Dėl kai kurių lietuvių vietovardžių „Gùdas“ radimosi aplinkybių, kilmės ir motyvacijos

108 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0002-2902-4722 Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. DOI: doi.org/10.35321/all86-04 DĖL KAI KURIŲ LIETUVIŲ VIETOVARDŽIŲ GÙDAS RADIMOSI APLINKYBIŲ, KILMĖS IR MOTYVACIJOS On the Circumstances of Appearance, Origin and Motivation of Certain Lithuanian Toponyms Gùdas ANOTACIJA Straipsnyje aptariamos kelių lietuvių vietovardžių Gùdas labiausiai tikėtinos kilmės versijos. Jas iškeliant kreipiamas dėmesys į visas toponimų užrašymo iš gyvosios kalbos aplinkybes, toponiminių mikrosistemų kontekstą, užrašytojų pateiktą papildomą su vietų vardais ir įvardijamais objektais susijusią informaciją, kuri palyginama su realiais istoriniais ir etnografiniais duomenimis. Remiantis pagal pasirinktą metodologiją atlikta analize, teigiama, kad dviejų Nemuno upėje ties Darsūniškiu ir Dvareliškių dvaru esančių akmenų vardų atsiradimas sietinas su istoriškai paliudytu sielių plukdymo iš Gudijos į Karaliaučių ir Rusnę faktu. Pabrėžiama, kad šiuo verslu užsiiminėjo ir gudų tautybės sielininkai. Todėl šiedu akmenų vardai kildinami iš etnonimo gùdas ‘baltarusis (kartais lenkas ar rusas); kitos tarmės žmogusʼ ir abejojama kitų tyrėjų paskelbta jų kilmės iš liet. gùdė ‘pustyklė, budėʼ, gudti ‘su gude galąstiʼ hipoteze. Taip pat įrodinėjama, kad etnoniminės kilmės veikiausiai yra ir Pumpėnų bei Žemaitkiemio apylinkių vandenvardžiai Gùdas, kurie kai kurių kalbininkų kildinti iš balt. *guda- ‘(su)linkęsʼ, ‘besilankstantisʼ < balt. gud- ‘linktiʼ. Šis teiginys pirmu atveju grindžiamas kompaktiškos mikrosistemos vietovardžių su gudtarpusavio ryšių, kilmės bei semantikos analizės duomenimis, o antruoju atveju – tos pačios gyvenvietės teritorijoje esančių potamonimų semantinės etnoniminio pobūdžio paralelės analize. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžių kilmė, vietovardžių motyvacija, vietovardžių užrašymo kontekstas, semantinė analogija, sielių plukdymas Nemunu. Straipsniai / Articles 109 Dėl kai kurių lietuvių vietovardžių Gùdas radimosi aplinkybių, kilmės ir motyvacijos ANNOTATION The article discusses the most likely versions of the origin of several Lithuanian toponyms Gùdas. The versions are proposed taking into account all the circumstances of recording the toponyms from the spoken language, the context of toponymic microsystems, the additional information relating to place names and the objects designated by them provided by the recorders, which is compared to real historical and ethnographic data. Based on the analysis carried out under the chosen methodology, the article associates the appearance of the names of two stones situated in the Nemunas River near Darsūniškis and Dvareliškės Manor with the historically attested fact of timber rafting from Gudija (Belarus) to Karaliaučius (Königsberg) and Rusnė. It is outlined that there were also raftsmen who were gudai by descent. As a result, the two names of stones are traced to the ethnonym gùdas ‘Belarusian (sometimes Pole or Russian); a person speaking a different dialectʼ. The hypothesis proposed by other researchers concerning their origin from Lith. gùdė ‘strickle, whetstone’, gudti ‘to sharpen by a whetstone’ is questionable. The article provides arguments to prove that the hydronyms Gùdas from the environs of Pumpėnai and Žemaitkiemis, which some linguists trace to Balt. *guda- ‘bent’, ‘bending down’ < Balt. gud- ‘to bend’, are most likely of ethnonymic origin. In the first case, this proposition is supported by the data of the analysis of the interrelations, origin and semantics of the compact microsystem toponyms with gud-. In the second case, it is evidenced by the semantic analysis of the ethnonymic parallel of the potamonyms situated in the same inhabited settlement. KEYWORDS: origin of toponyms, motivation of toponyms, context of toponym recording, semantic analogy, timber rafting in the Nemunas River. Lietuvių toponimijoje vietovardžiai su šaknimi gudsudaro gana gausią ir reikšmingą grupę. Iš gyvosios kalbos užrašyta apie 670 įvairiausius objektus įvardijančių vardų, kurie, be kita ko, pasižymi ir darybos būdų bei tipų įvairove (žr. LVŽ III 331–337). Apie galimą toponimų su šia šaknimi kilmę rašyta gana daug. Apibendrinant išskirtinos kelios kilmės hipotezės: 1) ežerų vardai kildinami iš pr. gudde ‘krūmas, krūmai; miškas, krūmynasʼ, manant, kad ir liet. floros bei faunos terminijos (gùda-žolė, gùd-karklis, gùd-žvirblis ir pan.) šaknies gudkilmė yra tokia pati (Savukynas 1966: 193); 2) teigiama, kad daugelis oikonimų ir kai kurie kiti vv. su gudyra kilę iš avd. Gùdas, o vandenvardžiai ir dauguma kitų klasių vietovardžių kildinami iš liet. gùdas ‘baltarusis; kitos tarmės žmogusʼ, manant, kad etnonimo šaknies gudreikšmė vietovardžiuose galėjo transformuotis į ‘prastas, netikęs, nenaudingas, bevertisʼ (Vanagas 1981: 125–126); 3) upėvardžiai Gùdas, Gùd-upis kildinami iš balt. *guda- ‘(su)linkęsʼ, ‘besilankstantisʼ < balt. gud- ‘linktiʼ (Mažiulis 1988: 420–421; 1996: 308–309); 4) analizuojant oikonimus pažymima, kad jie gali būti kilę iš avd. Gùdas arba LAIMUTIS BILKIS 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI etnonimo gùdas (Razmukaitė 1998: 48, 49, 52, 58, 65, 71; Mickienė 2001: 65; Smoczyński 2007: 208); 5) akmenų vardai Gùdas siejami su liet. gùdė ‘pustyklė, budėʼ, gudti ‘su gude galąstiʼ, o vandenvardžiai ir žemėvardžiai kartu su etnonimu gùdas kildinami iš balt. guda- ‘smulkus, mažas; prastas, menkas; prastas, apsileidęs; netikras, prastas; paprastas, įprastinis; tikras; laukinis, nekultivuotas...ʼ, gud- ‘grynas, tikrasʼ, neatmetant galimybės, kad vienu kitu atveju kilmės pamatas gali būti avd. Gùdas (Karaliūnas 2004: 165–183); 6) negyvenamųjų vietų vardai, tarp jų ir vandenvardžiai, laikomi etnoniminiais arba asmenvardiniais (Mickienė 2001: 34; Endzelytė 2005: 73, 84, 112, 114, 170; Sviderskienė 2006: 52; 2010: 119; Bartkutė 2008: 78; Kačinaitė 2009: 64, 85; Morkūnas 2009: 989); 7) teigiant, kad lietuvių vv. su gudgali būti nevienodos kilmės, didesnė dalis negyvenamųjų vietų vardų kildinama iš etnonimo gùdas ‘baltarusis (kartais lenkas ar rusas); kitos tarmės žmogus (gudais vadina žemaičiai aukštaičius, panevėžiškiai kupiškėnus ir t. t.)ʼ, priduriant, kad jų šaknies gudreikšmė daugeliu atvejų tiesiogiai sietina su šiuo etnonimu (‘gudui priklausanti, gudo gyvenama vietaʼ ir pan.); taip pat manoma, kad dauguma oikonimų greičiausiai kilo iš avd. Gùdas, nors neatmestina ir jų kilmės iš etnonimo gùdas galimybė; be to, neatmetama ir Pietų Lietuvos vv. kilimo iš pr. gudde ‘krūmynas, krūmaiʼ tikimybė (LVŽ III 334–335). Vienais iš labiausiai kilmės (ir darybos) požiūriu problemiškų vietovardžių galima laikyti toponimus Gùdas. Kaip matyti iš pateiktos apžvalgos, Aleksandras Vanagas tokius upėvardžius ir akmenų vardus kildina iš etnonimo gùdas, Pasvalio krašto upės vardą etnoniminiu laiko ir Renata Endzelytė (2005: 73). Vytautas Mažiulis mano, kad upės vardas Gùdas kilęs iš balt. *guda- ‘(su)linkęsʼ, ‘besilankstantisʼ < balt. gud- ‘linktiʼ, Simas Karaliūnas akmenų vardus sieja su liet. gùdė ‘pustyklė, budėʼ, gudti ‘su gude galąstiʼ, o kitų geografinių objektų (upių, miško, pievos, ganyklos, krūmų, griovio) kildina iš balt. guda- ‘smulkus, mažas; prastas, menkas; prastas, apsileidęs; netikras, prastas; paprastas, įprastinis; tikras; laukinis, nekultivuotas...ʼ, gud- ‘grynas, tikrasʼ. Vietovardis (viensėdžio vardas) Guds fiksuotas ir latvių toponimijoje. Jis kildinamas iš lat. guds ‘baltarusis sielininkasʼ (Endzelīns 1956: 336–337). Šio straipsnio tikslas – surinkus kiek galima daugiau lingvistinių ir ekstralingvistinių duomenų pateikti labiausiai tikėtinas kelių vietovardžių Gùdas kilmės bei motyvacijos hipotezes1. Siekiant šio tikslo norima apžvelgti vardų užrašymo iš gyvosios kalbos aplinkybes, išanalizuoti įvardijamųjų objektų (denotatų) 1 Straipsnyje nekeliamas tikslas visapusiškai ar kritiškai išanalizuoti visas jau žinomas šių vietovardžių kilmės versijas. Tenorima nustatyti, kokia kilmės hipotezė labiau tikėtina išanalizavus surinktus duomenis. Kitaip tariant, manoma, kad svarbiau pateikti faktų ir argumentų, leidžiančių iškelti ar patvirtinti vieną hipotezę, o ne paneigti kitus paskelbtus kilmės aiškinimus. Straipsniai / Articles 111 Dėl kai kurių lietuvių vietovardžių Gùdas radimosi aplinkybių, kilmės ir motyvacijos charakteristikas, pateiktas vietovardžių užrašymo metu, jų geografinę aplinką, aptarti toponimų ir apeliatyvų sąsajų galimybes arealiniu (paplitimo) aspektu, iškelti ir pagrįsti labiausiai tikėtinus vietų (objektų) vardų Gùdas atsiradimo motyvus. Tyrime naudojami ne tik tokie tradiciniai nusistovėję etimologijos metodai, kaip lyginimas su kitais lietuvių, baltų onimais, lietuvių apeliatyvais, semantinės analogijos taikymas, bet paisoma ir istorinių socialinių tiriamų vietovardžių aplinkos ypatumų, turimą medžiagą apie toponimus ir jais įvardijamus objektus derinant su realiu istoriniu kontekstu, kuris, manytina, yra objektyviausias vietovardžių kilmės nustatymo kriterijus. Iš gyvosios kalbos yra užfiksuota 13 vietovardžių Gùdas2. Didesnė jų grupė užrašyta Pãsvalio r. Pùmpėnų apylinkėse: bala, krūmai, pieva Krkiliškio kaime, upė (upelis, upokšnis), tekantis per Krklinių miestelį, Dalckų, Račškių, Gùstadalio kaimus, ganykla Račškių kaime, brasta Ramonỹnės kaime. Kiti tokiu vardu pavadinti pavieniai objektai išsidėstę įvairiose Lietuvos vietose: 2 akmenys Nemunè, vienas iš jų prie Darsniškio bažnytkaimio Krúonio valsčiuje, kitas – Kauno apskrities Aukštõsios Panemùnės valsčiaus Dvarẽliškių dvaro teritorijoje, akmuo Lazdjų r. Noraglių apylinkių Seilinų kaime ant Lydẽkinės upelio kranto, duobė Vilkavškio r. Pãjevonio apylinkių Svėri kaime, miškas Utenõs apskrities Vyžuon valsčiaus Mielekių kaime, raistas Varėnõs valsčiaus Puõdžių kaime, upelis (griovys), tekantis per Ukmergs apskrities Žematkiemio valsčiaus Medin kaimą. Daugiausia informacijos apie vietovardžių radimosi aplinkybes, geografinių objektų pobūdį ir buvimo vietą pateikta užrašant Nemuno upėje esančių akmenų vardus3. 1935 m. sudarytoje Aukštosios Panemunės valsčiaus Dvareliškių dvaro žemės vardyno anketoje4 rašoma, kad akmuo Gùdas yra Nemune prie Dvareliškių kaimo ir dvaro ribos5. Pastabų skyriuje paaiškinta: „Gudai sielininkai plaukdami šio akmens vengdavo. Praplaukdami pasiųsdavo vieną ant akmens atsistoti, kad nurodytų reikalingą sieliams kryptį. Jis rėkdavo gudiškai. 2 Tiek tokių vardų rasta Vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartotekoje (VK). 3 Akmenų vardai yra specifinė tikrinių žodžių grupė, kurios priskyrimas vietovardžiams gali kelti šiokių tokių abejonių. Kita vertus, akmenys yra gamtos objektai, užimantys tam tikrą vietą reljefo paviršiuje. Kai kurių onomastikos tyrėjų jie netgi priskiriami oronimams – šiuo atveju remiamasi nuostata, kad minėtai klasei priklauso ne tik kalnų, bet ir visų orografinių objektų vardai (plg. Agapkina, Berezovich, Surikova 2020). Straipsnyje, turint omenyje kitokius, t. y. ne terminologijos aptarimui skirtus, jo tikslus, akmenų vardai aprioriškai laikomi vietovardžiais. 4 Dvaro teritorijos vietovardžius surašė Šilnų pradžios mokyklos mokytojas Juozas Vitkauskas, žinių teikėju nurodytas Šilnų gyventojas Jurgis Dubosas. 5 Dabar ši vieta yra Kauno mariose. LAIMUTIS BILKIS 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Dėl to ir pavadinimas kilęs.“ Darsūniškio miesto anketoje6 duomenų apie akmenį ir jo vardą mažiau: nurodyta, kad akmuo yra Nemune, 2 km žemiau nuo miestelio, plaukdami upe už jo užkliūva sieliai. Kaip matyti iš aprašų, vieno akmens vardo atsiradimas siejamas su gudų vykdytu sielių plukdymu Nemuno upe, kito – taip pat su sielių plukdymu. Negalima atmesti, kad anketose pateikti paaiškinimai dėl vardų kilmės gali būti liaudies etimologija, tačiau istoriniai ir etnografiniai duomenys verčia tuo abejoti. Daugelio istorikų ir etnografų tyrimuose pabrėžiama, kad Nemunas nuo seno buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos kelių, kuriuo į Karaliaučių, Kuršių marias, Rusnę (iš jos į Klaipėdą), Tilžę, be kitų prekių, buvo plukdomi sieliai. Medienos rąstai keliavo ir iš dabartinės Gudijos teritorijos. Pavyzdžiui, publikacijoje, skirtoje prekybos organizavimo iš Nemuno aukštupyje buvusių Sapiegų ir Radvilų uostų XVIII a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje tyrimui, konstatuojama, kad iš Radvilų valdų 1770 m. iš viso buvo plukdomi 1 192 rąstai (Sakalauskas, Poška 2020: 74). Rąstų plukdymas vyko dviem etapais – pirmiausia nuo Naujojo Sveržanio7 iki Kauno, po to – nuo Kauno iki Rusnės arba Karaliaučiaus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atkarpai nuo Naujojo Sveržanio iki Kauno buvo samdoma daugiau darbininkų nei plukdymui nuo Kauno iki Karaliaučiaus. Straipsnio autorių teigimu, daugiau žmonių buvo samdoma dėl sudėtingesnių gamtos sąlygų pirmoje vandens kelio atkarpoje – siauresnės upės vagos, didesnio vingiuotumo (ten pat). Galima spėti, kad dar viena priežastis, dėl kurios sieliams plukdyti iš Gudijos teritorijos iki Kauno reikėjo daugiau pajėgų, buvo Nemune dažnai pasitaikantys slenksčiai, rėvos ir akmenys. Tą patvirtina ir minėtoje publikacijoje pateiktas istorinis faktas: Rumšiškėse buvo samdomas vairininkas, kuris padėdavo perplukdyti sielius per Nemune esančias kliūtis, vadinamas slenksčiais (ten pat, 72). Šis verslas vyko ir vėliau: 1825 m. iš Lietuvos ir Gudijos (Baltarusijos) Nemunu gabenta 2 500, o 1900 m. – 15 320 sielių (Pupienis 1989: 49). Sieliai iš Gudijos per Kauną į Karaliaučių plukdyti iki Pirmojo pasaulinio karo. Apie jų plukdymą Nemunu ir gudų sielininkų veiklą daug rašoma hidrologo Stepono Kolupailos, kuris 1932 m. vasarą pats plaukė valtimi Nemunu nuo Liubčios miestelio iki Gardino, monografijoje Nemunas (Kolupaila 1950). Jo teigimu, Nemuno ruožas nuo Gardino iki Kauno gausus rėvų, t. y. vietų, kur upės vaga akmenuota, o srovė smarkesnė, todėl nuo šios upės aukštupio plukdyti sielius buvo labai nelengva, dažnas jų suduždavo. Dėl šios priežasties sielininkai, daugiausia gudai nuo aukštupio, rėvas pavadino nelaimes primenančiais 6 Vietovardžius surašė Darsūniškio pradžios mokyklos mokytojas Petras Puplešys, apklausęs miestelio gyventojus Miką Maculevičių, Adolfą Žukauską ir Joną Zavistanavičių. 7 Naujasis Sveržanis – gyvenvietė Baltarusijoje. Straipsniai / Articles 113 Dėl kai kurių lietuvių vietovardžių Gùdas radimosi aplinkybių, kilmės ir motyvacijos vardais (ten pat, 14). Mokslininko kelionės palydovas buvo gudas sielininkas Ivanas Trubka, anot monografijos autoriaus, iki Pirmojo pasaulinio karo keliasdešimt kartų gabenęs sielius nuo Liubčios ar Stolpcų iki Jurbarko (p. 45– 47). Monografijoje aprašomos ir netoli Kauno esančios Nemuno rėvos: minima 4 km žemiau Darsūniškio esanti bene pavojingiausia upės rėva Guoga (p. 164), pabrėžiama, kad ruože nuo Aštrago iki Dvareliškio gyvenviečių yra gudų sielininkų pavadinta Bičenėtų rėva, kur labai pavojinga, nes iš dugno kyšo dideli akmenys, į kuriuos atsitrenkę sieliai suyra (p. 167–168). Apibūdinama ir žemiau Gastilionių kaimo esanti Bičių rėva, akmenuotos vietos Velnio Tiltas, Velnio Pirtis (p. 168), Žirgas (ties Jakštonių kaimu), Bajorė (ties Žiegždrių kaimu), Kamendulė (ties Pažaisliu) (p. 174). Žinių apie tai, kad gudai Nemunu gabeno sielius, galima rasti Lietuvių kalbos žodyne. Jo straipsnyje gùdas pateikiamas iliustracinis sakinys Guda ant sielių plaukia Nemunais į Rusnę Prūsuose, paimtas iš Antano Juškos Lietuvių–lenkų žodyno (LKŽe). Neabejotiną gudų ryšį su sielininkyste rodo ir latvių apeliatyvai guds, gudinis, gudiņš ‘baltarusis sielininkasʼ (LVV I 415, 675). Kaip matyti, Dvareliškių dvaro žemės vardyno anketoje nurodytas akmens vardo atsiradimo esminis motyvas (gudai plukdė sielius) neabejotinai tikras, istoriškai paliudytas. Tikra yra ir tai, kad šios gyvenvietės apylinkėse Nemune būta rėvų bei didelių akmenų. Apie tai rašyta ir lenkų archeologo, etnografo Zygmunto Glogerio, kuris XIX a. II pusėje ne kartą plaukė Nemunu nuo Gardino iki Kauno. Jis nurodo net 7 didelius akmenis, esančius Nemune prie Dvareliškių gyvenvietės, tarp jų ir akmenį Gùdas: Katilas (lenk. Kocioł), Malakavičius (lenk. Malachowicz), Malakavičiai (lenk. Malachowicy), Velnio Tiltas (lenk. Dyabelski most), Stiklinė (lenk. Szklanka), Rusėnas, arba Gudas (lenk. Rusak, czyli Gudas), Kirda (lenk. Kirda) (Gloger 1903: 73). Realios istorinės aplinkybės yra svarbiausias, bet ne vienintelis argumentas, leidžiantis manyti, kad Nemune esančių akmenų vardai Gùdas etimologiškai greičiausiai sietini su etnonimu gùdas. Ši galimybė įtikima ir struktūriniu bei semantiniu požiūriu. Kaip matyti vien iš referuotų hidrologų, istorikų, etnografų teiginių, Nemuno akmenys ir akmeningos vietos (rėvos) sielininkams pridarydavo daug bėdų, nelaimių, keldavo daug rūpesčių, todėl tų objektų vardai dažnai esti neigiamos kontekstinės konotacijos, plg. Nemuno rėvų vardus Kiaulė, Paršiukai, Avinas (akmeningos rėvos su staigiai krintančia srove), Telyčia, Žirklės, Velnio Tiltas (Pupienis 1989: 55), Velnio Pirtis (Kolupaila 1950: 168;), akmens vardą Katilas (Gloger 1903: 73). Pejoratyvinės reikšmės gali būti ir kai kurie kitų Lietuvos upių akmenų pavadinimai, plg. Neries akmenų vardus Velniamindis, Velnio Tiltas, Bulius, Avinas (Vaitkevičius 2013: 47, 48, 51, 96–97), Karstas (Vaitkevičius 2014: 13), Šventosios upės akmens vardą Griškà (greičiausiai iš liet. griška ‘velnias’) (LVŽ III 306), Jūros upės – Judõšiaus stovyklà, arba Vélnio LAIMUTIS BILKIS 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI rãgas (LVŽ IV 195). Taigi iš etnonimo kilusių akmenų vardų Gùdas motyvacija gali būti ‘prastas, blogas, netikęs akmuoʼ. Kita vertus, šių vardų atsiradimo motyvai galbūt yra memorialiniai, paremti faktais, kad gudai pro šiuos akmenis plukdė sielius, gudas užlipęs ant akmens gudiškai šaukdavo ir pan. Tokios reikšmės vietovardžių lietuvių toponimijoje yra fiksuota, plg. Ùbago brastà (joje prigėręs elgeta), Birùtės kálnas (Savukynas 1963: 239), Diedùko rastas, Puõdžiaus plýnė (Sviderskienė 2017: 90). Žiūrint struktūriniu darybiniu aspektu iš etnonimo kilę akmenų vardai Gùdas būtų be formalių darybos priemonių iš pamatinių žodžių vienaskaitos atsiradę dariniai. Toks darybos būdas akmenvardžiams labai būdingas. Taip sudaryti ir daugelis jau semantiškai aptartų Nemuno akmenų vardų: Avinas, Katilas, Kiaulė, Telyčia ir kt. Pabrėžtina ir tai, kad nemãža lietuvių akmenų vardų nėra labai seni, jų amžius tikrai nesiekia baltų prokalbės ar dar ankstesnių laikų, plg. akmenvardžius Čebatlis, Diẽvo Altõrius, Diẽvo Blidas, Diẽvo Krslas, Dšių Staliùkai, Fabrikantai (akmuo Nemune prie Rumšiškių!), Férmos akmuõ, Geležnė Bóba (LVŽ II 35, 265, 266, 417, 508; III 130), kurie (ar kurių vienas iš dėmenų) kilę iš skolinių, taip pat asmenvardinės kilmės onimus Daujõčio Gryčẽlė, Fdrikų akmuõ, Gãgilo klis, Grgo akmuõ, Grigõliaus akmuõ, Grigùčio akmuõ, Ivõškiaus ãkmenys, Jánkų Bánkas, Jõnas, Juõzapas (LVŽ II 156, 513; III 8, 289, 292, 293; IV 88, 114, 173, 248), iš kitų vietovardžių kilusius sudėtinius vardus Gervnių akmuõ (iš raisto vardo Gervnės), Grkiškio ãkmenas, Grkiškio akmuõ (iš balos, kalno, lauko vardo Grkiškis) (LVŽ III 160, 296) ir pan. Taigi ir akmenų vardų Gùdas gana vėlyvas radimasis nėra negalimas. Etnoniminę vardų Gùdas kilmę netiesiogiai liudija ir dar viena toponiminė analogija. Tarpukario Liñkmenų valsčiaus Daržẽlių kaimo žemės vardyno anketoje užrašytas pievos vardas Gudãakmenis. Šio žemėvardžio reikšmė, matyt, yra ‘pieva, kurioje yra (buvo) akmuo *Gudãakmenisʼ. Pastarojo kamienas gudategali būti kilęs iš gùdas ir fonetiškai negalimas kildinti iš gùdė ‘pustyklė, budėʼ ar gudti ‘su gude galąstiʼ. Kad akmenų vardai veikiau kilo iš etnonimo gùdas, o ne iš liet. gùdė ar gudti, leidžia manyti ir arealinis vietovardžių bei apeliatyvų analizės aspektas. Mat, onimai ir apeliatyvai paplitę skirtingų tarmių plotuose: akmenvardžiai išsidėstę vakarų aukštaičių kauniškių, pietų aukštaičių teritorijose, o bendriniai žodžiai – Žemaičiuose ir Klaipėdos krašte (žr. 1 pav.). Teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad akmenų vardų semantinis ryšys su galandimo reikšmės žodžiais yra galimas8. Tą patvirtina ir iš gyvosios kalbos užrašytas akmenvardis Galstuvas9 ← liet. galstuvas ‘galandamas prietaisas, budė, 8 Plg. teiginį „apgludintas akmens ar uolos gabaliukas, vartojamas galąsti, ir yra pustyklė, budė“ (Karaliūnas 2004: 172). 9 Vardas 1986 m. užrašytas Plùngės r. Žlibin ap. Ketùrakių kaime. Straipsniai / Articles 115 Dėl kai kurių lietuvių vietovardžių Gùdas radimosi aplinkybių, kilmės ir motyvacijos pustyklė, pustasʼ (LVŽ III 47). Tačiau jau aptarti dalykai verčia abejoti, kad tokios reikšmės (ir kilmės) gali būti akmenvardžiai Gùdas. Žinoma, Pietų aukštaičių ploto akmens vardo Gùdas ryšį su etnonimu gùdas pagrįsti kiek sunkiau, nes trūksta duomenų apie šio objekto buvimo vietą, paskirtį ir kitas aplinkybes. Kaip minėta, užrašytojo tėra nurodyta, kad akmuo yra Lydekinės upelio pakrantėje. Šiuo atveju labiausiai reikėtų kliautis arealiniu aspektu – vardai ir apeliatyvai gùdė, gudti paplitę skirtingų tarmių plotuose. Aiškinantis upėvardžių Gùdas galimą kilmę taip pat atskirai aptartina su jų užrašymu iš gyvosios kalbos susijusi informacija. Kaip minėta, yra užfiksuoti 2 potamonimai: Pumpėnų apylinkėse tekanti upė (upelis, upokšnis)10 ir 10 Vardas užrašytas 1935 m. Gustadalio kaimo žemės vardų anketoje ir 1938 m. Dalickų kaimo anketoje, taip pat 1983 metais Gustadalio kaime. Įvardijamas objektas apibūdinamas kaip 3–4 m pločio upelis, kuris teka tik smarkiai palijus, rudenį ir pavasarį, o vasarą išdžiūsta. 1 PAV. Akmenų vardų Gùdas ir liet. gùdė, gudti paplitimas (sukurta naudojant „Google“ žemėlapius). Gùdas gùdė gudti LAIMUTIS BILKIS 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVI Žemaitkiemio valsčiaus Medinų kaimo teritorijoje esantis upelis, kuris 1935 m. žemės vardų anketoje vadinamas grioviu11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pumpėnų apylinkių upė Gùdas teka per Gustadalio kaimą, jo teritorijoje įteka į Pyvesą. Oficialioji kaimo vardo forma Gùstadalis greičiausiai yra antrinė, atsiradusi iš pirminės Gùd-stadalis12, kilusios iš etnonimo gùdas arba avd. Gùdas13 ir liet. stadalà, stadãlė ‘užvažiuojami namai su pastoge arkliams pastatyti; pastogė arkliams pastatyti užvažiuojamame kie11 Anketoje nurodoma, kad griovys (ravas) yra 0,25 km ilgio, stačių šlaitų, gilus. 12 1935 m. Gustadalio kaimo žemės vardų anketos, sudarytos Rimknų pradžios mokyklos mokytojo Antano Soko, grafoje „Vardas vietos žmonių ištarme“ užrašytas kaimo vardas Gùdstadalis, o grafoje „Vardas rašomąja kalba parašytas“ – Gùstadalis. 13 Pvd. Gùdas fiksuota ir Pumpėnų valsčiuje – žr. LPDB. 2 PAV. Vietovardžiai su GudPumpėnų apylinkėse (sukurta naudojant „Google“ žemėlapius). Gùstadalis (Gùdstadalis), kaimas Gùdas, upė Gùdas, ganykla Gùdas, brasta Gùdas, bala, krūmai, pieva