Forma Chrikʃtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas

ILIJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0000-0002-7095-231X Mokslinių tyrimų kryptys: baltistika, slavistika, senoji baltų literatūra ir raštija, tautosaka. DOI: doi.org/10.35321/all91-02 FORMA CHRIKŠTIMA (1559) FORMALIUOJU POŽIŪRIU. KUNIGO M. MAŽVYDO AKROSTICHAS Forma Chrikštima (1559) from a formal perspective. Acrostic by priest M. Mažvydas ANOTACIJA Palyginimas yra pagrindinis tyrimo įrankis, tačiau palyginamojo pobūdžio procedūra turi būti nuosekliai stratifikuota. Nagrinėjant 1559 metų akrostichą, privaloma jį gretinti su: 1) kitais Martyno Mažvydo akrostichais; 2) su ankstesniais akrostichais, atstovaujančiais tą pačią raštijos tradiciją; 3) su identiškomis ir panašiomis kombinatorinės poetikos priemonėmis, kurios buvo realizuojamos platesniame istoriniame kultūriniame kontekste. Tai savaime apibrėžia besiplečiančius lyginamosios analizės laukus: netiesioginės raiškos priemonės panaudotos 1547 metų katekizme, Pranciškaus Skorinos akrostichai ir akrostichai, kuriuos XVI a. paliko kitų kraštų Europos intelektualai. Nepaisant nacionalinio M. Mažvydo sureikšminimo Lietuvoje, jo sukurti akrostichai iki šiol nebuvo nuodugnaus (lyginamojo) tyrimo objektas. Šiame straipsnyje siekiama išaiškinti akrosticho vaidmenį (formą ir turinį) 1559 metų leidinyje Forma Chrikštima, atskleisti jo sąveiką su verstiniais šaltiniais, apčiuopti galimą ryšį (vienodų požymių) su P. Skorinos akrostichais. ESMINIAI ŽODŽIAI: M. Mažvydas, P. Skorina, akrostichas, Katekizmas, Forma Chrikštima, akatistas, paratekstas. Straipsniai / Articles 39 ILJA LEMEŠKIN ANNOTATION Comparison is the main research tool, but the comparative procedure must be consistently stratified. When we examine the 1559 acrostic, we must compare it with (1) other acrostics by Mažvydas; (2) earlier acrostics that represent the same literary tradition; and (3) identical and similar tools of combinatorial poetics that were realised in a broader historical-cultural context. This in itself sets out the expanding fields of comparative analysis: the indirect means of expression used in the Catechism of 1547, the acrostics of Francis Scorina, and the acrostics created in the 16th century by European intellectuals from other countries. Despite the national prominence of Mažvydas in Lithuania, his acrostics have not been the subject of in-depth (comparative) research. This article aims to clarify the role (form and content) of the acrostic in the 1559 publication Forma Chrikštima, to reveal its interaction with the translated sources, and to identify a possible connection (in terms of identical features) with the acrostics of P. Skorina. KEYWORDS: M. Mažvydas, F. Skorina, acrostic, Catechism, Forma Chrikštima, akathist, paratext. 1. M. MAŽVYDAS: JO KNYGOS IR AKROSTICHAI Corpus Mosvidianum sudaro: paties M. Mažvydo spaudai parengtos knygos (1547; 1549; 1559) ir po jo mirties (†1563) likę rankraštiniai šaltiniai, šiandien mums žinomi pagal vėlesnius Baltramiejaus Vilento (1566; 1570) ir Jono Bretkūno (1589) spaudinius. Prie pirmosios autentiškų M. Mažvydo leidinių grupės priklauso šios trys retos knygos: 1. [Martynas Mažvydas,] CATECHISMVSA PRAḟty S̄zadei, Mak̄las fkai-tima rafchta yr giėfmes del krikščianiftes bei del berneliu iaunu nau̇ey fuguldi-tas KARALIAVCZVI VIII. dena Menefes Saufia, Metu vłgimima Diewa. M. D. XLVII. [1547] Soli Deo gloria; 2. Martynas Mažvydas, Giefme S. Ambraßeijaus, bey S. Auguḟtina, kurę wa-din: Te Deu laudamus. Su geḟmemis ape ißch numir̄uiu priekelima Iefaus Chriftaus, Ißchgulditas per M. Moḟuida Waitkuna [et]c. Ant naudos Ragȧynes Baßniczey ir 40 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas kitu etc. [Kolofone:] Iſchſpaùſt Karalauczuy per Iana Weinreicha. XX diena me­nesis Balandʒa. Metu Diewa. 1549; 3. [Martynas Mažvydas,] Forma Chriſtima. Kaip Baβnicʒas Iſtatimė Hertz̜iʒikĭtes Pruſu / ir kitofu žemėſu laikoma ira. Drukawot Karalauczui per Iona Daubmana / Metu Christaus M. D. L I X. [1559]. 1547 metų katekizmą ir 1559 metų agendą M. Mažvydas pateikė (iformino) kaip anoniminius darbus. Savo, kaip vertėjo ir sudarytojo, autorystę jis atskleidė akrostichų pagalba, dėl to autorius nurodomas laužtiniuose skliaustuose. Antrajai grupei priklauso: 1.1. [Baltramiejus Vilentas,] Geſmes Chriſtʒoniſkas gedomas Baβnicʒofu per Aduenta ir Kaledas ik Gramnicʒu. Iſchſpaùtas Karalauczui nůg Iona Daubmana Metu Diewa / M. D. LXVI. [1566]; 1.2. [Baltramiejus Vilentas,] GESMES Chriſtʒoniſkas gedomas baβnicʒofu per Welikas ir Sekminias ik Aduenta. Iſchſpaùtas Karalauczui / nůg Iona Daubmana. Metu Diewa / M. D. LXX. [1570] Soli Deo Gloria; 2. [Jonas Bretkūnas,] PARAPHRASIS, permanentina poteraus malda / per Martina Moſwida iſchguldita įtraukta į Jono Bretkūno leidinį Gieſmes Duchau­nas / iſch Wokiſchka ing Lietuwiſchka lieʒuwi / per nekurius Plebonus Hercegiſtes Pruſu / pergulditas. Iſſpaùtas Karaliauczuie / per Iurgi Oſterbergera 1589. Dviejų tomų Geſmes Chriſtʒoniſkas spaudai parengė M. Mažvydo giminaitis – B. Vilentas. Pagal kitą paveldėtą rankraštį jis 1572 ir (arba) 1574 metais galėjo išleisti ir savo pusbrolio PARAPHRASĮ (šių galimų leidimų egzempliorių iki šiol aptikta nebuvo); tokiu atveju Jonas Bretkūnas 1589 metais, ko gero, bus panaudojęs ne autentišką autoriaus rankraštį, bet B. Vilento leidinį. Kalbant apie M. Mažvydo knygų sankaupą, svarbu turėti omenyje tai, kad knyga (tekstas) yra subtilus artefaktas – žanro požiūriu griežtai determinuotas aukščiausios pakopos kalbos ženklas, kurio autorius pagal aktualią komunikacinę situaciją tinkamu būdu ir laiku kalbina skaitytoją. Tekstas, išleistas be autoriaus intervencijos ir žinios, toli gražu nėra lygus paties autoriaus išleistai knygai, todėl ir giesmyną, ir PARAPHRASĮ derėtų laikyti B. Vilento ir J. Bretkūno darbais. Į pirmą Geſmes Chriſtʒoniſkas tomą B. Vilentas įtraukė prakalbą REVERENDIS PASTORIBVS ET MINISTRIS ECCLESIARVM LITVANICARVM. Formuluotė MARTINVS MOSVID, GRATIAM & pacem ą Straipsniai / Articles 41 ILJA LEMEŠKIN Deo Patre, & D. N. Jefu Chrifte, pateikta prakalbos pavadinimo pabaigoje, knygą tvirtai sieja su Mažvydo vardu, tačiau nežinoma, ar tai nėra viso labo leidėjo, kuriam teko tvarkyti velionio rankrašt yną, inovacija. Ši prakalba galėjo – o, matyt, ir turėjo – būti anoniminė. Taip M. Mažvydas pasielgė 1547 metais paslėpęs atitinkamo lotyniško įžanginio teksto „Pastoribus et ministris ecclesiarum in Lituania gratiam et pacem“ autorystę. Taip daryti jį paskatino viduramžių nuostata vengiant paties įvardijimo, savo „menko“ vardo paminėjimo. Giesmyno prakalbos autorius aiškiai sako, kad knygos kūrėjo vardas neprilygsta Kūrėjo vardui: hunc laborem meum non eo fufceptum, neq; ad id profuturum ut meo nomini famam aut celebritatem ullam conciliet (quippe quum neq; appet(o, neq; ex tali re petendam effe scio) verum enimvero ut gloria, laus & honor nominis folius Æterni Dei Patris & D. N. Jefu Chrifti „šį darbą aš padariau ne todėl, kad ateityje jis atneštų mano vardui šlovę ir išgarsėjimą (aišku, aš to ir netrokštu, ir žinau, kad iš tokio darbo šito ir nereikia siekti), bet dėl to, kad lietuvių Bažnyčia įkvėptai ir ištikimai liaupsintų vienintelio Dangiškojo Dievo Tėvo ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą...“ (Koženiauskienė 1990: 76). M. Mažvydas sąmoningai ir deklaratyviai vengia savo vardo išgarsinimo žmonių tarpe ir būtent todėl savo autorystę linkęs atskleisti „po senoviškai“ kukliai – įmantrios netiesioginės raiškos priemone, kurią sugebėjo pastebėti ne kiekvienas. Tai svarbi projekcija ir į katekizmą. Leidėjo prie anoniminės prakalbos nevykusiai pridėtas MARTINVS MOSVID prieštarauja 1547 metų laikysenai, griauna aiškiai išsakytą poziciją, kad Dievo tarnui Giesmyne ar panašaus pobūdžio Darbe nederą šlovinti, t. y. viešinti, savo vardo. Prie anoniminių, pagal M. Mažvydo sampratą, leidinių kategorijos galėjo priklausyti ir PARAPHRASIS, permanitina poteraus malda. Išplėstinę trafaretinę pastabą per Martina Mofwida ifchgul dita banaliais leidybiniais sumetimais prie pavadinio galėjo pridėti tas pats B. Vilentas. Tokiu būdu leidėjas bus atkleidęs turimo ir skelbiamo rankraščio kilmę. Kaip galimai pats M. Mažvydas būtų sutvarkęs „savo leidinį“, lieka neaišku. B. Vilento ir J. Bretkūno pastangomis paskelbti M. Mažvydo surinkti tekstai sudaro visaverčių M. Mažvydo knygų (kūrinių) įspūdį, tačiau tokia samprata nėra teisinga. Po 1563 metų Mažvydą publikavo ne M. Mažvydas, bet B. Vilentas ir J. Bretkūnas. Tai jie darė savo nuožiūra, todėl svarstant autorinio prado (autoriaus reprezentacijos) klausimą privaloma remtis autentiškais 1547, 1549 ir 1559 metų spaudiniais. 1547 metų katekizmas ir 1559 metų agenda yra svarbūs dogmatinio ir pamokomojo pobūdžio darbai, skirti „bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Jie atsirado valdovo (bažnyčios) pageidavimu ir valstybės lėšomis. Kaip ir dera tokiomis aplinkybėmis, M. Mažvydas čia elgiasi kaip ištikimas Dievo (bažnyčios, 42 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriʃtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas valdovo) tarnas, kuris tyliai – kaip anonimas – atlieka savo pareigą (užduotį, užsakymą). Visai kitokio pobūdžio yra proginė 1549 metų „Giesmė Šv. Ambraziejaus...“. Tai kelių giesmių rinkinėlis, kuris M. Mažvydo valia atsiliepia į konkrečių parapijiečių, t. y. miestelėnų, pageidavimus: Supratau klaufytojius Diewa Ʒodʒa norinćʒus tureti geʃme tą kure wadin: Te Deum laudamus. Maža to, „privati“ knygelė yra skirta Ant naudos Ragainės Baʒnićʒey ir yra dedikuota kilmingajam asmeniui. Šiuo proginiu spaudos mažmožiu buvo siekiama užtikrinti Ragainės apskrities valdinin­ko Sebastijono Perbanto nuolankumą, kuris turėjo finansuoti ir knygelės leidybą. Toks leidinys, turintis dedikantą ir dedikatą, dėl savo žanrinės ir funkcinės paskirties negalėjo būti abstrakčiai anoniminis. Taigi galima daryti išvadą, kad M. Mažvydo knygos linksta prie anonimiškumo. 2. LEIDINIO FORMA CHRIʃTIMA ŠALTINIAI IR JO SANDARA Nagrinėjant akrostichą svarbu nustatyti takoskyrą tarp išverstų ir „savų“, „autorinių“ tekstų. Prie pastarųjų priklauso ne tik paties M. Mažvydo įrašyti smulkūs intarpai (dažnai atsiradę stengiantis užtikrinti vertimo sklandumą) arba jo sukurti didesnės apimties kūriniai, bet ir kitų asmenų tekstų dalys (joms priklauso, pvz., biblinės citatos), kurių nebūta vertimo originale. Vienas pirmųjų apie M. Mažvydo panaudotą šaltinį savo nuomonę pareiškė Jurgis Gerulis, kuris 1922 metais nurodė į 1558 metų leidinį (VD16 P 4787): Kirchen Ordnung Wie es im Hertzogthumʙ Preuffen / beydes mit Lehr und Ceremonien / ʃampt andern / ʃo ʒu Förderung und Erhaltung des Predig=ampts / Chriʃtlicher Zucht / und guter Ordnung / von nöten / gehalten wird. Anderweit verʃehen / gemehret / und Publicieret. ANNO CHRISTI M. D. LXIII. 25. Nouembris. Der ander Theil dieʃer Kirchenordnung. Von den Ceremonien / und Kirchengebräuchen (Gedruckt ʒu Königsperg in Preuffen / bey Johann Daubman. 1558) (Gerulis 1922: XIX). Vėliau J. Gerulio nuomonę pakartojo Vaclovas Biržiška (1960: 85). Nusistovėjęs požiūris pasikeitė tik po to, kai Christianas S. Stangas žurnale Baltistica paskelbė glaustą straipsnį „Dėl M. Mažvydo ‘Formos Chrikstima’ šaltinio“. 1976 metais nebeturėdamas prieigos prie Karaliaučiuje tyrinėtų spausdintų šaltinių, norvegų baltistas – pasiremęs prieš karą nuosekliai sukaupta lyginamąja medžiaga – priėjo prie tvirtos išvados: „Tikrasis šaltinis nėra vokiškais Kirchen Ordnung’as, kuris niekada nebuvo visiškai įgyvendintas, bet atskiras skyrius apie krikštijimą leidinyje, pasirodęs 1559 metais (tais pačiais metais, kaip ir „Forma Chrikstima“)“ (Stang 1976: 7). Gerai pagrįsti ir absoliučiai nedviprasmiški K. Stango tyrimų rezultatai, deja, kai kurių tyrėjų liko ignoruojami. Straipsniai / Articles 43 ILIJA LEMEŠKIN Seną neteisingą atribuciją pakartojo ir prastą prielaidą ją palydėjo Guido Michelinis: „P. 95–128 esantis tekstas [Forma Chrikštima – I. L.] ver­stas iš vokiečių kalbos pagal 1558 metų Kirchen Ordnung (d. 2, p. 2a–10b). Tai daugiausia pažodinis vertimas; nuo šaltinio ypač nutolta p. 118 ir 119 puslapio pradžioje, kur greičiausiai pasiremta per Antrąjį pasaulinį karą dingusia publikacija (žr. Ch. Stang, „Dėl M. Mažvydo ‘Formos Chrikštima’ šaltinio“, Baltistica XII(1), 1976, p. 7–8)“ (Michelini 2000: 157). Apmaudu, kad taip įvyko knygoje, kuri turėjo preciziškai susisteminti šaltinius, t. y. 2000 m. vaizdų publikacijoje „Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai“. Nereikalingą painiavą 2010 metais tekstologinės originalų lyginamosios analizės pagrindu pašalino Pietro Umberto Dini: „Iš tikrųjų Mažvydas Kirchenordnung tekstu nesirėmė iš viso – Formą Chrikštymo jis vertė iš vokiško leidinio Form der Tauff (1559)“; „Tikrasis Mažvydo Formos Chrikštymo vertimo originalas yra ne vokiškas Kirchenordnung (1558), bet atskiras jo skyriaus apie krikštijimą leidinys Form der Tauff, pasirodęs 1559 metais. Į tai turėtų atsižvelgti Mažvydo raštų šaltinių tyrėjai. Analizuoti Mažvydo Formą Chrikštymo remiantis 1558 metų Kirchenordnung tekstu nėra jokio pagrindo“ (Dini 2010: 76, 80). Taigi, rengiant knygą M. Mažvydas rėmėsi leidiniu (VD16 ZV 21274) Form der Tauff. Wie die in der Kirchenordnung des Hertzogthumbs Preuß=sen / und an=dern mehr / verfaßet. Gedruckt zu Königsberg / durch Johann Daubman / Anno Christi / 1559, tačiau tikslumo dėlei reikia pabrėžti, jog svarstant leidinio Formą Chrikštima kilmę ir sudėtį derėtų kalbėti ne apie vieną šaltinį, bet apie šaltinius. 1559 metų Form der Tauff yra pagrindinis, bet ne vienintelis, tekstas, įtrauktas į M. Mažvydo spaudai paruoštą knygą. Nuo f. 19r prasideda Giesmė duchawna / ape mufu S. Chrikfhta juguldita nůg D. Mart: Luthera. Chrift vnfer Herr zum Jordan kam. Tai itin populiari Martyno Liuterio giesmė (EKG 146, EG 202), kuri, turimais duomenimis, pirmą kartą buvo išleista kaip lakštinis (in plano) leidinys 1541 metais (jis neišlikęs). Vėliau, 1543–1544 metais, giesmę Witenberge išspausdino Josefas Klugas (VD16 G 849; VD16 G 850): Geiftliche Lie der zu Wittemberg / Anno 1543. Warnung D. Mart. Luther. Viel falſcher Meiſter itzt Lieder tichten Sihe dich fur vnd lern ſie recht richten Wo Gott hin bawet ſein Kirch vnd ſein wort Da wil der Teufel ſein mit trug vnd motd (Gedruckt zu Wittemberg / Durch Joseph Klug / Anno M. D. Liiij)¹. Dar vėliau, 1545 metais, giesmė pasirodė Leipcigo leidėjo Valentino Babsto rinkinyje (VD16 G 851), kuris laikomas paskutiniuoju M. Liuterio autoriniu giesmių leidiniu: Geyftliche Lieder. Mit einer newen vorheede / D. Mart. Luth. Warnung D. M. L. Viel falſcher Meiſter itzt Lieder tichten Sihe dich fur, vnd lern ſie recht richten ¹ VD16 G 850; prieiga internete: https://digital.staatsbibliothek-berlin.de/werkansicht?PPN=PPN817716122&PHYSID=PHYS_0087&DMDID=DMDLOG_0030. 44 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas Wo Gott hin bawet ſein kirch und ſein wort Da wil der Teuffel ſein mit trug und mord. Leipzig (Gedruckt zu Leipzig durch Valentin Babſt in der Ritterstraffen. 1545). Nagrinėdamas M. Mažvydo raštų kilmę, šiai Forma Chriſtima daliai G. Michelinis šaltinio nepateikė. Kaip paralelę jis nurodė vokišką tekstą ir melodiją, neva kildinamą iš 1545 metų leidinio: „Vokiškas M. Lutherio tekstas ir melodija pateikiama pagal 1545 m. Geiſtliche Lieder, giesmė nr. 18 [= 1561 m. leid., giesmė nr. 18]; dar plg. 1561 m. Gſangbüchlein (d. 2, p. 15a–16a), 1570 m. Kirchengeſanng (p. 36a–37a) ir 1573 m. Kirchengeſenge (p. 397b–398b). Tekstas perspausdintas Philippo Wackernagelio antologijoje (t. 3, p. 25–26) ir su melodija jo knygoje Martin Luthers Geiſtliche Lieder, p. 72–74. <...> Pažodinis vertimas iš M. Lutherio vokiško teksto, pridėta tik paskutinė strofa. Melodija atitinka vokišką šaltinį“ (Michelini 2000: 191). Paskutinis teiginys kartu su pateikta melodija vėl įnešė painiavos. Netikrinta, iš kokio šaltinio G. Michelinis paėmė melodiją, bet ji neatitinka 1543–1544, 1545 metų varianto. Yra skirtumas ketvirtajame takte: 1543–1544 1545 1559 Michelini 2000: 192 Nustatyti konkretų šaltinį, kuriuo 1559 metais rėmėsi M. Mažvydas, yra sunku dėl teoriškai įmanomų vokiškų spausdintų šaltinių (išleistų 1543–1559 metais) gausos, iš vienos pusės, ir lyginamosios medžiagos stokos, iš kitos pusės. Vokiškas tekstas skirtinguose leidiniuose pasižymi savo stabilumu, o M. Mažvydas į savo knygą įtraukė tik vieną (pirmą) vokiško originalo eilutę (Chriſt vnſer Herr zum Jordan kam). Be to, M. Mažvydo paskelbtas vertimas neturi skyrybos ženklų, kurie padėtų identifikuoti šaltinį. Pagaliau, nedaug tepadeda ir tekstą lydinčios penklinės (būtų pravartu, jeigu jas palygintų muzikos specialistas). Lieka neaišku, kodėl G. Michelinis, nurodęs klaidingą melodiją, pirmenybę lyg ir suteikė 1545 metų Valentino Babsto giesmynui. Negalint pagrįsti, kad M. Mažvydas po ranka turėjo konkretų Wittenbergo, Leipcigo ar kokį kitą leidinį, tenka dirbti su seniausiu žinomu (prieinamu) identišku Straipsniai / Articles 45 ILJA LEMEŠKIN spausdintų giesmės variantų. Dėl šios priežasties šalia M. Mažvydo vertimo čia pateikiama giesmė pagal J. Klugo 1544 metų leidinį, kuriuo 1545 metais nuosekliai rėmėsi ir V. Babstas: Geiftliche Lieder zu Wittemberg. Wittenberg: Josef Klug, 1544. Forma Chriſktima. Karaliaučius: Jonas Daubmanas, 1559. 42[r] Ein Geiſtlich Lied / Von vnſer heiligen Tauffe / Darin ſein kurz geſaffet / Was ſie ſei? Wer ſie ge= ſtifftet habe? Was ſie nütze? etc. D. Mart. Luther. S ij Chriſt [19r] Gieſme ducha= wna / ape muſu S. Chrik= chta fuguldita nūg D. Mart: Luthera. Chrift vnſer Herr zum Jordan kam. [natos] CHriftus Jordanop ateiha: Priėme chrikſchta nūg Jana: [natos] Kaip io Tewas noreiha: Pildidams ſawa vreda: C iij Te [42v] [natos] Chrift vnſer HErr zum Jordan Von S. Johans die Tauffe [natos] kam nach ſeines Vaters willen / nā ſein werck u~n am[t] zur erfüllen / Da [natos] wolt er ſtiff­ten vns ein Bad / Zu wa= [natos] schen vns von ſünden / Erſeu= [natos] ffen auch dem bittern Tod / Durch ſein [19v] [natos] Tę mums Chrikſchta paſtiprina: [natos] Ant ghreku apmaſogghima: [natos] Ir ſmertis paſkandinima [natos] Krauiu ir ſžaisdomis ſawa: Dudams 46 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas Geiſtliche Lieder zu Wittemberg. Wittenberg: Joſef Klug, 1544. Forma Chriſktima. Karaliaučius: Jonas Daubmanas, 1559. 43[r] [natos] felbs Blut vnd Wunden / Es galt ein [natos] newes Leben. So hört vnd mercket alle wol / Was Gott heißt felbs die Tauffe. Vnd was ein Chriften gleuben sol Zu meiden Ketzer hauffen. Gott spricht u~n wil / das wasser sei Doch nicht allein ſchlecht Waſſer. Sein heilgs Wort iſt auch dabey / Mit reichem Geiſt on maſſen. Der iſt alhie der Tauff­er. F iiij Solchs [20r] [natos] Dudams mums nauihe giwata. Klauſik bei ſupralk nu koſznas Kū wadin Chriſta Diewas Ką tur tiketi iſmū wernas Jęng Kocerums bus iſchweng=tas Diews liep jeng wandu bus Chrikſtas Bet ne eft wiens wandū praſtas Prieg wandens eft ſzodis ſchwen=tas Jr ſchwents Duchs eft priedū=tas Tas Chriſktitogis eft tikras Tatai Diews ſchwiefiei iſchrei=ke Weidais ir ſzodžieis pamoke C iiij Diewas Straipsniai / Articles 47 ILJA LEMEŠKIN Geiftliche Lieder zu Wittemberg. Wittenberg: Joſef Klug, 1544. Forma Chriftkima. Karaliaučius: Jonas Daubmanas, 1559. [43v] [20v] Sölchs hat er vns beweifet klar / Mit Bildern vnd mit Worten / Des Vaters ſtim man offenbar / Dafelbs am Jordan horte. Er ſprach / Das iſt mein lieber (Son / An dem ich hab gefallen. DEN wil ich Euch befohlen Das jr JN höret Alle / (han / Vnd folget ſeinem Leren. Auch Gottes Son hie ſelber ſteht Jn ſeiner zarten Menſcheit. Der heilig Geiſt erneider fert / Jn Taubenbild verkleidet. Das wir nicht ſollen zweifeln (dran / Wenn wir getauffet werden / All drey Perſon getauffet han / Da mit bey vns auff Erden / Zu wohnen ſich ergeben. Sein Diewas Tewas balſu ſchaukе Jordaniep ghi eft ichgirde Tews kalb / tas eft mans miels funus Ghis man eft didei malonus Tą afch dowanėiou iumus Tam ius buket paklufnus Jr pildiket io ʒodʒus. Sunus Diewa tе pats buwa Weide ʒmogiftes fawa Atheiha ir Dwaffe ſchwenta Weidu Karwela apwilkta Taip tike­kem ſtipra wiera Kaip iau buſim eme chrikſta Jog Traice mus apchrikſtiiha Bei prieġ muſu ant ſwieta Giwenti tur wiſſada. Apaſtalus Pons fiuntʒ fawa Mokinti liep wiffa ſwieta Jog 48 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas Geiftliche Lieder zu Wittemberg. Wittenberg: Joſef Klug, 1544. Forma Chriſtima. Karaliaučius: Jonas Daubmanas, 1559. 44[r] SEin Jünger heiſſt der HEरेe (Chriſt / Geht hin all Welt zu leren / Das fie verlorn in Sünden iſt / Sich ſol zur Buffe keren. Wer gleubet vnd ſich teuffen leſſt / Sol dadurch ſelig werden / Ein newgeborner Menſch er (heiffst / Der nicht mehr könne ſterben / Das Himelreich ſol erben. WEr nicht glaubt dieſer groſſen (Gnad / Der bleibt in ſeinen Sünden / Vnd iſt verdampt zum ewigen (Tod / Tieff in der Hellen grunde. Nichts hilfft ſein eigen heiligkeit / All ſein Thun iſt verloren / Die Erbſünd machts zur nichtigkeit / Darin er iſt geboren / Vermag jm ſelbs nichts helffen. S iij Das [21r] Jog eft prапapіts’ del ghreka Todel tedara pakuta Kurs tik ir prieims chrikſta Tas aptures iſchganima Nauhia bus ſ3mū giwenima Kurs negal mirti ant amſ3a Gaus karaliſke Diewa. Malonei tai kurs netiki Amſ3inai giwens ghreki Ras ghis amſ3ināje ſmerti Tur peklas vgnie dekti Io ſchwentibæ ghi negelbæs Nei wiſſi io darbai iem pades Vſch nieka priegimts ghreks da= ra S3mogaus darbus ir giwata Sau ſmogus negelbt niellaka. Mufu akis reg wandeni Ant waika pilamąghi C v S3mo= Straipsniai / Articles 49 ILJA LEMEŠKIN Galų gale reikėtų dirbti prie dar vieno, t. y. iš eilės trečiojo, šaltinio – prie „savų“ tekstų, kuriuos M. Mažvydas išradingai suderino su agendos Form der Tauff (1559) ir giesmės „Christ, unser Herr, zum Jordan kam“ vertimais. Jiems priklauso akrostichas MARTINVS S MASWIDAS M, inkorporuotas į M. Luterio giesmę (į jos paskutines 6-ą ir 7-ą strofą), ir M. Mažvydo žegnonė, kuri išplečia akrostichą ir M. Luterio kūrinį (sudaro „perteklinę“ 8-ą strofą). Leidinio pradžioje mes savo ruožtu identifikuojame kitus „perteklinius“, t. y. M. Mažvydo, kaip knygos autoriaus (sudarytojo), pridėtus tekstus. Tai du „epigrafai“², pateikti tarp antraštinio puslapio (f. 1r) ir Form der Tauff vertimo ² Žvelgiant iš šių dienų pozicijos, sąvoka epigrafas žymi kūrinio ar jo dalių pradžioje įrašytą tekstą, kuriuo autorius nusako kūrinio pagrindinę mintį, temą. Pastarasis požiūris M. Mažvydo knygoms nebūdingas. Epigrafas jose yra trumpas įrašas, kuris kūrinio pradžioje pateikia tam tikrą svarbią informaciją apie kūrinio atsiradimo laiką, apie autorių; tai gali būti invokacija, padėka, dedikacija, reklama ir pan. 50 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriḱſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas pradžios (f. 2r). Čia (f. 1v) leidinio kūrėjas pateikė dvi jam (jo leidiniui) svarbias biblines citatas, o vieną iš jų net dvejopos raiškos: Ephe. 4. || Vnus Dominus, una fides, unū || Baptijma, Vnus Deus & Pater || omnium, qui ſuper omnes, & per || omnia, & in omnibus nobis. || Timo. 4. || Pietas ad omnia utilis eſt. || Pabaſniſta wiſſam naudin= || ga eſt. || Taigi, šaltinio (-ių) atžvilgiu 1559 metų leidinys Forma Chriſtima nėra homogeninis spaudos paminklas. M. Mažvydo, kaip knygos sudarytojo, autoriaus, „savi“ tekstai supa, kaip ir 1547 metų katekizme, verstinius šaltinius. Antraštinis knygos puslapis tiksliai kopijuoja pirmą ir pagrindinį vokišką šaltinį (t. y. VD16 ZV 21274): Po epigrafu, parinktų 1559 metų leidiniui, kurie savo pozicija (f. 1v) ir paskirtimi koreliuoja su 1547 metų katekizmo epigrafu, nuo f. 2r iki f. 18v eina agendos Form der Tauff vertimas. M. Mažvydas atsisakė sentencijos LAVS DEO, finalizuojančios vokišką originalą. Išplėsdamas leidinį, jis papildomai įdėjo kitą verstinį šaltinį – M. Liuterio giesmę „Christ, unser Herr, zum Jordan kam“, kuri užėmė f. 19r–21v. Į verstos giesmės pabaigą, leidinio pabaigos pozicijoje buvo įtraukti kiti autoriniai elementai: M. Mažvydo akrostichas ir žegnonė, kurie semantiškai ir pagal paskirtį yra susiję su epigrafais knygos pradžioje. „Autoriniai“, t. y. su M. Mažvydo asmenybe glaudžiai susiję, knygos elementai sudaro žiedinę kompoziciją. Ypač ryškių autorinių pėdsakų aptinkama pabaigos pozicijoje, ir tai yra natūralu. Paratekstinių dalių apimtį knygos pabaigoje lėmė teksto rinkimo procesas, resp. spaudos lanko apribojimai. Tai gerai iliustruoja P. Skorinos leidiniai: paskutiniame lanke likusi tuščia erdvė skatino Straipsniai / Articles 51 ILJA LEMEŠKIN įvairių puošybos elementų (ne tik naratyvinių graviūrų), papildomų maldų, pabaigos žodžių, invokacijų ir plačių kolofonų pateikimą. 1559 metais leidinio struktūros analizė atskleidžia tą patį būvį. Knygos bloką sudaro trys sąsiuviniai. Čia nurodoma jų apimtis ir vieta, kur eina siūlės: Sąsiuvinis Lapai Siūlių vieta Sąs. apimtis A 1–8 4v–5r 4 | 4 B 9–16 12v–13r 4 | 4 C 17–21 19v–20r 3 | 3³ Pirmo, stambiausio, verstinio šaltinio (Form der Tauff) tekstas baigėsi f. 18v pradžioje, t. y. trečiojo sąsiuvinio vos antrame lape. Jeigu būtų sudarytas įprastos apimties sąsiuvinis, t. y. 4 | 4, neišnaudota liktų ¾ lanko. Dėl to pabaigai buvo paimtas mažesnis popieriaus lapas, o pagalbiniai šaltiniai (M. Liuterio giesmė ir M. Mažvydo tekstai) iš dalies „užlopė“ likusią laisvą vietą. 3. M. MAŽVYDO TEKSTAI M. LIUTERIO GIESMĖJE Kad ir kokie bebūtų utilitariniai (spaudos) sumetimai, skatinantys M. Liuterio giesmės įtraukimą į 1559 metų leidinį, jos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis ir nevykęs. Savo turiniu katekizmo giesmė (apie jos pobūdį – Schilling 2019: 171–173) kuo puikiausiai tiko agendai. Forma Chrikſtima – tai išsamus paaiškinimas, kaip pagal bažnyčios įstatymą turi būti laikomos krikšto apeigos. Iš esmės tai pamaldos konspektas (su tiks­liais nurodymais, ką, kada ir kaip reikia daryti), kurio turėjo laikytis kunigas arba pasaulietis, priverstas krikštyti kūdikį namuose. Leidinio (paskutinio sąsiuvinio) pabaigai pridėtas autoritetingas poetinis kūrinys taip pat kalba „apie mūsų šventąjį krikštą“, patraukliu, lengvai suprantamu būdu pamoko, kas yra krikštas, kaip jis atsirado, kaip krikštas veikia. Dėl pirmojo (pagrindinio) šaltinio M. Mažvydas patrumpino giesmės pavadinimą, nes jis dubliavo agendos turinį: ³ Paskutinis sąsiuvinio lapas buvo tuščias, t. y. be teksto, todėl kartais buvo pašalinamas (žr. egz.: sign.: Pol.6.II.4–5, Biblioteka Uniwersytecka w Toruniu). 52 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas Geiſtliche Lieder zu Wittemberg. Wittenberg: Joſef Klug, 1544. Forma Chriſktima. Karaliaučius: Jonas Daubmanas, 1559. Ein Geiſtlich Lied / Von vnſer heiligen Tauffe / Darin ſein kurz gefaſſet / Was ſie ſei? Wer ſie geſtiffet habe? Was ſie nütze? etc. D. Mart. Luther. Gieſme ducha= wna / ape muſu S. Chrik= chta fuguldita nũg D. Mart. Luthera. Formaliai „giesmė duchawna“ nėra krikšto apeigų sudedamoji dalis. Prie agendos ji buvo prijungta tam, kad kunigai ją giedotų ir tikinčiųjų tarpe skleistų tiesą apie krikštą. M. Mažvydo 1559 metų vertimas yra pažodinis. Toliau straipsnyje lygiagrečiai pateikiamas į posmus suskirstytas ir grafiškai šiek tiek supaprastintas originalas (pagal J. Klugo leidimą) ir vertimas; M. Mažvydo įrašyti tekstai išskiriami juodu šriftu: 1544 1559 1. Chriſt vnſer HErr zum Jordan kam nach ſeines Vaters willen / Von S. Johans die Tauffe nam ſein werck und ampt zur füllen / Da wolt er ſtifftten vsn ein Bad / Zu waſchen vns von ſünden / Erſeuffen auch dem bittern Tod / Durch ſein ſelbs Blut vnd Wunden / Es galt ein neues Leben. 1. Chriſtus Jordanop ateiha: Kaip io Tewas noreiha: Priėme chrikſtą nũg Jana: Pildidams ſawa vreda: Tę mums Chrikſtą paſtiprina: Ant ghreku apmaſgoghima: Ir ſmertis paſkandinima Krauhiu ir ſąždoſmis ſawa: Dudams mums nauihe giwata. 2. So hört vnd mercket alle wol / Was Gott heiſſt ſelbs die Tauffe. Vnd was ein Chriſten gleuben ſol Zu meiden Ketzer hauffen. Gott ſpricht vnd wil / das waſſer ſei Doch nicht allein ſchlecht Waſſer. Sein heilgs Wort iſt auch dabey / Mit reichem Geiſt on maſſen. Der iſt alhie der Tauffſer. 2. Klaufik bei ſupraſk nu koſznas Kũ wadin Chrikſtą Diewas Ką tur tiketi įſmũ wernas Jęng Kocerums bus iſchwengtas Diews liep įęng wandu bus Chrikſtas Bet ne eſt wiens wandũ praſtas Prieg wandens eſt ſzodis ſchwentas Jr ſchwentſ Duchs eſt priedũtas Tas Chrikſtitogis eſt tikras Straipsniai / Articles 53 ILJA LEMEŠKIN 1544 1559 3. Sẽlchs hat er vns beweifet klar / Mit Bildern vnd mit Worten / Des Vaters ſtim man offenbar / Dalelbs am Jordan horte. Er ſprach / Das iſt mein lieber Son / An dem ich hab gefallen. DEN will ich Euch befohlen han/ Das jr JN höret Alle / Vnd folget ſeinem Leren. 3. Tatai Diews ſchwiefei iſchreiſke Weidais ir ſzodzei̇es pamoke Diewas Tewas balſu ſchauke Jordaniep ghi eft iſchgirde Tews kalb / tas éſt mans mielś ſunus Ghis man eft didiei malonus Tą aſch dowanoi̇u iumus Tam ius buket pakluſmus Jr pildiket io ſzodžius. 4. Auch Gottes Son hie ſelber ſteht Jn feiner zarten Menſcheit. Der heilig Geiſt ernieder fert / Jn Taubenbild verkleidet. Das wir nicht follen zweifeln dran / Wenn wir getauffet werden / All drey Perſon getauffet han / Da mit bey vns auff Erden / Zu wohnen ſich ergeben. 4. Sunus Diewa tę pats buwa Weide ſzmogites ſawa Atheiha ir Dwaffe ſchwenta Weidu Karwela apwilkta Taip tiekiem tįpra wiera Kaip jau buſim eme chrikſta Jog Traice mus apchrikſti̇ha Giwenti tur wiffada. 5. SEin Jünger heiſst der HErre Chriſt / Geht hin all Welt zu leren / Das ſie verlornen in Sünden iſt / Sich ſol zur Buſſe keren. Wer gleubet vnd ſich teuffen leſſt / Sol dadurch ſelig werden / Ein newgeborner Menſch er heiſſt / Der nicht mehr könne ſterben / Das Himelreich ſol erben. 5. Apaſtalus Pons fiuntz ſawa Mokinti liep wiffa ſwieta Jog eft pratapits’ del ghreka Todel tedara pakuta Kurs tik ir prieims chrikſta Tas aptures iſchganima Nauiiha bus ſzmū giwenima Kurs negal mirti ant amſźa Gaus karaliſke Diewa. 6. WEr nicht glaubt dieſer groſſen Gnad / Der bleibt in ſeinen Sünden / Vnd iſt verdampt zum ewigen Tod / Tieff in der Hellen grunde. Nichts hilfft kein eigen heiligkeit / All ſein Thun iſt verloren / Die Erbſünd machts zur nichtigkeit / Darin er iſt geboren / Vermag jm ſelbs nichts helffen. 6. Malonei tai kurs netiki Amſźinai giwens ghreki Ras ghis amſźinąie ſmerti Tur peklas vgnie dekti Io ſchwenti̇bę ghi negelbęs Nei willi io darbai iem padęs Vſch mieka priegi̇mts ghreks dara Sźmogaus darbus ir giwata Sau ſmogus negelbt niełaka. 54 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriſt̄ima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas 1544 1559 7. Das Aug allein das Waſſer ſieht / Wie Menſchen Waſſer gieſſen. Der Glaub im Geiſt die krafft ver ſteht / Des Blutes Jheſu Chriſti. Vnd iſt für im ein rote Flut / Von Chriſtus Blut geſerbet / Die allen Schaden heilen thut / Von Adam her geerbet / Auch von vns ſelbs begangen. 7. Muſu akis reg wandeni Ant waika pilamąghi Sзmogus per Dwaſſe tę weifdi Wernai ing Chriſtaus kraughi Jem wandû eſt kraus raudonas Diwnai Chriſtaus krauihu krofiſtas Ant ſenu Zaisdu gidima Swiets kurias gaun iſch Adoma Mums priėgimtas nūg ſena. 8. Diewui Tewui ſchlowe dükem Jr Jheſu Chriſtu garbin̄kem Bei Dwaſſe ſchwenta laupſinkem Wienam Diewui dekawokem Kurs iftates eſt Chriſt̄ima Ant ghreku apſзiftighima Bei amſzina iſchganima Nūg Chriſtaus apſзadeta Jem buk amſзiua garba. Amen. Palyginimui pridedamas laisvas M. Liuterio giesmės vertimas pagal naują lietuvių liuteronų giesmyną (Krikščioniškos giesmės 2007: 311–312): 1. Prie upės Kristus atėjo, Vadinamos Jordanas, Nes mielas Kristus norėjo, Kad krikštytų Jį Jonas. Taip Krikštą mūs apvalymui Nuo nuodėmių paliko Ir sielas nuo prapuolimo Krauju, žaizdomis savo Jis brangiai išvadavo. 2. Todėl supraskime gerai, Ką reiškia Šventas Krikštas, – Tikėkime mes tuo tvirtai Ir venkim kelio pikto. Nes Šventas Krikštas – tai vanduo, Straipsniai / Articles 55 ILJA LEMEŠKIN Tačiau vanduo ne vienas – Šventasis žodis jau su juo, Dvasia Šventa, nes Dievas – Mūs Krikštytojas tikras. 3. Tai Dievas rodė regimai, Ir žodžiai Jo skambėjo, Paskelbė iš dangaus aukštai – Ir Jonas Jį girdėjo, Kai sakė: „Mano tai Sūnus, Aš myliu Jį širdingai, Paskyręs jį aš jums esu Pamokyti meilingai – Priimkite Jo mokslą.“ 4. Kartu su Tėvu jį krikšte Visa šventybe savo Aplankė ir Šventa Dvasia Pavidalu karvelio. Tikėkime tuo širdyje, Patirkim savo sieloj, Kad mus Trejybė krikštija, Šventa Dvasia atgimdo, Pašvęsdama mus Dievui. 5. [trūksta] 6. [trūksta] 7. Akis tik mato vandenį, Ant kūdikėlio lietą, Tikėjimas – išganymą, Šventu krauju laimėtą. Vanduo nepaprastas yra – Krauju jis pašvęstasis, Jis plauna nuodemes tikrai, Adomo pradėtąsias, Širdy mus esančias. 56 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chriḱtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas 8. Mes Dievą Tėvą šlovinkim Bei Sūnų Jo brangiausią, Ir Šventą Dvasią liaupsinkim, Dėkodami karščiausiai, Jis davė Šventą Krikštą mums, Jis nuodėmes nuplauna, Per Jį visi Išganymą Mes amžinąjį gaunam, Garbę mieliausiam Dievui! Labai įdomu tai, kad Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos pastangomis parūpinta giesmės redakcija pašalina beveik trečdalį M. Liuterio teksto (praleidžia originalo 5-ą ir 6-ą strofos), o kaip M. Liuterį pateikia M. Mažvydą, t. y. įtraukia jo 1559 metų žegnonę. Jos ryšį su M. Mažvydu kadaise atskleisdavo akrostichas, kurio šiuolaikinis giesmės „variantas“ nepaiso. Todėl kaip teksto autorius yra nurodytas tik M. Liuteris. Deja. 1544 ir 1559 metų tekstų palyginimas rodo, kad M. Mažvydas nuosekliai sekė originalą. Tai pasakytina ne tik apie turinio atkartojimo tikslumą, bet ir apie strofinę sandarą. Kiekvieną vokiečių originalo ir lietuvių vertimo posmą sudarė devynios eilutės. Giesmės pabaigoje du posmai sudarė 18-a pozicijų (raidžių) schemą [9 + 9], kuri ir formavo akrostichą. Nusprendęs į 6-ą ir 7-ą posmus įrašyti savo vardą ir pavardę, M. Mažvydas turėjo išspręsti kombinatorinį klausimą. Į paskutinį posmą gražiai tilptų 1547 metais panaudota lotyniška lytis MASVIDIVS, tačiau vardas MARTINVS pasirodė besąs per trumpas. Dėl pastarojo prireiktų ardyti iš vokiečių originalo perimtą strofinę sandarą, nes nemotyvuotos raidės, įsiterpusios pozicijoje tarp vardo ir pavardės, akrostiche būti negalėjo. Autorius pasirinko kitą kelią – panaudojo trumpesnę pavardės formą ir taip sulygino vardo ir pavardės apimtį: Tokiu būdu po asmenvardžių pasiliko dvi pozicijos (raidės), kurias pagal tuometines nuostatas jau buvo galima dėsningai įprasminti kaip interlinearinę santrumpą: MARTĮNVS S MASWĮDAS M MARTĮNVS MASWĮDAS SM MARTĮNVS MASWĮDAS SignaMus „[mes] Martynas Mažvydas žegnójame.“ Straipsniai / Articles 57 ILJA LEMEŠKIN Knygoje Lithuanica aliter santrumpa SM buvo sugre­tinta su verb. significare (SM = SignificaMus – Cappelli 1928: 354) ir semantiškai susieta su 1547 metų akrostichu BI TP : Baccalaureus Iuris Titulum Posuit „teisių bakalauras kryžiaus ženklą uždėjo“ (Lemeškin 2019: 364–365). Kolega Tomašas Hoskovecas pasiūlė lengvesnį paaiškinimo būdą (Hoskovec 2021: 127–128). Santrumpa SM yra pres. pl. 1. indic. forma nuo verb. signare „kryžiaus ženklą uždėti; pasirašyti“, iš kurio (iš viduramžių bažnytinės lotynų kalbos) kilę liet. žegnoti, ček. žehnati, lenk. żegnać, vok. segnen, s. angl. segnian... Santrumpą, kuri atitinka akrosticho tarinį, toliau plėtoja verbalinė laimintojo išraiška, t. y. devynių eilučių žegnonė, pateikta kaip papildomas aštuntasis posmas. Taigi, akrosticho struktūra yra tokia: MARTĮNV̨S MASWJDAS S[ign­a]M[us] : [žegnonės tekstas] „[kunigas]⁴ Martynas Mažvydas žegnoja: Diewui Tewui fchlowę dūkem Jr Iʒefu Chriftu garbin­kem Bei Dwaffe fchwenta laup­finkem Wienam Diewui dekawokem Kurs ißtates eſt Chrikſtima Ant ghreku aptʒiftighima Bei armʒina iʃchganima Nůg Chriftaus apʃʒadeta Jem buk amʃʒia garba.“ Kuklūs, dievobaimingo anonimiškumo siekiantis autorius 1547 metais katekizme ir agendoje Forma Chrikſtima elgiasi vienodai. Ir čia, ir ten pagrindinį tekstą resp. vertimus supa tos pačios paskirties autoriniai tekstai, panašiai sutvarkyti semantiškai ir gramatiškai. Tai griežtas į tėvynę nukreiptas epigrafas ir eiliuotos prakalbos akrostichas B[accalaureus]I[uris] MARTĮNV̨S MASWJDAS „teisių bakalauras Martynas Mažvydas“ Katekizmo pradžioje. Katekizmo pabaigoje, kolofono vietoje, pateiktoje keturių eilučių inovacijoje Skaititaip, yra autorinio teksto resp. pirmojo akrosticho (iš prakalbos) tąsa BI TP : Baccalaureus Iuris Titulum Posuit „teisių bakalauras kryžiaus ženklą uždėjo“. Savo ruožtu 1559 metų leidinį atidaro du iškalbingi epigrafai nukreipti taip pat į Didžiąją Lietuvą ir į skaitytoją (vienas iš epigrafų yra pateiktas lotyniškai ir lietuviškai; jis bus atskirai aptartas kitame ⁴ Ši informacija neverbalizuota, tačiau ji yra aiški iš konteksto, nes laiminti, žegnoti gali ne bet kas. 58 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chrik|tima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas straipsnyje⁵). Pagrindinį tekstą uždaro akrostichas MARTINVS MASWIDAS S[igna]M[us] „Martynas Mažvydas žegnoja“ su tinkamais palaiminimo žodžiais. Taigi 1547 ir 1559 metų leidiniuose pastebima ta pati autoriaus rašysena: knygų pradžioje jis kreipiasi į skaitytoją ir prisistato; knygų pabaigoje M. Mažvydas pažymi ir palaimina kryžiaus ženklu, o vieną kartą žegnodamas nepamiršta pridėti ir trumpos maldelės su viską finalizuojančiu AMEN. 4. P. SKORINOS IR M. MAŽVYDO AKROSTICHAI P. Skorina ir M. Mažvydas atstovauja tą pačią LDK raštijos tradiciją; abu tarnavo – kiekvienas skirtingu laiku ir nevienodai ilgai – Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. M. Mažvydas turėjo būti sklaides ir gerai žinoti Lietuvos spaudos pradininko darbus, kuriuose pasitaikė ir pirmųjų Lietuvoje akrostichų. Į juos M. Mažvydas potencialiai galėjo (turėjo) orientuotis, todėl prasminga gretinti rusėnų ir lietuvių akrostichus, specifikuoti jų bendrus požymius. Abėcėliniai akrostichai, įrašyti Raudų knygoje (КНИЖКА РЕКОМАЯ ПЛАЧЬ ЄРЕМІИНЪ (ОСТАРОМЪ МѢСТЕ ПРАЖСКОМЪ 1519)) ir akatistėje šv. Petrui ir Pauliui (АКАФІСТЪ СВЕТОМУ ВЕРХОВНОМУ АПОСТОЛУ ПЕТРУ И ПАВЛУ И ВСЕМ АПОСТОЛОМЪ), pasiliks nuošalyje, nes jie yra kitokie. Palyginimui paimti tik vardiniai akrostichai. „Akatistynė“, kuris sudaro Mažiosios kelionių knygelės dalį, tokių yra du: ПИСАЛ ДОКТОР СКОРИНИЧ ФРАНЦИСКЪС „daktaras Skorinaitis Pranciškus rašė“ (Akatistas šv. Jonui Krikštytojui – АКАФІСТЪ ЧЕСПОМУ И ВЗЕХВАЛАНОМУ ПРОРОКУ ПРЕДТЕЧИ И КРЕСТИТЕЛЮ ГОСПОДЫНЮ ИОАННУ ПОЕМ) ir ДЕЛАЛ ДОКТОР СКОРИНИЧ ФРАНЦИСКОС „daktaras Skorinaitis Pranciškus darė“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui – ПОЧИНАЄТСЯ АКАФІСТЪ ПРЕСЛАДКОМУ ІМЕНІ ГДА НАШЕГО ІСА ХРТА ГЛАГОЛЕМЫ ПОСЬЦА ДНИ). ⁵ Straipsnis yra publikuojamas 2025 metų „Knygotyros“ 84-ame tome. Straipsniai / Articles 59 ILJA LEMEŠKIN Pirmieji žodžiai писа „rašė“ ir дела „darė“ atitinka akatistų penkis įvadinius posmus. Toliau einantys žodžių junginiai δωκτορ скоринин францискос ir δωκτωρ скоринин францискос pagal graikų abėcėlės raidžių skaičių apima akatistui įprastas 24 pozicijas. 1559 metais M. Mažvydas turėjo spręsti tas pačias problemas, kurios gerokai anksčiau rūpėjo P. Skorinai. Dėl formos (erdvės) apribojimų abu autoriai turėjo parinkti tam tikrų žodžių tam tikras lytis. M. Mažvydą varžė dviejų posmų 18 eilučių, P. Skoriną – 24 pozicijos. Iškilus poreikiui patrumpinti pavardę, M. Mažvydas panaudojo trumpesnę lietuvišką formą (MASWIDAS vietoje MASVIDIVS) (įžvelgti čia lietuviško sąmoningumo proveržį nėra reikalo). P. Skorina turėjo daryti atvirkščiai – „ištempti“ savo asmenvardžius, kad kartu su akademiniu titulu (įrašytu visu žodžiu δωκτορ) jie sudarytų 24 raidžių grandinę. Todėl leidėjas lotynizuoja savo vardą (ФРАНЦИСКОС), taip pat pasirenka ilgesnį rusišką kilmavardį (скоринин), kuris stilistiškai lotyniškam vardui netinka. Normaliomis aplinkybėmis, t. y. nevaržomi akrostichų apimties rėmų, P. Skorina ir M. Mažvydas būtų pasirinkę kitas, tinkamesnes, vartosenoje įprastas, nusistovėjusias formas. Galimybę laisvai išplėsti akrostichą M. Mažvydas turėjo 1547 metais eilutės prakalbos pradžioje, kur, pradėjęs akrostichą nuo pirmos teksto raidės, jis pavartojo įprastas ir tarpusavyje gerai suderintas akademinio laipsnio santrumpą (BI) ir lotyniškas asmenvardžių formas (MARTĮNVS MASVĮDVＳ). Akatistuose ir agendoje Forma Chrikftima P. Skorina ir M. Mažvydas turėjo improvizuoti ir susitaikyti su stilistikos disonansu. Butent tokį įspūdį sudarė rusėnų–lotynų ir lotynų–lietuvių kalbų mišinys, tačiau skaitytojas žinojo, kad tai savaime suprantama ir toleruojama duoklė kombinatorinei poetikai. P. Skorinos ir M. Mažvydo kombinatoriniai kūriniai yra artimi sintaksės atžvilgiu. Tai nėra banali antroponiminė žyma (labiau paplitusi), kuri vardininko arba kilmininko vardažodžio forma rodydavo į tam tikrą asmenį ir teksto (kūrinio) priklausomybę. Vardas ir pavardė kartu su akademiniu laipsniu (resp. socialinio statuso nuoroda) funkcionuoja kaip veiksnys, kuris turi tarinį. Pastaruoju eina veiksmažodžiai, kurie akrostichų ribose užima pagalbinę antraeilę vietą. Šią sakinio dalį M. Mažvydas išreiškia santrumpomis, kurios šliejasi prie jo vardų formų; P. Skorina tai daro papildomuose įvadiniuose posmuose: писал – δωκτορ скоринин францискос : … „daktaras Skorinaitis Pranciškus rašė: …“ делал – δωκτορ скоринин францискос : … „daktaras Skorinaitis Pranciškus darė: …“ 60 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chrikſtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas BI MARTJNVVS MASVJDIVS – BI [M. Masvidius] TP „teisių bakalauras M. Mažvydas“ „teisių bakalauras kryžiaus ženklą uždėjo“ MARTJNVVS MASWJDAS SM : … „[kunigas] Martynas Mažvydas žegnoja: …“ Panašumą sustiprina ir tai, kad leidinio pabaigoje po akrosticho gramatinio centro papildinio vietoje yra pateikiama „tiesioginė kalba“, t. y. pačių autorių malda. P. Skorinos akatistuose ji užima daug daugiau vietos, negu M. Mažvydo, kuris, ribojamas M. Liuterio giesmės strofinės sandaros, turėjo tilpti į devynias eilutes. Plg., pavyzdžiui, akrosticho ir maldos sąveiką P. Skorinos akatiste Sal­džiausiajam Jėzaus vardui: ДЕЛАЛ ДОКТОРЪ СКОРИНИНЪ ФРАНЦИСКОС : МОЛИТВА : ~ ВЛАДЫКО ГДИ ІСЕ ХОТЕ ЦАРЮ СОТВОРИТЕЛЮ И БОЖЕ НАШЪ, ИМА ТВОЕ СВЯТОЕ ПРИЗЫВАЕМЪ, И ТЕБЕ СА МОЛИМЪ ІСЕ СЫНУ ПРЕЧИСТОЕ ДЕВИЦЫ МАРІЕ, ІСЕ ЕДИНОЕ И ПРЕВЕЧНОЕ СЛОВО БОГА ОТЦА. ІСЕ СОВОКУПЛЕНІЕ И ЛЮБОВЬ СВЯТАГО ДУХА. ІСЕ СОЗДАТЕЛЮ АНГЕЛЬСКАГО ЕСТЕСТВА. ІСЕ СПАСИТЕЛЮ РОДУ ЧЕЛОВЕЧЕСКАГО. ІСЕ ПРО- ГОНІТЕЛЮ БЕСОВСТВА ВСЯКОГО. ІСЕ ПОМИЛУЙ МА ПО ВЕЛИЦѢ МИЛОСТИ ТВОЕЙ. ІСЕ ОЧИСТИ БЕЗЗАКОНІЕ МОЕ ПОПРЕМОЖЕНІЕВЪ МЪДРОСТЬ ТВОИХЪ. ІСЕ ОТПУСТИ ВСА ГРЕХИ МОЯ. ІСЕ ПРИИМИ О МЕНЕ МОЛИТВЫ СІЕ. О ПРЕСЛАВНЫЙ ІСЕ. О ПРЕПОДОБНЫЙ ІСЕ. О ПРѢТИХІИ ІСЕ, ТЕБЕ СЛАВУ ВОЗСЫЛАЕМЪ СО ОТЦЕМЪ И ПРЕСВЯТЫМЪ ДУХОМЪ, ВО ВѢКИ ВѢКОМЪ АМИНЬ: ~ Gretinamųjų akrostichų tarinys semantiškai nėra visiškai identiškas („rašė / darė“ – „žegnoja“), bet tai lemia socialinis rašančiųjų neat­patumas. P. Skorina buvo aukštą išsilavinimą pasiekęs pasaulietis, bet ne kunigas. Gabus literatūros darbui jis galėjo rašyti akatistų ir kitų maldų tekstus, bet negalėjo savo vardu šiomis maldomis laiminti žmonių. P. Skorinos akatistams artimas ir M. Liuterio giesmės turinys. Ir ten, ir čia kalbama apie Joną Krikštytoją, Jėzaus krikštą Jordane ir krikšto svarbą. Skirtumai tarp kūrinių žanrinio pobūdžio: P. Skorina dirbo su bizantiško akatisto forma; M. Mažvydas improvizavo su populiaria katekizmo pobūdžio vokiečių giesme. Pagaliau, reikėtų atkreipti dėmesį į leidybinį matmenį. Forma Chrikſtima ir „Akatistynas“ yra leidiniai, kurių antraštiniai lapai nutyli informaciją apie sudarytojus (leidėjus). Abiejose knygose trūksta ir leidinį finalizuojančio kolofono. Šią trūkstamą informaciją reikėjo surasti, o pažengęs XVI a. skaitytojas tam buvo pasiruošęs. Į „Akatistyno“ pabaigą įtrauktas akrostichas yra leidybinio pobūdžio. Jis nurodo asmenį, kuris knygą ДЕЛАЛ „darė“. Kitam himnui, įtrauktam tarp kitų Strai­psniai / Articles 61 ILJA LEMEŠKIN akatistų į knygos vidurį, buvo pasirinkta leksema писан „rašė“, kuri nurodė šio ir tik šio konkretaus giedamojo teksto autorių. Knygos pabaigos pozicijoje skaitomas akrostichas pildė ir iki šiol pildo leidinio kolofono funkciją. Dėl šios priežasties tam, kad būtų pastebėtas ir matomas, jis vienintelis buvo surinktas remiantis gerokai išsiskiriančiais raižytais inicialais (Lemeškin 2023: 367–368). 1559 metų leidinyje M. Mažvydas pasielgė panašiai: akrostichu, kuris palydėjo giesmę apie Jėzaus krikštą, jis (tarsi tai būtų kolofone) pabaigoje atskleidė savo nuopelną rengiant šią knygą. Jo sukurtas tekstas, suskaidytas tarp 9 eilučių posmų knygos (giesmės) pabaigoje, taip pat buvo įgudusių skaitytojų ieškomas ir randamas. Taigi, tarp P. Skorinos ir M. Mažvydo akrostichų, parašytų (dėl erdvės apribojimų) mišria ir stilistiškai nesuderinta kalba, yra daug bendrų požymių. Pirmųjų rusių ir lietuvių knygų autoriai kreipėsi į skaitytoją dvinariais sakiniais: „daktaras Skorinaitis Pranciškus darė“, „[kunigas] Martynas Mažvydas žegnoja“. Po gramatinio centro autoriai pridėjo papildinį, t. y. savų maldų. Toks akrostichu sukūrimo būdas nėra dažnas, nes pažymint savo autorystę pakakdavo nurodyti vardą ir pavardę. Akrostichų gretinimas atskleidžia didelį tipologinį ir struktūrinį funkcijų panašumą, o tai skatina manyti, kad M. Mažvydas žinojo ir rėmėsi LDK spaudos pirmtako darbais. 1559 metų leidinio analizė yra naudinga tyrinėjant 1547 metų akrostichus. Jų lyginamasis tyrimas atskleidžia santrumpų svarbą. Pastarąsias M. Mažvydas naudoja tiek katekizmo pradžioje nurodydamas akademinį titulą BI (kaip P. Skorina, taip ir kiti išsilavinę asmenys), tiek invokacijoje „Skaititapą“ knygos pabaigoje: BI TP. 1547 ir 1559 metais panaudotos santrumpos savo reikšme yra sinonimai (T[itulų] P[losuit], „kryžiaus ženklą uždėjo“ – S[igna] M[us] „žegnoja“), bet jie pasirinkti atsižvelgus į rašančiojo socialinį statusą: kaip teologijos laipsnio dar nepasiekęs Karaliaučiaus akademijos studentas M. Mažvydas nurodo kitur gautą akademinį titulą ir, baigdamas darbą, deda kryžiaus ženklą. 1559 metais jau kaip vyriausiasis Ragainės apskrities kunigas jis žegnoja žmones ir palaimina juos atskira malda. Pirmasis akrostichas yra „studentiškas“, antrasis – „kunigo“. 1559 metais M. Mažvydo akrostichas pasižymi glaudžia sąveika su antruoju Forma Chrikštima verstiniu šaltiniu. Autorius, nepažeisdamas vertimo tikslumo, meistriškai įpynė savo tekstą į M. Liuterio giesmę. Akrosticho tasą – papildomą aštuntą posmą sudarantį žegnonę – taip gerai atitiko verstinės giesmės turinį, kad ilgainiui tapo neatskiriama M. Liuterio kūrinio sudedamąja dalimi. Du verstiniai šaltiniai (1559 metais „Form der Tauff“; M. Liuterio giesmė „Christ, unser Herr, zum Jordan kam“) sudaro 1559 metų leidinio pagrindą, tačiau išskirtinio baltistų dėmesio yra nusipelnę M. Mažvydo autoriniai tekstai. 62 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chrikʃtima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas Be akrosticho ir žegnonės, aptartų šiame straipsnyje, M. Mažvydo knygos epigrafai laukia atskiro tyrimo. LITERATŪRA Biržiška Vaclovas 1960: Aleksandrynas: senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 1: XVI–XVII amžiai, Čikaga: JAV LB Kultūros Fondas. Cappelli Adriano 1928: Lexicon abbreviaturarum / Wörterbuch lateinischer und italienischer Abkürzungen, Leipzig: Weber. Dini Pietro U. 2010: Martyno Mažvydo Formos Chrikštymo (1559) vertimo originalas – Form der Tauff (1559). – Archivum lithuanicum 12, 71–82. Gerulis Jurgis 1922: Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys. Hoskovec Tomáš 2021: Lithuanica aliter: visuomeninės filologijos pritaikymas lituanistikoje. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 117–140. Koženiauskienė Regina 1990: XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas, 1990. Krikščioniškos giesmės 2007: Krikščioniškos giesmės, sud. L. Fetingis, Vilnius: Lietuvos Biblijos Draugija. Lemeškin Ilja 2023: Проблемы изучения Малой подорожной книжки. Полемический экскурс [Problemy izučénija Maloj podorožnoj knižki. Polemičeskij ékskurs]. – Knygotyra 80, 343–385. Lemeškin Ilja 2019: Lithuanica aliter, ser. Billėmai bhe ersinnimai, 2, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Michelini Guido 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Stang Christian S. 1976: Dėl M. Mažvydo ‘Formos Chrikstima’ šaltinio. – Baltistica 12(1), 7–8. Schilling Johannes 2019: Erläuterungen. – Martin Luther. Geistliche Lieder, Leipzig: Evangelische Verlagsanstalt. Straipsniai / Articles 63 ILJA LEMEŠKIN Forma Chrikštima (1559) from a formal perspective. Acrostic by priest M. Mažvydas SUMMARY In publishing the first Lithuanian books (according to the sovereign’s will and the church’s order), M. Mažvydas followed the medieval concept of authorship. Because the name of the book’s creator is not equal to the name of the Creator, God (M. Mažvydas says this in the preface to the collection of hymns), the author avoided becoming famous among people. This led to the anonymity of the catechism of 1547 and the agenda of 1559, and to the effort to reveal their authorship utilizing sophisticated indirect expressions that not everyone could identify. The Form of Baptism, published in 1559, provides a translation of the German original, the 1559 Form der Tauff (VD16 ZV 21274), into Lithuanian. This source can be considered the main one. In addition to this, the publication included Luther’s hymn Christ, unser Herr, zum Jordan kam. These translated sources are surrounded by texts specially selected and included by the publisher. At the beginning of the book, M. Mažvydas puts two invocations to the readers. The acrostic MARTJNV̄S MASWJDAS M was incorporated into Luther’s hymn (in its last 6 and 7 stanzas). This acrostic and Luther’s work were developed by the prayer of M. Mažvydas (forming the “superfluous” 8th stanza). The structure of the 1559 acrostic of M. Mažvydas can be illustrated as follows: MARTJNV̄S MASWJDAS S[ignal]M[us] : [prayer text] [Priest] Martynas Mažvydas blesses: Diewui Tewui ſchlowe dûkem / Jr Jheſu Chriſtu garbin̄kem / Bei Dwaffe ſchwenta laup̄inkem / Wienam Dievui dekāwokem / Kurs iſtates eſt Chriſch̄tima / Ant ghreku aptſiḡtinima / Bei amſzina iſchganima / Nůg Chriſtaus apſudeta / Jem buk amſziwa garba. The abbreviation SM is pres. pl. 1. indic. form of the verb signare “to make the sign of the cross”, from which (from Church Latin) we derive the Lithuanian žegnoti, the Czech žehnati, the Polish zegnać, the German segnen, the English segnian… The Catechism of 1547 was similarly composed. It begins with a stern homeland-oriented invocation AD MAGNVM DVCATVM LITVANIAE and the acrostic B[accalaureus] I[uris] MARTJNV̄S MASWJDAS “the bachelor of rights Martynas Mažvydas”. At the end of the catechism, in the colophon, in the four-line invocation Skaititiap, there is a continuation of the author’s text in BI TP : Baccalaureus Iuris Titulum Posuit “the bachelor of righteousness has put on the sign of the cross”. A comparison between the acrostics of Scorina and Mažvydas shows that they are written in a mixed and stylistically inconsistent language. There are many common 64 Acta Linguistica Lithuanica XCI Forma Chrikštima (1559) formaliuoju požiūriu. Kunigo M. Mažvydo akrostichas features between them. The authors of the first Ruthenian and Lithuanian books addressed the reader in two-member sentences: “Doctor Francis Skorina’s son did”, and “[priest] Martynas Mažvydas blesses”. After the grammatical centre, the authors have added their prayers. This is not a common way of creating acrostics. The juxtaposition of the acrostics reveals a high degree of typological and structural-functional similarity, which suggests that Mažvydas was familiar with the works of his predecessor in printing. Įteikta 2024 m. rugsėjo 6 d. ILIJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Petro Vile išio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva ilija.lemeš[email protected] Straipsniai / Articles 65