Koreliaciniai priesagų vediniai, įvardijantys psichinių sutrikimų turinčius asmenis, pirmajame lietuviškame psiciatrijos vadovėlyje

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 93, p. 1–20 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Palmira Zemlevičiūtė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-08-11. Accepted: / Priimta: 2025-09-25. 1 KORELIACINIAI PRIESAGŲ VEDINIAI, ĮVARDIJANTYS PSICHINIŲ SUTRIKIMŲ TURINČIUS ASMENIS, PIRMAJAME LIETUVIŠKAME PSICHIATRIJOS VADOVĖLYJE Correlative Suffixal Derivatives Designating Persons with Mental Disabilities in the First Lithuanian Psychiatry Textbook PALMIRA ZEMLEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas E-mail: palmira.zemlevi[email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-8679-3253 Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių terminologija, lietuvių medicinos terminologijos istorija. https://doi.org/10.35321/all93-10 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami 29 psichinių sutrikimų turinčius asmenis įvardijantys koreliaciniai priesagų vediniai, vartoti pirmajame lietuviškame Juozo Blažio psichiatrijos vadovėlyje Įvadas į psichiatriją (1935). Išskiriamos jų tarptautinės priesagos, aptariama pamatinių žodžių kamienų struktūra bei vedybos ypatumai. Nustatyta, kad būdingiausi koreliacinių priesagų vedinių pamatinių žodžių kamienai yra išplėsti priesagomis (dažniausiai -ija, -izmas), kurios nepatenka į vedinius. Pamatavimo atžvilgiu priesagų vediniai nevienodi. Jie gali koreliuoti ne tik su vienu, bet ir su daugiau pamatinių žodžių. Esama ir tokių vedinių, kurių pamatavimas išvis problemiškas, nes pamatiniai žodžiai neaiškūs. Priesagų vediniai, koreliuojantys su vienu pamatiniu žodžiu, darybiškai santykiauja tik su daiktavardžiais, o vediniai, galintys koreliuoti daugiau nei su vienu pamatiniu žodžiu, – dar ir su būdvardžiais bei veiksmažodžiais. ESMINIAI ŽODŽIAI: išorinis skolinimasis, terminas skolinys, koreliacinis priesagos vedinys, psichinių sutrikimų turinčių asmenų pavadinimai. ABSTRACT The article examines correlative suffixal derivatives that designate persons with mental disabilities, as featured in Įvadas į psichiatriją (Introduction to Psychiatry; 1935), the first Lithuanian psychiatry textbook by Juozas Blažys. The study identifies their international suffixes and discusses both the structure of the base word 2 stems and the derivational characteristics of the derivatives. It has been determined that the most typical stems of the base words of correlative suffixal derivatives are expanded with the addition of suffixes (usually -ija, -izmas), which, however, are not incorporated into the derivatives. When it comes to correlative relations with the base words, suffixal derivatives tend to show diverse patterns, correlating with one or more base words. Moreover, some derivatives pose a challenge in establishing correlative relations, as their base words tend to be vague. Suffixal derivatives that correlate with a single base word typically relate derivationally only to nouns, whereas those correlating with multiple base words may also relate derivationally to adjectives and verbs. KEYWORDS: external borrowing, loan term, correlative suffixal derivative, designations of persons with mental disabilities. ĮVADINĖS PASTABOS Šio straipsnio objektą sudaro žymaus tarpukario Lietuvos psichiatro Juozo Blažio (1890–1939) parašytame vadovėlyje Įvadas į psichiatriją 1 (1935) vartojami 29 skolintiniai psichinių sutrikimų turinčių asmenų pavadinimai, kurie yra koreliaciniai priesagų vediniai. Lietuvių terminologijos klasiko Kazimiero Gaivenio manymu, veikėjų pavadinimų 2 terminologiškumas yra problemiškas, mat jie neįvardija specialių mokslo sąvokų (Gaivenis 2002: 31). Vis dėlto terminologai imasi juos nagrinėti. Tuose tyrimuose aprašomi tiek dabartinės, tiek istorinės terminijos (įvairių sričių) asmenų pavadinimai (pvz., žr. Umbrasas 2005: 107–136; 2018: 107–127; Zemlevičiūtė 2020) raiškos (darybos, kilmės), reikšmės ir kt. atžvilgiais. Pažymėtina, kad naujausiame enciklopediniame psichiatrijos terminų žodyne (EPTŽ) jų taip pat pateikta nemažai, pvz.: alkoholikas, astenikas, cholerikas, erotopatas, eunuchoidas, idiotas, kretinoidas, lunatikas, maniakas, mizantropas, narkomanas, neuropatas, opiofagas, pederastas, sadistas, simuliantas, šizotimikas, transvestitas ir kt. Ne vienas tų pavadinimų, kaip matysime, vartotas ir J. Blažio. Tiesa, kai kurie minėto žodyno asmenų pavadinimai duodami su pažyma psn. (pasenęs), pvz.: debilas psn., degeneratas psn. Gausiai asmenų pavadinimų vartota ir pirmajame lietuviškame psichiatrijos vadovėlyje 3 . Siekiama lingvistiškai aprašyti vadovėlio koreliacinius priesagų vedinius, įvardijančius psichinių sutrikimų turinčius asmenis. Keliami tokie uždaviniai: suregistruoti tuos pavadinimus, nustatyti jų priesagas, pamatinius kamienus ir jų struktūrą bei būdingus vedybos ypatumus. Tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti pasitelkiama keletas lingvistinių metodų, 1 Plačiau apie vadovėlį žr. Gutmanas 1935: 378–379; Zemlevičiūtė 2024: 207. 2 K. Gaivenis yra rašęs, kad „apskritai specialybių pavadinimų nomenklatūra gali būti išskirta į atskirą terminijos pogrupį“ (Gaivenis 2002: 31). 3 Reikia pažymėti, kad ne tik J. Blažio vadovėlyje rasta psichinių sutrikimų turinčių asmenų skolintų pavadinimų. Jų yra vartoję ir kiti tarpukario Medicinos žurnale straipsnius psichiatrijos klausimais rašę autoriai (Vladas Kuzma, Vladimiras Kutorga, Teodoras Gutmanas, Jonas Kairiūkštis, Lazaris Epšteinas, Antanas Smalstys, Vytautas Bendoravičius, Ilja Skliutauskas, Anatolijus Zarcinas, Lazaris Gutmanas, Mejeris Rozinas), pvz.: alkoholikas 1925 8 554; 1927 1–2 67; 1929 2 112; 1930 3 151; 1934 2 68; 1935 4 260; 1935 5 357, chorėjikas 1931 4 271, chronikas 1925 5 333; 1925 6–7 391, debilikas 1928 6 412, degeneratas 1925 6–7 391, epileptikas 1928 6 412; 1929 2 112; 1934 2 68, hysterikas 1930 3 149; 1935 5 355 / histerikė 1925 6–7 391, idijotas 1934 2 71, imbecilikas 1928 6 412, infantilikas 1930 3 150, katatonikė 1927 1–2 66, morfinistas 1929 2 112, neurastenikas 1930 3 151; 1935 5 355, oligofrenikas 1929 2 112; 1930 3 157, paralytikas 1928 1 8; 1929 3 181 / paralitikas 1933 3 161, psychopatas 1929 2 112; 1930 3 156, syfilitikas 1928 1 10; 1935 5 357. 3 iš kurių pagrindinis yra aprašomasis analitinis metodas. Remiantis darybos analizės metodu, aiškinamasi, kokiais pamatiniais žodžiais paremti vediniai. Morfeminės analizės metodas pravartus siekiant išskirti mažiausias reikšmines vedinio dalis – šaknis, priesagas. Prireikus gretinimo metodu naudojamasi norint palyginti tarpukario psichiatrijos vadovėlyje psichinių sutrikimų turinčius asmenis įvardijančius pavadinimus su XIX a. pab. populiariojoje medicinos raštijoje ir dabartinėje psichiatrijos terminijoje vartojamais tais pavadinimais. Teorinės įžvalgos. Žodžių, taipgi ir terminų, skolinimasis iš kitų kalbų yra natūralus bet kurios nacionalinės bendrosios ir mokslo kalbos procesas. Tai vienas iš terminijos formavimosi šaltinių. Terminai skoliniai 4 ateina į nacionalinę terminiją kaip gatavi kalbiniai vienetai kartu su sąvokomis ir jais įvardijamomis realijomis (Danilenko 1977: 29; dar plg. Griniov 1993: 157; Tatarinov 2006: 194), kitaip tariant, terminų skolinamasi tada, kai trūksta sąvokų, kurios jau yra įvardytos kalboje, iš kurios skolinamasi, pavadinimų (Superanskaja ir kt. 1989: 41). Skolinimasis iš kitų kalbų vadinamas išoriniu skolinimusi 5 . Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalbamasis terminų kūrimo būdas – išorinis skolinimasis – esti kiek problemiškesnis nei vidinis 6 , kuomet paprasčiau nustatyti skolinimosi šaltinį, kuris paprastai yra gyvoji kalba (tarmės) arba rašytiniai šaltiniai. Išorinio skolinimosi atveju į terminiją patenka žodžiai, kilę iš įvairių kalbų, nors neretai vieno ar kito žodžio pirminė kilmės kalba dažniausiai yra klasikinė (graikų ar lotynų) kalba. Neretai svetimų kalbų žodžiai į nacionalinę kalbą patenka ne tiesiogiai iš pirminės skolinamųjų žodžių kilmės kalbos, bet per kalbas tarpininkes 7 , ypač tai pasakytina apie graikiškos ir lotyniškos kilmės žodžius. Pavyzdžiui, imkime kad ir asmens pavadinimą albinosas. Etimologijos žodyno Online Etymology Dictionary (OED) duomenimis, anglų kalbos žodžiu albino (liet. albinosas) vadinamas blyškios, pieniškos veido odos spalvos žmogus šviesiais plaukais ir rausvomis akimis dėl pigmento melanino stokos (dar žr. ME I 1991: 33), kilęs iš ispanų ar portugalų albino, tačiau pirminis to žodžio kilmės šaltinis yra lotynų kalba. 4 Terminologas Sergejus Griniovas materialiuosius skolinius skirsto į leksinius (skolinama materialioji žodžio forma kartu su turiniu), formaliuosius (skolinama tik materialioji žodžio forma, užpildoma nauju turiniu priimančiojoje kalboje) ir morfologinius (skolinamos šakninės ir darybinės morfemos naujiems terminams sudaryti) skolinius (Griniov 1993: 162). Kai kurie lietuvių kalbininkai pateikia kiek kitokią materialiųjų skolinių klasifikaciją. Antai Lina Inčiuraitė-Noreikienė ir Bonifacas Stundžia (2024: 299) skiria dvi materialiųjų skolinių kategorijas – paprastuosius ir koreliacinius skolinius. 5 Guy Rondeau skiria tiesioginį išorinį skolinimąsi ir išorinį skolinimąsi pasitelkiant morfologines transformacijas (Rondeau 1981: 129, cit. iš Superanskaja ir kt. 2003: 195). Kaip matyti ir iš 1-oje išnašoje pateiktų teorinių nuostatų, išorinis skolinamasis ne vieno autoriaus suprantamas panašiai, tik įvairuoja terminai kalbamojo skolinimosi rūšims pavadinti. 6 Skolinimasis, vykstantis tos pačios kalbos ribose, vadinamas vidiniu skolinimusi, pvz.: tarminių, bendrosios kalbos žodžių, terminologizavimas (apie terminologizavimą plačiau žr. Šalkauskis 1991 [1925]: 24–31; Gaivenis 1997: 4–6; 2002: 51–53; Keinys 2005 [1973], 231–233; Klimavičius 1996: 4–25; Sager 1997: 28–29; Superanskaja ir kt. 2003: 194–196 ir kt.). 7 Teigiama, kad dažnai neįmanoma iš tarptautinių žodžių formos, reikšmės, chronologijos nustatyti, per kurias kalbas tie žodžiai keliavo (LKE 1999: 641). 4 Patekdamas į nacionalinę terminiją skolintas terminas paprastai patiria fonetinių, grafinių, gramatinių permainų 8 , bet jo asimiliacija pasibaigia tik tada, kai jis tampa visateisiu savos kalbos leksinės sistemos nariu. Teigiama, kad skolintas terminas priimamas į nacionalinę kalbą dar ir todėl, kad jis būna įsitvirtinęs ir kitose (bent keliose) nacionalinėse kalbose ir žymi mokslo, technikos, meno, visuomenės gyvenimo ir kitų sričių sąvokas, o tai rodo, kad toks terminas yra svarbus mokslinei komunikacijai (žr. Griniov 1993: 157, 162–164; Gaivenis, Keinys 1990: 207). Tarptautiniam specialistų bendravimui palengvinti padeda terminų internacionalizacija. Internacionalizmais (tarptautiniais terminais) linkstama laikyti terminus, kurie tapatūs arba artimi savo forma ir turiniu mažiausiai trijose kalbose (plg. Tatarinov 2006: 196). Klasikinės kalbos suvaidino ypatingą vaidmenį mokslinės terminijos formavimesi. Tų kalbų šaknų ir afiksų semantika yra „užkonservuota“ – netekę natūralių vystymosi sąlygų jie standartizuojasi ir suvienareikšmiškėja, nekelia klaidingų asociacijų, kas vertinga terminijai (Danilenko 1977: 33, 35). Graikų ir lotynų kalbos buvo ne tik gatavų terminų skolinimosi šaltinis, bet ir naujų terminų darybos modelių pavyzdys. Tų kalbų elementai (šaknys, prefiksai, sufiksai ar sufiksoidai) 9 , gavę tarptautinių terminų elementų pavadinimą, naudojami daugelyje kalbų naujiems terminams sudaryti, patogūs ir pranašūs tuo, kad jų reikšmė yra žinoma konkrečios srities mokslininkams. Iš tokių elementų sudarytiems terminams būdinga semantinis skaidrumas, tikslumas, trumpumas, struktūriškai jie išlaiko savo darybines galimybes (Danilenko 1977: 33, 35; Griniovas 1993: 169–170). Taigi graikų ir lotynų kalbų elementai laikomi visų kalbų turtu, ir todėl jie yra universalūs (Superanskaja ir kt. 1989: 104). Nacionalinių kalbų paskolinami graikiški ir lotyniški elementai tik nežymiai, daugiausia fonetiškai, adaptuojami. Pirminė morfologinė tokio elemento struktūra nacionalinėje kalboje neaiški, ir jis priimamas visas, be kokio nors morfologinio skaidymo. Kaip jau minėta, didelę dalį nacionalinių terminų sudaro terminai, sudaryti, remiantis graikų ir lotynų kalbų žodžiais ir morfemomis. Savo ruožtu ir patys terminai, turintys graikiškos ar lotyniškos kilmės šaknų ir afiksų, taip pat tampa tarptautiniais terminais (Danilenko 1977: 33; plačiau apie terminų darybą graikiškų ir lotyniškų terminų elementų pagrindu žr. Superanskaja ir kt. 2003: 204–212). Bet grįžkime prie skolinių, kurių sudėtyje galima įžvelgti įvairių darybos afiksų. Lietuvių kalbos žodžių darybos teoretikas Vincas Urbutis yra rašęs, kad „[n]orint kuo išsamiau 8 Lietuvių terminologas Stasys Keinys yra rašęs „apie natūralųjį, ne mokslinį, o gyvąjį skolinių priderinimą, pritaikymą prie savo kalbos garsyno, kirčiuosenos, kaitysenos ir tokio priderinimo vaidmenį bendrinėje kalboje“, pabrėždamas, kad skolintų pavadinimų teikiniai turėtų būti remiami „gyvosios ir gyva kalba parašytų raštų kalbos vartosena“ (Keinys 2007: 71). 9 Terminų elementai (терминоэлемент) yra formalieji termino komponentai (Superanskaja ir kt. 1989: 102). Terminologė Valerija P. Danilenko termino elementu laiko bet kurį struktūrinį termino komponentą. Juo gali eiti morfema (vientisinio termino lygmuo), žodis arba sutartinis ženklas (sudėtinio termino lygmuo) (žr. Danilenko 1977: 37, 108; dar plg. Superanskaja ir kt. 1989: 102; 2003: 100–105). 5 ir tiksliau aprašyti darybos sistemą, jos organizaciją, nereikėtų pamiršti nė darinių diferenciacijos pagal kilmę, <...>“ (Urbutis 2009: 292). Kalbininkas pagal kilmę skyrė „savo pačių ir iš kitų kalbų atėj[usius] darini[us]. Pastarieji funkcionuoja kaip dariniai dėl darybos santykių, susidariusių su kitais tų pačių šaknų svetimos kilmės žodžiais“ (ten pat: 292–293). Hansas Marchandas kalbamąją derivaciją yra pavadinęs koreliacine derivacija (Marchand, cit. iš Urbutis 2009: 293), kuri „paprastai ribojasi naujai išplitusiais skoliniais, vadinamaisiais tarptautiniais žodžiais: jų svetima kilmė aiškiai jaučiama, <...>, darybos sandaroje matyti specifinių, savo dariniams neįprastų bruožų, o tarp išsiskiriančių darybos afiksų nedaug tepasitaiko tokių, su kuriais būtų sudaryta hibridinių darinių (ir tie dažniausiai tėra sporadiški)“ (ten pat: 293). V. Urbučio manymu, „tikslinga atsižvelgti į vadinamųjų tarptautinių žodžių bei jų darybos specifinę padėtį, o koreliacinės darybos tipus vienaip ar kitaip atriboti, neliesti visiškai pramaišomis su indigenių žodžių (ir nuo jų besiskiriančių senųjų skolinių) darybos tipais“ (ten pat: 283). Jei terminas ar žodis savo kalboje sudaromas „remiantis ne savo kalboje esančiais, o kitų kalbų (dažniausiai lotynų ar lotynizuotais) žodžiais (jų kamienais), gali būti skiriama ypatinga žodžių daryba svetimu pagrindu“ (Marchand, cit. iš Urbutis 2009: 293). Naujausiuose lingvistiniuose tyrimuose koreliaciniais dariniais 10 įprasta laikyti tokius skolinius (tarptautinius žodžius), kurie sąlygiškai gali būti darybiškai skaidomi, jeigu greta funkcionuoja atitinkamas skolintas pamatinį kamieną turintis žodis (Stundžia, InčiuraitėNoreikienė 2022: 241–242; Miliūnaitė 2024: 181; plačiau žr. DLKG 1994: 123; Urbutis 2009: 292–293). Dar priduriama, kad koreliaciniai dariniai yra skoliniai, funkcionuojantys kaip dariniai dėl vartotojų suvokiamo jų ryšio su skolintais bendrašakniais žodžiais (Stundžia, Inčiuraitė-Noreikienė 2022: 241–242). Taigi apibendrinant galima sakyti, kad koreliaciniam dariniui yra būdingi tokie pagrindiniai požymiai: jis yra pasiskolintas iš kitų kalbų, jį galima darybiškai išskaidyti ir jis turi turėti bendrą šaknį (kamieną) su kitu kalboje funkcionuojančiu skolintu žodžiu. PSICHINIŲ SUTRIKIMŲ TURINČIUS ASMENIS ĮVARDIJANČIŲ KORELIACINIŲ PRIESAGŲ VEDINIŲ ANALIZĖ IR KLASIFIKACIJA Prieš pradedant nagrinėti vadovėlio psichinių sutrikimų turinčius asmenis įvardijančius koreliacinius priesagų vedinius, keletas žodžių tartina apie patį vadovėlį ir jo autorių J. Blažį. O kas geriau galėtų apie jį pasakyti už jo amžininkus? Jų žodžiais tariant, J. Blažys buvo „žymus mokslininkas ir gydytojas, vienas iš geriausiųjų mūsų psichiatrų, Vytauto Didžiojo Universiteto prorektorius, šviesus žmogus, didysis humanistas“, „vienas iš žymiausiųjų šitoje srityje [psichiatrijos – aut. pastaba] autoritetų Lietuvoje“, „pastabus gydytojas, mąstąs diagnostas“, „mokslo darbo ir sąžinės Lietuvoje ir jos Universitete kilniausias pavyzdys, gražiausių akademinių tradicijų reiškėjas, vienas iš tų didžiųjų mokslo karių, kurie be triukšmo 10 Juos sudaro priesagų ir priešdėlių vediniai (dažniausiai) ir neoklasikiniai dūriniai (Stundžia, InčiuraitėNoreikienė 2022: 297) (apie koreliacinius priesagų vedinius dar žr. Inčiuraitė-Noreikienė 2022: 149–174). 6 ir be asmeninės karjeros ambicijų, minios nepastebimi, jos triukšmingo pritarimo nereikalingi, dargi kartais ne tiktai jos nesuprasti, bet ir jos vadų neteisingai smerkiami ir skaudžiai įžeidžiami, tyliai eina savo pareigas ir sąžinės kelią, nuveikdami didelį savo amžiaus darbą ir mokslui aukodami be rezervų savo jėgas ir gyvybę, o per mokslą pasiaukodami žmonijai“ (Bendoravičius 1939: 419; Römeris 1939: 409–410). 1914 m. baigė Karo medicinos akademiją ir gavo gydytojo laipsnį, ėjo karo gydytojo tarnybą Rusijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą dirbo gydytoju „įvairiose medicinos valdinėse įstaigose“, buvo „pirmutinės psichiatrinės ligoninės vedėjas ir vėliau Psichiatrijos ir neurologijos katedros Lietuvos Universitete organizatorius“, rašė ir skelbė mokslo straipsnius įvairiais medicinos ir psichiatrijos klausimais, bendradarbiavo teismo ir kriminalistikos srityse, Lietuviškojoje enciklopedijoje, redagavo V. D. Universiteto Žinias (Bendoravičius 1939: 418– 425; Vaičiūnas 11 1939: 414–417). Svarbiausias J. Blažio darbas yra vadovėlis Įvadas į psichiatriją. Kaip pažymi jo amžininkas lietuvių karo gydytojas, pulkininkas leitenantas V. Bendoravičius (1891–1958), „[š]itam savo darbui jis kruopščiai ruošėsi, jau surašytąjį veikalą daugiau kaip metus laikė rankraštyje, kad tikrindamas laikas nuo laiko rastų jame trūkumų, papildytų, ištaisytų“, „[j]ame žymu ir bendra koncepcija, ir pagrindinė psichiatrinio mąstymo kryptis, ir kritiškas įvairių hipotezių įvertinimas, ir darnus jų sutelkimas į vieną aiškų turinį gražia, galima sakyti, elegantiška žodine forma“ (Bendoravičius 1939: 420, 424). Lietuvos gydytojo neurologo, psichiatro L. Gutmano (1875–1957) žodžiais tariant, vadovėlyje „[v]iskas išdėstyta paprasta ir aiškia kalba, teip kad yra suprantamas ne tik gydytojams, bet ir kiekvienam inteligentui. Medžiaga labai turininga, išsamiai pateikia daug istorinių ir statistinių žinių, talpina savyje visus naujausius paskutinių metų mokslo pasiekimus, teippat ir šių dienų visas teorijas bei mokymus. <...>. Tiek savo turiniu, tiek medžiagos išdėstymu šita knyga yra pasiekusi augštos mokslo lygmės, nes ji teikia aiškų šių dienų visų paliestų psychiatrijos klausymų būklės atspindį. <...>. Šita vertinga knyga, <...>, galima karštai rekomenduoti ne tik studentams ir gydytojams, bet ir pedagogams, teisėjams ir apskritai inteligentiškiems tėvams, <...>“ (Gutmanas 1935: 378–379). Tarp vadovėlyje vartojamų skolintų asmenų pavadinimų išsiskiria pavadinimai, turintys labai aiškias tarptautines priesagas. Kai kurios šių priesagų išskiriamos ir akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje (LKG), aptariant daiktavardžių darybos kategorijas, pvz.: -ikas (vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga, su kuria sudaryti žodžiai paprastai žymi asmenis, kuriuos galima apibūdinti gana įvairiai (LKG I 363)), -istas (vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga, su kuria sudaryti žodžiai žymi asmenis pagal jų palinkimą (ten pat: 362–363)), -atas (ten pat: 337, 364). Tokių asmenis įvardijančių skolinių darybos formantus (priesagas) galima išskirti tik formaliai, nes kalbamieji skoliniai, kaip jau užsiminta, vadovėlio autoriaus yra pasiskolinti iš kitų kalbų šaltinių, kuriais jis rėmėsi rašydamas savo veikalą. 11 Viktoras Vaičiūnas (1896–1945), Lietuvos gydytojas psichiatras, neuropatologas (VLEe). 7 Išvestiniais čia laikomi tokie pavadinimai, kuriuos galima motyvuoti, t. y. kurie „savo komponentais primen[a] kitus žodžius bei jų komponentus“ (Urbutis 2009: 69). Šiuose pavadinimuose formaliai galima išskirti nelietuviškas priesagas, o pačius pavadinimus dera laikyti koreliaciniais priesagų vediniais (žr. Inčiuraitė-Noreikienė 2022: 154). Tokios kalbamųjų pavadinimų priesagos kaip -istas, -ikas, -(i)antas, -(i)atas LKG traktuojamos kaip tarptautinės priesagos (žr. LKG I 362–364), o su jomis išvesti žodžiai priskiriami veiksmažodinės arba vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybos kategorijai. Remiantis šiais duomenimis, išsamiau aprašoma tokių pavadinimų struktūra atsižvelgiant į jų sudaromuosius komponentus. Koreliaciniai priesagų vediniai. Didžiąją vadovėlyje vartojamų skolintinių asmenų pavadinimų dalį sudaro priesagų vediniai. 1. Priesagų vediniai su galimu vienu pamatavimu. Šiai vedinių grupei priskiriami asmenų pavadinimai, kurie koreliuoja tik su vienu pamatiniu žodžiu – daiktavardžiu (žr. 1 lentelę). Priesagos -ikas skolintiniai asmenų pavadinimai. Visi šia priesaga žymimi asmenys apibūdintini pagal ligą, kuria jie serga, liguistą būseną ar sutrikimą, kuris juos vargina, kitaip tariant, tokie asmenų pavadinimai koreliuoja su ligų, liguistų būsenų ar sutrikimų pavadinimais. Kaip pažymima LKG, „[a]rtimiausi kiti tarptautiniai žodžiai (paprastai daiktavardžiai), kuriais būtų galima remtis, interpretuojant“ (LKG I 363) kalbamosios priesagos vedinių darybą, formos atžvilgiu yra nevienodi. Ši ypatybė yra būdinga ir tiriamajame šaltinyje vartojamiems skolintiniams asmenų pavadinimams. Vadovėlyje reta vedinių, kurių pagrindinis kamienas sutampa su pamatuojamojo žodžio (daiktavardžio) pagrindiniu kamienu, pvz.: delirikas 93 12 ‘asmuo, sergantis delyru’ 13 (: delyras 14 ) (atkreiptinas dėmesys į vedinio ir pamatinio žodžio kamienų formos skirtumą – vedinyje trumpasis balsis i, o pamatiniame žodyje – ilgasis y. Galima spėti, kad trumpasis balsis nulemtas lotyniško delirium. Tokiu atveju kyla klausimas – kaip vadovėlyje radosi delirikas? Gal tai paties autoriaus sudarytas pavadinimas iš delirum?); encefalitikas 109 ‘asmuo, sergantis encefalitu’ (: encefalitas 15 ); paranojikas 172, 191, 221, 224 ‘asmuo, sergantis paranoja’ (: paranoja 16 ). 12 Prie šio ir kitų pavyzdžių nurodomas vadovėlio puslapis. 13 Šiame skyriuje greta asmenų pavadinimų kabutėse pateikiama darybos reikšmė (dar vadinama struktūrine reikšme) (žr. Urbutis 2009: 173), kadangi ji svarbi „darinio struktūrin[ams] sand[ams] bei jų santyki[ui]“ (Urbutis 2009: 173) pagrįsti. 14 Delyras (lot. delirium – beprotystė, pamišimas, kliedesys) – sąmonės sutrikimas, kuriam būdinga orientavimosi erdvėje, laiko suvokimo sutrikimai, gausios regos ir kitos haliucinacijos (EPTŽ 52, plg. ME I 168). 15 Encefalitas (lot. encephalitis < gr. enkephalos – galvos smegenys), galvos smegenų uždegimas (ME I 227, plg. EPTŽ 80). 16 Paranoja (gr. paranoia – silpnaprotystė), psichikos sutrikimas – liguistas įvykių aiškinimas, pagrįstas kliedesių sistema (ME II 125, plg. EPTŽ 223). 8 Palyginti su minėtaisiais pavadinimais pavadinimo neurotikas 26, 35, 193, 224 ‘asmuo, sergantis neuroze’ 17 (: neurozė 18 ) kamienas, formaliai žiūrint, nesutampa su pamatuojamojo žodžio kamienu, tačiau tai visgi to paties kamieno neurozskirtingas variantas neurot- – asmens pavadinimas (vedinys) ir ligos pavadinimas (pamatinis žodis) skiriasi priebalsių z ir t kaita (plg. Urbutis 2009: 153, dar žr. p. 268). Didžiosios vediniais laikytinų pavadinimų pamatuojamųjų žodžių dalies pagrindiniai kamienai, taip pat daiktavardžiai (abstrakčios reikšmės), išplėsti priesaga -ija, kuri asmens pavadinimo darybos procese yra praleidžiama, t. y. „pamatinio žodžio kamienas ne ištisai įeina į darinį, o yra sutrumpinto pavidalo, be formalaus afikso“ 19 (Urbutis 2009: 149). Tokie sutrumpinti (dezintegruoti) pamatiniai kamienai 20 būdingi šiems išvestiniams asmenų pavadinimams: akromegalikas 130 ‘asmuo, sergantis akromegalija’ (: akromegalija 21 ); epileptikas 22 14, 26, 56, 195, 198 ‘asmuo, sergantis epilepsija’ 23 (: epilepsija 24 ). Šiuo, kaip ir neurotiko atveju, vėlgi galima kalbėti apie skirtingus to paties kamieno variantus epileps- ‖ epilept- – asmens pavadinimo ir su juo koreliuojančio ligos pavadinimo kamienai skiriasi priebalsių s ir t kaita; ipochondrikas 174 ‘asmuo, turintis įpochondrinių (nepagrįstų) idėjų, sergantis ipochondrija’ 25 (: ipochondrija 26 ); isterikas 165, 201 ‘asmuo, sergantis isterija’ (: isterija 27 ); 17 Tarpukario TŽŽ (1936: 675) neurotikas (gr.) ‘sergąs nervais’. 18 Neurozė (lot. neurosis < gr. neuron – gysla, nervas) – psichogeninės kilmės funkcinė nervų sistemos liga, kuria sergant išlieka teisingas aplinkos ir savęs vertinimas, sugebėjimas valdyti savo poelgius ir veiksmus (EPTŽ 206, plg. ME II 80). 19 Tokius darinius V. Urbutis laiko dezintegraciniais dariniais (Urbutis 2009: 149). 20 Kalbamojo kamieno sąvoka tiesiogiai susijusi ir su sietinio pamatinio kamieno sąvoka. „<...> [s]ietinis kamienas savarankiškos reikšmės neturi, <...>, jo reikšmė tik apytikriai suvokiama kaip liekana, abstrahuota iš jį turinčių žodžių reikšmių“ (Urbutis 2009: 147, plačiau žr. p. 144–153). V. Urbutis pažymi, kad tame pačiame darinyje galima įžiūrėti ir sietinį, ir trumpintinį kamieną (ten pat: 149). Tokie kamienai būdingi beveik visiems šiame straipsnyje nagrinėjamiems asmenų pavadinimams. 21 Akromegalija (lot. acromegalia < gr. akron – galūnė + gr. megas – didelis), didgalūnystė, endokrininė liga, kuriai būdingas neproporcingas veido, rankų ir kojų kaulų bei minkštųjų audinių padidėjimas (ME I 30, plg. EPTŽ 10). 22 Terminas epileptikas vartotas jau XX a. pr. gydytojų Petro Matulaičio (1911), Stasio Matulaičio (1913) straipsniuose (žr. Literatūros sąrašą). 23 Tarpukario TŽŽ (1936: 267) epileptikas (gr.) ‘žmogus, sergąs nuomariu’. 24 Epilepsija (lot. epilepsia < gr. epilambanō – užpuolu, griebiu), nuomaris, lėtinė liga, kuriai būdingi įvairūs priepuoliai, tam tikri asmenybės pakitimai, kartais progresuojantys iki silpnaprotystės (ME I 235, plg. EPTŽ 83). 25 Tarpukario TŽŽ (1936: 417) ipochondrikas (gr.) ‘sergąs ipochondrija’. 26 Hipochondrija (gr. hypochondria – viduriai; kadaise jie laikyti blogos nuotaikos židiniu), liguista psichikos būsena, kai ligonis perdėtai rūpinasi savo sveikata, baiminasi dėl esamų menkų negalavimų ar įsivaizduojamų sunkių ligų (ME I 32, plg. EPTŽ 118). 27 Isterija (lot. hysteria < hysterica – turinti nesveiką gimdą < gr. hystera – gimda) – funkcinė nervų sistemos liga, kuriai būdinga didelis simptomų įvairumas ir nepastovumas (EPTŽ 128), viena neurozės formų. Reiškiasi 9 katatonikas 197, 199, 208 ‘asmuo, sergantis katatonija’ (: katatonija 28 ); melancholikas 106, 191, 194, 195, 204 ‘asmuo, sergantis melancholija’ 29 (: melancholija 30 ); neurastenikas 161 ‘asmuo, sergantis neurastenija’ 31 (: neurastenija 32 ); šizofrenikas 53,135,157,201 ‘asmuo, sergantis šizofrenija’ (: šizofrenija 33 ). Kai kurių vedinių pamatiniai žodžiai yra išplėsti kitomis priesagomis, kurios nepatenka į vedinį. Pasitaikė vienas pavadinimas, kurio pamatinis žodis išplėstas priesaga -izmas (plg. Urbutis 2009: 237), pvz., parkinsonikas 186 ‘asmuo, sergantis parkinsonizmu’ (: parkinsonizmas 34 ). Priesagos -istas skolintiniai asmenų pavadinimai. Rasti du asmenų pavadinimai – priesagos -istas (plačiau apie šios priesagos vedinius žr. DLKG 1994: 123; Urbutis 2009: 292–293; Miliūnaitė 2024: 182) vediniai, paremti priesagą -izmas turinčiais klinikinių sąvokų įvardijimais, pvz.: onanistas 35 18, 142 ‘asmuo, užsiimantis onanizmu’ 36 (: onanizmas 37 ); sadistas 29 ‘asmuo, linkęs į sadizmą’ 38 (: sadizmas 39 ). Tai patvirtinama ir LKG, kurioje rašoma, įvairiais psichikos, jutimo, judėjimo, vidaus organų veiklos sutrikimais (ME I 366). Šis pamatinis žodis nurodytas prie isteriko ir LKG (I 363). 28 Katatonija (lot. catatonia < gr. katatonos – įtempimas, sustingimas) – šizofrenijos forma – psichikos ir judėjimo sutrikimas – ligonis būna susijaudinęs arba nejudrus, kartais visiškai sustingęs (EPTŽ 140; ME I 396). 29 Tarpukario TŽŽ (1936: 612) melancholikas (gr.) ‘sergąs melancholija, žmogus prislėgtos nuotaikos, kupinas juodų minčių’. 30 Melancholija (lot. melancholia < gr. melas, melanos – juodas + cholē – tulžis) – nuotaikos sutrikimas, pasireiškiantis malonumo nejautimu, reakcijos į dirgiklius, anksčiau sukeldavusius pasitenkinimą, išnykimu, anoreksija ir svorio netekimu, depresyvia nuotaika ryte, perdėtu kaltės jausmu (EPTŽ 185). Šis pamatinis žodis prie melancholiko nurodytas ir LKG (I 363). 31 Tarpukario TŽŽ (1936: 675) neurastenikas (gr.) ‘sergąs neurastenija; pakrikėlis’. 32 Neurastenija (lot. neurasthenia < gr. neuron – gysla, nervas + astheneia – silpnumas, negalia) – psichogeninė liga, kuriai būdinga padidėjęs dirglumas, greitas išsekimas, miego sutrikimai, vegetacinis ir jausmų permainingumas ir pan. (EPTŽ 204). 33 Šizofrenija (lot. schizophrenia < gr. schizō – skaldyti + phrēn – protas) – endogeninė psichikos liga, kuri pasireiškia įvairiais simptomais ir sindromais – haliucinacijomis, kliedesiais, liguistais afektais, panašiais į neurozę ar psichopatiją, hebefrenijos, katatonijos, oneiroidiniais ir kitokiais sindromais (EPTŽ 321; ME II 253–254). 34 Parkinsonizmas (lot. parcinsonismus) – liguista būsena, atsirandanti pažeidus ekstrapiramidinę sistemą (ypač jos blyškųjį kamuolį ir smegenų kamieno juodąją medžiagą) (EPTŽ 225; ME II 127). 35 Terminą onanistas, manding, pirmasis pradėjo vartoti gydytojas Kazys Grinius 1910 m. Sveikatos žurnale paskelbtame straipsnyje „Apie onanizmą“. Jį gydytojas vartojo ir vėlesniuose savo darbuose (1913; 1920; 1921). Reikia pažymėti ir tai, kad K. Grinius pasiūlė ir lietuvišką skolinio atitikmenį varpos braukytojas (1920; 1921). 36 Tarpukario TŽŽ (1936: 700) onanistas (hebr.) ‘asmuo, kuris serga onanija, onanizmu’. 37 Onanizmas (lot. onanismus; pavadinta pagal Biblijos personažo Judo sūnaus Onano, kuris praktikavo lytinio akto nutraukimą su savo žmonos seserimi, vardą) – orgazmo sukėlimas mechaniškai dirginant savo erotogenines zonas, dažniausiai lytinius organus (EPTŽ 214), kitaip masturbacija (ME II 101). 38 Tarpukario TŽŽ (1936: 882) sadistas ‘kankintojas; asmuo, turįs palinkimų į sadizmą’. 39 Sadizmas (lot. sadismus; markizas de Sade’as (1740–1814) – prancūzų rašytojas, aprašęs šį iškrypimą) – lytinis iškrypimas, kai lytinis pasitenkinimas jaučiamas sukeliant partneriui moralinį arba fizinį skausmą (EPTŽ 271). ME (II 242) fiksuotas ir asmens pavadinimas sadistas. 16 PAPILDOMI ŠALTINIAI [Dr. A. Smalstys] 1929: Mediciniškos pagalbos teikimo psychiniams ligoniams reikalu [Regarding the Provision of Medical Assistance to the Mentally]. – Medicina 2, 108– 113. [Dr. A. V.]. Patarmės moterims, kurios nori būti sveikos [Tips for Women Who Want to be Healthy], pagal Zielčaka parašė Dr. A. V., Tilžėje, 1899. [Dr. F. Matulaitis]. Džiova. Alkoholis [Tuberculosis. Alcohol], Chicago, Ill, 1911. [Dr. I. Skliutauskas] 1931: Apie chorea minoris gydymą [About Chorea Minoris Treatment]. – Medicina 4, 270–273. [Dr. K. Gr.]. Apie naminius pravorėlius ir apie naminį šnapsą [About Homemade Breweries and Homemade Schnapps]. – Sveikata 2, 1920, 3–4. [Dr. K. Grinius]. Žmonių ligos [Human Diseases]. – Sveikata 1, 1921, 1–4. [Dr. L. Epšteinas] 1928: Mokyklinio amžiaus vaikų sveikatos apsauga Kauno pradžios mokyklose [Health Care of School-age Children in Kaunas Primary Schools]. – Medicina 6, 402–415. [Dr. T. Gutmanas] 1925: Apie psichoterapiją [About Psychotherapy]. – Medicina 8, 551–559. [Dr. V. Kutorga] 1925: Proto ligonių savarankio darbo ir laisvo laikymo terapinės reikšmės klausimu [On the Therapeutic Significance of Independent Work and Free Confinement for Mentally Ill People]. – Medicina 5, 328–335. [D-ras A. Zarcinas] 1933: Progresyvinio paralyžiaus gydymas su pienu [Treating Progressive Paralysis with Milk]. – Medicina 3, 160–165. [D-ras F. Matulaitis]. Lytiškos Ligos ir Kaip nuo jų apsisaugoti [Sexually Transmitted Diseases and How to Protect Yourself from Them], parašē D-ras F. Matulaitis. Antra, peržiurēta ir pagerinta laida, So Boston: Mass, 1915. [D-ras J. Bagdonas]. Kas reikia žinoti apie lyties ligas [What You Need to Know About Sexually Transmitted Diseases], vertė iš vokiečių kalbos D-ras J. Bagdonas, Kaunas: 1920. [D-ras K. Grinius]. Apie onanizmą [About Masturbation]. – Sveikata 12, 1910, 1–6. [D-ras K. Grinius]. Sifilis ir „606“ [Syphilis and “606”]. – Sveikata 1, 1911, 1–8. [D-ras K. Grinius]. Žmonių ligos [Human Diseases]. – Sveikata 5–6, 1920, 1–4. [D-ras V. Kutorga] 1925: Proto ligonių savarankio darbo ir laisvo laikymo terapinės reikšmės klausimu [On the Therapeutic Significance of Independent Work and Free Confinement for Mentally Ill People]. – Medicina 6–7, 385–395. [D-ras Vyt. Bendoravičius] 1930: Hysterija Lietuvos naujokų ir kareivių tarpe [Hysteria Among Lithuanian Recruits and Soldiers]. – Medicina 3, 147–160. [Epušė]. Marijampolės ligonbutis <...> [Marijampolė Hospital <...>]. – Ūkininkas 12, 1897, 189. 17 [Gyd. Jonas Kairiūkštis] 1927: V. Psichiatrinės ligoninės 1925 metų veikimo apžvalga [Overview of the Operation of the Vilnius Psychiatric Hospital in 1925]. – Medicina 1–2, 64–68. [Gyd. Kairiūkštis Jonas] 1928: Nauja progresyvinio paralyžiaus etiologijoje [News in the Etiology of Progressive Paralysis]. – Medicina 1, 8–15. [Gyd. Kairiūkštis Jonas] 1929: Apie progresyvinio paralyžiaus gydymą malarija [About the Treatment of Progressive Paralysis with Malaria]. – Medicina 3, 180–184. [K. Gr.]. Kaip apsisaugoti nuo nervų apsilpimo [How to Protect Yourself from Nervous Breakdowns]. – Sveikata 1, 1913, 1–2. [Med. d-ras L. Gutmanas] 1934: Sterilizacijos įstatymo kritika [Criticism of the Sterilization Law]. – Medicina 2, 63–73. [Med. gyd. M. Rozinas] 1935: Širdies neurozė ir jos priežastys [Cardiac Neurosis and its Causes]. – Medicina 5, 355–358. [P. A.]. Girtuoklybė mųsų rykštė [Drunkenness is Our Scourge], parašė P. A., Vilnius, 1907. [Paulius]. Mikroorganizmai [Microorganisms]. – Varpas 10, 1890, 153–154. [Priv.-doc. med. d-ras L. Gutmanas] 1935: Psychikos reikšmė susirgimams ir jų gydymui [The Importance of the Psyche for Diseases and Their Treatment]. – Medicina 4, 250–263. [S. Matulaitis]. Sedobrol [Sedobrol]. – Medicina ir gamta 2, 1913, 20. EPTŽ: Enciklopedinis psichiatrijos terminų žodynas [Encyclopedic Dictionary of Psychiatric Terms], V. Mačiulis, J. Šurkus, A. Lapytė, Vilnius: Presvika, 2017. ME I: Medicinos enciklopedija [Medical Encyclopedia] 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1991. ME II: Medicinos enciklopedija [Medical Encyclopedia] 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. OED: Online Etymology Dictionary, 2001–2024. Prieiga internete: https://www.etymonline.com/. TŽŽ 1936: Tarptautinių žodžių žodynas [Dictionary of International Words], sud. K. Boruta, P. Čepėnas, A. Sirutytė-Čepėnienė, Klaipėda: „Ryto“ B-vės sp. TŽŽ 2001: Tarptautinių žodžių žodynas [Dictionary of International Words], atsak. red. A. Kinderys, Vilnius: Alma littera. TŽŽ 2007: Tarptautinių žodžių žodynas [Dictionary of International Words], V. Vaitkevičiūtė, 4-as patais. ir papild. leidimas, Vilnius: Žodynas. VLEe: Visuotinė lietuvių enciklopedija [Universal Lithuanian Encyclopedia], el. variantas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2001–2020. Prieiga internete: https://www.vle.lt/. Wikien: Wikipedia. The Free Encyclopedia. Prieiga internete: https://en.wikipedia.org/wiki/Jacques_de_B%C3%A9thencourt. 18 Wikifr: Wikipédia. Lʼencyclopédie libre. Prieiga internete: https://fr.wikipedia.org/wiki/Jacques_de_B%C3%A9thencourt. LITERATŪRA Danilenko Valerija P. 1977: Russkaja terminologija: Opyt lingvističeskogo opisanija [Russian Terminology: An Experience of Linguistic Description], Moskva: Nauka. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika [Grammar of the Modern Lithuanian Language], red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gaivenis Kazimieras 1997: Terminizacija ir determinizacija [Terminization and Determinization]. – Terminologija 4, 4–6. Gaivenis Kazimieras 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys [Lithuanian Terminology: An Outline of Theory and Management], Vilnius: LKI leidykla. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas [Dictionary of Linguistic Terms], Kaunas: Šviesa. [Gyd. plk. ltn. V. Bendoravičius 1939]: A. a. prof. Juozas Blažys kaip psichiatras [Prof. Juozas Blažys (Rest Eternal) as a Psychiatrist]. – Medicina 6, 417–426. Griniov Sergej V. 1993: Vvedenije v terminovedenije [Introduction to Terminology], Moskva: Moskovskij Licej. Inčiuraitė-Noreikienė Lina 2022: Hibridinių vedinių ir skolinių konkurencija [Competition between Hybrid Derivatives and Borrowings]. – Baltistica 57(1), 149–174. DOI: https://doi.org/10.15388/Baltistica.57.1.2472. Inčiuraitė-Noreikienė Lina, Stundžia Bonifacas 2024: Dėl dabartinės lietuvių kalbos skolintų daiktavardžių su priesaga -acij-a darybinės interpretacijos [On the Derivational Interpretation of Borrowed Nouns with the Suffix -acij-a]. – Baltistica 59(2), 297–14. DOI: https://doi.org/10.15388/Baltistica.59.2.2550. Keinys Stasys 2005 [1973]: Terminologijos kūrimo šaltiniai [Sources for Terminology Development]. – Stasys Keinys. Dabartinė lietuvių terminologija, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Keinys Stasys 2007: Gyvasis skolinių priderinimas ir teikyba [Live Adaptation and Provision of Loanwords]. – Žmogus ir žodis 9(1), 70–74. Klimavičius Jonas 1996: Nuo liaudies terminijos prie mokslinės [From Folk to Scientific Terminology]. – Terminologija 3, 4–25. LKE 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija [Lithuanian Language Encyclopedia], par. K. Morkūnas, red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKG I: Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis) [Lithuanian Grammar 1: Phonetics and Morphology (Noun, Adjective, Numeral, Pronoun)], red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. 19 Miliūnaitė Rita 2024: Daiktavardžiai su priesaga -istas, -ė variantiškumo, normų ir dabartinės bendrinės lietuvių kalbos substandartizacijos aspektu [Nouns with the Suffix -istas, -ė in the Aspect of Variation, Norm and Substandardization of the Current Standard Lithuanian Language]. – Acta Linguistica Lithuanica 91, 175–195. DOI: https://doi.org/10.35321/all91-07. [Priv.-doc. dr. L. Gutmanas] Doc. J. Blažys: Įvadas į psichiatriją. V. D. Univ-to Medicinos Fakulteto leidinys. Kaunas, 1935 m. 272 p. [Introduction to Psychiatry. Journal of the Faculty of Medicine of V. D. Univ. Kaunas, 1935. 272 p.]. – Medicina 5, 378–379. [Römeris Mykolas 1939]: V. D. Universiteto Rektoriaus prof. M. Römerio kalba laidojant a. a. prof. J. Blažį [V. D. University Rector Prof. M. Römer’s Speech at the Funeral of Prof. J. Blažys]. – Medicina 6, 409–412. Sager Juan C. 1997: Term Formation. – Handbook of Terminology Management 1: Basic Aspects of Terminology Management, comp. by S. E. Wright, G. Budin, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 25–41. Stundžia Bonifacas, Inčiuraitė-Noreikienė Lina 2022: Vardažodinių hibridinių priesagų vedinių, pavadinančių asmenis, ir bendrašaknių skolinių konkurencija dabartinėje lietuvių kalboje [Competition between Hybrid Suffixed Denominal Personal Nouns and Common Root Borrowings in Contemporary Lithuanian]. – Baltistica 57(2), 239– 261. DOI: https://doi.org/10.15388/Baltistica.57.2.2486. Superanskaja Aleksandra V., Podolskaja Natalija V., Vasiljeva Natalija B. 1989: Obščaja terminologija: voprosy teoriji [General Terminology: Theoretical Issues], Moskva: Nauka. Superanskaja Aleksandra V., Podolskaja Natalija V., Vasiljeva Natalija V. 2003: Obščaja terminologija: voprosy teoriji [General Terminology: Theoretical Issues], Moskva: URSS. Šalkauskis Stasys 1991 [1925]: Raštai 2: Filosofijos ir pedagogikos terminija [Writings 2: Terminology of Philosophy and Pedagogy], Vilnius: Mintis. Tatarinov Viktor 2006: Obščeje terminovedenije: enciklopedičeskij slovar [General Terminology: Encyclopedic Dictionary], Moskva: Moskovskij Licej. Tsaraklis Athanasios, Karamanou Marianna, Androutsos George, Skandalakis Panagiotis, Venieratos Dionysios 2017: Preventing Syphilis in the 16th Century: The Distinguished Italian Anatomist Gabriele Falloppio (1523–1562) and the Invention of the Condom. – Le Infezioni in Medicina 4, 395–398. Umbrasas Alvydas 2005: Asmenis įvardijantys teisės terminai 1918–1940 m. Lietuvos kodeksuose [Law Terms Naming Persons in Lithuanian Legal Codes of 1918–1940]. – Terminologija 12, 107–136. Umbrasas Alvydas 2018: Asmenų pavadinimai kompiuterijos žodynuose [Names of Persons in Dictionaries of Computer Science]. – Terminologija 25, 107–127. Urbutis Vincas 2009: Žodžių darybos teorija [Theory of Word Formation], 2-asis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 20 [Dr. V. Vaičiūnas] 1939: Prof. Juozo Blažio moksliška veikla [Scientific activities of Prof. Juozas Blažys]. – Medicina 6, 413–417. Vázquez-Espinosa Emma, Laganà Claudio, Vazquez Fernando 2021: The Greatpox in Times of Shakespeare & the Spanish Golden Age. – Literatura y Enfermedades Infecciosas 2, 2–51. Zemlevičiūtė Palmira 2020: Medicinos asmenų pavadinimai 1920 metų nepriklausomos Lietuvos pirmajame Medicinos žurnale [Names for Actors in the Medical Field in the 1920 Issues of Medicina, the First Medical Magazine in Independent Lithuania]. – Lituanistica 66(4), 302–322. Zemlevičiūtė Palmira 2024: Mitoniminiai terminai pirmajame tarpukario Lietuvos psichiatrijos vadovėlyje [Mythonymic Terms in Lithuania’s First Psychiatry Textbook from the Inter-War Period]. – Terminologija 31, 204–221. DOI: https://doi.org/10.35321/term31-10.