Kai kurių lietuvių kalbos episteminio modalumo žymiklių ir modalinių frazių pagrindinis tonas ir intensyvumas

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 93, p. 1–17 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Emilija Carboni. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-06-20. Accepted: / Priimta: 2025-12-05. 1 KAI KURIŲ LIETUVIŲ KALBOS EPISTEMINIO MODALUMO ŽYMIKLIŲ IR MODALINIŲ FRAZIŲ PAGRINDINIS TONAS IR INTENSYVUMAS Fundamental Frequency and Intensity in Lithuanian Epistemic Modality Markers and Modal Phrases EMILIJA CARBONI Vytauto Didžiojo universitetas El. paštas: emilija.carbon[email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0009-0007-5232-4479 Mokslinių tyrimų kryptis: fonetika. https://doi.org/10.35321/all93-03 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnyje aprašomu tyrimu siekiama nustatyti svarbiausius pagrindinio tono ir intensyvumo ypatumus modalinėse frazėse: koks pagrindinis tonas ir intensyvumas būdingas modalinėms frazėms, ar modaliniai žymikliai išsiskiria pagrindiniu tonu ir intensyvumu, ar šie požymiai gali signalizuoti skirtingo laipsnio tikrumą modalinėse frazėse. Tyrimo medžiagą sudaro 17 sakinių su leksiniais modalumo žymikliais, sakinys, kuriame modalumas reiškiamas fonetiškai ir modalumo požiūriu neutralus sakinys. Šie sakiniai įskaityti po tris kartus. Pasirinkti tirti akustiniai parametrai (pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkis, minimumas, maksimumas) nustatyti garsų analinės programa „Praat“. Iš viso analizuoti 57 įrašai. Tyrime taikomi eksperimentinis, instrumentinis garsų analizės ir aprašomasis metodai. Rezultatai rodo, kad neužtikrintumą imituojančios frazės pagrindinio tono parametrai yra šiek tiek aukštesni, o intensyvumo mažesni nei tokios pačios struktūros neutralios frazės. Modalinės frazės su modaliniais žymikliais linkusios būti aukštesnio pagrindinio tono ir didesnio intensyvumo nei neutrali frazė, bet rezultatai nevienareikšmiai. Modaliniai žodžiai pasižymi aukštesniu pagrindiniu tonu ir didesniu intensyvumu nei likusi frazės dalis. Taigi jie pabrėžiami ir taip akcentuojamas frazės modalumas. Didesnį ar mažesnį užtikrintumą žyminčios frazės tariamos intensyviau ir žemesniu pagrindiniu tonu nei abejonę reiškiančios frazės. ESMINIAI ŽODŽIAI: intensyvumas, modalumas, modalumo žymikliai, pagrindinis tonas. 2 ABSTRACT The study aims to identify the key characteristics of fundamental frequency (pitch) and intensity in modal phrases: what pitch and intensity are typical of modal phrases, whether modal words are marked by pitch and intensity, and whether these features can signal varying degrees of certainty in modal phrases. The study material consists of 17 sentences containing lexical modal markers, along with one sentence expressing modality phonetically and one neutral sentence. Each sentence was read three times. The selected acoustic parameters for analysis (average, minimum, and maximum pitch and intensity) were determined using the sound analysis program “Praat”. A total of 57 recordings were analysed. The study employs experimental, instrumental acoustic analysis, and descriptive methods. The results indicate that phrases simulating uncertainty exhibit slightly higher pitch parameters and lower intensity compared to neutral phrases of the same structure. Modal phrases containing modal markers tend to have higher pitch and greater intensity than the neutral phrase, although the results may vary. Modal words are marked with a higher pitch and greater intensity than the rest of the phrase, thereby emphasising the modality of the phrase. Phrases expressing higher or lower certainty are pronounced with greater intensity and lower pitch compared to phrases expressing doubt. KEYWORDS: fundamental frequency, intensity, modality, modality markers. ĮVADAS Modalumo kategorija lingvistikos darbuose vis dar kelia nemažai diskusijų, todėl ir tikslų modalumo apibrėžimą pateikti gana sunku. Į kalbotyrą ši sąvoka atėjo iš logikos mokslo, dabar vadinamo modaline logika (lot. modus – būdas, dermė, nuosaka), kurioje vadinamieji „modalumai <...> yra skirti semantiškai apibrėžti pasakymo teisingumą“ (Kaufmann ir kt. 2006: 71) (čia ir kitur versta straipsnio autorės), taigi modalumas logikų ir filosofų nusakomas remiantis galimumo / negalimumo (angl. possibility / impossibility) ir būtinumo (angl. necessity) sąvokomis. Lingvistikoje modalumas laikomas semantine kalbos kategorija. Kai kur, remiantis logikų mintimis, modalumas laikomas „lingvistiniu reiškiniu, leidžiančiu gramatinėmis priemonėmis kalbėti apie nebūtinai realias situacijas“ (Portner 2009: 1), kitaip tariant, juo reiškiamas pasakymo santykis su tikrove (kiek pasakymas yra teisingas, įmanomas). Kitur remiamasi filosofų nuomone, pagal kurią modalumas gali rodyti ir kalbėtojo požiūrį į propozicijos turinį (plg. Lyons 1977; Perkins 1983; Kaufmann ir kt. 2006 ir kiti), t. y. į modalumą žiūrima kaip į kalbinę priemonę, leidžiančią reikšti „kalbėtojo vertinimą“ (Palmer 2003: 3), ar rodančią „požiūrį į kalbamąją situaciją“ (Nuyts 2006: 1). Anot lietuvių lingvistų, modalumas, kaip semantinė kategorija, yra reiškiamas kiekviename sakinyje ir rodo „turinio santykį su objektyvia tikrove“ (Sriubaitė 2011: 252). Nors kai kurių lingvistų nuomonės skiriasi, būta bandymų šią kategoriją susisteminti. Lingvistinį modalumą akademinėje literatūroje bandoma apibūdinti aprašant jo tipus ir raiškos būdus, dėl to esama įvairaus skirstymo. Teorinėse prieigose, kur modalumas nagrinėjamas iš kalbėtojo perspektyvos, skiriami du tipai: nuo situacijos dalyvio priklausantis (angl. participant-internal modality) ir nuo situacijos dalyvio nepriklausantis (angl. participantexternal modality) modalumas, kuriais reiškiamas dalyvio gebėjimas ar poreikis, aplinkybės, dėl kurių situacija tampa galima ar būtina (van der Auwera, Plungian 1998: 80). Nelengva apibrėžti visas įmanomas situacijas, be to, kiekviena jų gali būti reiškiama įvairiai. Vis dėlto būta bandymų tai padaryti, pavyzdžiui, Michaelis R. Perkinsas (1983), aprašydamas modalumą, 3 remiasi modalinėje logikoje skiriamomis sąvokomis: aletinis, deontinis, laiko, episteminis, valios, priežasties, vertinimo, tikimybės modalumas. Kai kada pasirenkama ieškoti konkrečių modalumo žymiklių, tikintis, jog, pavyzdžiui, anglų kalboje „modalumo sistemą geriausiai iliustruoja modalinių veiksmažodžių funkcijos“ 1 (Palmer 2003: 2). Anot Paulo Portnerio (Portner 2009: 2), tinkamiausias būdas tirti modalumą – tai išsiaiškinti, kokiomis raiškos priemonėmis jis žymimas, taigi anglų kalbos „semantikoje pirmiausia analizuojami pagalbiniai veiksmažodžiai <...>, prieveiksmiai <...>, būdvardžiai <...>, kurie yra labiausiai susiję su hipotetinių situacijų nusakymu“ 2 . Apibendrinus lingvistų požiūrius, matyti, kad bet kuris modalumo apibrėžimas veda prie dvejopo skyrimo: vienas modalumas rodo kalbančiojo santykį su pasakymo turiniu, o kitas – pasakymo turinio santykį su tikrove. Taigi, remiantis tuo, akademinėje literatūroje skiriamas episteminis ir neepisteminis modalumas. Dėl pirmojo termino paprastai nesiginčijama, jis kilęs iš graikų kalbos žodžio epistēmē, reiškiančio žinias, pažinimą, vadinasi, ir episteminis modalumas priklauso nuo kalbėtojo turimų žinių (plg. Kaufmann ir kt. 2006; Portner 2009) arba tų žinių trūkumo (plg. Perkins 1983), pavyzdžiui, Nesu tikras, ar šie vaistai sukelia šalutinį poveikį. Tokiam aiškinimui paprastai pasitelkiamos jau minėtos tikrumo, netikrumo, abejonės sąvokos. Tai plačiausiai vartojama modalumo rūšis, kuri „rodo kalbėtojo užtikrintumo dėl to, kas yra sakoma, laipsnį“ (de Haan 2006: 29), ir jos raiškos būdų gali būti įvairių. Lietuvių kalbotyros darbuose episteminio modalumo sąvoka vartojama panašiai, teigiama, kad jis rodo, „kiek tam tikras kalbėtojo teiginys atitinka tikrovę ir kiek kalbėtojas įsitikinęs dėl to, apie ką kalba“ (Jasionytė-Mikučionienė 2015: 1), be to, suvokiama, kad realioje kalboje apibrėžti kalbančiojo tikrovės vertinimą sudėtinga ir nurodoma, kad tai „yra gradacinis vertinimas, nes jo diapazonas apima ir episteminį tikrumą, ir episteminę abejonę (netikrumą). Natūralu, kad tarp šių dviejų kraštutinumų yra labai daug tarpinių variantų“ (Usonienė 2016: 64). Daug sudėtingiau aprašyti neepisteminį modalumą, kai kur (de Haan 2006; Česnulienė 2012) jis vadinamas tiesiog deontiniu (angl. deontic modality), tačiau daugeliu atvejų skiriamas į deontinį ir dinaminį (angl. dynamic modality) (Palmer 2003; Kaufmann ir kt. 2006; Nuyts 2006; Šolienė 2013 ir kiti). Tradiciškai deontiniu modalumu (gr. deon – pareiga) reiškiama „moraliai atsakingo veikėjo būtinybė, galimybė atlikti tam tikrus veiksmus“ (Lyons 1977: 823), taigi šis modalumo tipas skiriasi nuo episteminio tuo, jog priklauso nuo išorinių veiksnių ir neapibūdina pasakymo turinio, „yra paremtas socialine ar etine norma“ (JasionytėMikučionienė 2016: 3), rodo, kas „priimtina ar nepriimtina“ (Portner 2009: 2), pavyzdžiui, Tau privaloma mokytis. Kai kuriuose darbuose skiriamas dinaminis modalumas, kuris, priešingai nei deontinis, rodo ne išorinę nuostatą, o subjekto vidinę galimybę, gebėjimą (plg. Palmer 2003; Nuyts 1 „Modal systems are best illustrated by the functions of the modal verbs <...>“ (Palmer 2003: 2). 2 „In semantics, this strategy has proceeded by first studying certain auxiliary verbs like must, certain adverbs like maybe, and certain adjectives like possible, since the meanings of these obviously have to do with situations that are not real“ (Portner 2009: 2). 4 2006), net jei tas subjektas yra tik gramatinis, pavyzdžiui, Šie vaistai gali sukelti šalutinį poveikį. Arba dinaminę galimybę gali lemti ir išorinės aplinkybės, pavyzdžiui, Jis gali pabėgti (t. y. tam nėra kliūčių) (plg. Palmer 2001: 77; van der Auwera, Plungian 1998: 80). Taip pat ir lietuvių kalbotyros darbuose dinaminiu modalumu laikoma dėl bet kokių priežasčių susidariusi galimybė ar būtinybė, kai „tam tikra situacija ar veiksmas nusakomi kaip galimi ar būtini dėl juos sąlygojančių išorinių aplinkybių, dėl subjekto-dalyvio gebėjimų ar noro“ (Šolienė 2013: 28). Esama ir kitokių modalumo potipių ir jų skyrimo būdų, pavyzdžiui, Jano Nuytso (2006) aptartas aletinis, P. Portnerio minimas diskurso, sakinio, sakinio dalies modalumas (Portner 2009) ar Johano van der Auweros ir Vladimiro Plungiano nuo situacijos dalyvio priklausantis / nepriklausantis modalumas (van der Auwera, Plungian 1998), tačiau kitų autorių darbuose jie nei įvardijami, nei plačiau analizuojami. Aptartus pagrindinius modalumo tipus dažniausiai bandoma atskirti pagal leksines raiškos priemones, dažniausios jų yra modaliniai prieveiksmiai, dalelytės (pavyzdžiui: galbūt, gal, turbūt, tikrai), dalyviai (pavyzdžiui: įmanoma, tikėtina, galima), mentaliniai veiksmažodžiai (angl. mental state predicate) (pavyzdžiui: galvoti, manyti), pagalbiniai veiksmažodžiai (pavyzdžiui: galėti, turėti, privalėti) ir daiktavardžiai (pavyzdžiui: galimybė, tikimybė) (plg. Nuyts 2001; Šolienė 2013; Usonienė 2016). Gramatinėmis raiškos priemonėmis laikomos nuosakos, laikai, pavyzdžiui, Šie vaistai galėtų sukelti šalutinį poveikį. Episteminiam modalumui žymėti anglų kalboje dažniausiai vartojami modaliniai veiksmažodžiai (Šolienė 2007), jie kai kurių mokslininkų darbuose (Perkins 1983 ir kiti) dar vadinami pirminiais modaliniais žymikliais, pavyzdžiui, galėti (angl. can / may), privalėti (angl. must), ar būsimą veiksmą nurodantis will. Lietuvių kalba šiuo požiūriu daug lankstesnė ir modaliniai veiksmažodžiai gali būti keičiami dalelytėmis, prieveiksmiais, pavyzdžiui, turbūt / greičiausiai / gal šie vaistai sukelia šalutinį poveikį. Modalumo analizė anglų kalboje jau turi tradicijas, yra daugiau teorinių darbų ir empirinių tyrimų. Tačiau ne visose kalbose galima rasti akivaizdžių modalumo apraiškų ar atitikmenų. Pavyzdžiui, italų kalba „neturi konkrečių žymiklių episteminiam modalumui reikšti nei aiškių gramatinių formų“ (Pietrandrea 2005: 61), pagrindiniais modaliniais žymikliais laikytini italų kalbos veiksmažodžiai privalėti (it. dovere) ir galėti (it. potere), tiksliau, jų būsimojo laiko, tariamosios nuosakos formos (ten pat). Nors modalumo raiška kalbose gali skirtis, manoma, jog „kalbose, kuriose nėra atskiros modalinių žymiklių klasifikacijos, modalumui reikšti vartojamos kitokios kalbinės priemonės: tam tikri prieveiksmiai, intonacija, žodžių tvarka sakinyje, specifinė nuosakų vartosena“ (Favaro 2023: 22), taigi galima sakyti, jog modalumas laikytinas universalia kalbos kategorija, bet jo raiška kalbose skiriasi. Didžiąją dalį darbų apie lietuvių kalbos modalumą sudaro lyginamieji lietuvių ir anglų kalbų tyrimai (Usonienė 2006a; 2006b; Šolienė 2007; 2013; 2015; Šinkūnienė, van Olmen 2012; 2015), dažniausiai atliekami remiantis lygiagrečiųjų tekstynų pavyzdžiais. Tokie tyrimai naudingi norint išsiaiškinti, kokios modalumo raiškos galimybės apskritai egzistuoja lietuvių kalboje, pavyzdžiui, iškelta problema, jog iki šiol „Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe) turbūt 5 tapatinamas su galbūt ir tikriausiai, o tai tarsi leidžia manyti, kad tikimybės sąvoka lietuvių kalboje nėra matuojama, nors intuityviai skirtumas akivaizdus“ (Usonienė 2006a: 100). Nors daugiausia dėmesio skirta konkrečių žymiklių analizei, bet pastebėta, jog episteminio modalumo raiškai ypač svarbi visa tikrumo / netikrumo amplitudė: „raiška gali būti įvairi, leksinė ar gramatinė, svarbu, kad nesikeistų tikimybės laipsnis“ (ten pat). Tokie tyrimai, tikėtina, naudingi ne tik žodynų sudarytojams, bet yra svarbūs ir vertėjams, nes padeda geriau pažinti ne tiek daug aptartas kalbos kategorijas, pavyzdžiui, pastebėta, jog „vertimuose episteminės būtinybės žymikliai keičiami episteminio tikrumo dalelytėmis, neatsižvelgiant į tikrumo, galimybės laipsnį“ (Šolienė 2007: 98). Lietuvių mokslininkų darbų apžvalga leidžia teigti, kad daugiau dėmesio kol kas skiriama episteminio modalumo tyrimams. Dar vienas svarbus lietuvių kalbos modalumo tyrimų aspektas – įvairūs diskursai. Kiekybiniai tyrimai rodo, jog pačios dažniausios dalelytės gal ir galbūt „gana dažnai figūruoja grožinės literatūros tekstuose, tačiau prototipinė jų vartosena yra būdinga šnekamajai kalbai. <...> [o] mokslinių tekstų autoriai pasitelkia kitas lingvistines priemones savo kaip autorių požiūriui reikšti, yra linkę prisiimti atsakomybę už savo teiginių teisingumą“ (Šolienė 2015: 156). Vis dėlto išsamesni kokybiniai tyrimai nepatvirtina šios įžvalgos – mokslo kalboje autoriai nevengia modalumo ir ne visada rašo užtikrintai (Šinkūnienė 2015). Tokios išvados atkreipia dėmesį į praktinių tyrimų svarbą ir rodo, jog teorinį modalumo skirstymą reali vartosena ne visada patvirtina, pavyzdžiui, „skirtis tarp deontinio ir nedeontinio būtinybės potipio ne visada aiški ir priklauso nuo konteksto“ (Jasionytė-Mikučionienė 2016: 4). Atlikti lietuvių kalbos modalumo tyrimai reikšmingi, vis dėlto reikia pastebėti, jog lietuvių kalbotyroje kol kas tirta tik rašytinė kalba. Dėl to svarbu plėsti tiriamąja medžiagą, aprėpti kuo daugiau raiškos priemonių ir, žinoma, atsižvelgti į modalinių žymiklių vartosenos kontekstą. Kaip jau minėta, modalumo raiškai skirta nemažai darbų, tačiau galimi fonetiniai modalumo ypatumai nei lietuvių, nei kitose kalbose netirti. Kai kur užsimenama apie intonacijos svarbą (Sriubaitė 2011; Česnulienė 2012; Favaro 2023), taip pat viename sakytinės italų kalbos tyrime teigiama, jog „modalumą sakytinėje kalboje gali rodyti ir kiti požymiai, tokie kaip prozodiniai elementai, veido išraiška, gestai ir t. t.“ (Tucci 2011: 87). Vis dėlto nei viename šių straipsnių nėra paaiškinama, kokios konkrečios intonacijos ar prozodijos ypatybės ir kaip žymi modalumą. Kitas aspektas, sunkinantis fonetinių požymių tyrimą, yra tas, kad modalumas gali būti vertinamas ir iš pragmatikos perspektyvos, kai modaliniai žymikliai epistemines, deontines ir kitas reikšmes įgyja tik tam tikrame kontekste ir priklauso nuo pašnekovo pasirinkimo, jo kalbinės patirties bei raiškos įvairovės. Tačiau surinkti reprezentatyvių ir kokybiškų spontaninės kalbos pavyzdžių su pakankamu kiekiu įvairių modalinių žodžių sudėtinga, be to, kalbėtojo intencija vis tiek liktų nežinoma, geriausiu atveju – tik numanoma. Yra darbų, kuriuose vis dar bandoma nubrėžti aiškias kalbos kategorijų ribas, pavyzdžiui, tyrime, skirtame ilokucijai (angl. illocution), modalumui ir požiūriui (angl. attitude), nurodoma, jog kai kurie autoriai, „pavyzdžiui, Ungeheuer (1972), [šnekos aktus ir modalumą] laikė ta pačia kategorija, <...> o Lüdtke (1980) <...> tiesiog skirtingomis autoriaus nuostatos pasakymo turinio 6 atžvilgiu rūšimis“ (Mello, Raso 2011: 3). Taigi, vis dar nėra aišku, kada rašytinėje kalboje tam tikrus leksinius vienetus galime laikyti modaliniais žymikliais, kuriais autorius reiškia netikrumą, galimybę, tikimybę, o kada tam tikros ilokucijos raišką, kai, pavyzdžiui, norima informuoti, priminti, įgalioti ir pan. Kai kur teigiama, jog „tiek modalumas, tiek ilokucija rodo autoriaus „požiūrį“ (Tucci 2011: 85) 3 . Panašiai yra ir su pasakymo būdu. Anot kai kurių autorių, „vienokie pasakymo būdai yra susiję su propozicijos turiniu, (pavyzdžiui, ironija, netikrumas, akivaizdumas, nuostaba ir pan.), o kiti susiję su socialiniais pašnekovų santykiais komunikacinio akto metu (pavyzdžiui, mandagumas, arogancija, autoritetas ir pan.)“ (Moraes ir kt. 2010, cit. iš Mello, Raso 2011: 4). Vadinasi, be leksinės, gramatinės raiškos, reikėtų nustatyti ir kitas skiriamąsias, tiksliau, psichoakustines, panašių kategorijų ypatybes. Spėjama, kad fonetinės raiškos tyrimai padėtų tiksliau apibrėžti ne tik šias sąvokas, nes „kadangi tiek sąšvelniai, tiek episteminis modalumas išreiškia kalbėtojo požiūrį į išsakomo teiginio teisingumą, šie du reiškiniai yra glaudžiai susiję“ (Šinkūnienė 2008: 98). Į visus čia keliamus ir panašius klausimus kol kas neleidžia atsakyti tyrimo naujumas, todėl ir šiame straipsnyje pristatomų empirinių duomenų negalima palyginti su užsienio kalbų tyrimais. Taip pat nedaroma svarbių išvadų apie modalumo vietą tarp kitų semantinių kategorijų, apsiribojama tik vieno modalumo tipo žymiklių analize panašios struktūros sakiniuose tikintis, jog gauti rezultatai pravers tolesniuose tyrimuose. Tyrimo tikslas – nustatyti svarbiausius pagrindinio tono ir intensyvumo ypatumus modalinėse frazėse: koks pagrindinis tonas ir intensyvumas būdingas modalinėms frazėms, ar modaliniai žymikliai išsiskiria pagrindiniu tonu ir intensyvumu, ar šie požymiai gali signalizuoti skirtingo laipsnio tikrumą modalinėse frazėse. Tyrimo objektas yra garsinės kalbos vienetų trukmė (tempas), pagrindinis tonas ir intensyvumas modalumą reiškiančiose (toliau – modalinėse) skaitomos kalbos frazėse. Tiriamąją medžiagą sudaro atraminė frazė, semantiškai neturinti emocinio atspalvio, – Šie vaistai didina kraujo spaudimą, t. y. sakinys, įskaitytas neutralia intonacija, ir prie jos pridėti modaliniai žodžiai, tyrime jie priskiriami dviems grupėms: žymintys neužtikrintumą, abejojimą (vargu, nesu tikra, kažin, gal, ko gero, turbūt, rodos, atrodytų, matyt) arba skirtingo laipsnio užtikrintumą (greičiausiai, tikėtina, tikriausiai, be abejo, žinoma, svarbiausia, deja, gaila, pastarieji turi apgailestavimo atspalvį). Modalumą reiškiantys vienetai atrinkti pagal funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje pateikiamą sąrašą (žr. Valeckienė 1998: 76–77). Atlikus parengiamąjį tyrimą su keliais diktoriais, keltas klausimas, ar gautiems rezultatams įtakos galėjo turėti loginis kirtis, dėl kurio modaliniai žodžiai tarti aukštesniu tonu ir intensyviau; kodėl vieni vienetai buvo pabrėžti labiau; ar diktoriai galėjo kai kurių modalumo žymiklių neatpažinti, mat kai kurie jų (pavyzdžiui, gali, galėtų) buvo sakinio viduryje ir nėra susiję su kalbėtojo pasakymo turinio vertinimu. Todėl šiame tyrime vartojamas ne predikatas su priešdėliu – sukelia, o predikatas didina, jis laikomas centriniu 3 „<...> both modality and illocution communicate a speaker’s ‘attitude’“ (Tucci 2011: 85). 7 frazės žodžiu (visada gauna loginį kirtį), taip stebima, ar intonacija kaip nors kinta dėl modalinio žymiklio pradžioje. Taip pat atsisakyta modalinių žymikių sakinio viduryje. 1. MODALINIŲ FRAZIŲ PAGRINDINIO TONO IR INTENSYVUMO TYRIMO METODOLOGIJA Sudarant sakinius, nuspręsta remtis tik episteminio modalumo pavyzdžiais, nes būtent jie labiausiai atspindi subjektyvumą kalboje ir yra dažniausiai vartojami, todėl jų fonetiniai ypatumai galėtų būti ryškesni. Kiekvienas sakinys įskaitytas po tris kartus. Be to, atraminis sakinys triskart įskaitytas ne tik neutraliai, bet ir bandant imituoti modalumą (neužtikrintumą, abejojimą). Įrašai parengti darbo autorės (24 m.), taip siekta išvengti didelės duomenų įvairovės ir užtikrinti rezultatų patikimumą: įskaitant sakinius išlaikomas vienodas atstumas tarp mikrofono ir burnos, o frazės tariamos stengiantis kaip įmanoma geriau perteikti modaliniais vienetais žymimas reikšmes, visur išlaikomas tas pats centrinis frazės žodis. Tokį sprendimą lėmė ir ankstesnio tyrimo patirtis, kai diktorių įvairovė nepadėjo atskleisti galimų dėsningumų. Todėl dabar tikėtasi, jei, įgarsinus žinant tyrimo objektą, vis dėlto ryškių akustinių skirtumų nebus nustatyta, galima prognozuoti, kad modalumas reiškiamas semantiškai ir gramatiškai, bet ne fonetiškai. Iš viso analizuoti 57 įrašai: iš jų – 51 frazių su leksiniais modalumo žymikliais įrašas, 3 – frazių, kuriose modalumas reiškiamas tik intonacija ir 3 atraminės frazės įrašai. Įrašams segmentuoti, anotuoti ir pasirinktiems fonetiniams požymiams nustatyti naudota garsų analizės programa „Praat“ (Boersma, Weenink 2022, 6.2.23 versija). Pirmiausia buvo klausomasi įrašo ir jis segmentuojamas (pažymimos frazių ir žodžių ribos). 1 paveiksle pateikiamas pagrindinis programos analizės langas, kur matyti garso banga viršuje, spektrograma vidurinėje juostoje ir anotuota frazė apačioje. 1 paveikslas. Pagrindinis „Praat“ programos langas 8 Toliau kiekviename įraše pasirenkamas tiriamasis segmentas: visa frazė, modalinis žodis, likusi frazės dalis. Šiose frazių dalyse išmatuojamas pagrindinio tono (F0) ir intensyvumo vidurkis ir maksimumas bei pagrindinio tono standartinis nuokrypis ir minimumas. Statistinis duomenų reikšmingumas įvertintas t kriterijumi (reikšmingumo lygmuo yra 0,5). Tyrime naudojami eksperimentinis, instrumentinis garsų analizės ir aprašomasis metodai. 2. MODALINIŲ FRAZIŲ IR MODALUMO ŽYMIKLIŲ PAGRINDINIS TONAS Pagrindinis tonas (angl. fundamental frequency), žymimas F0, rodo balso stygų sukeliamų virpesių dažnį. Šiame tyrime F0 matuojamas hercais (Hz). Programa gautas tiriamų segmentų pagrindinio tono vidurkis (F0vid), aukščiausios (F0max) ir žemiausios (F0min) jo reikšmės. F0 standartinis nuokrypis, arba standard deviation (toliau – F0SN), rodo, kiek varijuoja pagrindinio tono dažnis, t. y. kuo platesnė pagrindinio tono amplitudė, kuo labiau kalbant varijuojama tonu, tuo didesnis F0SN gaunamas. Pagrindinio tono vidurkio (F0vid) rezultatai rodo, kad 7 iš 18 modalinių frazių F0vid yra aukštesnis nei neutralioje frazėje. Dėsningų modalinių frazių F0vid skirtumų nevienodą neužtikrintumo laipsnį žyminčiose frazėse nenustatyta, abejojimą ir tikrumą žyminčių frazių F0vid beveik vienodas: atitinkamai 215 Hz ir 212 Hz. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad frazės be modalinio žymiklio, bet ištarts imituojant neužtikrintumą, F0vid gana aukštas ir yra tarp penkių aukščiausiu F0vid pasižyminčių frazių (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Frazių ir modalinių žymiklių F0vid, frazių F0min ir F0max (Hz) Sakinys Frazės F0vid ir F0SN Modalinio žodžio F0vid Frazės dalies F0vid Frazės F0min Frazės F0max Šie vaistai didina kraujo spaudimą. (neutrali frazė) 214 (±23) - - 176 275 Šie vaistai didina kraujo spaudimą. (imituotas modalumas) 222 (±25) - - 177 281 Vargu, ar šie vaistai didina kraujo spaudimą. 209 (±31) 247 196 164 319 Nesu tikra, ar šie vaistai didina kraujo spaudimą. 206 (±28) 225 195 167 317 Kažin, ar šie vaistai didina kraujo spaudimą. 199 (±23) 226 193 165 292 Gal šie vaistai didina kraujo spaudimą. 234 (±30) 234 233 160 301 Tikriausiai šie vaistai didina kraujo spaudimą. 212 (±32) 234 205 162 300 Be abejo, šie vaistai didina kraujo spaudimą. 209 (±23) 223 203 174 307 Žinoma, šie vaistai didina kraujo spaudimą. 205 (±31) 233 195 161 329 9 Visose 17 frazių su modaliniais žymikliais stacionarus fragmentas (Šie vaistai didina kraujo spaudimą) buvo ištartas žemesniu tonu negu modalinis vienetas, bet skirtumas labai įvairuoja, pavyzdžiui, frazėse su gal, ko gero, rodos, greičiausiai skirtumas labai mažas ir galima teigti, kad ir modalinis žymiklis nebuvo išskirtas pagrindiniu tonu. Modalinio žymiklio F0vid vidutiniškai 1,1 karto aukštesnis nei likusios frazės dalies, šie skirtumai statistiškai reikšmingi (tp=5,4>t0,05=2,1). Vadinasi, modaliniai žymikliai yra pabrėžiami ir greičiausiai gauna loginį kirtį (angl. phrasal stress) – tampa svarbiausiu frazės žodžiu ir yra išryškinamas F0, arba tampa savarankiška vidine fraze (angl. intermediate phrase), t. y. intonacinės frazės dalimi. Žymiklio gal F0vid labiausiai panašus į tos pačios frazės stacionaraus fragmento (Šie vaistai didina kraujo spaudimą). Tam, matyt, turi įtakos nedidelis garsų kiekis ir tik vienas skiemuo, todėl gal tampa klitiku ir prisišlieja prie tolesnio žodžio ir visa frazė ištariama gana aukštu pagrindiniu tonu. Lyginant tiek abejojimą, tiek užtikrintumą žyminčių modalinių vienetų ir atitinkamai po jų einančių stacionarių fragmentų F0vid, nepastebėta jokių ryškesnių skirtumų. Nors abejojimą reiškiančių modalinių vienetų ir likusios frazės dalies F0vid (atitinkamai 232 Hz ir 210 Hz) yra šiek tiek aukštesni nei užtikrintumą žyminčių frazių (modalinių vienetų 228 Hz, likusios frazės 207 Hz), bet skirtumai tarp abejojimą ir tikrumą reiškiančių frazių atitinkamų dalių nėra statistiškai reikšmingi (modalinių vienetų t kriterijus tp=0,58<t0,05=2,1; likusios frazės – tp=0,84<t0,05=2,1). Lietuvių kalbos emocijų tyrimuose (Dereškevičiūtė, Kazlauskienė 2016) buvo nustatyta, kad reiškiant stipresnes emocijas, pagrindinio tono standartinio nuokrypio (F0SN) reikšmės padidėja. Prognozuota, kad šiame tyrime F0SN skirtumus galėtų lemti modalinis žodis: jei modalumas iš tiesų yra susijęs su (ne)užtikrintumu, neutralių frazių F0SN būtų mažesnis. Tik trijų frazių F0SN yra toks pat kaip ir atraminės, kitose frazėse F0SN vidutiniškai 1,3 karto aukštesnis. Labiausiai nuo neutralios frazės F0SN skiriasi frazės su modaliniais žymikliais vargu, nesu tikra, gal, tikėtina, tikriausiai, rodos, matyt, žinoma. Kaip matyti, į šį sąrašą įeina tiek didelę, tiek mažą abejonę reiškiantys modaliniai vienetai, tai rodo, kad F0SN gali varijuoti ir kai kalbama užtikrintai, pavyzdžiui, užtikrintai skaitant sakinį su žymikliu žinoma, balso tonas varijuoja beveik vienodai kaip ir skaitant sakinį su vargu. Be to, šių dviejų vienetų F0vid ypač aukštas likusios frazės atžvilgiu. Tirtose frazėse pagrindinio tono maksimumas (F0max) svyruoja nuo 275 Hz iki 333 Hz. Aukščiausios F0max reikšmės užfiksuotos frazėse su modaliniais tikėtina, matyt, žinoma, vargu (319–333 Hz). Matyti, kad aukštesnis F0max nėra susijęs su modalinio vieneto Svarbiausia šie vaistai didina kraujo spaudimą. 208 (±24) 223 204 168 302 Deja, šie vaistai didina kraujo spaudimą. 209 (±25) 215 208 166 281 Gaila, šie vaistai didina kraujo spaudimą. 212 (±24) 220 210 173 285 16 Properties of Modal Markers in Old Lithuanian Writings (the 16th Century)]. – Lietuvių kalba 10, [1–22]. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/Lietkalb.2016.10.9926. Kaufmann Stefan, Condoravdi Cleo, Harizanov Valentina 2006: Formal Approaches to Modality. – The Expression of Modality, ed. W. Frawley, Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 71–106. Mello Heliana, Raso Tommaso 2011: Illocution, Modality, Attitude: Different Names for Different Categories. – Pragmatics and Prosody: Illocution, Modality, Attitude, Information Patterning and Speech Annotation, ed. H. Mello, A. Panunzi, T. Raso, Firenze: Firenze University Press, 1–18. Nuyts Jan 2001: Epistemic Modality, Language, and Conceptualization: A Cognitive-Pragmatic Perspective, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. DOI: https://doi.org/10.1075/hcp.5. Nuyts Jan 2006: Modality: Overview and Linguistic Issues. – The Expression of Modality, ed. W. Frawley, Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 1–26. Palmer Frank R. 2001: Mood and Modality, 2nd ed., Cambridge: Cambridge University Press. Palmer Frank R. 2003: Modality in English: Theoretical, Descriptive and Typological Issues. – Modality in Contemporary English, ed. by R. Facchinetti, F. Palmer, M. Krug, Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 1–17. DOI: https://doi.org/10.1515/9783110895339.1. Perkins Michael R. 1983: Modal Expressions in English, London: Frances Pinter. DOI: https://doi.org/10.2307/414408. Pietrandrea Paola 2005: Epistemic Modality: Functional Properties and the Italian System, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Portner Paul 2009: Modality, Oxford: Oxford University Press. Lyons John 1977: Semantics, Cambridge: Cambridge university press. Sriubaitė Jurgita 2011: Text Modality and the Modus in Lithuanian and English art Review. – Kalba ir kontekstai 2, 249–257. Šinkūnienė Jolanta 2008: Autoriaus pozicijos švelninimas: tarpdalykiniai ir tarpkalbiniai raiškos priemonių ypatumai [Hedging in Lithuanian and English Research Articles: A Cross – Disciplinary and Cross – Linguistic Study]. – Kalbotyra 58, 97–108. Šinkūnienė Jolanta 2015: Neepisteminis modalumas lietuvių ir anglų mokslo kalboje: kiekybiniai ir kokybiniai vartosenos ypatumai [Nonepistemic Modality in English and Lithuanian Academic Discourse: Quantitative and Qualitative Perspectives]. – Kalbotyra 67, 131–154. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/Klbt.2015.8946. Šinkūnienė Jolanta, van Olmen Daniel 2012: Modal Verbs of Necessity in Academic English, Dutch, and Lithuanian: Epistemicity and/or Evidentiality? – Darbai ir dienos 58, 153– 181. 17 Šolienė Audronė 2007: Epistemic Modality in English and Lithuanian Translations. – Kalba ir kontekstai 2, 90–102. Šolienė Audronė 2013: Episteminio modalumo ekvivalentiškumo parametrai anglų ir lietuvių kalbose: daktaro disertacija [Parameters of Epistemic Modality Equivalence in English and Lithuanian: Doctoral Dissertation], Vilnius: Vilniaus universitetas. Šolienė Audronė 2015: Multifunctionality of Modal Markers: Lithuanian Epistemic Adverbials gal and galbūt ‘perhaps/maybe’ vs. Their Translational Correspondences. – Kalbotyra 67, 155–176. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/Klbt.2015.8947. Tucci Ida 2011: Illocution and Modality in Spoken Italian: Performing a Speech Act Through Words and Judging Their Semantic Content: a Corpus-Based Analysis. – Pragmatics and Prosody: Illocution, Modality, Attitude, Information Patterning and Speech Annotation, ed. H. Mello, A. Panunzi, T. Raso, Firenze: Firenze University Press, 83– 100. Usonienė Aurelija 2006a: Episteminio modalumo raiška: ekvivalentiškumo bruožai anglų ir lietuvių kalbose [The Expression of Epistemic Modality: Equivalence Features in English and Lithuanian]. – Darbai ir dienos 45, 97–108. Usonienė Aurelija 2006b: Tikimybės veiksmažodžiai anglų ir lietuvių kalbose: atitikmenų paieška [Verbs of Probability in English and Lithuanian: In Search of Equivalents]. – Baltistica, 41, 321–332. DOI: http://dx.doi.org/10.15388/baltistica.41.2.1002. Usonienė Aurelija 2016: Reikšmės pasaulis: tekstynais paremti semantiniai kalbų tyrimai [The World of Meaning: Text-Based Semantic Language Research], Vilnius: Vilniaus universitetas. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Kalbos ugdymo programa [Functional Grammar of the Lithuanian Language. Language Education Program], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. van der Auwera Johan, Plungian Vladimir 1998: Modality’s Semantic Map. – Linguistic Typology 2(1), 79–124.