Kalbos muzika

Ac a Linguis ica Li huanica 2025, . 92, p. 1–16 Con en s link / Tu inio nuo oda ISSN 2669-218X (online / elek oninis) Copy igh © 2025 Gied ius Kup e ičius. Published by he Ins i u e o he Li huanian Language. This is an Open Access a icle dis ibu ed unde he e ms o he C ea i e Commons A ibu ion Licence, which pe mi s un es ic ed use, dis ibu ion, and ep oduc ion in any medium, p o ided he o iginal au ho and sou ce a e c edi ed. // Išleido Lie u ių kalbos ins i u as. Šis s aipsnis y a a i os p ieigos, pla inamas pagal „C ea i e Commons“ p isky imo licencijos sąlygas, leidžiančias ne ibo ai naudo i, pla in i i a ku i u inį be kokioje laikmenoje, nu odan au o ių i šal inį. Recei ed: / Gau a: 2025-06-07. Accep ed: / P iim a: 2025-04-10. 1 KALBOS MUZIKA GIEDRIUS KUPREVIČIUS El. paš as: gied ius.kup e [email protected] ORCID ID: h ps://o cid.o g/0009-0005-9742-1358 h ps://doi.o g/10.35321/all92-11 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ĮVESTIS Į ai ių žan ų muziką ku ian is kompozi o ius neiš engia kon ak ų su li e a ū iniais eks ais – lib e ais, poezija, p oza, au osaka, o ka ais i pa ieniais žodžiais. Daugelis iš ų kon ak ų susiję su gim ąja kalba, odėl pag indinių os kalbos dėsnių pažinimas y a bū ina sąlyga inkamam kalbos pe kėlimui į muziką. Gim ojoje kalboje, jos a mėse a si e ian ys lobynai gali kompozi o iui su eik i nepap as ai įdomių, jo muzikinę kalbą u inančių b uožų. Kalbama apie a mes odėl, kad kiek iena iš jų – neišsenkančios one inės į ai o ės i kū ybinių galimybių pasaulis. Teks as muzikoje ampa nea ski iama muzikos dalimi, i odėl e a plačiau pakalbė i apie jud iejų su a inę. Taigi kalbos muzika sup an ama kaip in onacija, eks o (skiemenų) skambėjimas į ai iuose aukščiuose p iklausomai nuo žodžių (sakinių) p asmės a ų p asmių d ip asmiškumo. Kalbos melodika y a labai s a bi sąlyga siekian okalinio kū inio muzikoje eks o i muzikos su a imo, bū inos jo su okimo sąlygos. Juk klausy ojui eks as ė a ik gi dimas, jis negali jo pe skai y i a sus abdy i. Muzika – laikinis menas. Jei skai an eks ą galima pas aipą pe skai y i da ka ą, ai klausomas kū inys (muzika, poezija, d ama) bėga laike nesus abdomai i au o ius p i alo gal o i, kaip ku i, kad as empas nesug iau ų min ies aiškumo. Tad žodžio a azės ka ojimas, o jei o neke inama da y i – 2 muzikinio empo g ei is, pauzės a ins umen iniai in a pai gali ap i p asmę sekančiam klausy ojui labai p a a ūs. Daugybė kalbų sudė os iš balsių bei p iebalsių, ku ie, nep iklausomai, kaip už ašy os ( aidės a hie ogli ai), klausa a ski iami i iden i ikuojami kaip p asmės. Žinoma, jei kalba klausy ojams nė a s e ima. P iešingu a eju muzikos kū inys su mums nepažįs ama kalba skamba ik kaip papildomas emb as, nešan is okią pačią žodžiais nenusakomą in o maciją, kaip lei os, smuiko a būgnų skambėjimas. Be oji bekalbė muzika klausy ojams aipogi p aneša daug žinių. Jas, sekdami ų ins umen ų a liekamų mo y ų in onacijomis, klausy ojai suku ia sa o min yse. Tad ne isiems žinomos kalbos p as os dikcijos a didelių aidų sua dy as eks as muzikos dėka išsaugoja ame kū inyje esančią in o maciją, nuo aikas, kompozi o iaus siekiamą bend ą įspūdį. Todėl muzikos au o iai nebijo „p a as i“ žodžio aiškumo, kompensuoja ai išim inai muzikos aiškos p iemonėmis. Tam pasi elkdami o mą, ak ū as, kon as ą. Sakoma, kad dainų eks ai u i bū i pap as i, imuo i, be sudė ingų žodžių. Tokia samp a a gana p imi y i. Žinomos puikios, populia ios dainos su labai sudė ingais eks ais i įman iu i miniu piešiniu. Daug puikių dainuojamosios poezijos pa yzdžių ap inkama su bal osiomis eilėmis, ne suku omis p ozos eks ams. S a bu ki a – kaip ieni a ki i eks ai įmuzikinami. Kiek ienu konk ečiu a eju į alką žengia muzikos ins umen ų pasi inkimas, žan as, apim is, o mos pobūdis i isą ai ikiuojan i meis ys ė. Ta kim, F anzo Schube o okalinis ciklas „Win e eise“ („Žiemos kelias“, op. 89, D 911, 1927 m.) – 24 nedidelės apim ies dainos su pakankamai sudė ingais, dažnai kele ą p asminių lygmenų u inčiais Wilhelmo Mülle io poe iniais eks ais. Tai, kaip juos muzikinėje e d ėje sp endžia uome iš klasikinės į oman inę epochą žengęs okiečių kompozi o ius, gali bū i ge a pamoka isų pak aipų i skonių kompozi o iams, jei ik šie im ai ūpinasi sa o kompozicijų poe ikos i meloso jungčių menine kokybe. Tą pa į galima pasaky i i apie popmuzikos g upių „The Bea les“ a „Abba“ dainas, ku ių s uk ū a, o i be a pis muzikos yšys su eks u, de aliai nag inė as dės an muzikos es e ikos ku są Vy au o Didžiojo uni e si e e. Pas ebė a, kad daugelio ų g upių dainų populia umą lėmė labai ikslus muzikos i eks o yšys, obulai pagau a p asmių i ga syno simbiozė, o mos į aldymas i – s a biausia, idealiai su ampan i dainų eks o i muzikos in onacijų ėkmė. Apmaudu, kad kompozicijos ama o siekian ys s uden ai šias i ki as jiems labai p a a čias pa i is palieka lauke už du ų. Gaidų i aidžių d augys e domė asi nuo nea menamų laikų i anks y ųjų ašmenų- ašybos p ak ikų. Išlikę seno ės g aikų ašy iniai paminklai, ku iuose už iksuo as bandymas gulsčiomis aidėmis pa aizduo i dainuo inų ga sų aukš į i ukmę. Senieji žyniai, o akulai, augū ai i kunigai mokėjo daugybę žodį i muziką de inančių būdų, ku iais pake ėda o susi inkusius į ienokias a ki okias apeigas. Asmeninėje ono ekoje saugomas labai įdomus A ikos abo igenų i ualinių apeigų į ašas, ku iame žiniuonis ilgokai i gana g ei ai šneka isiems sup an ama kalba, ėliau ą kalbą lė ina is p a ęsdamas balses, galiausiai lieka ik balsės su nežymiai kin ančia in onacija, galiausiai ampan i okalize be eks o. A min yje kyla 3 analogija iš a chi ek ū os – ga sioji Bo obudu o š en ykla Ja os saloje Indonezijoje. Tai VIII a. an os pusės sep ynių e asų pi amidinis s a inys su labai aiškia sielos išskaid ėjimo, d asinės kon empliacijos ma ica: jei pi mose e asose maldininkas egi bui į aizduojančius elje us, ai kylan aukš yn juos keičia augmenijos aizdai, ėliau – is įman esni o namen ai, kol galiausiai, pačioje i šūnėje, jį pasi inka s ūpoje sąmoningai neužbaig a sėdinčio Budos s a ula i įspūdingo slėnio pano ama. A odo, nieko nebelieka, ačiau y a daug daugiau ki a p asme, nei pama y a apačioje. Toks eks o-bui ies, žodžio-daik o p adanginimas abs akcijose y a labai įspūdinga i pa eiki a ios į aigos p iemonė. Ją ne ka ą eko panaudo i i , a odo, sėkmingai. GIMTAKALBĖS GAIDOS Lie u ių kalba s aipsnio au o iui a imiausia ne ik odėl, kad ji y a gim oji, be isų pi ma dėl jos g ožio i lanks umo, u ingumo i kilmės. Ma oma, kaip bal ų kalbos im ai i giliai s udijuojamos į ai iuose pasaulio uni e si e uose, ins i u uose. Šis ak as byloja apie labai s a bų kalbų ne ik g ama ikos, be i one ikos is o inį, p igim inį pažinimą. Pagaliau – i p ipažinimą, jog kalbų į ai o ė a e ia da ieną s a bų pasaulio ski ybių ieno ės aizdą. I ne ik aizdą, be i ga sa aizdį. Ne iesioginė šio mode naus požiū io pasekmė – ope ų lib e ų e imų a sisakymas į o k aš o, ku iame jos a liekamos, kalbą, ačiau o iginalo pa eikimas – čekų, lenkų, alų kalbomis. Techninės p iemonės leidžia e imus ody i š ieslen ėse, ku ios is dažniau ma omos pasaulio ope os ea ų salėse i š scenų. Gal ai aipogi susie a su didėjančia paga ba kiek ienai, ne mažiau išpli usiai a isai nyks ančiai, kalbai. De ama paga ba odoma ne ik kalbai, be i muzikai. Juk konk e i kalba muzikos kū inyje ampa jos nea ski iama dalimi i kalbos in onacijos dažnai su muzikinėmis sulimpa aip s ip iai, kad iš e us eks ą (kad i obulai) į ki ą kalbą suy a isumos one inė sis ema. Kad čia ap a iama ema y a e a nuola inio dėmesio i ęs inių diskusijų bei y imų, byloja i ienas šio s aipsnio au o iaus dėmesį pa aukęs a ejis – Vilniaus uni e si e o Lie u ių li e a ū os ka ed os magis an ės Vik o ijos Šeinos s udija An ano A. Jonyno poe inio kalbėjimo melodingumas 1 . No s i kiek sumažinusi įž algų gylį au o ė is ik geba įsiklausy i į poe o kalbėseną i iksuoja jos skambėjimo, melodikos, i mikos i in onacijų lanks umo į ai o ę. An anas A. Jonynas y a ge as pa yzdys okiai klausai, no s i ne ienin elis lie u ių poezijoje. Toliau minimas Hen iko Radausko muzikalumas, ku iam odomas is da pe nelyg kuklus dėmesys. Tiesa, ien muzikinio daik iškumo pas ebėjimas a samplaika su jazz’o muzika i šiame žan e y aujančia poezija a poe o kū ybos susiejimas su melancholišku omansu bei bi nikų muzikine kū yba da nea skleidžia giluminių poe inio eks o sąsajų su muzikine kalba aukš esniu, gal ne kiek me a iziniu, lygiu. Šiuo požiū iu s udijos au o ė žengia ik pi mus, ačiau labai s a bius, žingsnius is da di onuojančiame poe y os lauke. Imponuoja au o ės siekis poe inio s au o ėkmę su ok i kaip s ip ią kompozicinę s uk ū ą, ku ioje ski ingų 1 Šeina Vik o ija 2001: An ano A. Jonyno poe inio kalbėjimo melodingumas [The Melodiousness o An anas A. Jonynas’ Poe ic Speech]. – Li e a ū a 43(1), 60–75. 4 p asmių žodžiai su a ima one ine melodika „į elpa“ į s ip ią poe inio posmo o mą: „[D]augumos ilgųjų eilučių kadencija y a dak ilinė (a ba mo e iškoji), ją suda o ilgas skiemuo, ad eilu ės in onacija pailgėja, pa yzdžiui: a si adome / es adoje, neskubėkime / niekad jau, nesima ymų / me ų, o umpųjų eilučių kadencija y a y iškoji, ją suda o umpas skiemuo, ad jų pabaiga y a a si nuke ama ki čio, p z.: kada / es ada, namus / nebebus, lig / ik. Tokia s o os s uk ū a su eikia posmui banguojan į i mą, azės ekėjimą p is abdo d ieilių bei s o ų pabaigos pauzės, i eks as suskamba g akščia, lė a melodija“ (ci . iš Šeina 2001: 71). Pas ebė ina i daugiau meno y oje, li e a ū ologijoje a kalbo y oje išba s y ų kalbos muzikai ski ų įž algų, ačiau ai jau daugiau bibliog a ų nei kompozi o iaus ūpes is su enkan jas saujon. S aipsnio au o iui ūpi ne ik kalbos muzikalumo p iežas ys, be i p ak inis kalbos panaudojimas muzikinėje pa i ū oje, kaip lygia e čio, sa a ankiško i daugia eikšmio akus inio ins umen o galimybė. Todėl ikė ina, kad a pdisciplininių menų paūmėjime okių y imų nebus iš eng a. Jie i in s a būs plečian p asmių sup a imą pasi elkus ki okius, a pdisciplininius aiškos į ankius. Vien muzikos izualiza imas, apęs p ie ole bemaž isu , ge okai supap as ino, subanalino muzikos meno galias, o uo pačiu i muzikos kū inyje skamban į žodį, pa e ė jį ik emb u be inkamo dėmesio jo u ams. Au o ius pa y ė, kaip žodžio įpa eikslinimas kelia im ą pa ojų gilesnei klausy ojo jausenai i a ima (o galiausiai i slopina) jo pasąmoninės aizduo ės galias. Taip p a andamas po eikis są imąs ai i a adimams a sie ai nuo o, kas odoma ek ane. Žodžio, kaip lygia e čio muzikos kū inio dalies, sug ąžinimo p ocesas ampa da ienu užda iniu, šį ka ą jau ne kū ėjui, o meno y ininkui, k i ikui, ku a o iui i gal ne p odiuse iui. Žinoma, daba , kai kū ėjui pasiekiamos į ai iausios kū ybinės echnikos, o jų neišpasaky a gausa gundo iską pa ody i ienu me u, iškyla au o iaus san ū umo, saiko, a ankos klausimas, į ku į os e as anda a saką. Žodis i čia skuba pagal- bon – juo galima sa o siau ulį ibo i, su elk i į s a bos ašką, išsig ynin i. Puikiu pa yzdžiu galima šauk is Johaną S. Bachą, gebėjusį sa o okaliniuose kū iniuose su žodžiu elg is aip a sakingai i aupiai, kad im a ieško i, iš ku oji san ū ybė a kelia o. Ogi iš ki o, ge okai anksčiau kū usio okiečių kompozi o iaus Hein icho Schü zo (1585–1672) okalinės kū ybos. Joje siek a žodžio i in onacijų ieno ės, ačiau bū a i p iešybių – š iesus žodis, lydimas amsios muzikos, u ėjusios eikš i g ėsmę, pa ojų, ne imą. J. S. Bacho ženg a oliau. Liu e onas pagal įsi ikinimus iek įsiskai ė į Biblijos eks us, kad sukū ė iš isą ap ašy ų į ykių algo i mų sis emą i nuo aikų pe eikimui muzikine kalba su eks ais i be jų. Apž alginiame ame ikiečių kompozi o iaus i di igen o Paulo Ho ei e io s aipsnyje 2 apie J. S. Bacho muzikoje skambančių li u ginių eks ų akus inę iloso iją andama i ki ų žodžio i muzikos yšį i iančių mokslininkų min į, jog J. S. Bacho a eju, kaip eisingai pas ebi okiečių eologas Pe e is B une is, „žodis ga binan i s a daina i himnu.“ 3 Be ne ik. Ga binan da i 2 Ho ei e Paul 1995: Johann Sebas ian Bach and Sc ip u e: “O God, om Hea en Look Down”. – Conco dia Theological Qua e ly 59(1–2), 67–92. P ieiga in e ne e: h ps://c s w.ne /media/pd s/ho ei e jsbachandsc ip- u e.pd . 3 B unne Pe e 1968: Wo ship in he Name o Jesus, S . Louis: Conco dia Publishing House, 137. 5 kon empliuojama. Tiesa, yko pa ojus nuklys i į ana izmą a lėkš ą die obaimingumą, ačiau nuo ų nuodėmių saugoja kilni, s ip ų psichologinį žodžio yšį su muzikine u in i in onacija. Ne u in ikslo čia skai lingesniais pa yzdžiais pa em i šių įž algų, nes bū ų nuklys a į akademinės muzikologijos gale as. No ė a pa ody i, kokia galia slypi meno į ankiuose, ku iančiuose d asinio išgy enimo į ai o ę. Įdomu, jog J. S. Bacho pasaulie inėje ins umen inėje muzikoje in onacijų eologiškumas neišnyks a i daugybėje kū inių slepiasi po onacijų, empų i ins umen ų sk ais e. Kylančios in onacijos J. S. Bachui eiškė bežodę il į, k in ančios – ne il į, besisukančios ie oje – skausmą i liūdesį, šokinėjančios – džiaugsmą i ... paikumą, o ilgų na ų sekos – išmin į. Š ai i Ma ijos a das įga o sa o muzikinę iš aišką, žodžio one ika gi dėjosi muzikinėje in onacijoje, pasikliaujan ik melodine simbolika galima bu o apsiei i be jo. Tokie, daba jau neg įž amai sumenkę, klausymo įgūdžiai lėmė muzikinės kalbos u ingumą i , galiausiai, jos į aigų ilgaamžiškumą. Daba klausy ojas dažnai šias sub ilybes pagauna ne p o u, o pasąmone. Asmeninėse kū ybinėse kalbos muzikos pa i yse p isimenamas lyg i iš pi mo ž ilgsnio neesminis epizodas. Rašan lib e ą ope ai „Ka alienė Bona“ susidu a su daugybe is o inio pobūdžio iššūkių. Teko šauk is pagalbos. Jos sulauk a iš p o . d . Jū a ės Kiaupienės, padėjusios į eik i sa ąjį nežinios kalną. O oji de alė ik ai maža: kaip k eipda osi enesanso epochoje mo ina į sūnų – u a jūs? Is o iškai iko ik an asis k eipinys. Tai bu o labai s a bi žinia, nes abu k eipiniai labai ski iasi. Pi masis, odan is a imą giminys ę, lyg nuki s as, an asis – paga besnis, su a imų asmenų san ykių a s umu, be i š elnesnis. Be o, k eipinyje u gi dime aldingumo gaidą, gi jūs u i daug niuansų – nuo š elnaus, globėjiško, iki i oniško, sa kas iško, d ip asmiško jūs. Man bū en o an ojo i eikėjo. Nežinia, kokiu emb u, balso s ip umu a empu, kokiomis in onacijomis asai k eipinys pasiekda o sūnaus Žygiman o Augus o ausis, ačiau su ienu žodžiu bu o galima ku i muzikinėmis in onacijomis pa yškin as į ai ias nuo aikas i p asmes. Tiesioginio yšio su lie u ių kalba pa i ys s aipsnio au o iaus kū ybinėje p ak ikoje y a gausios i kiek ieną ka ą ki okios. Toliau kele as iš jų i ap a simos. Lie u ių liaudies dainų s udijos u ė ų ap i kiek ieno mūsų kompozi o iaus žodžio i ga so ienybės pamokomis. Jų nauda a si e ia ėliau, nelauk ai, ne gi pasąmoningai. Ka ais enka liaudies eks ui ku i naują muziką, kaip ai nu iko ope oje „P ūsai“ su s a bia isoje kū inio d ama u gijoje daina cho ui „An kalnelio“. O iginali melodija bu o eikalinga dėl ieningo iso muzikos s iliaus i am ik ų in onacinių užda inių. Ypa ingą s a bą įga o pi moji azė, nes ji klausy ojams u ėjo ben kažkiek įsimin i po pi mojo suskambėjimo ope os p adžioje. O uome , a sika odama inale, jau su He kaus Man o balsu, užbaig ų žūs ančios gen ies agediją. Gimė kiek linguojan is mo y as, sa o melodine linija a ka ojan is nedidelės kal os, o gal pilkapio, kon ū ą. Tu ė i pasąmonėje i jau iš anksčiau pažin i, deja, gana sku dūs, bal ų muzikinės kul ū os b uožai. Tempo i onacijos eikšmė aipogi p i alėjo iš yškin i eks ą, ku is, beje, ne u ėjo iesioginio yšio su siuže u, o ik pe kel ines p asmes. Tad i muzikoje pa aidinis eks o a aizda imas niekaip ne enkin ų 6 menine p asme, no s eks o idėją i nuo aiką p i alė a išsaugo i, ypač ope os d ama u gijos kon eks e. Ilius acijose pa eikiamas žinomas liaudies dainos mo y as i au o inis, o iginalus iš ope os „P ūsai“. Įdomu, kad ecenzen ai pas ebėjo ą dainą, no s klaidingai p isky ė ją liaudies kū ybai. Iš iesų – pasi ink o eks o melodija s aipsnio au o iui nebu o žinoma, nes jos paieškos uome neda ė ezul a ų. Tad ašan šį s aipsnį pa ūpo – gal ku o eks o melodija asis. Užklaus a Lie u os li e a ū os i au osakos ins i u o da buo ojų – gal jų a chy uose oji melodija y a. E nog a ė Ju gi a Ūsai y ė a siun ė kele ą a chy inių ga so į ašų nuo odų, ku iose į ai iais pa adinimais („Pakelėje, pa iešėje en s o ėjo“, „Žalioj gi ioj, lygioj lankoj“, „Oi, sūneli, oi, ai eli“) išgi s os is ki okios, 1937 me ais onog a o plokš elėse į ašy os os dainos e sijos. Galiausiai Lie u os muzikos i ea o akademijos kaupiamame liaudies muzikos a chy e už ik as i a čiausias s aipsnio au o iaus panaudo o eks o ka o dainos (baladės) „An kalnelio, an aukš ojo“ į ašas 4 . Įdaina o liaudies dainininkė Domiuka Beležanskiū ė-Bukauskienė. Pa eik i abiejų mo y ai, iš ku ių ma y i, kokie jie y a ski ingi. 1 ilius acija. Lie u ių liaudies daina „An kalnelio“ 2 ilius acija. G. Kup e ičius „An kalnelio“, cho as iš ope os „P ūsai“, 1994 m. H. Radausko (1910–1970) poezijos muzikalumas y a nep anoks amas, unikalus i daugelyje eilė aščių iesiog obulas. Toks ezul a as pasiek as ne iš ka o. Va an poe o ank aš yną ma y i, kaip k uopščiai i eikliai bu o šli uojama poe inė eilu ė, žodžių sekos, imo i i mo žaismės. Tokia poe inės melodikos meis ys ė pasiek a su labai u inga kalba, sinonimų i ausiai panašiai skambančių, be ski ingas p asmes u inčių, žodžių ima imu. Tų sa ybių su ilio as s aipsnio au o ius p ie H. Radausko eilė aščių ne ka ą bu o p igludęs. 4 Lie u ių liaudies daina „An kalnelio, an aukš ojo“. Įdaina o liaudies dainininkė Domiuka Beležanskiū ė- Bukauskienė, gimusi 1895 m. (LMTA muzikinio olklo o a chy as, o iginalo laikmenos N . KF_3532_017, už ašymo laikas 1961 m., Lazdijų ., Sei ijų apyl., S a iškė). 7 „Žydi žalios žemės“ 5 – ienas iš jų. Įdomu ai, kad poe inė eilu ė iesiog iššaukia muzikinį mo y ą, i belieka jį ik iksuo i. Pi masis posmas „Žydi žalios žemės, / Nuskandinę kančią, / Su emos benamės / Užgimimą š enčia“ p isod in as i in nepa ogiomis daina imui aidėmis „ž, č, š“, ačiau bū en oji neg ažių okalui p iebalsių gausa ku ia ypa ingų in onacijų kalbos muziką, ki okią, nei su dainoms įp as u balsių domina imu. Panaši si uacija i su ki u eilė- aščiu – „Pa ko uduo“ 6 , ku io pi mame posme poe as pab ėž inai klonuoja p iebalsę „ “ – Žiau us sa ižudis uduo / P a i kdo s a ulas au ias,/ I eka aša ų anduo / Į juodo ma mu o au es.“ Palyginčiau okią poe ikos s uk ū ą su olandų g a iko Mau i s’o C. Esche ’io (1898–1912) g a iū omis, ku iose ienos eikšmės objek ai nuosekliai įsilieja į ki us. Lygiai aip i H. Radauskas sa o poezijoje ieną eiškian į žodį ekina į ki ąp asmį, o ą melodingai jungia su sekančiu, a si jie bū ų nea ski iamas ienis – „pamėlyna ęs nuo šalčio olis, / Kaip mi ęs lapas nu audęs molis“. Muzikos kalbai okia kompozicinė echnika ( ienas iš ki o) y a pama inė. Sekan H. Radausko poe inės kalbos ypa umais kompozi o iui belieka inkamai uos kalbos i muzikos yšius ha monizuo i. PAMOKALBOS RATE Bene didžiausias kalbos i muzikos susidū imas s aipsnio au o iaus kū yboje į yko an iope oje 7 „Pamoka“ (1978), ku ią inspi a o p ancūzų ašy ojo Eugène Ionesco (1909– 1994) absu do pjesė „La Leçon“. Teks o pobūdis sukū ė puikias sąlygas žaidimams su kalba, a ski ais žodžiais, skiemenimis, balsių i p iebalsių kon lik ais. Muzikinė eks o i mika leido ų žaidimų a iacijas o ganizuo i į begalinę ga sų ėkmę, ku ioje skendo i kilo į pa i šių p asmės i bep asmybės, minčių junginiai i sua dy a min ies logika bei mąs ymą p o okuojančios absu diškos si uacijos. Ope os an iope iškumą gimdė a ijų i o kes o a sisakymas, o į lie u ių kalbą iš e s a pjesė leido kalbą žinančiam klausy ojui pa eik i bemaž nea pažįs amai suda ky ų žodžių sekas. Tuome ik a idi klausa galėjo pagau i, apie ką gi kalbama (dainuojama). P a e ė melodeklamacijos, eči a y o, kalbinio daina imo, okiškai adinamų Sp echgesang i Sp echs imme 8 , echnikos bei ak ū os. Be i o bu o negana. Siekian ikslesnio aidžių, skiemenų a žodžių in ona imo, ukmių i aukščio iksa imui pasi elk a muzikinė g a ika. Taip adinamos pieš os muzikos adicija gana sena, gal ne anks esnė, nei daba žinoma na ų už ašymo sis ema. G a inis muzikos už ašymas p ašosi in elek ualesnio in e p e acijos būdo, nei labai iksliai už ašy os gaidos su jas lydinčiais gausiais dinamikos ženklais. Pieš a muzika, 5 Radauskas Hen ikas 1980: Ly ika [Ly ics], Vilnius: Vaga, 42. 6 Radauskas Hen ikas 1980: Ly ika [Ly ics], Vilnius: Vaga, 228. 7 „Pamoka“ pa adin a an iope a dėl adicinių ope os žan ui komponen ų (a ijų, o kes o) a sisakymo. An iope a sa o sceninį kū inį apie pasaulio sunaikinimą „Le G and Macab e“ adino i eng ų kompozi o ius Gyo gas Lige is, ačiau labiau odėl, jog ji, au o iaus eigimu, neski a adicinės ope os mylė ojams. 8 Sp echgesang / Sp echs imme – ok. šnekamasis daina imas, melodeklamacija / eči a y as, pa lando – muziki- nis eks o pe da imas sekan žodžių i mika, bui inės kalbos in onacijomis. Su inkamas kai ku iuose Richa do Wagne io, Engelbe o Humpe dincko, A noldo Schoenbe go i ki uose kū iniuose. 8 a sisakius adicinio na ų aš o, įgalina gana iksliai nu ody i a likėjams spek aklio me u jų pačių, pagal uos piešinius ku iamas, sąlygines muzikines sekas, pa iems sp ęs i apie pauzių ilgį, empą, į ai ius glissando, s acca o a enu o š ichus. Tikslus okalo aukš is apo ne oks s a bus. Juk an iope oje nė a nei a ijų, nei iksliai už ašy ų melodijų, o aidmenis gali a lik i i ne ope os dainininkai, minimalią okalinę p ak iką u in ys d amos a is ai. Tad šiame kū inyje leidžiama eikš is in onuo a kalba kiek ienam a likėjui pa ogiu būdu. T adicinių ansamblių a cho ų „Pamokoje“ aipogi nė a, ačiau bū ina a siž elg i į am ik ą i minio i in onacinio kalbėjimo sis emą, a ski ų g upių žaismę. Toji sis ema ski a į ykių dinamikos pa yškinimui, s ip esnio akus inio skambėjimo sukū imui. Ka u su sceniniu judesiu siek a į ai o ės i kon as ų, be ku ių didelės apim ies kū inys ap ų mono oniškas i p a as ų s ebė ojų in e esą. S a bi isumos o ganiza imui i o ma, ku i bu o pačioje pjesėje, o su isu an imuzikiniu palydėjimu galima bu o ją da labiau pa yškin i. 3 ilius acija. G. Kup e ičius „Pamoka“, 1978 m., pa i ū os I agmen as 4 ilius acija. G. Kup e ičius „Pamoka“, 1978 m., pa i ū os II agmen as 9 I ik pačioje an iope os pabaigoje skamba adicinė muzikine kalba už ašy a Coda. Joje klausy ojas sug ąžinamas į įp as ą muzikinės aiškos pasaulį. Tačiau ne ukus iš g ažios ope os ėl pa enkame į an iope os p adžią... Niekas ki as nepa odys ge iau ikdančio absu do i banalios ealybės maiša ies, nei kanonų i an azijos ne a žomi kalbos i muzikos žaidimai. P oga paminėjimui i da ienos, puslapyje ilpusios, 1971 me ais po gilesnės pažin ies su Jono Meko poezija gimusios kompozicijos „Ci cus-Ra as“ sąsajų su kalba. Su apo, kad uo me u LTSR als ybės saugumo komi e as leido p i a iems asmenims namuose u ė i spausdinimo mašinėlę. Tokią o icialiai įsigijus i p amokus spausdinimo echnikos pabandy a p i aiky i ne ik sa o s aipsniams, be i muzikinės kompozicijos be na ų kū ybai. Kompozicijos „Ci cus-Ra as“ edlys pagal sumanymą a u susėdusius, is ki uose onuose i palaipsniui įs ojančius eks ą in onuojančius a likėjus edė nuo ga so „do“ iki „do“ pe isas onacijas. Tą p ocesą galima ka o i begalę ka ų nu aukian be ku iuo me u. Poe o azė „Kas išsisp endė su aka diena, pasika oja ėl su auš a“ 9 pasiūlė i muzikinį sp endimą. 5 ilius acija. G. Kup e ičius „Ci cus-Ra as“, 1971 m. Panašių žaismių su eks ų izualiza imu esama ipog a ijos ženklais pag įs uose Pablo Ne udos (1904–1973) 10 , Edwa do E. Cummingso (1894–1962) 11 eilė aščiuose, ku ių p asmes pas ip ina aidžių š i ų ūšių i dydžių kai a. Da ki aip poe ikos aizdingumą skai y ojams skleidė Guillaumas Apollinai as (1880–1918), žodžių eikšmes aizduodamas iš aidžių sudė ais piešiniais. Tiesa, isi minė i au o iai i jų suku os poe inių eks ų izualizacijos nesusie os su muzikos menu, ačiau, kas žino, gal i okia simbiozė įmanoma. 9 Mekas Jonas 1971: Vienos kelionės nuo upos [F agmen s o One T ip]. – Poezija, Vilnius: Vaga, 147. 10 Ne uda Pablo 1986: Odė spaudai [Ode o he P ess], Vilnius: Vy u ys. 11 Pa yzdžiui, eilė aš is „ -p-o-p-h-e-s-s-g- “ inkinyje No Thanks (1965). 16 Šiame s aipsnyje apž elg a kalbos muzikos ema – sa ęs i kolegų pad ąsinimas b au is į kū ybos paslapčių gi ią d ąsiau i plačiau a e omis juslėmis. Juk mokslinio apa a o lygmuo Lie u oje iš ik ųjų y a pakankamai aukš as okiems žygiams. Jų niekada nebus pe daug.