Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis

Straipsniai / Articles 71 DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0003-3060-4713 Mokslinių tyrimų kryptis: onomastika (tikrinių žodžių darybos, nominacijos, motyvacijos, semantikos tyrimai). DOI: doi.org/10.35321/all88-04 TOPONOMASTINIO SLUOKSNIO STRUKTŪRA SOCIALINĖJE-GEOGRAFINĖJE ŠEIMYNIŠKĖLIŲ KAIMO ERDVĖJE ŽEMĖS VARDŲ ANKETOS (1935) DUOMENIMIS The Structure of Toponymic Layer in the Social-Geographic Space of Šeimyniškėliai Village Based on Land Names Questionnaire (1935) ANOTACIJA Remiantis 97 vienetų toponomastine įvairove pasižymėjusiu Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Šeimynišklių kaimo Žemės vardų anketos (1935) tikrinės leksikos rinkiniu, atlikta ir straipsnyje pristatoma kompleksinė šios gyvenvietės plote iš gyvosios kalbos užrašytų onimų analizė. Standartizuotuose anketos lapuose užfiksuota apklausos būdu iš pateikėjų gauta ekstralingvistinė informacija apie gyvenvietės struktūrą, kraštovaizdžio detales, vietos gyventojų patirtimi grįstos pastabos, taip pat enciklopediniai duomenys apie regioną, jo teritorinius riboženklius Šeimynišklių pliakalnį (Vórutą), Šeimynišklių senkapį Kapancą, Šeimynškių kaimą, Šventósios baseino upes Emę, Võlupį, Aukštaitijai būdingo gatvinio kaimo linijinių objektų kelių, (skers)gatvelių, kitaip – ūlytlių, nomenklatūros sistemą, leido į apgyventos vietos erdvę pažvelgti tiek „iš vidaus“ (iš įvardytojo pozicijos), tiek „iš išorės“, t. y. įvertinti vietų vardus iš lingvistinės perspektyvos, ir atkurti darnią vietovės bei jos vardų tapatybę, išaiškinti (interpretuoti) kalbinės bendruomenės atstovų vartosenoje aktualizuotą erdvėlaikio turinį, orientacinius prioritetus, komunikacines gaires. DALIA SVIDERSKIENĖ 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII ESMINIAI ŽODŽIAI: vietų vardų reikšmė vartosenoje, motyvaciją, onomastinės įvardijimo priežastys, psichologinės įvardijimo priežastys, daugiasluoksnės toponomastinės struktūros eksplikacija. ANNOTATION Based on the toponymically diverse 97-unit collection of proper names from Šeimyniškėliai village (Anykščiai district, Utena county) found in the Land Names Questionnaire (1935), a complex analysis of onyms collected from the spoken language in the area of the settlement was conducted and is presented in the article. The extralinguistic information on the structure of the settlement and the elements of its landscape collected from the informants in the course of the interview and recorded in the standardized sheets of the questionnaire, also the remarks based on the experience of local residents and the encyclopedic data on the region and its territorial markers Šeimyniškliai hillfort (Vóruta), Šeimyniškėliai ancient burial site Kapanca, Šeimynškiai village, the Šventóji River basin rivers Emė and Võlupis, the nomenclature system of the linear objects, i.e. roads, (by)streets, otherwise known as ūlytlės, of the so called linear village typical of Aukštaitija region, enabled us to take a glimpse at the space of the inhabited settlement from both “the inside” (the position of the informant) and from “the outside”, i.e., to evaluate place names from a linguistic perspective and to reconstruct a coherent identity of the area and its names, to interpret the content of the space-time expressed in the spoken language of the representatives of the linguistic community, their tentative priorities, and communicative guidelines. KEYWORDS: meaning of place names in language usage, motivation, onomastic reasons of naming, psychological reasons of naming, explication of multilayered toponymic structure. ĮVADAS Kalbotyroje motyvacija paprastai apibrėžiama kaip žodžio ryšys su kitais žodžiais, morfemomis ar pan., nusakančiais žodžio formaliosios sudėties parinkimą ir lemiančiais jo reikšmę (žr. Jakaitienė 1980: 26 kalbant apie bendrinius žodius), reikiamo tikrinio žodžio parinkimo arba sukūrimo ekstralingvistinė priežastis tam tikram objektui pavadinti (žr. Podol’skaja 1978: 87 kalbant apie tikrinius žodžius). Kaip rodo lietuvių toponimikos tyrimų rezultatai (LOFGN 2019, red. Grasilda Blažienė, Laimutis Bilkis; Tamulaitienė 2021 ir kt.), tikrinė leksika linkusi atsinaujinti „pasinaudodama“ esama kalbine v- suma ir vardų sukūrimo būdu. Taip radęsi vediniai, dūriniai, sudėtiniai vardai, Straipsniai / Articles 73 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis didesnės apimties sudėtinės sandaros onimai su prielinksniniais komponentais kalboje turi atramą ir yra motyvuoti. Įvairių semantinių grupių reprezentantų (fitonimų, zoonimų, mikonimų, asmenvardžių, vietovardžių) nominacijos ir motyvacijos tyrimai1 atskleidė grupes sudarančių bendrinės ir tikrinės leksikos vienetų tipiškiausius požymius, būdingiausią motyvaciją, nulemtą tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų priežasčių2. Pastaruoju metu į nominacijos tyrimų lauką patenka ir uždarų apgyventų erdvių topografiniai vienetai bei jų grupės. Veslava Sidaravičienė (2018) ištyrė Vilniaus urbanistinę erdvę su jos autentiška daugiakalbe vsuma, kaimo, miesto, sodų bendrijų tikrinę leksiką tyrė Razumovas 2013; Mezenko 2015; 2017; Mezenko, Vasil’eva, Galkovskaja 2017 ir kt. Pastarojo tipo onimija turi atskirą terminą minėtoms teminėms grupėms įvardinti konlokatonmas (lot. conlocationem) ‘gyvenvietės vardasʼ. Vykdytų tyrimų duomenimis, specifiniams topografiniams objektams gyvenvietės ribose įvardyti būdinga nemažai ypatybių, nustatytų skirtinguose kalbos lygmenyse – leksiniame-semantiniame, nominatyviniame, struktūriniame, gramatiniame, lingvokultūriniame. Požymiai, atskiriantys vienos grupės leksiką nuo kitos, yra šie: vardų diapazonas, atitinkantis skirtingus nominacijos principus, nustatytų modelių produktyvumo laipsnis, struktūrinių (darybinių) vardų tipų skaičius ir santykis, nomenklatūros terminų rinkinys, gyvenviečių gyventojų orientacijos prioritetai ir kt. Išanalizavus apgyventų vietų nominatus teigiama, kad išvardytos topografinių objektų pavadinimų atmainos laikytinos autonomiškomis gyvenvietės viduje esančių pavadinimų kategorijomis, reprezentuojančiomis konlokacijų sektorių (dar žr. Mezenko 2017). Taigi įvairių tipų gyvenvietėse funkcionuojančių topografinių objektų vardų tyrimai turi ateities perspektyvą – panaudoti lyginamuoju aspektu jie suteikia papildomos medžiagos ne tik skirtumams, bet ir bendriesiems polinkiams nustatyti. Dėl savo specifikos konlokacijų sektorius ypač tinkamas antropocentriškai orientuotos lingvistikos objektas, nes kognityvinės krypties rėmuose kalba tyrinėjama drauge su kitomis dedamosiomis: individo reakcija į aplinką, mąstymu, atsiminimais, vaizduote, kas ir leidžia išsiaiškinti, kokį vaidmenį atlieka kalbos formos atspindėdamos šių procesų specifines ypatybes bei gautų rezultatų panaudojimo specifiką (plg. Wulf 2000; Blanár 2004; Selivanova 2012; Wenzel 2014: 384–385; Skorupa 2021; Sviderskienė 2022 ir kt.). Be to, naujausiuose toponimijos tyrimuose kalbos vieneto reikšmės samprata taip pat kito; ji suprantama kaip tam tikros sąvokos, integralios visų sąvokų sistemos dalies, įžodinimas. Daugiasluoksnė sąvokų sistema, jos struktūros ypatybės, nuo kurių 1 Dėl šių tyrimų dar žr. Sviderskienė 2022: 44. 2 Dėl šių priežasčių žr. Butkus 1995: 25; Wenzel 2014: 188. DALIA SVIDERSKIENĖ 74 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII ypač priklauso ir nominacijos apibrėžimas, taip pat leidžia suprasti ir paaiškinti vieno ar kito kalbos vieneto parinkimą viso semantinio lauko, kuriam jis priklauso, kontekste. Lietuvių toponimikoje nedidelių teritorinių vienetų vardai vadinami žemėvardžiais3, jie tiriami vykdant regioninius tyrimus, tačiau į detalųjį teritorinio sektoriaus topografinio tyrimo lauką žemėvardžiai dar nebuvo įtraukti. Regioninių tyrimų duomenimis, jie turi erdvinę nuorodą, pasako apie gyvenvietės pobūdį, plėtrą ir teritorijos ekonominį (pa)naudojimą, atspindi tam tikro ploto gamtos ypatumus. Žemėvardžiai leidžia rekonstruoti praėjusio amžiaus turinį, drauge atkurdami tarpukario kaimo žmonijos aktualijas. Teisinga šių onimų samprata suteikia turtingos medžiagos kraštovaizdžio tyrimams, gyventojų ūkinei veiklai, etninei priklausomybei pažinti ir pan. Žemėvardžiai fiksuoja daug terminų, formuojančių šiuos vietų vardus, norminė jų rašyba svarbi tiek kalbotyrai, tiek kartografijai. Be to, kas pasakyta apie priežastis, inspiravusias šį specifinių topografinių objektų gyvenvietės ribose tyrimą, minėtinas ir žemėvardžių praradimo pavojus. Visuotinai pripažįstama, kad žemėvardžiai – ypatingi kalbos ir istorijos dokumentai vardyno, kalbos, istorijos, geografijos ir kitoms mokslo sritims (Waser 2004: 349; Wenzel 2014: 167). Remiantis 97 vienetų toponomastine įvairove pasižymėjusiu Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Šeimynišklių kaimo Žemės vardų anketos4 (1935) tikrinės leksikos rinkiniu, toliau straipsnyje aprašyta pavaldi prasminei rekonstrukcijai tarpukario palikimo dalis, suteikusi informacijos, kaip veikia vidinis kalbos mechanizmas, atskleisdamas tikrinių žodžių, užrašytų gyvenvietėje, sąveiką su visu individo mąstomuoju turiniu. Dabartiniais enciklopediniais duomenimis, Šeimynišklių kaimas yra Anykšči seniūnijoje už 1,5 kilometro į šiaurę nuo Anykšči. Vakariniu pakraščiu jis glaudžiasi prie Šventósios upės kairiojo kranto, šiaurės vakariniu – prie upės Vãriaus. Per kaimą teka upė Emė – Šventósios kairysis intakas, Võlupis – kairysis Emės intakas, čia yra ir šių upių santakos. Šeimynišklių kaimas ribojasi su Gõjaus, Pavari, Pãelmio, Naujjų Emininkų kaimais ir Anykšči miestu. Šeimynišklių pliakalnis, vadinamas Vóruta, yra šiauriniame Anykšči pakraštyje, prie kelio į Rõkiškį, ties Naujjų Emininkų kaimu (žr. 1 pav.). 3 Dėl žemėvardžio sąvokos apimties žr. Sviderskienė 2020. Mokslo publikacijoje, remiantis Kazio Alminauskio Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti (toliau – LŽVI), atskleista termino radimosi aplinkybės visuotinio vietovardžių surašymo į Lietuvos žemės vardyno anketas 1935– 1937 m. situacijos kontekste. 4 Toponomastinių žinių teikėjai – Vincas Tuskenis, Anelė Pakštienė, abiejų gimimo vieta – Šeimyniškliai. Kaip nurodoma anketoje, žinių teikėjai priklausė 40–60 m. amžiaus grupei (anketoje nurodomas pateikėjų amžiaus intervalas metais). Straipsniai / Articles 75 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 1 PAV. Dabartinis Šeimynišklių kaimo ir Šeimynišklių pliakalnio teritotinis išsidėstymas Google žemėlapio duomenimis (žiūrėta 2022-09-08) Piliakalnį 1990–2005 m. tyrinėjo archeologas Gintautas Zabiela5. Šiandien tai plačiausiai tyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas plačiausiai tyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje. Šis balno pavidalo pailgas kalnas stūkso tarp dviejų daubų esančios keteros viduryje ir atskirtas nuo kitos keteros dalies giliais perkasais. Piliakalnio šlaitai dabar teturi apie 25 m aukščio, tačiau jie labai statūs. Dendrochronologinių tyrimų duomenimis, piliakalnis buvo įrengtas 1232 metais. Jis siejamas su vienintele žinoma karaliaus Mindaugo pilimi Vóruta6. Šiuo aspektu nuoroda į piliakalnį žvelgiant iš šiandienos perspektyvos veikia ir kaip turistinė (ar net komercinė) atrakcija – traukos centras gyvenamojo pobūdžio vietovėje. Straipsnio tikslas – remiantis tarpusavyje susijusiais kraštovaizdžio ir apgyventos vietovės istoriniais-kultūriniais duomenimis, apklausos būdu 1935 metais gauta ir užrašyta empirine medžiaga, atlikti detalųjį iš kalbėjimo užfiksuotos kaimo toponimijos tyrimą: išanalizuoti gyvenvietės ir jos prieigų vardų raišką 5 Plačiau žr. Zabiela 1992; 1992a; 1993. 6 Plačiau žr. straipsnius VLEe. Prieiga internete: https://www.vle.lt/straipsnis/seimyniskeliu-piliakalnis/; https://www.vle.lt/straipsnis/voruta/ [žiūrėta 2022-09-27]. DALIA SVIDERSKIENĖ 76 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII ir reikšmę, gautus išvestinius lingvistinio tyrimo duomenis interpretuoti, paaiškinti vietovės ir jos vardų tapatybę, nusakyti sudėtinių apgyventos vietos dalių tarpusavio išsidėstymą ir ryšį (sandarą) erdvėje. Įgyvendinant tikslą spręstini šie uždaviniai: 1) išanalizuoti anketoje užfiksuotą informaciją apie įvardijamus objektus; 2) įvertinti iš kalbėjimo užrašytus tuometinius situacinius duomenis remiantis pateikėjų pasakytais žodžiais ar teiginiais apie objektus; 3) palyginti juos su senąja ir tarmine leksika, jos semantika, užfiksuota elektroniniame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe); 4) identifikuoti objektyviąsias ir subjektyviąsias įvardijimo proceso priežastis; 5) atskleisti įvardijimo požymį (požymius); 6) paaiškinti: a) ką vietovardžiai reiškė (konotavo) vartosenoje, b) kokią informaciją apie objektą perteikė, kokią sąvoką (jos dalį) įvardijo; 7) užrašyti vietovardžių reprezentuojamas onomastinės nominacijos schemas. Tyrimo vertė: tyrimo rezultatų duomenys pravers kalbos duomenų, jų tipų, modelių kaupimui, sisteminimui, įtraukimui į platesnį regioninių tyrimų lauką, įvairaus pobūdžio dėsningumų, svarbių etimologiniu, etnolingvistiniu, etnogeografiniu, kognityviniu požiūriu, išaiškinimui, suteiks žinių apie vietovės istoriją ir erdvinę raidą, Aukštaitijos etnografinį regioną7. Lingvistinio kraštovaizdžio eksplikacijos pavyzdys gali būti panaudotas kaip metodologinis instrumentas ir didesnių teritorinių vienetų bei kitų regionų apgyventų vietų toponimijai tirti. Atliktas detalusis kompleksinis tyrimas padės pritaikyti toponomastikos mokslą praktiškai. Pasinaudojus sklypinės gyvenvietės erdvės organizacijos duomenimis, užfiksuotais anketoje, prireikus galėtų būti patikslinti žemės sklypų plotai, fizinės jų ribos, sudaromos registrinių kultūros paveldo sklypų lokalizacijos kartoschemos savivaldybių teritorijose taip tęsiant kartografavimo tradiciją, paliudytą ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu anketose (žr. 2 pav.). Šeimyniškėlių kaimo anketa tik viena iš daugelio šaltinių, pritaikomų ir topografijoje. Straipsnyje pristatomi rytų aukštaičių tarmės anykštėnų šnektos ploto Šeimyniškėlių kaime užrašytų geogeninių ir antropogeninių semantinių grupių reprezentantai. Jų analizei taikytas mokslinis pažinimo metodas (onimų grupavimas į tam tikras grupes remiantis jų panašumais arba skirtumais pagal pasirinktus kriterijus: įvardijamus objektus8, kalbos dalis, darybos (nominacijos) pamato leksinį statusą, semantinę ir formaliąją struktūrą, įvardijimo principus ir pan.), vidinės rekonstrukcijos, komponentinės analizės, pragmatinės, kognityvinės interpretacijos, aprašomasis metodai. Anketoje užrašyti vietų vardai vertinti pirmiausia tiriamojo ploto toponiminės sistemos kontekste, prireikus 7 2023-ieji – Aukštaitijos metai. 8 Pagal semantines grupes (toliau – SG). Straipsniai / Articles 77 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis palyginti ir su viso kalbinio ploto reprezentantais, iš gyvosios kalbos užrašytais vietovardžių kartotekoje (toliau – VK). Analizuojant vietų vardus paisoma bend rinės ir tikrinės leksikos vienetų, einančių nominatų pamatu, geografijos, fiksuojamos leksikografiniuose šaltiniuose, kẽliamos nominacijos ir motyvacijos aiškinimų versijos vykdomos jau atliktų šios srities tyrimų kontekste (dėl visų šaltinių žr. straipsnio gale), laikomasi tų pačių toponimijos tyrimų srityje įprastų ir nusistovėjusių medžiagos pateikimo kriterijų9. 2 PAV. Žemės vardų anketoje (1935) užrašytų žemėvardžių išsidėstymo kartoschema Utenõs apskrities Anykšči valsčiaus Pktagalio gyvenvietėje, šio kaimo padėtis kitų valsčiaus kaimų ir pasaulio šalių atžvilgiu (LKI Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyvo kartoschemos nuotr.) 9 Dėl analizės tvarkos ir medžiagos skirstymo dar žr. Sviderskienė 2017: 246–247; 2022: 43–45. Straipsnyje vartojamos santrumpos kaip šaltiniuose, atskirai jos neaiškinamos. DALIA SVIDERSKIENĖ 78 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII 1. ĮVARDIJIMAI PAGAL (GEO)OBJEKTŲ YPATYBES 1.1. Tiesioginės nominacijos reprezentantai. 1.1.1. Desubstantyvai. 1.1.1.1. Antriniai dariniai, radęsi onimizacijos10 būdu geografiniam ar kitam nomenklatūriniam terminui (atitinkamai GNT ir NT; toliau – (G)NT) perėjus į toponimų klasę. Šis onomastinis procesas išreiškiamas bendrąja nominacine schema (G)NT ⇨ toponimas. Toliau straipsnyje paaiškinami atskiri tiriamo ploto toponimijos atvejai, radęsi pagal šią schemą: Dirvónas ar. ž., plg. apeliatyvo dirvónas tipiškiausią ir šalutinę reikšmes ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirvaʼ, ‘išarta pievaʼ; įvardijant, tikėtina, aktualizuota šalutinė reikšmė11; Linas ln. (liūliuojąs dumblas)12, plg. liet. linas ‘linkstanti samanų pluta pelkėje, prie pelkėjančių ežerų ar upių’ ir ‘klampynė, marmalynė’. Prie žemėvardžio Salà ar. ž. anketoje užrašyta informacija, paaiškinanti tokį įvardijamo objekto suvokimą: tarp liūnų ir Šventosios upės [...]. Tai leido suprasti, kad vv. reikšmė vartosenoje buvusi ariamos žemės plotelis, iškilęs tarp liūnų ir upės, plg. liet. salà šalutinę reikšmę ‘ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų’ ‖ ‘pievelė vidury vasarojaus ar rugių lauko’, dar plg. kitame plote užrašytą pievų vardą Sãlos su išplėstine objekto nuoroda smėlėtos, apsuptos Varduvos upės (VK13). Užfiksuotos dvi šio tipo vv. pliuralia tantum formos: Kapa kp.14 – kapų vieta, plg. liet. kapa tipiškiausią reikšmę ‘vieta, kur laidojami žmonėsʼ; Lañkos pv. (4 ha; prie Šventosios upės), plg. liet. lankà ‘didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandensʼ15. 1.1.1.2. Nedidelį erdvės plotą žvelgiant horizontaliąja kryptimi užimančio objekto vardas sudarytas pagal schemą GNT + -elė ⇨ žemėvardis: Brastẽlė br. (brastelė; 4 metrai per Elmės upelį), plg. brastà ‘negili upės vieta, per kur galima perbristi, pervažiuoti’16. Nedidelį erdvės plotą žvelgiant vertikaliąja kryptimi 10 Dėl šio termino žr. Podol’skaja 1978: 95–96; TMOI 37, 40, 42, 48 ir kt. 11 Tam, kad geriau būtų suprantamas įvardytų objektų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys gyvenvietės viduje, dar plg. 1,5 ha dydžio arimo vardą Ddisai dirvónas, užrašytą anketoje. 12 Kiti anketos duomenys: linus merkia, yra daug žuvų. 13 Mažeikių apskrities Sedos valsčiaus Rimolių k. Žemės vardų anketa. 14 Anketos duomenimis, 0,2 ha; prie kelio į Anykščius. 15 Tam, kad geriau būtų suprantamas įvardytų objektų tarpusavio išsidėstymas ir ryšys gyvenvietės viduje, dar plg. pievelės (0,3 ha; tarp Biliūno šilelio ir Šventosios upės) vardą Lankẽlė (žr. 2.1.1.). 16 Dar žr. LVŽ I 547–549. Straipsniai / Articles 79 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis (dubumo prasme) užimančio objekto vardas sudarytas pagal tą pačią schemą: Duobẽlė b. (dumblas; 0,1 ha; į šiaurę nuo Šeimyniškėlių k. prie Elmės upelio), plg. duob ‘iškasta ar šiap įdubusi vieta žemėje; dauba, slėnys, duburys’17. 1.1.1.3. Įvardijant aktualizuota tai, ko yra, kas auga ar pan. tam tikrame gyvenvietės plote. (1) Negyvosios gamtos TG18 reprezentanto pavadinimas (akmuõ, dial. kmsas) + -ynė ⇨ žemėvardis: Akmenỹnė sklm. [Šventojoje], plg. liet. akmenỹnė ‘dirva, žemė, kur daug akmenų, akmenuota lauko vietaʼ, seklumà ‘sekli vieta upėje [...]ʼ. Šio vv. apibendrinta reikšmė – sekli vieta su akmenuotu dugnu Šventojoje; Kemsỹnė (t. Kimsỹnė) pv. (dumblas), plg. dial. kimsỹnė = kemsỹnė ‘kemsų priaugusi vietaʼ; vv. reikšmė – kemsuota pieva. Augalų TG reprezentanto pavadinimas (kaklas) + -ynė ⇨ žemėvardis: Karklỹnė gn., plg. karklỹnė ‘vieta, priaugusi karklų, karklų krūmai’19; vv. reikšmė – karklų priaugusi ganomoji vieta. (2) Akmeningas, vietomis medžiais apaugęs, nuo kaimo 0,3 km į šiaurę nutįsęs „kalnynas“20 įvardytas Karčkalnis ar. ž., kln. (smėlys su moliu; 3 ha; akmenuota21), plg. liet. kártis ‘virtinė eilė’, kálnas. Kita vertus, dėl kalno vardo pirmojo sando karč-, plg. liet. katis ‘kai kurių gyvulių plaukai ant sprando, karčiai’, dar plg. informaciją apie denotatą anketoje: vietomis medžiais apaugę. Žvelgiant iš kaimo teritorijos perspektyvos į atokiau esantį kalną, kurio viršus buvo apaugęs retais medžiais, viršukalnė įvardytojui galėjo asocijuotis ir su gyvulio sprando plaukais. Taigi įvardijimo metu, tikėtina, aktualizuotos viršukalnės ypatybės akmeningas [kalnas] arba [kalnas] su medžiais. Žemėvardžio nominacinė schema su motyvuojančia leksema kártis (katis?) – LM + GNT ⇨ žemėvardis (oronimas). Schema su motyvuojančia leksema LM + GNT ⇨ žemėvardis (drimonimas) parodo, kad nedidelis miškelis įvardytas pagal jo paskirtį tarpukario kaimo žmogaus gyvenime: Pakùrmiškis mš.22, plg. liet. pãkuros ‘malkos, kurasʼ. Darybos opozicijos žymėtasis narys (medgalių pavadinimas pãkuros) atskleidžia, kad į šį mišką, plytėjusį greta kaimo, buvo vykstama skiedrų, tošių kūrenimiui. Taigi Pakùrmiškis – kuro išteklių miškas. 17 Dar žr. LVŽ II 397–403. 18 TG – teminė grupė. 19 Anketoje užrašyta ir daugiau su įvardijama vieta susijusios informacijos: juodžemis; 0,5 ha; į šiaurę nuo Šeimyniškėlių k.; šlapia, paversmis. 20 Liet. kalnýnas ‘kalnų virtinė, kalnagūbrių visuma’. 21 Vėlesnės Šeimyniškėlių kaimo anketos (1961) duomenų apie denotatą apraše teigiama, kad Kačkalnis – labai status kalnas, senovėje buvęs ginybinis; kiek mažesnis už Vorutą, prie pat Šventosios upės. 22 Anketos duomenimis, 0,5 ha dydžio; į šiaurės rytus Šeimyniškėlių kaimo 1,5 km. DALIA SVIDERSKIENĖ 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Agronimai, radęsi iš kaimo teritorija tekėjusių upelių vardų (objektai buvę greta); jų schema nederinamojo pažyminio junginys ⇨ žemėvardis: Kiaũliupio peva pv. (prie Kiauliupio žemės): *Kiaũliupis upl.47; Võlupio daržẽliai ar. ž., drž. (0,5 ha): Võlupis upl., daržẽlis, plg. dažas. (3) Geoobjektų vardai iš žemėvardžių. • Agronimas ir • helonimas, priešdėlio pavediniai, radęsi pagal schemą pa- + žemėvardis ⇨ žemėvardis: Pakačkalnė dr., pv. (prie Elmės 0,3 km į šiaurę nuo kaimo): Kačkalnis ar. ž. (žr. 2.2.); Pažalčpievis rst. (į šiaurę nuo kaimo 0,3 km): *Žalčpievis pv.48. Priešdėlio vediniai žymi vienų geoobjektų buvimo vietą greta kitų. • Kitos struktūros hodonimų SG reprezentantas, nurodantis judėjimo kryptį kaimo teritorijoje: Kapancų kelẽlis (‖ Karõso kelẽlis) kl. An (1 km į rytus nuo kaimo, į Piliakalnį); jo nominacinė schema nederinamojo pažyminio junginys ⇨ žemėvardis. Taigi buvusi vv. reikšmė vartosenoje – kelias, vedantis link senųjų kapinių, plg. anketoje fiksuotą vv. Kapancos (žr. 2.2.). • Užrašytas vienas aprašomojo motyvacijos tipo reprezentantas Galù Dubs ravẽliai grv., sudarytas iš prielinksninės konstrukcijos Galù Dubs ir išvestinio termino ravẽliai, atitinkantis schemą prielinksninis junginys + išvestinis GNT ⇨ vandenvardis, plg. liet. galù ‘pažymint vietą kokio daikto gale arba ties galuʼ, kalno vardą Dub, užrašytą šio kaimo teritorijoje; liet. ravẽlis, plg. rãvas ‘griovys; mažas upelisʼ. Anketos duomenys du grioveliai įteka į Piestupį; tik pavasarį teka įvardijamo objekto aprašą papildo ir paaiškina jo motyvaciją. (4) Geoobjektų vardai, kurių radimosi pamatas – kultūrinis statinys (kryžius šventajam). Agronimų SG reprezentantai, radęsi dėl objektų padėties kryžiaus Šventam Jonui atžvilgiu: Šveñto Jõno dirvà ar. ž. (netoli prie Piestupio kryžiaus Šventam Jonui) – iš anketoje pateiktos informacijos apie denotatą aiškėja, kad vartosenoje šis onimas kalbos ekonomijos tikslais buvo trumpinamas. Pilna numanoma bei informatyvesnė vv. lytis yra Šveñto Jõno [krỹžiaus] dirvà ar. ž. Anketoje užrašytas dar viena „ekonominė“ vietos vardo forma Šveñto Jõno peva pv. (Piestupys prasideda iš šios balos-pievos49), dar plg. ankstesnio vv. užrašymo duomenis anketoje netoli Piestupio yra kryžius Šventam Jonui. Taigi pilna pievos vardo lytis – Šveñto Jõno [krỹžiaus] peva. 47 Dėl bendrašaknių vandenvardžių dar žr. LHEŽ 155. Šis vandenvardis oficialiame Lietuvos vandenų vardyne neužfiksuotas. 48 Agronimas neužrašytas Šeimyniškėlių k. anketoje, todėl kaip darybos pamatas pateikiamas su rekonstrukcijos ženklu. 49 Per Šeimyniškėlių kaimą teka Piestupỹs, trumputis Šventosios kairysis intakas. Upelis teka kalvotomis vietomis, giliu slėniu. Biliūno šilelio dalyje įsirausia į giloką griovį, apaugusį pušimis [...] (Kviklys 1965: 90). Dėl šio vandenvardžio dar žr. LUEV 123; LHEŽ 257. Straipsniai / Articles 87 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 2.2. Netiesioginės nominacijos reprezentantai. Toponiminės metonimijos50 atvejai. Šis toponimų radimosi būdas, ypač būdingas žemėvardžiams. Toponimikoje jis vertinamas kaip viena iš transonimizacijos51 rūšių, kai artimoje aplinkoje buvusiam objektui perkeliamas kito objekto vardas, tačiau jo reikšmė lieka nepakitusi (schema vietovardis ⇨ vietovardis)52. Toliau straipsnyje pateikiami paaiškinti tipiškiausi šį procesą reprezentuojantys atvejai, užrašyti 1935 metų anketoje. Agroobjektui perkeltas kelio galvijams varyti pavadinimas: Ìšvara pv. (1 ha; pakraštyje Elmės upelio), plg. liet. švara (išvarà) ‘kelias galvijams varyti į ganyklą, varykla, genetys, išgana’53; Lydmas ar. ž., mš., plg. lydmas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimasʼ, dar plg. žmogiškąja patirtimi grįstą paaiškinimą Kur buvo girios, dabartės lydmai paliko (LKŽe). Kaip rodo objekto nuorodos anketoje, tuo pačiu vardu įvardinti ir miškas, ir arimas, plytėję artimoje aplinkoje54; Plėšmas ar. ž. (juodas smėlys; 6 ha; seniau buvo miškas), plg. plėšmas ‘išartas dirvonas, plėšinys, naujiena’55. Įvardijant aktualizuota žemės ploto tuometė naujoji paskirtis: ariama žemė buvusio miško vietoje. Anketoje užfiksuota viena daugiskaitinė senųjų kapinių, kaip rašoma anketoje, vardo forma Kapancos kp. (3,5 ha), dėl kurios plg. brus. кaпанiца ‘(upės) vaga; senvagė, vorupė; (dirbtinis) kanalasʼ (BRS 377). Vietos vardo ir vertinamosios objekto nuorodos senosios kapinės56, kuri neeliminuojama iš vardo semantikos, priklausomybė skirtingoms semantinėms grupėms parodo, kad šis vardas radosi metoniminio perkėlimo būdu. Kitas toponiminės metonimijos atvejis, užfiksuotas VK praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, minėtą vv. radimosi versiją paremia: Kapanca – krūmai prie Sénvagės (senõsios upelio šakos) (Ukmergės r., Žemaitkiemio apyl., Siesarties k., 1977 m. ekspedicija). Dar daugiau skirtingų laikotarpių duomenų, užrašytų VK lapeliuose, įrodo, kad 50 Dėl jos plačiau žr. TMOI 48. 51 Transonimizãcija – lingvistinis procesas, rodantis bet kurios klasės onimo perėjimą į toponimą (antroponimo į toponimą, vieno toponimo į kitą toponimą) (dėl šio termino žr. Podol’skaja 1978: 152). 52 Dar žr. TMOI 46–50, 71, 151, 225. 53 Dar žr. LVŽ IV 83. 54 Anketoje užrašyta ir daugiau su vieta susijusios informacijos: smėlys; 24 ha; kaimo gyventojų bendrai valdomas miškas; akmenuotas pušynas. 55 Dar plg. naujena ‘naujai išarta žemė; plėšinysʼ, plėšinỹs ‘naujai išartas dirvonas; [...]ʼ. 56 Plg. kãpinės ‘mirusiųjų laidojimo vieta, kapaiʼ, dar plg. liet. sénkapis ‘senas, apleistas kapasʼ. Dėl archeologinio paminklo Šeimynišklių sénkapis žr. https://www.anykstenai.lt/vietoves/vietove. php?i651 [žiūrėta 2022-10-15]. DALIA SVIDERSKIENĖ 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII gyvojoje kalboje funkcionavo ir kito tipo upių vagų, senvagių, upelių, griovių ar pan. vardai, kurių reikšmė vartosenoje buvo artima objekto nuorodą reprezentuojančio GNT nuorodos reikšmei: Kapanca – sausas griovys į pietus nuo kaimo (Kaišiadorių r., Žiežmarių apyl., Medinių Strėvininkų k., 1986 m. talka); Kapanca šaka Lėvens upėj, apaugus karklais (Pušaloto vls.; PKk kortelė57), dar plg. vandenvardį Kapanca grv., upl. Brb, analizuotą kito ploto regioninės toponimikos tyrimų kontekste, sietą su le. kopanica ‘griovys, kanalas, upės vagaʼ (SJP II 464)58. Agroobjektui perkeltas piliakalnio vardas: Piliãkalnis ‖ Vóruta ar. ž. (priemolis; 2 ha; Grimašauskų sklypuose į rytus nuo Šeimyniškėlių k. 1,6 km; Voruta pavadintas neseniai, žmonės tik Piliakalniu vadino; žymu, kad būta piliakalnio, plytgalių ir degėsių randama; ariamas59). Kviklio teigimu, prie Elmės ir Šventosios santakos yra Šeimyniškėlių piliakalnis, esąs tarp dviejų daubų esąs siaurame iškyšulyje; piliakalnis nuo kitos iškyšulio dalies atskirtas perkasu. Tebėra išlikusi 4 m aukščio užtvanka ir kiti galingi ano meto įrengimai. Šlaitai apie 25 m aukščio, kai kur iškyla *60–70* kampu (Kviklys 1965: 89). Žvelgiant iš lingvistinės perspektyvos, dėl vietos vardo plg. liet. piliãkalnis ‘kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis, pilies kalnas’60; dėl gretiminės šio vardo lyties Vóruta, plg. bendrašaknį bendrinį žodį liet. vórupė ‘senoji upės vaga, senvagėʼ, vandenvardžius su motyvuojančia leksema vóras Vórupė up. Pabaiskas, Raguvos k., į Žirnajų ež. (LUEV 200), Vorupis upl. Mažeikių aps. Mažeikių vls. Kirkų k. 1935 m. (VK), Vórupė up. Rsn, Vorupė up. Gmb (LHEŽ 392). Pastaruosius vv., remdamasis Viljamu R. Šmolstygu, A. Vanagas siejo su liet. vóras ‘senasʼ61. Arimas, buvęs greta duobės, įvardytos pagal jos paskirtį (liet. mólduobė ‘duobė, iš kurios kasamas ar kastas molis, dažnai pribėgusi vandens’), išsaugojo pastarosios vardą: Mólduobė ar. ž. (molis; 2 ha; akmenuota). Magaznas ar. ž., plg. magaznas istor. ‘sandėlis laikyti kokioms nors atsargoms’62; dar žr. Kviklys 1965: 89, kur rašoma, kad Šeimyniškėlių kaimo gyventojai verčiasi žvejyba, sielių ruošimu bei plukdymu ir kitais miško darbais. Buvo 57 Kortelė iš PKk kartotekos. Ši kartoteka saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre, ji – 1935–1937 m. Pavardžių ir vietovardžių komisijos organizuotos, kalbininkų atliktos gyvenamųjų ir negyvenamųjų vietų vardų surašymo talkos rezultatas. 58 Dėl pastarojo vv. plačiau žr. Sviderskienė 2010: 343. 59 Dėl kultūrinio piliakalnio sluoksnio dar žr. Zabiela 1992; 1992a. 60 Dėl piliakalnių Lietuvoje dar žr. LE XXII 499–504. 61 Dėl Lietuvos piliakalnių amžiaus dar žr. ten pat, 504. 62 Plg. istorinį kontekstą paaiškinančius iliustracinius sakinius, užrašytus tiriamame plote: Visi kaimai nederlingų metų atsargai dar iš rudens supildavo į tam tikras klėtis, vadinamas „magazinais“, visų rūšių grūdų nustatytą kiekį A. Vien. (LKŽe); Visas valsčius magaziną pylė Pn (ten pat). Straipsniai / Articles 89 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis įruošti miško medžiagos sandėliai. Taigi arimo vardas išsaugojo greta stovėjusio pastato pavadinimą. Anketoje užrašyti duomenys apie denotatą 0,5 km [ilgio]; nuo Niūronių valdžios miško iki Šventosios upės, į šiaurę; skyrė laukus tvora, dabar tvoros nebėr paaiškina du objektus įvardijančio žemėvardžio Priẽtvoris siena ir ar. ž. radimosi seką. Seniau Priẽtvoris įvardijo vietą prie tvoros, kur stovėjo kaimo riboženklis siena63, plg. liet. tvorà ‘bet kokia užtvara apie kiemą, sodybą, daržą ar kitokį žemės sklypą, priẽ tipiškiausia vartosenos nuoroda erdvės santykiams reikšti LKŽe: vartojamas nurodant, kad šalia daikto kas yra ar vyksta ‖ vartojamas nurodant, kad kas nors yra, būna kartu su kuo, dar plg. liet. sena šalutinę reikšmę ‘aukšta užtvara, pertvara ‖ vertikalus kieno nors šoninis paviršiusʼ. Hodonimas perėmė hidroobjekto vardą: Maciùko ravẽlis kl., plg. avd. Maciùkas (PDBe), liet. ravẽlis, plg. rãvas ‘griovysʼ. Prie kelio plytėję agroobjektai įvardyti tuo pačiu kelio sankasos šlaito vardu: Patrass pakri- ta ar. ž., gn. (nuo Niūronių kelio į šiaurę ir prie kelio), plg. liet. patras, dar plg. trasà ‘linija, nužymėta vietovėje [...], nustatanti judėjimo ar tįsėjimo kryptįʼ; fiziografinį terminą pakrita ‘status, skardingas, yrantis krantas ar kalno šlaitasʼ. Iš viso anketoje toponiminės metonimijos atvejų užfiksuota per 30 vnt. (su pasikartojančiais vv.). Dėl straipsnio ir spausdintinio leidinio apimties ribojimo likusią šio pogrupio vv. dalį aprašyti atsisakyta. 3. ĮVARDIJIMAI PAGAL RYŠĮ SU ASMENIU (ŽEMĖS, NAMŲ SAVININKU, NAUJAKURIU AR PAN.) Posesyvinės reikšmės Šeimyniškėlių kaimo erdvės toponimijos reprezentantai, kurių įvardijimo pamatas gyvenvietės žmonių asmenvardžiai. • Agronimų SG reprezentantas: dūrinys, sudarytas pagal schemą avd. + NT ⇨ žemėvardis, Šléndaržis ar. ž.64: pvd. Šlenỹs (PDBe), dažas. Didesnės apimties darinys, sudarytas pagal schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇨ žemėvardis: Sapkauskenės laũkas ar. ž.: avd. Sapkauskenė, plg. pvd. Sapkaũskas (PDBe), laũkas. 63 VK duomenimis, siena dažniausiai pavadinami keliai arba ribos, skiriantys gyvenviečių teritorijas vienas nuo kitų, mišką nuo kaimo ir pan. 64 Anketoje užrašyta ir daugiau su įvardijama vieta, jos dirvožemiu susijusios informacijos: 1 ha; šilžemis, šaltažemis, plg. liet. šlžemis ‘dirva su smėlio priemaiša, baltžemis, priesmėlis, šilainė’, šaltãžemis ‘šlapias, negreit įšylantis, ppr. nederlingas dirvožemis su smėlio ar šlyno diduma; tik linai užudera, ne daržo žemė’. DALIA SVIDERSKIENĖ 90 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Tokiu pačiu būdu radosi ir dar keli šio kaimo žemėvardžiai: • helonimas: Šlẽnio liūnẽlis liūn. (dumblas; 0,1 ha; prie Šventosios upės; vasarą išdžiūsta), plg. pvd. Šlenỹs (PDBe), liet. liūnẽlis, plg. linas; • hodonimas (senovinio kaimo kelelis): Karõso kelẽlis (‖ Kapancų kelẽlis) kl. (1 km į rytus nuo kaimo, į Piliakalnį): pvd. Karõsas (PDBe), liet. kelẽlis, plg. kẽlias. • Kiti linijiniai objektai – gatvelės (ūlytėlės65). Šie vardai taip pat sudaryti iš nederinamojo pažyminio junginių, kurių pirmasis narys išreikštas sodybvietės, pro kurią linijinis objektas eina (tęsiasi) tarpukario kaimo erdvėje, savininko (pirmojo naujakurio?) asmenvardžio kilmininku, antrasis dėmuo – gatvelės pavadinimas ūlytlė, plg. lyčia, ūlyčià ‘senovinio kaimo kelias, gatvė’: Grimašaũsko ūlytlė skgt.66: pvd. Grimašaũskas (PDBe); Kanapeckáičios ūlytlė gt. (gatvelė; 50 m ilgumo; iš Šeimyniškėlių k. [veda] į Piliakalnį; į šiaurės rytus): avd. Kanapeckáičia, plg. pvd. Kanapẽckas (PDBe); Navcko ūlytlė gt. (gatvelė; 200 m ilgumo; nuo kaimo į vakarus; į Šventosios upės pakraštį): pvd. Navckas (PDBe). • Kultūrinio statinio vardas: Karõso krỹžius krž. (prie vieškelio į Svėdasis67), plg. pvd. Karõsas (PDBe), krỹžius. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Šeimyniškėlių kaimo socialinės-geografinės erdvės daugiasluoksnės toponomastinės struktūros eksplikacija parodė, kad šie teritoriniai onimai – vietovės žemėvardžiai – fiksuoja, išlaiko ir atspindi fizinius, geografinius, socialinius, istorinius, kultūrinius faktus tam tikrame visuomenės būvyje, atnešdami aktualizuotą teminę praeities informaciją dabarčiai įvairiais kalbiniais pavidalais, perskaitomais kompleksinės žemėvardžių analizės būdu. 1.1. Tiesioginės nominacijos reprezentantai koreliuoja su kraštovaizdžiu, fizinėmis-geografinėmis reljefo ypatybėmis, informaciją perteikdami atitinkamų geografinių nomenklatūrinių terminų pagalba vietų varduose Dirvónas, Linas ir kt. Nedidelį kaimo erdvės plotelį užimančių objektų pavadinimai Brastẽlė br., Duobẽlė b. sudaryti su priesaga -elė iš fiziografinių terminų brastà, duob. Fizines objektų ypatybes gyvenvietės viduje žymi paprastųjų ir įvardžiuotinių 65 Kaip rašoma dalykiniame žinyne, Aukštaitijai būdingas tradicinių gyvenviečių tipas – gatviniai kaimai, vyravę nuo XVI iki XX a. vidurio (LEAE 93). Tai patvirtina ir šios anketos duomenys. Kieno sklypų žeme eina ūlytėlės, anketoje nenurodoma. 66 Anketoje objekto nuoroda – skersgatvelė. 67 Plg. oficialią šio vv. lytį Svėdasa mstl. (ATSŽ II 296). Straipsniai / Articles 91 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis būdvardžių pamatu radęsi žemėvardžiai. Galūnės -ė vedinys Dub, nurodo įdubusį (duobėtą) vietos paviršių. Lygiagrečiai pakrantės juostai plytėjusi pieva įvardyta Ilgóji, į vakarus nuo kaimo nutįsęs liūnas – Ìlgasai linas, žymus savo apimtimi (1,5 ha) dirvonas – Ddisai dirvónas ir kt. Kryptingo judėjimo horizontaliosios slinkties veiksmažodis elmti pasirinktas įvardijimo pamatu nusakant sraunios, akmenuota vaga su triukšmu tekančios upės Emės ypatybes. Geografines objektų ypatybes: vietą upėje su akmenuotu dugnu, teritorinę augimvietę, vietą, kurioje yra kemsų, atitinkamai nurodo priesagos -ynė vediniai Akmenỹnė, Karklỹnė, Kemsỹnė. 1.2. Etnolingvistiniu požiūriu svarbią kaimo toponiminės dėlionės dalį sudaro netiesioginės nominacijos reprezentantų sluoksnis. Čia geoobjektų ypatybė išreiškiama per tarpininkus, tipiškiausius tam tikros žemės paviršiaus ypatybės (tamsumo) reiškėjus (žỹdas, degùtas), priklausančius skirtingoms teminėms grupėms. Tai paliudijo priesagos -iškiai, priklausančios ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijai, ir galūnės -ė vediniai: Žỹdiškiai ar. ž., Degùtė ar. ž. Priesagos -iškis vediniai Kgiškis, Salùkiškis įvardija ariamos žemės su išsikišusiais žemės kūgiais ir miško su iškiliomis, pušimis apaugusiomis salukėmis plotus. 1.3. Kiti palyginamojo motyvacijos tipo reprezentantai Miestẽlis ar. ž., s., Stakalizdis ar. ž. taip pat vertintini kaip verbalizuota žmogiškoji pažintinė veikla, išlaikanti ryšį tarp skirtingų pasaulio esybių ir santykį su jomis išreiškianti sukurtuose mišriojo MM varduose: kraštovaizdžio fone iškilusią arimo salelę prilyginant pastatų grupelei miestẽliui, didelės, apskritos formos, plokščią žemės paviršiaus darinį – stakalizdžiui. 1.4. Gelmės įvardijimo Lõzoriaus sietuvà procesas, susijęs su gilumo (dubumo) sąvokos išvedimu ir vertinamuoju upės gelmės kategorizavimu. Vartosenoje šis vardas galimai reiškė vietos netinkamumą žmogiškosioms reikmėms – nepraeinamą (neperbrendamą) upės vietą. 2. Gausiausiai tyrimo rezultatų paliudytas vietos reikšmės žemėvardžių sluoksnis. Šie onimai atspindi orientacijos gyvenvietės erdvėje sistemą. 2.1. Žemėvardžiai išsaugojo užfiksuotą informaciją apie vienų topoobjektų padėtį kitų atžvilgiu, perduodami ją priešdėlių pa-, prie- (Paélmis, Pakačkalnė, Pažalčpievis; Priẽtvoris) ir atitinkamų išvestinių terminų (paup, prūdẽlis) pagalba (Paups darža, Paups pevos, Paups kẽlias, Prūdẽlio kálnas, Prūdẽlio pievẽlė). 2.2. Kitų žemėvardžių struktūroje užfiksuoti vietos žmonių žinomi topografiniai elementai (Kiaũliupis, Võlupis, Dub), kuriais vadovaujantis buvo nustatoma vieno ar kito objekto padėtis kaimo viduje ar jo prieigose: Kiaũliupio peva, Võlupio daržẽliai, Galù Dubs ravẽliai. 2.3. Vietovardžių santykį erdvėje ir laike reprezentuoja kaimų vardai Šeimynškiai Šmn ir Šeimyniškliai An. Šventosios paupio ruože, plytėjusių objektų tarpusavio santykį parodo ganomųjų vietų vardai Kulỹs ir Kulẽliai, DALIA SVIDERSKIENĖ 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII pievų vardai Lañkos ir Lankẽlė, piliakalnio ruožu tekėjusių upelių vardai Võlupis ir Voluplis. Distinktyvinę žemėvardžių funkciją atskleidžia ir antrieji agroobjektų Paups darža ir Võlupio daržẽliai, išsidėsčiusių skirtinguose kaimo sektoriuose (prie Šventosios ir prie žemių sankasos), dėmenys. 2.4. Su motyvuojančiomis leksemomis kártis (katis?), pãkuros, võlas padaryti žemėvardžiai reprezentuoja skirtingą turinį, nulemtą skirtingų prigimtinių įvardijamų objektų ypatybių: kalnas Karčkalnis įvardytas pagal jo viršaus ypatybes (akmeningas, su medžiais, besitęsiantis kaimo erdvėje į šiaurę), miškelis Pakùrmiškis pagal jo paskirtį (kuro išteklių miškas), upelis Võlupis pagal jo tekėjimo vietą (prie volo). 2.5. Anketoje užfiksuoti keli kalbos ekonomiją liudijantys didesnės apimties aprašomojo tipo vietų vardai Gyli [káimo pevos] brastà br., Šveñto Jõno [krỹžiaus] dirvà ar. ž., Šveñto Jõno [krỹžiaus] peva pv. Čia laužtiniuose skliaustuose pažymėta kalbėjime buvusi neverbalizuota vardo dalis; dėl jos praleidimo komunikacinė vardų funkcija nesutriko. 2.6. Iš gyvojoje kalboje funkcionavusių keletos gretiminių vietų vardų lyčių galima gauti skirtingos informacijos. Kelio vardo lytys Karõso kelẽlis ‖ Kapancų kelẽlis (galimai vartotos tik kaimo ribose) leido orientuotis skirtingose linijinio objekto atkarpose tiek į Karoso sodybvietę, pro kurią jis ėjo, tiek piliakalnio kryptimi. Minėtina ir kita gyvojoje kalboje koegzistavusių gretiminių lyčių semantinė paskirtis. Piliakalnis Vóruta ‖ Piliãkalnis ‖ Šeimynišklių pliakalnis įvardijamas siekiant patikslinti šio tikrovės objekto charakteristikas. Žvelgiant plačiąja prasme, gretimines lytis galima apibrėžti ir kaip objekto, turinčio simbolinį krūvį, reikšmingo socialinei grupei, vardo keitimo (kitimo) procesą laike. 2.7. Kelių juostos, kaip ir brastõs atkarpa, orientuotos iš gyvenvietės vidaus į išorę, tai parodo vardų struktūriniai elementai – artimiausioje aplinkoje esančių kaimų vardai (Gõjaus kẽlias, Staki kẽlias; Gyli brastà). 2.8. Kai kurie žemėvardžiai parodė, kad gyvenvietės erdvė pati savaime yra būdas įvardijamų objektų padėčiai rastis. Prie upės juostos kampinę kaimo teritorijos dalį užėmusi ganomoji vieta įvardyta Kulỹs, o tarpinę erdvinę padėtį tarp vienos rūšies objektų ir tarp vienos rūšies augalų (linų) užėmę agroobjektai įvardyti Tarpùbaliai ir Tarpùliniai. Anketos duomenimis, šaltãžemis viena iš šio ploto žemės rūšių, todėl linai čia ir augo. 3. Posesyviniai žemėvardžiai atspindi kaimo aplinkos segmentų ryšį su žmogumi. Jų įvardijimo pamatas – gyvenvietės žmonių asmenvardžiai (Karõsas, Šlenỹs ir kt., tarminė forma Kanapeckáičia). Šie vietovardžiai dažniausiai radęsi socialinės nuosavybės pagrindu, jie išreiškiami pagal vyraujančią nominacinę schemą nederinamojo pažyminio junginys ⇨ žemėvardis. Straipsniai / Articles 93 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis 4. Tyrimas atskleidė, kad įvardijami socialiai reikšmingi kaimo infrastruktūros objektai. Be minėtų onomastinių ir psichologinių veiksnių, įvardijimo procese svarbią vietą užima ir socialinis rodiklis. Tai lėmė prigimtinė analizuotos erdvės apgyventa vieta ypatybė. 5. Pateiktų analizės rezultatų pamatu išryškėjo dar viena svarbi žemėvardžių ypatybė – jie funkcionuoja kaip orientacinė jungtis socialinėje-geografinėje erdvėje. ŠALTINIAI ATSŽ II – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, par. Z. Noreika, V. Stravinskas, Vilnius: Mintis, 1976. BRS – Белорусско–русский словарь [Belorussko-russkij slovar’], Москва: Государс твенное издательство иностранных и национальных словарей [Moskva: Gosudarstvennoe izdatel’stvo innostrannych i nacional’nych slovarej], 1962. LE IX – Lietuvių enciklopedija 9, vyr. red. J. Girnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956. LE XXII – Lietuvių enciklopedija 22, vyr. red. J. Girnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960. LEAE – Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija, sud. V. Savoniakaitė, Vilnius: LII leidykla, 2011. LHEŽ – Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, atsak. red. E. Grinaveckienė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVKŽ5 – Lietuvių vardų kilmės žodynas, aut. K. Kuzavinis, B. Savukynas, 5-asis patais. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1 (A–B), red. kolegija L. Balode, V. Blažek, G. Blažienė, V. Kardelis, A. Ragauskaitė, S. Temčinas, J. Udolph, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008. DALIA SVIDERSKIENĖ 94 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII LVŽ II – Lietuvos vietovardžių žodynas 2 (C–F), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2014. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3 (G–H), aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2018. LVŽ IV – Lietuvos vietovardžių žodynas 4 (I–J), aut. L. Bilkis, G. Blažienė, A. Ragauskaitė, D. Sviderskienė, atsak. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. PDBe – Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema „E. kalba“: Pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: http://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze. PŽ – Klementina Vosilytė 2014: Palyginimų žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SJP II – Słownik języka polskiego 2 (H–M), Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1902. VK – Vietovardžių iš gyvosios kalbos kartoteka, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro fondas. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2020. Prieiga internete: https://www.vle.lt. LITERATŪRA Balčiūnienė Asta, Petrošienė Lina 2020: Stereotipinės žydų ypatybės žemaičių tarmės tekstuose. – Res Humanitariae 28, 102–132. Blanár Vincent 2004: Pragmalinguistische Methoden der Namenforschung. – Ein Lehrbuch für das Studium der Onomastik, hrsg. A. Brendler, S. Brendler, Hamburg: Verlag Baar, 153–171. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Æsti. Jakaitienė Evalda 1980: Lietuvių kalbos leksikologija, Vilnius: Mokslas. Jakulis Erdvilas 2004: Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kviklys Bronius 1965: Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai 2, kalbos taisytojas F. Kudirka, žemėlapius braižė A. Karnius, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla. Straipsniai / Articles 95 Toponomastinio sluoksnio struktūra socialinėje-geografinėje Šeimyniškėlių kaimo erdvėje Žemės vardų anketos (1935) duomenimis LOFGN – Litauische Orts-, Flurund Gewässernamen im europäischen Kontext, hrsg. G. Blažienė, L. Bilkis, wiss. Red. H. Bichlmeier, Hamburg: Verlag Baar, 2019. LŽVI – Lietuvos žemės vardynas. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti, sud. K. Alminauskis, Klaipėda: Akcinė „Ryto“ bendrovė, 1934. Mezenko Anna M. 2015: Мезенко, Анна М. Хортенсионимы в системе наименований топографических объектов в пределах поселения [Chortensionimy v sisteme naimenovanij topografičeskich objektov v predelach poselenija]. – Этнолингвистика. Ономастика. Этимология [Ètnolingvistika. Onomastika. Ètimologija], материалы III Междунар. науч. конф., Екатеринбург, 7–11 сентебpя 2015 г. [materialy III Meždunar. nauč., konf., Ekaterinburg, 7–11 sentebrja 2015 g.], Екатеринбург: Изд-во Урал. ун-та [Ekaterinburg: Izd-vo Ural. un-ta], 176–178. Mezenko Anna M. 2017: Мезенко, Анна М. Наименования топографических объектов в пределах поселения: сопоставительный аспект [Naimenovanija topografičeskich objektov]. – Вестник Костромского государственного университета [Vestnik Kostromskogo gosudarstvennogo universiteta] 23(S), 113–116. Mezenko Anna M., Vasil’eva Tat’jana J., Galkovskaja Julija M. 2017: Мезенко, Анна М., Васильева, Татьяна Ю., Галковская, Юлия М. Белорусское Поозерье: культура – ономастика – социум [Belorusskoe Poozer’e: kul’tura – onomastika – socium], под науч. ред. А. М. Мезенко [pod nauč. red. A. M. Mezenko], Витебск: ВГУ имени П. М. Машерова [Vitebsk: VGU imeni P. M. Mašerova]. Podol’skaja Natal’ja V. 1978: Подольская, Наталья В. Словарь русской ономастической терминологии [Slovar’ russkoj onomastičeskoj terminologii], отв. ред. А. В. Суперанская [otv. red. A. V. Superanskaja], Москвa: Наука [Moskva: Nauka]. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Razumov Roman V. 2013: Разумов, Роман В. Особенности современных российских систем виконимов (на примере Некоузского, Первомайского, Рыбинского, Тутаевского районов Ярославской области) [Osobenosti sovremennych rosijskich sistem vikonimov (na primere Nekouzkogo, Pervomajskogo, Rybinskogo, Tutaevskogo rajonov Jaroslavskoj oblasti)]. – Ярославский педагогический вестник [Jaroslavskij pedagogičeskij vestnik] 1, 145–149. Rutkowski Mariusz 2007: Nazwy własne w strukturze metafory i metonomii. Proces deonimizacji, Olsztyn: Wydawnictwo UWM. Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas.