Dėl oikonimo Ginùčiai kilmės ištakų

LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas ORCID i̇d: orcid.org/0000-0002-2902-4722 Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. DOI: doi.org/10.35321/all90-05 DĖL OIKONIMO GINŪČIAI KILMĖS IŠTAKŲ On the Origin of the Oikonym Ginūčiai ANOTACIJA Straipsnyje aptariama Ignalinos r. sav. esančio Ginūčių kaimo vardo raida ir kilmė. Ši gyvenvietė išsikūrusi šalia piliakalnio, ant kurio greičiausiai stovėjo Linkmenų pilis, istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1373 metais, todėl kai kuriuose ankstesniuose darbuose oikonimo susidarymas sietas su pilies gynyba ir šis vietovardis kildintas iš liet. ginti(s) ‘vadouti ką užpuolus; atremti puolimą’. Remiantis gyvenamosios vietos vardo užrašymų XVI–XX amžiaus istorijos šaltiniuose analize rekonstruojama ankstesnė jo forma *Ginutėnai, pirmą kartą paminėta 1554 metais ir vartota iki XX amžiaus pradžios. Konstatuojama, kad iš gyvosios kalbos užrašytas tik dabartinis variantas Ginūčiai, kuris istorijos dokumentuose fiksuotas nuo XVII amžiaus I pusės. Nuo to laiko abi formos vartotos pramaišiui, kol XX amžiaus I pusėje įsigalėjo priesagos -ėnai neturintis oikonimas. Pirminė forma *Ginutėnai kildinama iš patroniminio avd. *Ginutėnas, kurio galimumą patvirtina iki šių dienų išlikusi pvd. Ginutis bei istoriniai antroponimai Piotr Ginutis, Iasiul Ginuaytis, Ginnute, Ginnuttis, Ginutatis. Pabrėžiant, kad šie asmenvardžiai bent nuo XVI amžiaus vidurio neužfiksuoti Ginūčių kaime ar netolimos apylinkėse, daroma prielaida, jog čia jie galėjo būti anksčiau. Vėlesnės oikonimo formos Ginūčiai atsiradimas siejamas su XVII ir XVIII amžiaus šaltiniuose (daugiausia bažnyčių metrik uose) pastebėtu besikaitaliojančiu gyvenamųjų vietų vardų su priesaga -ėnai ir be jos vartojimu. ESMINIAI ŽODŽIAI: oikonimų raida, oikonimų kilmė, vietovardžių su priesaga -ėnai daryba, kaimo vardas Ginūčiai, asmenvardžiai su kamienu Ginut-. 114 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų ANNOTATION The article explores the evolution and origin of the name of Ginučiai village nestled within Ignalina district municipality. Positioned close to the hillfort presumed to have housed the Linkmenys castle, initially documented in historical records dating back to 1373, the settlement’s history intertwines with this fortress. Consequently, some earlier studies have linked the oikonym’s formation to the castle’s defensive nature, suggesting its origins stems from Lith. gìnti(s) ‘to save someone or something from an attack; to repel an attack’. Based on the analysis of historical sources spanning from the 16ᵗʰ to the 20ᵗʰ century, the earlier form of the oikonym can be reconstructed as *Ginutėnai, initially documented in 1554 and remaining in use until the early 20ᵗʰ century. It is deduced that the variant Ginučiai, present in historical documents from the first half of the 17ᵗʰ century, was prevailing form in common usage. Subsequently, both forms were used interchangeably until the version without the suffix -ėnai gained prominence in the first half of the 20ᵗʰ century. The primary form *Ginutėnai is derived from the patronymic personal name *Ginutėnas the likelihood of which is confirmed by the extant surname Ginùtis and historical anthroponyms Piotr Ginutis, Iasiul Ginutaytis, Ginnute, Ginnuttis, and Ginutatis. These names were documented in Ginučiai village or its vicinity from at least the mid-16ᵗʰ century, suggesting a probable earlier presence in this area. The emergence of the later oikonym form Ginučiai is associated with the interchangeable usage of oikonyms with or without the suffix -ėnai, evident in the 17ᵗʰ and 18ᵗʰ century sources, particularly within church records. KEYWORDS: development of oikonyms, origin of oikonyms, formation of toponyms with the suffix -ėnai, village name Ginučiai, personal names with the stem Ginut-. 1. ĮVADAS Rytų Lietuvoje, Aukštaitijos nacionalinio parko centre, esantis Ginučių kaimas ir jo vardas domino ne vieną istorijos, kalbos ar krašto tyrėją. Juos labiausiai masino gyvenvietės išskirtinė geografinė padėtis. Ginučiai įsikūrę tik už 1 km nuo garsiojo Ginučių piliakalnio¹, ant kurio greičiausiai stovėjo Linkmenų pilis, pirmąkart paminėta 1373 metais Hermanno Wartbergės (Hermano Vartberges) Livonijos kronikoje (SRP II 103; dar žr. Buga I 262; Batura 1966: 34; Tyla 1966: ¹ Ginučių piliakalnis gyvojoje vietinių gyventojų kalboje vadinamas Pìliakalniu. Toks oronimas iš vietinių Pàpiliakalnės kaimo gyventojų užrašytas 1935 metais (žr. LVvGDB), jis iš gyvosios kalbos užfiksuotas ir kitų tyrėjų darbuose (žr. Erm antytė, Eigminas 1966: 234; Rimantienė 1966: 17; Vaitkevičius 2006: 335). Straipsniai / Articles 115 LAIMUTIS BILKIS 24–25; Steponavičienė 31²; LK 198–199; Baranauskas 2003: 83; Garli auskas 2004: 47–48³. Tikriausiai dėl šios kaimo ir piliakalnio gim inystės ne kartą kelta mintis, kad kaimo vardo kilmė galbūt sietina su Liñkmenų pilies gynyba, todėl oikonimas Ginūčiai gali būti kilęs iš liet. apeliatyvo ginti ‘vaduoti ką užpuolus; atremti puolimą’ (Matkevičius 2019: 357; Žilėnas 2019: 595). Tokia kilmės galimybė grindžiama kaimo geografine padėtimi – jis įsikūręs ežerų sąsmaukoje, prie upelio, per kurį ėjo kelias iš šiaurės į Linkmenų pilį, todėl šioje vietoje galėjo būti nukirstų medžių užtvara, sauganti pilies apylinkes nuo netikėto priešų užpuolimo⁴ (Batūra 1966: 39). Ryšys su liet. ginti, matyt, įžvelgtinas ir tuomet, kai šis kaimo vardas laikomas priesagos –ut– vediniu, nors tiesiogiai minėtas apeliatyvas pamatiniu žodžiu nėra nurodomas (Ermanytė, Eigminas 1966: 231). Kita vertus, yra darbų, kuriuose oikonimas Ginūčiai laikomas kilusiu iš avd. Ginūtis (LVŽ III 188; LVvGDB). Taigi randasi priežasčių tęsti ir plėsti vietovardžio kilmės tyrimą. Šio straipsnio tikslas – remiantis išsamiais kalbiniais bei istoriniais duomenimis nustatyti ir pateikti kiek galima patikimesnę kaimo vardo kilmės versiją. Norint tai atlikti siekiama sure gistruoti ir išanalizuoti šio oikonimo istorinius užrašymus, iš gyvosios kalbos užfiksuotas jo formas, taip pat aptarti istorinių ir dabartinių vardo variantų darybos ir kilmės galimybes atsižvelgiant į platesnį lietuvių resp. baltų toponimijos kontekstą. Be to, bandoma išsiaiškinti, ar nebūta tiesioginių vietovardžio ryšių su tos pačios šaknies istoriniais asmenvardžiais. Vertinant abi kilmės hipotezes kreipiamas dėmesys ir į visos Lietuvos bei konkrečios teritorijos vietovardžių kilmės bei darybos polinkius, bendrinių žodžių darybos tendencijas. Oikonimų kilmės tyrimai glaudžiai susiję su jų raidos ypatumais, su pavadinamų gyvenviečių vystymusi. Todėl daugelyje tokio pobūdžio darbų stengiamasi pateikti kuo išsamesnius gyvenamųjų vietų vardų užrašymo istorijos šaltiniuose duomenis, kurie gali būti kertiniai nustatant tikrąją kilmę, mat senesnės, istorinės, vietovardžių formos gali nesutapti su dabartinėmis. Dėl šios priežasties įvairių kalbų oikonimijos kilmės tyrimai remiami chronologiškai pateikiamomis istorinėmis vietovardžių formomis (plg. Przybytek 1993; Vanagas 1996; Blažienė 2000, 2005; Bijak 2001: 16–250; Wójcik 2001: 17–192; Casemir ² Darbas nepublikuotas, tikslus jo atlikimo laikas nežinomas. ³ Nors ankstyvuose istorijos šaltiniuose paminėtų Lietuvos pilių lokalizavimas dažnai yra sudėtingas ir keliantis daug diskusijų (plg. Jurgaitis 2005: 63–80), kitokių nuomonių dėl nustatytos Liñkmenų pilies buvimo vietos lyg ir nebuvo pareikšta. ⁴ Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaimo vardą su gynyba senovėje sieja ir liaudies padavimas: Anksčiau, kai būdavo karai, kai su raštais, su strėlėmis kariaudavo, tai čia gynybos vieta buvo. Ir nuo to „Ginūčiai“ – kaimo pavadinimas atsirado. 116 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų 2003: 37–369; Bilkis 2012; Wenzel 2017: 25–202; Zschieschang 2017: 60–145). Be to, oikonimų analizė neretai atliekama atsižvelgiant ne tik į lingvistinio, bet ir į istorinio tyrimo duomenis, kurie gali suteikti papildomos vertingos informacijos apie vietų vardų kilmę bei lokalizaciją (plg. Ivoška 2016: 208–225). Todėl aiškinantis oikonimo Ginučiai kilmę siekiama nustatyti ir vietovės pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose laikotarpį, atskleisti vėlesnių jos fiksavimų istorinį kontekstą, apžvelgti šaltiniuose užrašytų kaimo gyventojų įvardijimus. Gyvenamosios vietos vardo lietuviškos formos rekonstruojamos lyginant surastas istorines formas su kitų lietuvių oikonimų užrašymų panašaus laikotarpio ir pobūdžio dokumentuose ypatumais. Nustatant, kokį lietuvišką atitikmenį atspindi vienas ar kitas nelietuviškas įrašas, remiamasi gausiais analogiškais to atitikmens perteikimais, fiksuotais istorinėje lietuvių oikonimijoje. 2. OIKONIMO ISTORINIAI UŽRAŠYMAI IR GYVOSIOS KALBOS FORMOS Pirmą kartą Ginučių kaimas paminėtas 1554 metų Liñkmenų valsčiaus inventoriuje (LI 97–98; dar žr. Tyla 1966: 25, 32; Matkevičius 2019: 357). Lenkų kalba rašytame dokumente minima gyvenvietė Siolo Giniutańcie, esanti už pusantros mylios nuo Liñkmenų dvaro, taip pat užrašyta ir greičiausiai kilmininko linksnio forma za siołem Giniutańcow. Vienąkart užfiksuotas truputį kitoks grafinis variantas: za tą wsią wyżej mianowaną Giniutancze. Kad tai tikrai tas pats dabartinis Ginučių kaimas, rodo ir gyvenvietei priklausiusių žemių buvimo vietos sutapimas su dabartinių Ginučių teritorija: žemės ribojosi su Strovinaičio (od jeziora Strawińcia), Al̄majo (od jeziora Olnia), Ašėko (miedzy jeziorem Osakiem), Ukōjo (ku jezioru Ukaju), Liñkmeno (od jeziora Lyngmianskiego) ežerais, Srovės (od rzeczki Strawiny, rzecz̨ką Strawiną) upe ir piliakalniu (ku horodziszcz̨u). Taip pat nurodyta, kad tuo metu kaime gyveno trys šeimos: Stas Pietraszkiewicz z Maciulem Jakubowicz(em), Matel Piktewicz przysiężny⁵ z Piotrem bratem, Staniel Maciejewicz z Hryczem bratem (LI 98). Gyvenvietė du kartus minima ir 1636 metų Liñkmenų dvaro, tuomet priklausiusio Vilniaus tijūnijai, inventoriuje: aprašant dvarui priklausančias gyvenamąsias vietoves užrašyta Siolo Giniutany ir gyventojai Waluk Rozmian, Piotr Staszen, Sciepan Woyszkun, Paweł Szerzan, Pawel Minat, Piotr Szerzan, Stanisław Minat, Ian karwel, Vrban Szauhozda⁶, Petruc Gą̌żac, Vrban Kisiel, Jurko Stakun, Adam Stasun (VTL 23) (dar žr. 1 paveikslą). ⁵ T. y. prisiekusysis. ⁶ Asmenvardis sunkiai perskaitomas, todėl galimi kitokie jo variantai. Straipsniai / Articles 117 LAIMUTIS BILKIS 1 PAV. Vilniaus tijūnijos 1636 m. inventoriaus fragmentas, kuriame užrašytas Ginutėnų kaimas (Siolo Ginutany) ir jo gyventojai. VUBRS, F1–F14 Tame pačiame šaltinyje, išvardijant Ginučių kaimo viensėdžius, pateikta kiek kitokia oikonimo kilmininko linksnio forma: od Siola Ginutow (VTI₁ 24). Kaimas (Wies Ginutany) paminėtas ir panašaus pobūdžio 1732 metų Linkmenų dvaro aprašyme, nurodant jame buvus 4 ūkius (Dymy), kurių galvomis įvardyti asmenys krzysztof Gayzuc, Iozef Narkun, Piotr Giągis, Mikal Rukas (VTI₂ 5) (dar žr. 2 paveikslą). 118 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų 2 PAV. Vilniaus tijūnijos 1732 metų inventoriaus fragmentas, kuriame užrašytas Ginučėnų kaimas (Wies Ginutany) ir jo ūkiai bei gyventojai. VUBRS, F1–F92 Ypač dažnai kaimas minimas XVIII amžiaus Linkmenų bažnyčios metrikų knygose: de Ginutany 1708 (LkmKr₁ 3), 1713 (LkmKr₁ 13), 1714 (LkmKr₁ 20), 1716 (LkmKr₁ 27), 1719 (LkmKr₁ 35), de villa Ginutany 1725 (LkmKr₁ 61), de villa Ginutani 1726 (LkmKr₁ 61), ex villa ginuťzen 1729 (LkmKr₁ 72), de Villa Ginteny 1731 (LkmKr₁ 79), de Vila ginuty 1734 (LkmKr₁ 86), de Ginutany 1740 (LkmKr₂ 3), de Ginutany 1741 (LkmKr₂ 5), de Ginuciey 1741 (LkmKr₂ 8), 1742 (LkmJₙ₂ 4; LkmKr₂ 10), 1743 (LkmKr₂ 14), de Villa Ginutény 1743 (LkmKr₂ 16), de Villa Gintieny 1743 (LkmJₙ₂ 7), de Villa Ginutany, de Villa Ginutény 1744 (LkmKr₂ 18), de Villa Ginutany 1745 (LkmJₙ₂ 7; LkmKr₂ 20), de Ginučie 1746 (LkmKr₂ 22), de Villa Ginutany 1746 (LkmKr₂ 23), de Ginutany 1747 (LkmJₙ₂ 8; LkmKr₂ 26), de Ginučie 1747 (LkmKr₂ 27), de Ginutny 1748 (LkmKr₂ 27), de Ginutany 1748 (LkmJₙ₂ 11; LkmKr₂ 28), de Ginucie 1749 (LkmKr₂ 32), de Ginutany 1749 (LkmKr₂ 32), 1750 (LkmKr₂ 33), 1753 (LkmJₙ₂ 13), de Ginucie 1753 (LkmKr₂ 45), 1756 (LkmKr₂ 52), de villa kinucie 1757 (LkmKr₂ 55), de Ginutany 1757 (LkmJₙ₂ 18; LkmKr₂ 54), 1758 (LkmKr₂ 62), de Ginuci 1758 (LkmKr₂ 62), de Ginutany 1759 (LkmKr₂ 66), 1760 (LkmKr₂ 71), de Kinutany 1760 (LkmKr₂ 71), de Ginutny 1761 (LkmKr₃ 5), de Kinutany 1763 (LkmKr₃ 21), 1764 (LkmKr₃ 26), de Ginutany 1764 (LkmKr₃ 26), de Ginuci 1765 (LkmKr₃ 41), de Ginucie 1765 (LkmKr₃ 41), de Ginutany 1766 (LkmKr₃ 43), 1768 (LkmKr₃ 57), de Ginucie 1771 (LkmKr₃ 85), Gინuti 1772 (LkmKr₃ 88), de Ginutany 1773 (LkmKr₃ 92), Ginutany 1774 (LkmKr₃ 103), 1777 (LkmKr₃ 118), 1779 (LkmKr₃ 122), Ginuta 1784 (LkmKr₃ 150), Ginutany 1785 (LkmKr₃ 157), 1788 (LkmKr₃ 166), de Ginutany 1789 (LkmKr₃ 168), Ginutany 1790 (LkmKr₃ 171) ir kt. (dar žr. 3 paveikslą). Gyvenvietė taip pat nurodyta 1783 metų Linkmenų parapijos vizitacijos dokumentuose kaip Linkmenų dvarui priklausantis kaimas Gienutany (BrsIDV 139). Straipsniai / Articles 119 LAIMUTIS BILKIS ³ PAV. LkmKr₁ fragmentas (l. 3), kuriame 1708 metais (pirmą kartą šiuose metrikose) užrašytas oikonimas Ginutėnai (de Ginutany) Oikonimas neretai įrašytas ir XIX amžiaus bažnytinio bei administracinio pobūdžio šaltiniuose, plg. de villa Ginutany 1800 (PlšKr₁ 3), 1802 (PlšKr₁ 11), 1804 (PlšJₙ₁ 6), деревни Гинутань 1852 (PlšJₙ₁₁ 19), въ деревни] Гинутаны 1856 (PlšKr₁₁ 28), въ дер[евни] Гинуцахъ 1858 (PlšKr₁₁ 68), въ дер[евни] Гинутанахъ 1886 (PlšKr₁₁₁ 19), въ дер[евни] Гинутянахъ 1889 (PlšKr₁₁₁ 83), Ginutany 1888 (SG II 573⁷). Ši gyvenamoji vieta patekusi ir į XX amžiaus I pusės administracinius sąvadus. Vilniaus gubernijos 1905 metų gyventojų sąraše užrašytas kaimas Фуhутань, priklausantis Švenčionių apskrities Linkmenų valsčiui (VGGS 288⁸), o jau Lietuvos Respublikos laikais pagal 1923 metų gyventojų surašymo duomenis sudarytame leidinyje įrašytas Ginučių km., esantis Utenos apskrities Linkmenų valsčiuje (LAV 434⁹). Pirmieji oikonimo užrašymai iš gyvosios kalbos siekia XX amžiaus I pusę: Ginučiai (BgK), (VB VII 64), Ginučių kaimas¹⁰ 1935 (LŽVA). Ne kartą jis užfiksuotas ir vėliau, plg. Ginučių kaimas 1974, Ginučiai 1977 (VK). Be to, gyvenamosios vietos vardas atsispindi ir iš jo kilusiuose sudėtiniuose vietovardžiuose Ginučių giria 1962, Ginučių piliakalnis 1977, Ginučių upelis 1964, 1977 (VK). ⁷ Aprašoma, kad tai kaimas, kuriame yra 23 sodybos, 150 gyventojų katalikų ir 10 žydų. ⁸ Pasak šaltinio, kaime gyveno 204 gyventojai, 108 vyrai ir 96 moterys. ⁹ Šaltinio duomenimis, 1923 metais būta 42 ūkių ir gyventa 225 gyventojų. ¹⁰ Užrašė mokytoja Teklė Šemelienė iš kaimo gyventojo Antano Ruko. 120 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų 3. ISTORINIŲ DUOMENŲ INTERPRETACIJA Istorinių užrašymų analizė leidžia teigti, kad seniau buvo vartojami keli šio oikonimo variantai. Jo šak­nies Gintikrumas didesnių abejonių nekelia. Čia galima išskirti tik 1783 metų vizitacijos lenkiškuose dokumentuose įrašytą formą Gienutany. Paprastai sulenkintuose lietuvių vietovardžiuose ie atspindi po minkšto priebalsio einančius liet. [e] arba [ė], plg. istorinius užrašymus de Miediny 1767 (LkmKrIII 51), 1769 (LkmKrIII 63), 1771 (LkmKrIII 80) (= Mėdinos), de Pieleni 1757 (LkmKrII 58), 1758 (LkmKrII 61) (= Pelėniai), de Wie­zyszki 1765 (LkmKrIII 37), 1767 (LkmKrIII 53), 1769 (LkmKrIII 69) (= Vežiškės), de Untolamiestie 1741 (LkmKrIII 6), de Untalamiestie 1742 (LkmKrII 10) (= Antãlamėstė), dar plg. įrašus de Antopuncie 1688 (= Antãpuntė) (Garliauskas 2004: 156), Antobolcie 1744 (= Antãbaltė), Wies Antylgie 1699, de Vntylie 1711, Antylie 1744, de Untylie 1760, 1770 (= Ãntilgė) (Garliauskas 2005: 1046), Płosawipie 1705 (= Plašãupė) (Palionis 2008: 199), Paudruwie, Pawdruwie, Podruwie, Poudruwie, Powdruwie 1803–1808 (= Paudruvė) (Mickienė, Venislovaitė 2011: 159). Kita vertus, istorinėje oikonimijoje pasitaiko ir tokių atvejų, kai ie rašoma ir vietoje liet. [i], plg. įrašus de Villa Kienuny 1777 (DglšKr 28) (= Kiniūnai), de Villa Strokienie 1748 (LkmKrII 30), de Strakienie 1751 (LkmKrII 45), 1756 (LkmKrII 50) (= Strōkiniai), de Szieszkieniey 1741 (LkmKrII 9) (= Šiškiniai), dar plg. Widgiery 1679, 1683–1684, 1691–1692, Widgierÿ 1679, 1681–1682, 1684–1692 (= Vidgiriai) (Maciejauskienė 2009: 183). Kad užrašymas su Gienėra gyvosios kalbos dalykas, rodo ir visi kiti oikonimo užrašymai, tarp jų ir pirmasis Siolo Giniutańcie, turintys šaknį Gin- Reikėtų paminėti ir istorines XVIII amžiaus vietovardžio formas su žodžio pradžios k, K: de villa kinucie 1757, de Kinutany 1760, 1763, 1764. Šie užrašymai niekaip nekeičia lietuviškos formos su pradžios G tikrumo, nes atspindi Liñkmenų met­rikuose retai pasitaikančią g ↔ k kaitą, atsiradusią raštininkui blogai išgirdus ar neatidžiai užrašius, plg. įrašus de Gim­baryszki 1765 (LkmKrIII 39) (= Kim­bōriškė), de Giawniszki 1770 (LkmKrIII 71) (= *Kiauniškis, *Kiauniškė ar pan.). Kiek daugiau neaiškumų kyla dėl XVI ir XVII amžiaus istorijos šaltiniuose pasitaikančių formų su kamienu Giniut-: Siolo Giniutańcie, za siołem Giniutańcow, za tą wsią wyżej mianowaną Giniutancze, Siolo Giniutany. Toks parašymas vieną kartą pasikartoja XVIII amžiaus I-oje pusėje, plg. ex villa giniu­tfzen 1729. Paprastai prieš liet. priesagą -ut- (-uč-) einantis priebalsis istoriniuose užrašuose nėra minkštinamas, plg. de Girucie 1751 (ŠvnčKrI 11), de Girucie 1755 (ŠvnčKrII 23) (= Gīručiai), de Kukucie 1755 (TvrKr 3), de Kukuci 1762 (TvrKr 59) (= Kukučiai), de Szikutiszki 1742 (LkmKrII 13), de Szykutyłszki 1747 (LkmKrII 27), de Szykucie 1755 (LkmKrII 49), de Szykutiszki 1757 (LkmKrII Straipsniai / Articles 121 LAIMUTIS BILKIS 58), 1759 (LkmKrₙ 66), 1760 (Lkm)ₙ 22), 1764 (LkmKrₙ 27), 1767 (LkmKrₙ 53), 1769 (LkmKrₙ 64), 1771 (LkmKrₙ 86), Szykutiški 1776 (LkmKrₙ 115), 1786 (LkmKrₙ 160), 1790 (LkmKrₙ 171) (= *Šikutìškė ar pan., *Šikučiai), dar plg. de Mikutiszki XVII a. (= Mikùtiškiai), ex v. Tribucie XVII a. (= Tribūčiai) (Palionis 2003: 165, 173), de Minduciu 1687, de Minduci 1691 (= Mindučiai), de Rymuciu 1683, 1692, de Rymucziu 1691, de Rymucie 1691 (= Rimūčiai), de Taluciu 1692 (= Tolūčiai) (Gar­liauskas 2004: 163, 165, 168). Tačiau fik­suota ir tokių atvejų, kai -utperteikiama –iut-, plg. Mazucie 1617, Мазуцзие 1617–1618 ir Mapиuczie 1621, Maziucie 1633, Mažiucie 1633, Maziucie 1643 (= Mažučiai) (Maciejauskienė 2009: 175¹¹). Ieškant analogijų atkreiptinas dėmesys ir į Pavóverės parapijos oikonimo istorinį užrašymą Janiukaniszki 1784 (IVK), greičiausiai suponuojantį liet. *Janukoniškės ar pan. Šis iki mūsų dienų neišlikęs gyvenamosios vietos vardas kildintinas iš avd. Janukonis, užfiksuoto buvusiame Pabradės valsčiuje (LPDB), kuriam priklausė ir minėtos Pavóverės parapijos gyvenvietės. Taigi tokiu atveju galima įtarti po n einančios priesagos –uk- (fragmento –nuk–) perteikimą –iuk– (–niuk–). Todėl ir užrašymai Sioło Gniutancie, za siołem Gniutancow, za tą wsią wyżej mianowaną Gniutancze, Sioło Gniutany, ex villa giniułzen gali būti dėl [n] minkštinimo¹² atsiradę tokią priesagos –ut– rašybą atspindintys pavieniai pavyzdžiai, pasitaikę šalia kur kas dažniau esančių istorinių variantų su Ginut–. Oikonimo istorinės formos, užrašytos su baigmenimis –áncie (–áncow) (Giniutáncie, kilm. Giniutáncow), –any (Giniutany, Ginutany), –ani (Ginutani), –аньі (–ань, –анахь, –янахь) (Гинутаны, kilm. Гинутань, viet. Гинутанахь, Гинутянахь) gali atspindėti liet. –ėnai arba –(i)onys, –(i)oniai, plg. įrašus de Czepukance 1749 (ŠvnČKr₁ 4) (= Čepukėnai), de Alzutany 1756 (LkmKrₙ 52) (= Alžutėnai), in Stagulany 1754 (LkmKrₙ 45) (= Stagalėnai), de Rukszany 1740 (LkmKrₙ 1), de Rukszany 1746 (LkmKrₙ 22) (= Rukšėnai), въ деревну Рашкутанахь 1854 (PlšKrₙ 6) (= Reškutėnuose), de Czulany 1688 (= Čiulėnai) (Gar­liauskas 2004: 157), de Luksz­tany 1741 (= Lukštėnai) (Palionis 2008: 264) ir z Juskan­cow 1674 (LpKr 2) (= iš Juš­konių), de Beciance 1800 (Plš]ₙ 7) (= Bėčionys), de Kulany 1690 (= Kulionys) (Gar­liauskas 2004: 161), de Jawoyszany 1742 (= Jovaišónys) (Palionis 2008: 263). Tačiau oikonimo istoriniai variantai de Villa Ginuteny ir de Villa Ginteny, de Villa Gintieny, kurie raštininko sutrumpinti iš Ginuteny, Ginutieny, gana aiškiai suponuoja liet. *Ginutėnai (ne *Ginutonys). Rekonstruoti būtent tokią formą leidžia ir priesaga –ėnai turinčių gyvenamųjų vietų vardų, išlikusių iki šių dienų, perteikimo tuose pačiuose Liñkmenų ¹¹ Į tokią netradicinę rašybą dėmesį atkreipia ir pati straipsnio autorė. ¹² Lenkų kalboje prieš balsius (išskyrus [i̯]) einantis minkštasis [n] rašomas su minkštumo ženklu i. 122 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų metrikose kontekstas, plg. įrašus de Alżutieny 1753 (LkmKrᵢᵢ 43) ir de Alzutany 1756 (LkmKrᵢᵢ 52) (= Alżutėnai), de Ruk̇zany 1742 (LkmKrᵢᵢ 12), de Ruk̇szany 1744 (LkmKrᵢᵢ 18), de Villa Rukszany 1745 (LkmKrᵢᵢ 20) ir de Rukszeny 1744 (LkmKrᵢᵢ 19), 1747 (LkmKrᵢᵢ 27) (= Ruk̇šėnai), de Stagulany 1741 (LkmKrᵢᵢ 8), de Stegulany 1758 (LkmKrᵢᵢ 61) ir de Villa Stebuleny 1744 (LkmKrᵢᵢ 18) (= Stagalėnai). Kita oikonimo istorinių užrašymų grupė atspindi formą be priesagos -ėnai: od Siola Ginutow, de Vila ginuty, de Ginučiev, de Ginučie, de Ginutу, de Ginucie, de Ginuci, de Ginutу, de Ginuci, de Ginucie, Ginuti, Ginuta 1636–1784, въ дер[евни] Гинуцяхъ 1858. Nustatant labiausiai tikėtiną lietuvišką gyvenamosios vietos vardo variantą kertiniu laikytinas įrašas de Ginuciey (užrašyta 3 kartus), kurio c greičiausiai yra tarmei būdingo dzūkavimo ([č] = dial. [c]) atspindys13, o galūnė -iey tiesiogiai suponuoja liet. -iai, plg. panašius šios galūnės perteikimo atvejus de Dayniey, de Gayweniey, de Kol wiey, de Peleniey, de Pełeniey, de Waieliey 1740–1743. Likusieji įrašai traktuotini kaip įvairūs po č einančios liet. galūnės -iai slavinimo būdai. Formos de Ginučie, de Ginucie, de villa kinucie, de Ginuci, de Szykucie, de Damucie, de Chamucie, de Kyrkūcie, de Kielpuci, de Kukuci, de Trabuci, de Trebuci rodo liet. -iai vertimą į -ie bei -i, dažnai pasitaikantį ir daugelyje kitų istorinių oikonimų, plg. analogiškus atvejus деревни Клавсуцяхъ, деревни Клаусцяхъ, въ дер[евни] Мацоцяхъ. Įraše въ дер[евни] Гинуцяхъ neabejotinai atsispindi liet. oikonimo Ginučiai vietininko linksnio perteikimas rusų kalba, plg. analogiškus atvejus. Labiau neaiškūs yra užrašymai od Siola Ginutow, de Vila ginuty, de Ginutу, Ginuti, Ginuta (formos Ginutу ar pan. kilmininkas), nes priesaga -učiai baigmenimis -ty, -ti, -ta panašaus pobūdžio istorijos šaltiniuose paprastai nėra keičiama, nors pavienių formų su -ti, -ta ir galima rasti, plg. De raduti, Дер. Радума, дер. Рамуты, de villa Trof̨zkuti 1699–1825 (AdKrᵢᵢ 51, IVK, TrkJn 89) (= Radūčiai, Radutai¹⁴, Ramučiai, Benekãinių vls.) (= ¹³ Plg. Liñkmenų šnektos púncei (pánčiai) (Kardelytė 1960: 21). ¹⁴ Kaimas Paštovių rajone, Baltarusijoje. Straipsniai / Articles 123 LAIMUTIS BILKIS Troškūčiai15. Rašybai su t įtakos galėjo turėti pramaišiui vartota forma *Ginutėnai, kurią raštininkai turėjo girdėti iš vietinių gyventojų ir rašydami variantą be priesagos –ėnai galbūt supainiojo raides c, č ir t. (Ginuci → Ginuti, Ginutÿ). Beje, tokį raidžių suplakiną greičiausiai suponuoja ir įrašas ex villa giniutfzen. Vienąkart užrašyta prielinksnio neturinti forma Ginuta galėjo atsirasti ir dėl lotynų kalbos įtakos16: galūnė –a galbūt atspindi pirmosios linksniuotės moteriškosios giminės vienaskaitos vardininką (nom. sg. –a). Kita vertus, negalima visiškai atmesti, kad istorinės formos su –ty, –ti, –ta reflektuoja buvusią gyvosios kalbos vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko formą *Ginutai ar netgi moteriškosios giminės vienaskaitos vardininką bei kilmininką *Ginutė, (iš) *Ginutės, dėl tokių šios oikonimo priesagos perteikimo galimybių plg. panašius užrašymus Abejutÿ 1744, Abejutÿ 1784 (IVK), Абéюты 1892 (KGGS 187) (= Abejūtai) ir Gražutÿ 1772–1793 (IVK) (= Gražutė), Явнута 1902 (= Jaunutė17). Taigi istorinių oikonimų analizė leidžia teigti, kad gyvojoje kalboje greičiausiai buvo vartojamos dvi kaimo vardo formos – *Ginutėnai ir Ginučiai, nors negalima visai atmesti ir trečiosios – *Ginutai ar *Ginutė. Šiais vardais vadintos gyvenamosios vietovės tapatumą patvirtina ir šalia oikonimų nurodyti greičiausiai tie patys asmenys, plg. krikšto tėvas Andreas Geyzutis de Ginutany 1740, liudininkas Andreas Gayzuti̇s de Ginutany 1748 ir krikšto tėvas Andreas Geyzetis de Ginuciey 1741, krikšto tėvas Andreas Gayzuti̇s de Ginucie 1746, krikšto tėvas Andreas Gayzuti̇s de Ginucie 1749, tėvai Andrea Gayzuti̇s, Marianna Czapalowna Gayzuciowa de Ginucie 1753; tėvas Petri Giegis de villa Ginutani 1726, krikšto tėvas Petri Giegis de Ginutany 1742, liudininkas Petrus Gigif de Ginutany 1742, krikšto tėvas Petrq Giegif de Ginutany 1743 ir krikšto tėvas Petrus Giegis de Ginucie 1753. Labai gali būti, kad kelis kartus nurodyti gyvenvietės, vadinamos tai Ginutėnais, tai Ginučiais, gyventojai Andrius Gaižutis ir Petras Gėgys18 yra tie patys asmenys. Neabejotina ir tai, jog variantas su –ėnai yra ankstyvesnis, užfiksuotas XVI amžiaus viduryje ir vartotas net iki XX amžiaus pradžios. Iki šių dienų išlikusi forma Ginučiai, matyt, jau buvo žinoma XVII amžiaus I pusėje (1636 m.), dažnai vartojama XVIII amžiuje, pradedant 1734 metais, ir nuo to laiko ligi XX amžiaus I pusės egzistavo pagrečiui su variantu *Ginutėnai, o vėliau tapo vieninteliu vietinių gyventojų vartojamu oikonomu. 15 Dar plg. baigmens –niai slavinįmą į –ny: de Girminy 1761 (LkmKᵣᵢᵢᵢ 9) (= Girminiai), de Gaywony 1753 (LkmKᵣᵢᵢᵢ 43) (= Gaivėniai). 16 Metrikai rašyti lotyniškai, vartojant ir nemažai lenkų kalbai būdingų elementų. 17 Jaunutė – Kazliškių kaimo dalis Kazlų Rūdos sav. Kazlų Rūdos sen. 18 Plg. dab. pvd. Gėgys, paplitusią ir buvusiame Liñkmenų valsčiuje (LPDB). 124 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų 4. KILMĖS HIPOTEZĖ Šie faktai yra labai svarbūs aiškinantis kaimo vardo kilmės ištakas, mat pirmiausia reikia analizuoti formos su priesaga -ėnai radimosi galimybes. Oikonimas *Ginutėnai priskirtinas didelei grupei šią priesagą turinčių kuopinės reikšmės gyvenamųjų vietų vardų, kurių dauguma (apie 320) kilę (ir perėmę priesagą) iš bendrašaknių patroniminių asmenvardžių (žr. Razmukaitė 1993: 162–163). Svarbu ir tai, kad tokie asmenvardinės kilmės oikonimai labiausiai paplitę rytų Lietuvoje – Molėtų (30 oikonimų), Ignalinos (21), Vilniaus (16), Anykščių bei Utenos (po 15) rajonų savivaldybių teritorijose. Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis, *Ginutėnai būtų tipinis antroponiminės kilmės oikonimas, kilęs iš avd. *Ginutėnas daugiskaitos. Tokio asmenvardžio (pavardės) šiuo metu nėra, tačiau galimai jį buvus rodo kiti faktai. Rekonstruotas antroponimas būtų kilęs iš avd. Ginutis, kuris iki šių dienų išliko kaip pavardė (žr. LPŽ I 67219; Sinkevičiūtė 2006: 53; Zinkevičius 2008: 28220). Be to, jis XVII amžiuje užrašytas Kražių valsčiuje, plg. Piotr Ginutis 164821, dar plg. ten pat vartotus vedinius Iasiul Ginutaytis, Piotr Ginutaytis 1644 (IAK). Šis asmenvardis (Ginutis) buvo žinomas ir Mažojoje Lietuvoje: XIX amžiuje užrašytas Viliaus Kalvaičio (Kalwaitis 1910: 10), fiksuotas XVIII–XIX amžiuje Ragainės bei Tilžės apskritims priklausiusių parapijų metrikose, plg. Ginnutė, Ginnuttis, Ginutatis (Žemienė 2017: 54). Iš jo kildinamas istorinis oikonimas Ginučiai, kuriuo seniau vadintas dabartinis Vaitkaičių kaimas, esantis Šilutės krašte (Pėteraitis 1997: 13422). Tiesa, asmenvardžio *Ginutėnas kilmės pagrindu buvusio antroponimo Ginutis nepavyko rasti Ginučių apylinkėse23. Kaip matyti iš pateiktų antroponimijos duomenų, gyventojų tokiu asmenvardžiu gyvenvietėje nefiksuota nei 1557 metų Liñkmenų valsčiaus inventoriuje, nei 1636 ir 1732 metų Liñkmenų dvaro aprašymuose, nei Liñkmenų bažnyčios XVIII amžiaus metrikose, tačiau turint omenyje prielaidą, kad Ginučių kaimas turėjo būti įsikūręs dar iki XVI amžiaus (plg. Tyla 1965: 32), šiedu asmenų vardai galėjo išnykti anksčiau, nelikus jais įvardijamų žmonių. 19 Lietuviška pavardės forma nustatyta pagal oficialias vokiškas Ginuttis, Ginuth, Ginnutt, ji siejama su liet. ginti. 20 Daivos Sinkevičiūtės ir Zigmo Zinkevičiaus jis laikomas kilusiu iš dvikamienio asmenvardžio trumpinio. 21 Kražių valsčiuje XVII amžiuje būta ir iš šio asmenvardžio kilusio oikonimo *Ginučiai, plg. Gardų dvarui priklausiusio kaimo užrašymą Ginuccie 1648 (IVK). 22 Aiškinant kilmę palyginimui čia nurodomas ir Ignalinos r. kaimo vardas Ginučiai. 23 Pavardė Ginutis žinoma iš Klaipėdos, Pagėgių, Šilutės apylinkių (LPŽ I 672). Straipsniai / Articles 125 LAIMUTIS BILKIS Laikantis antroponiminės oikonimo kilmės versijos galima lengviau paaiškinti ir jo varianto, neturinčio priesagos –ėnai, atsiradimą XVII–XVIII amžiuje. Pastebėtina, kad tuo pačiu metu variantų be priesagos –ėnai turėjo ir daugiau Linkmenų parapijai priklausiusių kaimų vardų, kilusių iš asmenvardžių su šia patronimine priesaga daugiskaitos, plg. de Kuprany 1761 (LkmKrIII 9), 1762 (LkmKrIII 13), de Kupreny 1764 (LkmKrIII 28), de Kupry 1766 (LkmKrIII 49), 1768 (LkmKrIII 62), Kuprany 1781 (LkmKrIII 135), Kupry 1783 (LkmKrIII 143), 1783 (BrslDV 140), 1784 (LkmKrIII 149), 1790 (LkmKrIII 172) (= *Kuprėnai ← avd. Kuprėnas ⇔ Kūpriai ← *Kupris, *Kuprys24; dab. Kūpriai), de mineyszanẏ 1722 (LkmKrI 48), de Mineyszany 1724 (LkmKrI 57), de Mineyszany 1725 (LkmKrI 60), de Villa mineyszany 1731 (LkmKrI 78), de Minieyszany 1741 (LkmKrIII 4), de Villa Mineyszany 1745 (LkmJnII 6), de Mineyſzany 1749 (LkmKrII 33), de Mineyszkiemie 1749 (LkmKrII 31), 1750 (LkmKrII 33), de Mienieyszkiemie 1750 (LkmKrII 35), de Mineyszany 1752 (LkmKrII 40), 1754 (LkmKrII 45), de Minieyszkiemie 1756 (LkmKrII 50), de Mineyszany 1757 (LkmJnII 16), de Mineyszany 1758 (LkmKrII 61), 1760 (LkmKrII 70), de Mineyszkiemie 1761 (LkmKrIII 6), de Mineyszany 1762 (LkmKrIII 10), 1770 (LkmKrIII 72), Miemyeſzany 1772 (LkmKrIII 88), Mnieyſzany 1773 (LkmKrIII 94), de Minieyſzkiemie 1773 (LkmKrIII 92), de Minaſzany 1781 (LkmKrIII 133), Mineyszany 1785 (LkmKrIII 94) (= *Mineišenai ⇔ Mineiškienis ← avd. *Mineišis; dab. Mineiškienis25). Beje, tokį patį reiškinį, t. y. varijavimą, galima pastebėti ir XVII amžiaus metrik uose, plg. įrašus de Mikutancy 1682, de Mikuciu 1683, de Mikuci 1686, 1687, 1689, de Mikuteniu 1686, 1688, 1689, de Mikutancy 1687, 1689, 1691 (Gar liauskas 2004: 163) (= *Mikutėnai ⇔ *Mikučiai), de Szyłeykieniu 1686, 1688, 1689, de Szyłeyki 1686, de Szyłeykianu 1688, 1691, de Sziley kieniu 1690, de Szyleyki 1691 (ten pat, 168) (= Šileikėnai ⇔ *Šileikiai). Taigi konstatuotina, kad XVII, XVIII amžiuje kaip tos pačios gyvenvietės vardo variantai vartoti oikonimai su priesaga –ėnai ir šios priesagos neturintys gyvenamųjų vietų vardai. Pastebėtina, jog kai kurių oikonimų variantų su patronimine priesaga ir be jos atsiradimas siejamas su XVIII–XIX amžiaus asmenvardžiams būdingu patroniminių priesagų numetimo reiškiniu (plg. Vanagas 1996: 225–226), tačiau nurodytais Linkmenų parapijos oikonimų varijavimo atvejais ryšį su priesagų numetimu kažin ar 24 Šiuo atveju asmenvardinės kilmės versija patvirtinta ir metrikų duomenys, rodantys, kad asmenys tokiais asmenvardžiais gyveno vietovardžiu vadintoje gyvenvietėje, plg. įrašus Michaelis Kuprėnas Kuprany 1781, Simonis Kuprys Kupry 1783, dar plg. Catarina Kuprowna de Kupry 1766. 25 XVI–XVII amžiuje buvo vartojama šio oikonimo forma *Mineišiai, plg. Sioto Mineyszewskie, siola Minieyszow 1553 (LI 86, 92), Siolo Mineišze 1636 (VTII 23), ji fiksuota ir viename XVIII amžiaus šaltinyje: Wies Mineiysz 1732 (VTII 5). Taigi šiuo atveju oikonimo raida turėjo būti tokia: *Mineišiai → *Mineišenai, Mineiškienis → Mineiškienis. 126 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų galima įžvelgti: asmenvardis Kuprėnas, kaip pavardė, Linkmenų krašte išliko iki šių dienų, o XVIII amžiuje užrašytas *Kuprys čia nėra vartojamas; asmenų vardai *Ginutėnas, Ginutis, *Mineišis, *Mineišėnas minėtų oikonimų varijavimo pradžioje (XVII, XVIII amžiuje) tose gyvenvietėse jau nebuvo vartojami26. Todėl galima įtarti, kad XVII–XVIII amžiuje oikonimų priesaga –ėnai gyvojoje kalboje tiesiog buvo numetama ir taip greta atsirado jos neturintys variantai: *Ginutėnai ⇔ Ginučiai, *Mineišėnai ⇔ Mineiškie­mis. Galbūt taip buvo daroma pagal analogiškų oikonimų variantų, radimosi metu išlaikiusių tiesioginį ryšį su istoriniais tos pačios šakninės (to paties kamieno) asmenvardžiais (*Kuprėnai ← avd. Kuprėnas ⇔ *Kūpriai ← avd. *Kupris, *Kuprys), analogiją. Manyti pirminę oikonimo formą *Ginutėnai esant asmenvardinės kilmės leidžia ir tai, kad apeliatyvinės kilmės versiją būtų sunku pagrįsti dar­bos požiūriu. Tiesioginis darbinis šio vietovardžio ryšys su liet. gimti išvis nėra įmanomas, todėl tokiu atveju reikėtų įsivaizduoti, jog tai priesagos –ėnai vedinys iš buvusio apeliatyvo (deverbatyvo) *ginutis27. Tačiau iš apeliatyvų su šia priesaga sudarytų oikonimų, kurių priskaičiuojama apie 70, pamatiniai žodžiai yra geografinių vietų pavadinimai (Bal-ėnai: balà, Dirv-ėnai: dirvà, Purv-ėnai: purvas, Šil-ėnai: šìlas), augalų pavadinimai (Alksn-ėnai: álksnis, Puš-ėnai: pušìs), pavadinimai, susiję su buitine, ekonomine, kultūrine žmogaus veikla (Smalnyč-ėnai: smál­nyčia ‘smalos varymo vieta, degutinė’, Žagr-ėnai: žãgrė (Razmukaitė 1998: 16). Tačiau nėra nė vieno gyvenamosios vietos vardo, laikomo –ėnai vediniu iš veikėjų pavadinimų kategorijai priskiriamo deverbatyvo. Toks darybos tipas neišskirtas ir lietuvių hidronimijoje, helonimijoje bei oronimijoje (plg. Vanagas 1970: 134; Bilkis 2008: 197, 201; Kačinaitė 2009: 42). Iš tokių apeliatyvų nedaromi ir priesagą –ėnas turintys bendriniai žodžiai28. 26 Įdomu tai, kad šalia nurodytų XVII amžiaus Molėtų parapijos oikonimų *Mikutėnai, *Mikučiai atitinkami antroponimai *Mikutėnas, *Mikutis taip pat nefiksuoti. 27 Tarmėse yra vartojama kelios dešimtys su priesaga –utis (–ė) sudarytų veikėjų pavadinimų darybos kategorijai priskirtinų deverbatyvų, plg. barškùtis, tarškùtis ‘plepys, barškalas’, šnekùtis ‘kas mėgsta daug šnekėti’ (LKG I 324), blaškùtis, gaišùtis, krapštutis, purškùtis ‘kas blaškosi, vėjavaikis’, ‘gaišintojas’, ‘kas lėtai dirba’, ‘kas greitai supyksta’ ir kt. (Ambrazas 1993: 142). Taigi apeliatyvas *ginutis būtų visiškai įmanomas. 28 Priesagą –ėnas turintys ypatybės turėtojų pavadinimams priskiriami desubstantyvai paprastai yra daromi iš vietovardžių (anykštėnas, kupiškėnas, tilžėnas ir kt.), o vienas kitas turi ir kitokią reikšmę, plg. balėnas ‘medžio brązgas’, kelėnas ‘kelio kaulas’ ryškėnas ‘bučius’ (Ambrazas 2000: 168). Straipsniai / Articles 127 LAIMUTIS BILKIS 5. IŠVADOS 5.1. Gyvenamosios vietos vardo Ginučiai istorinių užrašymų analizė rodo, kad seniau buvo vartotos greičiausiai dvi jo formos – *Ginutėnai ir Ginučiai. Pirminiu laikytinas priesagą –ėnai turintis variantas, nes jis paminėtas pirmiausia (1554 m.) ir vartotas iki XX amžiaus pradžios. Dabartinis oikonimas Ginučiai jau žinomas XVII amžiaus I pusėje, dažnai vartotas XVIII amžiuje (nuo 1734 metų), o nuo XX amžiaus I pusės visuotinai įsigalėjo gyvojoje kalboje ir administracinio pobūdžio dokumentuose. 5.2. Oikonimo etimologija sietina su pirminio varianto *Ginutėnai kilmės paieškomis. Remiantis panašios struktūros gyvenamųjų vietų vardų ir kitų vietovardžių darybos ir kilmės polinkiais, priesagą –ėnas turinčių apeliatyvų darymo tendencijomis, tos pačios šaknies asmenvardžių analizės duomenimis, galima teigti, jog *Ginutėnai greičiausiai yra iš patroniminio avd. *Ginutėnas kilęs pluralia tantum tipo darinys. Taip manytina dėl kelių priežasčių: 1) lietuvių oikonimai su –ėnai ypač dažnai daromi iš tokią pačią priesagą turinčių asmenvardžių daugiskaitos, o šis darybos tipas labiausiai paplitęs rytų Lietuvoje; 2) oikonimo darybos pamatų galinčio būti avd. *Ginutėnas pamatinis asmenvardis Ginutis paliudytas istorinėje ir dabartinėje antroponimijoje; 3) nėra daugiau lietuvių oikonimų ir kitų vietovardžių, su priesaga –ėnai sudarytų iš veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų kategorijos deverbatyvų, ir tokio paties tipo apeliatyvų. 5.3. Vėliau atsiradęs priesagos –ėnai neturintis kaimo vardas Ginučiai kažin ar tiesiogiai bus kilęs iš lietuvių istorinėje ir dabartinėje antroponimijoje paliudyto avd. Ginutis daugiskaitos. Šis antroponimas nefiksuotas XVI–XVIII amžiuje Ginučių kaime ir Liñkmenų dvaro teritorijoje resp. Liñkmenų parapijoje, todėl šiame krašte turėjo išnykti kur kas anksčiau. Parapijos oikonimų su –ėnai analizė leidžia spėti, kad variantas Ginučiai XVII–XVIII amžiuje galėjo atsirasti dėl polinkio pramaišiui vartoti abi formas – su priesaga ir be jos. 5.4. Turint omenyje labiausiai tikėtiną oikonimo kilmės galimybę, abejojama, ar dabartinį kaimo vardą Ginučiai galima tiesiogiai kildinti iš veiksmažodžio ginti(s) ‘vaduoti ką užpuolus; atremti puolimą’ ar įmanomo liet. deverbatyvo *ginutis. Jo ryšys su liet. ginti(s) galėtų būti tik netiesioginis: *Ginutėnai ← avd. *Ginutėnas ← avd. Ginutis ← (avd. Ginas, Ginis, Ginius) ← liet. ginti (gina). 128 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų SUTRUMPINIMAI avd. – asmenvardis dab. – dabar dial. – dialekto kilm. – kilmininkas liet. – lietuvių pvd. – pavardė r. – rajonas r. sav. – rajono savivaldybė viet. – vietininkas vls. – valsčius LITERATŪRA IR ŠALTINIAI AdKr II – 2.ª Ksiega Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Hoduciskiego Od roku 1688. 7bra~ 23ª do roku 1699. Augusta 23ª. Ambrazas Saulius 1993: Daiktavardžių darybos raida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas. Baranauskas Tomas 2003: Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. – Lietuvos archeologija 24, 57–106. Batūra Romas 1966: Linkmenų pilis ir krašto gynyba XIII–XV a. – Ignalinos kraštas, Vilnius: Vaga, 34–42. Bijak Urszula 2001: Nazwy miejscowe południowej części dawnego województwa mazowieckiego, Kraków: Wydawnictwo Naukowe DWN. Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priešagėtieji helonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bilkis Laimutis 2012: Dėl kai kurių lietuvių oikonimų darybos ir kilmės dvejopumo. – Acta Linguistica Lithuanica 66, 99–118. Blažienė Grasilda 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland (= Hydronymia Europaea, Sonderband II), hrsg. von. W. P. Schmid, Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Straipsniai / Articles 129 LAIMUTIS BILKIS Blažienė Grasil̇da 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen (= Hydronymia Europaea, Sonderband III), hrsg. von. W. P. Schmid, Stuttgart: Franz Steiner Verlag. BrslDV – Breslaujos dekanato vizitacija 1782–1783 m., par. R. Firkovičius, Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2008. BržKr₁ – [Biržų bažnyčios 1869–1878 m. krikšto knyga], LVIA, F. 1336, Ap. 1, B. 4. BržKr₂ – [Biržų bažnyčios 1886–1892 m. krikšto knyga], LVIA, F. 1336, Ap. 1, B. 8. Būga I – Būga Kazimieras. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. DglŠKr – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Dawgieliskiego Od roku 1774. Januar(ii). 16. Do roku 1790. Maja: 2. dnia, LVIA, F. 1329, Ap. 1, B. 10. DvĮn – [Dieveniškių bažnyčios 1757–1772 m. jungtuvių knyga], LVIA, F. 1360, Ap. 1, B. 13. DvMr – [Dieveniškių bažnyčios 1892–1899 m. mirčių knyga], LVIA, F. 1360, Ap. 1, B. 17. Ermanytė Irena, Eigminas Kazimieras 1966: Vietovardžiai. – Ignalinos kraštas, Vilnius: Vaga, 228–241. Garliauskas Vidas 2004: XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir santuokos metrikų knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Garliauskas Vidas 2005: Tauragnų valsčiaus kaimų vardai istorijos šaltiniuose. – Tauragnai, Vilnius: Versmė, 1041–1063. IAK – Istorinių asmenvardžių kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. IVK – Istorinių vietovardžių kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Ivoška Darius 2016: Bemerkungen zur Problematik der baltischen Ortsnamen westlich der Weichsel. – Acta Linguistica Lithuanica 74, 208–225. Jurgaitis Robertas 2005: Šiaulių žemė Viduramžiais. Sunaikintų pilių lokalizacijos problemos. – Darbai ir dienos 44, 63–80. Kačinaitė Dalia 2009: Priesaginės darybos lietuvių oronimai: daktaro disertacija, Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. Kalwajtis Wilius 1910: Lietuwiszkų wardų klėtele su 15000 wardų, Tilžėje: spausdinta Otto v. Mauderodės. Kardelytė Jadvyga 1960: Linkmenų tarmės fonetika. – Kalbotyra 2, 6–31. 130 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų KGGS – Списокъ населенныхъ местъ Ковенской Губерніи [Spisok” naselennyсh” mest” Kovenskoj Gubernii], Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія [Kovna: V” Tipografii Gubernskago Pravlenija], 1892. LAV – Lietuvos apgyventos vietos, Kaunas: A. Bako spaustuvė, 1925. LII – Istorijos archyvas 1. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai, sud. K. Jablonskis, Kaunas: „Meno“ spaustuvė, akc. b-vės „Varpas“ spaustuvė, 1934. LK – Latvis Henrikas, Vartbergė Hermanas. Livonijos kronikos, par. J. Jurginis, Vilnius: Mokslas, 1991. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, aut. A. Laigonaitė, V. Mažiulis, K. Ulvydas, V. Urbutis, V. Vaitkevičiūtė, A. Valeckienė, vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. L k m K r I – Księga Metryk Slubnych Kosciola Parafialnego Łyngmianskiego od roku 1740. Junii 3. dnia do Roku 1760. Novembra 9. Dnia. Saugoma Linkmenų bažnyčios archyve. L k m K r I – Księga Metryk Chrzesnych Kosciola Parafialnego Łyngmianskiego od Roku 1708. Januarij 10 dnia do Roku 1740 Apryla 24. dnia. Saugoma Linkmenų bažnyčios archyve. L k m K r II – Księga Metryk Chrzesnych Kosciola Parafialnego Łyngmianskiego od roku 1740. Maia 22. dnia do Roku 1760. Oktobra 24. dnia. Saugoma Linkmenų bažnyčios archyve. L k m K r III – Księga Metryk Chrzesnych Kosciola Parafialnego Łyngmianskiego od Roku 1760. Novembra 9. dnia do Roku 1790. Novembra 25. dnia. Saugoma Linkmenų bažnyčios archyve. LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/pavardziu-duomenu-baze/. L p K r – [Leipalingio bažnyčios 1674–1679 m. krikšto knyga], LVIA, F. 1623, Ap. 1, B. 3. LPŽ I – Lietuvių pavardžių žodynas 1, aut. V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė, A. Vanagas, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985. LVvGDB – Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3, aut. V. Adamonytė, L. Bilkis, G. Blažienė, D. Kačinaitė-Vrubliauskienė, M. Norkaitienė, A. Ragauskaitė, M. Razmukaitė, D. Sviderskienė, ats. red. L. Bilkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018. LŽVA – Lietuvos žemės vardyno anketos. Saugomos Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. Straipsniai / Articles 131 LAIMUTIS BILKIS Maciejauskienė Vitalija 2009: Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje. – Archiwum Lithuanicum 11, 159–188. Matkevičius (Matusa) Romutis 2019: Ignalinos kraštas. Vietovių istorinė – statistinė apžvalga amžių tėkmėje, Vilnius: „Diemedžio“ leidykla. Mickienė Ilona, Venislovaitė Aurina 2011: XIX a. pradžios Joniškio krašto oikonimija. – Lituanistica 57(2), 154–165. Palionis Jonas 2003: XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Palionis Jonas 2008: XVII a. pabaigos – XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai, Vilnius: Vilniaus universitetas. Pėteraitis Vilius 1997: Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Plš₁n₁ – [Palušės bažnyčios 1800–1819 m. jungtuvių knyga], LVIA, F. 1330, Ap. 1, B. 2. Plš₁n₁₁ – Метричeская книга 1848–1868 Бракoмъ-сочетавшихся [Metričėskąja kniga 1848–1868 Brakom”-sóčetavšichsia] [Palušės bažnyčios 1848–1868 metų jungtuvių knyga], LVIA, F. 1330, Ap. 1, B. 12. Plš₁Kr₁ – Księga Metryk Chrzestnych Koscioła Parafialnego Poluskiego. Od roku 1800 Julii 15 do roku 1821, LVIA, F. 1330, Ap. 1, B. 1. Plš₁Kr₁₁ – [Palušės bažnyčios 1854–1860 m. krikšto knyga], LVIA, F. 1330, Ap. 1, B. 14. Plš₁Kr₁₁₁ – [Palušės bažnyčios 1885–1897 m. krikšto knyga], LVIA, F. 1330, Ap. 1, B. 18. Przybytek Rozalia 1993: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. (Nazwy miejscowe pochodzenia bałtyckiego w południowej części Prus Wschodnich) (= Hydronymia Europaea. Sonderband), Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Razmukaitė Marija 1993: Oikonimų, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 133–165. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai: daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Rimantienė Rimutė 1966: Draustinio archeologiniai paminklai. – Ignalinos kraštas, Vilnius: Vaga, 16–21. SG II – Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich 2, Warszawa: nakładem Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1881. Sinkevičiūtė Daiva 2006: Dvikamienių asmenvardžių trumpiniai ir jų kilmės pavardės, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 132 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginučiai kilmės ištakų SRP II – Scriptores rerum Prussicarum. Die Geschichtsquellen preussischen Vorzeit bis zum Untergange der Ordensherrschaft 2, hrsg. T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke, Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1863. Steponavičienė Irena: Lietuviški vietovardžiai Kryžiuočių ir Livonijos ordino dokumentuose (mašinraštis). Saugomas Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Šv nč Kr₁ – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Święciańskiego Od roku 1749. Februar: 6. Do roku 1753. Marca 8. dnia. Saugoma Švenčionių bažnyčios archyve. Šv nč Kr₂ – [Švenčionių parapinės bažnyčios 1753–1759 m. krikšto įrašų knyga]. Saugoma Švenčionių bažnyčios archyve. Tyla Antanas 1966: Pirmosios žinios apie Linkmenų apylinkes. – Ignalinos kraštas, Vilnius: Vaga, 22–42. Trk|n – Liber Copulatorum Ecclesiae parochialis Tyrszlensis Anno Domini 1814–1827, LVIA, F. 1453, Ap. 1, B. 26. TvrKr – Księga Metryk Chrzestnych Kościoła Parafialnego Twereckiego od roku 1755. Januar~: 1 do roku 1778. Apryla 1, LVIA, F. 1332, Ap. 1, B. 2. Vaitkevičius Vykintas 2006: Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VB – Pavardžių ir vietovardžių komisijos Lietuvos gyvenamųjų vietų sąrašai (bylos), (mašinraštis). Saugomi Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve. Wenzel Walter 2017: Die slawische Frühgeschichte Sachsens im Licht der Namen, Hamburg: Baar-Verlag. VGGS – Буленская губернія. Полный списокъ населенныхъ местъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по официальнымъ свѣдѣніямъ I. I. Гошкевичемъ [Vilenskaja gubernija. Polnyj spisok’’ naselennych’’ mest’’ so statističeskimi dannymi o každom’’ poselenii, sostavlennyj po oficial’nym’’ svěděnijam’’ I. I. Goškevičem’’], Вильна: Губернская Типографія [Vil’na: Gubernskaja Tipografija], 1905. VK – Iš gyvosios kalbos užrašytų lietuvių vietovardžių kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centre. Straipsniai / Articles 133 LAIMUTIS BILKIS Wójcik Urszula 2001: Nazwy miejscowe dawnego województwa rawskiego, Warszawa-Kraków: Towarzystwo Naukowe Warszawskie, Wydawnictwo Instytutu Języka Polskiego PAN. VTI1 – Inwentarz Wszy[s]tkiego Ci wunftwa Wilenkiego ... [Vilniaus tijūnijos 1636 m. inventorius], VUBRS, F1–F14. VTI11 – Inwentarz Ci wunftwa Wilenskiego ... [Vilniaus tijūnijos 1732 m. inventorius], VUBRS, F1–F92. Zschieschang Christian 2017: Das Hersfelder Zehntverzeichnis und die frühmittelalterliche Grenzsituation an der mittleren Saale. Forschungen zur Geschichte und Kultur des östlichen Mitteleuropa, Bd. 52, Köln Weimar Wien: Böhlau Verlag. Žemienė Aušra 2017: Mažosios Lietuvos asmenvardžiai (XVIII–XIX a.), Vilnius: VGTU leidykla „Technika“. Žilėnas Antanas 2019: Ginūčiai. – Saldutiškis, Vilnius: Versmė, 595–648. On the Origin of the Oikonym Ginūčiai SUMMARY Ginūčiai village, located in Eastern Lithuania, and its name have attracted the interest of historians, linguists, and researchers of local history due to its intriguing geographical proximity to the renowned Ginūčiai hillfort. This hillfort is believed to have housed the Linkmenys castle, first mentioned in 1373 in the Livonian Chronicle by Hermann von Wartberge. The village’s close proximity to this significant historical site has fueled speculation about the possible connection between the village name’s origins and the defence of Linkmenys castle. Therefore, there is a recurring consideration that the oikonym Ginūčiai might have originated from the Lithuanian appellative ginti ‘to save someone or something from an attack; to repel an attack’. Historical records of the oikonym Ginūčiai reveal the usage of two forms throughout history: *Ginutėnai and Ginūčiai. The variant with the suffix –ėnai is considered the primary one, being the earliest mentioned variant dating back to 1554, persisting in common usage until the beginning of the 20th century. The present-day oikonym Ginūčiai was already known in the first half of the 17th century and gained frequent use from 1734 onward in the 18th century. Gradually, it became universally established in common usage and administrative documents, solidifying its prevalence from the first half of the 20th century. 134 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl oikonimo Ginūčiai kilmės ištakų The oikonym’s etymology is intertwined with the quest to uncover the origin of the primary variant *Ginutėnai. Drawing on the tendencies of word formation and origin of oikonyms and other toponyms of a similar structure, the patterns of the formation of appellatives with the suffix -ėnas and the analysis of the personal names with the same root, we can state that *Ginutėnai can most likely be qualified as a pluralia tantum type formation which is derived from the patronymic personal name *Ginutėnas. Several reasons support such conclusions: 1) Lithuanian oikonyms with the suffix -ėnai are often formed from the personal names’ plural form with the same suffix, and such type of word formation is most widespread in Eastern Lithuania; 2) historical and contemporary anthroponymy attests to the personal name Ginūtis, the base word of the personal name *Ginutėnas, which may serve as the base word of the oikonym in question; 3) there are no other Lithuanian oikonyms and other toponyms formed with the suffix -ėnai from the deverbatives of the category of names denoting the possessors of a verbal property and the appellatives of the similar nature. There is uncertainty regarding whether the later village name Ginūčiai, lacking the suffix -ėnai, can be directly linked to the plural form of the personal name Ginūtis attested in Lithuanian historical and contemporary anthroponymy. This anthroponym is not documented in Ginūčiai village, the Linkmenys manor area, or the Linkmenys parish in the 16th–18th centuries, suggesting its disappearance from common usage in this area much earlier. The analysis of the parish oikonyms with the suffix -ėnai suggests that during the 17th and 18th centuries, the variant Ginūčiai might have emerged due to a tendency of interchangeable usage of both forms – with and without the suffix – within that period. Considering the probable origin of the oikonym, there is uncertainty regarding whether the current village name Ginūčiai can be directly derived from the verb ginti(s) ‘to save someone or something from an attack; to repel an attack’ or the likely Lithuanian deverbative *ginutis. Its link with Lith. ginti(s) could only be indirect: *Ginutėnai ← personal name *Ginutėnas ← personal name Ginūtis ← (personal names Gìnas, Gìnis, Gìnius) ← Lith. gìnti (gina). Įteikta 2023 m. spalio 25 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 135