Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu

PALMIRA ZEMLEVICIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000–0002–8679–3253 Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių terminologija, lietuvių medicinos terminologijos istorija. DOI: doi.org/10.35321/all88–03 APIE KAI KURIUOS DETERMINATYVINIUS XIX A. PAB. – XX A. PR. MEDICINOS TERMINUS DŪRINIUS SU DAIKTAVARDINIU ANTRUOJU SANDU On Certain Determinative Medical Compound Terms of Late 19th – Early 20th Century with Noun as the Second Component ANOTACIJA Straipsnyje daugiausia struktūriniu atžvilgiu nagrinėjami determinatyviniai XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos ir sveikatos tematikos publikacijų terminai dūriniai, kurie (arba tik jų reikšmės) nefiksuoti LKŽe, – aptariamas vienas tų dūrinių darybos tipas – dūriniai su daiktavardiniu antruoju sandu – ir jo struktūriniai modeliai, aiškinamasi, kokius dalykus pavadina dūriniai, kokios pirmųjų sandų reikšmės, sandų jungimo būdai, svarstomi probleminiai sandų santykio, pamatinių žodžių parinkimo ir kiti susiję klausimai. Tiriamiesiems dūriniams būdingi D + D, B + D, V + D, P + D struktūriniai modeliai. Produktyviausi dūriniai, kurių abu sandai yra daiktavardžiai. Dažniausiai dūrinių abiejų sandų pamatas ir jų santykis yra lengvai suvokiamas, termininės reikšmės išplaukia iš darybinių reikšmių, todėl nesunkiai identifikuojamos. Dūriniai įvardija kūno dalis, organus ir ligas. Tačiau kai kurių dūrinių sandų pamatus keblu pagrįsti, galima keleriopai traktuoti sandų sąsają arba išvis sunku ją apibūdinti. D + D struktūrinio modelio pirmaisiais sandais dažniausiai nurodomas Straipsniai / Articles 47 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ priklausymas ir rūšies sąvoka, o B + D, V + D – ypatybė. D + D struktūrinio modelio dūrinių sandai dažniausiai siejami su jungiamaisiais balsiais (vyrauja balsis –a-), nei be jų, o B + D, V + D ir P + D, atvirkščiai – abu sandai daugiausia siejami be jungiamųjų balsių. ESMINIAI ŽODŽIAI: medicina, terminas, determinatyvinis dūrinys, darybos tipas, struktūrinis modelis, terminine reikšmė, darbinė reikšmė. ANNOTATION The article takes a predominantly structural approach in analysing the determinative compound terms from medical and healthcare publications of the late 19th – early 20th century, which (or the meanings of which) were not recorded in The Dictionary of the Lithuanian Language. It focuses on a peculiar type of formation of the said compounds, i.e., compounds with the noun as the second component, and its structural models; it aims to find out what is designated by compounds, what meanings are conveyed by the first components and in what ways these components are combined; it also discusses the problematic questions of relationship between the components, the choice of base words, etc. The compound terms under analysis demonstrate the following structural models: D + D, B + D, V + D, P + D (where D stands for noun, B stands for adjective, V stands for verb and P stands for preposition). The most productive compounds are with nouns as their both components. As a rule, the base word of the two components and their relationship are easy to identify; their terminological meanings derive from their word-formation meanings, and they are therefore easily identifiable. Compound terms denote body parts, organs and diseases. However, the base words of certain components are difficult to explain; the relationship between components can be interpreted in different ways or it is difficult to describe altogether. The first components of the D + D structural model usually designate belonging and the concept of type/kind, whereas the B + D and V + D structural models express a feature. The components of the D + D structural model are more commonly combined by means of linking vowels (where the vowel –atakes the lead), whereas in the case of the B + D, V + D and P + D structural models, on the contrary, both components are usually combined without linking vowels. KEYWORDS: medicine, term, determinative compound, formation type, structural model, terminological meaning, word-formation meaning. ĮVADINĖS PASTABOS Tradiciškai lietuvių kalbotyroje dūrinys suprantamas kaip univerbacijos keliu iš dviejų savarankiškų žodžių junginio susidaręs žodis, turintis leksinę ir darbinę reikšmę (pastarąją sudaro dėmenų leksinės reikšmės ir jų tarpusavio 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu santykiavimas). Jį identifikuoti ir apibrėžti lietuvių kalboje nėra problemiška¹ (Urbutis 1961: 65; LKG I 1965: 437; KTŽ 1990: 196; LKE 2008: 148, 281, plg. Stundžia, Jarmalavičius 2019: 18–19, 52). Lietuvių kalbos žodžių darybos tyrinėtojo Prano Skardžiaus pastebėjimu, dūrinių² darumas siekia net pačios indoeuropiečių prokalbės laikus. Dūriniuose svarbiausia yra „žodžių vidinė (reikšminė) sąjunga“, ir jie nuo seno daugiausia buvo naudojami „specialiojoje mokslo terminologijoje“. Būdami „specialesnio turinio“, dūriniai „savo pobūdžiu daugiausia tinka tikslesniam, kondenstuotesniam ir turiningesniam, prasmingesniam reiškimo būdui“, vienam bendram dalykui nusakyti (Skardžius 1996 [1943]: 396–397, 401, 403). Lietuviškų terminų dūrinių darybą bene išsamiausiai XX a. pab. aptaręs lietuvių terminologijos klasikas Stasys Keinys³ atkreipė dėmesį į didelį dūrybos aktyvumą dabartinėje lietuvių terminologijoje, kurį jis aiškines pirmiausia vidinių terminologijos poreikių įvardyti sudėtines sąvokas. Dūrybos būdas patogus dar ir tuo, kad padeda sudaryti palyginti trumpus rūšinius pavadinimus, padedančius išvengti pažyminių susitelkimo. Dūriniai dažniausiai būna ir terminiškesni už atitinkamus žodžių junginius (Keinys 2005 [1983]: 129–130). Šio straipsnio objektą sudaro 72 determinatyviniai medicinos terminai dūriniai⁴ su daiktavardiniais antraisiais sandais (be variantų⁵), kurie (arba jų ¹ Plačiau apie naują požiūrį į dūrinius ir jų klasifikaciją žr. Lieber, Štekauer 2009: 4–8; Guevara, Scalise 2009: 101–128. ² Pr. Skardžius dūrinį vadino terminu sudėtinis žodis (Skardžius 1996 [1943]: 393). Be termino dūrinys, lingvistinėje literatūroje dar vartojamas terminas sudurtinis žodis (KTŽ 1990: 196; LKE 2008: 148, 281), kompozitas (LKE 2008: 148; Stundžia, Jarmalavičius 2019: 18). ³ Terminų dūrybą daugiau ar mažiau yra tyrinėję: Auksoriūtė 2001, 2015, 2016; Gaivenis 2014 [1998]; Gedrimas 2003; Kaulakienė 2014 [1981, 1983]; Kurmiņa 2012; Labanauskienė 2009, 2010; Pospelova 2017; Rutkienė 2017, 2019, 2019a, 2021; Stunžinas 2004; Umbrasas 2005; Zemlevičiūtė 2016, 2019 ir kiti. ⁴ Straipsnyje atsiribota nuo struktūriniu ir (ar) reikšminiu atžvilgiu probleminių dūrinių, kurių vieną iš sandų sunku pamat uoti arba išvis neaiški (net ir iš konteksto) ir paties dūrinio reikšmė, pvz., kastligė. ⁵ Kalbamojo laikotarpio publikacijose variantinių dūrinių fiksuota ne tik skirtinguose, bet ir tuose pačiuose tekstuose. Variantas čia suprantamas siaurai, t. y. juo laikoma formalioji to paties žodžio atmaina, turinti tą pačią leksinę ir gramatinę reikšmę bei morfologinę sandarą (Miliūnaitė 2009: 141, plg. Mitkevičienė 2004: 124, 140). Kitaip tariant, čia turimas galvoje formalusis struktūrinis varijavimas, neperžengiantis termino tapatybės ribų ir neįskeliantis jokių semantinių termino poslinkių, t. y. jis nesusijęs su semantine termino turinio diferenciacija (Tatarinov 2006: 173). Straipsnyje tais atvejais, kai dūrinys turi variantų (visoje empirinėje medžiagoje varijuoja 11 skirtingų medicinos terminų), pateikiama jų eilutė, atskiriant jos narius pasviraisiais brūkšniais. Tačiau medicinos terminų dūrinių variantiškumas nėra šio straipsnio tikslas, todėl variantai išsamiau nėra nagrinėjami, jie yra atskiro tyrimo objektas. Pasakytina tik, kad vieni dūriniai varijuoja PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ reikšmės) neužfiksuoti LKŽe. Determinatyviniais6 čia laikomi tokie dūriniai, kurių paprastai pirmasis dėmuo determinuoja antrąjį dėmenį, susiaurindamas jo reikšmę (Urbutis 1961: 68; 2009: 205; LKG I 437; KTŽ 1990: 196; LKE 2008: 148; Stundžia, Jarmalavičius 2019: 52). Dūriniai surinkti iš XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos ir sveikatos tematikos publikacijų – knygų ir knygelių, parašytų ar išverstų ne tik gydytojų, bet ir kitų profesijų atstovų, neparmirsti ir to meto laikraščiuose bei kalendoriuose skelbti straipsniai. Dalykinio (medicininio) atžvilgiu tos publikacijos nėra lygiavertės, tačiau jų turinys grynai lingvistiniam tikslui – išnagrinėti medicinos terminų dūrinių su daiktavardiniu antruoju sandu struktūrą – pasiekti įtakos neturi. Neapeinamas ir semantinis aspektas – aiškinamasi, kokių sąvokų žymikliai yra tiriamieji dūriniai, kokios pirmųjų sandų reikšmės. Šiems uždaviniams išspręsti parankiausias analitinis aprašomasis metodas, darbybinės analizės metodas, remiamasi interpretavimo ir, prireikus, gretinamuoju metodu, skaičiavimo metodu kiekybiniams dūrinių santykiams parodyti. Aprašomojoje analitinėje straipsnio dalyje greta dūrinių nurodoma: šaltinio sutrumpinimas, dūrinio leksinė reikšmė (ji suformuluota straipsnio autorės, remiantis šaltinio (–ių) informacija)), o darbinė reikšmė išryškėja iš skliaustuose pateiktų pamatinių žodžių. Jei dūrinys šaltiniuose fiksuotas skirtingomis reikšmėmis, duodamos tos reikšmės su šaltinių bibliografiniais duomenimis (sutrumpinimu, metais, numeriu (jei tai laikraštis), puslapiu). Kartais dūrinio reikšmės nėra perfrazuojamos autorės, bet pateikiami iliustraciniai sakiniai ar jų ištraukos, ypač tais atvejais, kai minimalusis kontekstas yra informatyvus dūrinio darbinei reikšmei motyvuoti. skirtingai grafiškai įformintomis balsėmis, pvz., storžarnė ir storžarnė. Tokie laikomi rašybos variantais. Kiti dūriniai varijuoja galūnėmis, jungiamaisiais balsiais, pvz.: narikaulis ir narykaulis, krioklīgė ir kriokliga. Jie laikomi darbiniais variantais (plačiau apie juos žr. Vaskelienė 2013: 208–210). Darbiniai variantai čia suprantami kaip „tuos pačius pamatinius žodžius ir tą patį darybos afiksą turintys dariniai, kurie skiriasi kokiomis nors šalutinėmis darybos priemonėmis“ (šaknies balsių kaita, jungiamuoju balsiu ir (ar) galūne) (Vaskelienė 2019: 212). Čia į galūnę žiūrima ne kait ybos, bet darybos aspektu, taigi variantai, besiskiriantys galūne, laikomi ne morfologiniais (plg. Mitkevičienė 2004: 133–135), bet darybiniais variantais (plačiau apie darybinių ir morfologinių variantų santykį žr. Vaskelienė 2019: 209). 6 Determinatyvinius dūrinius Pr. Skardžius vadino prijungtiniais, apspręstiniais dūriniais, mat jų pirmasis dėmuo apsprendžia antrąjį dėmenį (Skardžius 1996 [1943]: 407, 410, plg. Urbutis 1961: 68). 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu MEDICINOS TERMINAI DŪRINIAI SU DAIKTAVARDINIU ANTRUOJU SANDU Lietuviškų terminų (kaip ir paprastųjų žodžių) dūrinių semantinis ir gramatinis centras dažniausiai yra antrasis sandas, kurį pirmasis sandas vienaip ar kitaip apibrėžia, pažymi. Formaliai, morfologiškai, skirstant dūrinius⁷ atsižvelgiama į antrojo sando pamatinio žodžio sąsają su kalbos dalimi. Pagal šią klasifikaciją vienas iš pagrindinių ir vyraujančių tipų yra dūriniai su daiktavardiniu antruoju sandu, paremtu daiktavardžiu. Šio tipo dūrinių pirmieji sandai gali remtis kitomis kalbos dalimis, todėl dūriniai smulkiau dar skirstomi pagal tai, kuriai kalbos daliai priklauso pirmojo sando pamatinis žodis (Urbutis 1961: 68–104; Keinys 2005 [1983]: 134, 164). Tiriamojo darbo tipo dūrinių minėtu atžvilgiu išskiriami tokie struktūriniai modeliai (žr. 1 lentelę): dūriniai iš: dviejų daiktavardžių (D + D), būdvardžio ir daiktavardžio (B + D), veiksmažodžio formos ir daiktavardžio (V + D), prielinksnio ir daiktavardžio (P + D), toliau aptariamų išsamiau. Šių dūrinių daiktavardžiu paremtas antrasis sandas paprastai lemia viso dūrinio reikšmę (konkrečią ar abstrakčią), o didžiausioji tų dūrinių dalis paprastai yra rūšiniai pavadinimai dalykų, kurie žymimi pamatiniais antrojo sando daiktavardžiais (plg. Keinys 2005 [1983]: 135). ¹ LENTELĖ. Determinatyvinių XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminų dūrinių su daiktavardiniu antruoju sandu struktūriniai modeliai pagal pirmojo dėmens kalbos dalį Struktūrinis modelis | Dūrinių skaičius | Procentinė išraiška (%) D + D | 48 | 67 B + D | 14 | 19 V + D | 8 | 11 P + D | 2 | 3 1.1. Dūriniai iš dviejų daiktavardžių. Šio struktūrinio modelio dūrinių terminine reikšmė didžiąja dalimi susiformuoja iš abiejų sandų reikšmės, kitaip tariant, maždaug sutampa su darybine reikšme (tačiau, kaip matysime iš toliau aptariamų pavyzdžių, ta sutaptis nėra vienodo laipsnio). Nuo tų dūrinių antrojo sando priklauso, kokios rūšies daiktas įvardijamas, o pirmasis, žymintis kokį ⁷ Plačiau dūrinių klasifikacijos klausimu žr. Scalise, Bisetto 2005: 319–332. Straipsniai / Articles 51 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ nors įvardijamojo daikto bruožą, nulemia, kad dūrinys eina siauresnės reikšmės rūšiniu pavadinimu. Pastaruoju, determin­uojančiuoju, sandu yra nurodomi tokie dalykai: 1) priklausymas: • kuriai kūno daliai ar organui priklauso antruoju sandu pasakytas daiktas⁸: dirksniatinklis ‘svarbiausi[as] nervų centr[as][,] esąs pilvėje’ Žin 1911 107 (: dirksnis ‘nervas’ LKŽe + tinklas), inkstapilvis ‘inksto geldelė’ KS 1911 160 (: inkstas + pilvas 5. ‘įlinkimas’ LKŽe). Šio dūrinio abu sandai eina organų pavadinimais, o dūrinys įvardija organo, kurio pavadinimu paremtas pirmasis sandas, struktūrinę dalį. Kaip rašoma žmogaus anatomijos vadovėlyje, kalbamoji dalis dažniausiai panaši į piltuvėlį, bet jos forma labai įvairi (ŽA 2005: 200). 1 pav. matyti, kad raide C pažymėta inksto dalis atrodo kiek išlinkusi. Sunku pasakyti, koks buvo knygos autoriaus motyvas renkantis antrojo sando pamatų daiktavardį pilvas. Gal tam turėjo įtakos tos dalies forma, gal lotyniškasis atitikmuo pelvis renalis, o gal visai kiti dalykai? IŠilgai perpjautas dešinysis inkstas, žiūrint nuo lauko pusės vidun, A, inksto arterijos šaka; C, inkstapilvis; U, šlapimo takas. 1 PAV. Išilgai perpjautas dešinysis inkstas; KS 1911 160 ⁸ Ši ir dauguma kitų dūrinių pirmųjų sandų reikšmių formuluočių paremtos šiais šaltiniais: Urbutis 1961: 68–71; Keinys 1983: 135–176; LKG I 438–472. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu odataukiai ‘vieno iš odos darinių – riebalų liaukų – gaminami ir išskiriami riebalai’ S 1907 142 (: oda + taukai), pilvaodis ‘pilvo plėvė’ S 1907 44 (: pilvas + oda 3. ‘plėvė (epidermis)’ LKŽe), smarkrakaulis ‘smakras’ LB 1887 5/6 58 (: smarkas + kaulas). Dvejopai galima traktuoti šio dūrinio terminę reikšmę. Viena vertus, įmanu, kad pastaroji tiesiogiai išplaukia iš darbinės reikšmės, tačiau šia hipoteze verčia suabejoti tai, kad osteologijos nomenklatūroje toks veido kaulas neskiriamas. Tad labiau tikėtina, kad dūrinys reiškia į priekį atsikišusią apatinio žandikaulio kūno dalį – smakrą (žr. ŽA 2005: 76), smilksniokaulis ‘smilkinio kaulas’ S 1907 168 (: smilksnis žr. 1 smilkinys ‘galvos vieta tarp ausies ir akies, plonimas’ LKŽe + kaulas), sprandakaulis ‘sprando liga, kuria serga maži vaikai dėl supimo, nešiojimo arba iškritus iš lopšio ir sutrenkus sprandą’ MTV 1898 27, plg. sprandoligė (p. 5) (: sprandas + liga). Šis dūrinys įdomus tuo, kad jo antruoju sandu eina organo, pirmuoju – kūno dalies pavadinimas, o pats dūrinys pavadina ligą, taigi jo terminine reikšmė nutolusi nuo darbinės, subingrobis ‘tiesioji žarna’ GŽK 1902 6; Šlt 1912 37 583 (: subinė ‘užpakalis, sėdmenys’ + grobas ‘žarna’ LKŽe). LKŽe šis dūrinys fiksuotas tik viena ‘išeinamosios žarnos’ reikšme, tačiau tiriamuosiuose šaltiniuose jis vartojamas ir kitokiomis medicininėmis reikšmėmis – ‘storoji žarna’ Dž 1903 21, išangės iškritimas (prolapsus ani)’ MTV 1898 36, šiknažarnė ‘išeinamoji, tiesioji žarna’ DN 1906 28 (: šikna ‘užpakalis, sėdmenys’ LKŽe + žarna), žiotkaulis ‘žandikaulis (maxilla)’ MG 1913 2 11 (: žiotis ‘anga iš burnos į nosiaryklę’ LKŽe + kaulas); • kam pagal savo kilmę priklauso antruoju sandu pasakytas daiktas: balsodėžė ‘organas, esantis gerklės viršuje’ KS 1911 110 (: balsas + dėžė). Greičiausiai čia eina kalba apie balso plyšį (lot. rima glottidis) (ŽA 2005: 191), džiovugarai ‘džiovingų ligonių gyvenamųjų trobų taikas’ LAK 1885 59 (: džiova + garai ‘smalkės, tvankas’ LKŽe), džiovunūdžiai ‘džiovos bakterijos’ LAK 1885 60 (: džiova + 1 nuodai 1. ‘organizmui kenksminga medžiaga’ LKŽe), ra uplapuliai skilčiaiarscziai ‘skrandžio karštinė’ LAK 1885 57 (: skilois ‘skrandis’ + karščiai 1. ‘karštinė, karštligė, šiltinė’ LKŽe); • kurio daikto dalį sudaro antruoju sandu pasakytas daiktas: kaulgalis ‘kaulo galas’ U 1892 6/7 234 (: kaulas + galas), rietgalis ‘strėnos’ VL 1890 38 9 (: rietas 1. ‘šlaunis, kulšis, staibis’, 3. ‘vidinė šlaunies pusė, vieta tarp šlaunies ir apatinės pilvo dalies, kirkšnis, slėpsna’, 4. ‘juosmuo, strėnos, pusiaujas’ LKŽe + galas). Remiantis minima lia termino Straipsniai / Articles 53 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ konteksto informacija: „tulose giminėse mes matome rietgalio ligą (hip. disease), nugarkaulio sudarką“ VL 1890 38 9 galima daryti prielaidą, kad čia kalbama apie su nugara, stuburu susijusias ligas, o tai pagrįstų kalbamojo dūrinio pirmojo sando rietas reikšmę ‘juosmuo, strėnos, pusiauja’; 2) rūšies sąvoka: • kuri rūšies sąvoka, įeinanti į antroju sandu pasakytą giminės sąvoką, turima galvoje: dirksnialigė ‘nervų liga’ S 1907 255 (: dirksnis ‘nervas’ LKŽe + liga), drigantligė (: drigantas (l. drygant) ‘eržilas, kumelys’ LKŽe + liga). Šaltinyje rašoma, kad „ta liga užpuola jaunus vyrus išs užsiėmі̨mo su didžiu noru moteriszkės“ MTV 1898 33. Hipotetiškai galima numanyti, kad rašoma apie ligą, kuri dabar vadinama satyriaze arba besaikiu vyro gašlumu (satyriasis) MedŽ 1980: 492, džiovuligė ‘džiovos liga’ Žin 1911 158 (: džiova + liga), kaitraliga / kaitraligа ‘drugys’ LK 1890 27 (: kaitra + liga), kirmelligė ‘kirmėlinė liga (helminthiasis)’ MTV 1898 12 (: kirmėlė + liga), krupligė / krupligė ‘krupinis laringitas (croup, laryngitis crouposa)’ MTV 1898 13, NG (: krupas (l. krup, rus. круп) ‘kvėpuojamosios gerklės viršutinės dalies uždegimas, difterija’ LKŽe + liga), krutligė ‘krūtinės liga’ NotGyd 1879 42 (: 1 krūtis ‘krūtinė’ LKŽe + liga), niežligė / niežligė ‘niežai’ SŽL 1886 32, SŽL 1906 30 (: niežai + liga), opaligė ‘nervų liga (nervositas)’ S 1907 167 (: opa + liga). LKŽe fiksuotas dabartinis variantas opaligė su visai kita reikšme: ‘lėtinis susirgimas skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opomis’, raupleligė ‘raup­lės’ Svk 1913 4 15 (: rauplės žr. raupai ‘sunki ūminė užkrečiama liga, pasireiškianti išbėrimu, darančiu odą gruoblėtą (variola)’ LKŽe + liga), saldyligė ‘cukraligė’ Svk 1913 2 7 (: saldybė 1. ‘nepaprastas saldumas’ LKŽe + liga). Šio darinio struktūrą galima paremti kaip pavyzdį paėmus panašios darybos žodį saldymedis, kuris, Pr. Skardžiaus teigimu, galėtų būti kilęs iš saldyb-medis (Skardžius 1996 [1943]: 421). Taigi analogiškai būtų galima kildinti ir dūrinio saldyligė pirmąjį dėmenį – saldyb-ligė. Kaip matyti, pirmojo dėmens pagrindu paimtas sutrumpintas pamatinio daiktavardžio saldybė kamienas. Tokį pamatinio kamieno formavimą V. Urbutis vadinęs paprastu fonetiniu pamatinio kamieno trumpėjimu (Urbutis 2009: 235), sprandoligė ‘mažų vaikų liga: arba supant, arba nesziojant, arba jei vaikas nukrinta nuo lopszio, nusikrečia sau sprandą’ MTV 1898 27, žr. sprandakaulis (p. 4) (: sprandas + liga), taukligė nom. sg. ‘?’ LKA 1907 79 (: taukai + liga). Tai vienintelis iš tiriamųjų dūrinių, kurio terminę reikšmę keblu identifikuoti, nes ji tiesiogiai nesusidaro iš sandų pamatinių daiktavardžių reikšmės ‘taukų liga’. Vartosenos kontekstas 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu neinformatyvus – terminas tik pateiktas greta kitų išvardytų ligų pavadinimų, taigi problemiška spręsti, kokia liga yra įvardyta minėtuoju dūriniu, utèlige ‘utėlių sukeliama odos liga’ DMS 1912 21 (: utelė + liga). Dūrinių džiovâligė, krupligė, niežligė, opligė, raupligė terminine reikšme visiškai sutampa su pirmuoju sandu einančių daiktavardžių reikšme – džiova, krupas, niežai, opa, rauplės ir reiškia ‘ligą’ (plg. Urbutis 1961: 71; LKG I 440). Kitų dūrinių pirmaisiais sandais žymimi įvairūs dalykai. Vieni jų yra kūno dalių ir organų pavadinimai (dirksnis, krūtis, sprandas), kuriais nurodoma antruoju sandu pasakyto daikto lokacija. Iš šios grupės išsiskiria dūriniai, kurių pirmasis sandas yra gyvūnų (drigantas, kirmelė, utėlė), medžiagos (taukai) ar ypatybių (kaitra, saldybė) pavadinimai, ir kurie, atsižvelgiant į leksinę reikšmę, gal labiau tiktų būti pateikiami greta dūrinių, kurių pirmuoju sandu nurodomas požymis. Nors visų minėtųjų dūrinių determinuojantieji sandai semantiniu atžvilgiu ir nėra vienareikšmiai, tačiau patys dūriniai yra rūšiniai pavadinimai ligų, klasifikuotinų skirtingais pagrindais. Juos į vieną terminų grupę leidžia sutelkti pasikartojantis antrasis sandas liga; 3) požymis: • kokiu turimu dalyku išsiskiria antruoju sandu pasakytas daiktas: dilgerauplės ‘išbėrimai ant odos dėl blogo žlebčiojimo; labai įkyrus išbėrimas, suteikiantys navatną niežėjimą ir didelį neramumą’ SK 1905 50 (: dilgė žr. dilgėlė 1. ‘žolinis augalas, kurio stiebas ir lapai su dilginančiais plaukeliais (Urtica)’ LKŽe + rauplės), dilgiaraupliai ‘uždegtas išbėrimas pavidale ne vienodų puslelių, atsižyminčių deginimu ir nepriimniu niežėjimu[,] paprastai [gimst[as] iš neatsakančio žlebčiojimo’ SK 1905 22 (: dilgė + raupai). Šių abiejų dūrinių pirmieji sandai paremti tuo pačiu daiktavardžiu dilgė, o dūriniais įvardijamas išbėrimas primena sudilginimą tuo augalu, kurio pavadinimu eina minėtasis sandas, kaitrastoges nom. pl. ‘slogos, paeinačios nuo kaitros’ LK 1890 28 (: kaitra + slogos žr. sloga 1. ‘kito kurio organo gleivinės uždegimas’ LKŽe), kraujatriznė ‘dizenterija (dysenteria)’ MTV 1898 34 (: kraujas + trizna ‘viduriavimas’ LKŽe); 4) paskirtis: • kam judėti (eiti, slinkti, tekėti) tinka antruoju sandu pasakytas daiktas: mėšlazarnė ‘tiesioji žarna’ KS 1911 240 (: mėšlas 2. ‘išmatos’ LKŽe + žarna), orangis ‘atvara tarp balso stygų’ KS 1911 278 (: oras + anga). Dūrinio terminė reikšmė greičiausiai tokia pati kaip ir balsodėžės (žr. p. 5). Ji be konteksto nėra akivaizdžiai medicininė, mat ir šiuo atveju sandų santykio suponuota terminė reikšmė ir darbinė reikšmė yra atšajos, Straipsniai / Articles 55 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ pienaindis ‘žarnos gaurelio limfinis indas’ KS 1911 52 (dabar vadinamas žarnos gaurelio limfagysle (ŽA 2005: 176) (: pienas + 1 indas 2. ‘latakas, gysla’ LKŽe). Šio dūrinio terminine ir darbybinė reikšmės dar labiau nutolę viena nuo kitos – antruoju sandu eina latako, o pirmuoju – juo tekamo skysčio pavadinimas. Dūrinį įvardijama organo dalis (žr. 2 pav.). Šaltinyje paaiškinta, kodėl kalbamasis latakas taip pavadintas: „šitas sudynėlis vadinama pienaindžiu delto, kad jame skysti riebumynai yra kaipir baltas pienas“; Laibosios žarnos karpelės; padidinta apie 80 skersumų. Kairėje paveikslėlio pusėje pienaindžiai, a, b, c pilni baltumos; d kraujo indai. Dešinėje paveikslėlio pusėje yra patys pienaindžiai pilni tamsaus skysčiaus. Antspaenis apdengiąs karpelės ir jų raumeniniai valaknai yra apleista. 2 PAV. Plonosios žarnos gaurelio pjūvis; raidėmis a, b, c pažymėti pienaindžiai, KS 1907 52 • kuo verčiasi antruoju sandu pasakyta būtybė: kraujaleidikas[s] U 1891 9 419 ‘kas leidžia kraują (prakirsdamas gyslą)’ LKŽe (: kraujas + leidikas < leido < leisti 12. ‘tékinti, bėginti’ LKŽe + –ikas). Šio dūrinio sandara yra netipiška, kitokia, nes jo antruoju sandu eina išvestinis, priesaginis, daiktavardis, o tiriamojoje medžiagoje paprastai dūrinių antruoju sandu eina neišvestiniai daiktavardžiai; 5) panašumas: • į ką yra panašus, ką primena, su kuo gali būti palyginamas antruoju sandu pasakytas daiktas: 56 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu arklakaulis ‘noragas (nosies pertvaros kaulas) (os vomeris)’ MG 1913 2 11 (: arklas ‘prietaisas žemei arti, žagrė, žambis’ LKŽe + kaulas), piensvyviai KS / piensvyviai KS, Žin ‘pieninės sultys (žarnų limfa maisto rezorbcijos metu) (lot. chylus)’ MedŽ 1980: 107 (: pienas + svyai), plaukagyslė ‘kapiliaras’ DK 1908 48 (: plaukas + gysla), ragaplevė ‘ragena’ VK 1913 120 (: ragas + plėvė). Šis terminas šaltinyje pateiktas skliaustuose greta termino leliukė: ‘nuo leliukės (ragaplėvės) ligų’. Čia nevisiškai aišku, ar ragaplevė laikoma leliukės sinonimu, ar tai skirtingų akies dalių – ragenos (lot. cornea) ir vyzdžio (lot. pupilla) – pavadinimai. Nors tiriamojo laikotarpio šaltiniuose skliaustuose paprastai pateikiami sinonimai, visgi šiuo atveju labiau tikėtina rodosi antroji traktuotė. Dėl dūrinio pirmuoju sandu pasirinkto pamatinio daiktavardžio ragas galima daryti prielaidą, kad tokį pasirinkimą galėjo nulemti lotyniškasis atitikmuo (lotyniškai cornu reiškia ‘ragą’). Iš aptartųjų dūrinių dar kitokiu atžvilgiu išsiskiria dūrinys kaullavoniai ‘žmogaus griaučiai’ V 1890 3 38 (: kaulas + lavonas). Greičiausiai šio dūrinio dėmenys sukeisti vietomis, matyt, arba paties straipsnio autoriaus, arba galimas ir spaudos riktas, nors pastarasis spėjimas mažai tikėtinas. Bet, manding, nei viena, nei kita neatmetina. Tad galima kelti ir kitą hipotezę, pavyzdžiui, ar tik nebus šis dūrinys radęsis iš žodžių junginio kaulai lavonų, juoba kad kalbamojo laikotarpio tekstuose inversinė žodžių tvarka yra dažnas reiškinys, pvz., galvoviršis MTV 1898 ir viršugalvis⁹ SK 1905; Žin 1911; Svk 1912–1914, 1920 (Urbutis 1961: 80, 103–104). Šį spėjimą dar pagrįstų LKŽe informacija. Žodyno duomenimis, XIX a. pab. Rytų Prūsijos laikraščiuose užfiksuotas dūrinys lavonkauliai ‘skeletas, griaučiai’: Laukas, pilnas lavonkaulių Kel1881,240. Tekvepia į lavonkaulius, kad jie atgytų Ns1847,2. Terminas narikaulis MTV, BL ir jo darbinis variantas narykaulis Dž (: narys ‘išauga, auglys, skaudulys’ LKŽe + kaulas) šaltiniuose fiksuotas dviem skirtingomis reikšmėmis – anatomine (‘liauka’ BL 1904 15, ‘slankstelis’ Dž 1903 21) ir klinikine (‘nervinis mazgas; sausgyslės makšties arba sąnarinės kapsulės mazgas (ganglion); navikas (neoplazma); riebalų [lipoidų] sankaupa (atheroma); raumeninis navikas (myoma)’ MTV 1898 15; MedŽ 1980: 63, 218, 362), o LKŽe šis dūrinys turi tik ‘kieto auglio kurioje nors organizmo vietoje’ reikšmę. ⁹ Esama dūrinių, kurių sudaromosios dalys gali sukeisti savo vietas, nors jų reikšmė dėl to ir nepakinta. Pr. Skardžiaus pastebėjimu, mūsų kalboje tokių dūrinių nedaug, jų daugiausia pasitaiko tarmėse arba jie vartojami izoliuotai ir jų daryba yra gana sena. Taigi galvoviršis veikiausiai yra buvęs galvos viršus, o viršugalvis – viršus galvos. Tai reikia aiškinti tuo, kad tam tikros žodžių grupės, prieš virsdamos vienu žodžiu, savo sudaromųjų dalių vieta nėra buvusios visai vienodos (Skardžius 1996 [1943]: 438). Straipsniai / Articles 57 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Kalbamojo dūrinio sandų santykį keblu apibūdinti, o termininė ir darbinė reikšmės išvis nutolę viena nuo kitos. Apie dūrinių sandų individualų, netipišką, sunkiai nusakomą ar net aiškiai nesuvokiamą santykį rašė žodžių darybos metras Vincas Urbutis (Urbutis 1961: 71). Prie tokių dūrinių, kurių sandų tarpusavio sąsają nelengva paaiškinti, galima būtų priskirti ir terminą padmotai ‘tylosis, callositas’ MTV 1898 17, plg. rumbuotumas, kietumas (callositas), nuospaudos susidarymas (tyllosis) MedŽ 1980: 86, 562 (: padas + 2 × motas (plg. 1. szmata) žr. plotas ‘gabalas, lopas, dėmė’ LKŽe). Remiantis greta dūrinio skliaustuose parašytu žodžių junginiu pado motai, galima teigti, kad jo sandai paremti šiais dviem žodžiais. Dūrinio šunraup­lės (: šuns < šuo + rauplės) termininė reikšmė iš konteksto neaiški: „[karščiai su spuogais] tankiausia užklumpa jaunimą, turintį vėjarauples, šunraup­lės ir rauples“ SK 1905 56. Pirmasis sandas šun yra atsiradęs iš daiktavardžio šuo, tačiau nuo jo nutolęs ir turintis netikrųmo reikšmę, susijusią su menkinimu, niekinimu (Urbutis 1961: 74). Taigi šunraup­lės galėtų reikšti ‘netikras, menkas rauples’. Atskirāi minėtinas dūrinys pusskritulis ‘didžiųjų smegenų (cerebrum) pusru­tulis’ KS 1911 183 (: pusė + skritulys, plg. 1 pusskritulis ‘pusė skritulio’ LKŽe), kurio antrasis sandas apibrėžia pirmąjį, priešingai nei anksčiau aprašytų dūrinių. Aptartojo D + D struktūrinio modelio dūrinių sandų siejimo polinkiai matyti 2, 3 lentelėse. 2 LENTELĖ. Dūrinių sandų jungiamaisiais balsiais siejimas 10 V. Urbutis šį sandą laiko prefiksoidu (Urbutis 1961: 74, dar žr. LKG I 442; DLKG 2005: 152–153). 11 Plg. šunuotys ‘šuns, t. y. mažos, menkos, votys’ (Stundžia, Jarmalavičius 2019: 138). 58 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu 1.2. Dūriniai iš būdvardžio ir daiktavardžio. Šio struktūrinio modelio dūrinių pirmasis sandas paremtas būdvardžiu, žyminčiu daiktavardiniu antruoju sandu pasakomo daikto išorinę arba vidinę ypatybę (plg. LKG I 449; Keinys 2005 [1983]: 150–151). 3 LENTELĖ. Dūrinių, kurių sandai siejami su jungiamaisiais balsiais ir be jų, pasiskirstymas Struktūrinis modelis | Dūrinių, kurių sandai siejami be jungiamųjų balsių, skaičius | Dūrinių, kurių sandai siejami su jungiamaisiais balsiais, skaičius D + D | 20 | 30 B + D | 11 | 6 V + D | 8 | 1 P + D | 2 | – Gausiausią kalbamųjų dūrinių grupę sudaro ligų pavadinimais einantys dariniai. Jų pirmieji sandai žymi ypatybę, kuri būdinga, kuria išsiskiria, pasižymi antruoju sandu pasakytas daiktas; šių dūrinių termininė reikšmė daugiau ar mažiau skiriasi nuo dar ybinės reikšmės, pvz.: geltondrugis „[liga] užkrečiama tam tikros veislės uodo įkandimu, ir tai tik tasyk, kaip tas uodas yra prisigėręs drugiu sergančio žmogaus kraujo“ KS 1911 338 (: geltonas + drugys), piktakarszcziai ‘smarki karštinė’ VL 1890 27 4 (: 1 piktas 5. ‘didelis, smarkus; negyjantis, skaudamas’ + karščiai ‘karštinė, karšligiė, šiltinė’ LKŽe), pikt-plaukis BGL 1895 18 / piktaplaukis NamG 1907 11 (: 1 piktas 5. ‘didelis, smarkus; negyjantis, skaudamas’ LKŽe + plaukas). Šaltiniuose dūrinių įvardytos ligos požymiai nedetalizuojami, tik nurodomos jos gydymo priemonės (beje, pastarosios beveik tos pačios, tad gali būti, kad vėlesnio šaltinio autorius rėmėsi ankstesniu šaltiniu). Iš konteksto aiškėja, kad rašoma apie išorinę kūno žaizdą, tačiau jos lokalizacija neaiški. Dūrinio reikšmei daugiau aiškumo suteikia BGL pateiktas sinonimas čėrt-plaukis, plg. xčertplaukis žr. xčertaplaukis 2. ‘landuonis (panaritium)’ LKŽe. Taigi, remiantis šia informacija, galima teigti, kad dūrinio terminė reikšmė yra ‘votis piršto gale (po nagu), aptaka, ėduonis (Panaritium)’ LKŽe, plikakatis ‘plikumas (calvities, phalakrosis)’ MTV 1898 21 (: plikas + kakta). LKŽe šis žodis fiksuotas tik reikšme ‘kas praplikęs’. Dūrinio antruoju sandu nurodoma kūno dalis (kakta), o pats dūrinys eina ligos pavadinimu, trumpadvasė ‘astma’ LPr 1883 40 (: 2 trumpas 6. ‘silpnas, menkas, nepakankamas, ko trūk­tinas’ + dvasia ‘kvėpavimas’ LKŽe, plg. Turu trumpą dvasią, Straipsniai / Articles 59 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ negaliu smarkiai bėgti (Salantai, Kretingos r.). Man oro trūksta, tokia trumpa dva­sia (Baisogala, Radviliškio r.). Trumpos dvasios esu, mun vis sunkumas ant širdies (Palanga)). LPr durinys, be abejo, galėtų reikšti ir ‘silpną, menką kvėpavimą’, tačiau tame šaltinyje vartojamas sudėtinis terminas trumpa dvasia reiškia ‘astmą’, o šitai leidžia teigti, kad ir durinio reikšmė gali būti tokia pati. Kitos grupelės durinių antruoju sandu dažniausiai nurodoma kūno dalis arba organas (gimininė sąvoka), o durinys taip pat eina kūno dalies arba organo pa­vadinimu (rūšinė sąvoka), pvz.: gyvaplaukis ‘žmogaus odos plaukelis’ SK 1905 42; KS 1911 51 ‘žarnos gaure­lis’ / gyvplaukis ‘žmogaus odos plaukelis’ Ž 1909 2 14; Svk 1914 4 13 (: gyvas + plaukas). Šis durinys medicinos ir sveikatos tematikos tekstuose vartotas dviem reikšmėmis, ir tik viena reikšmė užfiksuota LKŽe: gyvap­laukis 1. ‘žmogaus odos plaukelis (ppr. ant rankų, kojų)’ LKŽe), glitodė ‘gleivinė’ Svk 1914 1 1 (: glitus 1. ‘gleivėtas; slidus’ LKŽe + oda), glitplėvė ‘gleivinė’ A 1915 32 418 (: glitus 1. ‘gleivėtas; slidus’ LKŽe + plėvė), pasturrukė ‘išangė’ BL 1904 16 (: pasturas 2. žr. pastaras 6. ‘užpakalinis’ + rukė ‘išeinamoji anga’ LKŽe), plonagyslė / plongyslė ‘kapiliaras’ DK 1908 4 (: plonas + gysla), slidžiaodė ‘gleivinė’ ŽD 1913 5 (: slidus + oda), storžarnė KS 1911 54 / storžarnė SŽK 1902 90 ‘storoji žarna (colon)’ LKŽe (: storas + žarna), tuštviduriai ‘plauko stiebas (scapus pili)’ S 1907 282; MedŽ 1980: 493 (: tuštas 1. žr. tuščias 4. ‘kuriame nieko nėra, kuris be nieko, dykas’ LKŽe + viduriai). Kaip rodo pavyzdžiai, dažniausiai antrųjų sandų pamatu eina neišvestiniai daiktavardžiai, tačiau pasitaikė durinys, kurio antrasis sandas yra sudėtingesnės struktūros. Tai pavienis, netipiškos darybos durinys balt­krauj­igė „sergant šia liga, „kraujė žmogaus atsiranda teip daug baltų kraujo skritulėlių, kad kraujas apturi gangreit varsą pieno“, leukaemia“ GŽK 1902 27 (: baltas + krauligė žr. krauligė 2. ‘kraujo liga’ LKŽe). Šio durinio antrasis sandas yra sudurtinis žodis krauligė su sutrumpėjusiu pirmojo sando pamatinio žodžio kamienu. Kalbamojo struktūrinio modelio durinių sandų siejimo būdai ir kiekybinis jų pasiskirstymas matyti 2, 3 lentelėse. 1.3. Duriniai iš veiksmažodžio formos ir daiktavardžio. Šio struktūrinio modelio duriniai dažniausiai eina abstrakčios reikšmės pavadinimais. Daugiausia terminų durinių, kurių pirmuoju sandu pasakoma antruoju, pasikartojančiu, sandu nurodyto daikto ypatybė, o patys dariniai įvardija ligas; tokie tą patį antrąjį sandą turintys duriniai sudaro rūšinių terminų grupę, pvz.: blyšktiligė ‘mažakraujystė’ DMS 1912 34 (: blykšt–antis, blykšt–amas < blykšti ‘balti (ppr. apie veidą)’ LKŽe + liga). Neatmestina ir kitokia pirmojo 60 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu sando pamato galimybė – šis sandas galėtų būti paremtas ir būdvardžiu blyšktus žr. blyškus ‘išblyškęs, išblukęs, su šviesiu atspalviu’ LKŽe, dilginligė ‘dilgelinė (urticaria)’ „pats jau ligos vardas pasako, kad sergant šita liga, išbėrimas visiškai panašus į išbėrimą, koksai atsiranda ant odos nuo dilgėlės, ja įsidilginus“ NG 1908 29 (: dilgin-antis < dilginti 1. ‘kelti perštėjimą (su dilgėle)’ + liga / dilgynė ‘dilgėlė’ LKŽe + liga), kriokligė ‘difteritas’ LUK 1886 46 / krioklige nom. sg. ‘difteritas’ VL 1890 274; 1890 286 / kriokliga U 1890 4 5 ‘difteritas’ U 1892 8 294 (: kriok-iantis, kriok-iamas < 1 kriokti 3. ‘sunkiai alsuoti, karkuoti, puškuoti’, 7. ‘kosėti’ LKŽe + liga). Visuose nurodytuose šaltiniuose šiuo varijuojančiu terminu vadinama ta pati liga – difteritas. Chronologiniu atžvilgiu vėliausiame iš čia minimų šaltinių netgi randame paaiškinimą, kodėl ši liga taip vadinama: „iš gomurės skaudėjimas pereina ant gerklės. Nū to persimaino balsas, ligonis užkyma, paskui ima sunkiai kvėpti ir kriokti (nū to kriokligė)“ U 1892 8 294, siutalige V 1890 10 153 / siutlige ‘pasiutimo liga, pasiutligė’ V 1891 4 54; VL 1891 10 115 (: siunt-antis < siusti 1. ‘sirgti pasiutlige’, siutas ‘pasiutligė’, siutus ‘padūkęs, siustas’ LKŽe + liga). Šio dūrinio pirmojo sando pamatas rodosi labiausiai nevienareikšmiškas. Pirma, jį galima sieti su būtojo laiko veiksmažodžio siut-, bet visgi sąsaja su asmenuojamąja forma mažai tikėtina, mat daug artimesnis santykis rodosi su veikiamosios rūšies dalyviu siuntantis (‘siuntanti liga’). Antra, galima įžvelgti ir sąsają su daiktavardžiu siutas (‘siuto liga’) arba, trečia, net ir su būdvardžiu siutus (‘siuti liga’). Antrąjį pirmojo sando pamato sąsajos su daiktavardžiu siutas traktuotę galima paremti jungiamojo balsio sutaptimi su kamiengalio balsiu, skaudligė ‘reumatizmas’ SŽL 1886 30 / skaudligė ‘reumatizmas’ SŽL 1906 28 (: skaud-antis, skaud-amas < skaud-ėti, skaudą ‘skausmas’, skaudus 1. ‘skaudantis, skaudamas, skausmingas’, 2. ‘teikiantis skausmą’ LKŽe + liga). Analogiškai traktuotina ir šio dūrinio pirmojo sando pamato sąsaja. Šis sandas galėtų būti paremtas tiek dalyviu (šiuo atveju galimas ir veikiamosios, ir neveikiamosios rūšies dalyvis) (‘skaudanti, skaudama liga’), tiek daiktavardžiu skauda (‘skaudos liga’), tiek ir būdvardžiu skaudus (‘skaudi liga’). Iš aptartųjų terminų dūrinių tik dilginligės ir kriokligės pirmųjų sandų pamatas aiškus – jie paremti dalyviais ir, labai tikėtina, veikiamosios rūšies, o dėl kitų dūrinių kalbamojo sando pamato dar būtų galima ginčytis. Kitų trijų į aprašytąją rūšinių terminų grupę nepatenkančių dūrinių pirmieji sandai taip pat pasako antraisiais sandais nurodyto daikto ypatybę, bet tik du iš jų įvardija ligas, o vienas eina organo dalies pavadinimu, pvz.: dilginraupiai ‘dilgiaraupiai’ (žr. dilgiara­upiai, p. 6) SK 1905 22 (: dilgina, dilgino < dilginti 1. ‘kelti perštėjimą (su dilgėle)’ LKŽe + raupai), Straipsniai / Articles 61 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ siurbglislė ‘žarnos gaurelis’ S 1907 245 (: siurbia, siurbė < siurbti + gysla). Šio dūrinio pirmasis sandas greičiausiai žymi funkciją, kurią atlieka antruoju sandu pasakytas daiktas, taigi dūrinio darbinė reikšmė yra ‘gyslą, išurbliantį į kraują maistines medžiagas’, traukipirdė ‘tiesiosios žarnos mėšlungis (proctospasmus)’ MTV 1898 37 (: traukia, traukė < traukti 26. ‘apie skausmingą tempimo, rietimo pojūtį raumenyse ar gyslose’ + pirdė 1. ‘užpakalis, subinė’ ar pirda ‘garsus oro gadinimas’ LKŽe). Štai kaip apibūdinama šiuo dūriniu įvardyta liga: „ta liga pae in‘ nuo ilgo sėdėjimo, [...] pradeda pasz onėję ir galą pilvo skaudėti; po valandos puol‘ į vidurius gėla, kaip kamuolys ima vartytis po visus vidurius, kaip katė kniaukdama. O kada pradedi vaiksczioti, [...] išz vidurių pradedi budėti ir pirdauti“. Pastarųjų dūrinių pirmųjų sandų pamatas neatrodo problemiškas – akivaizdi jų sąsaja su veiksmažodžio forma – taip pat greičiausiai veikiamosios rūšies dalyviu. Kaip siejami V + D struktūrinio modelio dūrinių sandai parodyta 2, 3 lentelėse. 1.4. Dūriniai iš prielinksnio ir daiktavardžio. Pasitaikė tik du šio struktūrinio modelio dūriniai. Nors abu jie ir fiksuoti LKŽe, tačiau įdomūs tuo, kad šaltiniuose rasti pavartoti kitokiomis reikšmėmis, nei nurodytos žodyne: tarppnosis ‘šnervė’ SK 1905 15 (: tarp / tarpas + 1 nosis 2. ‘nosies ertmė, nosiaskylė’ LKŽe), plg. tarpnosis ‘tarpas tarp antakių’ LKŽe, tarpsienis „ryjamoji stemplė [...] guli gangreit visa krūtinėje, bet paskui perduria tarpsienį (čepčių) ir įeina į apatinę tuščiąją kūno dalį, kur ir susilieja su pilvu“ GŽK 1902 20, plg. „[stemplė] leidžiasi žemyn prieš stuburą į viršutinį ir apatinį užpakalinį tarpuplaūčius, perveria diafragmą ir [...] pasibaigia skrandyje“ ŽA 2005: 169 (: tarp / tarpas + siena), plg. tarpsienis 2. ‘vidinė patalpos siena, pertvara, perdaras’ LKŽe. Šių darinių darbinė reikšmė skiriasi nuo terminines reikšmės – abu terminai dūriniai pavadina skirtingų organų sistemų organus. Beje, dvejopai gali būti aiškinama šių dūrinių pirmojo sando sąsaja. Viena vertus, jų pasikartojantį pirmąjį sandą būtų galima sieti su prielinksniu tarp. Tokiu atveju dūrinių struktūrinis modelis būtų prielinksnis + daiktavardis. Kita vertus, pirmąjį sandą galima sieti ir su daiktavardžiu tarpas (plg. Urbutis 1961: 103). Tuomet šių dūrinių struktūrinis modelis būtų daiktavardis + daiktavardis. Vis dėlto V. Urbutis, rodosi, labiau linkęs kalbamąjį sandą sieti su prielinksniu tarp. Antai dūrinių, kurių antrasis sandas nurodo kūno dalį ar organą, pirmąjį sandą laiko prielinksniu, turinčiu vietos reikšmę (žr. Urbutis 1961: 104). ¹² Šiame ir gretimame sakinyje retinta straipsnio autorės – P. Z. 62 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu IŠVADOS XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos ir sveikatos tematikos publikacijose rasti 72 determinatyviniai medicinos terminai dūriniai su antruoju daiktavardiniu sandu, kurių nėra LKŽe arba jų medicininės reikšmės žodyne nefiksuotos. Jiems būdingi 4 struktūriniai modeliai – D + D, B + D, V + D ir P + D, pagal darumą atliepiantys dabartinės lietuvių kalbos terminų, taip pat ir žodžių, dūrybos polinkius. Dažniausi, taigi ir produktyviausi, dūriniai, kurių abu sandai yra daiktavardžiai (67 proc. iš visų nagrinėjamų pavyzdžių). Beveik penkis kartus mažiau dūrinių su pirmuoju sandu būdvardžiu (19 proc.), o dūriniai su tuo sandu einančia veiksmažodžio forma ir prielinksniu – visai reti (atitinkamai 11 proc. ir 3 proc.). Kai kurių dūrinių prieskyra vienam iš minėtų modelių gali būti traktuojama nevienareikšmiškai, t. y. galima dvejopai ar net trejopai aiškinti tokių dūrinių sandų sąsają su viena ar kita kalbos dalimi. Daugumos dūrinių sandų pamatas ir jų santykis yra skaidrus, o terminines reikšmes nesunkiai identifikuojamos – jos maždaug sutampa su dar ybinėmis reikšmėmis, nors ta sutaptis kartais nėra vienodo laipsnio. Tais atvejais, kai ji nėra tokia ryški, gelbsti vartosenos kontekstas. Dūriniais paprastai žymimos pagrindinės medicinos sąvokos, t. y. jie eina kūno dalių ir organų bei ligų pavadinimais, nors esama pavienių dūrinių, kurių sunku nusakyti sandų santykį ir aiškiai pagrįsti jų pamatinių žodžių pasirinkimą, tad tokių dūrinių reikšmė tik spėjamoji arba išvis nepavyko jos nustatyti. D + D struktūrinio modelio pirmaisiais sandais dažniausiai nurodomas priklausymas (kuriai kūno daliai ar organui priklauso antruoju sandu pasakytas daiktas) ir rūšies sąvoka, rečiau – požymis (kokiu turimu dalyku išsiskiria antruoju sandu pasakytas daiktas), paskirtis (kam judėti tinka antruoju sandu pasakytas daiktas) ir panašumas (į ką panašėsi antruoju sandu pasakytas daiktas). B + D, V + D struktūrinių modelių dūrinių pirmieji sandai daugiausia nurodo ypatybę, kuria pasižymi antruoju sandu pasakytas daiktas. Nustatyta, kad D + D struktūrinio modelio dūrinių sandai dažniausiai siejami su jungiamaisiais balsiais (vyrauja balsis –a–), nei be jų (dūrinių santykis 31 ir 20), o B + D, V + D ir P + D struktūrinių modelių dūrinių, atvirkščiai – abu sandai daugiausia siejami be jungiamųjų balsių (dūrinių santykis 10 ir 6, 7 ir 1, 2 ir 0). Tyrimas parodė, kad iš dūrinių antraisiais sandais einančių daiktavardžių -ligė / -liga yra pats aktyviausias sandas rūšinei terminų grupei sudaryti. Straipsniai / Articles 63 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ ŠALTINIAI KNYGOS IR KNYGELĖS BL – Apie blogąją ligą arba syfilį (prancus), pagal d-ro M. Členovo veikalėlį sutaise d-ras A. V., Tilžėje, 1904. BGL – Būdai gydymo nekur(i)ų ligų, išleido Sveiklinkis dėl pagalbos savo brolems lietuviams, 1-oji laida, Tilžėje, 1895. DK – Daktaras kiseniuje: aiškūs pamokinimai kaip užlaikyti sveikatą ir kaip nuo ligų apsiginti, su daugeliu receptų surinktų nuo geriausių daktarų, sutaise M. Paltanavičia, Worcester, Mass: spausdinta spaustuvėje M. Paltanavičiaus, 1908. DMS – Daktaras bei mokslas apie sveikatą: naujausia knyga, Philadelphia, Pa.: išleido The Philadelphia Medical clinic, 1912. DN – Daktaras namuose, arba, Aprašymas ligu ir ju gydymas, pagal daktarus Basanavičiu, Vileizsi, collins, Stout ir daugelį kitu sutaise K. W. Gedeminas, So. Boston, Mass.: [išleid. ir] spauda Gedemino ir Mickevičiaus, 1906. Dž – Dr. Knopf Siegmund A.: Džiova ir kova su ja: populiariškas konkursinis darbas, apdovanotas ant kongreso Berlyne (24–27 geg. 1899 m.), susirinkusio apsvarstyti kovos įrankius su džiova, sutaise D-ras A. V., Tilžėje, 1903. GŽK – Kaip apsireiškia gyvastis žmogaus kune? Sutaise pagal Lunkevyčių D-ras A. V., Tilžė, 1902. KS – Sveikata, arba, Tiesus ir trumpas kelias į sveikatą, sutaise dr. A. L. Graičunas, Chicago, Ill, 1911. LPr – Ligonių Prietelius. Kelrodys visiems tiems, kurie prie atsirandančių Ligų patys sau pirmąją Pagalbą prisiteikti nor ir tai Progai geras Namų Pyprowas įsiteikti uelėjęs, Friedrich Adolph Richter, Leipcikėj’ Rikterio Iszleidimo Įtaisymas (Drukawotos prie F. Ad. Richter & Draugai, Rudolstadt), 1883. MTV – Medega musu tautiszkai vaistinykystai, parupino Dr. J. Basanavicius, atspauda isz „Dirvos“, Shenandoah, Pa, 1898. NamG – Naminis gydytojis, parašė A. Aitvaras, Ryga: lesos A. Macejevskio, [i.e. 1906] (Ryga: H. Hempel ir ko), 1907. NG – Naminis gydytojas: Trumpas aprašymas prasčiausių ligų ir prasčiausių vaistų kovoje su jomis: D. 1. Apie žmonių ligas ir jų gydymą, sutaise D-rs A. Vileišis, Seinai, 1908. NotGyd – Isz dyka suglaudimas isz Dr. Airy’o „Noturôs-gydymo-mokinimo“, arba Isztikimas privedimas, pagal kurį tankiausey prie žmonių atsirantanczias ligas per prastas 64 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu bey permegotas priprovas tvirtay bey greitay pats gali gydyti: su daugeropais į raszto zōdzius įdrukawotas ž́mogaus, senarū dalykeliu abrozais, perdirbtas Dr. Adolpo Richterio, kuriai yra Ricerys portogyziško Kristaus=garbės=zenklo bey tuneziseziszko niszan istikar zenklo apturetojis ricerijų= kryziaus bey auksinės wertybės=medalijos nu gan maryno draugsanaris auksz taymokitu draugyscziū Paryzuze bey Neapolyje irtoliaus, Leipzig: [s.n.], 1879 ([Rudolstadt: drukawotas pas F. Ad. Richter & Draugai, Rudolstadt]). S – Sveikata, iš vokiečių kalbos vertė kunigas J. Gerutis [Jonas Balvočius], Kaunas, 1907. SŽK – Kaip sutaisytas žmogaus kūnas, parašė S. M., Plymouth: Pa, 1902. SŽL – Svarbiausios žmonių ligos, Petro Nėrio, Tilžėje, 1886. SŽL – Svarbiausios žmonių ligos, Dr. Mikols, Tilžėje, 1906. ŽD – Kas reikia žinoti apie džiovą, iš vokiečių kalbos vertė D-ras Bagdonavičius, Vilnius, 1913. Žin – Žinynas: knyga žinių iš mitologijos, historijos, etnografijos, astronomijos, aritmetikos, medicinos ir kitų mokslų bei jų šakų / iš įvairių šaltinių surinko J. Laukis [Domininkas Keliauninkas], Chicago, Ill.: „Aušros“ knygynas, (Chicago, Ill.: „Lietuvos“ spauda), 1911. LAIKRAŠČIAI A – Aušra 1915 32 418. LB – Lietuwiszkasis Batsas 1887 5/6 58. MG – Medicina ir gamta 1913 2 11. Svk – Sveikata 1912 8 31; 1913 2 7; 4 15; 12 46; 1914 1 1; 2 6; 4 13; 1920 4 2. U – Ūkininkas 1890 4 5; 1891 9 419; 1892 6/7 234; 8 294. V – Varpas 1890 3 38; 10 153; 1891 4 54. VL – Vienybė lietuvninkų 1890 27 4; 28 6; 38 9; 1891 10 115–116. Ž – Žemė 1909 2 14. KALENDORIAI LAK – Lietuwiszkas Auszros kalendorius ant metu 1885, Bitėnai: Kasztu M. Jankaus ir J. Miksžo, 1885. LK – Lietuwiszkas Kalendorius ant metų... 1891, Vilniuje: Spauda ir Kasztu Jūzapo Zavadskio, 1890. Straipsniai / Articles 65 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ LKA – Lietuviškos Kalendros Su Abrozais metui 1907, Tilžėje: Druck und Verlag von Otto v. Mauderode, 1907. LUK – Lietuvos ūkininkų kalendorius ant meto 1887, Tilžėje: Spauda ir kaszta Veyerio & Arnoldto, 1886. SK – Severos kalendorius dėlėi Lietuviiu, W. F. Severa Co. Cedar Rapids, Iowa, 1905. VK – Vilniaus kalendorius ... 1914 metams, Vilniuje: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1913. LITERATŪRA Auksoriūtė Albina 2001: L. Ivinskio mineralogijos naujadarai. – Terminologija 8, 95–111. Auksoriūtė Albina 2015: Naujieji dekoratyvinių augalų genčių vardai. – Terminologija 22, 61–77. Auksoriūtė Albina 2016: Lietuviški blakių pobūrio vardai. – Terminologija 23, 175–194. AV – Anatomijos vardynas [elektroninis išteklius], aut. R. Stropus, N. Paužienė, D. H. Pauža, J. Tutkuvienė, E. M. Jakimavičienė, P. Zemlevičiūtė, Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Leidybos namai, 2020. Buivydienė Vaida, Rutkienė Lina 2016: Dabartinės technikos mokslų kalbos leksikos hibridizacija. – Baltų filologija 25(1), 5–19. Prieiga internete: https://dspace.lu.lv/dspace/bitstream/handle/7/38317/Baltu_Filologija_25_1.pdf?sequence=1#page=5. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. V. Ambrazas, 4-as patais. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Gaivenis Kazimieras 2014 [1998]: Apie dvi lietuviškų sudurtinių terminų serijas su tais pačiais sandais. – Kazimieras Gaivenis. Rinktiniai raštai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 243–248. Guevara Emiliano, Scalise Sergio 2009: Searching for Universals in Compounding. – Studies in Natural Language and Linguistic Theory 76, ed. by S. Scalise, E. Magni, A. Bisetto, Springer Science + Business Media B. V., 101–128. Kaulakienė Angelė 2014 [1981]: Sudurtiniai vertiniai lietuvių politechnikos terminijoje. – Terminologija. Terminografija. Terminija, Vilnius: Technika, 212–223. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu Kaulakienė Angelė 2014 [1983]: Sudurtiniai vertiniai būdvardžiai lietuvių politechnikos terminijoje. – Terminologija. Terminografija. Terminija, Vilnius: Technika, 224–232. Keinys Stasys 2005 [1967]: Dėl sudurtinių terminų darybos. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 209–211. Keinys Stasys 2005 [1983]: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. – Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 129–182. Kurminą Linda 2012: Methods of plant name formation used in the works by Jānis Ilsters. – Terminologija 19, 94–104. KTŽ – Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Labanuskienė Solvita 2009: Lietuvių ir latvių kalbų augalų vardai Aplinkos apsaugos žodyne EnDic2004. – Terminologija 16, 93–114. Labanuskienė Solvita 2010: Sudurtinių lietuviškų ir latviškų augalų genčių vardų darybos ypatumai. – Terminologija 17, 54–67. Lieber Rochelle, Štekauer Pavol 2009: Introduction: status and definition of compounding. – The Oxford Handbook of Compounding, ed. by R. Lieber, P. Štekauer, Oxford University Press, 3–19. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, 2-asis patiksl. ir papild. leidimas, sud. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20 (1941–2002), red. kolegija G. Naktinienė, J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė, vyr. red. G. Naktinienė, e. variantas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/. MedŽ – Astrauskas Vytautas, Biziulevičius Stasys, Pavilonis Salezijus B., Vaitilavičius Adomas, Vileišis Aleksandras 1980: Medicinos terminų žodynas, Vilnius: Mokslas. Miliūnaitė Rita 2009: Dabartinės lietuvių kalbos vartosenos variantai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Mitkevičienė Asta 2004: V. Dubo visuotinės literatūros vadovėlio terminų variantai. – Terminologija 11, 119–144. Straipsniai / Articles 67 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Pospelova Ksenia 2017: Old Frisian Compounds: Kinship Terms. – Žmogus ir žodis 19(3), 79–96. Prieiga internete: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/84a32a1e-7eba-4df8-886b-bf88a3cee9f1/content. Rutkienė Lina 2017: Statybos terminijos dūrinių klasifikacija pagal sintaksinius-semantinius sandų santykius. – Terminologija 17, 164–176. Rutkienė Lina 2019: Hibridiniai statybos terminijos dūriniai su klasikiniais prepoziciniais sietiniais kamienais. – Terminologija 26, 153–174. Rutkienė Lina 2019a: 1918–1940 m. statybos terminijos dūrinių darybos polinkiai. – Bendrinė kalba 92. Prieiga internete: https://journals.lki.lt/bendrinekalba/article/view/368/437. Rutkienė Lina 2021: Statybos terminijos dūriniai: formavimasis ir raida: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Scalise Sergio, Bisetto Antonietta 2005: The classification of compounds. – Lingue e linguaggio 4(2), 319–332. Skardžius Pranas 1996 [1943]: Lietuvių kalbos žodžių daryba. – Rinktiniai raštai 1, par. A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Stundžia Bonifacas, Jarmalavičius Dalius 2019: Daiktavardžių dūryba vokiškuose XVII–XVIII a. baltų kalbų žodynuose, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Stunžinas Robertas 2004: Sudurtiniai elektrotechnikos terminijos būdvardžiai. – Terminologija 11, 52–69. Tatarinov Viktor A. 2006: Татаринов, Виктор А. Теория терминоведения 1: Теория термина: история и современное состояние [Teorija terminovedenija 1: Teorija termina: istorija i sovremennoe sostojanie], Москва: Московский лицей [Moskva: Moskovskij licej]. Urbutis Vincas 1961: Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba. – Dabartinė lietuvių kalba, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 65–121. Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VLEe – Visuotinė lietuvių enciklopedija, e. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2020. Prieiga internete: https://www.vle.lt. Vaskelienė Jolanta 2013: Darybinių sinonimų, darybinių variantų ir paronimų panašumai bei skirtumai. – Žmogus ir žodis 1, 206–214. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII Apie kai kuriuos determinatyvinius XIX a. pab. – XX a. pr. medicinos terminus dūrinius su daiktavardiniu antruoju sandu Zemlevičiūtė Palmira 2016: XVII–XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos žodynų terminologinė medicinos leksika: monografija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zemlevičiūtė Palmira 2019: Словосложение литовской терминологической медицинской лексики в большом польско-литовском словаре Симонаса Даукантаса [Slovosložĕnije litovskoj terminologičeskoj medicinskoj leksi-ki v bol’šom pol’sko-litovskom slovare Simonasa Daukantasa]. – Slovo. Slovar’. Termin. Leksikograf: сборник статей по материалам Международной научно-практической конференции памяти доктора филологических наук, профессора Юрия Николаевича Марчука (г. Москва, 1–2 марта 2019 г.) [Slovo. Slovar’. Termin. Leksikograf: sbornik statej po materialam Meždunarodnoj naučno-praktičeskoj konferencii pamjati doktora filologičeskich nauk, professora Jurija Nikolaeviča Marčuka (g. Moskva, 1–2 marta 2019 g.)], Министерство образования Московской области Государственное образовательное учреждение высшего образования Московской области Московский государственный областной университет Лингвистический факультет [Ministerstvo obrazovanija Moskovskoj oblasti], 251–261. Prieiga internete: https://elibrary.ru/item.asp?id=38527972. ŽA – Stropus Rimvydas, Tamašauskas Kazys A., Paužienė Neringa 2005: Žmogaus anatomija, 2-asis patais. ir papild. leidimas, Kaunas: Vitae litera. On Certain Determinative Medical Compound Terms of Late 19th – Early 20th Century with Noun as the Second Component SUMMARY The article addresses the determinative compound terms from the medical and healthcare publications of the late 19th and early 20th century with the noun as the second component, which do not appear in The Dictionary of the Lithuanian Language or their medical meanings are not recorded in the dictionary; it discusses their structural models and attempts to find out what is designated by compound terms, what meanings are conveyed by their first components, in what ways the components are combined; it also considers the problematic questions of relationship between components, the choice of base words, etc. A total of 72 compound terms demonstrating D + D, B + D, V + D ir P + D structural models and responding to the compounding tendencies apparent in the terms and words of Modern Lithuanian were identified in the study. Most compound terms have nouns as their both components (67% of the examples). There are nearly five times less compounds featuring the adjective as the first component Straipsniai / Articles 69 PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ (19%), whereas the compounds with the verb and the preposition as the first component are very rare (11% and 3% respectively). The attribution of certain compounds to one of the above models may be rather ambiguous. The base word of most of the components and their relationship are transparent, whereas their terminological meanings are easy to identify as they roughly coincide with their word-formation meanings. When the coincidence is not so pronounced, the context of usage is of help. Compounds denote body parts, organs and diseases. The relationship between components is difficult to identify and the choice of their base words is difficult to substantiate in isolated cases only. As a rule, the first components of the D + D structural model express belonging (to which body part or organ the thing expressed by the second component belongs to) and the concept of type/kind; less commonly, it designates a feature (what makes the thing expressed by the second component distinct from others), purpose (what movement the thing expressed by the second component is intended for) and similarity (what the thing expressed by the second component is similar to). The first components of compounds featuring the B + D and V + D structural models mostly designate a feature characteristic of the thing expressed by the second component. The components of compounds which fall to the D + D structural model are more commonly combined by means of linking vowels (with the vowel –a– taking the lead) than without them (proportion 31:20), whereas in the case of the B + D, V + D and P + D structural models, on the contrary, both components are usually combined without linking vowels (proportions 10 : 6, 7 : 1, 2 : 0). The study revealed that out of all the nouns used as the second component of compound terms, –ligė / –liga is the most active component in forming the group of terms expressing type/kind. Įteikta 2023 m. kovo 28 d. PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXXVIII