Prieraišus, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje

LORETA VALČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-2196-8937 Mokslinių tyrimų kryptys: morfosintaksė, valentingumas, semantika, tipologija. DOI: doi.org/10.35321/all88-09 PRIERAIŠŪS, PRIERAIŠUMAS VALENTINGUMAS DABARTINĖJE LIETUVIŲ (RAŠTO) KALBOJE Valency of the Adjective prieraišus and the Noun prieraišumas in Contemporary Lithuanian (Written) Language ANOTACIJA Šio straipsnio objektas – būdvardis prieraišus ir jo daiktavardinis vedinys (prieraišumas). Tikslas – remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT) medžiaga, išsiaiškinti šių predikatų junglumą valentingumo aspektu. Tyrimas parodė, kad sakinyje netiesioginio prieraišus, prieraišumas objekto raiškai įtakos daro predikatų iš minimalaus leksinio semantinio lauko semantika ir gramatika. Paaiškėjo, kad nepaisoma normos ir linkstama netiesioginį prieraišumas objektą žymėti naudininku, ypač su negyvą daiktą reiškiančiais žodžiais. ESMINIAI ŽODŽIAI: valentingumas, būdvardis prieraišus, būdvardinis daiktavardis, leksinis semantinis laukas. ANNOTATION The object of the article is the adjective prieraišus and its noun derivative (prieraišumas). The aim is to find out the combinability of these predicates from the perspective of valency based on the material from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language. The research revealed that the expression of the indirect object of prieraišus and prieraišumas is influenced by the semantics and grammar of the predicates from the minimal lexical semantic field. It appeared that the norm is disregarded, and there is a tendency to express Straipsniai / Articles 181 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ the indirect object of priera išumas in the dative case, especially when it is used with the words denoting an inanimate thing. KEYWORDS: valency, adjective priera išus, adjectival noun, lexical semantic field. 1. ĮVADINĖS PASTABOS Šio straipsnio tikslas – remiantis verbocentrinio sakinio modelio samprata ir valentingumo teorijos principais, išnagrinėti būdvardžio prieraišus ir jo daiktavardinio vedinio prieraišumas valentingumą ir nustatyti, kas jam daro įtakos. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (DLKT) pavyzdžiais, trumpai aptarti žodžių, įeinančių į minimalų leksinį semantinį būdvardžio prieraišus ir jo daiktavardinio vedinio lauką, valentingumą semantiniu, sintaksiniu ir leksiniu aspektu (žr. 2–5 dalis); išnagrinėti prieraišus, prieraišumas valentingumą ir pasvarstyti, (ar) kokią įtaką jam daro predikatų iš leksinio semantinio lauko valentingumai (žr. 6 dalį); visa apibendrinti (žr. 7 dalį). Tokiu aspektu, kiek žinoma, prieraišus, prieraišumas valentingumas nėra nagrinėtas. Taikomas tyrimo metodas – interpretacijos, aprašomasis analitinis, gramatinės, semantinės analizės. Pavyzdžiai su skirtingomis straipsnyje nagrinėjamų žodžių formomis rinkti¹ DLKT išplėstinės paieškos laukelyje įrašius žodžio kamieną, pvz., prieraiš, prisiriš, lipšn ir pan., ir pasirinkus „prasideda“ kriterijų. Pagal funkcinius stilius pavyzdžiai nebuvo klasifikuojami. Konkretus nagrinėjamų pavyzdžių skaičius pasakomas toliau aptariant konkretaus predikato valentingumą. Pasirinkus prieraišus, prieraišumas nagrinėti valentingumo aspektu, pasaky tina, kad valentingumas – tai žodžio reikšmės lemiama ypatybė atverti tam tikrą skaičių laisvų vietų, kurias sakinyje arba žodžių junginyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos arba jų atitikmenys (žr. Sližienė 1994: 16; Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 19, 46 ir ten cituojamą literatūrą). Valentingumas siejamas su trimis lygmenimis: abstrakčiu loginės semantikos ir dviem konkrečiais kalbos lygmenimis – sintaksės ir leksinės semantikos. Loginės semantikos lygmenyje nustatomas žodžio laisvų vietų skaičius ir jų galimų aktantų semantinės funkcijos, sintaksės lygmenyje nustatoma valentinių aktantų gramatinė forma ir jų būtinumas arba fakultatyvumas, leksinės semantikos lygmenyje nustatoma valentinių aktantų semantika. Be valentinių sintaksinių aktantų, kurių būtinumas ir fakultatyvumas nustatomos sakinyje, skiriami ¹ DLKT pavyzdžiai tyrimui rinkti 2023 m. vasario mėn. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prераišus, prераišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje laisvieji nariai – sakinio žodžiai, kurie nėra sąlygojami žodžio reikšmės ir nepriklauso jo valentingumui. Laisvieji nariai neužpildo predikato atvertų laisvų vietų, jų sąsaja su predikatu lemia jam, kaip tam tikrai kalbos daliai, būdingas grynai gramatinis pajėgumas prisijungti kitus žodžius bei jų formas (Sližienė 1994: 35). Būtinieji sintaksiniai aktantai sakinyje negali būti praleidžiami, kadangi juos praleidus sakinys pasidaro negramatiškas. Būtinia­siais sintaksiniais aktantais nusakoma ta situacijos dalis, kuri žodžio reikšmei yra svarbiausia ir aktualiausia (ten pat, 31). Fakultatyvieji sintaksiniai aktantai yra tie, kurie sakinyje gali būti praleidžiami, o sakinys lieka gramatiškas ir suprantamas. Sakiniai be fakultatyviųjų aktantų reiškia maždaug tą patį, ką ir su jais, kadangi fakultatyvieji aktantai yra implikuoti pačioje žodžio reikšmėje (ten pat, 35). Iš Lietuvių kalbos būdvardžių valentingumo aprašo aiškėja, kad, remiantis turėta empirine medžiaga, būdvardis prераišus, –i² ‘greitai, lengvai prisirišantis’ turi dvi sintaksinio valentingumo struktūras: vienu atveju subjektą atitinkantis aktantas žymimas vardininku, o netiesioginį objektą – naudininku, kitu atveju – netiesioginis objektas reiškiamas prielinksnio prie su kilmininku konstrukcija, subjektas minėtu vardininku (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 65, 79, 84). Sakinyje variantiškai žymimas netiesioginiu objektu einantis sintaksinis aktantas yra fakultatyvusis. Abiem atvejais semantinis prераišus valentingumas yra tas pats: subjektas atliepia percipien­tą³, o netiesioginis objektas – kontentyvą⁴ (žr. 1, 2). Trumpai tariant, dvivalentčio prераišus sintaksinis valentingumas yra Nom, Dat / prie Gen, o semantinis – [Pcp, Con]. Semantiniu aspektu šis būdvardis (žr. 1), panašiai kaip prieplai­kus (žr. 3, plg. 4) ar kiti (abejingas, jautrus, ištikimas ir t. t.) (žr. 5, 6), patenka į būdvardžių, kurie nusako asmens požiūrį į dalyką, jo psichinį nusiteikimą dalyko atžvilgiu, grupę (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 79). 1) Jis stiprios valios ir būtų labai prераišus šeimai. (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 79) 2) Ši kumelė nebuvo tokia prераiši prie vienos vietos kaip Bėris. (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 84) 3) Martynienė lėta, tyli, prieplai­ki suetimėms, o labiausiai vyrui. (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 79) ² Toliau straipsnyje kalbant apie skirtingas šio ar kito būdvardžio gimines apibendrintai pasakoma tik vyriškoji – nežymėtoji būdvardžio giminė. ³ Percipientas [Pcp] – psichinės būsenos patyrėjo funkcija, būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, turinčioms tam tikrą nusiteikimą jų atžvilgiu, psichologiškai į juos reaguojančioms (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 32; Sližienė 1994: 21). ⁴ Kontentyvas [Con] – būsenos ar ypatybės turinio funkcija, būdinga įvairiems daiktams bei reiškiniams (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 32, plg. Sližienė 1994: 22). Straipsniai / Articles 183 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 4) Vyriškis retai kuris tėra prie ligonio prieplaukus. (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 84) 5) Žmogus tylus žvelgė iš tolo, rodės, visai abejingas tam, kas aplink dėjos(i). (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 79) 6) Bet poetai, kaip ir pakaruokliai, yra ištikimi savo prigimčiai. (cituojama iš Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 79) Tais atvejais, kai būdvardžiu prieplaukus, abejingas, ištikimas ar pan. nusakoma vieno asmens simpatija, palankumas arba antipatija kito asmens atžvilgiu, būdvardžiui skiriamas kitas valentingumas: percipientо subjektas reiškiamas vardininku arba kitu derinimo daviklio⁵ lemiamu linksniu, o beneficientą⁶ atliepiantis netiesioginis objektas žymimas naudininku (žr. 7, 8). Tiesa, šis būdvardžio prieplaukus semantinis valentingumas ([Pcp, B]) iliustruojamas tuo pačiu 3 pavyzdžiu (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 80). Lyginant 1–4 su 5–8 pavyzdžiais matyti, kad predikato semantinio valentingumo struktūros – [Pcp, Con] ir [Pcp, B] – skiriamos atsižvelgiant į netiesioginiu objektu einančio žodžio leksinę semantiką (gyva būtybė (žmogus) resp. dalykas). Atsižvelgiant į tai, netiesioginis objektas 1, 3, 4 pavyzdžiuose interpretuotinas kaip beneficientas, o 2 pavyzdyje – kaip kontentyvas. 7) Kristina ir dabar dar nėra visiškai abejinga ponui Petrui. (cituojama pagal Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 80) 8) Kodėl jūs terorizuojate ir suiminėjate mums ištikimus žmones? (cituojama pagal Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 80) Remiantis pagrindiniais lietuvių kalbos žodynais, straipsnyje aptariamas būdvardis prieraišus susijęs su veiksmažodžiais prisirišti, atsid uoti. Konkrečiau kalbant, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽe) būdvardis prieraišus apibrėžiamas kaip ‘greitai, lengvai prisirišantis’, o akademiniame Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe) – ‘1. kuris labai prisiriša, atsiduoda’. Žodynuose teikiamuose iliustraciniuose pavyzdžiuose pasakoma apie prieraišią gyvą būtybę (žmogų, gyvulį) (žr. 1). Būdvardžio prieraišus valentingumas visų pirma susijęs su jo reikšmėje minimų rak­tinių žodžių – veiksmažodžių pri(si)rišti, atsid uoti – reikšmėmis ir jų ⁵ Plačiau apie derinimą, derinimo daviklio ir derinimo gaviklio sampratą, kuria čia remiamasi žr. Semėnienė (2003: 38–42). ⁶ Beneficientas [B] – adresato, turėtojo funkcija, būdinga daugiausia gyvoms būtybėms, ypač asmenims, kurių naudai ar nenaudai kas yra ar darosi (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 32, plg. Sližienė 1994: 21). 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Prie raišus, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje valentingumu⁷. Iš Nijolės Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno (LKVJŽ) (Sližienė 1998: 309) aiškėja, kad tranzityvinis (pririšti ‘tvirtinti prie ko turi du skirtingus valentingumus: keturvalentis (pri)rišti reikalauja, pavyzdžiui, vardininku žymimo agentyvaus⁸ subjekto, galininku reiškiamo patiento⁹ tiesioginio objekto, įnagininku pasakomo instrumento ir prielinks­nio prie konstrukcija reiškiamo galinio taško¹⁰ funkciją atliepiančio netiesioginio objekto (žr. 9). Trivalentis (pri)rišti atveria vietą agentyvaus subjekto, patiento ir galinio taško objekto aktantams sakinyje (žr. 10). LKVJŽ autorė (Sližienė 1998: 309) pastabose rašo: „Kartais šia reikšme veiksmažodis rišti (pririšti) vartojamas ir pagal modelį Nom Acc Dat [A₁ P B], pvz.: Ir kiek kartų jau sakė Kalpokui, kad pririštų jai (kiaulei) brank­tą Krv. Kai kada vietoj prieGen galima konstrukcija antGen, pvz.: Jie pririšo man ant nugaros mėsos gabalą“ . 9) Plėšikai [...] pririšo voro siūlais Greitute prie tvirto smilgos stulpo. (cituojama iš Sližienė 1998: 309) 10) Vienas berniukas rišo prie lazdos baltą nosinaitę. (cituojama iš Sližienė 1998: 309) Rita Miliūnaitė (2022: 408) atkreipia dėmesį į tai, kad kalbos kultūros požiūriu netiesioginis objektas su prisirišti, prisirišimas turi būti reiškiamas prielinksnio prie konstrukcija, o normos neatitinkantis naudininkas yra pasenęs (psn.) reiškinys. Iš LKŽe matyti, kad prisirišti – tai ‘12. pristoti prie ko, prikibti su pretenzijomis’ (Tik ir ieško, kad prie ko prisirišt Alks.) arba susijęs su tranzityvaus pririšti reikšme ‘10. pripratinti, patraukti’ (Baisiai prisirišęs prie mamos [vaikas] Ėr.). DLKŽe skiriamas prisirišti kaip ‘2. artimai pritapti¹¹, atsiduo­ti’ (Tas vaikas labiau prisirišęs prie tėvo). LKŽe būdvardžio prieraišus reikšmėje eksplikuotas atsiduo­ti DLKŽe apibrėžiamas kaip ‘1. atsidėti, pasiskirti’ (Jis moks­lui atsidavė). LKŽe veiksmažodžio atsiduo­ti semantika sietina su tranzityvaus atiduoti reikšme ‘5. pavesti, paskirti’ (plg. Sūnus mirė, gaus dukteriai atiduoti gyvenimą (ūkį) Vvr.; Ing rankas tavo ⁷ Apie tai, kaip atskiros leksemos valentingumas (gali būti) susijęs su jos reikšmėje pasakomų esminių žodžių semantiniu ir sintaksiniu valentingumu ir semantiniu tinklu, žr. Vaičiulytė-Semėnienė (2020). ⁸ Agentas [A₁] – veiksmo iniciatoriaus ar atlikėjo funkcija, būdinga gyvoms būtybėms (Sližienė 1994: 19). ⁹ Pacientas [P] – veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funkcija (Sližienė 1994: 20). ¹⁰ Galinis taškas [Ad] – funkcija, „būdinga daiktui, suvokiamam kaip galinis taškas, į kurį arba prie kurio juda veikėjas arba veikiamas daiktas ir kurį pasiekus veiksmas nebevyksta“ (Sližienė 1994: 24). ¹¹ Plg. veiksmažodžio pritapti ‘prisiderinti, prisitaikyti’ valentingumą (Sližienė 1998: 265) sakiniuose: Jis [P] greit pritapdavo prie žmonių [Con]; Kaimietis [P] negalėjo prie mūsų gyvenimo [Con] pritapti. Straipsniai / Articles 185 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ atiduome dušias ir kūnus mūsų PK32.) ir skiriamais jos atspalviais: ‘pasikliauti, atsidėti, pasitikėti (Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? V.Krėv.), ‘paaukoti, atsidėti (Jis yra labai mokslui atsidavęs Sb.). LKVJŽ veiksmažodžio atsiduoti aprašo nėra. Minėtinas LKVJŽ (Sližienė 1994: 128) teikiamas sinonimiškas atsidėti ‘atsiduoti, skirti visas jėgas’, kurio naudininkų žymimo netiesioginio objekto semantinė funkcija priklauso nuo valentinio akanto leksinio valentingumo. Tais atvejais, kai netiesioginiu objektu eina abstraktų dalyką reiškiantis žodis, naudininkas atliepia tikslą (Jis [Pcp] atsidėjo mokslui [Fin] (plg. mokytis)), kai netiesioginiu objektu pasakoma gyva būtybė (±Anim), naudininkas atitinka beneficientą (Ji [Pcp] atsidėjusi šeimai ir namams [B]). Minėtina ir tai, kad, pagal Antano Lyberio Sinonimų žodyną (SŽe), būdvardis atsidavęs yra sinonimiškas būdvardžiui ištikimas. Pastarasis reikalauja naudininko. Iš SŽe taip pat aišku, kad būdvardžiai prieraišus ir prieplaikus – sinonimai. Taigi prieraišus (prieraišumas) valentingumui taip pat įtakos gali turėti būdvardžio prieplaikus (prieplaikumas) semantika ir gramatika. Pagal DLKŽe, būdvardis prieplaikus – tai ‘lipšnus, draugiškas’, o LKŽe jis apibūdinamas kaip ‘lipšnus, prieraišus, draugiškas’. Būdvardžio draugiškas ir nagrinėjamo prieraišus sąsają matyti ir Jono Paulausko Sisteminiame lietuvių kalbos žodyne (SisŽe): prielai­pus, prieraišus, prieplaikus minimi semantiniame draugiškumo lauke, kuriame yra ir jau minėtas prisirišti. SisŽe veiksmažodis atsiduoti patenka į semantinį klusnumo lauką. Tikėtina, kad būdvardžių lipšnus (kam / prie ko¹²), draugiškas (kam / su kuo¹³) valentingumas taip pat gali turėti reikšmės straipsniu aptariamo prieraišus valentingumui (žr. toliau). Abstrakčiojo prieraišumas valentingumas galėtų būti panašus į pamatinio prieraišus. Kita vertus, Jonas Šukys (1998: 155) teigia, kad „[a]bstraktūs būdvardžių vediniai su priesaga -umas, daryti iš neinančių su naudininku būdvardžių, linksnio paprastai nereikalauja (nebent silpnai valdomo požymio ar veikėjo kilmininko), todėl jų junginiai su naudininku yra neįmanomi ir griežtai taisytini – atsisakant linksnio ar būdvardinio daiktavardžio arba kaip kitaip. […] Visa tai byloja žmonių prieraišumą savo žemei (= prisirišimą prie savo žemės; gyviau kaip žmonės prie savo žemės prisirišę. Taigi netiesioginis daiktavardžio ¹² Dvivalenčio lipšnus sintaksinis valentingumas Nᴅ, Dat atliepia semantinį valentingumą [Pcp, B], pvz., Ksaveras retai buvo labai lipšnus, bučiavo rankas, glaustėsi kaip katinėlis Vaižg. (Vaičiulytė-Semėnienė 2001: 80). Dvivalentis lipšnus, reikalaujantis prie konstrukcijos, greta lipnus ‘lipšnus’, prieplaikus ‘lipšnus, draugiškas’ ir kt. nėra minimas dėl iliustracinių pavyzdžių stygiaus (ten pat, 84). Plg. LKVJŽ (Sližienė 1994: 399) veiksmažodžio (pri)lipti ‘turėti patraukimą, prisirišti, prisigretinti’ valentingumą. ¹³ Lietuvių kalbos būdvardžių valentingumo apraše (Vaičiulytė-Semėnienė 2001) būdvardžio draugiškas valentingumas nėra aptartas. 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Preraišus, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje prieraišumas objektas turėtų būti žymimas tik prielinksnio prie konstrukcija. Aptardamas objektą reiškiančias prielinksnio prie konstrukcijas su pripratimo, prisirišimo, glaudimo, priklausymo ir kt. veiksmažodžiais, J. Šukys (1998: 477) rašo: „Priklausyti, priskirti prie linkstama vartoti, kai prie eina su abstraktesniais daiktavardžiais. Kai kalbama apie priklausymą asmeniui ar asmenims, valstybei, renkamasi tik naudininką, plg. Ta žemė priklausė mano tėvui“, bet „Jei nepriklauso prie jokios organizacijos (plg. jokiai organizacijai)“. Iš to, kas trumpai sakyta, aiškėja, kad prieraišus (prieraišumas) netiesioginio objekto, kaip fakultatyviojo valentinio aktanto, raiškai įtakos gali turėti ne tik pamatinio žodžio (prisirišti prie ko), bet ir kitų į minimalų leksinį semantinį prieraišus lauką įeinančių žodžių (atsiduoti, atsidavęs, draugiškas, lipšnus, prieplaikus) valentingumai. Keliama keletas prielaidų: divalencinių prieraišus, prieraišumas netiesioginio objekto raiškai įtakos turi (i) pamatinio žodžio valentingumas, (ii) aktanto leksinis valentingumas (gyva būtybė resp. daiktas); (iii) predikatų iš leksinio semantinio prieraišus lauko semantika ir gramatika. Atsižvelgiant į tai, kad DLKT pavyzdžių su skirtingomis sinonimiško prieplaikus, prieplaikumas formomis nėra, jie toliau neaptariami. 2. SKIRTINGŲ PRISIRIŠTI IR PRISIRIŠIMAS FORMŲ VALENTINGUMAS Iš 1200 DLKT pavyzdžių, kur vartojamos skirtingos (ne)asmenuojamosios veiksmažodžio prisirišti formos ir sakinyje netiesioginis objektas yra pasakytas, nuošalyje palikus tokius kaip 11–16 (plg. 9, 10) ir išnagrinėjus 500 tokio tipo, kaip 17–21, pavyzdžių, matyti, kad pastaruosiuose netiesioginis objektas reiškiamas prielinksnio prie konstrukcija. 17 ir 18 pavyzdys, kur pasakoma apie glaudų (artimą) gyvų būtybių tarpusavio santykį, rodo, kad divalencio prisirišti būtinieji aktantai sakinyje pasakomi percipiento subjektu ir beneficiento netiesioginiu objektu. Pagal 5, 6 pavyzdžių analogiją, 19–21 sakiniuose subjektas atitinka percipientą, o prie konstrukcija žymimas netiesioginis objektas – kontentyvą. 11) [Mykolas prie dilbių prisirišo tuos alksnio šluotražius, persižegnojo, sušuko: skrendu! 12) Profesorius, kad nenuspaustų greičio pedalo vietoj stabdžio, prisirišo vieną koją prie sėdynės. 13) Paskui padeda jaunajai karalienei prisirišti prie krūtinės kūdikį [...]. 14) Jos [moterys] [...] stengėsi prisirišti tave (plg. prie savęs) visam gyvenimui. 15) Privalau prisirišti (plg. save) prie stulpo, nes galiu nugriūti ant keturių. Straipsniai / Articles 187 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 16) Dar jį [mergelė Peteliškė] prisirišusi (plg. sau / prie savęs) peteliškės sparnus – panašius į tuos, kuriais pasidabina angelus mokyklos spektakliuose vaidinantys pradinukai. 17) Apie aštuntą gyvenimo mėnesį vaikas prisiriša prie mamos. 18) Jis [šešėkas] yra be galo žaismingas, prisirišęs prie šeimos ir švelnus. 19) Mes, lietuviai, labai prisirišę prie savo gimtosios žemės. 20) Žmonės yra darbštūs, sėslūs, prisirišę prie amžinųjų tradicinių vertybių. 21) Labiausiai aš, matyt, ne prie meilės prisirišusi, o prie minčių ir padalyto laiko. 22–23 pavyzdžiais pasako­moje situacijoje aktualizuojamas kitoks prisirišimas: dvilvalentis prisirišti semantiškai susisieja su potraukiu kaip priklausomybė (plg. Sližienė 1998: 240). Tai turi įtakos semantiniam prisirišti valentingumui: vardininku žymimam subjektui būdinga ne tiek percipiento, kiek paciento semantinė funkcija, o prielinksnio prie konstrukcija reiškiamas netiesioginis objektas atliepia kontentyvą. Mažų mažiausiai čia pripažintina subjekto dvisluoksnė¹⁴ – percipientinio paciento – semantinė funkcija. Pacientą atliepiantį subjektą iliustruoja 24, 25 pavyzdžiai, kur prisirišti aktantas pasakomas ne gyva būtybe, o abstraktų dalyką reiškiančiu žodžiu. 22) Bet alkoholis dėl manęs gali būti, gali nebūti, nesu [aš] prie jo prisirišęs. – O prie ko esate? – Prisirišimas – tai labai prastas dalykas. Tai reiškia, esi nelaivas. Šiame gyvenime nereikėtų prisirišti prie nieko. 23) Actekai buvo linkę šokoladą vartoti kur kas įvairiau nei mes, taip smarkiai pri­-sirišę prie saldžiųjų gėrimų. 24) Suvokdamas, kad prigintis per daug prisirišusi prie žalingų dabarties taisyklių, pirmiausia apsisprendė savaite tylėti. 25) Ji [tradicinė filosofija] prisirišusi prie esinio ir nekelia klausimo apie esinio galimybės sąlygą – būti. Išnagrinėjus 500 DLKT pavyzdžių su skirtingomis veiksmažodinio daiktavardžio prisirišimas formomis matyti, kad tais atvejais, kai sakinyje daiktavardžio prisirišimas netiesioginis objektas yra pasakytas, paprastai jis žymimas prielinksnio prie konstrukcija (žr. 26–28). Pasitaikė (keturiuose pavyzdžiuose) vartojamas kultūros požiūriu netinkamas netiesioginio objekto naudininkas (Šukys 1998: 155–156) (žr. 29–30). Subjektas atitinka percipientą, o netiesioginis objektas atliepia beneficientą (26, plg. 27) arba kontentyvą (27–30). 26) Vaiko prisirišimas prie motinos – būdingas savybės turinti prieraišumo rūšis. Tai – artimų ryšių tarp motinos ir naujagimio užmezgimas gimdymo metu. ¹⁴ Apie dvisluoksnes semantines funkcijas plačiau žr. Drukteinis (2009). 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prіeraіšus, prіeraіšumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje 27) Bet neišleidžia iš akių ir Lietuvos esmės: žmonių prisirišimo prie žemės, gyvulio, taikumo, ramumo. 28) Jos [Maskvos] netenkino neveiklumas ir prisirišimas prie seno. 29) Vertybės persikainoja ir kas iš prisirišimo senosioms nenori perkainoti savųjų teneuždengia akių nuo jau persikainojusių. 30) Jų [kaimų gyventojų] širdyse sustiprėjo meilė, pagarba ir prisirišimas senolių žemei, jų gyvenimo būdui, tradicijoms. Sakinyje naudininku žymimas netiesioginis objektas gali būti interpretuojamas kaip valentiškai susijęs su dviem skirtingais predikatais. Pavyzdžiui, 31 sakinyje savo vyrui gali būti siejamas tiek su daiktavardžiu prisirišimas, tiek su veiksmažodžiu išreikšti (kam). Tolesnis kontekstas rodo, kad šiame pavyzdyje yra klaidingai žymimas prisirišimo kaip artimo ryšio15 netiesioginis objektas. 31) Bet ji nepasitaisė: e, tegu būna, nes šitaip pratarė ji užsimiršusi, nieko bloga žmogui nelinkėdama, vien prisirišimą savo vyrui išreikšdama. Po to ji ir dar kelis kartus šitaip Kostu pavadino svečią. Remiantis 22, 23 pavyzdžiais, galima teigti, kad 32–33 pavyzdžiuose dvivalentčio prisirišimas numanomas subjektas turi paciento, o prielinksnio prie konstrukcija žymimas netiesioginis objektas – kontentyvo funkciją. Tai, kad semantiškai prisirišimo subjektas gali būti susijęs su beneficientu, rodo 34 pavyzdžio kontekstą. 32) Prisirišimas prie alkoholio arba narkotikų: * pavgia visus tavo troškimus, * tu tampi visišku šių pagundų vergu, * stumia tave į skurdą. 33) Tačiau visas šias reikalingas medžiagas turi sėlenos, o balti sijoti kvietiniai miltai jų neturi. Todėl per didelis prisirišimas prie bandelių ir batonų kenkia sveikatai. 34) Ypač jam gerai sekėsi statyboje – R. Steinkroso kompanija puikavosi stambiausių Niujorko statybos organizacijų dešimtuke. Klestinčio verslininko prisirišimas prie „Valstijos“ universiteto buvo sąlygotas daugiau asmeninių interesų nei didelės meilės Alma Mater įstaigoms. Iš to, kas sakyta apie prisirišti ir prisirišimas valentingumą, matyti: kai kalbama apie gyvos būtybės prisirišimą kaip jausmą, subjektas atliepia percipientą (Ji pasakoja, kad kurdama logotipą labiausiai rėmėsi emocijomis: bandė susieti tokius jausmus kaip ilgesys, prisirišimas prie savo namų ir artimųjų, tėvynės meilė ir... (DLKT)), kai turimas omenyje gyvos būtybės prisirišimas kaip priklausomybė, įprotis, aktualizuojamas paciento subjektas (Kas „prisiriša“ prie ekrano, 15 Plg. DLKT pavyzdį: Artimumas gimtajai žemei A. Miškinui – tai prisirišimas prie liaudies kultūros, papročių. Straipsniai / Articles 189 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ tam trūksta judėjimo ir aktyvaus bendravimo su daiktais ir žmonėmis (DLKT)). Kartais pagrečiui galima įžvelgti ir beneficiento subjektą. Paprastai prielinks-nio prie konstrukcija žymimas netiesioginis objektas atliepia beneficientą arba kontentyvą. 3. SKIRTINGŲ LIPŠNUS IR LIPŠNUMAS FORMŲ VALENTINGUMAS Remiantis LKŽ teikiamais pavyzdžiais, būdvardžio lipšnus, vartojamo reikš-me ‘meilus, malonus, mandagus’, netiesioginis objektas žymimas naudininku arba prielinksnio prie konstrukcija (žr. 35, 36). Pastarąją raišką lemia sintaksinis pamatinio žodžio valentingumas (lipti prie ko), o naudininkas, panašu, parenka-mas pagal lipšnus apibrėžtyje pasakytų žodžių meilus, malonus (kam / su kuo) (plg. DLKŽe) valentingumą. 35) Ksaveras tetai buvo lipšnus, bučiavo rankas, glaustės kaip katinėlis Vaižg. 36) Jis buvo baisus priešgynis ir prie nieko nelipšnus BsMtII98. Peržiūrėjus 200 DLKT teikiamų pavyzdžių, kur vartojamos skirtingos lipš-nus formos, paaiškėjo, kad sakinyje netiesioginis objektas pasakomas retai – vos 10 pavyzdžių. Naudininku (žr. 37, 38) arba prielinksnio su konstrukcija (žr. 39, 40) reiškiamas netiesioginis objektas atliepia beneficientą, vardininku žymimas subjektas – percipientą. 37) Lūšius buvo nepaprastai draugiškas, reikalingas meilės ir lipšnus žmonėms. 38) Įkaušusi ji dažnokai apkuldavo Ženką Čiuptuvą, kartais dievažį smarkiai, bet išsipagiriojusi tarpušlaunio bičiuliui ir vėl būdavo lipšni. Kur geriau ras? Juk jos meilės jau niekas nebenori pirkti, o Ženką Čiuptuvas, kai jam pavykdavo nu-gvelbti storą portmonė, nebuvo šykštus. 39) Štai kiek jis nuveikė per karą, o taikos metu jis buvo teisingas teisme, taurus – draugystėje, nuolaidus – su kaimynais, lipšnus – su šeimynykščiais, abejingas turtui savajam, o su valstybės laba – rūpestingas, atlaidus – kaltininkams, dosnus – neovertyiesiems. 40) Vytautui nepatiko, kad Jonas staiga tapo baisiai lipšnus su ta tikrai puikiai sudėta, matyt, daug jaunesne už savo vyrą tamsokų plaukų ir rudų akių moterimi, kuri, tiesą pasakius, neatrodė užguita namų rūpesčių. 50 DLKT teikiamų pavyzdžių su skirtingomis lipšnumas formomis taip pat rodo retai sakinyje pasakytą netiesioginį objektą. Trijuose pavyzdžiuose jis reiškiamas naudininku (žr. 41–43), viename – prielinksnio su konstrukcija (žr. 44). 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prie raišus, prie raišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje Kaip ir sakiniuose su lipšnus, semantinis valentingumas yra [Pcp, B], netiesioginiu objektu einą gyvą būtybę (žmogų) reiškianti leksema. 41) Merginos aukodavosi – lipšnumas šlykščiam iki koktumo rusui išgelbėdavo kartais net keliolikos žmonių gyvybes. 42) Motinai duodavo šiek tiek pinigų, o šioji juos išleisdavo kartu su Verute. Akinuote, įgijusi naują rėmėją, išmandrėjo, visas ankstesnis jos lipšnumas mums išgaravo, o girta šokdavo į akis aiškintis dėl kiekvienos smulkmenos, iškilusios buityje. 43) Netikėtai, neplanuotai į svečius atvykęs Evos Lotos dėdė Einaras savo perdėtu familiarumu, lipšnumu ne tik herojams, bet ir skaitytojui kelia įtarimą. 44) O gal, pasak Algirdo Patacko, tiek šiems, tiek ir kitiems kandidatams laimėti padėjo tiesiog jų „lipšnumas“ su rinkėjais. Esą nugalėjo politikai, kurie sugebėjo meiliai įteigti savo rinkėjams, jog jais galima pasitikėti. Kaip jau minėta, esama atvejų, kai naudininku žymimas netiesioginis objektas gali būti susijęs su dviem predikatais sakinyje. 45 pavyzdyje naudininku reiškiamas tėvas gali būti ir veiksmažodžio neparodė (neparodė kam) ir daiktavardžio lipšnumas (lipšnumas kam) aktantas. Panašiai interpretuotinas ir 46 pavyzdžio naudininku žymimas daiktavardis pavaldinys. 45) Dukros taip pat neparodė tėvui didesnio lipšnumo, tik trumpai nupasakojusios artimiausius gyvenimo siekius iškart dingo savais reikalais visam likusiam vakarui. 46) Tačiau nebūtų nieko keisto: kur dėtis vyrui, jei jo darbdavys pasitaikys „kitokios orientacijos“, o pavaldiniui jo lipšnumas bus nepriimtinas? Remiantis DLKT pavyzdžiais su lipšnus, lipšnumas formomis ir jų kontekstais, galima kalbėti apie dvejopą lipšnumą: vienu atveju labiau aktualizuojamas lipšnumo emocinis aspektas – meilumas (plg. 47, 48), kitu atveju – per ((ne)tikro) meilumo būseną įveiksminamas lipšnumas, galintis pereiti į negatyvą – meilika vimą, įkyrumą, neapykantą ir pan. (plg. 40, 49–51). 47) Ateina laikas užburta vienatvės ratą peržengti ir pasinerti į gydantį bendrumą, buvimą dviese, meilę. Apimta lipšnumo, ji teiravosi, ar jis žinąs, kaip gera užmigti ir pabusti šalia mylimo žmogaus. 48) Ką tik užgimusi agresija nukreipiama arba į save, arba kur nors į šalį. Motina, pykdama ant kūdikio, stengiasi būti itin lipšni, kadangi gera motina negali pykti. 49) – Ne, tu palauk! – nenusileidžia ji. – Baik jau! Jis šiuo rėščiai atstumė jos rankas, bet ankstesnio jos lipšnumo kaip nebuvę. Jis palaukia, Aušrelės alsavimas tampa lygesnis, gilesnis. 50) Nuolatinis nereagavimas į vaiko poreikius ir jo bandymus bendrauti. Prie raišumo sutrikimas atsirandantis vaikystėje, elgesio deviacijos pasireiškia įkyriu lipšnumu ir ne selektyviu prie raišumu. Vaikui augant, prie raišumas išlieka, o įkyrių lipšnumą pakeičia dėmesio siekimas ir bendravimas nesirenkant žmogaus. Straipsniai / Articles 191 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 51) Seniai Buzai tupinėjo apie šunėką, nors ganėtinai paaugusį, bet dar kvailą, labai lipšnų, visur lendatį, už visko kliūvantį ir griūnėjantį. Iš trumpai sakyto matyti, kad lipšnus, lipšnumas semantinis valentingumas yra [Pcp, B], o sintaksinis – Nom, Dat / su Instr. DLKT pavyzdžiuose pasakant apie glaudžius santykius tarp gyvų būtybių (paprastai žmonių) su šiais predikatais nėra vartojama prielinksnio prie konstrukcija. 4. SKIRTINGŲ ATSIDUOTI IR ATSIDAVIMAS FORMŲ VALENTINGUMAS DLKT paieškoje įrašius atsiduo, atsidav teikė per 3000 pavyzdžių su skirtingomis (ne)asmenuojamosiomis atsiduoti formomis. Išnagrinėti 500 pavyzdžių rodo, kad tais atvejais, kai sakinyje yra pasakytas naudininkų¹⁶ žymimas netiesioginis objektas, jo semantinė funkcija gali būti skirtinga. Tais atvejais, kai pasakoma apie vienos gyvos būtybės (paprastai žmogaus)¹⁷ emocinį atsidavimą kitai, aptariamasis predikatas turi du būtinuosius aktantus: percipientо subjektą ir beneficiento netiesioginį objektą (žr. 52–54). Pavyzdžiuose su atsiduoti formomis, kai pasakomoje situacijoje aktualizuojamas ne tiek emocinis, kiek (labiau) įveiksmin­tas atsidavimas kitam kaip beneficiento, subjektas gali būti suprantamas kaip patientas (žr. 55, 56). Tai, kad semantiškai dvivalentė atsiduoti formų subjekto aktantas gali būti dvisluoksnis, t. y. gali susipinti dvi semantinės funkcijos, rodo ir 57, 58 pavyzdžiai, kur pasakoma apie žmogaus atsidavimą kūnui ir sielą arba atvirkščiai (dar plg. 59). 52) Bet aš vis tiek įsitikinusi, kad jie buvo atsidavę (plg. ištikimi) vienas kitam ir labai mylėjo vienas kitą. Denis ketino ją vesti, planavo jų bendrą ateitį. 53) Mes jau aiškinome, kodėl Džeinė ir visos kitos mamos labiau atsidavusios savo vaikams negu Džimas ir visi kiti tėvai. 54) Neužmirštuolės. Tai merginų tipas, kuriam priskiriami romios, nekerštingos ir mylinčios moters bruožai. Vienintelis šių „gėlių“ tikslas – mylėti, atsiduoti mylimajam visa širdimi, norais, darbais, sukurti jaukią aplinką, pasiaukoti. 55) Nors, žinoma, žmogus sugeba ir pažaboti savo seksualinį potraukį, ir valdyti jį. Tas pats A. Molis rašė: Moteris, atsidуodanti vyrui, kad pastotų, gali iš anksto apgalvoti visus „už“ ir „prieš“, ir jei ji nutaria pratęsti giminę, – tai yra laisvas veiksmas. ¹⁶ Straipsnio nuosaulyje liko pavyzdžiai, kur netiesioginis atsiduoti formų objektas žymimas įnagininku, pvz.: Gurkštelėjo keletą [arbatos] gurkšnių ir atstūmė: arbata jai atsidavė silke ir svogūnais. ¹⁷ Plg. DLKT pavyzdį: Beržo lapai tyliai atsidavė saulei. 192 Acta Linguistica LXXXVIII Pr i e r a i š u s, pr i e r a i š u m a s valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje 56) Nina nėra tragiška figūra, ji atsiduoda kareiviams, nes geidžia sekso. Supratusi, kad palaidūnės vaidmuo jai netinka, po tovo mirties Nina grįžta į namus. 57) Šalta ar aistringa ir užsisklendusi savyje moteris, pasmerkia vyrą vienatvei: jis privalo ją atstumti. Reikia, kad abu atiduotų vienas kitam kūną ir sielą. Jeigu tas dovanojimo aktas įvyksta, jie amži­ams lieka vienas kitam ištikimi. 58) Žmonės sako, kad nė vienas žmogus neįstengs kitam būti viskuo. Bet aš to reikalauju, ar supranti, Berita? Kas su manimi susideda, tas atsiduoda siela ir kūnu. Siela ir kūnu aš buvau atsidavęs Saskijai. Per visus tuos metus nė žingsnelio į šalį. 59) Taip, tai tiesa, aš tai padariau, man gėda, aš visas atsiduodu jums. Spardykite mane, muškite mane, šaipykitės iš manęs. Esama pavyzdžių, kur predikato atsiduoti percipiento (žr., pvz., 60–62) arba paciento (žr. 63, 71) subjektas dera su kontentyvą (žr. 60–64) arba tikslą (žr. 65–67) atitinkančiu netiesioginiu objektu, kuris žymimas naudininku. Tikslo aktantas, kaip matyti 68, 69 pavyzdžiuose, gali būti pasakomas ir bendraties konstrukcija. 60) Mačiau, kaip jam buvo malonu vėl ir vėl prisiminti tas laimingas dienas, kai juo rūpinosi viskam atsidavusi žmona, draugė ir šeimininkė. 61) Šiems dalykams E. Iruonas atsidavęs visa širdimi. 62) Kodėl atsidavėme baimės stinguliui ir įsitikinimui, kad „vienas nieko ne­pakeis, o niekas neparens“? 63) Supratęs pristavas, kad nenusisekė tas darbas, atsidavė gėrimui. Čiaumojo dešrą, pylė į savo didelius vidurius po pilną ir vis gyrėsi. 64) Jis ne tiek atsiduoda Niekiui, jis naikina. 65) Šeštadieniai, sekmadieniai, „raudonosios“ šventės, komandiruočių vakarai buvo skirti šiam darbui, kuris vis labiau traukė, kuriam atsidaviau visa širdimi. 66) Tik tas, kuris, būdamas nepaprastai atsidavęs savajam norui gyventi, patiria vidinę laisvę nuo gyvenimo įvykių, yra pajėgus nuoširdžiai ir pastoviai aukotis kitų labui. 67) Aš neužmigdavau tiesiog prie kompiuterio, aš nemiegodavau darbe ant stalo... to nebūdavo. Sunku. Ir mokslai nukenčia. Nesugebu tiek atsiduoti mokslams, kiek norėčiau... 68) Ar gali žmogus, dar vakar kovojęs už komunistines idėjas, ištikimai tarnavęs okupantui (ypač čia Lietuvoje), šiandien jau atsidavęs tarnauti mūsų valstybei? 69) Atkreipkite dėmesį į šią eilutę: „Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti piktą“ (Ekle z. 8:11). Straipsniai / Articles 193 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Pasitaiko, kad netiesioginis veiksmažodžio atsiųduoti objektas reiškiamas apstabarėjusia į (kieno) rankas konstrukcija, kuri semantiškai susijusi su beneficiento (žr. 70), kontentyvo (žr. 71) arba tikslo (žr. 72) naudininku (plg. 73). 70) Mūsų pokalbis pernelyg prailgo... – Galvokite, kunige, jūs... Aš nebegaliu mąstyti. Atsiduodu [aš] į jūsų rankas (plg. jums) kūnu ir siela. Gelbėkite arba pražudykite. Man jau vis tiek. Tik nepalikite manęs tokioi dvasinėj krizėj, kaip aš palikau savo motiną. 71) Ir tą naktį Margarita tarsi atsidavė į likimo rankas (plg. likimui) – galima sakyti, pirmą kartą pajuto, ką reiškia apsvaigti nuo alkoholio. Nors, aišku, svaigulys buvo dvejopas... 72) Patyrusi stiprų dvasinį šoką, kuris ją visai pakeitė, vis dar mąstė, dvejojo, kovojo su savimi ir instinktyviai priešindamasi atidėjo sprendimą atsiduoti į daktaro rankas (plg. gydyti). 73) Kodėl vyrai aklai įsimyli savo kirpėjas. Vyrai, nebijoję atiduoti savo išpuoselėtus plaukus į kirpėjos rankas, labai greitai ir patys joms atsid uoda. Iš to, kas, remiantis turimais DLKT pavyzdžiais, sakyta, matyti, kad sakinių su atsiduoti nusakoma situacija pateikia tam tikrus mūsų suvokiamos situacijos aspektus. Pastarieji sakinyje aktualizuojami skirtingomis sakinio predikato semantinėmis struktūromis, t. y. semantiniu predikato valentingumu, kur ir aiškėja, kaip interpretuojama nusakomoji situacija. Laikantis nuomonės, kad „predikato aktantus atitinka tik tie situacijos dalyviai, kurie pasakomi sakinyje atitinkamomis veiksmažodžiui reikalingomis formomis“ (Slįžienė 1994: 27), aiškėja, kad divalenčio atsiduoti naudininku žymimo aktanto pozicijoje aktualizuojamas vienas iš skirtingos semantikos referentų (beneficijentas, kontentyvas, tikslas), besiskiriančių savo leksine semantika (gyva būtybė resp. abstraktus dalykas). Tie referentai, kurie lieka už minėto vieno ar kito atsiduoti semantinio valentingumo struktūros ribų, yra nusakomos situacijos fone kaip neaktualioji jos dalis, nesvarbi predikato atsiduoti reikšmei (plg. 55, 56 pavyzdžius su 65, 66, kai situacijoje skirtingai aktualizuotas tikslas (laisvasis narys vs. valentinis aktantas)). Panaši situacija matyti išnagrinėjus 500 DLKT pavyzdžių su skirtingomis daiktavardžio atsidavimas formomis. Vienais atvejais naudininku žymimas netiesioginis objektas atliepia benefičientą (žr. 74–76), kitais – kontentyvą (žr. 76, 77) arba tikslą (žr. 78). Subjekto aktantas turi recipiento (žr. 74, 76, 77) arba paciento (žr. 75, 78) funkciją. 74) Dukters meilė ir atsidavimas motinai begaliniai. 75) Kadangi iš prigimties esame egoistai, per gyvenimą turime eiti kaip akrobatai per lyną: išlaikydami pusiausvyrą tarp atsidavimo kitiems, kai netausojame savęs, 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prie raišus, prieveišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje ir naudojimosi kitais, nes neatsargus žingsnis į šoną gali sumažinti mūsų laimės potencialą. 76) Puoselėja tokias mintis gyvendama po vienu stogu su Vanda ir Juzefu, šiais dviem nesavanaudžiais, drąsiais žmonėmis, kurių atsidavimas žmogiškumui ir tėvynainiams lenkams bei užuojauta persekiojamiems žydams paneigė visą, ką skelbė jos tėvas. 77) Svarbiausia [...] yra aistra ir visiškas atsidavimas šiai augalų filosofijai. 78) Tavo atsidavimas karjerai duoda savo vaisius, bet drovuolis Saturnas paliko tau vieną kliūtį kelyje į sėkmę. 5. SKIRTINGŲ DRAUGIŠKAS IR DRAUGIŠKU-MAS FORMŲ VALENTINGUMAS DLKT pagal draugišką paiešką teikė per 4500 pavyzdžių su skirtingomis būdvardžio draugiškas formomis. Išnagrinėjus 300 pavyzdžių su sakinyje pasakytu netiesioginiu šio būdvardžio objektu, matyti skirtingų valentingumų. Tais atvejais, kai dvivalentis draugiškas vartojamas pagal Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BLKŽe) skiriamą reikšmę ‘2. linkęs palaikyti artimus, šiltus santykius, draugauti’, jo vardininku ar kitu derinamuoju linksniu reiškiamas subjekto aktantas atliepia percipientą, o naudininku arba prielinksnio su konstrukcija žymimas netiesioginis objektas – beneficientą (žr. 79–82). Pasitaiko, kad beneficiento netiesioginis objektas pasakytas atžvilgiu konstrukcija (žr. 83). 79) Kaip tik todėl aš galiu mylėti save ir būti sau draugiškas. 80) Svarbiausia, kad visi žmonės buvo vienas kitam labai draugiški ir atviri, ko nebebūna paprastai. 81) Papijonas [šuo] draugiškas su visais, gerai sutaria su kitais šunimis bei naminiais gyvūnais, yra geras vaikams. 82) Mokslų Akademijoje šilti ir draugiški su jaunimu buvo net vyresnio amžiaus akademikai. 83) Nuo tada jos [kaimynės] požiūris į jį [berniuką] iš esmės pasikeitė. Ji draugiška jo atžvilgiu, prie progos atneša jam dovanėlių ir retkarčiais apsima jį prižiūrėti. Dvivalentis draugiškas, vartojamas reikšme ‘5. saugus, tinkamas, palankus, pritaikytas žmogui naudoti’ (BLKŽe), sakinyje atveria laisvą vietą derinamuoju linksniu žymimam paciento subjektui ir naudininku reiškiamam netiesioginiam objektui, atliepiančiam beneficientą (žr. 84, 85) arba kontentyvą (žr. 86, 87). 84) Paskutiniais metais buvo ypač sėkmingi vynininkystei: gamta buvo ypač draugiška vynuogių augintojams bei vyno gamintojams. Straipsniai / Articles 195 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 85) Štai kodėl kavinių ar didžiųjų prekybos centrų tualetuose esantys džiovintuvai mūsų rankoms taip pat nėra „draugiški“. 86) Todėl neabejotinai reikia ieškoti būdų skatinti gamtai draugišką ūkininkavimą. 87) Lietuvos mokesčių režimas iš esmės yra draugiškas verslui. Dvivalen­tis draugiškas ‘6. nekenksmingas, nekenkiantis aplinkai’ (BLKŽe) reikalauja paciento subjekto ir kontentyvo netiesioginio objekto, reiškiamo naudininku (žr. 88, 89). 88) Taigi faktas, kad mes gyvename turtingoje, tačiau ribotų išteklių planetoje, yra aiškus iššūkis pasaulio lyderiams, diskutuojantiems apie aplinkai draugišką subalansuotą pasaulio plėtrą. 89) Tačiau svarbiausia, kad gaminami draugiški aplinkai produktai, naudingi mūsų sveikatai. DLKT teikė per 700 pavyzdžių su skirtingomis daiktavardžio draugiškumas formomis. Rasti 55 pavyzdžiai, kur sakinyje, nusakant vieno asmens simpatiją, palankumą kito asmens atžvilgiu, antrasis – netiesioginio objekto – draugiškumas aktantas reiškiamas naudininku (žr. 90, 91) arba atžvilgiu konstrukcija (žr. 92, 93). Juos išnagrinėjus paaiškėjo, kad vienaip arba kitaip žymimas beneficiento netiesioginis objektas dera su percipientо subjektu. 90) Prancūzija buvo pavergta, bet dviem atvejais slapčia išlaikė savo draugiškumą Lietuvai. 91) Antanas čia atėjo iš draugiškumo Kazimierui. 92) Ir tai pačiai civilizacijai priklausančių individų artimumo pajautimas (pvz., prancūzų priešiškumas imigrantų iš Šiaurės Afrikos atžvilgiu ir draugiškumas lenkų imigrantų atžvilgiu). 93) Pasak G. Taujańskio, Giedrius V. jo atžvilgiu draugiškumo nedemonstruavo. Kai sakiniu nusakomas asmens palankus nusiteikimas dalyko atžvilgiu, dvivalentis draugiškumas atveria laisvą vietą percipientо subjektui ir kontentyvo netiesioginiam objektui (žr. 94). 94) Jei kiekvienas mokslas sieloje yra taip, kaip subjekte, neatskiriamai ir tiesa negali pražūti, tai kodėl, klausiu, dėl nežinia kokio draugiškumo mirčiai abejojame amžinu sielos gyvenimu? – netekęs kantrybės sušunka Augustino Protas. Kontekste gali būti aktualizuotas ir labiau įveiksmintas draugiškumas. Tada galima kalbėti apie semantiškai dvisluoksnį subjektą: pacientą su percipientо atspalviu arba atvirkščiai. Tai, kad draugiškumas gali būti interpretuotinas dvejopai – iš emocijos pereinantis (galintis pereiti) į veiksmą, rodo ir 95, 96 pavyzdžiai. Kad ir kaip čia bebūtų, tikrasis draugiškumas (kaip ir atsidavimas) kyla iš jausmo (plg. 97, 98). 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prieraišus, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje 95) Jo nuolat rodomas draugiškumas man. Visada prašom užeiti, visada prašom skolintis iš mūsų, jei ko nors tau pritrūktų; Henrikai, turiu šaldytuve kelis alaus. 96) Sveikindama lietuvių karo lakūnus sovietų spauda ta proga rašė apie „nuolat didėjantį Lietuvos draugiškumo jos atžvilgiu pasireiškimą“, pažymėdama, kad šis skrydis taps dar vienu rimtu veiksniu draugiškiems abiejų šalių santykiams sustiprinti. 97) Jis džiaugsmingai nusišypsojo, o Kriuksis manydamas, kad toji šypsena išreiškia jam draugiškumą, irgi patenkintas nusiuokė. 98) Italijos draugiškumo jausmai Lietuvai (plg. Italijos draugiškumas Lietuvai) yra nepakitę ir D. Grandi vizitas Varšuvon neturės jokios įtakos Lietuvos ir Italijos santykiams. Pasitaikė pavyzdžių, kur daiktavardis draugiškumas susijęs su minėta pamatinio žodžio 6 reikšme (BLKŽė) (žr. 99). Tada būdvardinio daiktavardžio valentingumas atliepia minėtą 88, 89 pavyzdžiuose. 99) Apibendrindama galiu pasakyti, kad siekiame sukurti sistemą, kuri „draugiškumą aplinkai“ paverstų patrauklia ekonomine prasme, paprasta ir malonia veikla. Iš to, kas lig šiol sakyta, manytina, kad subjektinis prieraišus, prieraišumas aktantas galėtų turėti ne tik straipsnio pradžioje (žr. 1 dalį) minėto percipientо, bet ir patiento funkciją, o objektinis aktantas – beneficiento ir kontentyvo. Tikėtina, kad fakultatyviojo objektinio prieraišus, prieraišumas aktanto raiškai įtakos gali turėti aptartų predikatų sintaksinis valentingumas, ypač norint aktualizuoti semantinius skirtumus. 6. SKIRTINGŲ PRIERAIŠŪS IR PRIERAIŠU-MAS FORMŲ VALENTINGUMAS DLKT pagal prieraiš užklausą teikė 101 pavyzdį su skirtingomis būdvardžio prieraišus formomis. Išnagrinėjus DLKT teikiamus 15 pavyzdžių, kur sakinyje netiesioginis objektas yra pasakytas, paaiškėjo, kad jis žymimas ne tik naudininku ar prielinksnio prie konstrukcija (žr. 100–102), bet ir prielinksnio su arba atžvilgiu konstrukcija (žr. 103, 104). Pastarosios dvi konstrukcijos normos požiūriu turėtų būti keičiamos į naudininką (plg. 100) arba prielinksnio prie konstrukciją (plg. 101). Kita vertus, iš anksčiau sakyto darosi aišku, kas daro arba gali daryti įtakos kalbėtojo pasirinktam tokiam netiesioginio objekto žymėjimui. Prielinksnio su arba atžvilgiu konstrukcija su prieraišus yra semantiškai Straipsniai / Articles 197 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ pamatnota: „pasisolinta“ iš sinonimiško prieplaukus ‘lipšnus, draugiškas’ semantikos ir gramatikos (dar žr toliau). 100) Saliukis [šuo] yra malonus ir orus, laikosi atokiai nuo nepažįstamų, tačiau yra atsidavęs ir prieraišus savo šeimininkams. 101) Todėl, šio tyrinėtojo teigimu, priklausė ir prancūzų, ir lenkų tautoms [...]. Sunku pasakyti, kuriai šaliai karalienė buvo prieraišesnė (plg. atsidavusi). Ji dažnai skelbdavosi ištikima Liudvikui XIV [...]. 102) Nepaisant tokio polinkio į čigoniškas klajones, Ieva sakosi esanti labai prieraiši – ne tik prie žmonių, bet ir prie daiktų. 103) Protingas, budrus ir jautrus [šuo]. Prieraišus su draugais ir atsargus su nepažįstamais žmonėmis. 104) Likusio su vaiku tėvo ar motinos tarpusavio santykiai dargi net pagerėjo – mažiau konfliktų. Vaikai labiau prieraišūs šeimos atžvilgiu (plg. šeimai). Dvivalenčio prieraišus sąsaja su predikatais iš leksinio semantinio lauko (atsidavęs, draugiškas, ištikimas, malonus ir kt.) taip pat matyti iš DLKT pavyzdžių, kur netiesioginis nagrinėjamo būdvardžio objektas aiškus iš konteksto. Iš 105–108 pavyzdžių matyti, kaip pasakojime situacijoje aktualizuojamas vienas iš prieraišus semantikos aspektų (plg. 100, 101). Atsižvelgiant į tai ir pripažįstant variantiškus ir neaiškius atvejus, teigtina, kad dabartinėje lietuvių kalboje pasirinkus vartoti dvivalentį prieraišus artimam santykiui tarp gyvų būtybių nusakyti beneficientą atliepiantis netiesioginis objektas žymimas keliais būdais. 105) Žmogus yra prieraiši (plg. prisirišusi) būtybė. Prie ko prisirišą? Tai priklauso nuo individualių pomėgių, būdo bruožų. 106) Bladhaundas yra ypač prieraišus (plg. meilus, draugiškas), nesivaidija nei su šeimininkais, nei su kitais šunimis. 107) Vyrai žiūri į moterį net tada, kai ji žaidžia su šuneliu. Anot jų, gyvulėlių glostymas yra geras ženklas, rodantis, jog moteris prieraiši (plg. lipšni, meili). 108) Su podžiais susidraugavo (ji visados mokėdavo jaukiai suartėti su senais žmonėmis, liaudiškai juos vadindama „močiutėm“ ir „tėvukais“). Aš nesu tokia prieraiši (plg. lipšni, draugiška), gal net kiek „dygliuota“ – į dideles šnekas su podžiais neįsileisdavau. Juoba, kad močiutė buvo beveik kurčia18. Be 100–104 pavyzdžių, kur dvivalentčio prieraišus subjektas atitinka percipientą, o netiesioginis objektas – beneficientą, iš DLKT turima, kai percipientо subjektas dera su kontentyvo netiesioginiu objektu, kuris variantiškai žymimas 18 Dar plg. DLKT pavyzdį su prieveiksmiu prieraišiai: – Sveikas, žalty Žaltinėli! Su žalčiu Žaltinėliu į draugystę susigyvenę nuo vaikystės. Pažįstami nuo pat lopšio. Abu prieraišiai (plg. draugiškai, meiliai) žaisdavo, kaip senelis su vaikaičiu. Drauge abu pieną siurbdavo. Jau tiek metų jis Žaltinėliui penėdavo iš molio dubens. 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Priešais, prieaišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje naudinininku arba prielinksnio prie konstrukcija (žr. 109, 110). Taip pat prieaišus subjektas gali atitikti patientą, o netiesioginis objektas – kontentyvą (žr. 111). 109) Latvijoje visuomenė dar netapo prieaiši vaizdams. 110) Tetervinai ne tik lieka pas mus žiemoti, jie yra genetinai prieaišūs prie įpras-tų, jau pamegtų vietų. 111) Pradžiai norisi pabrėžti, jog dvylipiai prieaišūs sovietinei tradicijai yra visas mūsų istorijos mokslas (o kai kada ir istorinė mūsų sąmonė apskritai). DLKT teikė kiek per 500 pavyzdžių su skirtingomis daiktavardžio prieaišumas formomis. Išnagrinėjus 170 pavyzdžių, kur šio daiktavardžio netiesioginis objektas yra pasakytas sakinyje, paaiškėjo, kad jis žymimas naudininku arba prielinksnio prie konstrukcija. Prieš akis turint gerokai gausiau pavyzdžių nei su ką tik aptartu būdvardžiu prieaišus, galima kalbėti apie raiškos polinkius: netiesioginį objektą linkstama žymėti naudininku (plg. 1 dalį). Konkrečiau kalbant, fakultatyvusis naudininkas su prieaišumas formomis pasirenkamas 58 proc. visų atvejų (arba 98 pavyzdžiuose iš 170). Netiesioginio objekto naudininkas dažniausiai (73 proc. arba 72 pavyzdžiuose iš 98) pasakomas negyvą (konkretų, abstraktų) daiktą reiškiančiu žodžiu, gerokai rečiau (27 proc. arba 26 pavyzdžiai iš 98) – gyvą (ppr. žmogų) būtybę reiškiančiu. Gyvumo aspektu panašias tendencijas taip pat rodo sakiniai, kur netiesioginis objektas žymimas prielinksnio prie konstrukcija: netiesioginis objektas pasakomas gyvą daiktą reiškiančiu žodžiu 33 proc. turimų atvejų (arba 24 pavyzdžiuose iš 72), o negyvą daiktą reiškiančiu – 67 proc. visų atvejų (48 pavyzdžiuose iš 72). Taigi kalbos normos požiūriu taisomu naudininku arba tinkama prielinksnio prie konstrukcija žymimas netiesioginis daiktavardžio prieaišumas objektas paprastai (71 proc. arba 120 pavyzdžių iš 170) yra negyvą (konkretų, abstraktų) daiktą reiškiantis žodis. Svarbu minėti, kad šios abi netiesioginio objekto raiškos yra (gali būti) variant iškos (žr. 112–115). 112) Vaikų auginimo ir auklėjimo saitumą lemia motinos meilė, emocijos ir prieaišumas sūnui ar dukteriai. 113) Vaiko prieaišumui prie motinos formuotis yra svarbu ne tik laikas, kurį motina leidžia su kūdikiu, bet ir bendravimo būdas, globos pobūdis. 114) Jos [Vėlinės] primena, jog žemiškajam gyvenimui atsiradęs prieaišumas išnyks. 19 Peržiūrėti ir DLKT teikiami pavyzdžiai su skirtingų linksnių daiktavardžio prieaišumas daugiskaitos formomis (prieaišumai, prieaišumų ir kt.). 20 Internete ganėtina pavyzdžių, kur prieaišumas netiesioginis objektas reiškiamas ir prielinksnio su konstrukcija, pvz.: Prieaišumas su motina nėra prioritetinis prieaišumui su tėčiu (cituojama iš: https://www.dvejinamai.lt/). Straipsniai / Articles 199 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 115) Žmogaus prieraišume prie gyvenimo esama kažko stipresnio už visus pasaulio vargus. Turimi pavyzdžiai rodo, kad beneficiento atliepiantis netiesioginis objektas dera su percipientо subjektu (žr. 112, 113). Dvejopai – kaip pacientas ir percipientas – subjektas gali būti interpretuojamas 116 pavyzdyje, kur atpažįstamas ir semantinis tiesioginės pririšti ‘tvirtinti prie ko reikšmės (plg. vaikas [P] pririštas bambagysle [I] prie motinos [Ad], motina [P] pririšta prie vaiko) perkelimas, perėjimas į prieraišus kaip perceptyvaus predikato semantiką. Semantinę sąsają su minėtu pririšti valentingumu rodo ir 117 pavyzdys: perkeltine reikšme pasakytas įtėvio veiksmas (pagavo, prirakino (plg. pririšo)) yra Blankos emocinio prieraišumo šaltinis, t. y. emociniam prieraišumui ir jo kokybei įtaką daro, formuoja, kuria veiksmai21 (dar plg. 14–16). Tada, kai prieraišumas sąsaja su pamatinio veiksmažodžio pri(si)rišti tiesioginėmis reikšmėmis (labiau) nutrūkusi, aktualizuojamas perceptyvusis prieraišumas (žr. 112, 118). Teigtina, kad prieraišumo kaip jausmo (kam) semantika ir gramatika daro įtaką sintaksiniam prieraišumas (prieraišus) valentingumui: aktualizuojant tokį prieraišumą netiesioginio objekto naudininkas yra (labiau) nežymėtas (plg. 118–121). Skirtingai nei 119–121 pavyzdžiuose, kur netiesioginio objekto naudininką gramatiškai galima susieti ir su pagrindiniu sakinio predikatu jausti (kam, ką), 122 pavyzdys rodo, kad gyvenimui yra ne daiktavardžio jausmas (plg. ? Niliūno jausmas gyvenimui), bet prieraišumas (plg. Niliūno prieraišumas gyvenimui) aktantas. Remiantis tuo, kas sakyta, galima teigti, kad 123 pavyzdyje aktualizuojama emocinė subjekto nepriklausomybė – savo valia nutrūktas (nugalėtas) per veiksmus šeimoje suformuotas emocinis prieraišumas. Galima prieraišumo ir priklausomybės sąsaja matyti ir iš 124–126 pavyzdžių kontekstų. Naudininku pažymimo subjekto prieraišumas kaip emocinis ryšys akivaizdus 127 pavyzdyje. PrieLinksɳio prie konstrukcija, tikėtina, gali būti pasirenkama pažymėti labiau įveiksminštą subjekto prieraišumą (plg. 128). Žinoma, kaip jau minėta, tiek vienas, tiek kitas prieraišumo aspektas gali būti žymimas ir variantiškai (plg. 122, 129). 116) Vaikas vystosi išklausydamas mamos mintis ir išgyvendamas jausmus. Dėl nėščios moters prieraišumo prie savo nešiojamo vaiko gali sumažėti jos išgyvento streso poveikis. 117) Iškilbngais žodžiais Blanka apibūdina savo prieraišumą įtėviui: ji jaučiasi esanti lyg „pagautas ir prirakintas, prie aukso žiedo prikaltas sakalas“ (plg. Įtėvis [A₁] pririšo sau [B] Blanką [P]). ²¹ Plg. DLKT pavyzdį: Signalas kontaktui sugrįžtinti (nusišypsant jai ar prašant jos paimti ant rankų), po to vėl buvo žaidžiama, tyrinėjama. Toks vaiko elgesys rodo saugų prieraišumą. 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Prie­raišūs, prieraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje 118) Prie­raišumo jausmui formuotis ypač svarbu didelis jautrumas vaiko poreikiams ir sugebėjimas juos patenkinti. 119) Mudu visgi jusdavome kits kitam kažkokią prieraišumą. Šiaip ar taip, jis buvo mano tėvas… 120) Ten ji trejetą metų studijavo specialybės subtilumus, daug ko, kaip pati sako, išmoko, tačiau ypatingo prieraišumo šiam savo gyvenimo etapui nejaučia. 121) Neabejoju, kad ją bent po kartą girdėjo absoliuti dauguma lietuvių, nes žiniasklaida jautė, o dar ir šiandien tebejavčia ypatingą prieraišumą šiai temai. 122) Apskritai Niliūno kūryboje yra labai stiprus prieraišumo gyvenimui jausmas, kurio nesunaikina jokios ištinkančios nelaimės ir vargai. 123) Jo kartos amerikiečiams automobilis reiškė laisvę, greitį, judėjimą ir nugalėtą prieraišumą. Namams ir praeičiai, t. y. bet kokio plauko tradicijai ir santvarkai. 124) Priklausomybę nuo religijos suvokė kaip iliuzinį priklausomybės nuo baudžiančio tėvo įvaizdžio pakaitalą. Psichoanalitiko tikslas – ne stiprinti paciento prieraišumą prie psichoanalitiko, o jį nutraukti, stiprinant paciento autonomiškumą ir asmenybės brandumą, jos sugebėjimą „stovėti ant savo kojų“. 125) Medikai narkologai jau seniai ištyrė žmonių fizinį ir psichologinį priklausomumą nuo alkoholio. Psichologinį prieraišumą prie svaigiųjų gėrimų gydyti itin sunku, o fizinį – galima įveikti. 126) Kaišiadorių paukštynas vienintelis Baltijos šalyse turėjo išimtinę teisę – apie 80 proc. produkcijos gabeno į Lenkiją. Nežinia kiek būtų trukęs lenkų prieraišumas (plg. įprotis valgyti) mūsiškei vištai, jeigu direktorius Kęstutis Bartkevičius tebūtų galvojęs vien apie paukštyno, o ne apie šalies poreikius. 127) Įkūrėjos mirė – vienuolyno sudėtis keitėsi – o sesuo Beatričė tebegyveno šeimoje, pasišventusioje maldai. Jos prieraišumas seserims buvo ramus ir paprastas. 128) Ir kerštaujama pirmiausiai sau už tą mazochistinį prieraišumą prie tų, kas skaudino, griovė, naikino… 129) Grupės brandumo stadijoje grupės dalyviai išgyvena prieraišumo prie grupės jausmus, sukuria artimus emocinius ryšius su kitais nariais, tačiau išlaiko autonomiją, įsisąmonina savo skirtybes nuo kitų grupės narių. DLKT pavyzdžiai rodo, kad daiktavardžio prieraišumas subjekto aktantas atitinka percipien­tą, o dvejopai reiškiamas netiesioginis objektas – kontentyvą (žr. 130). Pagal 111 pavyzdžio analogiją matyti, kad 131 pavyzdyje subjekto aktantas atitinka patientą, o netiesioginis objektas – kontentyvą. 130) Sutelkti ir išlaikyti sau dėmesį padeda dar viena savybė: įtaigumas ir savitaiga, didelis prieraišumas prie to, kas pageidautina. 131) Mano galva, kultūros istorijos prieraišumas marksistinei tradicijai yra kiek kitoks, bet pastaroji savybė akivaizdi ir pilietinės, ir kultūros istorijos atveju. Straipsniai / Articles 201 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 7. APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS Išnagrinėti 600 DLKT pavyzdžių su skirtingomis prieraišus, prieraišumas formomis rodo, kad / kaip jų semantiniam ir sintaksiniam valentingumui įtaką daro predikatų (pri(si)rišti, atiduoti, pripleikus, lipšnus, draugiškas ir kt.) iš leksinio semantinio lauko semantika ir gramatika. Per sinonimišką pripleikus ‘lipšnus, draugiškas’ į netiesioginio prieraišus, prieraišumas objekto raišką „atkeliauja“ prielinks nio su konstrukcija. Toks fakultatyviojo aktanto žymėjimas (vok. markierung) pasirenkamas, kai kalbama apie artimą dviejų gyvų būtybių (ppr. žmonių) santykį (Šeimoje tėvai išmokytų saugaus prieraišumo su vaiku?22). Tada, kai dvivalentis prieraišus vartojamas ‘lipšnus, draugiškas’ reikšme, jo sintaksiniai aktantai pasakomi subjekto vardininku (arba kitu derinamuoju linksniu) ir netiesioginio objekto naudininku arba prielinksnio su konstrukcija; semantinis valentingumas – [Pcp, B]. Netiesioginio objekto su prieraišus ‘greitai, lengvai prisirišantis; atsidavęs’, prieraišumas formomis raiška naudininku ir prielinksnio prie konstrukcija paprastai yra variantiška. DLKT pavyzdžiai rodo kelis variantiškai žymimo prieraišus, prieraišumas semantinio valentingumo derinius. Tais atvejais, kai tarpusavyje dera subjekto percipientas su netiesioginio objekto beneficientu, situacijoje, pasako moje predikatais prieraišus, prieraišumas, aktualizuojamas artimas emocinis dviejų gyvų būtybių santykis. Kai situacijoje kalbama apie asmens nusiteikimą dalyko atžvilgiu, subjekto percipientas dera su netiesioginio objekto kontentyvu. Patientinio subjekto ir kontentyvą atitinkančio netiesioginio objekto dermė matyti, kai svarbu prieraišumas kaip tam tikras įprotis, priklausomybė. Tais atvejais, kai netiesioginis prieraišumas objektas pasakomas negyvą daiktą reiškiančiu žodžiu, esama akivaizdaus polinkio nepaisyti normos – vietoj prielinksnio prie konstrukcijos vartojamas naudininkas. Paprastai predikatais prieraišus, prieraišumas aktualizuojamas emocinis aspektas (Režisierė filmu kreipiasi į gana subtilius jausmus – prisiminimus, prieraišumą miesto sielai, jį kuria filmą apie niekus, iš kurių viskas susideda (DLKT)). Kontekstuose atpažįstamas iš pamatinio pri(si)rišti semantikos ir gramatikos atėjęs žmogaus kaip būsenos turėtojo, paciento, savęs pririšimas prie ko daiktiško. 22 Cituojama iš: https://www.bernardinai.lt/2014-07-04-diskusija-apie-globa-kokia-aplinka-palankiausia-augti-vaikui-ii/. 202 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Prіеraišus, prіеraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje ŠALTINIAI BLKŽe – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013–2022. Prieiga internete: https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas/. DLKT – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internete: http://tekstynas.vdu.lt/tekstynas/. DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 8-as patais. ir papild. leidimas, vyr. red. St. Keinys, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas/. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. SŽe – Lyberis Antanas 2002: Lietuvių kalbos sinonimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas; e. variantas 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas/. SisŽe – Paulauskas Jonas 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, Lietuvių kalbos institutas; e. variantas 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sisteminis-lietuviu-kalbos-zodynas/perziura. LITERATŪRA Drukteinis Albinas 2009: Semantinės sakinių struktūros su sinkretinės reikšmės predikatais. – Res humanitariae 6, 24–41. Miliūnaitė Rita 2022: Įvairuojantys ir nauji lietuvių kalbos reiškiniai XXI a. pradžioje: sistematika ir pokyčių kryptys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, DOI: doi.org/10.355321/e-pub.42.lietuviu-kalbos-pokyčiai. Semėnienė Loreta 2003: Būdvardžių derinimas. – Sintaksinių ryšių tyrimai. Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1, red. A. Holvoet, A. Judžentis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 37–66. Sližienė Nijolė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sližienė Nijolė 1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Šukys Jonas 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. Straipsniai / Articles 203 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Vaičiulytė-Semėnienė Loreta 2001: Lietuvių kalbos būdvardžių valentingumas: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Vaičiulytė-Semėnienė Loreta 2020: Daiktavardžiai atitiktis, atitikimas administracinėje kalboje. – Bendrinė kalba 93, 1–35. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/view/2059. Valency of the Adjective prieraišus and the Noun prieraišumas in Contemporary Lithuanian (Written) Language SUMMARY The analysis of 600 examples with different forms of prieraišus and prieraišumas drawn from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language reveals that their semantic and syntactic valency is influenced by the semantics and grammar of the predicates from the lexical semantic field (pri(si)rišti, at­siduoti, prieplai­kus, lipšnus, draugiškas, etc.). The construction of the preposition su has entered the expression of the indirect object of prieraišus and prieraišumas through the synonymous adjective prieplai­kus ‘affectionate, friendly’. Such marking (Ger. markierung) of a facultative actant is chosen when a close relationship of two living beings (usually people) is meant. In cases where bivalent prieraišus is used in the sense ‘affectionate, friendly’, its syntactic actants are expressed in the nominative of the subject (or another case in agreement) and the dative of the indirect object or the construction of the preposition su; the subject percipient is in agreement with the indirect object beneficiary. The expression of the indirect object with the forms of prieraišus ‘one who gets attached fast and easily; devoted’ and prieraišumas in the dative case and the construction of the preposition prie is usually variable. Several combinations of semantic valency of variably marked prieraišus and prieraišumas are possible. In cases where the subject percipient is in agreement with the indirect object beneficiary, the situation expressed by the predicates prieraišus and prieraišumas conveys a close emotional relationship of two living beings. Where the situation is concerned with the person’s disposition towards something, the subject percipient is in agreement with the indirect object contentive. The agreement of the patient subject and the indirect object corresponding to the contentive can be seen where attachment is highlighted as a certain habit and dependency. 204 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Pr eiraišus, pr eiraišumas valentingumas dabartinėje lietuvių (rašto) kalboje In cases where the indirect object of pr eiraišumas is expressed in the word denoting an inanimate thing, there is a clear tendency to disregard the established norm – the construction of the preposition prie is replaced by the dative case. The predicates pr eiraišus and pr eiraišumas usually convey an emotional aspect. The attachment of a person as the conveyor of a certain state, the so called patient, to something tangible, which comes from the semantics and grammar of the base verb pri(si)rišti can be recognized through contexts. Įteikta 2023 m. gegužės 8 d. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 205