanro kūriniai, sukurti 14th–20th amžiais. Lyginamajai analizei buvo panaudotos kai kurios alegorijos lotyniškais pavadinimais, neturinčios įrašų (Edwardo Burne’o-Joneso Astrologia; Maarteno van Heemskercko Iustitia; Albrechto Dürerio Prudentia ir Sol Iustitiae; Franzo von Stucko Amor Imperator; Lucaso Cranacho Melancholia), taip pat rankraščių ir senųjų spaudinių iliustracijos (The Four Horsemen of the Apocalypse Šventojo Severio Apokalipsėje; The Septem Liberales Artes, Francio Cleyno ir kt.). 2. TEORINIS PAGRINDAS: ALEGORIJOS ŽANRO SUSIFORMAVIMO ISTORIJA Alegorija pradeda savo ilgą kelionę senovės graikų literatūroje VIth a. pr. Kr. kaip alegorinis poezijos – Homero epinių kūrinių (visų pirma, Regijo Teageno ir Syro Ferekido) – aiškinimas (Domaradzki 2017: 303–306). Alegorezė yra interpretacijos technika, atskleidžianti paslėptą (t. y. „alegorinį“) kūrinio turinį. Graikų filosofas Kleantas (III a. pr. Kr. vidurys) buvo pirmasis, pavartojęs terminą ἀλληγοριακῶς (Robins 2013: 28); Demetrijus iš Falerono (apie 355–283 m. pr. Kr.) vartojo terminą ἀλληγορία: „νῦν δὲ ὥσπερ συγκαλύμματι τοῦ λόγου τῇ ἀλληγορίᾳ κέχρηται· πᾶν γὰρ τὸ ὑπονοούμενον φοβερώτερον, καὶ ἄλλος εἰκάζει ἄλλο τι· ὁ δὲ σαφὲς, καὶ φανερόν, καταφρονεῖσθαι εἰκός, ὥσπερ 1 British Museum, Galleria Borghese, Louvre Museum, Metropolitan Museum of Art, Prado Museum, State Hermitage Museum, State Tretyakov Gallery, Uffizi Gallery, Vatican Museums, etc. Straipsniai / Articles 261 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV τοὺς ἀποδεδυμένους” (Panaudotoje frazėje kalbėtojas tarsi apgaubė savo žodžius alegorija. Kiekvienas miglotai užuominomis kalbantis posakis kelia didesnį siaubą, o skirtingi klausytojai jo prasmę aiškina įvairiai. Kita vertus, aiškūs ir paprasti dalykai linkę būti niekinami, kaip ir žmonės, kai nuo jų nuimami drabužiai) (Dem. Phal. Eloc. 2. 100). Heraclitus Grammaticus (1st mūsų eros amžius) savo traktate Quaestiones Homericae, aiškindamas dievų atvaizdą, pateikia alegorijos paaiškinimą: „ὁ γὰρ ἄλλα μὲν ἀγορεύων τρόπος, ἕτερα δὲ ὧν λέγει σημαίνων, ἐπωνύμως ἀλληγορία καλεῖται“ (juk tropas, kuris sako viena, bet reiškia ką kita, būtent dėl to vadinamas „alegorija“) (Heraclit. QH 5.2). Graikų praktikuotas alegorinis mitų apie dievus aiškinimas plačiai paplito Romoje. Aelius Donatus veikale Ars Grammatica pateikia tokį alegorijos apibrėžimą: „Allegoria est tropus, quo aliud significatur quam dicitur“ (Alegorija yra figūra, reiškianti ką kita, nei sako) (Donat. Ars gram. 3. 6). Panašus apibrėžimas randamas Isidoro iš Sevilijos (560–636) veikale: „Allegoria est alieniloquium. Aliud enim sonat, aliud intelligitur“ (Alegorija yra kitakalbystė, nes tariama viena, o suprantama kita) (Isid. Orig. 1.22), taip pat Mariaus Plotijaus Sacerdōs (3rd mūsų eros amžius) veikale: „aliud significans quam continetur in verbis“ (reiškianti ką kita, nei slypi žodžiuose) (Sacerd. Ars gram. 1. 149–153). Nepaisant to, kad alegorija atsirado literatūroje ir mitologijoje, ji buvo įkūnyta tapyboje, skulptūroje ir architektūroje. Alegorija tapyboje ir skulptūroje – tai figūra arba grupė, vaizduojanti abstrakčią idėją ar veiklos sritį ir turinti pastovių „iškalbingų“ atributų (Krasnova 2002: 10–11). Alegorija yra ženklo tipas, tiesiogine analogija užmezgantis ryšį tarp atvaizdo ir reikšmės; ji neapima daugialypių turinio sluoksnių, kurie palaipsniui atsiskleidžia, kaip simbolyje. Alegorija vaizduojamajame mene – tai meninis vaizdas su potekste, paslėptą reikšmę turintis atvaizdas, kuriuo galima perteikti įvairias abstrakčias sąvokas, idėjas ir gyvenimo vertybes, išreikšti asmeninę nuomonę ar paliesti draudžiamas temas dėl jo „didžiulės galios iliustruoti sudėtingas idėjas ir sąvokas taip, kad jos būtų lengvai suprantamos ir apčiuopiamos žiūrovams, skaitytojams ar klausytojams“ (Art Terms, n.d.). alegorijos žanras vaizduojamajame mene atsirado senovėje. Graikų menininkai naudojo suasmenintas abstrakcijas vidiniams procesams, emocijoms ir būsenoms, tokioms kaip pyktis ar pavydas, kurių jie dar negalėjo išreikšti veido išraiškomis ir gestais. Helenizmo ir Romos laikotarpiais dieviškosios būtybės buvo apdovanojamos tam tikru būdingu atributu arba net pakeičiamos alegorija. Nuo tada buvo alegorizuojamos ne 262 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre tik būsenos ir jausmai, bet ir valstybiniai bei politiniai procesai: laisvė, valdžia, teisingumas ir kt. Viduramžiais alegorija tarnavo moraliniams ir teologiniams tikslams. Šiuo laikotarpiu dažniausiai buvo vaizduojamos dorybes ir ydas įkūnijančios figūros. Renesanso vaizduojamajame mene moralinių alegorijų vaizdavimas sekuliarizuojamas; jos pripildomos humanistinio turinio. Personifikacijos perteikiamos per intelektines savybes, mokslus, pasaulio aspektus, planetas ir kt., t. y. per tuos vaizdus, kuriuose alegorinis raktas atskleidžia bendrąsias sampratas apie pasaulį ir žmogaus vietą jame. Baroko meno stiliaus laikotarpiu menininkai, remdamiesi senosiomis tradicijomis, kūrė alegorinio turinio kupinus kūrinius, tarsi mėgindami brėžti paraleles tarp praeities ir ateities. Laisvai vienoje vaizdinėje erdvėje derindami istorinius ir mitologinius personažus, pagoniškus ir krikščioniškus vaizdinius, autoriai kūrė naujus semantinius ryšius, aliuzijas, ideologinę potekstę. Tokioms kompozicijoms reikia išsilavinusio, intelektualaus žiūrovo, tačiau kartais jos būna tokios painios, kad prie jų pridedami užrašai, paaiškinimai ir net atskira programa, pateikta literatūrine, poetine forma (Vlasov 2008: 242). Dėl to susiformavo ištisa alegorinių ženklų ir atvaizdų doktrina. Vaizduodami abstrakčias figūras, atstovaujančias dorybėms, trūkumams, jausmams ir kt., menininkai rėmėsi tokiais leidiniais kaip Andrea Alciato Emblematum Liber (1531) arba Cesare Ripa Iconologia (pirmasis leidimas 1593 m. ir vėlesni). Be to, buvo atskirų moralinėms ir etinėms temoms skirtų patarlių rinkinių, lydėjusių abstrakčius atvaizdus. Tarp reikšmingiausių rinkinių yra Adagia Collectanea (1500) ir Adagiorum Chiliades (1508), sudaryti Roterdamo Erasmo. Taip pat labai populiarūs užrašai buvo eilėraščiai, vėliau įtraukti į Anthologia Latina². Neoklasicizmo teorijos pradininkas Johannas Joachimas Winckelmannas, pirmasis ištyręs alegorijos reikšmę vaizduojamajame mene, skirsto alegorijas į du tipus: didingąsias ir paprastesnes. Pirmajai kategorijai priskiriami paveikslai, kuriuose slypi paslėpta senovės mitų ar filosofijos reikšmė. Antrajai kategorijai priskiriami paveikslai, kurių reikšmės geriau žinomos, pavyzdžiui, dorybių ir ydų personifikacijos. Kalbėdamas apie tai, kad kiekvienoje alegorijoje esama kažko paslaptingo ir ne visiems prieinamo, J. J. Winkelmannas prieštaravo pernelyg dideliam susižavėjimui ja. Jis priekaištavo tiems, kurie bandė padaryti ją didaktiškesnę, užrašuose nurodydami tai, ką ² Anthologia Latina – tai nedidelės apimties senovės lotynų eilėraščių rinkinys, kurį 1869–1879 m. išleido vokiečių filologas Alexander Riese. Vertingiausia Anthologia Latina dalis paimta iš vadinamojo Codex Salmasianus (VIII a.). Viduramžiais šių eilėraščių sąrašai buvo plačiai žinomi ir įtraukiami į įvairius rinkinius. Straipsniai / Articles 263 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV paveikslai reiškė ir ko jie nereiškė, taip pat ragino mokytis iš senovės menininkų, kurie dažniausiai paaiškindavo savo paveikslus tokiais ženklais, kurie buvo būdingi tik vienam konkrečiam dalykui ir niekam kitam (Winckelmann 1935: 163–170). Arthur Schopenhauer pažymi, kad „alegorinis paveikslas [...]? vienu metu atlieka du tikslus: išreiškia sąvoką ir išreiškia idėją. Tik pastarasis gali būti meno kūrinys; kitas yra svetimas tikslas, žaisminga pramoga – priversti paveikslą tuo pat metu tarnauti kaip užrašui“ (Schopenhauer 2021: 232). Kiti darbai (Γιαγζόγλου 2001; Katzenellenbogen 1939; Mertens 2015; Michel 1987; Spanily 2010; Vandendorpe 1999; 2005; Warncke 2005; Whitman 2000; Zlatar 1997 ir kt.) taip pat buvo skirti alegorijos ypatumams. 3. UŽRAŠŲ FUNKCINĖS IR SEMANTINĖS CHARAKTERISTIKOS Meninio mąstymo alegorija persmelkia visų stilių ir krypčių meną, alegoriniai vaizdai aptinkami įvairių žanrų kūriniuose – religiniuose ir mitologiniuose, natiurmortuose, peizažuose ir kt. Jie pirmiausia buvo skirti išsilavinusiems žmonėms, gebantiems atpažinti slaptą turinį, paslėptą žmonių, gyvūnų, daiktų ar atributų, lydinčių pagrindinius drobės veikėjus, atvaizduose. Visi alegorinės drobės elementai buvo „žodžiai“. Tuo pat metu piešinius ir graviūras lydinčių įrašų klausimui reikia skirti ypatingą dėmesį, nes dažnai būtent jų padedamas atskleidžiamas vaizdas, kurį pagal jo atributus sunku suprasti. Įrašai (vadinamieji tituli), kurių ištakos siejamos su aiškinamaisiais įrašais ant įvairių antikos objektų, sudaro vienovę su alegorinio paveikslo elementais: jie paaiškina arba komentuoja vaizdą ir padeda vaizdinį paveikslą paversti verbaliniu paveikslu. Kaip nurodo Vandendorpe, ypač „malonumas, kurį šie paveikslai turėtų teikti, gimsta iš pavaizduotų atributų ir abstrakčios sąvokos, pažymėtos įrašu, atitikimo [...]. Alegorija tampa aiški tik tada, kai, radę raktą, padedantį perskaityti virš paveikslo esantį įrašą, iššifruojame įvairius simbolius, susiedami juos su metaforinėmis išraiškomis, pasiskolintomis iš kasdienės kalbos“ (Vandendorpe 2005: 31–32). Pavyzdžiui, vaizdo, kuriame pavaizduota paprasta mergina su rankoje laikomu veidrodžiu, sėdinti ant akmeninio suolelio rudens popietę, esmę atskleidžia įrašas MELANCHOLIA (Melancholia by Arnold Böcklin). Miniatiūroje The Four Horsemen of the Apocalypse (Apocalypse of St. Sever puslapiuose 108v ir 109r) raitelį, vaizduojantį Mirtį, galima atpažinti tik pagal įrašą mors 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre virš jo galvos. Ticianas viršuje The Allegory of Age Governed by Prudence patalpino įrašą: EX PRAETERITO PRAESENS PRVDENTER AGIT, NI FVTVRVM ACTIONEM DETRIPET (From the experience of the past, the present acts prudently, lest it spoil future actions³), kuris yra raktas į šio paveikslo alegorijos iššifravimą: patarimas veikti apdairiai ir atsargiai, perduodant šią patirtį savo palikuonims. Alegorijos allegory žanro paveikslų vaizdavimo objektai apėmė dorybes ir ydas (89), mokslus ir meną (68), taip pat bendras idėjas apie pasaulį ir žmogaus vietą jame: intelektines savybes, jausmus, metų laikus ir kt. (74) (1 pav.). Tai galėjo būti paveikslų ciklai (pvz., The Four Monarchies, Etienne’o Delaune’o; Series The Four Temperaments, Seasons and Planets, Maarten van Heemskercko), taip pat pavieniai atvaizdai (Allegory of Transience, Jano van den Hoecke’s; Allegory of Celestial Love, Sodomos). 1 pav. Lotyniškų įrašų temos alegorijos žanro meno kūriniuose (proc.) Abstrakčius personažus, dažniausiai vaizduojamus alegorinio žanro meno kūriniuose, sudaro dorybes arba ydas įkūnijančios figūros (89). Hall pažymi, kad „idėją personifikuoti abstrakčią sąvoką žmogaus (paprastai moters) figūra ankstyvoji Bažnyčia perėmė iš klasikinės antikos; Bažnyčia ją naudojo moralinei pamokai perteikti, vaizduodama dorybių ir ydų konfliktą“ (Hall 2018: 347). Septynių pagrindinių krikščioniškųjų dorybių ciklas (trys „teologinės dorybės“, t. y. tikėjimas, viltis ir meilė (I Cor. 13:13), ir keturios „kardinalinės dorybės“, t. y. teisingumas, protingumas, tvirtumas ir susivaldymas), kartais ³Čia ir toliau pateikiami vertimai paimti iš specializuotų interneto svetainių ir muziejų internetinių katalogų. Straipsniai / Articles 265 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV suporuotas su atitinkamomis ydomis, buvo plačiai vaizduojamas viduramžių skulptūroje ir freskose. Dorybių ir ydų atvaizdus dažniausiai lydėjo vieno žodžio tituli, padedantys atpažinti atvaizdą: SPES, COGNICIO, PRVDENCIA, TEMPERANCIA, FIDES, IVSTICIA, CHARITAS, PACIENTIA, FORTITUDO, OBEDIENTIA, HVMILITAS, ARDOR, IMMUNDITIA, GULA, ACCIDIA, LVXVRIA, SVPERBIA, IRA, INVIDIA, AVARICIA ir kt. (pvz., St. Francis Cycle pagal Giotto; Cognition and the Seven Virtues pagal Hans Sebald Beham; The Seven Virtues pagal Francesco Pesellino; The Virtues and Vices pagal Heinrich Aldegrever; The Seven Christian Virtues pagal Master IB; The Seven Virtues pagal Lucas van Leyden; The Seven Deadly Sins and the Four Last Things pagal Hieronymus Bosch). Kartais dailininkai paįvairindavo tituli epitetais: FIDES RECTA, CARITAS CONSVMMATA (Allegory of Faith, Allegory of Charity pagal Pietro di Francesco degli Orioli). Platių komentarų praktika taip pat buvo plačiai paplitusi. Jie dažnai tiesiog lydėdavo alegorines figūras ir neturėdavo tiesioginio ryšio su piešinių vaizdine struktūra, pvz., The Vices and the Virtues pagal Pieter Bruegel the Elder. Kita vertus, Giotto atskleidžia atvaizdo ir įrašo atitiktį. Allegories of Seven Virtues and Vices Scrovegnio koplyčioje turi trumpus tituli ir išsamius komentarus, iliustruojančius atvaizdą, daugiausia dėmesio skiriant pateiktų alegorijų charakteristikoms ir veiksmams. Garofalo Senojo ir Naujojo Testamento alegorijoje yra daug įvairaus dydžio, daugiausia nominacinių ir informacinių įrašų: PARADISVS, ECCLESIA CRISTI, INICIAT, PVRGAT, PERFICIT, SINAGOGA, TEMPLVM SALOMONIS, INFERNVS ir kt. Hanso Holbeino Jaunesniojo Senojo ir Naujojo Testamentų alegorijoje pateiktame Biblijos aiškinime taip pat yra daug panašaus turinio įrašų, visų pirma: GRATIA, LEX, PECCATVM, MORS, MYSTERIVM IVSTIFICATIONIS, ESAYAS PROPHETA, HOMO, IOANNES BAPTISTA, AGNVS DEI, IVSTIFICATIO NOSTRA, VICTORIA NOSTRA. Sodomos Dangiškosios meilės alegoriją galima interpretuoti kaip dangiškąją meilę, pranokstančią žemiškąją. Paveiksle moteris pila vandenį iš ąsočio į aukurą, ant kurio yra įrašas STINSI TERENAS (Užgesinau žemę). Už jos matome tabula ansata su įrašu CELESTES (Dangiškoji). Taip pat pateiksime su pasaulietinėmis temomis susijusių alegorijų pavyzdžių. Čia taip pat svarbus dorybių ir ydų vaizdinys (15). Sienos Palazzo Pubblico salę puošia Ambrogio Lorenzetti freskos The Allegory of Good and Bad Government. Blogą valdžią 266 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre reprezentuoja tokios alegorijos: TYRANNIDES,⁴ AVARITIA, SVPERBIA, VANA GLORIA, CRVDELITAS, PRODITIO, FRAVS, FVROR, DIVISIO, G VERRA, IVSTITIA. Gerą valdžią lydi FIDES, CARITAS, SPES, IVSTITIA, TENPERANTIA, MAGNANIMITAS, PRVDENTIA, FORTITVDO, PAX, SAPIENTIA, CONCORDIA (Vasari 1878: 527–535). Sienos Palazzo Pubblico lubas puošia trys Domenico Beccafumi ciklo Political Virtues freskos su lotyniškais tituli: CONCORDIA, IUSTICIA, CARITAS. Viršutiniame kairiajame Paolo Veronese The Choice Between Virtue and Vice kampe yra įrašas: HONOR ET VIRTVS POST MORTEM FLORET (Honor and virtue flourish after death). Daugelis kitų meistrų taip pat gvildeno dorybių ir ydų temą. Didžiojoje daugumoje tokių paveikslų yra tik lotyniški tituli (pvz., Modestia et Vanitas, Giovanni Volpato; Fortuna, Hans Sebald Beham ir kt.). Populiarūs vaizdavimo objektai buvo vadinamieji „Liberal Arts“ (56), kurių sąrašas (trivium (gramatika, dialektika ir retorika) ir quadrivium (aritmetika, geometrija, astronomija ir muzika)) susiformavo klasikinėje antikoje, pvz., The Seven Liberal Arts, Francesco Pesellino kūrinys su lotyniškais tituli ARISMETRICA, ASTROLOGIA, GEOMETRIA, GRAMMATICA, LOGICA, MVSICA, RHETHORICA; The Liberal Arts, Georgo Penczo kūrinys: ARITHMETRIA, ASTROLOGIA, DIALECTICA, GEOMETRIA, GRAMMATICA, MVSICA, RHETHORICA. Tą pačią seriją sudaro Hanso Sebaldo Behamo ir Hendricko Goltziuso graviūros The Seven Liberal Arts; Gentile da Fabriano freskos Liberal Arts ir Planetų salėje. Kai kur alegorinį įkūnijimą įgavo ir kiti mokslai bei menai: HISTORIA, Nikolaoso Gyzio kūrinys, užrašas paveiksle šalia figūros: HISTORIA, užrašas išskleistoje knygoje: ARTIBUS. Priešingai nei pirmiau pateikti tradiciniai pavyzdžiai, Pieterio Bruegelio Vyresniojo alegorija The Ass at School kupina sarkazmo. Dailininkas pašiepia savo tautiečių norą mokytis: PARISIOS STOLIDVM SI QVIS TRANSMITTAT ASELLVM SI HIC EST ASINVS NON ERIT ILLIC EQVVS (Jei nusiųsi kvailą asilą į Paryžių, jei čia jis yra asilas, ten jis nebus arklys). Johanneso Vermeerio The Allegory of Painting pateikiama įdomi ir svarbi informacija apie to meto realijas: paveiksle esančią sieną puošia didelis žemėlapis su lotynišku įrašu: NOVA XVII PROVINCIARUM GERMANIAE⁵ INFERIORIS DESCRIPTIO ET ACCURATA EARUNDEM... ⁴ Kai kuriuose tyrimuose ir kataloguose pateikiamas variantas TYRAMMIDES. Mūsų nuomone, taisyklinga rašyba yra TYRANNIDES. ⁵ Kai kuriuose tyrimuose ir kataloguose pateikiamas variantas GERMAINIAE. Mūsų nuomone, teisinga rašyba yra GERMANIAE. Straipsniai / Articles 267 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV DE NOVO EMENDATA... RECTISSIME EDITA PER NICOLAUM PISCATOREM. Šį žemėlapį Vischeris išleido 1636 m. (Welu 1978: 9). Alegorijose taip pat buvo įasmenintos senovėje išdėstytos žmogaus psichinės ir fizinės sandaros idėjos, pateiktos keturių temperamentų forma: The Four Complexions Georgo Penczo; The Four Temperaments Maarteno van Heemskercko ir kt. Penkių pojūčių tema pirmą kartą pasirodė ankstyvaisiais viduramžiais ir tradiciškai buvo vaizduojama penkių skirtingų gyvūnų, kurių jutimai labiau išvystyti nei žmonių, pavidalu (pvz., Penczo, Delaune’o, Dregerio graviūros). Pasak Veldmano, senovėje metų laikai dažnai buvo vaizduojami personifikuotai, o „iš pradžių jie buvo pateikiami kaip moteriškos figūros, horae, ir turėjo daugiau ar mažiau pastovius atributus“ (Veldman 1980: 151). Pieter Bruegel the Elder (The Seasons) ir Maarten van Heemskerck (The Seasons and Planets) nagrinėjo metų laikų temą. Vienas iš populiarių alegorinės tapybos herojų taip pat buvo mirties įvaizdis (pavyzdžiui, Hans Holbein the Younger graviūra The Child and Death; Bernardino Passeri Allegory of the End of Man’s Life; Conrad Meyer Allegory of the Transience of Life; Juan de Valdes Leal Allegory of Death). Šie paveikslai glaudžiai susiję su vanitas žanru (Lazer–Pankiv 2021). 4. LOTYNIŠKŲ ĮRAŠŲ KALBINIAI IR GRAFINIAI YPATUMAI 4.1. Kalbiniai ypatumai6 Atskirų raidžių ir raidžių junginių tarimo skirtumų išnykimas, menkas lotynų kalbos gramatikos ir etimologijos išmanymas lėmė šias klaidas. Nenuoseklus digrafų vartojimas, ypač raidės e vartojimas vietoj ae, oe: PENITENTIA (POENITENTIA) (St. Francis Cycle by Giotto); PATRIE (PATRIAE) (Political Virtues by Domenico Beccafumi); PRESENTATVR (PRAESENTATVR) ir VITE (VITAE) (Allegory of Old and New Testament by Garofalo); PRECIPITAVIT (PRAECIPITAVIT), HEC (HAEC), OBEDIENTIA (OBOEDIENTIA), CELIS (COELIS) (Allegories of Seven Virtues and Vices by 6 Šie pokyčiai būdingi vėlyvajai ir viduramžių lotynų kalbai (žr. Niedermann 1997; Stolz 1966; Weiss 2009 ir kt.). 268 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Giotto). Pažymėtina, kad šis procesas prasidėjo klasikiniu laikotarpiu ir iš pradžių buvo laikomas kaimiškojo tarimo požymiu: „ac rustici pappum Mesium, non Maesium, a quo Lucilius scribit: Cecilius pretor ne rusticus fiat“ (Varro LL 7.97); „in Latio rure edus qui in urbe, ut in multis a addito aedus“ (Varro LL 5.97). Raidės e vartojimą vietoj ae taip pat liudija vulgariosios Pompėjos tarmės įrašai: letus, etate, tabule, que ir kt. Tuo pat metu digrafai atsiranda ten, kur jie nebuvo etimologiškai pagrįsti (hiperkorekcijos reiškinys): EFFOEMINAT (EFFEMINAT); CAETERAQUE, CAETEROS et CAETERI (CETERAQUE, CETEROS, CETERI) (The Vices and the Virtues by Pieter Bruegel the Elder). Raidžių junginių ti ir ci prieš kitą balsę pakeičiamumas dėl jų vienodo tarimo. Paprastai ti buvo keičiama į ci: Avaricia (Avaritia) (The Seven Deadly Sins and the Four Last Things by Hieronymus Bosch); IVSTICIA (IVSTITIA) (The Vices and the Virtues by Pieter Bruegel the Elder and The Knowledge of God and the Seven Cardinal Virtues by Hans Sebald Beham); COGNICIO (COGNITIO), PRVDENCIA (PRVDENTIA), TEMPERANCIA (TEMPERANTIA) (The Knowledge of God and the Seven Cardinal Virtues by Hans Sebald Beham), PACIENTIA (PATIENTIA) (Virtues and Vices by Hans Sebald Beham and Heinrich Aldegrever). Kartais ci pakeičiama į ti: SPETIALI (SPECIALI) (Allegories of Seven Virtues and Vices by Giotto). Raidė k, kuri yra grafinis garso |k| variantas, dažnai lygiagrečiai vartojama su raide c to paties vardo rašyboje⁷: KASTITAS (CASTITAS) (Cycle of Frescoes of the Life of Saint Francis by Giotto), Karitas (Caritas) ir KARITATIS (CARITATIS) (Allegories of Seven Virtues and Vices by Giotto). Nenuoseklumas rašant raides e–i, o–u, a–e: BENIVOLENTIA (BENEVOLENTIA) (Politinės dorybės, Domenico Beccafumi); VVLNARASTI (VVLNERASTI) (Senojo ir Naujojo Testamento alegorija, Garofalo); MELENCOLIA (MELANCHOLIA) (Albrechto Dürerio Melencolia I); IOCVNDITATE (I V C V N D I T A T E) (Septynių dorybių ir ydų alegorijos, Giotto); MONDVS (MVNDVS) (Senojo ir Naujojo Testamento alegorija, Garofalo). Šis procesas, be kita ko, atsispindi Rafaelio freskoje Filosofija Stanza della Segnatura: žodis CAVSARVM iš pradžių buvo parašytas su O – CAVSAROM. Graikų aspiratų φ (=ph), χ (=ch), θ (=th) ir ρ (=rh) pakeitimas lotyniškais monografiniais atitikmenimis f, c, t, r: CRISTI (CHRISTI) (Alegorija ⁷ Klasikinėje lotynų kalboje raidė k vartojama daug rečiau nei raidė c ir išlaikoma kaip archaizmas žodžio pradžioje prieš a. Straipsniai / Articles 269 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV Senasis ir Naujasis Testamentas (Garofalo); MELENCOLIA (MELANCHOLIA) (Melencolia I (Albrechto Dürerio); COLERICVS (CHOLERICUS), COLERA (CHOLERA), MELANCOLICVS (MELANCHOLICUS), MELANCOLICI (MELANCHOLICI), FLEGMATICVS (PHLEGMATICVS), FLEGMATICI (PHLEGMATICI) (Penki pojūčiai (Georgo Penczo). Tuo pat metu vis labiau plinta kita su hiperkorekcija susijusi tendencija – raidė h atsiranda ten, kur jos vartojimas etimologiškai nepateisinamas: CHARITAS (CARITAS) (Ydos ir dorybės (Pieterio Bruegelio Vyresniojo), Septynios dorybės (Francesco Pesellino), Dievo pažinimas ir septynios pagrindinės dorybės (Hans Sebald Beham); TERRHENORVM (TERRENORVM), SATHAN (SATAN) (Septynių dorybių ir ydų alegorijos (Giotto); ATHLAS (ATLAS) Septyni laisvieji menai (Monogramisto B.). Žodyje RETHORICA (RHETORICA) yra dvi klaidos cikle Septyni laisvieji menai (Francesco Pesellino). Dvigubųjų priebalsių rašybos supaprastėjimas dėl laikui bėgant įsitvirtinusio reguliaraus jų tarimo: COMVТATIVA (COMMVTATIVA) (Geros valdžios alegorija (Ambrogio Lorenzetti); GRAMATICA (GRAMMATICA) (Septyni laisvieji menai (Monogramisto B.). Tarimo nediferencijavimas taip pat lemia sudėtinio junginio exs > ex supaprastėjimą: EXІSTO (EXSISTO) (Ydos ir dorybės (Pieterio Bruegelio Vyresniojo). Nosinio priebalsio disimiliacija prieš lūpinį mp > np; mb > nb: TENPERANTIA (TEMPERANTIA) (Geros valdžios alegorija (Ambrogio Lorenzetti); ANBVLATE (AMBVLATE), COLVNBA (COLUMBA) (Senojo ir Naujojo Testamento alegorija (Garofalo). Raidės y pakeitimas raide i dėl to, kad abi raidės buvo tariamos kaip |i|: LINX (LYNX) (Penki pojūčiai (Georgo Penczo). Gomurinių sprogstamųjų priebalsių asimiliacija į dantinius sprogstamuosius priebalsius: ct > (tt) > t: AVТOR (AVCTOR) (The Seven Liberal Arts by Monogrammist B); OLFATVS (OLFACTVS) (The Five Senses by Georg Pencz). Šį reiškinį patvirtina Appendix Probi: „auctor non autor, auctoritas non autoritas“ (GL 4.198.30). Reguliarus raidės p įterpimas tarp dviejų nosinių garsų: DAMPNATI (DAMNATI) (Allegories of Seven Virtues and Vices by Giotto). Graviūroje Fortitudo (The Four Cardinal Virtues by Lucas van Leyden) galima įžvelgti autoriaus gimtosios kalbos įtaką žodžio VORTITVDO (FORTITVDO) rašybai. Taip pat pasitaiko sinkopės formos klaidų (be atitinkamų simbolių, kuriuos galima rasti toliau, skyriuje Graphic features): PAUP(ER)TAS, PENTĒ(N)TIA (Cycle of Frescoes of the Life of Saint Francis by Giotto); TENPER(AN)TIA (Allegories of Seven Virtues and Vices by Giotto); CORON(A)BERIS (Allegory of Old and New Testament by Garofalo). 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Graviūroje TEMPERANTIA (The Vices and the Virtues, kurią sukūrė Pieter Bruegel the Elder) žodyje OBSCVRI pirmiausia buvo pademonstruotas raidės S praleidimas, o vėliau tarp atitinkamų raidžių įterpta maža S raidė: OBSSCVRI. Taip pat užfiksuota morfologinio ir sintaksinio lygmens klaidų: HEC EST VIA ANBVLATE PER EAN (Allegory of Old and New Testament, Garofalo); VISV (atvaizde aiškiai matyti nutrinta E raidė žodžio VISV(E) gale) (The Five Senses, Georg Pencz). Kai kuriose Monogrammisto B ciklo graviūrose The Seven Liberal Arts yra šiurkščių sakinio sintaksinės struktūros klaidų: GEOMETRIAM AB AEGYPTIIS PRIMO INVENTA EST; GRAMATICA HERMIPPVS AVTOR FVIT; MVSICA INVENTOR FVIT ORPHEVS ET LINVS. Nors didžioji dalis viduramžių lotynų kalbos žodyno siekia klasikinį laikotarpį, įrašuose pasitaiko skolinių, pvz., GVERЯA (Karas) (Allegory of Good Government, Ambrogio Lorenzetti). Šį barbarizmą (teikiant jam pirmenybę prieš bellum) vartojo visi ikihumanistiniai miestų valdymo rašytojai (Skinner 2002: 69). Francesco Pesellino kūrinyje The Seven Virtues dvi kraštutinės dorybės įvardytos ne lotynų, o italų kalba: PRVDENZA (PRVDENTIA) ir TEMPERANZA (TEMPERANTIA). Etimologijos požiūriu ypatingą dėmesį reikėtų skirti žodžiams ARISMETRICA (= Ars Metrica, sudarytam pagal Ars Grammatica analogiją) (pvz., Francesco Pesellino The Seven Liberal Arts; Virgilius Solis The Liberal Arts) ir ARITHMETRIA (graikų ἀριθμός number + μετρέω measure) (The Seven Liberal Arts, Hans Sebaldo Behamas). Viduramžiais dėl klaidingo jo etimologijos supratimo žodis „arithmetic“ įgijo papildomą r, tarsi būtų susijęs su „metric“; šis papildomas r paprastai aptinkamas italų literatūroje iki spaudos atsiradimo, XVI a. vokiečių knygose ir vėliau (rečiau) Prancūzijoje (Smith 1958: 8). Reikėtų pažymėti, kad tradicinis pavadinimas yra ARITHMETICA (graikų ἀριθμητική) (pvz., The Seven Liberal Arts, Francis Cleyn ir Johannas Sadeleris). Taip pat galima pamatyti alegorinių atvaizdų su tituli ASTROLOGIA (The Seven Liberal Arts, Francesco Pesellino, Monogrammisto B, Hansas Sebaldas Behamas) ir ASTRONOMIA (The Seven Liberal Arts, Francis Cleyn, Maartenas de Vosas, Paulus Fürstas). Kuhnas pažymi, kad XIX a. astrologija buvo neatsiejamai susijusi su astronomija, jos kartu sudarė vieną profesinę sritį, o išpopuliarėję vienoje srityje paprastai buvo žinomi ir kitoje (Kuhn 1957: 93–94) (ypač astronomai Galileo ir Kepleris taip pat buvo gabūs astrologai). Straipsniai / Articles 271 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV 4.2. Grafiniai ypatumai Būdingas grafikos bruožas yra vyraujantis raidės v vartojimas balsiniam garsui |u| ir priebalsiui |v| žymėti⁸ (The Allegory of Age Governed by Prudence, Ticiano; Allegory of Old and New Testament, Garofalo). Kartu pasitaiko įrašų, kuriuose diferencijuojamos u–v (The Allegory of Painting, Johanneso Vermeerio). Mažosiomis raidėmis padarytuose įrašuose vartojami įvairūs poziciniai lotyniškosios grafemos s variantai. Alternatyvi pailginta forma ſ vartota žodžio pradžioje ir viduryje: Augusts (Augustus) (Aestas, Pieterio Bruegelio Vyresniojo; ſuperbia (Superbia) (The Seven Deadly Sins and the Four Last Things, Hieronymuso Boscho). Ligatūros vartojamos tiek mažosiose, tiek didžiosiose rašybos formose: adolescentiæ (adolescentiae), Aęstas (Aestas), meʃeis (messeis) (Aestas, Pieterio Bruegelio Vyresniojo). Ligatūra Æ (=AE) dažniausiai vartojama: PRÆTERITO (PRAETERITO), PRÆSENS (PRAESENS) The Allegory of Age Governed by Prudence, Ticiano; GLORIÆ (GLORIAE) Finis Gloriæ Mundi, Juano de Valdésu Lealu; VENÆ (VENAE), SÆVISSIMA (SAEVISSIMA) The Vices and the Virtues, Pieterio Bruegelio Vyresniojo; LÆTI (LAETI), SÆPE (SAEPE) The Five Senses, Georgui Penczui. Kai kuriuose įrašuose ligatūros buvo vartojamos ir siekiant sutaupyti vietos, ir kaip puošybos elementas. Pavyzdžiui, Dangiškosios meilės alegorijoje, kurią nutapė Sodoma, žodyje CELESTES raidės CE žodžio pradžioje ir TE žodžio pabaigoje sujungtos į vieną simbolį; taip pat sujungtos raidės NA žodyje TERENAS. Graviūroje SANGVINEVS (Penkios juslės, Georgas Penczas) žodžiuose FRONTIS, DICVNTVR raidės NT sujungtos į vieną ženklą, o raidės AR sujungtos žodyje HILARES. Negalima nepastebėti gausybės įrašuose vartojamų santrumpų. Dažniausiai tai galutinio sonanto m apokopė, grafiškai pažymėta linea nasalis: SAPIENTIĀ (SAPIENTIAM), DEV̄ (DEUM), STV́LTITIĀ (STULTITIAM) Garofalo Senojo ir Naujojo Testamento alegorijoje; ACTIONĒ (ACTIONEM) Ticiano Apvaizdos valdoma amžiaus alegorija; PECCATV̄ (PECCATVM) Hanso Holbeino Jaunesniojo Senojo ir Naujojo Testamentų alegorijoje; MORTĒ (MORTEM) Dorybės ir ydos pasirinkime, kurio autorius Paolo Veronese; IDĒ (IDEM) Domenico Beccafumi Politinėse dorybėse; EV̄ (EVM), QVĒ (QVEM) Pieterio Bruegelio Vyresniojo Ydose ir dorybėse. ⁸ Raidžių u–v diferenciaciją 1465 m. pasiūlė Leonbattista Alberti. 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Žodžio galūnė gali būti sutrumpinta: DIVINAR RER (DIVINARVM RERVM) Teologijoje, Rafaelio nutapytoje Stanza della Segnatura. Pasitaiko junginio „sonantas + priebalsis“ kontrakcija, kuri taip pat žymima virš ankstesnio balsio esančia linea nasalis: PRVDĒTER (PRVDENTER) Ticiano kūrinyje Alegorija apie amžių, valdomą Prudencijos; MŌVDI (MVNDI) Hanso Holbeino Jaunesniojo kūrinyje Senojo ir Naujojo Testamentų alegorija; VIVAŤ (VIVANT) Pieterio Bruegelio Vyresniojo kūrinyje Ydos ir dorybės; ĪMŪDITIA (IMMUNDITIA) Giotto kūrinyje Šventojo Pranciškaus gyvenimo freskų ciklas. Įprasta sutrumpinti postpozicinį jungtuką -que: CAETERAQ (CAETERAQUE), PENEQ (PENEQVE) Pieterio Bruegelio Vyresniojo kūrinyje Ydos ir dorybės. nomina sacra trumpinimas: DNŠ (dominus) Hieronymuso Boscho kūrinyje Septynios mirtinos nuodėmės ir keturi paskutinieji dalykai ir Š (sancta) Giotto kūrinyje Šventojo Pranciškaus gyvenimo freskų ciklas. Giotto Septynių dorybių ir ydų alegorijose esantis įrašas INIUSTITIA pasižymi kitokia raidės T grafika. 5. LOTYNIŠKŲ CITATŲ SKOLINIMOSI ŠALTINIAI Didžiąją tituli dalį sudaro trumpi pavadinimai, nurodantys vaizduojamą objektą. Didesnės apimties įrašus galima suskirstyti į tris grupes, susijusias su paveikslų tematika: citatos iš antikos šaltinių ir ankstyvųjų viduramžių autorių kūrinių; citatos iš amžininkų kūrinių; religiniai kūriniai (Biblija). Pažymėtina, kad paveikslų autoriai gana laisvai elgiasi su citatomis, jas keisdami ir komponuodami pagal konkrečius poreikius ar meninį sumanymą. 5.1. Citatos iš antikos šaltinių Tarp išanalizuotų lotyniškų įrašų, panaudotų alegorijos žanro meno kūriniuose, reikšmingą dalį sudaro klasikinių autorių citatos. Pieterio Bruegelio Vyresniojo graviūrų ciklas „Ydos ir dorybės“ yra iškalbingas pavyzdys. Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis AVARITIA QVIS METVS, AVT PVDOR EST VNQVAM PROPERANTIS AVARI? Kokia baimė ar kokia pagarba kada nors būdinga tam, kuris skubėdamas godžiai siekia turtų? Juven. XIV.177–178 Straipsniai / Articles 273 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV Darbo pavadinimas Užrašas ir vertimas Šaltinis IRA ORA TVMENT IRA, NIGRESCVNT SANGVINE VENAE Dėl pykčio veidas išburksta, o venos pajuoduoja nuo kraujo Ov. Ars 3. 503–504 IVSTICIA SCOPVS LEGIS EST, AVT VT EVM QVEM PVNIT EMENDET, AVT POENA / EIVS CAETEROS MELIORES REDDET AVT SVBLATIS MALIS CAETERI SECVRIORES VIVANT Įstatymo tikslas yra arba pataisyti tuos, kuriuos jis baudžia, arba bausme pagerinti kitus; arba, pašalinus kaltininką, kad likusieji galėtų gyventi saugiau Sen. Cl. 1.22.1 FORTITVDO ANIMVM VINCERE, IRACVNDIAM COHIBERE CAETERAQVE VITIA ET AFFECTVS / COHIBERE VERA FORTITVDO EST Įveikti savo impulsus, suvaldyti pyktį ir kitas ydas bei emocijas: tai tikrasis tvirtumas Cic. Marc. 3.8 Kitos dvi dorybės apima modifikuotas vėlyvosios antikos autoriaus Lactantius Epitome citatas. Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis MEILĖ SPERES TIBI ACCIDERE QVOD ALTERI ACCIDIT, ITA DEMVM EXCITABERIS AD OPEM FERENDAM SI SVMPseris EIVS ANIMVM QVI OPEM TVNC IN MALIS CONSTITVTVS IMPLORAT Manyk, kad tai, kas nutinka kitiems, nutiks ir tau. Tik tuomet būsi paskatintas suteikti pagalbą, kai pajusi užuojautą žmogaus, prašančio pagalbos sunkiu metu, sielos būsenai Lact. Epit. 65 TIKĖJIMAS FIDES MAXIME A NOBIS CONSERVANDA EST PRAECIPVE IN RELIGIONEM, QVIA DEVS PRIOR ET POTENTIOR EST QVAM HOMO Visų pirma privalome išsaugoti tikėjimą, ypač religijos srityje, nes Dievas yra pirmiau už visus ir galingesnis už žmogų Lact. Epit. 66 Graviūros PRVDENTIA citata priklauso vienam iš žymiausių ankstyvųjų viduramžių Bažnyčios veikėjų Martinui iš Bragos: SI PRVDENS ESSE CVPIS, IN FVTVRVM PROSPECTVM OSTENDE, ET 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre QVAE POSSVNT CONTINGERE, ANIMO TVO CVNCTA PROPONE (Jei nori būti apdairus, turėk omenyje ateitį ir įsivaizduok viską, kas tik galėtų nutikti) (PL 72: 24).9 Domenico Beccafumi freskas Politinės dorybės puošia citatos iš Senekos, Cicerono ir Salusto kūrinių. Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis CONCORDIA MVTωA BENIVOLENTIA NV(M)Q(VAM) DEBET SENESCERE RVMORES MITIGAT Abipusis palankumas niekada neturėtų pasenti [kad] sulaikytų gandus10 Cic. Amic. 22 Sen. Ben. 1.3 CARITAS IDEM VELLE IDEM NOLLE norėti tų pačių dalykų, atmesti tuos pačius dalykus Sal. Cat. 10 Viršutiniame dešiniajame Laikinumo alegorijos, nutapytos Jano van den Hoecke’ės, kampe esantis tekstas NOSCE TE IPSVM (Pažink pats save) yra garsus aforizmas, lotyniškas graikiškos frazės ΓΝΩΘΙ ΣΕΑΥΤΟΝ, užrašytos ant Apolono šventyklos Delfuose, vertimas. Rafaelio alegorijos „Stanza della Segnatura“ yra tiesiogiai susijusios su lydinčiais įrašais. Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis Teisingumas IVS SVVM VNICVIQVE TRIBVIT Teisingumas kiekvienam suteikia tai, kas jam priklauso CIC 1, Dig. 1.10 Teologija DIVINARVM RERVM NOTITIA Dieviškųjų dalykų pažinimas CIC 1, Inst. 1.1.1 Filosofija CAVSARVM COGNITIO Pažink priežastis Cic. Top. 18.67 Poezija NVMINE AFFLATVR Įkvėptas dieviškumo Verg. A. 6.49–51 Graviūros Aestas rėmo apatinėje dalyje centre skaitome: AESTAS, adolescentiae imago (Summer, image of youth), kas glaustai susieja metų laikų kaitą su žmogaus amžiumi. The 9 Citata dažnai klaidingai priskiriama Senekai. Kūrinys Formula Honestae Vitae buvo parašytas mėgdžiojant Senekos stilių ir beveik visais viduramžiais laikytas šio senovės Romos filosofo kūriniu: XII amžiuje dėl nelaimingo atsitikimo buvo prarasta pratarmė apie Martino autorystę. 10 Antraštės paprastai sujungiamos į vieną išraišką; žr., pavyzdžiui, Jenkins 1972. Straipsniai / Articles 275 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV kairėje esantis įrašas: Iulius, Augustus, nec non et Iunius Aestas (Liepa, rugpjūtis ir taip pat birželis sudaro vasarą) yra Ausonijaus eklogos De Mensibus et Quattuor Anni Temporibus ištrauka (Aus. Ecl. 1318). Dešinėje esantis įrašas (Frugiferas arvis fert Aestas torrida messeis Karšta vasara laukams atneša derlingą derlių) yra sutrumpinta Juliano ketureilio apie keturis metų laikus citata (AL 571). Taip pat buvo populiarūs amžininkų kūriniai. Pieterio Bruegelio Vyresniojo graviūroje SPES esantis įrašas IVCVNDISSIMA EST SPEI PERSVASIO ET VITAE IMPRIMIS, NECESSARIA INTER TOT AERVMNAS PENEQVE INTOLERABILES (Saldus yra vilties teikiamas pasitikėjimas, be kurio negalėtume ištverti daugybės beveik nepakeliamų gyvenimo nelaimių) yra modifikuota ispanų humanisto J. L. Viveso citata (Vives 1538: 250). Pieterio Bruegelio Vyresniojo ciklo The Vices and the Virtues individualių ydų alegorijose yra citatų iš italų gydytojo, poeto ir filosofo Pier Angelo Manzolli, arba Marcello Stellato, lotyniškai – Marcellus Palingenius Stellatus, kūrinio Zodiacus Vitae. Įdomu tai, kad po jo mirties 1551 m. jis buvo paskelbtas eretiku, Katalikų Bažnyčia sudegino jo kaulus, o popiežius Paulius IV jo knygą Zodiacus Vitae 1559 m. įtraukė į pirmąjį Index Librorum Prohibitorum (Uždraustų knygų rodyklę). Nepaisant inkvizicijos draudimo, poema buvo išversta į kelias Europos kalbas ir už Italijos ribų išleista daugybėje pakartotinių leidimų. Kūrinio pavadinimas | Įrašas ir vertimas | Šaltinis SVPERBIA | NEMO SVPERBVS AMAT SVPEROS, NEC AMATVR AB ILLIS Niekas, kas didžiuojasi, nemyli aukščiau esančio dievo, ir jis nėra jų mylimas | PZV 9: 901 LVXVRIA | LVXVRIA ENERVAT VIRES, EFFOEMINAT ARTVS Geidulys atima tavo jėgas ir silpnina tavo galūnes | PZV 4: 315 DESIDIA | SEGNITIES ROBVR FRANGIT LONGA OCIA NERVOS Apsnūdimas laužo jėgą, ilgas dykinėjimas (laužo) nervus | PZV 10: 139–140 GULA | EBRIETAS EST VITANDA, INGLV VIESQVE CIBORVM Venkite girtavimo ir rijimo | PZV 10: 133 INVIDIA | INVIDIA HORRENDVM MONSTRVM, SAEVISSIMA PESTIS Pavydas yra baimę kelianti pabaisa ir itin žiauri nelaimė | PZV 4: 414 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Graviūros AVDITVS iš Georgo Penczo graviūrų serijos The Five Senses įrašas dažnai perskaitomas kaip TRVXA PER AVDITV¹¹ (vietoj TRVX APER AVDITV), o tai yra neteisinga dėl kelių priežasčių: lotyniško būdvardžio trux forma TRVXA pagal lotynų kalbos gramatikos normas yra negalima; prielinksnis per turi būti vartojamas su galininku. Be to, visi šios graviūrų serijos įrašai sudaro vieną frazę: TRVX APER AVDITV (AVDITVS), LINX VISV (VISVS), MILVVS ODORE (QLFATVS), SIMIA NOS SVPERAT GVSTV (GVSTVS), SED ARANEA TACTV (TACTVS) (Šernas pranoksta mus klausa, lūšis – rega, aitvaras – uosle, beždžionė – skoniu, o voras – lytėjimu). Pirmą kartą ji aptinkama viduramžių rašytojo Tomo iš Kantimprė veikale (Cantimpratensis 1973: 106) tokia forma: Nos aper auditu, lynx visu, simia gustu, Vultur odoratu praecellit, aranea tactu. Originalioje frazėje kalbama apie šerną, ir būtent jo atvaizdą matome graviūroje. Manome, kad neteisingas frazės padalijimas į elementus atsirado dėl scriptura continua. 5.2. Citatos iš Biblijos Alegoriniuose religiniuose kūriniuose yra citatų iš Biblijos.¹² Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis The Child and Death Hanso Holbeino Jaunesniojo Homo natus de muliere brevi vivens tempore repletur multis miseriis. Qui quasi flos egreditur et conteritur et fugit velut umbra Žmogus, gimęs iš moters, trumpai gyvena ir būna kupinas daugelio nelaimių. Jis išauga tarsi gėlė, nuvysta ir išnyksta, kaip šešėlis Job 14: 1 (BSV) Išganymo alegorija Juan de Valdés Leal QVAM REPROMISIT DEVS Kurią Viešpats pažadėjo Jok 1: 12 (BSV) JUSTICIA knygoje Political Virtues, kurią sukūrė Domenico Beccafumi PER ME REGES REGNANT Manimi karaliai karaliauja Patarlių 8: 15 (BSV) ¹¹ Pvz., https://collections.louvre.fr/en/ark:/53355/cl020576776, https://www.rijksmuseum.nl/en/collection/RP-P-OB-11.059. ¹² Čia ir toliau pateikiami vertimai paimti iš interneto svetainės „Biblia Sacra Vulgata“ (BSV). Straipsniai / Articles 277 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis Septynios mirtinos nuodėmės ir keturi paskutiniai dalykai pagal Hieronymus Bosch Gens absque consilio est et sine prudentia Nes jie yra tauta, stokojanti patarimo ir neturinti supratimo Utinam saperent et intelligerent ac novissima providerent O o kad jie būtų išmintingi, tai suprastų ir apsvarstytų savo galą! Deuter. 32.28–29 (BSV) Abscondam faciem meam ab eis et considerabo novissima eorum Nuslėpsiu nuo jų savo veidą, pamatysiu, koks bus jų galas Deuter. 32.20 (BSV) Teisingumas Gerosios valdžios alegorijoje pagal Ambrogio Lorenzetti DILIGITE IVSTITIAM QVI IVDICATIS TERRAM Mylėkite teisingumą, jūs, kurie teisiate žemę Išmintis 1 (BSV) Mirties alegorija, Juan de Valdés Leal IN ICTV OCVLI Akies mirktelėjimas 1 Kor 15: 52 (BSV) Senojo ir Naujojo Testamentų alegorija, Hans Holbein jaunesnysis ECCE VIRGO CONCIPIET ET PARIET FILIVM Štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų Izaijo 7: 14 (BSV) MISER EGO HOMO, QVIS ME ERIPIET EX HOC CORPORE MORTI OBNOXIO Vargas man, žmogui, kas išvaduos mane iš šio mirčiai pasmerkto kūno Laiškas romiečiams 7: 24–25 (BSV) ECCE AGNVS ILLE DEI QVI TOLLIT PECCATVM MVNDI Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę John 1: 29 (BSV) 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Kūrinio pavadinimas Įrašas ir vertimas Šaltinis Allegory of Old and New Testament by Garofalo QVIA NON COGNOVIT MONDVS PER SAPIENTIAM / DEVM PLACVIT DEO PER STVLTITIAM PREDICATIONIS SALVOS FACERE CREDENTES Juk pasaulis per Dievo išmintį nepažino Dievo, todėl Dievui patiko išgelbėti tikinčiuosius per mūsų skelbiamos žinios kvailybę 1 Cor. 1: 20 (BSV) HEC EST VIA ANBVΛATE PER EAN Tai yra kelias! Eikite juo! Isaiah 30: 21 (BSV) VENTI COLVMBA MEA INFORAMINIBVS PETRE. CORON(A)BERIS DE CAPITE AMANA DE VERTICE SANIR ET HERMON. VVLNARASTI COR MEVM SOROR MEA O mano balande, esančioje uolos plyšiuose... Pažvelk nuo Amānos viršūnės, nuo Senyro ir Hermono viršūnės... Tu pavergai mano širdį, mano seserie Giesmių giesmė 2: 14; 4: 8–9 (BSV) NON OFFERRATIS VLTRA SACRIFICIV FRVSTRA INCENSVM ABOMINATIO EST MIHI ORATIONES VESTRAS NON EXAVDIAM MANVS ENIM VESTRE SANGVINE PLENE SVNT Nebeneaukokite tuščių aukų; smilkalai man yra pasibjaurėjimas... nors ir daug melstumėtės, jūsų neišklausysiu: jūsų rankos pilnos kraujo Izaijo 1: 13, 15 (BSV) NON INTRABVNT NISI QVI SCRIPTI SVNT IN LIBRO VITE AGNI Ir jokiu būdu į jį neįeis... tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje Apreiškimas (Apokalipsė) 21: 27 (BSV) FACTVS EST DOMINVS OVASI INIMICVS: PRECIPITAVIT ISRAEL TRE. Z. Viešpats tapo tarsi priešas, jis prarijo Izraelį Raudų knyga 2: 5 (BSV) Straipsniai / Articles 279 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV 6. IŠVADOS Taigi, remiantis lotyniškų įrašų, vartojamų alegorijos žanro kūriniuose, analize, galime padaryti šias išvadas ir apibendrinimus. Alegoriniuose kūriniuose vaizduojami objektai dažniausiai yra dorybės ir ydos; mokslai ir menas; gamta ir visata; žmogus (jausmai, gebėjimai ir kt.); abstrakčios sąvokos. Daugelis alegorinių vaizdinių šiuolaikiniam žiūrovui yra nesuprantami, nes jų suvokimas priklauso nuo bendro anksčiau įgytų žinių lygio ir istorinio konteksto išmanymo. Lotyniškų įrašų, kaip neatskiriamos alegorinio turinio freskų, paveikslų ir graviūrų dalies, vartojimą lėmė šio žanro kilmės, formavimosi ir raidos ypatumai. Lydintieji įrašai kartais perteikia pagrindinį semantinį krūvį, todėl jų supratimas yra itin svarbus siekiant suvokti prasmę, kurią autorius suteikė kūriniui. Be paaiškinančio pavadinimo ar lotyniško įrašo jie gali likti paslaptimi. Daugelis įrašų yra poetinės formos (dažniausiai hegzametro arba eleginio disticho) (pvz., Allegories of Seven Virtues and Vices, Giotto, The Ass at School, Pieter Bruegel the Elder). Tai galėjo būti romėnų poetų (Juvenalio, Ovidijaus ir kt.) poemų ištraukos, amžininkų kūriniai (pvz., Pier Angelo Manzolli) arba nežinomų autorių tekstai. Užrašai skiriasi ne tik pateikimo forma, bet ir apimtimi (nuo vieno žodžio iki išsamių paaiškinimų), kuri priklauso nuo jų funkcinės paskirties. Vieno žodžio pavadinimai – tituli – identifikuoja vaizduojamą objektą ir atlieka nominatyvinę bei informacinę funkciją: patikslina detales ir suteikia papildomos informacijos. Vaizdą komentuojantys ir padedantys suprasti jo esmę trumpi posakiai atlieka aiškinamąją funkciją. Kai kurios išplėstinės citatos ir paaiškinimai turi papildomą didaktinį ir moralizuojamąjį krūvį. Verbalinė dalis ne visada yra tapati piešiniams, tačiau ideologiniu turiniu yra jiems artima, o tai leidžia manyti esant rišlumo funkciją. Nereikėtų pamiršti, kad užrašų kūrimo procese dalyvavę asmenys taip pat dalyvavo renkantis tekstus ir perteikė savo vaizdo supratimą. Žinoma, kad didelės dirbtuvės (pvz., Hieronymus Cock dirbtuvės) užrašų atranką galėjo patikėti specialistų komandai. Paveikslus lydintiems užrašams menininkai naudojo citatas iš įvairių šaltinių. Tai daugiausia frazės iš antikos autorių kūrinių ir Biblijos, o tai akivaizdžiai lėmė visuomenės orientacija į atitinkamus pavyzdžius ir jų atpažįstamumas to meto auditorijai. Taip pat esama citatų iš amžininkų kūrinių ir originalių frazių, kurių autorystės nustatyti nepavyko. 280 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Didžioji dalis įrašų atlikti didžiosiomis raidėmis. Tokie grafiniai reiškiniai kaip diakritiniai ženklai ir ligatūros vartojami tiek mažosiose, tiek didžiosiose raidėse. Dažnai šriftas stilizuojamas siekiant sukurti vientisą kompozicinę visumą. Esamas klaidas dažnai galima paaiškinti ne tik vėlyvosios ir viduramžių, bet ir klasikinės lotynų kalbos rašybos normų nestabilumu: kai kurios klaidos, pasitaikančios lotyniškuose įrašuose ant alegorijos žanro kūrinių, buvo paliudytos senovės gramatikų. Kita vertus, yra klaidų, kurias galima paaiškinti autoriaus gimtosios kalbos įtaka ir kai kurių dailininkų bei graverių nepakankamu lotynų kalbos išmanymu. S A N T R U M P O S AL – Anthologia Latina, Lipsiae: B. G. Teubneri, 1869–1926. Available at: https://archive.org/details/pt1a2anthologia01buecuoft/page/64/mode/2up. BSV – Biblia Sacra Vulgata (n. d.). Prieiga: https://www.biblegateway.com/. GL – Grammatici Latini: Probi, Donati, Servii, qui feruntur de Arte Grammatica Libri 4, Lipsia: B. G. Teubneri, 1864. Prieiga: https://cutt.ly/zABew70. PL – Patrologiae cursus completus 72, Series Latina, ed. J. P. Migne, Parisiis: Garnier, 1879, 21–28. Prieiga: https://archive.org/details/patrologiaecurs00_mingoogle/page/n16/mode/2up. PZV – Palingenius Marcellus Stellatus Zodiacus Vitae, id est de hominis vita, studio, ac moribus optime instituendis libri XII, Rotterodami Apud Joannem Hofhout, 1722. Prieiga: https://cutt.ly/9ABeS5B. R E F E R E N C I J O S Meno terminai. Prieiga internete: https://www.tate.org.uk/art/art-terms/a/allegory. Bailey Gauvin Alexander 2012: Baroque & Rococo, London, New York: Phaidon. Bayer Andrea 2009: Art and Love in Renaissance Italy, New York: Metropolitan Museum of Art. Bellanti Claudio 2006: Giotto: Map of the Scrovegni Chapel 1300–1305, Ponzano, Treviso: Vianello. Straipsniai / Articles 281 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV Cantimpratensis Thomas 1973: Liber de natura rerum, Berlin, New York: Walter de Gruyter. Cheney Liana 2017: Giovanni Antonio Bazzi, Allegories of Love: Emblematic Ardor. – Journal of Cultural and Religious Studies 5, 1–37. DOI: 10.17265/2328–2177/2017.05.006. Dessi Rosa Maria 2007: L’invention du “Bon Gouvernement”. Pour une histoire des anachronismes dans les fresques d’Ambrogio Lorenzetti (XIVe–XXe siècle). – Bibliothèque de l’École Des Chartes 165(2), 453–504. DOI: 10.3406/bec.2007.463542. Domaradzki Mikołaj 2017: Graikų alegorezės pradžia. – Classical World 110(3), 299–321. DOI: 10.1353/clw.2017.0019 Filippetti Roberto 2002: The Great Event according to Giotto. Scrovegni Chapel, Padua, Itaca: Castel Bolognese. Frojmovič Eva 1996: Giotto teisingumo ir komunos alegorijos Palazzo della Ragione Paduvoje: rekonstrukcija. – Journal of the Warburg and Courtauld Institutes 59, 24–47. DOI: 10.2307/751396. Γιανναζόγλου Σταύρος 2001: Με τον τρόπο της αλληγορίας. Η συνάντηση Ελληνισμού και Χριστιανισμού. – Ἴνδικτος 15, 254–259. Gombrich Ernst Hans 2018: The Story of Art, London, New York: Phaidon. Hall James 2018: Dictionary of subjects and symbols in art, New York: Harper and Row. Honour Hugh, Fleming John 2005: A World History of Art, London: Laurence King. Jenkins Marianna 1972: The Iconography of the Hall of the Consistory in the Palazzo Pubblico. Siena. – Art Bulletin 54(4), 430–451. DOI: 10.1080/00043079.1972.10790644. Katzenellenbogen Adolf 1939: Allegories of the virtues and vices in medieval art from early Christian times to the thirteenth century, London: Warburg Institute. Krasnova Ol’ga 2002: Iskusstvo Srednih vekov i Vozrozhdeniya: Enciklopediya, Moskva: Olma-Press Obrazovanie. Kuhn Thomas 1957: The Copernican Revolution, New York: Random House. Lazer-Pankiv Olesia, Korolova Nataliia, Stefanova Nataliia 2021: Funkciniai, semantiniai ir lingvistiniai lotyniškojo teksto dailės kūriniuose vanitas ypatumai. – Wisdom 19(3), 228–242. DOI: 10.24234/wisdom.v19i3.527. Mertens Katharina Fleury 2015: Rodymas ir įvardijimas: prieigos prie alegorinio pasakojimo viduramžiais, Würzburg: Königshausen & Neumann. 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre Michel Paul 1987: „Alieniloquium“. Paveikslo kalbos gramatikos elementai, Bern, Frankfurt, New York: Lang. Niedermann Max 1997: Trumpas istorinis lotynų kalbos fonetikos kursas, Paris: C. Klincksieck. Nordenfalk Carl 1985: Penki pojūčiai vėlyvųjų viduramžių ir Renesanso mene. – Journal of the Warburg and Courtauld Institutes 48, 1–22. DOI: 10.2307/751209. Pfeiffer Heinrich 1975: Zur Ikonographie von Raffaels Disputa. Egidio da Viterbo und die christlich-platonische Konzeption der Stanza della Segnatura, Roma: Gregorian University Press. Robins Robert Henry 2013: A Short History of Linguistics, London: Routledge. Serebrennikov Nina Eugenia 1986: Pieter Bruegel the Elder’s Series of “Virtues” and “Vices”: Ph. D. Dissertation, University of North Carolina. Schopenhauer Artur 2021: Iskusstvo pobezhdat’ v sporah. Mysli, Moskva: AST. Skinner Quentin 2002: Visions of Politics 2: Renaissance Virtues, Cambridge, New York: Cambridge University Press. Smith David Eugene 1958: History of Mathematics 2, New York: Courier Corporation. Smith Timothy B., Steinhoff Judith B. 2016: Art as politics in late medieval and renaissance Siena, London: Routledge. Spanily Claudia 2010: Allegorie und Psychologie. Personifikationen auf der Bühne des Spätmittelalters und der Frühen Neuzeit, Münster: Rhema. Stokstad Marilyn 2008: Art History, Niujorkas: Pearson Education. Stolz Friedrich, Debrunner Albert 1966: Geschichte der lateinischen Sprache, Berlynas: W. de Gruyter. Syson Luke, Angelini Alessandro, Jackson Philippa et al. 2007: Renaissance Siena: Art for a City, Londonas: National Gallery Company. Thuillier Jacques 2002: Histoire de l’art, Paryžius: Flammarion. Tucker Shawn R. 2015: The Virtues and Vices in the Arts: A Sourcebook, Kembridžas: The Lutterworth Press. Vandendorpe Christian 1999: Alegorija ir interpretacija. – Poétique 117, 75–94. Vandendorpe Christian 2005: Vizualumo režimai ir alegorijos transformacijos. – Protée, 33(1), 25–38. DOI: 10.7202/012264ar. Straipsniai / Articles 283 NATALIIA KOROLOVA, OLESIA LAZER-PANKIV Vasari Giorgio 1878: Le vite de’ più eccellenti pittori, scultori ed architettori 1, Firenze: G. C. Sassoni. Prieiga: https://cutt.ly/XABryYu. Veldman Ilja M. 1980: Seasons, Planets and Temperaments in the Work of Maarten van Heemskerck Cosmo-Astrological Allegory in Sixteenth-Century Netherlandish Prints. – Simiolus: Netherlands Quarterly for the History of Art 11(3/4), 149–176. Vives Juan Luis 1538: De anima et vita libri tres. Prieiga: https://cutt.ly/wABe8PL. Vlasov Viktor G. 2008: Novyj enciklopedicheskij slovar’ izobrazitel’nogo iskusstva 8, SPb.: Azbuka-klassika. Warncke Carsten-Peter 2005: Symbolis, emblema, alegorija. Antroji paveikslų kalba, Kelnas: Deubner Verlag. Weiss Michael 2009: Istorinės ir lyginamosios lotynų kalbos gramatikos metmenys, Ann Arbor, Niujorkas: Beech Stave Press. Welu James 1978: Vermeerio „Tapybos meno“ žemėlapis. – Imago Mundi 30, 9–30. Whitman Jon 2000: Interpretacija ir alegorija: nuo antikos iki moderniojo laikotarpio, Leidenas, Bostonas: Brill. Winckelmann Johann Joachim 1935: Izbrannye proizvedeniya i pis’ma, Moskva, Leningrad: Academia. Zlatar Zdenko 1997: The epic circle: Allegoresis and the western epic tradition from Homer to Tasso, New York: E. Mellen Press. Lotyniški įrašai alegorijos žanro vaizduojamojo meno kūriniuose SANTRAUKA Alegorija vaizduojamajame mene yra intelektinis žanras. Jis skirtas labiausiai išsilavinusiam visuomenės sluoksniui, nes jame užkoduoti platūs kultūriniai, politiniai ir istoriniai kontekstai. Žiūrovas taip pat yra ir tyrėjas: alegorinius meno kūrinius galima skaityti kaip knygą, palaipsniui interpretuojant paslėptas prasmes. Alegorija buvo populiariausia Baroko, Klasicizmo ir Renesanso epochose, bet alegorinius elementus galima pastebėti jau antikos mitologiniuose piešiniuose. Remdamasi dorybių ir nuodėmių pavyzdžiu, viduramžiais 284 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Latin Inscriptions on Fine Art Works of Allegory Genre alegorija žadimo dvas ingumą ir teisingo gyvenimo normas. Alegorijos žanro kūriniuose dažnai vienu metu pasitelkiamos įvairios informacijos pateikimo formos, turinčios multimedijos poveikį – tekstinę ir grafinę formos. Įrašai identifikuoja meninį vaizdą, apibūdina ar patikslina jo turinį. Jų dėka menininkas sustiprina alegorijos jėgą ir lyginamąjį svorį bei pasiekia prasminę savo kūrinio gelmę. Šiuos įrašus sudaro originalūs ir autentiški menininkų posakiai, aforizmai, įvairioms epochoms aktualios citatos iš religinių raštų, antikos autorių darbų. Alegorijos žanro vaizduojamojo meno kūriniuose panaudotų lotyniškų įrašų kalbinių ir grafinių požymių analizė atskleidė daug pokyčių, būdingų tam tikro laikotarpio kalbai. Daugumą pokyčių nulėmė procesai, vykę vėlyvojoje lotynų kalboje, ankstyvųjų viduramžių lotynų kalboje ir iš dalies paliudyti antikos laikų gramatikose. Kai kurias klaidas ir netikslumus nulėmė įvairios priežastys: lotynų kalbos funkcionavimo specifiškumas tam tikru laikotarpiu ir tam tikrame regione, individualus teksto autoriaus lotynų kalbos mokėjimo lygis, poetinė įrašo forma ir t. t. Įteikta 2022 m. vasario 3 d. N A T A L I I A K O R O L O V A Taraso Ševčenkos nacionalinio Kyjivo universiteto Edukologijos ir filologijos mokslų institutas 01601, Ukraina, Kyjivas, T. Ševčenkos bulvaras 14, [email protected] O L E S I A L A Z E R–P A N K I V Taraso Ševčenkos nacionalinio Kyjivo universiteto Edukologijos ir filologijos mokslų institutas 01601, Ukraina, Kyjivas, T. Ševčenkos bulvaras 14, [email protected] Straipsniai / Articles 285