τέρνακα: An Indo-European Ghost?

CARLO MARIA PERTICA Venecijos Ca’ Foscari universitetas ORCID ID: orcid.org/0009-0001-3385-5828 Tyrimų sritys: indoeuropiečių ir graikų kalbų vardažodžių sistema bei etimologija. DOI: doi.org/10.35321/all88-13 τέργαχα: INDOEUROPIETIŠKASIS VAIDUOKLIS? τέργαχα: indoeuropietiškas žodis vaiduo klis? ANOTACIJA Šia pastaba siekiama parodyti, kad Hesichijaus τέργαχα „dygūno stiebas“, nepaisant pastebėtino panašumo į kitas indoeuropiečių formas, veikiau turėtų būti laikoma paprasta rašybos klaida vietoj pirminio galininko vienaskaitos πτέρνικα iš Teofrasto veikalo Historia Plantarum. Vis dėlto negalima visiškai atmesti galimybės, kad Teofrasto tekste iš tiesų buvo paliudyta τέρναξ – iranietiško fitonimo graikiška adaptacija. RAKTAŽODŽIAI: indoeuropiečių etimologija, Hesichijus, tekstologinė kritika, iranėnų kalbos. ANOTACIJA Šio teksto tikslas yra paaiškinti, kodėl Hesichijaus τέργαχα ‘dygiojo artišoko stiebas’, nepaisant akivaizdaus panašumo į kitas indoeuropietiškas formas, turėtų būti laikomas paprasčiausia originalios vienaskaitos galininko formos πτέρνικα iš Teofrasto veikalo Historia Plantarum rašybos klaida. Nepaisant to, nereikėtų atmesti galimybės, kad Teofrasto veikale iš tikrųjų buvo paliudyta forma τέρναξ – iranėnų fitonimo adaptacija graikų kalboje. ESMINIAI ŽODŽIAI: indoeuropietiška etimologija, Hesichijus, teksto kritika, iranėnų kalbos. Hesichijaus Lexicon, prie raidės τ (545), pateikiamas antraštinis žodis τέργαχα: τῆς χάκτου τοῦ φυτοῦ καυλός „(pažodžiui) dygūno augalo stiebas“. Alois Walde ir Julius Pokorny (1927: 641) pirmieji susiejo šį hapax su skr. tr̥ṇa- [n.] „žolė, šiaudai“, got. paurnus [m.] „dyglys“, sen. isl. born [m.] Įžvalgos / Insights 291 CARLO MARIA PERTICA „tas pats“, sen. vok. aukšt. dorn [m.] „tas pats“, sen. bažn. sl. trnъ [m.] „tas pats“ ir kt. Semantiškai ryšys atrodė akivaizdus dėl dygliuoto dygūno augalo pobūdžio, nors formaliu požiūriu reikėjo numatyti gana sudėtingą raidą. Hjalmar Frisk (1970: 881) mėgino išspręsti šią problemą, iškeldamas hipotezę, kad fitonimas τέϱναξ atsirado pertvarkius pirminį *τέϱνον / τέϱνος, kilusį iš pilnutinio laipsnio *tṛnos (arba *tṛnom) „dyglys“, pagal δόναξ, –ακος [m.] „nendrė“ modelį.1 Kita vertus, Pierre Chantraine (1968: 1107) ir Robert Beekes (2010: 1470) pasirinko atsargiai vertinti tikrąją šio žodžio indoeuropietišką kilmę.2 Vis dėlto labiau tikėtiną šios nedidelės lingvistinės mįslės sprendimą Peteris A. Hansenas ir Ianas C. Cunninghamas nurodė savo Hesichijaus teksto leidime (2009: 30). Šio žodžio „kilmė“ iš tiesų veikiau turėtų būti siejama su pirminio galininko vienaskaitos πτέϱνιχα „usnies stiebas“ rašybos klaida Teofrasto Historia Plantarum (4th–3rd a. pr. Kr.; Thphr. HP 6.4.11) veikale: „Dar vieną tiesų stiebą išaugina, kurį jie vadina πτέϱνιχα“ „Yra kita rūšis, išauginanti stačią stiebą, vadinamą pternix“. Dviejų formų panašumas, galininko linksnis ir tekstinis kontekstas tvirtai byloja už tai, kad τέϱνακα reikėtų laikyti iš πτέϱνιχα kilusiu monstrum, πτέϱνη [f.] „kulnas“ vediniu.3 Be to, πτέϱνιχα buvimą šioje ištraukoje patvirtina Atėnajo Deipnosophistae (3rd m. po Kr.; 2.70e). Tai, kad šis žodis pateiktas prie raidės τ, nekelia problemų, nes visiškai įmanoma, kad Hesichijus (5th or 6th a. po Kr.), jei ne ankstesnis jo pasitelktas leksikografas, rado šį žodį jau sugadintame Teofrasto arba Atėnajo tekste (atkreipkite dėmesį, kad πτέϱνιχα niekur kitur Lexicon nepaliudyta). Vis dėlto dėl išsamumo reikėtų atsižvelgti ir į alternatyvų scenarijų. Priesaginis plėtinys –ακ– labai panašus į iranėnų kalbų *–aka, be to, kai kuriose viduriniojo iranėnų laikotarpio kalbose esama hipotetinės iranėniškos proformos *trn-aka pėdsakų: plg. Chotano sakų tarra „žolė, augalas“, zor. pahlavi tlk /tarrak/ „sodo žolynai“, o tada klasikinės persų kalbos tarrah „česnakas laiškinis“ (Bailey 1979: 123; Mayrhofer 1992: 664). Deja, šis žodis nežinomas avestų kalboje, kur sekoje CR₂nV 1 Hipotezei pritaria, pvz., Mallory & Adams 1997: 575. 2 Daugiau bibliografijos žr. Lloyd, et al. 1998: s. v. dorn1. 3 Matyt, pagal kitų fitonimų su –ιξ, pavyzdžiui, ἄρπιξ / ἄϱπιξ „dygliakrūmio rūšis“, modelį ir kt. Plg. Rigobianco 2021: 18, kur pateikiamas fitonimų modeliavimo pagal leksinius ryšius senovės graikų kalboje atvejis. 292 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII τέϱναχα: indoeuropietiškasis vaiduoklis? sonantai rn išlieka be jokios asimiliacijos (plg. varanā- „gyvūno vilna“ < *(h₂)ulh₁-neh₂-). Atsižvelgiant į šią informaciją (taip pat į faktą, kad pati πτέρυχα niekur kitur nepaliudyta), tikrai galima manyti, kad Historia Plantarum 6.4.11 iš pradžių buvo užrašyta τέϱναχα – kai kurios senosios persų arba medų kalbos formos, kilusios iš PIr. *tṛn-aka-. graikiška adaptacija.⁴ Taigi Hesichijaus Lexicon būtų vienintelis teisingo perskaitymo liudytojas. Apibendrinant, Core Proto-Indo-European *tṛ̥nos / *tṛ̥nom „dyglys“ rekonstrukcija po čia pateiktų svarstymų iš esmės nesikeičia: tiesiog nebereikia kažkaip suponuoti nesistemingos pilnojo laipsnio graikų kalbos darybos. PIE *tṛ̥nos [m.] / *tṛ̥nom [n.] „dyglys“ PIIr. *tṛ̥nam [n.] „dyglys; žolės ašmenėlis“ (pasiskolinta į proto-uraliečių kalbą, plg. *tarna Holopainen 2019: 273–274) PNur. (Strand 2011) Vakarų ir šiaurės rytų katėnų tâ'i „dyglys; gervuogienojus“ Pietryčių katėnų tâṉi „tas pats“ PIAr. *tṛ̥nam Skr. tṛ̥na- [n.] „žolė, augalas“ ir kt. PIr. *trn-(aka-) Chotano sakų tarra- „žolė, augalas“ ir kt. BSl. *tírnas [m.] „dyglys“ PSl. *tъ̄rnъ [m.] „tas pats“ (Derksen 2008: 505) OCS trъnъ „ἄκανθα“ ir kt. PGm. *burna- [m.] „dyglys, erškėtis“ (Kroonen 2013: 552–553) Got. þaurnus [m.] „dyglys“ (< *þurnu-), sen. isl. þorn [m.] „tas pats“ ir kt. ⁴ OP kārataka- „keliautojas; svetimšalis samdinys“ ~ gr. κάδδαξ, -ηος „persiškas svetimšalių samdinių pavadinimas“ (Hinz 1975: 148) būtų geras analogiškas atvejis. Junginio rn ir velarinės priesagos išlaikymą patvirtina senosios persų ir medų kalbų žodžių bei antroponimų elamitiškosios transkripcijos: plg., be kitų, šī-ra-bar-na /čīra-farnah-/, t. y. „kurio Fortūna graži“ (Hinz 1975: 76), kalbant apie rn junginį, ir šī-ra-ak-qa /čīrakā/ (Hinz 1975: 77), kalbant apie velarinę priesagą. Įžvalgos / Insights 293 CARLO MARIA PERTICA REFERENCES Bailey Harold W. 1979: Dictionary of Khotan Saka, Cambridge: Cambridge University Press. Beekes Robert 2010: Etymological Dictionary of Greek, with the assistance of L. van Beek, Leiden, Boston: Brill. Chantraine Pierre 1968: Dictionnaire étymologique de la langue grecque, Paris: Klincksieck. Derksen Rick 2008: Etymological Dictionary of the Slavic Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Frisk Hjalmar 1970: Griechisches etymologisches Wörterbuch, Bd. 2, Heidelberg: Carl Winter. Hansen Peter A., Cunningham Ian C. 2009: Hesychii Alexandrini Lexicon, vol. 4 (T–Ω), Berlin: De Gruyter. Hinz Walther 1975: Altiranisches Sprachgut der Nebenüberlieferungen, Wiesbaden: Harrassowitz. Holopainen Sampsa 2019: Indo-Iranians borrowings in Uralic, Helsinki: Faculty of Arts, University of Helsinki: PhD dissertation. Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden, Boston: Brill. Lloyd Albert L., Lühr Rosemarie, Springer Otto 1998: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen 2, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Mallory James P., Adams Douglas Q. 1997: Encyclopedia of Indo-European culture, London: Fitzroy Dearborn. Mayrhofer Manfred 1992: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen 1, Heidelberg: Carl Winter. Rigobianco Luca 2021: I fitonimi φέως, ἱππόφεως, ἱπποφαές e ἱππόφαιστον: una histoire des mots. – Archivio Glottologico Italiano 106, 195–221. Strand Richard 2011: Lexicons of the Hindu-Kush: Kâmvîri, Kâtʽa-vari, Kalasa-alâ, Sañu-vi:ri, Ačarêtâ, Bhaṭesa-zib, and Paxtó, on-line version. Available at: http://nuristan.info/lngFrameL.html [retrieved 2023-04-09]. Walde Alois, Pokorny Julius 1927: Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen, Berlin, Leipzig: De Gruyter. 294 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII τέϝναχα: An Indo-European Ghost? Acknowledgments: I am greatly indebted to the anonymous Indo-Europeanist reviewer(s) for pointing out a possible Iranian solution, as well as to Dr. Luca Rigobianco and Simone Marcazzan for their extremely helpful feedback. τέϝναχα: indoeuropietiškas žodis vaiduoklis? SANTRAUKA Graikų kalbos žodis τέϝναχα (gal.) ‘dygiojo artišoko stiebas’, Hesichijaus hapax, anksčiau buvo įvairiai siejamas su indoeuropiečių prokalbės pamatinio šaknies balsių kaitos laipsnio variantu *tr̥nos / *tr̥nom ‘spyglis’, paliudytu indoiranėnų, slavų ir germanų kalbose. Šio palyginimo reikėtų atsisakyti, nes tikėtina, kad τέϝναχα reikėtų sieti su tekstu, kuriame buvo padaryta πτέρνιχα (gal.) ‘usnies stiebas’ (vedinys iš Teofrasto πτέρνη ‘kulnas’) rašybos klaida. Vis dėlto, negalima atmesti galimybės, kad Teofrasto tekste originali forma buvo τέϝναχα — iranėnų fitonimo, kilusio iš iranėnų prokalbės žodžio *tr̥n-aka- ‘žolė’ (kurio pėdsakai randami kai kuriose vidurio iranėnų kalbose), adaptacija graikų kalboje. Tai reikštų, kad Hesichijus buvo vienintelis originalios formos liudininkas. Įteikta 2023 m. balandžio 11 d. CARLO MARIA PERTICA 1 Traversa XXIV Vill. Prealpino, 25136 Brescia (BS), Italy [email protected] Įžvalgos / Insights 295