Dalia Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos kuršininkų kalba: I dalis. Fonetika ir fonologija

Recenzijos / Reviews 303 PĒTERIS VANAGS Latvijos universitetas, Stokholmo universitetas ORCID id: orcid.org/0000-0003-0718-364X Mokslinių tyrimų kryptys: baltų kalbų istorija, latvių bendrinės kalbos istorija, kalbos politika. DOI: doi.org/10.35321/all88-15 Dalia Kiseliūnaitė KURŠIŲ NERIJOS KURŠININKŲ KALBA: I DALIS. FONETIKA IR FONOLOGIJA Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2022, 219 p. DOI doi.org/10.35321/e-pub.41.kursininku-kalba-I-dalis ISBN 978-609-411-320-8 (bendras), ISBN 978-609-411-321-5 (I dalis) Kuršininkų kalba – tai tam tikra baltų idioma, kuria buvo kalbama Kuršių nerijoje bei jai artimose teritorijose galbūt nuo XV–XVI a. iki XX a. antrosios pusės. Tai buvo persikėlėlių iš latviško Kuršo ir jų palikuonių kalba, patyrusi kaimyninių kalbų (vokiečių ir lietuvių) įtaką bei išnykusi dėl pasikeitusių istorinių ir politinių priežasčių. Ji fiksuojama nuo XIX a., bet naujausių laikų tyrėjai dar spėjo įrašyti ir paskutinių jos gimtakalbių šneką. Daugiausia dėmesio šiai baltų kalbų atmainai paskutiniais dešimtmečiais skyrė Klaipėdos Universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė, tiek surinkdama gausią medžiagą, tiek publikuodama daug straipsnių šia tema. Recenzuojama monografija – tai jos tyrimų apibendrinimas bei tolesnis gilinimasis į šią problematiką. Monografiją sudaro Įvadas, du pagrindiniai skyriai ir Išvados. Ją papildo ir priedai – kalbos įrašų fragmentai, kurie cituojami ir aptariami knygoje. Pirma knygos dalis „Kuršininkų kalbos ištakos, istorija, statusas, sociolingvistinis paveikslas, dokumentavimas ir tyrinėjimai“ (p. 15–74) – platus bendro pobūdžio temos įvadas. Autorė, remdamasi plačia moksline ir teorine literatūra visais nagrinėjamais klausimais, aptarinėja kalbos ištakas, Kuršių nerijos istoriją, gyventojų skaičiaus kaitą, kuršiškai (latviškai) kalbančių žvejų apsigyvenimą regione, istorinius įvykius, dėl kurių kilo naujos imigracijos bangos ir vyko kiti PĒTERIS VANAGS 304 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII socialiniai procesai. D. Kiseliūnaitė plačiai nagrinėja kuršininkų kalbos statuso klausimą – kaip geriau apibūdinti idiomą. Autorės nuomone, geriausiai tiktų geolekto, sociolekto bei etnolekto terminai. Visi spėjimai pagrįsti rimtais pasvarstymais, tačiau tai neatmeta galimybės idiomą apibrėžti ir kaip atskirą, nors ir naujesnės kilmės, baltų kalbą. Toliau skyriuje aptariama nerijoje kelis šimtmečius egzistavusi dvikalbystė bei kuršininkų kalbos prestižo problematika. Labai vertingas poskyris ir apie kuršininkų kalbos dokumentavimą bei tyrinėjimą. Čia surinkta gausi medžiaga su nuorodomis į šaltinius. Minimi Adalberto Bezzenbergerio, Jurio Plakio (Jurio Plāķio), Richardo Pietscho, Wolfgango P. Schmido, Friedhelmo Hinzės ir kitų tyrėjų darbai. Paminėti ir tie tyrėjai bei kalbos entuziastai (Janis Kuškis (Jānis Kušķis), Laimduotas Ceplytis (Laimdots Ceplītis), Austris Grasis, Ilmaras Bernovskis, Richardas Pietschas, pati monografijos autorė), kurie XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje surinko gana gausią gyvos kuršininkų kalbos įrašų kolekciją. Pirma knygos dalis baigiama samprotavimais apie kuršininkų kalbos gyvybingumą bei jos atkūrimo galimybes. Antra monografijos dalis „Kuršininkų kalbos fonetika ir fonologija“ (p. 75– 185) skiriama idiomos fonetikos aprašymui. Ji pradedama trumpa kuršininkų kalbos fonetikos ir fonologijos tyrimų istorijos apžvalga (p. 75–78). Po šio įvado sistemiškai aptariami skiemuo (p. 78–81), kirčiavimas – kirčio vieta ir priegaidės (p. 81–91), vokalizmas (p. 91–135) ir konsonantizmas (p. 135–178). Kiekvieną skyrių sudaro keli ar net keletas poskyrių. Išvados padarytos naudojantis gausia, tiek pačios autorės įrašyta, tiek iš senesnių įrašų ar užrašų surinkta, medžiaga. Kiekviena kuršininkų kalbos ypatybė lyginama su latvių kalbos, ypač kuršiškųjų patarmių, bruožais, nustatoma įmanoma kitų kalbų įtaka, taip pat ir pačios kuršininkų idiomos inovacijos. Į kalbos reiškinius bandoma pažvelgti tiek sinchroniniu, tiek diachroniniu aspektu. Keletas pastebėjimų ir minčių, kilusių skaitant labai vertingą monografiją. Aptariant kirčiavimą (p. 81–82), minima, kad kartais priešdėliniuose veiksmažodžiuose pasitaiko nekirčuotas priešdėlis ne- (ni-), pvz., praes. 1. ni‘atsecerûos ‘neprisimenu’, praes. 3. nepalīʒi´ ‘nepadėjo’, praes. 3. ni‘ãzmaksa.i ‘neužmokėjo’. Panašių faktų nurodyta ir ankstesnių tyrėjų, pvz., Adalbertas Bezzenbergeris (1888: 42) mini keletą pavyzdžių su kirčiuota šaknimi ir po kitų priešdėlių, pvz., atnáku, salaulát. Kyla klausimas, ar čia ne senesnės ir laisvesnės latvių kalbos kirčiavimo sistemos, kurios atspindžiai pastebimi ir XVII–XVIII a. latviškoje poezijoje (plg. Ancītis 1936), reliktas. Įdomus analoginio išlyginimo, kurio nėra bendrinėje latvių kalboje, atvejis paminėtas 96-ame puslapyje. Kaip anksčiau aprašė ir Plakis (Plāķis 1927: 48, 64), veiksmažodžio asmenavimo paradigmoje šaknies balsių /e/ ir /æ/ artikuliacija išlyginama, „todėl praes. 2. sg. šaknies ē toks pat kaip 1. sg. es bgu, tu bgi ir pan.“ Dalia Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos kuršininkų kalba: I dalis. Fonetika ir fonologija Recenzijos / Reviews 305 Kaip ir keliose pietų Kuršo tarmėse, kuršininkų vartotas daiktavardis puĩšis ‘bernas, samdinys’ (p. 100) su antriniu š iš gen. sg. ir daugiskaitos linksnių. Ne visai galima sutikti su autorės teigimu, kad „senesnė prielinksnių struktūra išlaikoma priešdėliuose: latvių uzveiksmažodžiuose turi dvibalsinę formą: fut. 2. sg. uõzdaba. ‘saugok’ (MS), partic. a. praet. m. N. sg. uõzâuʒ´s ‘užaugęs’ (EK_03), praet. 3. uõzlik´ ‘uždėjo’ (EK_31)“ (p. 101). Šiuo konkrečiu atveju pailginimas greičiausiai antrinis (Endzelīns 1951: 688–689). Abejotinas ir toks autorės teiginys: „Prielinksnis aiz čia monoftonguojamas iki az, o priešdėlyje, kaip ir pietinėse Kuržemės tarmėse, jo forma yra su ilguoju balsiu āz: praet. 3. ãzmaksa´ ‘užmokėjo’ (EK_28), az  gâl’da ‘už stalo’“ (p. 101). Čia greičiausiai ne monoftongizacija, bet išlaikyta archajiškesnė prielinksnio forma (Endzelīns 1951: 636; Rudzīte 1964: 144). Galbūt per neapsižiūrėjimą atsirado toks sakinys: „Dabartinių pateikėjų kalboje lat. b. k. priešdėlio pār- ‘veiksmo kryptis per kokį daiktą, kiaurai, tam tikrą laiką ir pan.’ ir par- ‘grįžtamojo judėjimo kryptis’ atitikmenys taip pat ne visada aiškiai skiriami“ (p. 105). Latvių bendrinėje kalboje nėra priešdėlio par-, o tik pār-, kuris turi abu minėtus reikšmės atspalvius. 110-ame puslapyje autorė teigia: „Visi atvejai su anaptikse rodo, kad lemiamą reikšmę tikriausiai turėjo mišriųjų dvigarsių pirmojo komponento trumpėjimas ir spūdžio pasislinkimas į priebalsį. Šis procesas galėjo prasidėti žiemgališkosiose tarmėse ir vadinamajame Kuršo „žiemgališkajame kampe“, iš kur, kaip spėjo Endzelynas, atėjo didesnė dalis gyventojų į šiaurinę nerijos dalį. Ypač dėsningai pirmasis komponentas trumpėjo dvigarsiuose su r, o paskui ir kituose. Šiuo požiūriu abu kuršininkų priegaidžių opozicijos nariai suartėjo (netęstinė priegaidė neteko savo skiriamųjų stumtinės priegaidės požymių, o tęstinė nuo seno buvo išlaikiusi trumpąjį pirmąjį komponentą).“ Vis dėlto Janis Endzelynas procesą aiškina atvirkščiai (Endzelīns 1951: 152), trumpas balsis prieš tautosilabinį r – tai senojo trumpumo išlaikymas, būdingas senųjų žiemgalių kalbai, o ne antrinis reiškinys. Kalbant apie veiksmažodžių 1 ir 2 pl. galūnių -am / -ām, -at / -āt istoriją (p. 126–127), teigiama, kad „Endzelynas trumpėjimą bando sieti su daiktavardžių dgs. D.–I. formų trumpėjimu (šis kuršininkų kalboje tikrai yra) (Endzelīns 1951: 884), tačiau Kuržemės tarmėse kuriam nors geografiškai aiškiau apibrėžtam plotui tokia sąsaja veikiausiai nėra būdinga. Be to, dar reikėtų paaiškinti, kodėl daiktavardžių formos su -ām latvių tarmėse, pasak Endzelyno, paveikė ir veiksmažodžių 2 a. formą, kuri fonetiškai nepanaši?“ Atrodo, kad Endzelyno mintis šiuo atveju kiek kitokia – jis pirmiausia ieško fonetinių paralelių tarp pl. D.–I. ir pl. 1 galūnių -am / -ām vartojimo ir tik po to tvirtina, kad dėl pl. 1 galūnės fonetinio trumpėjimo atsirado ir analogiška galūnė pl. 2 -at su trumpuoju balsiu. Galbūt apsirikta teigiant, kad „[L]atvių tarmėse ā kamieno formų galūnė į a kamieno paradigmą pereina rečiau (gadās > gadas ‘atsitinka, pasitaiko’), negu atvirkščiai“ (p. 128). Čia reiškinys aiškintinas priešingai – a kamieno galūnė PĒTERIS VANAGS 306 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII retai pereina į ā kamieno paradigmą. Toliau apie šį procesą autorė spėlioja: „Ar ši tendencija kuršininkų atsinešta jau iš Kuršo, ar pasireiškia kaip tam tikras sistemos lyginimas [...], dar reikėtų patyrinėti [...].“ Šiuo klausimu reikėtų atsižvelgti ir į Endzelyno pastabą (Endzelīns 1951: 905), kad Nycoje, Gramzdoje, Vainiuodėje skirtumas tarp -as ir -ās buvo išlaikytas. Rašydama apie i ir u platinimą (p. 134), autorė kaip pavyzdį mini formą iemacnate (= iemācināt) ‘išmokyti’. Tokią priesagą nurodė ir Plakis (Plāķis 1927: 65–66), pvz., mãcĕnu, kũrĕnu. Pažymėtina, kad priesaga -envietoj -inplačiai vartojama XVI ir XVII a. tekstuose, tarp jų ir Georgo Mancelio, pvz., aitzenaht, dahwena, paſudenati1. Taigi, tai gali būti senas reiškinys ir nebūtinai fonetinis. Panašiai ir vediniai su -nieks: zmnieks ‘žemininkas, kito marių kranto gyventojas’ ir kt.“ (p. 134) visiškai atitinka vakarų Kuršo (Endzelīns 1951: 362) ir XVI–XVII a. raštų formas su -enieks, pvz., Mancelio Darbeneeki, Ghräzeneeku, Muiteneekus2. Kalbant apie junginių k ir g likimą minėtos ia kamieno veiksmažodžių formos es lûǯûos ‘meldžiuosi’, taip pat Bezzenbergerio užfiksuotos praes. 1. sg. sáutschu / sóutschu ‘šaukiu’, lúdschu ‘meldžiu’ (p. 165). Kitas šio tipo formas mini ir Plakis (Plāķis 1927: 64). Apie jų antrinę kilmę jau yra rašęs Endzelynas (Endzelīns 1905: 181–182), minėdamas ir du pavyzdžius iš 1671 metų giesmyno bei pridurdamas, kad G. Mancelio Postilėje (1653) jis tokių neradęs. Iš tikrųjų G. Mancelio tekstuose tokių formų kaip luhdſcho, luhdſchu, luhdſchohs galima rasti panaudotų daugiau nei 20 kartų3. Mancelis vartojo ir brautſcho, peeśautſcho, patteitſchu, aißleedſchu, kleedſchu, net śuhdſchu. Tokių yra ir Heinricho Adolfijaus gramatikoje (Adolphi 1685): Beidſchu (139), Brautſchu (141), Kleedſchu (155), Leedſchu (162), Schņahtſchu (184), Schņaudſchu (185), Śmeltſchu (194), trentśchu (203). Jų randama ir Gotthardo Friedricho Stenderio gramatikoje (1783): beidſchu, kleedſu (dſchu), ſchņaudſu (dſchu), ślehdſu (dſchu), śneedſu (dſchu), ſteidſu (dſchu), brauzu 1 Plačiau žr. http://senie.korpuss.lv/index.jsp?wordform=%25ena%25&source=Manc1631_Cat& source=Manc1631_LGL&source=Manc1631_LVM&source=Manc1631_Syr&source= Manc1637_Sal&source=Manc1638_L&source=Manc1638_PhL&source=Manc1638_ Run&source=Manc1654_LP1&source=Manc1654_LP2&source=Manc1654_ LP3&sort=asc&limit=50&cols=4. 2 Plačiau žr. http://senie.korpuss.lv/index.jsp?wordform=%25eneek%25&source=Manc1631_ Cat&source=Manc1631_LGL&source=Manc1631_LVM&source=Manc1631_ Syr&source=Manc1637_Sal&source=Manc1638_L&source=Manc1638_ PhL&source=Manc1638_Run&source=Manc1654_ LP1&source=Manc1654_LP2&source=Manc1654_LP3&sort=asc&limit= 50&cols=4. 3 Plačiau žr. http://senie.korpuss.lv/index.jsp?wordform=luhd%25&sort=A-Z&limit=50&page= 2&cols=4&source=SENIE. Dalia Kiseliūnaitė. Kuršių nerijos kuršininkų kalba: I dalis. Fonetika ir fonologija Recenzijos / Reviews 307 (tſchu), brehzu (tſchu), mautſchu, pluhzu (tſchu), ŗauzu (tſchu), śmelku (tſhu), teezu (tſchu), trauzu (tſchu), treezu (tſchu), trenku (tſchu) (Stender 1783: 111–115). Nors dalies šių formų autentiškumu galima abejoti (plg. „Rodas man šaubas arī par to, vai tiešām ir kaut kur bijušas pazīstamas tagadnes formas kā beidžu, kliedžu u. c. (pareizo beidzu, kliedzu u. c. vietā [...]“, – kaip teigia J. Endzelynas (Endzelīns 1914: 909)), iš dar gyvos kuršininkų kalbos užfiksuotas vartojimo atvejis patvirtina analogijos proceso paplitimą kalboje. Paskutinių kuršininkų protėviai šią tendenciją galbūt atsinešė dar persikeldami iš senojo Kuršo. 175-ame puslapyje rašoma, kad „ išnykęs po šaknies ar priesagos priebalsio, o -s N. sg. formoje virsta -š (ceļš ‘kelias’, kaimiņš ‘kaimynas’ ir kt.).“ Tai nėra tiesa, nes šiuose žodžiuose po galūnės balsio išnykimo iš l / n ir i atsirado palatalinis priebalsis ļ / ņ ir būtent po jo s pavirto į š. 276-oje išnašoje (p. 177) autorė rašo, kad „kiek teko girdėti, šventojiškiai reguliariai vartoja m. N. sg. mačs, G. sg. maģa ir t. t.“ Jei tikrai vardininkas tariamas taip, tai būtų antrinis morfologinis tarimas, nes fonetinio proceso rezultatas matomas tame pačiame puslapyje cituojamame kuršininkų tekste tac  mač. Paskutiniame knygos skyriuje (p. 179–185) autorė apibendrina ir apibūdina kuršininkų kalbos fonetikos bruožus, suskirsto juos į kelias grupes: latvių kalbos Kuršo lyviškųjų patarmių požymiai, vidurinio dialekto bruožai, abiem tarmių grupėms bendri bruožai, kuršininkų kalbos inovacijos, vokiečių ir lietuvių kalbų įtaka. Kalbos duomenų analizė paremia hipotezę apie dvi istoriškai skirtingas kuršininkų grupes iš Kuršo šiaurės ir pietų, kurių kalbos bruožai dėl vidinės migracijos vėliau ėmė maišytis. Todėl užfiksuotoje kalboje matomi tiek lyviškųjų, tiek pietų Kuršo žiemgališkojo kampo tarminiai bruožai. Atsirado ir vietinių kalbinių inovacijų. Tik jomis gal nereikėtų laikyti „praes. 1. plûču ‘mušu’, slêǯu ‘uždarau, užrakinu’ ir kt.“ (p. 184), nes, kaip jau minėta, tokios formos žinomos ir iš senųjų XVII–XVIII a. raštų, be to, tai ne fonetinis, o morfonologinis procesas. Galbūt ir „priebalsio j iškritimas prieš s, sukėlęs progresyvinę asimiliaciją (s > š), kuršininkų kalboje palietė ir įvardžiuotinę vyriškosios giminės nominatyvo formą: jâunaiš ‘jaunasis’, pĭmaiš ‘pirmasis’ ir kt.“ (p. 184) nėra specifinė kuršininkų inovacija, nes tokių formų plačiai žinoma ir iš pietų Kuršo tarmių, pvz., Rucava, Nyca, Barta ir kt. (Endzelīns 1951: 200). Platesnes bendras išvadas (p. 186–189) papildo pateikėjų bei panaudotos literatūros sąrašai (p. 190–200). Pastabėlė – J. Endzelyno straipsnių aprašus galbūt reikėjo pateikti vienodai. Dabar du cituojami iš rinkinio Darbu izlase, o kiti du – iš žurnalo Filologu biedrības raksti, nors visi keturi randami tiek pirminiame, tiek antriniame šaltinyje. Monografijos tekstą papildo ir labai vertingi priedai, tai visi monografijoje cituoti ir aptarti įrašų fragmentai, leidžiantys išgirsti dar gyvos kalbos skambesį. Dalios Kiseliūnaitės monografija skirta iš tiesų jau išknykusiai baltų kalbų atmainai – kuršininkų kalbai, tai svarus indėlis į baltistiką, reikalingas daugeliui PĒTERIS VANAGS 308 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII kitų tyrėjų, pravartus ne tik kalbininkams, bet ir istorikams, etnologams ir kitiems specialistams. Dabar nekantriai laukiama pažadėta antroji monografijos dalis – gramatikos aprašas. LITERATŪRA Adolphi Heinrich 1685: Erster Versuch Einer kurtz-verfasseten Anleitung Zur Lettischen Sprache, Mitau: George Radetzky. Ancītis Krišjānis 1936: Pārstatītais akcents nevācu dzejā. – Ceļi 7, Rīga: Ramave, 116–125. Bezzenberger Adalbert 1888: Ueber die Sprache der preußischen Letten, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Endzelīns Jānis 1905: Zur Erweichung der Gutturale im Lettischen. – Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen 29, 178–195 (= Endzelīns Jānis 1974: Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne, 290–306). Endzelīns Jānis 1914: Vecā Stendera Latviešu gramatika un vārdnīca. – Druva 9, 907–911 (= Endzelīns Jānis 1974: Darbu izlase 2, Rīga: Zinātne, 548–553). Endzelīns Jānis 1951: Latviešu valoas gramatika, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Plāķis Juris 1927: Kursenieku valoda. – Latvijas Universitātes raksti 16, 33–124. Rudzīte Marta 1964: Latviešu dialektoloģija, Rīga: Liesma. Stender Gotthard Friedrich 1783: Lettische Grammatik, Mitau: Johann Fried. Steffenhagen. Įteikta 2023 m. kovo 2 d. PĒTERIS VANAGS Latvistikas un baltistikas nodaļa Humanitāro zinātņu fakultāte Latvijas Universitāte Visvalža iela 4a, Rīga, LV-1050 peteris.vana[email protected]v Institutionen för slaviska och baltiska språk, finska, nederländska och tyska Stockholms universitet Universitetsvägen 10 E, Stockholm, SE-106 91 peteris.vana[email protected]