M. Petkevičiaus katekizmo (1598) denominatyviniai veiksmažodžiai

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–15 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Anželika Smetonienė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2024-08-01. Accepted: / Priimta: 2025-01-24. 1 M. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO (1598) DENOMINATYVINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Denominal Verbs in the Catechism of M. Petkevičius (1598) ANŽELIKA SMETONIENĖ Lietuvių kalbos institutas El. paštas: anzelika.smetoni[email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-0352-884X Mokslinių tyrimų kryptis: žodžių daryba. https://doi.org/10.35321/all92-08 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnyje pristatomas 1598 m. išleisto M. Petkevičiaus katekizmo (PK) denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių tyrimas. Šiame šaltinyje rastas 70 tokių veiksmažodžių, jie yra pasiskirstę po keturias denominatyvų kategorijas – padaromosios reikšmės, būsenos atitikimo, būsenos ir dalyvavimo reikšmės. Straipsnyje pristatomas PK denominatyvinių veiksmažodžių priesagų dažnumas, pamatinių žodžių bruožai, apskritai PK denominatyvų darybos tendencijos, akcentuojami sudėtingesni darybos interpretacijos atvejai. ESMINIAI ŽODŽIAI: veiksmažodžiai, denominatyvai, darybos kategorija, priesaga. ABSTRACT The article presents a study of the denominal suffixal verbs in the Catechism of M. Petkevičius (PC) published in 1598. A total of 70 such verbs were found in this source, and they are divided into four categories of denominal verbs: factitive, similative, stative and participatory meanings. The article presents the frequency of PC denominal suffixes, the features of the base words, and the general trends in the derivation of PC denominatives. The paper also focuses on the more complex cases of derivational interpretation. KEYWORDS: denominal verbs, category of derivation, suffix. ĮVADAS Merkelio Petkevičiaus katekizmo (toliau – PK) kalba iki šiol tyrinėta negausiai. Pirmą kartą jis išsamiau nagrinėtas Jono Kruopo (1970), tačiau tai yra bendresnio pobūdžio pastabos. Daugiausia šiam katekizmui dėmesio skiriama kaip reformatų šaltiniui (Kuźmina 2002; 2 Pociūtė-Abukevičienė 2005; Niedźwiedź 2008). Pastaruoju metu tiriama PK leksika, dažniausiai skolintinė (Smetonienė 2016; 2017; 2018; 2019a; 2019b), ir priesaginių veiksmažodžių daryba (Smetonienė 2021). Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas denominatyviniams priesaginiams veiksmažodžiams, t. y. vediniams iš vardažodžių. Nors dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžių daryba yra tyrinėta, senosios raštijos priesaginiai veiksmažodžiai iki šiol nagrinėjami mažai, šioje srityje daugiausia yra rašę Jurgis Pakerys (2005; 2017; 2019; Arkadiev, Pakerys 2015) ir Dalia Pakalniškienė (2019). D. Pakalniškienė (2019: 10) yra pabrėžusi, kad „įvairių chronologinių sluoksnių darybos kategorijų tyrimai yra aktualūs ir prasmingi kaip pasaulio pažinimo ir kategorizavimo, pasaulio „sutvarkymo“ ir atspindžio kalboje produktai“. Šio straipsnio tikslas – ištirti PK denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių darybos kategorijas ir, jeigu tokių esama, išskirti PK ir dabartinės lietuvių kalbos šios srities skirtumus. Šiam tikslui pasiekti iš J. Kruopo sudaryto M. Petkevičiaus katekizmo žodynėlio ir 1939 m. išleisto fotografuotinio šio katekizmo leidimo išrinktos visos priesaginių veiksmažodžių formos ir jų vediniai, liudijantys veiksmažodžio bendratį, esamąjį ir būtąjį kartinį laiką. Veiksmažodžiai apibendrinti (atsiribojama nuo priešdėlinių vedinių, jeigu jų nepriešdėlinių veiksmažodžių formos yra reguliarios, tarp jų nėra esminio reikšmės skirtumo), suskirstyti į deverbatyvus ir denominatyvus. Iš viso PK rasta 70 denominatyvinių priesaginių veiksmažodžių. Kaip minėta, denominatyviniais priesaginiais veiksmažodžiais vadinami vediniai iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių ir būdvardinės kilmės prieveiksmių. Tradiciškai priesaginiai veiksmažodžiai, išlaikantys priesagą visuose kamienuose, vadinami priesaginiais, o neišlaikantieji – mišriaisiais. Juos dar yra siūlyta atitinkamai vadinti priesaginiais lygiaskiemeniais ir nelygiaskiemeniais veiksmažodžiais (Pakerys 2002: 235–236). Būtent šie abu priesaginių veiksmažodžių morfologiniai tipai ir nagrinėjami šiame darbe. Šiame straipsnyje taikoma sinchroninė žodžių darybos analizė, jos pagrindiniai principai yra suformuluoti Vinco Urbučio (2009 [1978]). Pateikti PK denominatyviniai priesaginiai veiksmažodžiai formaliai ir semantiškai remiasi pamatiniais žodžiais, vedinį ir pamatinį žodį sieja aiški darybos motyvacija. Tais atvejais, kai darybinė motyvacija jau atrodo nutolusi, veiksmažodžiai į straipsnį neįtraukiami, nes jie laikomi sinchroniškai neskaidžiais. Nagrinėjant potencialius darinius ir jų pamatinius žodžius, atsižvelgta ir į papildomus darybos krypties nustatymo kriterijus (dažnumo, kiekybinį) (Urbutis 2009 [1978]: 101). Pagrindinės veiksmažodžio formos, spėjamos pagal dabartinės lietuvių kalbos ir veiksmažodžių darybos sistemą, bet nepaliudytos PK, rašomos laužtiniuose skliaustuose. Verta paminėti, kad dėl teksto glaustumo pateikiamos tik tos vedinių ir pamatinių žodžių reikšmės, kurios vartojamos PK. Kai kuriais atvejais, kad būtų aiškesnis vedinio ryšys su pateikiamu pamatiniu žodžiu, o ne su kitu formaliai galimu, pateikiama veiksmažodžio reikšmė. Atskirai būtina paminėti ir skolinius, tiksliau, slavizmus, mat į juos įmanomas dvejopas požiūris. Kartais sudėtinga atskirti slavizmus ir lietuvių kalbos derivatus iš pasiskolintų vardažodžių, nes kai į lietuvių kalbą iš slavų kalbų yra perimtas veiksmažodis ir jo bendrašaknis vardažodis, gali kilti klausimas, ar darybinis ryšys gali būti užsimezgęs lietuvių kalboje, t. y. 3 į lietuvių kalbą pirmiausia galėjo būti pasiskolintas vardažodis, iš kurio su dariomis lietuviškomis priesagomis išvestas veiksmažodis. Dėl šios priežasties kartais akivaizdžiai skolintos šaknies veiksmažodžiai yra laikomi lygiaverčiais lietuvių kalbos vediniais iš pasiskolintų vardažodžių ir nenagrinėjama kitokia galimybė. Šiame straipsnyje laikomasi kitokios nuomonės. Nagrinėjant slaviškos šaknies veiksmažodžius pirmiausia buvo nustatyti formalieji morfologiniai sandai (priesagos skiriamos analogiškai pagal darybiškai skaidžiuosius lietuvių kalbos veiksmažodžius). Paprastai pasiskolinti iš slavų kalbų veiksmažodžiai turi analogijų slavų kalbose, atitinka slavizmų integravimo sistemą, t. y. perimant slavizmą veiksmažodį ir integruojant jį į lietuvių kalbą, išlaikomas priesagų atliepimas: lenkų, rytų slavų priesagų -ować, -овати (-овaть, -авaть, -eвaть) veiksmažodžiai lietuvių kalboje turi priesagą -avoti; lietuvių kalbos veiksmažodžiai su -yti, -ija, -ijo atitinka slaviškuosius veiksmažodžius su priesagomis -ić (-yć), -ити (-ыти), o su -(i)oti, -(i)oja, -(i)ojo – slavų kalbų veiksmažodžius su -ać, -aтu (-aць, -aть, -ять). Lietuvių kalbos skoliniai veiksmažodžiai, jeigu kartu kalboje funkcionuoja ir bendrašaknis vardažodis, teoriškai gali būti laikomi darybiškai skaidžiais, tačiau pirmiausia būtina ieškoti potencialaus skolinio veiksmažodžio visiškų atitikmenų nagrinėjamo meto slavų kalbose. Vertinant lietuvių kalbos darybos galimybę, būtina atsižvelgti į galimo vedinio darybos kategoriją, kirčiavimą, abiejų žodžių – galimo vedinio ir galimo pamatinio žodžio – reikšmes, jų atėjimo į lietuvių kalbą chronologiją. Atlikus minėtą analizę skoliniams iš slavų kalbų, o ne lietuvių kalbos denominatyvams, buvo priskirti šie veiksmažodžiai: blūdyti (vźbłudit PK 244,21), [-ija], [-ijo]; [bursavoti], [-avoja], -avojo (bursawoio PK 121,4); čestavoti (ciastawok PK 5,9), [-avoja], [-avojo]; čystyti (apcistiti PK 128,26), [-ija], [-ijo]; dėkavoti (dekawot PK 231,17), [-avoja], -avojo (dekawoima PK 183,21); dūmoti (dumot PK 42,4), -oja (dumoia PK 103,10), -ojo (nudumoiau PK 57,2); gatavyti (prigarawitą PK 111,26), -ija (gatavii PK 51,7), -ijo (gatawiima PK 205,15); [gvoltavoti], -avoja (gwołtawoiami PK 191,13), [-avojo]; hanbyti (honbit PK 142,21), [-ija], [-ijo]; koroti (koros PK 49,22), [-oja], [-ojo]; pakūtavoti (pakutawotumbim PK 147,6), [-avoja], [-avojo]; pūstyti (pustiti PK 73,2), [-ija], [-ijo]; rėdyti [rediti PK 149,27], [-o], -ė (paredey PK 142,10) ir dar daugelis kitų. PETKEVIČIAUS KATEKIZMO DENOMINATYVŲ DARYBOS KATEGORIJOS Veiksmažodžių priesagų, palyginti su daiktavardžių, yra žymiai mažiau, todėl tos pačios priesagos vediniai gali priklausyti skirtingoms darybos kategorijoms. PK yra keturių darybos kategorijų denominatyvų: padaromosios reikšmės (sekventyvų), būsenos reikšmės (statyvų), būsenos atitikimo ir dalyvavimo reikšmės. Jie sudaryti su priesagomis -(i)auti, -enti, -ėti, -inti, -yti, -(i)oti, -(i)uoti. Daugiausia yra padaromosios reikšmės vedinių. 1.1. Sekventyvai žymi aktyvų veiksmą, kuriuo kas nors sukuriama. Bendroji kategorijos reikšmė yra ‘daryti tai ar tokį, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“ (DLKG 1997 [1994]: 387). Padaromosios reikšmės veiksmažodžiai gali turėti įvairių reikšmės atspalvių, priklausančių nuo 4 pamatinio žodžio, pavyzdžiui, kietinti „daryti kietą“, šlovini „suteikti šlovę“. Šios darybos kategorijos priesaginių veiksmažodžių PK rasta 52, jie sudaryti su priesagomis: • -ėti, -i, -ėjo: žymėti (iźimet PK 201,15), [žymi], [-ėjo] ‘daryti žymę, ženklinti’ LKŽe : žymė ‘išlikęs koks ženklas, pėdsakas; sutartinis dirbtinis daiktas ar vaizdinis ženklas, žymuo ir t. t.’ LKŽe; • -inti, -ina, -ino: [artinti], -ina (artiname PK 183,10), [-ino] : arti ‘netoli (vietai žymėti)’ LKŽe; bjaurinti (neiszbiaurintų PK 209,6), -ina (biaurina PK 72,25), [-ino] : bjaurus ‘kuris prastos išvaizdos, negražus, nedailus, baisus, šlykštus’ LKŽe; dauginti (dauginti PK 116,10), [-ina], [-ino] : daugus ‘kuris didelio kiekio, gausus, apstus; dažnas’ LKŽe; daugsinti (dauksink PK 118,8), [-ina], [-ino] : daugsus ‘daugus, gausus, apstus’ LKŽe; [didinti], [-ina], -ino (padidinimu PK 31,19) : didis ‘žymus savo apimtimi, stambus; subrendęs, suaugęs, vyresnio amžiaus, ir t. t.’ LKŽe; drauginti (pridrauginti PK 6,24), [-ina], [-ino] ‘jungti į draugę, bendrinti’ LKŽe : draugė ‘draugystė, draugavimas; bendruomenė, draugija; vienos kartos draugų būrys ir t. t.’ LKŽe; drūtinti (drutinti PK 79,6), [-ina], [-ino] : drūtas ‘storas; turintis daug jėgos, stiprus’ LKŽe; gaivinti (gaywindamas PK 75,15), -ina (atgaywina PK 14,18), -ino (gaywinima PK 116,14) : gaivus ‘gaivinamas, gajus, patvarus, stiprus, gyvas, linksmas, vikrus, mitrus’ LKŽe; garbinti (garbink PK 108,21), -ina (garbina PK 80,20), [-ino] : garbė ‘šlovė, pagarba; geras vardas’ LKŽe; gausinti (gausindama PK 113,4), [-ina], [-ino] : gausus ‘skalsus; apstus; derlingas; našus; turtingas, talpus’ LKŽe; gėdinti (pagiedintas PK 241,9), [-ina], [-ino] : gėda ‘negarbė, sarmata’ LKŽe; [gražinti], [-ina], -ino (apgrazinay PK 129,8) : gražus ‘dailus, darnaus sudėjimo; mielas’ LKŽe; [gretinti], -ina (sugriatin PK 238,4), [-ino] : greta ‘šalia, šalimais, grečium, arti vienas kito’ LKŽe; kaltinti (kaltindami PK 125,23), [-ina], [-ino] : kaltas ‘ką bloga padaręs, nusikaltęs, nusidėjęs, nusižengęs; vertas, nusipelnęs (bausmės)’ LKŽe; kruvinti (sukruwintas PK 164,6), [-ina], [-ino] : kruvinas ‘kraujuotas, sukruvintas, krauju aptekęs, pasruvęs; susijęs su kraujo praliejimu, galvažudiškas, kraugeriškas’ LKŽe; liaupsinti (laupsins PK 50,5), [-ina], [-ino] : liaupsė ‘garbė, pagyrimas’ LKŽe; lyginti (ligink PK 55,11), [-ina], [-ino] : lygus ‘be įdubimų ir iškilimų, plynas; be šakų, nešakotas ir t. t.’ LKŽe; linksminti (linksminti PK 144,5), [-ina], -ino (palinksminay PK 70,12) : linksmas ‘apimtas džiaugsmo, smagus; žadinantis gerą nuotaiką, džiuginantis ir t. t.’ LKŽe; mažinti (mażintusi PK 72,11), [-ina], [-ino] : mažas ‘kuris nedidelio ūgio, aukščio, nedidelių matmenų; nedaug amžiaus turintis, vaiko metų ir t. t.’ LKŽe; minkštinti (iszminksztink PK 23,23), [-ina], [-ino] : minkštas ‘pasiduodantis kito kūno spaudimui, lengvai įspaudžiamas; gležnas, lankstus, nestandus ir t. t.’ LKŽe; [nartinti], [-ina], -ino (inartinom PK 22,6) : nartus ‘apimtas didelio noro, užsidegimo, greitas, karštas, smarkus; greit įnirštantis, piktas’ LKŽe; naujinti (atnawgink PK 63,15), -ina (naugini PK 175,14), -ino (atnauginima PK 201,16) : naujas ‘neseniai atsiradęs, padarytas, įsigytas; dar nevartotas ar mažai tevartotas ir t. t.’ LKŽe; [niekinti], [-ina], -ino (iszniekino PK 120,24) : niekas ‘mažai naudingas, mažai reikalingas, prastas, menkos vertės daiktas’ LKŽe; [piktinti], -ina (piktina PK 204,25), [-ino] : piktas ‘kuris greit supyksta, vaidingo būdo; apimtas pykčio, supykęs, susierzinęs ir t. t.’ LKŽe; platinti (papłatink PK 179,23), [-ina], -ino (papłatinimą PK 252,2) : platus ‘didelis per skersį’ LKŽe; [raminti], -ina (nusiramina PK 66,23), 5 [-ino] : ramus ‘nejudantis ar vos judantis; nejudinamas; kuris lėto būdo, nesmarkus ir t. t.’ LKŽe; savinti (pasawinta PK 228,8) [-ina], -ino (pasawinima PK 238,11) : savo ‘nurodant daikto, dalyko, reikalo priklausymą, artumą bet kuriam iš trijų (ppr. veiksmą atliekančių) asmenų (kalbančiajam, klausančiajam arba asmeniui, apie kurį kalbama) ir t. t.’, savas ‘pačiam priklausantis, paties užaugintas, pagamintas, paties esantis, vartojamas; siejamas giminiškų, artimų santykių ir t. t.’ LKŽe; sotinti (pasotinti PK 121,18), [-ina], [-ino] : sotus ‘užtektinai privalgęs, prisisotinęs, priėdęs; kurio nedaug tereikia valgyti, maistingas, pasotinantis ir t. t.’ LKŽe; stiprinti (stiprint PK 251,18), -ina (nusistiprina PK 90,4), [-ino] : stiprus ‘turintis daug fizinės jėgos, tvirtas, pajėgus; turintis gerą sveikatą; sugebantis gerai funkcionuoti ir t. t.’ LKŽe; sunkinti (apsunkinkim PK 149,6), [-ina], [-ino] : sunkus ‘daug sveriantis; kuriam atlikti, įsigyti reikia daug jėgų, pastangų ir t. t.’ LKŽe; sveikinti (sweykint PK 146,19), [-ina], [-ino] : sveikas ‘sveikinimo, sveikatos linkėjimo žodis’ LKŽe; šakninti (iszaknint PK 31,10), [-ina], [-ino] : šaknis ‘augalo dalis, kuria jis įsitvirtina žemėje ir maitinasi; ko nors pradžia, pagrindas, šaltinis ir t. t.’ LKŽe; šlovinti (paszławint PK 40,8), -ina (szlowin PK 150,6), -ino (paszlawinimą PK 24,10) : šlovė ‘garbingas išgarsėjimas, visuomenės rodoma pagarba už didelius nuopelnus, darbą, talentą, didelė garbė; geras vardas, reputacija’ LKŽe; [šventinti], -ina (paszwentina PK 124,14), -ino (paszwentinay PK 72,9) : šventas ‘turintis labai kilnų garbingą tikslą; brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą ir t. t.’ LKŽe; teisinti (nusiteisinti PK 242,12), [-ina], [-ino] : teisus ‘kuris elgiasi dorai, laikosi moralės normų, nemeluoja, kuriuo galima pasitikėti, teisingas; atitinkantis tiesą, pagrįstas tiesa, moralės reikalavimais ir t. t.’ LKŽe; tikrinti (nutikrintas PK 246,22), [-ina], [-ino] : tikras ‘realus, apčiuopiamas, neapgaulingas; ir natūralus, grynas t. t.’ LKŽe; [tolinti], -ina (attolin PK 173,15), [-ino] : toli ‘atstu (vietai žymėti, kur kas yra, vyksta, darosi, atsitinka arba į kurią einama, judama, slenkama); žymi ilgą laiko tarpą, ilgai trunkantį, į praeitį ar ateitį nutolusį laiką ir t. t.’ LKŽe; tvirtinti (twirtinki PK 119,4), [-ina], [-ino] : tvirtas ‘atsparus ardančiam išorinių jėgų veikimui, patvarus; turintis daug fizinės jėgos, stiprus, pajėgus; turintis gerą sveikatą ir t. t.’ LKŽe; valninti (walnink PK 69,10), [-ina], -ino (iszwalninay PK 30,15) : valnas ‘nevaržomas, laisvas, nepriklausomas; neuždarytas, galintis laisvai judėti, turintis laisvę’ LKŽe; žeminti (nuźiamintą PK 44,15), -ina (nusiźiamina PK 163,18), [-ino] : žemas ‘turintis nedidelį vertikalų mastą, neaukštas; nesiekiantis įprasto lygio, slėnus ir t. t.’ LKŽe; [ženklinti], -ina (źiankliname PK 125,16), [-ino] : ženklas ‘buvusi ar atsiradusi žymė; dirbtinė daiktinė ar vaizdinė žymė, žymuo ir t. t.’ LKŽe; • -yti, -ija, -ijo: [dalyti], -ija (daliiesi PK 7,24), -ijo (daliimu PK 220,21) : dalis ‘tam tikras viso daikto kiekis; kokio nors dalyko sudedamasis elementas ir t. t.’ LKŽe; garbyti (nugarbysiu PK 80,17), [-ija], [-ijo] : garbė ‘šlovė, pagarba; geras vardas’ LKŽe; pečėtyti (pećietitumbim PK 208,6), [-ija], [-ijo] : pečėtis ‘įrankis ženklui spausti; atspaustas arba įspaustas tuo įrankiu ženklas; antspaudas’ LKŽe; stipryti (sustiprisiu PK 194,16), [-ija], [-ijo] : stiprus ‘turintis daug fizinės jėgos, tvirtas, pajėgus; turintis gerą sveikatą; sugebantis gerai funkcionuoti ir t. t.’ LKŽe; • -yti, -o, -ė: [mainyti], maino (mayna PK 48,20), mainė (apmayne PK 133,12) : mainas ‘mainymas, keitimas; permaina, pasikeitimas ir t. t.’ LKŽe; ramyti (nuramis PK 59,17), 6 [ramo], [ramė] : ramus ‘nejudantis ar vos judantis; nejudinamas; kuris lėto būdo, nesmarkus ir t. t.’ LKŽe; • -oti, -oja, -ojo: dovanoti (apdowanot PK 38,20), -oja (apdowanoie PK 38,14), -ojo (apdowanoio PK 166,20) : dovana ‘dovanotas daiktas; auka ir t. t.’ LKŽe; • -oti, -o, -ojo: saugoti (saugoti PK 37,15), [-o], -ojo (sawgaia PK 19,17) : saugus ‘apsaugotas nuo pavojų; atsargus ir t. t.’ LKŽe; • -uoti, -uoja, -avo: meluoti (mełuota PK 139,27), [-uoja], [-avo] : melas ‘neteisybė, melagystė’ LKŽe. Daugiausia PK sekventyvų yra lygiaskiemeniai priesagos -inti vediniai. Būtent ši priesaga yra būdingiausia šiai kategorijai. Be to, dažniausiai šios kategorijos ir šios priesagos vedinių pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai, tokiu atveju vedinių reikšmė visiškai atitinka bendrą darybos kategorijos reikšmę (DLKG 1997 [1994]: 387), pavyzdžiui, linksminti „daryti linksmą“, platinti „daryti platų“. Iš tipiškų būdvardinių sekventyvų atkreiptinas dėmesys į kruvinti, čia yra įvykusi haplologija (kruvinas > kruvin-inti > kruv-inti). Iš daiktavardžių su priesaga -inti yra padaryta mažiau vedinių, jų reikšmės turi įvairesnių reikšmės atspalvių. Daiktavardinių priesagos -inti sekventyvų PK pamatiniai žodžiai dažniausiai yra abstraktai: draugė, garbė, gėda, liaupsė, šlovė. Tokių vedinių reikšmė turi ryškų suteikimo, sukėlimo reikšmės atspalvį, pavyzdžiui, gėdinti „sukelti gėdą“, šlovinti „suteikti šlovę“. Likusių priesagos -inti sekventyvų reikšmės visiškai atitinka bendrąją kategorijos reikšmę (ženklinti „daryti ženklą“) arba turi ypatingesnių reikšmės atspalvių (šakninti „daryti, skatinti, kad augtų šaknys“). Nors PK yra palyginti nedidelis šaltinis, jame yra paliudyti reti atvejai, kai sekventyvų su priesaga -inti pamatiniai žodžiai yra prieveiksmiai ir įvardis: arti, greta, toli ir savas. Vedinių reikšmės visiškai atitinka bendrąją kategorijos reikšmę, pavyzdžiui, artinti „daryti, kad būtų arti“, savinti „daryti savo, savu“ (DLKG 1997 [1994]: 388). Plačiau pakomentuoti vertėtų -yti, -ija, -ijo vedinius. Dauguma šios priesagos vedinių yra daiktavardiniai (LKG 1971: 261), tačiau, nors rečiau, pasitaiko ir kitokių pamatinių žodžių – būdvardžių. Apskritai tokios priesagos vedinių reikšmės yra beveik identiškos priesagos -inti vedinių reikšmėms. Lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose lietuvių kalbos raštuose kartais šios dvi priesagos vartojamos paraleliai, tokių atvejų yra ir PK: garbinti / garbyti; stiprinti / stipryti. Dabartinėje lietuvių kalboje įsivyrauja variantas su -inti (pvz., aušinti / aušyti; gesinti / gesyti ir pan.). Taip pat čia verta atkreipti dėmesį į veiksmažodžius valninti ir pečėtyti. Kaip jau minėta, šiame straipsnyje laikomasi nuomonės, kad jeigu lietuvių kalboje akivaizdžiai skolintos šaknies veiksmažodis šalia turi paliudytą skolinį vardažodį, t. y. potencialų pamatinį žodį, toks veiksmažodis nėra automatiškai laikomas lietuvių kalbos vediniu. Veiksmažodis valninti priskirtinas lietuvių kalbos hibridams dėl akivaizdžios priežasties – priesaga -inti neturi atitikmenų slavų kalbose, kitaip tariant, jis atitinka hibridų apibrėžimą: „Tai žodžiai, be savo, turintys ir kitų kalbų nekaitybinių morfemų. Hibridai paprastai atsiranda dėl kalkiavimo, skolinių perdirbimo arba per žodžių darybą, vartojant jau pasiskolintas morfemas“ (LKE 2008 7 [1999]: 207). Net jeigu čia įvyko minėtoji priesagų kaita ir valninti yra perdirbinys iš valnyti (šis veiksmažodis PK nepaliudytas), pirma, tradiciškai skolinių perdirbiniai laikomi hibridais, antra, po analizės nustatyta, kad ir veiksmažodis valnyti greičiausiai yra lietuvių kalbos vedinys iš skolinio valnas (< sen. rus. вольный ‘добровольный, совершаемый по собственному желанию; oбладающий властью, правом поступать по собственной воле; cвободный, не встречающий препятствий; cвободный, независимый’ (SRJA III 17); rusėnų вольный, волный ‘вольны, свабодны; не вінаваты, апраўданы; незалежны, непадуладны; дабравольны’ (HSBM IV 165); len. wolny ‘swobodny, niezależny, nieograniczony; taki, z którego ktoś może swobodnie korzystać; posiadający wolność osobistą; itd.’ (SS X 292)). Veiksmažodis pečėtyti galėtų būti pasiskolintas iš slavų kalbų (iš rytų slavų), jeigu būtų atsižvelgiama vien į priesagą, tačiau atitinkamo amžiaus slavų kalbų žodynuose nerasta veiksmažodžių, kurie galėtų duoti būtent pečėtyti – rasti duomenys paremia tik daug kur paliudytą forma pečėtavoti (< sen. rus. печатовати, печатывати ‘прикреплять, прикладывать печать, запечатывать печатью, скрепив края документа; закрывать, запрещать пользоваться’ (SRJA XVII 36); rusėnų печатовати, печатовать ‘прымацоўваць пячаць (да дакумента); aпячатоваць; перан. завяршаць, закрываць; пацвярждаць’ (HSBM XXIV 284); plg. len. pieczętować ‘opatrywać pieczęcią’ (SPol XXIV 44)). Taigi, pečėtyti galėtų būti laikomas vediniu iš skolinio pečėtis (< sen. rus. печать ‘знак, символ, след, отпечаток чего-л.; прибор с выпуклыми знаками для оттискивания их на чем-л; печать, печатка; тж. образно; ‘oттиск печати (печатки), обычно на кусочке воска, свинца, который привешивался, прикреплялся к документу; отпечаток’ (SRJA XVII 36); rusėnų пєчать, пєчат, пєчѧть, пєчѧт ‘(невеликий металевий або кам’яний предмет з вирiзаним на ньому знаком для вiдбивання на воску, свинцi i под. з метою пiдтвердження змiсту документа) печатка, печать; (вiдбиток цього знака, зроблений на воску, свинцi i под. i прикрiплений шнуром до документа замiсть пiдпису) печать’ (SSМ II 143). Dauguma PK lygiaskiemenių sekventyvų yra tipiški lietuvių kalbos šios kategorijos vediniai, kiek neįprasti yra veiksmažodžiai ramyti ir meluoti. Pastarasis veiksmažodis išsiskiria savo pamatiniu žodžiu – DLKG minima, kad priesagų -uoti, -uoja, -avo padaromosios reikšmės vedinių pamatiniu žodžiu dažniausiai eina konkretieji daiktavardžiai (DLKG 1997 [1994]: 388), tačiau meluoti, -uoja, -avo yra išvestas iš abstrakto melas. Galbūt todėl jo reikšmė kiek nutolusi nuo bendrosios kategorijos reikšmės ir yra „sakyti melą“. Kitas veiksmažodis įdomesnis dėl savo formos. Ramyti dabartinėje lietuvių kalboje ir apskritai senuosiuose raštuose nėra dažnas, įprastesnis yra raminti, tačiau žinant, kad yra priesagų -inti / -yti paralelė, toks veiksmažodis yra visiškai tikėtinas, tačiau retas. Iš šios grupės kiek išsiskiria nelygiaskiemeniai sekventyvai – jų yra žymiai mažiau. Dabartinėje lietuvių kalboje labai daug priesagos -ėti ir jos variantų veiksmažodžių jau nebesiejama su jokiais vardažodžiais, vis dėlto darybos opozicija tarp žymėti ir žymė yra ryški, todėl veiksmažodis priskirtas prie darybiškai skaidžių. 1.2. Būsenos vedinių, dar vadinamų statyvais, PK yra 12, jie žymi statišką neapibrėžtos trukmės būseną, susijusią su tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu. Bendroji kategorijos reikšmė 8 gali būti paaiškinama kaip „būti tam, tokiam; jausti, turėti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Paprastai šios grupės vediniai sudaromi su visomis pagrindinėmis aštuoniomis vardažodinėmis priesaginėmis morfemomis (DLKG 1997 [1994]: 393). PK statyvų priesagų taip pat yra įvairių: • -auti, -auja, -avo: [pateikauti], [-auja], -avo (pateikawiman PK 234,20) : pateika ‘palankumas, malonė ir t. t.’ LKŽe; prieštarauti (priestarauti PK 78,25), [-auja], [-avo] : prieštara ‘prieštaravimas, ginčas; sprendimas, kurio viena mintis paneigia kitą mintį, kontradikcija ir t. t.’ LKŽe; [reikalauti], -auja (reykałauia PK 205,25), [-avo] : reikalas ‘atliktinas darbas, uždavinys, interesas; būtinas dalykas, būtinumas, poreikis ir t. t.’ LKŽe; rūstauti (ne rustaut PK 220,19), [-auja], -avo (apsirustawo PK 195,8) : rūstus ‘piktas, žiaurus; šiurkštus, užgaulus ir t. t.’ LKŽe; • -enti, -ena, -eno: gyventi (giwenti PK 71,2), [-ena], [-eno] : gyvas ‘turintis gyvybę, gyvenantis, nemiręs ir t. t.’ LKŽe; • -ėti, -i, -ėja: gailėti (gayleti PK 71,11), gaili (gaylis PK 84,15) ir -ėja (nesigayleia PK 164,4), [-ėjo] : gailus ‘gailestingas; pasigailėjimo vertas, graudus, skurdus, verksmingas; liūdnas ir t. t.’ LKŽe; gėdėtis (nesigededami PK 82,21), [-isi], [-ėjosi] : gėda ‘negarbė, sarmata’ LKŽe; [norėti], nori (nenorinti PK 133,19), [-ėjo] : noras ‘vidinis traukimas ką daryti, ką gauti, turėti, save patenkinti; galia apsispręsti, valia ir t. t.’ LKŽe; • -oti, -oja, -ojo: abejoti (abeiotumbim PK 25,6), -oja (neabeioiam PK 214,11), -ojo (abeioimas PK 246,13) : abejas ‘abejojimas’ LKŽe; sieloti (ne siełok PK 59,14), [-oja], [-ojo] : siela ‘vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai; religijoje – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, siejantis žmogų su Dievu; dvasia ir t. t.’ LKŽe; • -uoti, -uoja, -avo: sylvartuoti (ne silwartuok PK 60,16), [-uoja], [-avo] : sylvartas ‘susikrimtimas, rūpestis, širdgėla’ LKŽe; žaliuoti (źaluodams PK 43,17), [-uoja], [-avo] : žalias ‘viena iš pagrindinių spektro spalvų, esanti tarp geltonos ir žydros; tokios spalvos kaip žolė’ LKŽe. Iš 12 PK statyvų tik keturių pamatiniai žodžiai yra būdvardžiai: rūstus, gyvas, gailus, žalias, nors kaip tik statyvai dažniausiai daromi iš būdvardžių. Likusių statyvų pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai abstraktai. Vienas PK statyvas yra mišriojo tipo (norėti), dar vieno esamasis laikas PK įvairuoja – yra paliudyta ir nepriesaginė forma gaili, ir priesagine gailėja. Veiksmažodis žaliuoti, kaip matyti, turi priesagą -uoti, o ši apskritai lietuvių kalboje yra labai dari ir būdinga beveik visoms denominatyvų kategorijoms. Jeigu žaliuoti ir žalias siejami darybiniu ryšiu, vedinio reikšmės gali būti dvi: „darytis žaliam“ ir „būti žaliam“. Ar vedinys yra mutatyvas, ar statyvas, galima daryti išvadą tik iš vedinio reikšmės, o ši atsiskleidžia tik iš konteksto: Tas bus kaip medžias isodintas / ant pawersmiu wisad žaluodams / ir duos waysiu wisokuy ciesu PK 43,17. Kaip matyti iš PK ištraukos, katekizme šis veiksmažodis vartojamas dažniausia reikšme ‘būti žaliam’ LKŽe, taigi, tai yra būsenos vedinys. 1.3. Mažiau nei statyvų yra būsenos atitikimo reikšmės kategorijos vedinių. Daugiausia būsenos atitikimo vedinių daroma iš daiktavardžių, bendroji kategorijos reikšmė yra „atlikti funkcijas to, dirbti tuo, elgtis taip, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“ (DLKG 1997 [1994]: 391), veiksmažodžiai yra intranzityviniai. Dauguma PK būsenos atitikimo vediniai yra padaryti su 9 dariausia šios kategorijos priesaga -(i)auti: karaliauti (karalaut PK 113,10), -auja (karalauienti PK 207,14), [-avo] : karalius ‘valdovo, monarcho titulas kai kuriuose kraštuose; tą titulą turintis asmuo ir t. t.’ LKŽe; prarakauti (prarakauti PK 160,18), [-auja], -avo (prarakawa PK 178,3) : prarakas ‘ateities reiškinių skelbėjas; dangaus šventasis, Dievo pagalbininkas’ LKŽe; tarnauti (tarnautumbim PK 22,21), -auja (tarnauia PK 227,5), [-avo] : tarnas ‘samdomas namų darbininkas, atliekantis įvairius šeimininko nurodomus darbus, jam patarnaujantis; vergas’ LKŽe; viešpatauti (wieszpataus PK 85,17), [-auja], [-avo] : viešpats ‘bet kokią valdžią turintis žmogus, valdovas; aukščiausioji visagalė esybė, Dievas ir t. t.’ LKŽe. Keli iš minėtų atitikimo reikšmės vedinių yra padaryti iš skolinių karalius ir prarakas. Karalius yra senojo klodo skolinys, jis atkeliavęs iš rytų slavų (plg. sen. rus. король ‘король, правитель’ (SRJA VII 338), rusėnų король ‘кароль, манарх’ (HSBM XVI 21). LKŽ prie jo nenurodoma svetima kilmė, tad bent jau LKŽ ir karaliauti nežymimas kaip hibridas, t. y. nevartotinas dabartinėje lietuvių kalboje, nors formaliai karaliauti nesiskiria nuo prarakauti. Pastarasis veiksmažodis priskiriamas prie hibridų, nes jo pamatinis žodis prarakas ‘pranašas’ į lietuvių kalbą atėjęs jau vėlesniais laikais (< sen. rus. пророкъ ‘предсказатель, предвестник’ (SRJA XX 207); rusėnų пророкъ, пророк ‘прарок, прадказальнік’ (HSBM XXIX 213); len. prorok ‘człowiek posłany przez Boga, przemawiający w Jego imieniu i głoszący Jego wolę’ (SPol XXX 360)) ir prarakauti yra būsenos atitikimo vedinys, šiandien suvokiamas kaip tipiškas hibridas: jo priesaga neturi analogijų slavų kalbose ir neatitinka slavizmų integravimo sistemos (atsižvelgiant į slavų kalbų veiksmažodžius, dėsningai turėtų būti -avoti); jis turi pamatinį žodį skolinį, slavišką šaknį. Vieno veiksmažodžio priskyrimas šiai kategorijai yra probleminis. Priesaga -inti, nors ir reta būsenos atitikimo kategorijai, bet vis dėlto galima, todėl ir veiksmažodis auklinti (vzauklintu PK 239,21), [-ina], [-ino] galėtų jai priklausyti, pamatinis žodis būtų daiktavardis auklė ‘nešiotė, vaikų auklėtoja’ LKŽe. Tačiau DLKG rašoma, kad tokios priesagos būsenos atitikimo veiksmažodžiai yra intranzityviniai, o šiuo atveju veiksmažodis yra tranzityvinis. 1.4. Dalyvavimo reikšmės vedinių PK tėra 2: kariauti (kariaut PK 141,17), [-iauja], [-iavo] : karas ‘susikrimtimas, rūpestis, širdgėla’ LKŽe; pasnykauti (pasnikaudams PK 88,26), [-auja], [-avo] : pasnykas ‘susilaikymas nuo tam tikrų valgių (ppr. mėsos, seniau ir pieno) religijos nustatytomis dienomis’ LKŽe. Nors veiksmažodis pasnykauti yra hibridas, abu šios kategorijos žodžiai yra tipiški dalyvavimo reikšmės darybos kategorijos vediniai – jie turi priesagą -(i)auti (šios kategorijos veiksmažodžiai daromi tik su priesagomis -(i)auti ir -(i)uoti), jų pamatiniai žodžiai yra daiktavardžiai abstraktai. Glaustai PK denominatyvų darybos kategorijos, jų pamatinių žodžių dažnumas ir priesagų produktyvumas pateikiami lentelėje (žr. lentelę).