Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksluose

JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID iD: orcid.org/0000-0003-1542-2866 Mokslinių tyrimų kryptys: senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, semantika ir pragmatika, etnolingvistika, Lietuvos kultūros ir bažnytinių tekstų istorija. DOI: doi.org/10.35321/all90-04 DĖL DVISKAITOS RANKRAŠTINIUOSE JURGIO AMBROZIEJAUS PABRĖŽOS PAMOKSLUOSE On the Dual Number in the Manuscript Collection of Sermons by Jurgis Ambroziejus Pabrėža ANOTACIJA Viename Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksle (1824) esanti bibliografinė pastaba apie iš Karolio Fabiani knygos Missya apostolska CZEŚĆ II (1783) pasitelktą mokymą atiden-gė ne tik Kiprijono Lukausko rankraščio (1797) pirmoje dalyje (312 p.) surašytų 30-ies pamokslų kilmės paslaptį (žr. Pajėdienė 2022), bet ir suteikė trijų to paties teksto pateikčių gretinimo galimybę. Du nurodytos Fabiani knygos pamokslai apie 8-ąjį Dievo Priesakymą turi ir lietuvišką Lukausko, ir žemaitišką Pabrėžos vertimą. Skirtingomis kalbomis surašyto teksto versijų gretinimas leidžia pamatyti ir gana subtilius kalbinius skirtumus. Pabrėžos žemaitiškai surašytų Fabiani pamokslų teksto gramatinis savitumas susijęs su dviskaitos vartojimu. Straipsnyje aptariama lenkiško Fabiani teksto sugretinime su lietuvišku (Lukausko) ir žemaitišku (Pabrėžos) vertimu išryškėję skirtingi dviskaitos vartojimo modeliai. Nuoseklus dviskaitos vartojimas būdingas ne vien K. Fabiani tekstų vertimą teikiančiam, bet ir kitiems J. A. Pabrėžos rankraštinio rinkinio PAMOKSLAI Woyringosy Materyjosy pamokslams. ESMINIAI ŽODŽIAI: Karol Fabiani (1716 – po 1791 04 09), Kiprijonas Lukauskas (1757–1815), Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849), pamoks-las kaip pamokymas, žemaičiai, dviskaita. Straipsniai / Articles 101 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ ANNOTATION A bibliographic note about the teaching from Karol Fabiani’s book Missya apostolska CZĘŚĆ II (1783) found in one of the sermons of Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1824) not only revealed the mystery of the origin of the 30 sermons written in the first part (p. 312) of Kiprijonas Lukauskas’ manuscript (1797) (see Pajėdienė 2022) but also provided the opportunity of comparing three versions of the same text. Two sermons on the Eighth Commandment from the above book by Fabiani appear in both the Lithuanian version by Lukauskas and the Samogitian version by Pabrėža. Comparing versions of the text written in different languages allows us to see quite subtle linguistic peculiarities. The grammatical distinctiveness in Pabrėža’s Samogitian version of Fabiani’s sermons is related to the usage of the dual number. The article discusses the different models of using the dual number, which became apparent in comparing Fabiani’s Polish text, the Lithuanian (Lukauskas), and Samogitian (Pabrėža) translations. The consistent use of the dual form is not only found in the translation of Fabiani’s texts by Pabrėža but also in other sermons from Pabrėža’s manuscript collection PAMOKSLAY Wayringosy Materyjosy. KEYWORDS: Karol Fabiani (1716 – after 09 04 1791), Kiprijonas Lukauskas (1757–1815), Jurgis Ambroziejus Pabrėža (1771–1849), sermon as teaching, Samogitians, the dual. ĮVADAS Jurgio Ambrozijejaus Pabrėžos rinkinyje PAMOKSLAY Wayringosy Materyjosy (toliau – PWM, rankraščio perrašą ir faksimilę žr. Šepetytė, par., 2020) 1824 m. surašyto pamokslo Apey griekus lyžózwy bibliografinė pastaba apie iš Karolio Fabiani knygos Missya apostolska CZĘŚĆ II (toliau – FMA2, 1783) pasitelktą mokymą parodė ne vien nurodyto PWM pamokslo, bet ir 1797 m. Kiprijono Lukausko rankraščio Pamokstas Isz Prasakimu Diewa Ape Pawinascias Giwenima Krikscioniszką [...]² pirmoje dalyje (p. I–II; 1–310) surašytų 30-ies pamokslų kilmę (žr. Pajėdienė 2022). Du Fabiani pamokslai apie 8-ąjį Dievo Pr įsakymą – NAUKA XXVIII. z Przykazania Boskiego Osmego. Nie bedziełz mowił fałszywego świadectwa przeciwko bliźniemu twemu (FMA2 457–469) ir NAUKA XXIX. o Obmowach i innych języcznych grzechach, do tego Przykazania Boskiego, Osmego ¹ Plg.: Wypisano prawie co do słowa z Missyi Apostolskiej Części 2 [...] Księdza Fabianiego PWM 228. ² Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo F1–D654 rankraštinio 409 puslapių rinkinio perrašą žr. Karacie­jus, par., 1996, toliau – LP. 102 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksluose naležęcych (FMA2 470–489) – turi ne tik lietuvišką³ Lukausko (LP 281–301), bet ir žemaitišką Pabrėžos (PWM 203–228) vertimą. Sugretinus trimis kalbomis surašytas Fabiani teksto pateiktis matyti ir gana subtilūs kalbiniai skirtumai. Pabrėžos vertime esama savito dviskaitos formų ir konstrukcijų vartojimo. Straipsnio tikslas – pasitelkiant ekvivalentiško turinio teksto pateikčių trimis kalbomis – lenkų, lietuvių ir žemaičių – sugretinimą aptarti Pabrėžos pasirinktą dviskaitos raišką. Pabrėžos surašyta, lenkiško originalo modelio neatitinkanti, įvardžių dviskaita fiksuoja kitokį dviejų aptariamų subjektų ar objektų gramatinį žymėjimą. Straipsnyje apžvelgiami ir kituose PWM pamoksluose vartojami dviskaitos modeliai (t. y. asmeninių ir parodomųjų įvardžių linksniavimas, nusidriekian­tis ir į daiktavardinius junginius bei veiksmažodį) ir tokio vartojimo paskatos. Dabartinei lietuvių kalbai būdingą dviskaitos formų vartoseną įprasta laikyti nykstančia (plg. Zinkevičius 1980: 180–181; 2009; Rosinas 1994), tuo pačiu pabrėžiant kai kuriose tarmėse (ypač šiaurės žemaičių⁴) išlikusią dviskaitos gyvybingumą (plg. Zinkevičius 1980: 181–182; Pabrėža 2017: 98–99). Nagrinėjant lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raidą senieji žemaitiški XIX a. raštai – tai Simono Daukanto ir Simono Stanevičiaus kūriniai – buvo pasitelkiami kaip žemaičiams būdingo nuoseklaus dviskaitos vartojimo įrodymas (plg. Zinkevičius 1980: 182; Rosinas 1994: 113, 119). Pabrėžos rankraščiuose dėsningai vartojamos dviskaitos konstrukcijos⁵, net ir publikavus PWM pamokslų rinkinį, iki šiol dar nėra išsamiau aptartos (išskyrus Ritos Šepetytės pateiktą PWM reprezentatyvių – atrinktų linksniuojamų (vardažodžiai ir dalyviai) ir asmenuojamų (veiksmažodžiai) žodžių – dviskaitos formų sąrašą, žr. Šepetytė 2020: 50–51; 53). ³ Apie Lukausko rankraščio kalbos ypatybes žr. Zinkevičius 2001. ⁴ Dėl dvejopo žemaičių kalbinės sistemos apibūdinimo žr. Juozo Pabrėžos (2017: 47) teikiamą terminų žemaičių kalba ir žemaičių tarmė sampratų skirties ir neutralaus termino žemaičių kalba vartojimo „kalbant ar rašant apie vieną kalbinę sistemą“ aiškinimą. Apie pamokslininko Pabrėžos rankraščiuose užfiksuotos kalbinės sistemos (su laiku bėgant vis tobulinta rašyba – plg. Subačius 1996) įvardijimą „žemaičių bendrinės kalbos modeliu ar projektu“, turinčiu visus reikalingus žemaitiškus parametrus: „grįstas žemaičių tarme, skirtas tik Žemaitijai, kurtas Žemaitijoje ir žemaičio“ žr. Subačius 1998: 22. ⁵ Dviskaita vartojama ir knygelės apie geografiją vertimą teikiančiame Pabrėžos rankraštyje (žr. Šepetytė 2019: 47). Straipsniai / Articles 103 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 1. FABIȦNI TEKSTO PATEIKTYS LUKAUSKO IR PABRĖŽOS RANKRAŠČIUOSE: SKIRTINGA DVISKAITOS RAIŠKA Gretinant du FMA2 knygos pamokslų – Nauka XXVIII. z Przykazania Boskiego Osmego. Nie będziełż mówił fałszywego świadectwa przeciwko bliźniemu swemu (FMA2 457–469) ir Nauka XXIX. o Obmowach i innych języcznych grzechach, do tego Przykazania Boskiego, Osmego należących (FMA2 470–489) – tekstą su jo lietuviška ir žemaitiška pateiktimis Lukausko (LP 281–301) ir Pabrėžos (PWM 203–228) rankraščiuose, išryškėja dviskaitos vartojimo skirtumai. Abiem vertimams būdingas dviskaitos nuorodų tapatumas matomas tik verčiant Fabian(i) teksto dviskaitos įvardžius – vienąžodį oba ir samplaikinį obydwa (jų vartojimą lemia aprašomoji leksinė reikšmė, sutelkianti dėmesį į abiejų narių aptariamo požymio bendrumo pirmąjį paminėjimą⁶). Abiejų rankraščių autoriai – ir Lukauskas⁷, ir Pabrėža – nurodytiems dviskaitos įvardžiams parenka tą patį atitikmenį. Tai samplaikinis įvardis abudu⁸, nuo kurio dviskaita gali driektis ir į atributinę konstrukciją (1b) ar į veiksmažodinį junginį (2a, 2b), plg.: (1) Jeśliby Jtanąt swiatek kłamliwy przeciw człowiekowi, winuiąę go o przelęństwo, Jtaną oba, którzy maią Jprawę przed Panem […] FMA2 458 (1a) Jey stotu swietkas metagis prieš Žmogų, kaltindamas jį ape paržingimą tiesos, stoia abudu, kurie turia reyką po akimis Pona […] LP 282 (1b) Jey stoses swiedkós malagings prisz žmogų apskuzdams ji apey koki nóusy-dieiyma. Stos abódo, kóriuódus sprowa ira, prisz Wieszpati […] PWM 204 ⁶ Pasak Alberto Rosino, „kai tos pačios deskripcijos (žodžių junginiai) išeina iš fokuso ir tolimesniame tekste, kaip žinomoji informacija, minimos ne pirmą kartą, t. y. turi požymį –Pp, jų dviskaitos formos paprastai keičiamos daugiskaitos formomis“ (Rosinas 1994: 114). Tyrėjo teigimu, šį teiginį patvirtina visi XVI–XVIII amžiaus tekstai (ten pat: 114–115), o nuosekliu arba dėsningu laikytinas „ne tik dviskaitos vartojimas tais atvejais, kai ją žymimas žodis turi požymį +Pp, bet ir tais atvejais, kai ją žymimas žodis turi požymį –Pp“ (ten pat: 113). ⁷ Apie Lukausko rankraštyje vartojamą dviskaitą, kuri jam „buvo žinoma iš gimtosios žemaičių tarmės“, žr. Zinkevičius (2001: 62–68; 72). ⁸ Vienažodės įvardžių dviskaitos formos abu, abi laikomos iš baltų prokalbės paveldėtomis, o samplaikinės (sulaugtinės) abudu, abidvi vėlesnėmis už vienažodes (plg. Rosinas 2001: 103). Rosino nuomone, įvardis abu, abi ar abudu, abidvi vartojamas vietoj skaitvardžio du, dvi norint „pabrėžti, kad poaičio, kurį sudaro du objektai ar asmenys, visi elementai turi sakinyje minimą požymį“, bet tik „tais atvejais, kai du objektai ar asmenys jau turi požymį –Pp (nepirmasis paminėjimas) arba yra žinomi iš „bendrojo žinių fondo presupozicijos“ (žr. Rosinas 1994: 111). Dėl abu, abi priskyrimo ne skaitvardžiui, o įvardžių klasei žr. ten pat: 109. Kiti kalbos istorijos tyrinėtojai abu, abudu vadina skaitvardžiais (apie su skaitvardžiais du, dvi, abu, abi, abudu, abidvi vartojamas dviskaitos formas (lytis) žr. Palionis 1967: 143; Zinkevičius 1980: 179). 104 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroz niejaus Pabrėžos pamoksluose (2) według prawa obydwa karani bydź powinni FMA2 475 (2a) yr pagal prawos abudu karotu buty turia LP 292 (2b) yr pagal prawos abódó pawinó buty karotó PWM 218 Pabrėžos tekste matyti lenkiškam originalo pavyzdžiui nepavaldus dviskaitos vartojimas ir tais atvejais, kai dviejų subjektų (objektų) nuoroda lenkiškame Fabiani tekste nėra aktualizuojama. Pavyzdžiui, pasakojant Ananijo ir Sapfyros istoriją (Apd 5) tik Pabrėžos tekste šios poros įvardijimui parenkamos ir reliatyvinio įvardžio kuris, ir netiesioginio rodomo įvardžio anas⁹ dviskaitos formos: ktorzy FMA2 464 – kurie LP 286 – kórioúdó [...] anóudó [...] abódó PWM 208–209. Plg. šias įvardžių parinktis teikiančių pastraipų skirtinguose raštuose sugretinimą: (3) Mamy tego przykład [...] Mamy drugi w Dzieiach Apo­tolskich na Ananijazų, i Safirze, którzy za predaną rolą, gdy pienįądze do Piotra S. przynieśli, á Piotr S. spytał: tyleście tylko wzzięli pieniądze za tę rolą wzięzą? odpowiedzieli: tyle; á był fałsz, zaraz na tymże miejscu, za to kłamstwo nagłą śmiercią pokarani. To kłamstwo w swoich okolicznościach zdaje się bydź lekkie, bo nikomu szkodliwe nie było. Nie było też obowiązku, żeby pieniądze za swoy własny majątek wzięte, do pospolitego skarbu oddawali. Uważajcie jak surowo ukarane. FMA2 464 (3a) Tūrem to prikłoda [...] Tūrem untra Historiosy Apastališkosys unt Ananiosiaus yr Safiros, kurie už parduota dirwa, kad pinigus pas Petra S. atanesie, o Petras S. pasiktausę, tiekes itkay jemiet pinigu uz tą dirwa jusų, atsakie tiekes, o buwa netiesa, tuiaus unt tos pacios wietos uz tą melawima nogų smerciu pakaroty palika. Tas melawimas sawa apynkibiesy regies buty łyngwas, nes niekam zieizdas ne buwa. Ne buwa riszte, idunt pinigus už sawa tikra turta imtus ing wisotima skarba atadawe. Uwozokiet kayp smarkiey pakarotas. LP 285–286 (3b) Tórem tos tysos paweŷksta [...] Tórem óntra Paweŷksta, eysżkys koronys Dyiwa yszsypyldziósý ont anos Poras zanotas Ananiosziaus yr Safiras, apraszita Kn ingosy Darbu Apastolu: kórioúdó óz pardóuta grunta sawa, kad pyningu atneszy pri Szwięta Petra Apasztoła. O Szwięts Petrós ózsyklausy ju, ar tyik tegawot óz tóu grunta jusó: atsaky anóudó tyik: o bówa netyisa: óz tóu pamalaw yma, nogłó smerczió abódó nóu Dyiwa pakarotó palyka tóulidy. (: Actor. Cap. 5. :) Noris ta malagiste ju rodos but bówósi legwą, nes niekam neysz kadliwa: yr nebóva tay kanyczney prisakita, kad łosna sawa majatka pardawos, but kanyczney reyki atadóuty ónt ógólną skarba Bažniczys Szwiętos. O wy inok Dyiwas teyp sragey pakaroty anóudó yr óz tok y malagisty. Mierkawokyt tada, kaypo sragi ira karone pri Dyiwa yr óz mažus yr óz legwas malagistes. PWM 208–209 ⁹ Apie reliatyvinius ir netiesioginio rodomo įvardžius žr. Rosinas 1996: 140, 94. Straipsniai / Articles 105 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Versdamas dviskaitos raiškos požiūriu neutralią Fabiani nuorodą pirmųjų z nich Pabrėža aktualizuoja ką tik paminėtų subjektų nuorodos skaičių (o tuo pačiu ir žymėtumą) – tam parinkdamas netiesioginio rodymo įvardžio dviskaitą samplaikoje pyrmasis ysz anůdůs ‘pirmasis iš judviejų’, plg.: (4) Tego Ią zdania Swięci Koscióła Bożego Doktorowie. Augułsyn, i Bernard. Pierwſzy z nich mowi. Non accomodes aures ad Verba detractoris ne accipias mortem in Anima. Nie pozwal̨ay uſzu twoich na słowa ubliżaiące, by nie weſzła śmierć do duſzy twoiey. FMA2 475 (4a) To ira numanima Szwęteiy Baznicias Diewa Daktarąy Augustinas yr Bernardas. Pirmas isz jų kalba: Non accomodes aures ad Verba detractoris ne accipias mortem in Anima. Ne daleysk ausiu tawa unt žodžiu apkaltbietoia, idunt ne ieytu smercias ing duszy tawa. LP 292 (4b) Teyp twirtyn Tieway Szwętijiy: Szwęts Augóstyns, yr Szwęts Bernardas. – Pyrrnasis ysz anůdůs saka. Non accordes aures ad verba detractoris, ne accipias mortem in Anima. Nepazwalik ausiu tawa ónt žodžiu apszłowynąty: kad neieytu smertis i duszy tawa. PWM 218 Fabiani teksto netiesioginio rodymo įvardžiu ir skaitvardžiu du nusako­mą reliatyvinę konstrukciją (owych dwoch ſtarcow, ktorzy) atitinkamai verčia ir Lukauskas (anus du senius, kurie); Pabrėžos vertime ji papildomai žymima per visą atributinį junginį nusidriekiančia dviskaita (anůdů Senió dó, kóriůdů ‘anuodu seniu du, kuriuodu’), plg.: (5) I owych dwóch ſtarcow, ktorzy, na niewinną Suzannę fałszywie świadczyli, lud zgromadziwſzy się zabił […] FMA2 459 (5a) Ir anus du senius, kurie unt nekaltos Zuzonas neteisey sweczytie Žmones susirinkusi užmušė […] LP 282 (5b) Anůdů Senió dó, kóriůdů nete­ysingay swieczyjiy ónt niekó nekaltos Suzannas, žmonis só­syrinkósijiy akmenymis óžmuszy […] PWM 204 Didelį dviskaitos formų parinkimo poreikį (t. y. žemaitiškam kalbėjimui būdingą dviskaitos nuorodos aktualizavimą) rodo lenkiško originalo sakinio modelį dviskaitos įvardžiais papildantis Pabrėžos vertimas. Pavyzdžiui, Fabiani sakinio lyginamoji konstrukcija su rodomaisiais įvardžiais ten […] iako i ten […], kurią renkasi ir Lukauskas (tas […], kaippo yr tas), Pabrėžos vertime perteikiama samplaikiniu dviskaitos įvardžiu abódó, prieš tai dviskaitą aktualizavus ir pirmuoju jos paminėjimu pradiniame teiginyje [p]akalbůsis, yr kórs klausós pakalbėty, welni tor abódó ‘apkalbėtojas, ir kuris klausosi apkalbėtojo, velnią turi abudu’, plg.: (6) Obwomca, i obmowy słuchaiący maią diabła, z tą tylko różnoscią, że ten, ktory obmawia, ma go na ięzyku, a ten ktory obmawiaiącego słucha, ma go w uszach, to iest: tak ten duży swoiey ſzkodzi iako i ten. FMA2 476 106 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksluose (6a) Apkalbietojas yr apkalbieima klaus us, turia welni, su tuo tiktay skirumu yr neligibiu, jog tas, kursay apkalba turia ij unt liezuwia, o tas kursay apkalb uncia klausa, turia ij ausiesy, tay ira: teyp tas dusiey sawa iżieydzia, kaypo yr tas. LP 292 (6b) Pakal bousis, yr kórs klaus ós pakal bty, welni tór ab ó d ó: só tó tyktay ipatingómó, iogey tas, kórs pakalb, tór welni ónt ly iźówi ó: o tas, kórs klausos pakalb ty, tór welni ausysó: tay ira: iog ab ó d ó duszey sawa yszkadyi. PWM 218 Pabrėžos surašytoje Fabiani teksto pateiktyje matoma kitokia – nuoseklaus dviskaitos konstrukcijų vartojimo, neatitinkančio ekvivalentiškų pateičių FMA2 ir LP tekstuose, tendencija gali būti siejama su žemaitišku mąstymu ir ištobulintais vertimo įgūdžiais10. Žemaitiškam kalbėjimui būdingo nuoseklaus dviskaitos vartojimo esama ir kituose PWM rinkinio pamoksluose. 2. DVISKAITOS FORMŲ ĮVAIROVĖ IR VARTOJIMO NUOSEKLUMAS KITUOSE PABRĖŽOS PAMOKSLUOSE PWM aptinkama dviskaitos formų įvairovė ir dažnumas sietini su Pabrėžai būdingu liaudiškuoju kalbėjimu11, pamokslams pasirinktų temų ir iliustracijų įvairumu ir gana savitu argumentavimo pobūdžiu, paneigiančiu tradicinį suvokimą apie įprastinę laikomą pamokslų turinio ir argumentavimo specifiką12. Pamokslų klausytojus pažindamas su katalikiškuoju tikėjimu ir mokymu (vertybėmis) Pabrėža savo teiginius grindė nuosekliai išskaičiuojamais 10 PWM pamokslų turinys, struktūra ir kalba rodo, kad tekstų autoriui rūpėjo klausytojams kuo aiškiau ir suprantamiau perteikti verčiamus tekstus, jais pagrindžiant pamokslo įžangoje iškeltus argumentus. 11 Apie liaudžiai skirtus Pabrėžos tekstus ir susitelkimą į gimtąją šnekamąją kalbą žr. Subačius 1996: 44. Kiek anksčiau Jonas Palionis (1979: 162) Pabrėžą yra minėjęs tarp tų, „kurie ilgesnį laiką buvo nutolę nuo liaudies“, tokį teiginį bandydamas pagrįsti bažnytiniu stiliumi ir skolinių (ypač polonizmų) gausa. 12 Dviskaitos nykimą yra įprasta sieti su retu pagrindžiamu ją vartoti ir raštijos šaltiniuose (plg. Palionio (1967: 142–143) teikiamą veiksmažodžio dviskaitos lyčių retumo sąsają su „ano meto raštų turinio specifika: tiek įvairiuose religinį dogmų bei pamokslų rinkiniuose, tiek kanceliarinio pobūdžio dokumentuose (įsakymuose, priesaikose) paprastai kalbama ne apie dviejų, bet apie daugelio asmenų veiksmus; taip pat kreipiamasi dažniausiai į daugelį žmonių“, ir gyvojoje kalboje (plg. Zigmo Zinkevičiaus (1980: 180) pastabą: „Juk nedėžnai žmogui reikia kalbėti specialiai apie du gyvus padarus, du daiktus arba du reiškinius. Paprastai kalbama apie vieną arba apie kelis resp. daug (tris, keturis ...), taigi daugiausia tenka vartoti vienaskaitos ir daugiskaitos formas.“). Straipsniai / Articles 107 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ argumentais. Gana dažnai tam pasitelkiami ne vien kelerio­pi, bet tik poriniai argumentai ar alternatyvaus pasirinkimo iš dviejų galimybių išvardijimai (aptinkami ir teikiant Biblijos eilutes), skatino dviskaitos konstrukcijų parinktis, plg.: (7) Cze tada yszpół žynoty kožnam dó dayktó. Wyna: kayp garbinty Dyiwą pri­gôlėtey: Ôntra ko tór sergietyis, kad nesôgrieszitu prisz tóu Prisakima. – Apey tóudó dayktó sakises Dwejosy Daliesy to Prisakima. PWM 12 (8) Kl. Kóu tad Neczis­tata dara Žmogóu? – Ats. Dó stróssniô dayktó óztrauk […] wyna: […] – Ôntra. […] PWM 146 (9) kas artyma apkalb ysz pyktóma, dó griekó wynkartó papylda, wyna akbalbie­yma, o ôntra atmoniyiyma PWM 239 (10) Dyiwas […] prisaka dó dayktó: wyna: kad […] – Ôntra: kad […] PWM 13 (11) kožnós grieks dó dayktó po sawys trauk: kaltiby, yr karony PWM 729 (12) Tóu karony pabėgama dóm spasabóm PWM 729 (13) 4ta yr tay yszrozity, bene bówa tas daykts dóm prisakimóm prisakits óżtaykity […] PWM 438 (14) (: Math. 6. 24. :) Niewyns negal dóm ponóm tarnauty: negalyt Dyiwóu tarnauty yr törtóu. PWM 324 (15) Bet nežynau, ar wysy óżsystanawyjyt apey tyidwy dwy tysis PWM 745 (16) Apey tóudó wyinódó griekó czion tesakisio. PWM 87 (17) trokszto […] idant nerustintumeties, jog trumpay yr maž teyszgirsyt apey tóudó teyp stróssniô griekó: nes labay trumpa betórem layka. PWM 379 Natūralų dviskaitos vartojimą skatino Pabrėžos pomėgis remtis autoritetais (plg. 18 pavyzdyje pirmojo ir pakartojamo nurodytų autoritetų dvinario bendrumo paminėjimui parinktus dviskaitos junginius kóriuodó Apasztołó, tóudó Apasztołó) arba perpasakojant biblines ar šventųjų istorijas bei aptariant kasdienio elgesio modelius teikti tinkamo ir netinkamo (perspėjančius) elgesio pavyzdžius. Tokios iliustracijos apima ir perpasakojamose istorijose veikiančių dviejų subjektų (objektų) paminėjimus, pvz.: (18) […] Bažnicze Szwięta tamy daykty sėk mysly Apasztołu Szwiętu Petra yr Powyła: kóriuodó tay Apasztołó pagalaus yr tyms, kóryi moteristie ira, zaliecyi tusy laykusy óżsytórieyma nóu Moteristys: byli tyktay tay daritu só prizwalyimó wyns ôntra: o tay dielto tóudó Apasztołó teyp zaliecyi, idant Wiernyiy geresney pylniawotu Małdos tusy laykusy. PWM 314 (19) Wirs i nó­mus pagriž­dams, yr matidams dó nabastykó, pagrobvis pyli nóudór žemyn yr prietetka. PWM 118 (20) Abódo tóudó razbaynikó sógrieszy: ale tarp grieka anóudóus tas bówa kytonyszkóms PWM 132 PWM esama ir pamokslo kalbėjimo stiliui mažai tikėtinų dviskaitos formų. Pabrėžai pasitelkiant (gyvai atpasakojant) dialogus tiesioginės kalbos intarpai 108 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksluose apima ir asmeninių įvardžių dviskaitos13 parinktį, plg. kuopinį 1 ir 2 asmens įvardijimą įvardžiu wedō ‘mudu’ ar kuopinio 2 asmens adresato nuorodą įvardžiu jodō ‘judu’ (žr. 21 ir 22 pavyzdžius). Kuopinis adresato įvardijimas gali būti perteiktas ir be asmeninio įvardžio nuorodos – pasitelkiant vien tik asmenuojamųjų ar neasmenuojamųjų veiksmažodžių dviskaitos formas (žr. 23 pavyzdyje teikiamą persipėjimą nesilaikant Santuokos Sakramento nurodymų sulaukti dviejų pasitušiusių šunų rietenomis prilygstančio ne tik ved ybinio, bet ir pomirtinio gyvenimo – jame kuopinio adresato bendrumą rodo tariamosios nuosakos nōumyrsytau ‘numirsitavę’, rys ytaus ‘riesitavos’ ir pusdalyvio budamō ‘būd amu’ dviskaitos formos), plg.: (21) Ale wedō besywe lyjau obagays eyty, saka Sunus, byli tō ont ōmziō butōmi yszganits, one prapōltōmi. PWM 291–292 (22) saka, tiliekytau jodō padukielō sunu! PWM 292 (23) Tada tō netōriedams tos łoskas Dyiwa, pradi esi Prietelkas sawą nekęsty, anōł krimsty, sō anō bartys ry itys, o pagal aus yr musz tys: o tokiosy neapkętosy budamō iej nōumyrsytau, abōdō rys ytaus losnay szōnis pasiōtosiō peklas pragarusy par nepabęgtus ōmzius. PWM 314 Nuoseklaus dviskaitos vartojimo Pabrėžos pamoksluose įrodymą teikia ne vien jau kiek anksčiau aptartas lenkiško Fabiani pamokslų teksto vertimas, bet ir iš kitų šaltinių perrašytos istorijos. Kai kurios iš jų gali būti apibūdinamos kaip kupinos morfologiškai įvairių dviskaitos formų vartojimo14, plg.: (24) Szwęts Antoninus Arcy Wiskups Florency iys priwed stroszni prisyt ropyimą wwiną. – Wyns ysz tokiu bagocziu, apey kōrius cze sakom, jau pri smerty prisyartyna. Tōu, sopōlusy smertelnusy esąti, wyns Kōnygs ōgyna, kad neteysey sōłōptus tōrtus atgrōžintu tyms nōu kōriu yszlōpa: parstoiy ōns mieczio tys, yr łosnay i akmeni pars yma yn y, nieka nebwezyiedams ne ōnt praszimu, neba ōnt grazoivmu. Tōrieiy ōns dō Sunō, prisyartyna yr tōudō, kōriōudō tōu pati tiewōu sawa pars wad uowoy, kōu yr Kōnygs: ale ōns atsaka sunōms sawa: 13 Tipologiniuose aprašuose (plg. Bhat 2004: 111) lietuvių kalbos su skaitvardžiu du sudaromos sugramatintos apozityvinės konstrukcijos, kuriose atsispindi ir veikiančiojo subjekto lytis arba gramatinė giminė (plg.: muud–mudvi, judu–judvi, jiedu–jiedvi), apibūdinamos kaip nereguliarios raiškos – pirmojo ir antrojo asmeninių įvardžių atveju šis skirtumas išreikštas tik dviskaitoje (plg.: aš ir mudu, mudvi; tu ir judu, judvi). Lygiavertį kalbančiojo asmens lyties (giminės) žymėjimą turi ir žemaitiškos asmeninių įvardžių formos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žemaitiška pirmojo asmens kuopinė dviskaita įvardijama žodžiais wedō, wedvē ‘mudu, mudvi’ (žemaitiškų asmeninių įvardžių linksniavimo paradigmą žr. Pabrėža 2017: 98). PWM pavartotos tik vyriškosios giminės asmeninių dviskaitos įvardžių formos, plg.: wedō 291; jodō 291, jódō 291; vyriškos giminės forma jódōus pasirenkama ir apibendrinimo atveju – teikiant abiejų lyčių nuorodą, plg.: Daleys Dyiwas ōž tawa atkakliby pri jėmyma Sluba ōzgintō laykō, daleys ne pawadzio ōnt jódōus givenyma 313. 14 Plg. Rosino (1994: 113) pateiktą dviskaitos kupiną Daukanto užrašytos pasakos ištrauką. Straipsniai / Articles 109 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ negaló Sunaytey móna, negaló atgróužinty: nes ǐey atgróužynys yszgiczio, reyk tu món óbagays eyty: o ǐey nóumyrzció, tadgi jums reyktu óbagauty. – Ale wedó besywelÿiau óbagays eyty, saka Sunus, byli tó ónt ómzio butómi yszganits, orne prapóltórni. – Sópikys óz tus žodzius necziesliwos Tiewós, yr srages ónt ju akis atkreypÿis, saka, tiliekytau jodó padukieló sunu! argi nežynotau, koke ira milaszÿrdiste Dyiwa? nes noris griesznìks esmó, wynok torió nadieiy Milaszÿrdistiey Dyiwa: o jodó kad óbagays palÿksytau, kór pasÿdiesytau? yr tay ysz tarys, necziesliwa duszy sawa yszleÿda i wiecznasti. – Nemierótau pargadyna anóudó sunó tyi žodey myrsztäty tiewa. Wynok tarp sawys uwožney abódó óžystanawÿjósió, wyns ysz pripólaqczios sau dalÿis nóu Tiewa pelna nesłószney sópliesta pastanawÿiy pagrŏužinty apkridwitÿisÿms: o óntrós, eydams piedomis tiewa, nieka negróužyna. Bet kas stojos? Bezbažnasis anas sunós nepoylga tayka teypat nóumÿry: o niekó nekaltasis sunós istoiy i Zokana Szvęta Prączyszkaus. Tas Zokaniks kad wÿina nakti pylniawoy maldos, Dyiwas jem parody pekla, yr tyn tarp litu só dumays sómyszósiu, tarp ópiu ógnÿszku, yr lÿipsnyniu pundólu, yszwida tiewa yr broli sawa necziesliway i prakeyktusius imayszitus. Góliley tóudó necziesliwó losnay dó szónió pasiŏsió priÿszto: tad sau drasky plaukus nóu galwos, tad weyda sawa drasky: yr wyns óntra lojoy, reyky: diel tawys, saky tiewós, diel tawys tas mukas kėtó: – yr asz diel tawys, atsżawa sunós, tiewy prakeyktasis! – geriaus but bówy, saky tiewós, ka wyto tawys giwaty buczio pagimdys: o sunós atsżawa prisz taridams: geriaus but bówy, kad meszka but móni pagimdiósi. – tolaus Tiewós: tó bezbažnas wayky, cze móni muczyji: o Sunós atsaky: yr tó móni kepyni tiewy akruntiausis. – Yr tays barneys wyns óntra waxawoy, losnay but ysz to koky patieka aptóręczió tarp stroszniausiu muku. (: Segneri Sermone 13. Nro. 8. Quadrag. wern.) PWM 291–292 IŠVADOS Fabiani knygos Missya apostolska CZĘŚĆ II (1783) pamokslo apie 8–ąjį Dievo Prisakymą pateikčių Lukausko (1797) ir Pabrėžos (1824) surašytuose vertimuose gretinimas parodė su dviskaitos vartojimu sietiną žemaitiškojo teksto gramatinį savitumą. Lukausko vertime kartojamas lenkiškojo originalo teikiamas dviskaitos raiškos modelis, sietinas tik su pirmąjam paminėjimui būdingu dviskaitos įvardžių vartojimu. Pabrėžos tekstuose dviskaita pasirenkama dažniau ir vartojama gana nuosekliai – jos parinktys sietinos ne vien su pirmuoju paminėjimu, bet ir su dviskaitos konstrukcijų pakartojimais, aptinkamais per visą tam tikros istorijos pasakojimą. Dviskaitos vartojimas būdingas ne vien Fabiani pamokslo vertimą teikiančiam, bet ir kitiems Pabrėžos rankraštinio rinkinio 110 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroz ej aus Pabrėžos pamoksluose PAMOKŠLAY W ayringosy Materyiosy pamokslams. Kai kurios šių pamokslų teksto atkarpos gali būti vadintinos dviskaita pasakojamomis istorijomis (plg. pateiktį PWM 291–292). Dviskaitos konstrukcijų gausą PWM nulėmęs liaudiškai žemaitiškas Pabrėžos kalbėjimas, jo pamokslų turinys (juose dviskaita gali būti pasitelkiama du asmenis susiejant kreipiniu, apibūdinant kaip veikiančius tam tikroje istorijoje ar nurodant kaip tam tikro teiginio ar nuomonės šaltinį) ir išskaičiuojamasis argumentavimo pobūdis (dvej ybiniai argumentai ypač dažni) rodo ir platesnes nei kalbiniuose aprašuose buvo įprasta nurodyti (plg. Palionis 1967: 142–143; Zinkevičius 1980: 180) dviskaitos vartojimo paskatas. ŠALTINIAI F M A 2 – [Fabiani eKarol 1783] MISSYI APOSTOLSKIEY CZĘŚĆI II. w ktorey się przekładaią NAUKI z przykazan boskich o powinnościach z ycia chrześciańskiego. przez x. karola fabianiego kanonika kaliskiego, Szkół Wydziałowych Łęczyckich Kaznodzieię NAPISANE, po rożnych Missyach MOWIONE, i do druku PODANE. Za dozwoleniem Zwierzchności. w KALISZU, 1783. w Drukarni J. O. Xcia Jmci Prymasa, Arcy-Biskupa Gnieźnieńskiego. Prieiga internete: https://polona.pl/item/missyi-apostolskiey-czesc-ii-w-ktorey-sie-przekladaia-nauki-z-przykazan-boskich-o,MTM5MjMwNjY5. LP – [Lukauskas Kiprijonas 1797] Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo F1–D654 rankraščio PAMOKSLAS Iš Prisąkimu Diewa Ape Pawinasčias Giwenima Kriksčioniszkа. Per Kuniga Cypriona Łukawski Plebona Traszkunų Surasitas. Metusy Chrystusa 1797 perrašas. – Kiprijonas Lukauskas Pamokslai, par. J. Karaciėjus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. PWM – [Pabrėža Ambroziejus, rašyta 1799–1831] PAMOKSLAY Wayringosy Materyiosy Ał rožniu wyitu, iwairiusy taykusy Sakity par Kónyga Ambroziejo Pabrėža Tercyjoriǫ Zokana Szwęta Tiewa Prąčyszkaus, faksimilė ir perrašas. – Pamokslai vairin-gose materijose, sakyti Ambroziejaus Pabrėžos, par. R. Šepetytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020. LITERATŪRA Bhat Darbhe Narayana Shankara 2004: Pronouns, Oxford: Oxford University Press. Karaciėjus Juozas 1996: Kelios pastabos dėl K. Lukausko „Pamokslų“ kalbos. – Kiprijonas Lukauskas Pamokslai, par. J. Karaciėjus, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 18–20. Straipsniai / Articles 111 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Pabrėža Juozas 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, ser. Bibliotheca actorum humanita-ricorum universitatis Saulensis, 17, Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius. Pajėdienė Jūratė 2022: Apie Kiprijono Lukausko surašyto Pamokslo Isz Prisakimu Diewa [...] (1797) atitikti Karolio Fabiani Missyi Apostolsk iey Część II (1783) tekstams. – Acta Linguistica Lithuanica 86, 68–88. Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Palionis Jonas 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. Rosinas Albertas 1994: Lietuvių kalbos daiktavardžių ir įvardžių dviskaitos raida. – Baltistica, priedas 4, 109–122. Rosinas Albertas 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rosinas Albertas 2001: Mikaloj aus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė sistema, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Subačius Giedrius 1996: Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žemaičių kalba. – Asmuo: tarp tautos ir valstybės, sud. E. Motieka ir kt., ser. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 8, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 10–113. Subačius Giedrius 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Šepetytė Rita 2019: Rankraščio kalbos ypatybės. – Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos geografija, par. R. Šepetytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 37–55. Šepetytė Rita 2020: „Pamokslų vairingose materijose“ kalbos ypatybės. – Pamokslai vairingose materijose, sakyti Ambroziejaus Pabrėžos, par. R. Šepetytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 36–61. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 2001: Kiprijono Lukausko „Pamokslų“ kalba. – Baltistica 36(1), 61–75. Zinkevičius Zigmas 2009: Pastabos apie dviskaitos nykimą baltų kalbose. – Baltistica 44(2), 321–324. 112 Acta Linguistica Lithuanica XC Dėl dviskaitos rankraštiniuose Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos pamoksluose On the Dual Number in the Manuscript Collection of Sermons by Jurgis Ambroziejus Pabrėža SUMMARY A bibliographic note about the teaching from Karol Fabiani’s book Missya apostolska CZĘŚĆ II (1783) found in one of the sermons of J. A. Pabrėža (1824) not only revealed the mystery of the origin of the 30 sermons written in the first part (p. 312) of Kiprijonas Lukauskas’ manuscript (1797) (see Pajėdienė 2022) but also provided the opportunity of comparing three versions of the same text. Two sermons on the Eighth Commandment from the above book by Fabiani appear in the Lithuanian version by Lukauskas and the Samogitian version by Pabrėža. Comparing versions of the text written in different languages allows us to see quite subtle linguistic peculiarities. The grammatical distinctiveness in Pabrėža’s Samogitian version of Fabiani’s sermons is related to the usage of the dual number. The article discusses the different models of using the dual number, which became apparent in comparing Fabiani’s Polish text, the Lithuanian (Lukauskas), and Samogitian (Pabrėža) translations. The expression of the dual number resembling the Polish original, which is repeated in Lukauskas’ translation, is associated solely with the selection of dual pronouns typically used for the first mention. Meanwhile, in Pabrėža’s text, the dual form is used not only for the initial mention of the two acting subjects (objects) as a means of drawing attention but also for repeating the relevance of such binary membership throughout the narration of a particular story. The consistent use of the dual form is not only found in the translation of Fabiani’s texts by Pabrėža but also in other sermons from Pabrėža’s manuscript collection PAMOKSŁAW Wawringosy Materyjosy. Such use of the dual number is associated with Pabrėža’s natural Samogitian speech patterns, his characteristic enumerative argumentation (where dual arguments are prevalent), and the selection of illustrative didactic stories (often involving only two characters) to convey different arguments. Įteikta 2023 m. gruodžio 19 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 113