Kirčio atitraukimas XX a. 6–7 dešimtmečių rytų aukštaičių uteniškių patarmės rankraštiniuose šaltiniuose

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 92, p. 1–15 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Vilija Ragaišienė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-04-18. Accepted: / Priimta: 2025-05-14. 1 KIRČIO ATITRAUKIMAS XX A. 6–7 DEŠIMTMEČIŲ RYTŲ AUKŠTAIČIŲ UTENIŠKIŲ PATARMĖS RANKRAŠTINIUOSE ŠALTINIUOSE Stress Retraction in the Manuscript Sources of the Eastern Aukštaitian Subdialect of Utena from the 1950s and 1960s VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-5026-4667 Mokslinių tyrimų kryptys: akcentologija, dialektologija, etnolingvistika, leksikografija. https://doi.org/10.35321/all92-07 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnyje kirčiavimo požiūriu nagrinėjama Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių šnektų rankraštinių šaltinių medžiaga. Tyrimu siekiama nustatyti, kokie kirčio atitraukimo dėsniai veikė XX a. viduryje uteniškių patarmėje, aptarti reiškinio pobūdį ir paplitimą patarmės plote. Atlikta analizė rodo netolygų ir gana vėlyvą kirčio atitraukimo kaip dėsnio uteniškių patarmėje formavimąsi. Remiantis rytinių rytų – kupiškėnų, anykštėnų ir uteniškių – aukštaičių Le pcige vokiečių kalbininko Franco Špechto leidinyje Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski publikuotų XIX a. 7–9 deš. tekstų ir XX a. 6–7 deš. šnektų aprašų duomenimis pateikiama naujų įžvalgų apie kirčio atitraukimo pobūdį uteniškių patarmėje. Daroma prielaida, kad Lietuvių kalbos atlaso (1982) sudarytojų silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo plotui priskirtose uteniškių šiaurinėse šnektose ir vakariniuose pakraščiuose XX a. 6–7 deš. formavosi intensyvesnio, o ne silpnojo, sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnis. ESMINIAI ŽODŽIAI: rytų aukštaičių uteniškių patarmė, kirčio atitraukimo dėsnis, „dviviršūnis“ kirtis, skiemuo, rankraštinis šaltinis. ABSTRACT The article examines manuscript sources of the Eastern Aukštaitian subdialect of Utena from the 1950s and 1960s, stored in the Dialect Archive of the Centre of Geolinguistics at the Institute of the Lithuanian Language, from the perspective of accentuation. The study aims to identify the stress retraction phenomena that were in effect in the Utena subdialect in the mid-20th century and to discuss the nature and distribution of this 2 phenomenon within the subdialect area. The analysis reveals an uneven and rather late formation of stress retraction as a rule in the Utena subdialect. Drawing on 19th-century texts (from the 1860s to the 1880s) covering the subdialects of Kupiškis, Anykščiai, and Utena (which belong to the eastern part of the Eastern Aukštaitian dialect), published by the German linguist Franz Specht in Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski in Leipzig, as well as 20th-century descriptions of subdialects (from the 1950s and 1960s), the article provides new insights into the nature of stress retraction in the Utena subdialect. It is assumed that between the 1950s and mid-1960s, a more intensive rather than weak conditional stress retraction rule was forming in the northern part and western periphery of the Utena subdialect, an area previously assigned to the weak conditional stress retraction by the compilers of the Atlas of the Lithuanian Language (1982). KEYWORDS: Eastern Aukštaitian subdialect of Utena, stress retraction rule, double-peaked stress, syllable, manuscript source. ĮVADAS Rytų aukštaičių uteniškių patarmėje veikiantys kirčio atitraukimo reiškiniai iki šiol tyrėjų dėmesio sulaukę mažai. Mokslinėje literatūroje kirčio atitraukimo pobūdis šios patarmės plote aptariamas gana fragmentiškai. Dažniausiai nurodoma, kad kirtis nuo trumposios galūnės atitraukiamas tik dalyje uteniškių ploto – šiaurės vakarų šnektose ir vakariniuose pakraščiuose prie anykštėnų ir širvintiškių patarmių (Zinkevičius 1966: 447, žml. Nr. 2; LKT 1970: 34–35). Ankstesniuose dialektologijos darbuose buvo teigiama, kad čia veikia du – silpnojo sąlyginio ir intensyvesnio sąlyginio – kirčio atitraukimo dėsniai: apie Mol tus, Suginčiùs, Debeikiùs, Panemun lį, Sùvieką kirtis atitraukiamas nuo trumposios galūnės į skiemenį, kurį sudaro ilgasis balsis ir ie, uo, Rõkiškio ir Obẽlių apylinkėse – į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį (LKA II 123–124, žml. Nr. 105; Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; Zinkevičius 1994: 74; Markevičienė 1999: 16). Pastaraisiais metais laikomasi nuomonės, kad aptariamų šnektų plote turimas tik intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas (LKTCH 2004: 126–127; RAU 2010: 35). O pačiame uteniškių ploto pakraštyje – Vabalniñko šnektos šiaurinėje dalyje – kirtis atitraukiamas nuo trumposios galūnės į priešpaskutinį tiek ilgąjį, tiek trumpąjį skiemenį (Zinkevičius 1966: 447, žml. Nr. 2; LKA II 124, žml. Nr. 105; LKTCH 2004: 126). Mokslinėje literatūroje pateikti duomenys apie kirčio atitraukimo, kaip dėsnio, kaitą šiaurės vakarų kampe ir kai kuriuose vakariniuose pakraščiuose gali rodyti vykstančius šio reiškinio pokyčius visame patarmės plote. Šaltiniai, tikslas, metodai. Tiriamoji medžiaga surinkta iš Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų XX a. 6–7 dešimtmečių uteniškių patarmės rankraštinių šaltinių. Renkant medžiagą Lietuvių kalbos atlasui 1 , per du dešimtmečius dialektologų buvo ištirtos rytų aukštaičių uteniškių plotui priklausančios gyvenamosios vietovės (punktai) 2 ir parengti jų tarminiai aprašai (žr. 1 pav.) 3 . Duomenys surinkti beveik iš 1 LKA I; LKA II; LKA III. 2 Tirtinos gyvenamosios vietovės (punktų pavadinimai ir numeriai) nustatytos Lietuvių kalbos atlaso rengėjų. 3 Rankraštinį punkto šaltinį dažniausiai sudaro tirtos vietovės, šnektos kalbinių ypatybių ir pateikėjų pristatymas, atsakymai į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos leksikos, fonetikos, morfologijos ir sintaksės klausimus, transkribuoti tekstai (plačiau žr. Ragaišienė 2024: 181–183). 3 visų uteniškių gyvenamųjų vietovių – archyve rasti 89 šaltiniai (apie 2100 puslapių) iš 66 punktų 4 . Analizuojant rankraštinių šaltinių medžiagą remiamasi ir 1970 m. išleistoje chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės paskelbtais uteniškių patarmės tekstais. Apibendrinant tiriamuose šaltiniuose rastus duomenis, galima teigti, kad jų pakanka patarmės plote XX a. viduryje vyravusiems kirčio atitraukimo polinkiams aptarti. Straipsnio tikslas – aprašyti XX a. viduryje rytų aukštaičių uteniškių patarmėje veikusius kirčio atitraukimo reiškinius ir atskleisti arealinį jų paplitimą patarmės plote. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai yra šie: 1) sudaryti rankraštiniuose šaltiniuose rastų žodžių, kuriuose kirtis gali būti atitraukiamas, sąvadą; 2) įvertinti kirtį žodžio galūnėje išlaikiusių ir jį į priešpaskutinį skiemenį atitraukusių formų santykį; 3) nustatyti kirčio atitraukimo pobūdį patarmės plote. Atliekant tyrimą taikomas aprašomasis analitinis metodas, taip pat pasitelkti lyginamasis ir vidinės rekonstrukcijos metodai. Atliktas tyrimas turėtų būti aktualus ne tik lietuvių tarmių akcentuacijos reiškinių kaitos, bet ir baltų kalbų kirčiavimo raidos tyrėjams. Pirmiausia todėl, kad straipsnyje pateiktos išvados papildo paskelbtus kupiškėnų ir anykštėnų patarmių XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių tyrimų rezultatus ir teikia naujų duomenų apie kirčio atitraukimo reiškinius rytinių rytų aukštaičių patarmių plote (Ragaišienė 2018: 176–201; 2020a: 85–94; 2020b: 211–226). KIRČIO ATITRAUKIMO REIŠKINIAI: KAITA IR POLINKIAI Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad XX a. 6–7 deš. rytų aukštaičių uteniškių patarmės kirčiavimo sistema buvusi gana sudėtinga. Tiriamuoju laikotarpiu veikė keli tarpusavyje susiję akcentuacijos reiškiniai: akcentinės paradigmos išlyginimas, dviejų kirčiavimo tipų – koloninio ir galūninio – susidarymas, akcentuacijos analogija, senovinio šakninio kirčiavimo reliktų (pavyzdžiui, u kamieno būdvardžių) išlaikymas ir kirčio atitraukimo dėsnio formavimasis (Ragaišienė 2024: 184–185). Ne visada aišku, kurios kamiene kirčiuojamos formos yra atsiradusios dėl paradigmos išlyginimo ar koloninio kirčiavimo tipo susidarymo, o kurios sietinos su kirčio atitraukimu. Ypač tai pasakytina apie šnektas, kuriose kirčio atitraukimas yra nereguliarus. Kita vertus, aptariami akcentuacijos reiškiniai, išskyrus kirčio atitraukimą, susiję su linksniuojamųjų žodžių akcentuacija. Taigi vertinant kirčio atitraukimo pobūdį konkrečiose šnektose būtina remtis veiksmažodžių formų ir nekaitomų žodžių akcentuacija. Tiriamoji medžiaga rodo, kad XX a. 6–7 deš. dalyje uteniškių patarmės ploto kirtis buvo atitraukiamas nevienodai intensyviai – vienur reguliariai, kitur pramaišiui arba tik pavienėse formose (žr. 1 pav.). Pagal reiškinio pobūdį (intensyvumą) aptariamas plotas skirtinas į tris arealus. Šiaurinėse uteniškių šnektose, t. y. areale Užùbaliai (87) 5 – Õnuškis 4 Duomenų neturima iš trijų punktų – Vyžuon (275), Aknyst lių (307) ir Deguli (345). Chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės pateiktas tik Vyžuon šnektoje užrašytas tekstas, kuriame kirčio atitraukimo atvejų nerasta (LKT 1970: 321–322). 5 Skliaustuose nurodomas Lietuvių kalbos atlaso punkto numeris. 4 (88) – Rõkiškis (147) – Obẽliai (148) – Svõbiškis (150) kirtis buvo reguliariai atitraukiamas nuo trumposios galūnės į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, pvz.: ani 6  eini 7 , du nu 8 , ga va, ruñka  ranka, b da, ka tus, luñkus  lankus, nuve ni  nueini, nuve si  nueisi, su m su  mėsa, septiñti, svi ni  svirne, uñksti  anksti, piñki  penki, par va tus, vi na, ška  ožka, me ga, žm na Užb; sk ra, a ni  eini, anu  einu, ga va, li psna, li tus, jaũni, ka bi Bč; a ni  eini, a u / a siu  eisiu, a ga, a ti, ke i  kerti, ši dis, ba zdu  barzda, gi u  girdžiu, su kar nu  karūna, la ku, ma ti, me gu  merga, piñ us  penkius, sõdi  sode, ša ta ž ema, šma kštus, šlåũnis  šlaunis, va kus, jaũni, v eni, nuõga Rk; a nu  einu, neuže nu, ba su, di na, ka bu mald las  maldeles, la ki  laike, prake kta me ga, še ma, žm na Ob; a si  eisi, di na, di nas, du na, ga va, la ki  laike, pi la 9 , piñkis  penkis, piñus  penkius, ruñka  ranka, vi na Svb 10 . Reguliariai kirtis buvo atitraukiamas ir šiaurės vakarų kampe, anapus anykštėnų ir kupiškėnų esančiose uteniškių šnektose, pvz.: a .si  eisi, bur kus, su d aũksmu  džiaugsmu, ga .va  galva, ga ta, g .vi  gyvi, ju sva, kap .stus  kopūstus, lu .kus  lankus, neb ra, pi .ka  pilka, pi .ki  penki, su ru .ku  ranka, ša .ta ru .ka  šalta ranka, vi na, vi ni Gtč; a .ni  eini, ba .u  baigiu, ba .ti  balti, blaũ.zda  blauzda, ge .svi  gelsvi, di na, duñ.gus  dangus, ∙ra  yra, ka .tu  kartu, ki .u  kirviu, laũ.ki  lauke, li .ksma  linksma, li .ksmi  linksmi, me .ga  merga, mi gu, pava .ksti  pavargsti, pi .ki  penki, pa  ponia, ru .kas  rankas, sa .di  saldi, suka .ti  sukalti (kuolai), tru .pi  trumpi, tv ra, va . a  valdžia, va .tus  vartus, vi na, ž.si.s  žąsis Drš 11 . Vabalniñko ir Da siškių šnektų rankraštiniuose šaltiniuose rasta pavienių intensyviojo sąlyginio kirčio atitraukimo atvejų, pvz.: su k tu  kita, vèdi Vb; àkis, šàku  šaka, v si Drš 12 . Aptartam arealui priskirtų šnektų rankraštiniuose šaltiniuose nerasta kirčio nuo trumposios galūnės į ilgąjį skiemenį neatitraukiančių formų ir šalutinio arba „dviviršūnio“ kirčio 13 atvejų. 6 Tiriamuose šaltiniuose įvairuoja žodžių transkripcija, pasitaiko netikslumų ar kirčiavimo riktų. Straipsnyje pateiktų pavyzdžių transkripcijos ženklai nekoreguojami, riktai netaisomi. 7 Po tildės ženklo (  ) nurodomos transponuotos žodžių formos, kurios nekirčiuojamos. Jei transponuota forma, išskyrus kirtį, nesiskiria nuo transkribuotos, ji neteikiama. 8 Skolinys du nas, -à (4) vartojamas reikšme ‘kvailas, neišmintingas’. 9 Slavizmas pielà (4) vartojamas reikšme ‘pjūklas’. 10 Straipsnyje teikiami ne visi rankraštiniuose šaltiniuose rasti pavyzdžiai, nenurodomas jų užrašymo dažnumas. Nemažai žodžių šnektų aprašuose paliudyta po kelis ar keliolika kartų. Pavyzdžiui, Da siškių šnektos tarminių ypatybių apraše forma vi na pateikta 11 kartų, ∙ra  yra – 10 kartų, su p u  ponia – 4 kartus ir t. t. 11 Reguliariai kirtis atitraukiamas ir chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės paskelbtame Da siškių šnektos tekste (LKT 1970: 273). 12 Šių formų nereikėtų laikyti riktais. Da siškių šnektos tarminių ypatybių apraše nurodyta, kad „tarmė kirtį atitraukia sąlygiškai. <...> kartais pastebimas visuotinis kirčio atitraukimas, bet tokie atvejai yra labai reti“ (Gargasaitė, Misiūnaitė 1958: 6–7). 13 Dėl termino „dviviršūnis“ kirtis plačiau žr. Girdenis 1978: 75–76. „Dviviršūnis“ kirtis funkcionuoja vakarų aukštaičių kauniškių, rytų aukštaičių anykštėnų, uteniškių, vilniškių ir kt. patarmėse (Girdenis 1978: 75–76; Mikulėnienė, Morkūnas 1997: 16; Markevičienė 2001: 15–16; Urbanavičienė 2006: 224; Ragaišienė 2020b: 214, 219 ir kt.). Šis kirtis užfiksuotas ir pietų aukštaičių plote (Leskauskaitė 2004: 164). 5 1 paveikslas. Kirčio atitraukimo pobūdis XX a. 6–7 deš. uteniškių rankraštiniuose šaltiniuose Kirčio atitraukimo intensyvumo požiūriu tam pačiam arealui priskirtinos šiaurinės Panemun lio (177) – Aleksandrav lės (180) – Kriaun (179) – Sùvieko (181) šnektos ir vakariniai patarmės ploto pakraščiai – Debe kių (274) – Sugiñčių (379) – Bijùtiškio (479) – Giedra čių (504) – Alantõs (377) apylinkės (žr. 1 pav.). Vienur kirtis buvo atitraukiamas retai (rasta tik pavienių atvejų), kitur – nereguliariai (kirtį atitraukiančios formos dažniausiai sudaro apie 26–32 proc.). Pagal kirčio atitraukimo pobūdį aptariamas plotas tiriamuoju laikotarpiu taip pat nebuvo vientisas. Lietuvių kalbos atlase teigiama, kad čia XX a. viduryje veikęs silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo dėsnis (LKA II 123–124, žml. Nr. 105). Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad šiaurinėse uteniškių šnektose formavosi intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas – kirtį čia buvo linkstama atitraukti nuo trumposios galūnės į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, pvz.: αnu  einu, pi na kari ta, li tus, par di vas, di na, di va, pi as  penkias, prigi tis, da kti  daikte, vi na, gi u  girdžiu, p a  ponia, ru ka  ranka, uñtri  antri, užmi gu, žm na Alk. Dėsnio formavimąsi liudija ir formų su „dviviršūniu“ kirčiu vartojimas (plg. Urbanavičiūtė-Markevičienė, Grinaveckis 1992: 12; Stundžia 1995: 70; Ragaišienė 2020b: 214–215; 2024: 185), plg. toje pačioje šnektoje užrašytas formas su „dviviršūniu“ ir atitrauktiniu kirčiu, pvz.: i kùs  cviekus 14 , kalava .tù  kalavartu 15 , 14 Cviẽkas (4) ‘vinis’. 15 Kalava tas (2) ‘verpiamasis ratelis’. 6 laũ.kùs  laukus, i . ùs  penkius, i tùs  pietus, i .k  penkti, se gù  sergu, sk rà  skūra, i .tà  šilta, va .kùs  vaikus, vi nà / ka ti, laũ.kus  laukus, i . us  penkius, vi na Pnm 16 ; a n  eini, vi nà  viena / a u  eisiu, vi na, ši tus, va pus Krn. Intensyvesnio, o ne silpnojo, sąlyginio kirčio įsitvirtinimą šiaurinėse šnektose rodo du dalykai. Pirma, formų, kuriose jis turėtų būti atitraukiamas į ilgąjį skiemenį, tarimas su „dviviršūniu“ kirčiu, pvz.: s nùs  sūnus, ta .nùs  tarnus, sald tùs  saldotus 17 , kar nàs  karūnas, rà  yra, e .n  eini, ma .šù  maišu, i . ùs  penkius, š ùs  šokius, e .gù  merga, žm gùs  žmogus, va .dù  vardu, e.k i nà i nà  kiekviena diena, e  devyni, u .k  anksti, ka .tùs  kartus, e .tù  kertu, i nà  viena, nebepra e .ktà  nebeprakeikta, ȓ  ore Rg. Antra, kirtį išlaikančių ir jį į priešpaskutinį ilgąjį skiemenį atitraukiančių formų vartojimas pramaišiui, pvz.: iednà / i dna  biedna, i.rà / ra  yra, i / i i  penki, ir s / i is  širdis ir kt. Rg. Kitokia situacija tiriamuoju laikotarpiu buvusi vakariniuose patarmės ploto pakraščiuose prie anykštėnų ir širvintiškių patarmių. Daugiau nei pusės šnektų tekstuose paliudytas nereguliarus kirčio atitraukimas į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, pvz.: a nu  einu, a u  eisiu, b da, ju di, me ga, pi štu, ši tus, švi sa, uñtra  antra, vi na, žm na / kʹirʹvʹù  kirviu, miegù, vaikùs ir kt. Čkn; da k i  daikte, d du  dūda (groja), ju da, aũlas  kiaules, pa e k i  pasveiksi, pi is  penkis, pr tu  protu, ši tus, vi na / aism  eisme, baisùs, barzdù  barzda, burnà, aišlaidùs  neišlaidus, nei ù  neisiu, nusperk , pi às  penkias, sunkù, šeimù  šeima, vaikù, vaikùs ir kt. Skd; aĩ u  eisiu, keliñta, laũki  lauke, liñdi  lendi, li tus, miẽsti  mieste, nu ga p a  ponia, piñ us  penkius, pi ki  penki, ši dis, švi sa, va kstu  vargstu, vi na, vi ta, ži ma / ainù  einu, aisì  eisi, aus s, baigì, dainà, ka bì  kalbi, nebeinù, nei ù  neisiu, su šeimù  šeima, pinkì  penki, pin ùs  penkius, supruntù  suprantu, uŋkstì  anksti, verksì ir kt. Sgn; da žus, nekuñtri  nekantri, tvóra, ši tus, vi na / lietùs, mergà, mir ù  mirsiu, piŋkì  penki, viršùs ir kt. Grs; a u  eisiu, li tus, piñ. us  penkius, ri sta, ∙ška  ožka, sk ∙las  skyles, va .kus  vaikus / ai ù  eisiu, barzdà, ilg , jaunà, i∙rà  yra, suŋkù  sunku, uždėtà ir kt. Vdn 18 . Kitose šnektose užrašyta pavienių atvejų, kai kirtis atitraukiamas nuo trumpojo galinio skiemens į skiemenį, kurį sudaro ilgasis balsis, ie, uo ar dvibalsiai ei, ui, pvz.: kari ta 19 , ku nu, ku nus, r .bus  rūbus (plg. ru.bùs  rūbus) Lln. Tokių atvejų aptariamame areale rasta nedaug 20 . 16 Panemun lio punktui priklausančio Robli kaimo tarmę tyrusios kalbininkės atkreipė dėmesį, kad vyriausiosios kartos informantai neatitraukia kirčio nuo trumposios galūnės į ilgąją šaknį, vidurinės kartos atstovai tokiuose žodžiuose „taria du kirčius“, o jaunimas kirtį atitraukia ištisai (Grinaveckienė, Gargasaitė 1956: 4). Pateiktuose vyriausiosios kartos atstovų pasakojimuose rasta pavienių kirčio atitraukimo atvejų, kiek daugiau užrašyta „dviviršūnio“ kirčio atvejų. 17 Saldõtas (2) ‘kareivis’. 18 Sugiñčių šnektos tekstuose formos, kuriose kirtis atitraukiamas nuo trumposios galūnės į bet kokį priešpaskutinį ilgąjį skiemenį, sudaro apie 38 proc. (51 atvejai iš 134), Girte tiškių punkto pasakojimuose – apie 26 proc. (8 atvejai iš 31), Vidẽniškių apylinkėse surinktoje medžiagoje – apie 22 proc. (7 atvejai iš 33). 19 Forma užrašyta tris kartus. 20 Dalis šių formų gali būti siejamos ir su morfonologiniu paradigmos išlyginimu ar koloninio kirčiavimo tipo formavimusi (Ragaišienė 2020b: 222; 2024: 185). 7 XX a. 6–7 deš. kirčio atitraukimo apraiškų pastebėta rytinėse ir pietrytinėse uteniškių šnektose, kurios Lietuvių kalbos atlaso sudarytojų nebuvo priskirtos silpnojo sąlyginio kirčio atitraukimo plotui. Rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad šis arealas ir vakariniai ploto pakraščiai kirčio atitraukimo požiūriu iš esmės nesiskiria. Rytinėse ir pietrytinėse šnektose taip pat užrašyta formų su „dviviršūniu“ kirčiu, pvz.: α .nù  einu, aud jà, su kù  sunku, te kùs  teliokus, u kst  anksti, va .kù  vaiku, vi nà Spt ir kt. 21 Kaip ir vakarinių šnektų šaltiniuose, rytinių ir pietrytinių šnektų rankraščiuose šio kirčio tipo žymėjimo atvejų taip pat rasta mažai. Tai rodo, kad XX a. 6–7 deš. uteniškių patarmėje aptariamas reiškinys galėjo būti nevienodo stiprumo, todėl, ko gero, ne visais atvejais šalutinis kirtis žymėtas. Priešpaskutinis ilgasis skiemuo – pirmasis „dviviršūnio“ kirčio dėmuo – galėjo būti tariamas net ilgėlesnis nei kirčiuotas ir pernelyg nesiskirti nuo atitrauktinio kirčio (plg. Stundžia 1989: 435; Girdenis 2003: 95; Ragaišienė 2018: 184). Neatmestina galimybė, kad kai kuriais atvejais šnektų ypatybių tyrėjai kirtį galėjo nurodyti tik priešpaskutiniame skiemenyje. Reiškinio plitimą rytinėje ir pietrytinėje patarmės ploto dalyje liudija ir pasitaikantys pavieniai kirčio atitraukimo atvejai (plg. Ragaišienė 2024: 185). Vienose šnektose kirtis dažniau atitraukiamas nuo trumposios galūnės į skiemenį, kurį sudaro ie, uo arba ilgasis balsis, pvz.: li tus (plg. ietùs  lietus, e.taũs  lietaus), raud .ni  raudoni (plg. raudan .s  raudonos), s nus  sūnus (plg. su sūnu ), i drus  viedrus 22 , i na  viena (plg. ienà  viena), i i  vieni (plg. ie  vieni) Kkt; di na, geltóna (plg. gelta.n .  geltonų), neg .va  negyva, n ra, s nus, vi na (plg. vienà) Brč 23 . Kitose šnektose, kaip ir vakariniuose patarmės pakraščiuose, kirtis atitraukiamas į bet kokį ilgąjį skiemenį, pvz.: a me  eime, su ba zdu  barzda, di nas, gr bus  grybus, su pl gu  plūgu, la ški  laiške, li tus, ru kas  rankas, supruñtu  suprantu, ši tus, vi na kape ka, žm na Jnš; ba ti, jerm kus 24 , ka bi, ka tu a nu  einu, ki u  kirviu, kr va  krūva, mi gu, piñ as  penkias, di nas, ši dis nesve ka, bl ga žm na  bloga žmona, supi ti Arn 25 . Ir vienur, ir kitur formos su atitrauktiniu kirčiu galėjo būti vartojamos kaip gretiminės, pvz.: dienà / di na, skūrà / sk ra, sūnùs / s nus, vienà / vi na, tvorà / tv ra ir kt. Lb 26 ; bais / ba si, ba .si  baisi, gi.và / g .va  gyva, ji.rà / j .ra  yra, kapeikàs / kape kas, p ne / po.nè  ponia, su.nùs / s .nus  sūnus, šimtùs / ši tus, vienà / vi na ir kt. Bjt; i.rà / ∙ra  yra, pink / piñki, pi i  penki, vienà / vi na Jnš. Atkreiptinas dėmesys, kad kirtis nuo trumposios galūnės atitraukiamas į prieš jį einantį ilgąjį tiek cirkumfleksinį, tiek akūtinį skiemenį (analogiški 21 Atitrauktinio kirčio formavimasis sietas su „dviviršūniu“ kirčiu. Spitr nų šnektos kalbinių ypatybių apraše teigiama, kad „kirčio atitraukimo procesas jau palietęs ir šią tarmę. Kai kuriuose žodžiuose aiškiai girdimi du kirčiai“ (Urbanavičiūtė 1966: 5). 22 Viẽdras (2) ‘kibiras’. 23 Formos su atitrauktiniu kirčiu sudaro mažiau nei 10 proc. 24 Skolinys jerm kas pavartotas reikšme ‘ilgas apsiaustas, milinė’. 25 Nurodytos visos abiejų šnektų rankraščiuose rastos kirtį atitraukiančios formos (sudaro atitinkamai 11 proc. ir 9 proc.). 26 Labanóro tarmės apraše Jonas Šukys (1958: 5) yra nurodęs, kad „kirčio atitraukimas pastebėtas tik dviskiemeniuose žodžiuose, kai šaknis ilga, o galūnė trumpa“. 8 akcentuacijos polinkiai būdingi ir rytų aukštaičiams anykštėnams, žr. Ragaišienė 2020b: 215– 216, 222). Atlikta rankraštinių šaltinių medžiaga rodo netolygų ir gana vėlyvą kirčio atitraukimo kaip dėsnio uteniškių patarmėje formavimąsi: XX a. viduryje pačioje ploto šiaurėje ir šiaurės vakarų kampe reiškinys jau buvo įsigalėjęs, šiauriniame Panemun lio (177) – Aleksandrav lės (180) – Kriaun (179) – Sùvieko (181) areale ir vakariniuose pakraščiuose prie anykštėnų ir širvintiškių patarmių – besiformuojantis. Kad reiškinys uteniškių plote pradėjo formuotis palyginti vėlai, patvirtina XIX a. antrosios pusės Antano Baranausko tekstai (Specht 1920: 52–83) 27 . 1920 m. išleistame leidinyje Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski pateiktuose Vabalniñko (142) šnektos pasakojimuose kirtis buvo reguliariai atitraukiamas nuo trumposios galūnės į bet kokį ilgąjį skiemenį, Žióbiškio (147) 28 ir Vyžuon (275) parapijų tekstuose neatitraukiamas, čia rasta tik pavienių „dviviršūnio“ kirčio atvejų, kurie statistiškai nėra reikšmingi (Ragaišienė 2015: 180–181). A. Baranausko laikais šiaurinėje kupiškėnų ploto dalyje, uteniškių šiaurės vakarų kampe ir vakariniame anykštėnų pakraštyje įsitvirtinęs intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimas slinko pietų kryptimi (žr. 2 pav.; plačiau žr. Ragaišienė 2015: 180–183; 2018: 181–184; 2020b: 215). XX a. 6–7 deš. rankraštinių šaltinių medžiaga rodo, kad kirtis jau reguliariai buvo atitraukiamas kupiškėnų patarmėje, nors nevienodai intensyviai, ir visame anykštėnų patarmės plote (Ragaišienė 2018: 185; 2020a: 90– 93; 2020b: 215–216) 29 . Taigi šiose patarmėse įsitvirtinęs atitrauktinis kirtis XX a. viduryje formavosi vakariniame uteniškių patarmės pakraštyje ir slinko į rytines ir pietrytines šnektas. 27 Antanas Baranauskas, profesoriaudamas Kaũno kunigų seminarijoje, apie 1867–1884 m. organizavo savo mokinius rinkti tarmių tekstus, kuriuos vėliau nusiuntė vokiečių kalbininkui Hugo Weberiui. 28 Žióbiškis Antano Salio priskirtas prie 147 punkto (Geržotaitė ir kt. 2014: 412; plg. dar Geržotaitė 2015: 147). Žaneta Markevičienė (2011: 306) šią vietovę taip pat yra nurodžiusi kaip uteniškių patarmės punktą. 29 Kirčio atitraukimo dėsnio formavimuisi šiose patarmėse įtakos galėjo turėti sėlių substratas (Zinkevičius 2006: 30, 73). 9 2 paveikslas. Kirčio atitraukimo pobūdis A. Baranausko pateiktuose rytinių rytų aukštaičių tekstuose Remiantis A. Baranausko tekstų ir rytinių rytų aukštaičių patarmių rankraštinių šaltinių medžiaga darytina prielaida, kad XX a. viduryje uteniškių patarmės vakariniuose pakraščiuose formavosi intensyvesnis, o ne silpnasis, sąlyginis kirčio atitraukimas. Lietuvių kalbos atlaso sudarytojams nustatyti atitrauktinio kirčio tipą galėjo būti sunku dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad tiriamuoju laikotarpiu gretimose šnektose reiškinys buvęs skirtingo intensyvumo (žr. 1 pav.). Vienuose rankraščiuose formos su atitrauktiniu kirčiu sudaro apie 21–38 proc., kituose rasta tik pavienių kirčio atitraukimo atvejų ir (ar) formų su „dviviršūniu“ kirčiu. Neatmestina galimybė, kad tyrėjai su kirčio atitraukimu galėjo sieti morfonologinio akcentinės paradigmos išlyginimo atvejus (Ragaišienė 2024: 185). Retai kirtį atitraukiančių vakarinio pakraščio, rytinių ir pietrytinių šnektų rankraščiuose daugiau nei pusę aptariamų atvejų sudaro cirkumfleksinio kamieno vienaskaitos įnagininko ir daugiskaitos galininko formos (68 atvejai iš 115) 30 . Pastebėtina, kad taip dažniau kirčiuojami antrosios kirčiuotės žodžiai, kurių priešpaskutinio skiemens pagrindą sudaro ilgasis balsis ir ie, uo, pvz.: 30 Kamiene linkstama kirčiuoti ir vienaskaitos vardininko formas, pvz.: ma.k kla  mokykla, sta.v kla  stovykla ‘statula’ Int ir kt. (Ragaišienė 2024: 185).