Pilypo Ruigio giesmių recepcija: nuo XVIII link XX amžiaus vidurio

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 93, p. 1–32 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Birutė Triškaitė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-10-20. Accepted: / Priimta: 2025-12-17. 1 PILYPO RUIGIO GIESMIŲ RECEPCIJA: NUO XVIII LINK XX AMŽIAUS VIDURIO The Reception of Hymns by Philipp Ruhig: From the 18th to the mid-20th Century Skiriama 350-osioms Pilypo Ruigio gimimo metinėms BIRUTĖ TRIŠKAITĖ Lietuvių kalbos institutas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0003-2286-4080 Mokslinių tyrimų kryptys: XVI–XVIII a. Prūsijos Lietuvos raštija, dvikalbės lietuvių leksikografijos ir rašomosios lietuvių kalbos istorija. https://doi.org/10.35321/all93-09 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnis skirtas Prūsijos Lietuvos kunigo Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749), vieno produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų, himnodiniam palikimui, tiksliau – jo giesmių recepcijai Prūsijos Lietuvos oficialiuosiuose bažnytiniuose evangelikų liuteronų giesmynuose nuo XVIII a. ketvirtojo dešimtmečio iki XX a. vidurio. Pasitelkus mūsų dienas pasiekusius pirminius šaltinius, Ruigio išverstos bei sukurtos giesmės, kurios pirmą kartą buvo paskelbtos Jono Berento giesmyne Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, 1732), o paskui trauktos ir į vėlesnius, analizuojamos kiekybiniu ir kokybiniu aspektais. Gretinamoji Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynų analizė atskleidė, kad Ruigio giesmių skaičius oficialiajame bažnytiniame giesmyne augo laipsniškai: nuo pirmuosiuose vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimuose paskelbtų 9 iki vėlesniuose nusistovėjusių 12 tekstų. Šių giesmių tvarumą liudija tai, kad visos jos tapo stabilia lietuviško oficialiojo giesmyno repertuaro dalimi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių, t. y. paskutinio Pagerintos giesmių knygos leidimo (Klaipėda, 1936), maža to, dalis jų perimtos į dabartinį evangelikų liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007). Analizė taip pat parodė, kad pradedant pirmuoju leidimu šios giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos. ESMINIAI ŽODŽIAI: XVIII amžiaus lietuvių raštija, giesmės, Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig), Prūsijos Lietuvos oficialusis evangelikų liuteronų giesmynas, Jono Berento (Johann Behrendt) giesmynas Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (1732). 2 ABSTRACT This article is dedicated to the hymnodic legacy of Philipp Ruhig (1675–1749), a priest from Prussian Lithuania and one of the most prolific figures of Lithuanian literature of the 18th century, or more presicely, it is devoted to the reception of his hymns in the official church hymnals of Prussian Lithuania from the fourth decade of the 18th century to the mid-20th century. Based on primary sources that have survived to this day, the hymns translated and created by Ruhig, which were first published in Johann Behrendt’s hymnal Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] (Königsberg, 1732), and included in later editions, are analysed in terms of quantity and quality. A comparative analysis of Prussian Lithuanian Evangelical Lutheran hymnals has revealed that the number of Ruhig’s hymns in the official church hymnal grew gradually: from 9 in the first editions of the so-called Quandt-Behrendt hymnal to 12 in later editions. The durability of these hymns is evidenced by the fact that they all became a stable part of the official Lithuanian hymnal until the eve of World War II, i. e., the last edition of Pagerintos giesmų knygos [Improved Hymnal] (Klaipėda, 1936), and some of them were included in the current Evangelical Lutheran hymnal Krikščioniškos giesmės [Christian Hymns] (Vilnius, 2007). The analysis also showed that, starting with the first edition, these hymns were edited to a greater or lesser extent. KEYWORDS: Lithuanian writings of the 18th century, hymns, Philipp Ruhig, Official Hymn Book for Prussian Lithuania’s Evangelical Lutherans, Johann Behrendt’s hymn book Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos GiesmûKnygos (1732) [Newly Revised and Improved Hymn Books, 1732]. ĮVADAS Prūsijos Lietuvos kunigas Pilypas Ruigys (Philipp Ruhig, 1675–1749) – vienas produktyviausių XVIII a. lietuvių raštijos kūrėjų: ne tik originalių ir didžiulio poveikio sulaukusių kalbotyros veikalų autorius, bet ir svarbiausių religinių tekstų vertėjas. Praėjus net trims šimtmečiams Ruigys šiandien prisimenamas ne tik kaip garsiosios XVIII a. pradžioje Prūsijos Lietuvoje kilusios filologinės polemikos dalyvis, lotyniško traktato apie lietuvių kalbą Meletema (1735) ir vokiškos jo versijos Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (1745) autorius, dvikalbio bei dvikrypčio žodyno Littauisch– Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (1747) sudarytojas, lietuvių kalbos gramatikos Anfangsgründe einer Littauischen Grammatik (1747) sumanytojas, bet ir kaip giesmių (1732), Biblijos (1735) bei Christiano Langhanseno (1660–1727) postilės (1750) vienas iš vertėjų į lietuvių kalbą. Karaliaučiaus universitete baigęs teologijos studijas ir 1708 m. ordinuotas kunigu, Ruigys daugiau kaip keturiasdešimt metų tarnavo Valtarkiemyje (vok. Walterkehmen) 1 . Trečios kartos dvasininkų luomo atstovas savo, kaip ganytojo, pareiga suvokdamas religinį lietuvių ugdymą, be to, skatinamas tuomet vykusių Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I (Friedrich Wilhelm I, 1688–1740, valdė 1713–1740) inicijuotų reformų bei kultūrinių permainų ir neabejotinai vertindamas savo senelio Katniavos (vok. Kattenau) kunigo Teofilio Šulco (Theophil Schultz, 1629–1673) nuopelnus (žr. 1 pav. ir toliau), Ruigys aktyviai įsitraukė į Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus, vyriausiojo rūmų pamokslininko bei būsimojo Prūsijos generalinio superintendento Jono Jokūbo Kvanto (Johann Jacob Quandt, 1 QPP IV 34r; Arnoldt 1777: 108; ZM V 1528. 3 1686–1772) lituanistinį projektą, taip prisidėdamas prie XVIII a. Prūsijos Lietuvoje kilusio lietuviškos religinės literatūros proveržio. Neatsitiktinai Ruigys yra vienas iš tų lietuvių raštijos kūrėjų, kurio lituanistinis palikimas sulaukė nemažai tyrėjų dėmesio įvairiais aspektais. Kaip integrali lietuviško oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno (1732) dalis tirtas ir Ruigio himnodinis palikimas 2 . Vis dėlto kol kas nebūta specialių tyrimų, skirtų jo giesmių recepcijai vėlesniuose giesmynuose, todėl šiame straipsnyje aktualinama Ruigio, kaip giesmių vertėjo bei kūrėjo, veikla ir dėmesys telkiamas į jo giesmių funkcionavimą Prūsijos Lietuvos giesmynuose iki maždaug XX a. vidurio, tiksliau – iki 1936 m., kai pasirodė paskutinis iki Antrojo pasaulinio karo evangelikų liuteronų giesmynas Pagerintos giesmių knygos. Kalbant apie Ruigio giesmių recepciją, pradėti reikėtų nuo to, kad iki galo nevisiškai aiškus tikslus lietuviškuose evangelikų liuteronų giesmynuose publikuotų jo giesmių skaičius. Tai Prūsijos kultūros ir lietuvių raštijos istoriografai nurodo nevienodai. Antai baigiantis XVIII šimtmečiui Trempų kunigas Gotfrydas Ostermejeris (Gottfried Ostermeyer, 1716–1800) pirmojoje lietuviškų giesmynų istorijoje Erste Littauische Liedergeschichte (Karaliaučius, 1793) teigė, kad Ruigys „[g]iesmynui davė 12 giesmių, viena jų originali“ („Ʒum Geſangbuch hat er 12 Lieder geliefert, von denen eins ein Originalſt ck iſt“) 3 . Tokį patį Ruigio išverstų ir sukurtų giesmių skaičių praėjus kone pusantro šimto metų nurodė Ansas Bruožis: studijoje Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai (1920) jis minėjo, kad Ruigio „versta yra 11 giesmių, be to[,] vieną yra pats sutaisęs“ 4 . Veikiausiai sekant Ostermejeriu, Vytauto Jurgučio ir Valerijos Vilnonytės paskelbto Ruigio traktato Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (1986) komentaruose taip pat minima 12 giesmių, iš kurių 11 yra vertimai, o viena originali 5 . O štai Vaclovas Biržiška Aleksandryne (11963, 21990) ne tik įvardijo Ruigio giesmių skaičių, bet netgi paminėjo konkretų giesmyno leidimą, kuriame, jo manymu, visos jos pasirodžiusios: „1732 m. naujam Kvanto-Berento giesmynui pateikė 12 giesmių, iš kurių vieną originaliai parašė, o visas kitas išvertė“ 6 . Kita vertus, Prūsijos Lietuvos giesmynų istoriją išsamiai tyrusio Guido Micheliniʼo monografijoje Jono Berento Ißnaujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos. Mörlino traktato pritaikymas poezijoje (2010) su vokiškais originalais gretinamos 9 Ruigio giesmės 7 , tad taip tarsi suponuojamas visai kitoks jų kiekis. Iš lietuvių raštijos istoriografijai skirtų veikalų duomenys turėjo patekti į informacinius leidinius. Vis dėlto čia minimas Ruigio giesmių skaičius kiek skiriasi: Mažosios Lietuvos 2 Plačiau apie Prūsijos Lietuvos giesmynus žr. Michelini 2009, ypač 97–131; 2010. Pilypo Ruigio giesmių, paskelbtų pirmajame vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidime, santykį su vokiškais originalais žr. Michelini 2010: 162–175. 3 Ostermeyer 1793: 259–260; Ostermejeris 1996: 421. 4 [Bruožis] 1920: 27. 5 Ruigys 1986: 414. 6 BržA II 21. 7 Žr. Michelini 2010: 162–175. 4 enciklopedijoje (2009) 8 , Mažosios Lietuvos enciklopedijos žinyne (2015) 9 , Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2011) 10 nurodoma 11 Ruigio giesmių. Šio straipsnio tikslas – remiantis pirminiais šaltiniais įvertinti Ruigio indėlį į Įsruties vyskupo Jono Berento (Johann Behrendt, 1667–1737) parengto giesmių rinkinio Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, 11732), arba vadinamojo KvantoBerento giesmyno, repertuarą ir aptarti Ruigio giesmių recepciją vėlesnėse oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno redakcijose bei leidimuose iki XX a. vidurio, dėmesį telkiant į du aspektus: 1) kiek jų skelbta; 2) koks jų redagavimo pobūdis 11 . Analizė atliekama pasitelkiant istorinį gretinamąjį ir analitinį aprašomąjį metodus. 1. RUIGIO IR AMŽININKŲ LIUDIJIMAI APIE JO LITUANISTINĘ VEIKLĄ (GIESMES) Kvantas, kurio sutelktõs Prūsijos Lietuvos kunigų komandos gretose rengiant lietuviškus religinius raštus darbavosi Ruigys, savo rankraštinės presbiterologijos Preußische Presbyterologie (iki 1772) straipsnyje apie Valtarkiemio kunigą Ruigį, be svarbiausios biografinės informacijos, teužsiminė apie 1705 m. pasirodžiusį teologinį jo traktatą apie senovės stabus ir tik vieną lituanistinį veikalą – traktatą apie lietuvių kalbą, tačiau nei giesmėms, nei kitiems religiniams tekstams, net Biblijos vertimui, neskyrė nė žodžio (plg. 1 pav.): 1708. Philipp Ruhig. ‹Reg. Pruſſus.→› ⌜Cattenau-⌝Pruſſus. ‖ wurde 1708 ♀ poſt 20. Trin. ʒu Schloß ‖ von D[.] Deutſchen ordiniret. Er iſt gebor[en] ‖ in Cattenau 1675. 31. Martij. Wurde ‖ alhie introduciret 1708. D[omi]n[i]ca[m] 24. p. Trin. ‖ Hat disputiret P[rae]ſide D[.] Wegner de Scr[iptur]ae S. ‖ 1703. auch ein Tract. ediret de idolo omniu[m] ‖ primo 4° 1705. imgleich[en] de Lingva Litvanica. ‖ S. Vorfahr[en] kom[m]en auß Meißen her, da ſ. ‖ Eltervater George Ruhig Burgermeiſter ‖ in Liebenwerda, v. deßen Sohn Paul Ruhig ‖ Ingenieur v. Capitain über die Wibranƶen in Memel geweſen. ‖ ⌜Ein Sohn Philipp Ruhig Paſt. vnd Enckel ‖ von Mutter Seiten Theophili Schulʒen ‖ beyderſeits Pfarrern in Kattenau⌝ ⌜† 1749. ‖ 5. April. ‖ ſepult[us] ‖ [?]7. April.⌝ 12 . 8 Plg.: „Daug prisidėjo prie 1735 Biblijos ir 1732 Kvanto-Behrendto giesmyno parengimo (jame išsp[ausdinta] 11 R[uigio] sukurtų ir verstų giesmių)“ (MLE IV 143). 9 MLEŽ 496. Šio žinyno angliškoje (2014) ir vokiškoje (2018) versijose taip pat minima 11 Ruigio giesmių (MLEŽa 561; MLEŽv 612). 10 Plg.: „daug prisidėjo rengiant Bibliją (1735) ir J. J. Quandto ir J. Behrendo giesmyną (1732, jame išspausdinta 11 [Ruigio] sukurtų ir verstų giesmių)“ (VLE XX 412). 11 Kiekybiniu aspektu jau analizuotos Petro Gotlybo Milkaus (Peter Gottlieb Mielcke, 1695–1753), Jurbarko (vok. Georgenburg), o vėliau Mielkiemio (vok. Mehlkehmen) kunigo bei Pilypo Ruigio bendradarbio rengiant lietuviškus raštus, giesmės ir jų recepcija XVIII–XX a. pirmosios pusės giesmynuose (žr. Triškaitė 2021: 98– 116). 12 QPP IV 34r. Kvanto rankraščio citatoje rodyklė → rodo, į ką taisyta. Ženklais ⌜ ⌝ išskiriami vėliau įrašyti žodžiai ar sakiniai (virš eilutės, paraštėje ar antroje tuščioje puslapio grafoje). Gotikiniais rašmenimis rašytame rankraštyje pasitaikantys lotyniško teksto fragmentai (žodžiai ar jų dalys) cituojant perteikiami kursyvu. Plačiau 5 1 paveikslas. QPP IV 34r: Kvantas apie Valtarkiemio kunigą Ruigį rankraštiniame veikale Preußische Presbyterologie; GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Hs, Nr. 2, Bd. 4 1708. Pilypas Ruigys, Katniavos prūsas. Ordinuotas dr. Deutscho 1708 m. penktadienį po 20ojo sekmadienio po Švč. Trejybės Pilies [bažnyčioje]. Jis gimė Katniavoje 1675 m. kovo 31 d. Šičia introdukuotas 1708 m. 24-ąjį sekmadienį po Švč. Trejybės. Vadovaujant dr. Wegneriui 1703 m. disputavo apie Šventąjį Raštą, be to, 1705 m. išleido traktatą apie senovės stabus, 4° [formatu], taip pat apie lietuvių kalbą 13 . Jo protėviai kilę iš Meiseno, ten jo senelis Jurgis Ruigys buvo Lybenverdos burmistras, o šio sūnus Povilas Ruigys – inžinierius ir šauktinių kapitonas Klaipėdoje. Kunigo Pilypo Ruigio sūnus ir Teofilio Šulco vaikaitis iš motinos pusės, abudu kunigavo Katniavoje 14 . Mirė 1749 m. balandžio 5 d. 15 , palaidotas balandžio [?]7 d. Kitõs Prūsijos presbiterologijos Kurzgefaßte Historische Nachrichten von allen im Königreiche Preußen befindlichen Kirchen und Predigern bei denselben (1757) autorius Friedrichas Pastenaciʼs (1718–1770) tik užsiminė, kad Ruigys, šalia kitų religinių ir kalbinių veikalų, išvertęs keletą giesmių, tačiau konkretaus jų skaičiaus nenurodė: Er war ein recht fertiger Litthauer, und hat an der Ueberſetʒung des A. und N. Teſtaments, welche 1733 heraus gekommen, fleißig gearbeitet. Die erſten eilf Predigten aus M. Langhanſens [Kinder=]Poſtill 16 ber die Evangelia ſind von ihm berſetʒet, wie auch einige Lieder. <…> apie šį po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos tyrėjų dingusiu laikytą ir neseniai į mokslo apyvartą sugrįžusį rankraštinį Kvanto veikalą, svarbų lietuvių raštijos kūrėjų biografijų šaltinį, žr. Triškaitė 2018: 125–176. 13 Kvantas, minėdamas traktatą „de Lingva Litvanica“ (QPP IV 34r), veikiausiai omenyje turėjo Ruigio kalbinį veikalą, kuris iš pradžių, dar iki 1708 m., buvo parašytas lotynų kalba, vėliau pataisytas ir 1735 m. pavadinimu Meletema išsiųstas į Angliją Londone gyvenančiam kraštiečiui Dovydui Vilkui (David Wilke, Wilkins, 1685– 1745), siekiant jį ten paskelbti, bet vis dėlto išspausdintas Karaliaučiuje 1745 m. vokiečių kalba pavadinimu Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (žr. Zinkevičius 2008: 164– 165). 14 Citatos fragmento vertimą plg. Blažienė 2020: 27. 15 Kituose šaltiniuose nurodoma Ruigį mirus 1749 m. balandžio 6 d. (žr. Pastenaci 1757: 109; Arnoldt 1777: 108; BržA II 20; ZM V 1528). 16 Laužtiniuose skliaustuose [ ] pateikta sudurtinio žodžio dalis buvo įrašyta ranka leidinio paraštėje. 6 Anno 1745 gab er eine critiſche Betrachtung der litthauiſchen Sprache, und 1747 ein litthauſch=deutſches und deutſch=litthauſches Lexicon heraus, welches das erſte iſt, ſo in Preuſſen gedruckt worden. Sein Sohn Paul Friedrich Ruhig, welcher damahlen Lehrer des litthauſchen Seminarii in K nigsberg war, gab auch in eben demſelben Iahr eine litthauiſche Grammatic heraus, welche ſein Vater berſehen und verbeßert hat 17 . Jis buvo tikrų tikriausias lietuvis ir uoliai vertė S[enąjį] bei N[aująjį] Testamentą, kuris pasirodė 1733 m. 18 Išvertė pirmuosius vienuolika pamokslų apie Evangeliją iš m[agistro] Langhanseno Vaikų postilės, taip pat ir kelias giesmes. <…> 1745 m. išleido kritinį lietuvių kalbos tyrinėjimą, o 1747 m. – lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną, kuris yra pirmasis Prūsijoje išspausdintas žodynas. Jo sūnus Povilas Frydrichas Ruigys, tuometis Lietuvių kalbos seminaro Karaliaučiuje mokytojas, kaip tik tais pačiais metais taip pat išleido lietuvių kalbos gramatiką, kurią peržiūrėjo ir patobulino jo tėvas. Pats Ruigys apie savo giesmes, kaip ir apie kitų religinių tekstų – Biblijos bei Langhanseno postilės Kinder-Postille – vertimą, yra užsiminęs dviejų kalbinių veikalų pratarmėse: traktate Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Karaliaučius, 1745) ir dvikalbiame bei dvikrypčiame žodyne Littauisch– Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon (Karaliaučius, 1747). Žodyno pratarmėje Ruigys teigė: Anno 1723. wurde nebſt andern Confratribus ʒur Ueberſetʒung des neuen, und hernach des alten Teſtaments, geʒogen. Als ſolche Arbeit A. 1733. geendiget war, auch einige Lieder, und die erſten eilf Predigten Herrn M. Langhanſens eingeſchickt hatte, fing ich an dieſes W rterbuch ʒu fertigen 19 . 1723 metais podraug su kitais konfratrais aš buvau patelktas prie Naujo, o paskiau ir prie Seno testamento vertimo. Kai šis darbas 1733 metais buvo baigtas ir buvau jau išsiuntęs kelias giesmes ir pirmuosius vienuolika pono [magistro] Langhanzeno pamokslų, aš pradėjau rašyti šitą žodyną 20 . O štai traktato pratarmėje Ruigio rašyta: <…> durch GOTTes Gnade die neue Ueberſetʒung der Bibel und Lieder herf r kam, und auch mir aufgetragen wurde 21 . 17 Pastenaci 1757: 108–109. 18 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų 1733 m. baigtas versti Senasis Testamentas, tuo tarpu Naujasis Testamentas išleistas jau 1727 m., o visa lietuviška Biblija išspausdinta 1735 m. 19 Ruhig 1744-05-11: [4r]. 20 Ruigys 1986: 384. 21 Ruhig 1745: 4. 7 <…> per [D]ievo malonę atėjo metas naujai versti Bibliją ir giesmes, tai buvo ir man pavesta 22 . Kaip matyti, Ruigys savo veikalų pratarmėse mini prisidėjęs rengiant trijų žanrų religinių tekstų vertimus: Biblijos (tiek Naujojo, tiek Senojo Testamento), pamokslų ir giesmių. Ruigio formuluotės suponuoja, kad šios veiklos jis ėmėsi bažnytinės vyresnybės pavedimu (greičiausiai pakviestas Kvanto arba Berento). Nei žodyno, nei traktato pratarmėse savo giesmių skaičiaus Ruigys neatskleidė. Lietuvių raštijos istoriografijoje, kaip jau minėta, nurodomas jų kiekis šiek tiek įvairuoja (žr. Įvadą). Tad toliau svarbu išsiaiškinti, ką liudija pirminiai šaltiniai – mūsų dienas pasiekę Prūsijos Lietuvos oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno leidimai bei redakcijos. 2. KIEK RUIGIO GIESMIŲ PUBLIKUOTA OFICIALIAJAME BAŽNYTINIAME PRŪSIJOS LIETUVOS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ GIESMYNE? 2.1. Pirmą kartą Ruigio giesmės paskelbtos 1732 m. – pirmajame Įsruties vyskupo Berento parengto atnaujinto oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos leidime, pasirodžiusiame Karaliaučiuje, Johanno Friedricho Reussnerio spaustuvėje (žr. 2 pav.) 23 . Šis ir vėlesni leidimai pasirodė prižiūrint jau minėtam Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui ir vyriausiajam rūmų pamokslininkui Kvantui. Tai vadinamasis Kvanto-Berento giesmynas. Šio naujo giesmių rinkinio pagrindu imtas trečiasis Danieliaus Kleino (1609–1666) giesmyno Naujos Giesmjû Knygos (Karaliaučius, 1666) leidimas, išleistas pavadinimu Naujos pagérintos Giesmjû-Knygos (Karaliaučius, 1705) ir parengtas Frydricho Zigmanto Šusterio (Friedrich Sigismund Schuster, 1671–1750) 24 . Vadinamasis Kvanto-Berento giesmynas pasirodė dar penkis kartus: 21735, 31738, 41740, 51745, 61748 m. Šis giesmynas iš esmės tęsė ankstesniuose giesmynuose gyvavusią tradiciją įvardyti giesmių kūrėjus, tik jame naujųjų tekstų vertėjai ar autoriai, kitaip nei ankstesniais amžiais gyvenę jų pirmtakai, nurodyti ne pavardėmis, o kriptonimais – tokios skirties priežastį paaiškino pats Kvantas vokiškoje giesmyno pratarmėje: kad mirusių giesmių kūrėjų ir vertėjų vardai nebūtų užmiršti, o gyviesiems kad nekiltų pasididžiavimo pagundų 25 . 22 Ruigys 1986: 108. 23 Šiuo metu žinomas tik vienas pirmojo (1732) leidimo šio giesmyno egzempliorius, kuris saugomas Prūsijos kultūros paveldo Valstybinėje bibliotekoje Berlyne (vok. Staatsbibliothek zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz; SBB PK: En 9820) (žr. Kaunas 1986: 269; LBP 18, Nr. 135). 24 LB I 45, Nr. 135. Plačiau apie šį giesmyną žr. Michelini 2009: 97–131; 2010. 25 Vienintelis šiandien žinomas pirmojo leidimo egzempliorius (žr. 23 išnašą) yra be jokios pratarmės. Ankstyviausia Kvanto pratarmė žinoma iš antrojo leidimo, žr. Quandt 1735-12-01: [VII–VIII]. 8 2 paveikslas. G1732: antraštinis puslapis; SBB PK: En 9820 Tiek pirmajame, tiek vėlesniuose leidimuose Ruigio giesmės žymėtos kriptonimu „P. R. P. W.“, t. y. lot. P[hilippus] R[uhigius,] P[astor] W[alterkemensis] (liet. Pilypas Ruigys, Valtarkiemio kunigas) (žr. 3, 4 pav.), tad nesudėtinga jas identifikuoti. Iš šių kriptonimų matyti, kad 1732 m. leidime iš viso paskelbtos 9 Ruigio giesmės. Primintina, kad pirmasis vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidimas buvo sudarytas iš pagrindinės dalies (G1732 1–358, Nr. 1–301) ir priedo „APPENDIX arba Kittos naujos Gieſmes ßwė ey pridėtos“ (G1732 359– 408, Nr. 302–335). Ruigio giesmių esama abiejose giesmyno dalyse. Pagrindinėje dalyje randamos šešios jo giesmės 26 : 1) „Dabar su angelų pulku“ 27 (G1732 8–9, Nr. 10), 2) „Jėzus miels atėjo“ (G1732 13–14, Nr. 14), 26 Čia ir toliau jos vardijamos ta tvarka, kuria išdėstytos šiame giesmyno leidime. 27 Skirtinguose giesmynuose Ruigio giesmių pavadinimų (jie sutapo su pirmąja giesmės eilute) rašyba kiek įvairavo, todėl čia ir toliau jie pateikiami dabartine rašyba. Tais atvejais, kai cituojamas konkretus giesmyno leidimas, išlaikoma autentiška rašyba. 9 3 paveikslas. G1732 199: Ruigio išverstõs Johanno Francko giesmės „Jesu, meine Freude“ („Jėzau, džiaugsmas mano“) fragmentas; SBB PK: En 9820 3) „Jėzau, mano džiaugsmas“ 28 (G1732 199–200, Nr. 182) (žr. 3 pav.), 4) „Nesitūžyk taip, širdele“ (G1732 204–206, Nr. 186), 5) „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“ (G1732 343–344, Nr. 292), 6) „Ak, gražus dangau“ (G1732 356–357, Nr. 300). Priede įdėtos dar trys Ruigio giesmės: 7) „Jėzus, mano mielasis“ (G1732 375–376, Nr. 314), 8) „Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (G1732 381–382, Nr. 318), 9) „Dangaus saulelė mieliausi[a]“ (G1732 401–403, Nr. 330). Šiais Ruigio tekstais praturtintas oficialiojo giesmyno repertuaras išplečiant kelias temines giesmių grupes. Pagrindinės dalies p rmosios dvi giesmės pateko į skyrelį „Kalėdų 28 Vėlesniuose leidimuose (ne vėliau kaip nuo 1745 m. pasirodžiusio penktojo leidimo) šios giesm s pradžia buvo pakeista į „Jėzau, džiaugsmas mano“ (plačiau apie tai žr. 4 sk.). 16 kalbą išvertęs po Flittnerio ir Scriverio giesmę 61 . Versdamas giesmes, jis išlaikė originalų sandarą, t. y. vertimų netrumpino (žr. 2 lentelę) 62 . 2 lentelė. Pilypo Ruigio giesmės, skelbtos XVIII–XX a. pirmosios pusės Prūsijos Lietuvos evangelikų liuteronų giesmynuose Ruigio giesmių pavadinimai (strofų skaičius) Ruigio išverstų giesmių vokiškų originalų pavadinimai (strofų skaičius) Giesmių autoriai „Ak, gražus dangau“ (9 str.) ← „Schöner Himmelssaal“ (9 str.)63 Simon Dach (1605–1659) „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“ (8 str.) ← „O wie mögen wir doch unser Leben“ (8 str.)64 Heinrich Alberti (1604–1651) „Dabar su angelų pulku“ (4 str.) ← „Nun laßt uns mit den Engelein“ (4 str.)65 Peter (von) Hagen (1569–1620) „Dangaus saulelė mieliausi[a]“ (9 str.) ← „Der lieben Sonnen Licht und Pracht“ (9 str.)66 Christian Scriver (1629–1693) „Dvasia Dievo tu šventoji“ (13 str.) – Pilypas Ruigys (1675–1749) „Jėzau, džiaugsmas mano“ (G1732, G1735: „Jėzau, mano džiaugsmas“) (6 str.) ← „Jesu, meine Freude“ (6 str.)67 Johann Franck (1618–1677) „Jėzus, mano mielasis“ (10 str.) ← „Jesus, meine Zuversicht“ (10 str.)68 Louise Henriette von Brandenburg (1627–1667) „Jėzus miels atėjo“ (4 str.) ← „Unser Heil ist kommen“ (4 str.)69 Heinrich Alberti 61 Žr. Michelini 2009: 282, 301. 62 Nustatant vokiškų originalų autorius ir strofų skaičių remtasi Alberto Friedricho Wilhelmo Fischerio veikalu Kirchenlieder-Lexicon (I–II t., 1878, 1879), be to, pasitelktas ir dabartinis evangelikų liuteronų giesmynas Krikščioniškos giesmės (2007), kuriame prie giesmių nurodomi teksto bei melodijos autoriai ir vertėjai, taip pat pasiremta Guido Michelini’o (2009; 2010) tyrimais. Trys Ruigio verstos giesmės – Alberčio „Unser Heil ist kommen“, Dacho „Schöner Himmelssaal“ ir Hageno „Nun laßt uns mit den Engelein“ – Fischerio veikale neminimos, dėl jų autorystės žr. Koch 1973 [1867]a; 1973 [1867]b; taip pat Michelini 2010: 225–226. 63 Koch 1973 [1867]b: 190. 64 Fischer 1879: 216. 65 Koch 1973 [1867]a: 276; 1973 [1867]b: 257; Wackernagel 1990 [1870]: 333. 66 Fischer 1878: 111. 67 Fischer 1878: 378–379. 68 Fischer 1878: 390–396. 69 Koch 1973 [1867]b: 196, 278. 17 „Ką galiu aš, griešnas, veikti“ (7 str.) ← „Ach was soll ich Sünder machen“ (7 str.)70 Johann Flittner (1618–1678) „Lašelis vynuogėlių“ (10 str.) ← „Ein Tröpflein von den Reben“ (10 str.)71 Erasmus Finx (Francisci, 1627–1694) „Nesitūžyk taip, širdele“ (12 str.) ← „Weg, mein Herz, mit den Gedanken“ (12 str.)72 Paul Gerhardt (1607–1676) „Pabusk dabar, dūšele“ (7 str.) ← „Wohl auf, Herz und Gemüte“ (7 str.)73 Michael Schernack (1622–1675) 4. RUIGIO GIESMIŲ REDAGAVIMO TENDENCIJOS 4.1. Ruigio giesmės pradėtos redaguoti dar iki 1732 m., kai pirmą kartą publikuotos Kvanto-Berento giesmyno pirmajame leidime. Nepakitusi iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių liko tik Ruigio giesmių sandara, t. y. strofų skaičius (plg. G1732 ir G1936). Pasak Ostermejerio, Ruigys piktinęsis, kad jo verstõs giesmės „Jėzau, džiaugsmas mano“ pradžia buvusi sugadinta: pirmuosiuose Kvanto-Berento giesmyno leidimuose išspausdinta „Jėzau, mano džiaugsmas, ir širdies penukšlas“, dėl to vertėjas kaltinęs giesmyno sudarytoją Berentą ir jo talkininką Milkų 74 . Ir iš tiesų tiek pirmajame, tiek antrajame leidime pateiktas toks vertimas: „IEʒau mano D augſmas, ir Sʒirdiês Penukßlas“ (G1732 199, Nr. 182; G1735 229, Nr. 206). Manytina, kad redaguojant šios giesmės tekstą, vertimas artintas prie vokiško originalo: Francko sukurta giesmė, pirmą kartą pasirodžiusi 1653 m. Johanno Crügerio giesmyne Praxis pietatis melica, prasideda žodžiais „IEſu meine freude / Meines hertʒens weyde“. Vėliau ši vieta buvo pataisyta, tikėtina, taip, kaip iš pat pradžių buvo išvertęs Ruigys. Taisymas matyti penktajame Kvanto-Berento giesmyno leidime: „Iėʒau Dʒaugſmas mano, kurs man Sʒird gano“ (G1745 252, Nr. 248). Tokia vertimo versija pasiekė ir XX a. ketvirtąjį dešimtmetį: „Iẽʒau, Dʒiaugſmas mano, kurs man Sʒird gano“ (G1936 252, Nr. 248). Minėtina, kad Ostermejeris, rašydamas lietuviškų giesmynų istoriją, priekaištų pateikė beveik visoms Ruigio giesmėms: „Jėzus, mano mielasis“, „Dvasia Dievo tu šventoji“, „Pabusk dabar, dūšele“, „Nesitūžyk taip, širdele“, „Dangaus saulelė mieliausia“, „Ak, kaip galim svietą šį mylėti“, „Ak, gražus dangau“, „Lašelis vynuogėlių“ 75 . Vertingiausiu Ruigio darbu laikydamas leksikografinį veikalą – dvikalbį žodyną, Ostermejeris kritiškai vertino jo kūrybinį talentą bei vertimus ir teigė, kad jo „poezija nėra gryna, veikiau sustingusi ir nesklandi, tas pats pasakytina ir apie originaliąją giesmę“ 76 . Atsižvelgiant į tokį kritišką vertinimą, tikėtina, 70 Fischer 1878: 26–27. 71 Fischer 1878: 162–163. 72 Fischer 1879: 340. 73 Fischer 1879: 406. 74 Plačiau žr. Ostermeyer 1793: 112–113; Ostermejeris 1999: 356–357. 75 Ruigio giesmių vertinimą žr. Ostermeyer 1793: 124–128; Ostermejeris 1999: 361–363. 76 Ostermeyer 1793: 260; Ostermejeris 1996: 421. 18 kad perimdamas Ruigio giesmes į savąjį giesmyną Giesmes ßwentos Bažnyczoje ir Namėj’ giedojamos, jas daugiau ar mažiau taip pat redagavo. 4.2. Gretinamoji 1732 ir 1735 m. leidimuose paskelbtų Ruigio giesmių analizė liudija, kad jų redagavimas iš esmės yra kalbinio pobūdžio. Šiose giesmėse regimi taisymai atitinka bendrąsias G1735 tekstų redagavimo tendencijas 77 . Daugiausia esama ortografijos taisymų. Antai Kleino lietuvių kalbos gramatikoje Grammatica Litvanica (Karaliaučius, 1653) įtvirtintas diakritinis rašmuo <ć> minkštajai afrikatai [č’] žymėti 78 , nuosekliai vartotas G1732, po trejų metų pasirodžiusiame G1735 atkakliai keičiamas į dviraidį rašmenį <cʒ>, drauge atsisakant ir palatalizaciją žyminčio <i>, t. y. [č’] <ć> → <cʒ>, pvz.: ſėdinćiamui G1732 8 → ſėdincʒamui G1735 11; krikßćionißkay G1732 14 → krikßcʒonißkay G1735 16; ne kenćiu G1732 199 → ne kencʒu G1735 230; taćiau G1732 204, 205 → tacʒau G1735 238; mylėćiau G1732 206 → mylėcʒau G1735 239; ßiôs G1732 376 → G1735 ßôs 67. Priebalsiams [ž] ir [ž’] žymėti vietoj <Ʒ> sistemingai pasitelkiamas rašmuo su diakritiku <>, t. y. [ž] ir [ž’] <Ʒ> → < >, pvz.: Ʒmones G1732 8 → mones G1735 11; Ʒémês G1732 199 → émês G1735 230; Ʒodij ʼ G1732 204 → odij ʼ G1735 237. Tiesa, šis rašmuo retkarčiais jau pasitaikydavo G1732. Taip pat keista afrikatos [dž’] rašyba, t. y. <dʒ> → <d >, pvz.: ſpindʒuſi G1732 401 → ſpinduſi G1735 321; paſſidʒaugdama G1732 401 → paſſidaugdama G1735 321; ſaldʒey G1732 357 → ſald ey G1735 395. Balsis [ ·] vis dažniau atspindimas Kleino sukurtu rašmeniu <ė>, t. y. [ ·] <e> → <ė>, pvz.: tewißkay G1732 199 → tėwißkay G1735 230; tyleti G1732 199 → tylėti G1735 230; paſleptas G1732 343 → paſlėptas G1735 382. Koreguota kai kurių morfologinių formų rašyba. Antai taisyta giedžiamosios nuosakos 3 asmens galūnės rašyba po priebalsės <j>: te ſmarkauje G1732 199 → te ſmarkauja G1735 230; te ruſtauje G1732 199 → te ruſtáuja G1735 230. Taip pat keista su priesaga -ant padarytų esamojo laiko padalyvių rašyba po tos pačios priebalsės: ſaugojent G1732 199 → ſaugojant G1735 229; lojent G1732 199 → lojant G1735 229. Vis dažniau vartojamas akūtas, kuris žymėjo ne tik platesnį, ilgesnį balsių tarimo pobūdį 79 , bet ir kirčiuotą skiemenį, o dėliojamas ant dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių, kartu suponavo ir tvirtapradę priegaidę, pvz.: gelbti G1732 8 → gélbti G1735 11; Meilês G1732 199 → Méilês G1735 230; gers G1732 204 → gérs G1735 237; galim G1732 343 → gálim G1735 381; Pakajaus ‘ramybės’ G1732 402 → Pakájaus G1735 321; ten G1732 357 → tén G1735 395. Fonetinio lygmens taisymų esama vos vieno kito. Paprastai koreguojami [ ·] ir [ie], [o·] ir [uo] mišimo atvejai, atsiradę dėl Prūsijos Lietuvos vakarų aukštaičių patarmėms būdingo 77 Išsamiau apie 1735 m. leidime paskelbtų giesmių redagavimo polinkius žr. Triškaitė 2020: 62–67. 78 Žr. Klein 1653: 4–5. 79 Žr. Klein 1653: 2. 19 supanašėjusio šių garsų tarimo, kitaip tariant, dėl [ ·], [o·] dvibalsinimo ir [ie], [uo] vienbalsinimo, pvz.: apgiedints G1732 382 → apgėdints G1735 141; Lėpſn G1732 205 → Liepſn G1735 239; nėkaddôs G1732 205 → niekaddôs G1735 239; Waldůnui ‘valdovui’ G1732 9 → Waldonui G1735 12. Pasitaiko morfologijos lygmens korekcijų. Antai taisoma vardažodžių daugiskaitos inesyvo galūnė, pvz.: iness. pl. m. Elgimůſa G1732 8 → Elgimůſe G1735 11; Wargůſa G1732 8 → Wargůſe G1735 11. Tokią taisymų kryptį veikiausiai inspiravo Kleino gramatikoje nustatyta taisyklė, kad moteriškosios giminės daugiskaitos inesyvo formose rašoma -sa, o vyriškosios – -se 80 . Taip pat minėtinas priešdėlio pavedinio keitimas suvediniu: paſſigrießijom ‘nusidėjome’ G1732 205 → ſuſſigrießijom G1735 239. Tiesa, šis taisymas gali būti siejamas ir su stilistiniais motyvais. Prie šio pobūdžio taisymų veikiausiai šlietinas ir toks prieveiksmio pavidalo keitimas, kai atsisakyta netipiškai pridėtos dalelytės g(i): Dėlg ʼ to G1732 8, 9 → Dėl to G1735 11, 12. Keletą kartų keista leksika: ô G1732 8, 381 → ir G1735 11, 141; Mároſe G1732 205 → Iuroſe G1735 239; Patėßa G1732 356 → Pagalba G1735 394. Taisytos G1732 likusios korektūros klaidos, pvz.: Skan mmo G1732 206 → Skanummo G1735 239; E kit G1732 199 → Eikit G1735 230. Korektūros riktams, tikėtina, priklauso ir šie atvejai: acc. sg. f. Karalyſte G1732 344 → Karalyſt G1735 382; Ranka G1732 375 → Rank G1735 66; Nakti G1732 403 → Nakt G1735 322; acc. sg. m. Iėʒu G1732 401 → Iėʒ G1735 321. 4.3. Trečiojo (1738) ir ketvirtojo (1740) Kvanto-Berento giesmyno leidimų, kaip minėta, šiuo metu nežinoma nė vieno išlikusio egzemplioriaus, todėl nesama duomenų, kaip Ruigio giesmės juose redaguotos ir ar apskritai redaguotos. 4.4. Naujas redagavimo tendencijas atspindi Ruigio giesmės penktajame (1745) Kvanto-Berento giesmyno leidime. Pirmiausia minėtina tai, kad pastebėta dėsningų atvirkštinių taisymų nei antrajame leidime. Antai dviraidė afrikata <d > → <dʒ>, pvz.: Daugſmas G1732 199, G1735 229 → Dʒaugſmas G1745 252; Daugſmui G1732 200, G1735 230 → Dʒaugſmui G1745 252; Daugſm G1732 205, G1735 238 → Dʒaugſm G1745 261; ne geid iu G1732 204, ne geid u G1735 238 → ne geidʒu G1745 261; Kerd us ‘piemuo’ G1732 204, G1735 238 → Kerdʒus G1745 261; atleid G1732 205, atléid G1735 238 → atléidʒ G1745 261; Sud ia ‘teisėjas’ G1732 343, Sud a G1735 382 → Sudʒa G1745 398; glaud ey G1732 375, G1735 66 → glaudʒey G1745 71; did u G1732 403, G1735 322 → didʒu G1745 334. Tokia pati tendencija išlaikoma ir kitais panašiais atvejais, pvz.: Slowês G1732 375, G1735 66 → Sʒlowês G1745 71; Gro ybe G1732 401, G1735 321 → Groʒybe G1745 333. Akūto vartosenoje esama įvairavimo. Viena vertus, G1745 ir toliau tęsiamos G1735 regimos pastangos dėlioti šį diakritiką, paprastai žymintį platesnį, ilgesnį šių balsių tarimą ar kirčiuotą skiemenį, o kartu ir tvirtapradę priegaidę, pvz.: Skarbas ‘turtas’ G1732 199, G1735 80 Žr. Klein 1653: 29. 20 230 → Skárbas G1745 252; Darbas G1732 199, G1735 230 → Dárbas G1745 252; Lutas ‘liūtas’ G1732 204, G1735 238 → Lút[as] G1745 251. Kita vertus, užfiksuota priešingų atvejų: durnódams ‘kvailiodamas’ G1732 199, G1735 230 → durnodams G1745 252; begedódams G1732 199, G1735 230 → begiedod[ams] G1745 252; Mónai ‘apgaulė’ G1732 199, G1735 230 → Monai G1745 252. Kitaip nei ankstesniuose leidimuose, penktajame akivaizdus polinkis atsisakyti akūto veiksmažodžių priesagoje -oti, taip pat cirkumflekso žodžių šaknyje ir priesagose, pvz.: jėßkóti G1732 204, G1735 238 → jėßkoti G1745 261; kilnóti G1732 13, G1735 16 → kilnoti G1745 17; paſſidabóti ‘saugotis’ G1732 204, G1735 238 → paſſidaboti G1745 261; kôl G1732 375, G1735 66 → kol G1745 71; nôr G1732 199, G1735 230 → nor G1745 252; apſaugôt G1732 8, G1735 11 → apſa[u]got’ G1745 12; aibôt G1732 199, G1735 230 → aibot G1745 252. Naũja šiame leidime ir tai, kad dėsningai pakitusi įvardžių jis ir tu, sakinyje vartojamų vietoj vardų Dievas ir Jėzus, Kristus, rašyba: anksčiau jie paprastai rašyti didžiąja raide, o G1745 visur regėti mažoji, pvz.: Iis G1732 200, G1735 230 → jis G1745 253; Io G1732 204, G1735 238 → jo G1745 260; Iam G1732 401, G1735 321 → jam G1745 333; I G1732 381, G1735 141 → j G1745 148; Taw G1732 344, G1735 382 → taw G1745 398; Tawês G1732 199, Taw s G1735 229 → taw[ s] G1745 252; Tawe G1732 357, Taw G1735 395 → taw G1745 409; Tu G1732 356, G1735 395 → tu G1745 409; Taw ſpi G1732 357, G1735 395 → taw ſpi G1745 409; Tawimʼ G1732 357, G1735 395 → tawimʼ G1745 409. Sudaiktavardėjusias įvardžiuotines būdvardžių ir įvardžių formas linkstama rašyti mažąja raide: Gerrujû G1732 356, 357, G1735 394, 395 → ger[r]ujû G1745 408, gerru[jû] G1745 409; Pikteji G1732 344, G1735 382 → piktieji G1745 398 (šiame pavyzdyje matyti ir <e> keitimas <ie>); Sawujû G1732 357, G1735 395 → ſawu[jû] G1745 409; Smutnujû ‘liūdnųjų, nusiminusiųjų’ G1732 381, G1735 141 → ſmutnujû G1745 148 (plg. būdvardį Sudnoj ʼ ‘paskutinio teismo’ G1732 382, G1735 141 → ſudnoj ʼ G1745 149). Redukuotas galūnes stengtasi nuosekliau atspindėti apostrofu, pvz.: Swiets G1732 199, G1735 230 → Swiet’s G1745 252; atſtókit G1732 199, G1735 230 → atſtokit’ G1745 252; důkit G1732 199, G1735 230 → důkit’ G1745 252; ißklut ‛ištrukti, išsigelbėti’ G1732 205, G1735 238 → ißklút’ G1745 261; priim G1732 205, G1735 239 → priim’ G1745 261; kreipkit G1732 376, G1735 67 → kreipkit’ G1745 71; gywen G1732 382, gywén G1735 141 → gywén’ G1745 149; u miegt G1732 402, G1735 321 → u miegt’ G1745 334. Apostrofas taip pat rašomas dėl skiemenų skaičiaus „išmesto“ balsio vietoje: Prießninks G1732 199, G1735 230 → Prieß’nink’s G1745 252. Kaip ir anksčiau, esama fonetinio lygmens taisymų: koreguoti [ ·] ir [ie], [o·] ir [uo] mišimo atvejai, pvz.: dowanůja G1732 8, G1735 11 → dowanoja G1745 13; Nėkai G1732 199, G1735 230 → Niekai G1745 252; paſilėkt G1732 205, G1735 238 → paſiliekt G1745 261; Pikteji G1732 344, G1735 382 → piktieji G1745 398; elgſôs G1732 344, G1735 382 → elgſůs G1745 398; dėſos G1732 381, G1735 141 → dėſůs G1745 148. G1745 liudija, kad šiame (o gal jau ir ankstesniame 1740 m.) leidime buvo pataisyta Ruigio giesmės „Jėzau, džiaugsmas mano“ pradžia, dėl kurios redagavimo jis kadaise skundėsi 21 (žr. 4.1 sk.): IEʒau mano D augſmas, ir Sʒirdiês Penukßlas G1732 199, G1735 229 → Iėʒau Dʒaugſmas mano, kurs man Sʒird gano G1745 252. Taip pat minėtina tai, kad šiame leidime esama ir grafikos lygmens pokyčių: veikiausiai dėl spaustuvės galimybių balsis [·] greta spaudmens <ė> pradedamas pramaišiui žymėti ir <ẽ>, nors fonetinė vertė lieka ta pati, pvz.: atėjo G1732 13, G1735 16 → atẽjo G1745 16. 4.5. Šeštasis (1748), t. y. paskutinis vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno, leidimas nedaug kuo skiriasi nuo penktojo (1745), Ruigio giesmėse užfiksuoti negausūs taisymai iš esmės atspindi tuos pačius G1745 taikytus redagavimo principus. Vienas kitas pokytis matyti, regis, tik punktuacijos lygmenyje ar dėliojant pavienius diakritikus. 4.6. Vadinamajame klasikiniame Šimelpenigio giesmyne paskelbtose Ruigio giesmėse naujų ryškesnių redagavimo krypčių taip pat nepastebėta (plg. G1748 ir G[1752], G1757). Vis dėlto čia esama įvairaus pobūdžio pavienių taisymų, pvz., atsisakoma perteklinės sangrąžos dalelytės: neſʼbijókis G1732 204, G1735 238, G1745 260, G1748 260 → nebijókis G[1752] 260, nebijókis’ G1757 260; jungtukas o retkarčiais keičiamas jungtukais bet ar ir: ô wey G1732 204, o wey G1735 238, G1745 260, G1748 260, G[1752] 260 → bet wey G1757 260; ô G1732 204, o G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261 → ir G1757 261; koreguojamos ir sintaksinės konstrukcijos: Tai dara Dwaſe ßwenćiama G1732 9, Tai dara Dwaſe ßwencʒama G1735 12, tai dara Dwaſe ßwencʒama G1745 13, G1748 13 → tai Darb’s Dwaſês ßwentinnancʒôs G[1752] 13, G1757 13 ir kt. Dera paminėti, kad Šimelpenigio giesmynuose keičiasi kai kurių spaudmenų grafika, tiksliau – nosinius balsius žymintys spaudmenys su perbrauka keičiami į spaudmenis su „nosine“: < > → <ą>, < > → <ę> (tačiau su perbrauka lieka kitus du nosinius balsius žymintys spaudmenys < > ir < >), pvz.: Diew G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12 → Diewą G[1752] 12, G1757 12; miel G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12 → mielą G[1752] 12, G1757 12; Mergél G1732 13, G1735 16, G1748 16 → Mergélę G[1752] 17, G1757 17. 4.7. Ruigio giesmėse, publikuotose Keberio 1832 m. išleistame giesmyne, lyginant su XVIII a. antrosios pusės pradžioje dar paties Šimelpenigio redaguotais tekstais, jau matyti svarbių redagavimo naujovių 81 . Pirmiausia minėtina tai, kad ryškėja tendencija atsisakyti priebalsių dvigubinimo, žyminčio prieš tai einančio skiemens balsio trumpumą, pvz.: dangißkaſſis G1732 205, G1735 239, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → dangißkaſis G1832 300; diddeli G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → dideli G1832 300; labbay G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → labay G1832 300; Meddus G1732 200, G1735 230, G1745 253, G1748 253, G[1752] 253, G1757 253 → Medus G1832 289; mielaſſis G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → mielaſis G1832 14; tikkraſis G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → tikraſis G1832 14, nors įvairovės vis dar 81 Apie Keberio giesmyno kalbos ypatybes žr. Kabašinskaitė 2001: 45–47. 22 neišvengiama. Dvigubi priebalsiai gana sistemingai išlaikomi abstraktų priesagose -immas ir -ummas 82 , pvz.: Suſſimėgimmas G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12 → Suſimėgimmas G1832 15. Taip pat pamažu grįžtama prie priebalsių palatalizacijos žymėjimo raide <i> 83 , pvz.: mylėćiau G1732 206, mylėcʒau G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62 → mylẽcʒiau G1832 300; Kerd us G1732 204, G1735 238, Kerdʒus G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → Kerdʒius G1832 299; Klyſtanćiujû G1732 204, Klyſtancʒujû G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → Klyſtancʒiujû G1832 299; ne geid iu G1732 204, ne geid u G1735 238, ne geidʒu G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261 → ne geidʒiu G1832 299. Primintina, kad pirmajame Kvanto-Berento giesmyno leidime tam tikrais atvejais, dažniausiai po priebalsės <ć>, afrikatos <dʒ>, sekant Kleino deklaruotomis taisyklėmis, toks priebalsių minkštumą atspindintis ženklas jau vartotas. Iš kitokio pobūdžio taisymų minėtinas linksnio keitimas: Garbe taw Diewui wiſſaday G1732 8, G1735 11, Garbe taw, Diewui wiſſaday G1745 12, G1748 12, G1757 12 → Garbe taw, Diewe, wiſſaday G1832 14. Derėtų paminėti ir grafikos lygmens pokytį – balsį [·] žyminčių spaudmenų kaitą, t. y. <ė> → <ẽ>, pvz.: Tėw G1732 8, G1735 11, G1748 12, Tėwą G[1752] 12, G1757 12 → Tẽwą G1832 14; Iėʒus G1732 13, G1735 16, G1748 16, G[1752] 16, G1757 16 → Iẽʒus G1832 16(c); norėjo G1732 13, G1735 16, G1748 16, G[1752] 16, G1757 16 → norẽjo G1832 16(c); mylėti G1732 14, G1735 16, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17 → mylẽti G1832 16(c). 4.8. Bene ryškiausias Kuršaičio redagavimo bruožas, atsispindintis Ruigio giesmėse, – dar nuoseklesnis ir radikalesnis dvigubų priebalsių atsisakymas, pvz.: Gerrummo G1732 205, G1735 239, G1745 262, G1748 262, G[1752] 262, G1757 [2]62, Gerummo G1832 300 → Gerumo G1877 262; prigimm s G1732 204, G1735 238, G1745 260, G1748 260, prigimmęs G[1752] 260, G1757 260, G1832 299 → prigimęs G1877 260; wiſſaday G1732 8, G1735 11, G1745 12, G1748 12, G[1752] 12, G1757 12, G1832 14 → wiſaday G1877 12, nors retkarčiais vis dar prasprūsta ir anksčiau įprastos rašybos atvejų. Taip pat dar ryžtingiau grįžtama prie sistemingo priebalsių palatalizacijos žymėjimo rašmeniu <i>, pvz.: monû ‘žmonių’ G1732 9, G1735 12, G1745 13, Ʒmonû G1748 13, G[1752] 13, G1757 13, G1832 15 → moniû G1877 13; ißneßoti G1732 13, G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, G1832 16(c) → ißneßioti G1877 17; krikßćionißkay G1732 14, krikßcʒonißkay G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, G1832 16(c) → krikßcʒionißkay G1877 17; Awélû G1732 204, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, G1832 299 → Awéliû G1877 261; Angelėlams G1732 205, G1735 82 Kad Keberio giesmyne priesagų -immas, -ummas abstraktai teberašomi su dvigubomis priebalsėmis, žr. Kabašinskaitė 2001: 45. 83 Keberio giesmyne minkštumo ženklas įsivestas po minkštųjų priebalsių [č’], [dž’], [š’], [ž’] (Kabašinskaitė 2001: 45). 23 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, Angelẽlams G1832 300 → Angẽlẽliams G1877 261. Pradedamos vartoti nosinės raidės ar <u> su cirkumfleksu atitinkamų įvardžiuotinių formų priešpaskutiniame skiemenyje, pvz.: acc. sg. f. Sʒwentaje G1732 13, G1735 16, [ßw]entaje G1745 17, ßwentaje G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, ßwentaję G1832 16(c) → ßwentąję G1877 17; acc. sg. m. mielaj G1732 13, G1735 16, G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, mielaji G1832 16(c) → mieląj G1877 17; gen. pl. Gundintujû G1732 205, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, Gundintujù G1832 299 → Gundintûjû G1877 261; gen. pl. Bėdnujû ‘vargingųjų’ G1732 8, G1735 11, G1745 13, B[ẽ]dnujû G1748 13, Bėdnujû G[1752] 13, G1757 13, B[ẽ]dnujû G1832 14 → Bẽdnûjû G1877 13. Taisomi [ė] ir [ie] mišimo atvejai, pvz.: teber G1732 204, tebėr G1735 237, tebẽr G1745 260, teb[ė]r G1748 260, tebėr G[1752] 260, G1757 260, tebẽr G1832 299 → tebier G1877 260; praes. 2 sg. wertės G1732 204, G1735 238, wert[ẽ]s G1745 260, wertės G1748 260, wertés G[1752] 260, wertės G1757 260, wertẽs G1832 299 → werties G1877 260; Ne wienėmʼs Gerrėmʼs G1732 204, G1735 238, G1745 261, G1748 261, Ne wienėms Gerrėmʼs G[1752] 261, G1757 261, Ne wienẽms Gerẽmʼs G1832 299 → Ne wieniems Geriemʼs G1877 261; nėkin G1732 205, G1735 238, G1745 261, G1748 261, G[1752] 261, G1757 261, nẽkin G1832 299 → niekin G1877 261. Iš morfologijos lygmens taisymų minėtina, kad Ruigio giesmėje „Jėzus miels atėjo“ priesagos -ėlis vedinys keistas priesagos -ulis vediniu: Pawargelis G1732 13, G1735 16, Pawargėlis G1745 17, G1748 17, G[1752] 17, G1757 17, Pawargelis G1832 16(c) → Pawargulis G1877 17. Kita vertus, neatmestina, kad tokią korekciją galėjo skatinti stilistiniai sumetimai. 4.9. Paskutiniame iki Antrojo pasaulinio karo pasirodžiusiame evangelikų liuteronų giesmyne Pagerintos giesmių knygos, išspausdintame 1936 m. tuomet jau Lietuvos Respublikai priklausiusioje Klaipėdoje, „Lituania“ spaustuvėje, naujų redagavimo krypčių Ruigio giesmėse nematyti. Tik dar nuosekliau laikytasi jau XIX a. taikytų kalbinio redagavimo principų, pvz., ištaisyti ankstesniuose leidimuose prasprūdę priebalsių dvigubinimo (ypač su <ſſ>) atvejai ir dar atkakliau dėliotas priebalsių palatalizaciją žymintis rašmuo <i>. Tiesa, Kuršaičio siūlytas darybinis variantas pavargulis nepriimtas, grįžta prie kadaise vartoto vedinio su priesaga -ėlis – pavargėlis. Žodis marios keistas į marės ir linksniuotas pagal kitą paradigmą. Taip pat peržiūrėta punktuacija: iš naujo nustatytos sakinių ribos, o sakinio viduje – tikslintas jo segmentavimas arba pasirinkti kitokie skyrybos ženklai (pvz., dvitaškis vietoj kabliataškio). Pasak Domo Kauno, dėl itin didelės apimties (696 giesmės) šis giesmynas vertintas nepalankiai. Be to, tuometė visuomenė nesutarė dėl giesmių kalbos, kuri per kelis šimtmečius jau buvo gerokai atitolusi nuo realiosios vartosenos: vyresnioji tikinčiųjų karta norėjo išlaikyti stabilumą ir nepritarė kalbiniams pokyčiams, tuo tarpu inteligentija reikalavo giesmyno kalbą atidžiai suredaguoti pagal to meto normas, maža to, siūlyta nuo gotikinio šrifto pereiti prie 24 lotyniško 84 . Kaip liudija Dariaus Petkūno tyrimai, Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorija, bendradarbiaudama su Lietuvos evangelikų reformatų konsistorija, siekė parengti ekumeninį giesmyną bendrine kalba, tačiau naują giesmių rinkinį 1942 m. išspausdinto tik reformatai 85 . Nesigilinant į tai, kaip ekumeninio giesmyno rengėjams pavyko realizuoti savo tikslus, kodėl jo neaprobavo liuteronai, ir neanalizuojant XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje bei išeivijoje funkcionavusių evangelikų liuteronų giesmynų, vis dėlto glaustai pasakytina, kad per tris šimtmečius trunkantį Ruigio giesmių gyvavimą intensyviausiai jos redaguotos rengiant dabartinį liuteronų giesmyną Krikščioniškos giesmės (2007): čia Ruigio pavarde paskelbti 8 tekstai yra labiausiai pakeitę pirminį savo pavidalą. Redagavimo pobūdis ne tik kalbinis (t. y. taisyta rašyba, skyryba, leksika, morfologija, sintaksė), bet apima ir meninę raišką, be to, esama ir sandaros pokyčių (t. y. mažintas strofų skaičius). Tarp perimtų giesmių yra ne tik verstinių, bet ir paties Ruigio sukurta giesmė „Dvasia Dievo tu šventoji“, tik gerokai sutrumpinta: iš 13 strofų likusios 6. Pasak naujojo giesmyno rengėjų, siekis išsaugoti kultūrinį lietuviškos himnodijos paveldą ir į giesmių rinkinio repertuarą įtraukti senųjų giesmių, bet drauge atliepti ir dabartinius liuteronų bendruomenės poreikius neišvengiamai vertė senuosius tekstus redaguoti radikaliau: ne tik atsisakyti leksinių ir sintaksinių svetimybių, taip pat archajiškų žodžių bei jų formų, bet ir užtikrinti sklandų eiliavimą laikantis eilėdaros taisyklių, giesmės tekstą derinti prie melodijos, t. y. melodijos ritmiką derinti su natūraliu taisyklingos kalbos kirčiu, siekti kuo geresnės tekstų artikuliacijos giedant, o vengiant turinio pasikartojimo mažinti strofų skaičių ir kt. 86 5. IŠVADOS 1. Pirminiais šaltiniais paremta analizė leido rekonstruoti Ruigio indėlį į oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno repertuaro plėtrą. Viena vertus, ji atskleidė, kad lietuviškas giesmynas Ruigio verstomis ir kurtomis giesmėmis pildytas laipsniškai. Kita vertus, ji patvirtino pirmosios lietuviškų giesmynų istorijos Erste Littauische Liedergeschichte (1793) autoriaus Ostermejerio teiginį, kad lietuviškam giesmynui Ruigys iš viso yra davęs 12 giesmių. 2. Ruigio giesmės, pirmą kartą paskelbtos Berento giesmyne Iß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû-Knygos (Karaliaučius, 11732), tapo stabilia lietuviško oficialiojo bažnytinio evangelikų liuteronų giesmyno repertuaro dalimi ir pasiekė ne tik XX a. ketvirtąjį dešimtmetį, bet kai kurios iš jų, tiesa, smarkiai atnaujintu pavidalu, – net mūsų dienas. 84 Apie Klaipėdoje 1936 m. ir anksčiau (1930 m.) pasirodžiusių Pagerintų giesmių knygų tuometį vertinimą bei inteligentijos siekius žr. Kaunas 1996: 618–619. 85 Plačiau apie prieškario evangelikų liuteronų pastangas išleisti giesmyną bendrine lietuvių kalba žr. Petkūnas 2012: 7–26; apie liuteronų bei reformatų drauge rengtą ekumeninį giesmyną ir 1942 m. vien reformatų aprobuotą bei išspausdintą giesmių rinkinį žr. Petkūnas 2019: 41–68; apie sovietmečiu pagal bendrinės kalbos normas rengtą giesmyną bei tris jo leidimus (Maldų ir giesmių knygelė 11956, Giesmių ir maldų knygelė 21982, 31988) žr. Petkūnas 2023: 54–77. 86 Išsamiau apie naujojo evangelikų liuteronų giesmyno Krikščioniškos giesmės redagavimo principus žr. Kiseliūnaitė 2012: 59–65. 25 3. Kitaip nei manė Biržiška, pirmajame (1732) vadinamojo Kvanto-Berento giesmyno leidime publikuotos 9 Ruigio giesmės (tai suponavo jau Michelini’o tyrimai). Jos sudarė maždaug 12 proc. naujųjų šio leidimo giesmių. Lygiai tiek pat jų paskelbta ir antrajame (1735). Kol kas nesama duomenų apie Ruigio giesmes trečiajame (1738) ir ketvirtajame (1740) leidimuose, nes šiuo metu nėra žinomas nė vienas šių leidimų egzempliorius. Vis dėlto atlikta analizė atskleidė, kad iki XVIII a. vidurio oficialiojo giesmyno repertuaras papildytas naujomis Ruigio giesmėmis: penktajame (1745) leidime paskelbtos dar 3 jo giesmės, kitaip tariant, bendras jų skaičius išaugo iki 12. Taigi maždaug nuo XVIII a. penktojo dešimtmečio visos šios Ruigio giesmės buvo perspausdinamos iki pat Antrojo pasaulinio karo išvakarių: paskutiniame Pagerintos giesmių knygos leidime (Klaipėda, 1936) tebėra 12 Ruigio giesmių. Jų esama ir dabartiniame evangelikų liuteronų giesmyne Krikščioniškos giesmės (Vilnius, 2007), tik trečdaliu mažiau – 8, tarp kurių ir originalioji Ruigio giesmė „Dvasia Dievo tu šventoji“, nors ir gerokai sutrumpinta bei suredaguota. Toks beveik tris šimtmečius trunkantis Ruigio giesmių perimamumas liudija jų tvarumą ir aktualumą dabartinei liuteronų bendruomenei. 4. Ruigio giesmės skelbtos ne tik oficialiajame evangelikų liuteronų giesmyne: antai jų publikuota Ostermejerio giesmių rinkinyje Giesmes ßwentos Bažnyczoje ir Namėj’ giedojamos (Karaliaučius, 1781), o visos 12 perimtos į Milkaus Sénos ir naujos krikßczonißkos Giesmės (Karaliaučius, 1806). 5. Pradedant pirmuoju (1732) Kvanto-Berento giesmyno leidimu Ruigio giesmės buvo daugiau ar mažiau redaguojamos. Šių giesmių redagavimo apžvalga XVIII–XX a. pirmosios pusės giesmynuose atskleidė, kad iš esmės vyravo kalbiniai taisymai. Jie apėmė kelis lygmenis: dažniausiai taisyta ortografija bei punktuacija, bet retkarčiais pasitaikydavo ir fonetikos, morfologijos, leksikos bei sintaksės korekcijų. Kai kuriuos taisymus galėjo skatinti stilistiniai motyvai. Tikėtina, kad aptarti ryškesni Ruigio giesmių taisymo polinkiai atspindėjo ir bendrąsias konkrečių giesmynų redagavimo tendencijas bei ilgainiui kitusias jų redaktorių kalbines nuostatas. ŠALTINIAI G1732: Ißnaujo pérweiʒdėtos ir pagérintos Gieſmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] / kurrůſe brangiáuſos ſénos ir naujos Gieſmes ſuraßytos / Diewui ant Garbês / ir Pruſû Karalyſteje eſantiems Lietuwninkams ant Dußû Ißgánimo / podraug ſu Maldû=Knygomis / kurrůſe ne tiktay ſénos, bet ir naujos Małdos randamos yra, Karalaucʒuie, Anno 1732. Iſſpauſtos Iono Prideriko Reuſnero; SBB PK: En 9820. (Internetinis leidinys: Jonas Berentas, Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos, 1732, dokumentinį perrašą ir žodžių formų konkordancijas par. B. Triškaitė, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2025. Prieiga internete: https://seniejirastai.lki.lt.) G1735: Iß naujo pérweiʒdėtos ir pagérintos Gieſmû=Knygos [Newly Revised and Improved Hymn Books] / kurrůſe brangiáuſos ſénos ir naujos Gieſmes ſuraßytos / Diewui ant Garbês, ir Pruſû Karalyſteje eſantiems Lietuwninkams ant Dußû Ißgánimo, podraug ſu 32 ZM V: Das „Zwischenmanuskript“ zum Altpreußischen evangelischen Pfarrerbuch 5: Obereigner bis Rzadtki [The ‘Interim Manuscript’ to the Old Prussian Evangelical Presbyterology 5: Obereigner to Rzadtki], auf der Grundlage der Sammlungen von F. Moeller bearb. von W. Müller-Dultz, R. Heling, W. Kranz, Hamburg: Selbstverlag des Vereins [für Familienforschung in Ostund Westpreußen e. V. Quellen, Materialien und Sammlungen zur altpreußischen Familienforschung (QMS)], 2014.