Dėl vieno Linkmenų parapijos oikonimo perkėlimo

Acta Linguistica Lithuanica 2025, t. 93, p. 1–16 Contents link / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (online / elektroninis) Copyright © 2025 Laimutis Bilkis. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-04-25. Accepted: / Priimta: 2025-08-14. 1 DĖL VIENO LINKMENŲ PARAPIJOS OIKONIMO PERKĖLIMO On the Transfer of an Oikonym from Linkmenys Parish LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas E-mail: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-2902-4722 Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. https://doi.org/10.35321/all93-02 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama dabartinio Meironų kaimo, esančio Ignalinos rajono savivaldybės ir seniūnijos teritorijoje, vardo raidos istorija. Ištyrus užrašymus XVI–XVIII amžiaus šaltiniuose išryškėja, kad šį oikonimą galima priskirti perkeltinių vietovardžių grupei, nes iš pradžių juo buvo vadinamas kitas kaimas – dabartiniai Ripaičiai, esantys Ignalinos rajono savivaldybės Linkmenų seniūnijoje. Tik nuo XVIII amžiaus pradžios juo pradedama įvardyti šiuometinė gyvenvietė, kurios pirminis vardas buvo *Antadringiai ar pan. Tyrimo duomenys rodo, kad oikonimo perkėlimo procesas baigiasi XVIII amžiaus antroje pusėje. Tokią gyvenamųjų vietų vardų kaitą rodo istorijos šaltiniuose esantys kaimų buvimo vietų aprašai, gyvenviečių antroponimijos analizė ir oikonimų variantų vartosena praėjusių amžių dokumentuose. Analizuojant istorinę medžiagą siekiama ne tik konstatuoti gyvenamosios vietos vardo pernešimo faktą, bet ir apibūdinti šį atvejį platesniame perkeltinių vietovardžių tyrimų kontekste, pabrėžti jo savitumą. Taip pat pateikiama svarstymų, dėl kokių priežasčių toks netipinis perkėlimo reiškinys galėjo susiformuoti. ESMINIAI ŽODŽIAI: lietuvių vietovardžiai, oikonimų raida, perkeltiniai gyvenamųjų vietų vardai, kaimų vardai *Antadringiai, Méironys, Ripáičiai. ABSTRACT The article examines the historical development of the name of the present-day village of Meironys, located in the territory of the Ignalina District Municipality and eldership. An analysis of records from 16th–18th century sources reveals that this oikonym can be classified as a transferred toponym, since it originally referred to a different village, the present-day Ripaičiai, situated in the Linkmenys eldership of the Ignalina District Municipality. It was only from the beginning of the 18th century that the present-day settlement began to be 2 referred to by this name. In contrast, its original name was *Antadringiai or a similar one. Research data indicate that the process of oikonym transfer was completed in the second half of the 18th century. This type of change in settlement names is evidenced by descriptions of village locations in historical sources, the analysis of settlement anthroponymy, and the usage of oikonym variants in documents from past centuries. The analysis of historical material aims not only to establish the fact of the toponym transfer, but also to describe this case within the broader context of research on transferred toponyms and to highlight its distinctive features. The study also offers considerations on the possible reasons behind the emergence of such an atypical case of toponym transfer. KEYWORDS: Lithuanian toponyms, oikonym development, transferred settlement names, village names *Antadringiai, Méironys, Ripáičiai. 1. ĮVADAS Toponimikoje yra žinoma daug atvejų, kai įvairioms vietoms pavadinti perkeliami kitų vietovių vardai. Tokie į kitą vietą pernešti toponimai vadinami perkeltiniais 1 . Vietovardžių perkėlimo erdvė labai įvairi: šie vardai gali būti atsiradę skirtinguose žemynuose, skirtingose šalyse ar vienos šalies keliose vietose. Ko gero, galima išskirti du dažniausius toponimų perkėlimo būdus. Vienas iš jų susijęs tik su pačių vietovardžių pernešimu kitoms vietovėms pavadinti. Šiais atvejais visų pirma remiamasi vietų vardų reikšmės ypatybėmis, įvardijamų vietovių asociatyviu panašumu. Tokie perkeltiniai vietovardžiai dažnai atsiranda iš visuotinai žinomų pasaulio vietų (žemynų, šalių, miestų ir kitokių geografinių objektų) pavadinimų. Jų motyvacija gali būti susijusi su gamtinių, socialinių, istorinių, kultūrinių, politinių ypatumų panašumu, memorialumu ir kitokiais dalykais. Šitaip susidariusių yra ir nemažai gyvenamųjų vietų vardų. Pavyzdžiui, Lenkijoje dažniausi šio tipo oikonimai (kaimų ir jų dalių vardai) yra Praga (38), Korea (37), Sachalin (31), Ameryka (23), Rzym, Ukraina (po 14), Paryż, Syberia (po 13), Węgry (12), Kanada (11), Karpaty, Madera (po 9), Betlejem, Kalwaria, Kapkaz, Palestyna (po 8), Wenecja (7) ir t. t. (Rutkiewicz-Hanczewska 2019: 37–38). Latvijos perkeltiniai gyvenamųjų vietų vardai, kurie kartu su kitų objektų onimais dar vadinami egzotiškaisiais, keliaujančiaisiais, daugiausia radosi iš užsienio miestų, šalių, regionų pavadinimų: Amerika, Bulgārija, Ēģipte, Itālija, Ukraina, Palestine, Roma, Venēcija, Parīze, Berlīni, Varšava, Maskava ir pan. (Balode 2022: 161–173). Lietuvoje priskaičiuojama bent kelios dešimtys perkeltinių oficialiai vartojamų oikonimų: Amèrika, k. Prn, Arãbija, vs. Mlt, Flioreñcija, k. Rs, Kaukãzas, k. Kn, Loñdonas, k. Jon, Madagaskãras, k. Zr, Parỹžius, k. Jon, Šveicãrija, k. Jon, V lnius, k. Kp, ir pan. (Vanagas 1988: 16–17). Kitas perkėlimo būdas susijęs ne tik su vietovardžių perkėlimu, bet ir su gyventojų migracija 2 . Didesnei ar mažesnei etninei žmonių grupei pakeitus gyvenamąją vietą jie su 1 Onomastikos terminologijos darbuose perkeltiniais vardais vadinami tikriniai žodžiai, perkelti iš vieno objekto kitam, pavyzdžiui, Paryžius prie Samarkando, Niujorkas netoli Luhansko, daug vietovardžių Berlynas ar Heidelbergas Jungtinėse Amerikos Valstijose (OS 157). Vietovardžio perkėlimu vadinamas jo pernešimas iš vieno geografinio objekto kitam objektui pavadinti (Podolskaja 1978: 110). Onimas, atsiradęs perkėlus jį iš kitos tikrinių žodžių kategorijos, dar vadinamas transonimu (Gałkowski 2024). 2 Kai kuriuose veikaluose perkeltiniais vadinami dėl migracijos atsiradę, t. y. tik iš pirminės vietos į kitą vietą su gyventojais perkelti, vietovardžiai, plg. EKNR 18. 3 savimi atsineša ir buvusios teritorijos įvairių vietų, daugiausia gyvenviečių, vardų. Tokia politinių ir ekonominių veiksnių inspiruota gyventojų ir vietovardžių migracija vyksta iš vieno žemyno į kitą, iš vienos šalies į kitą šalį. Ypač dideli įvairių tautybių žmonių migracijos srautai įvairiais istorijos laikotarpiais fiksuoti iš Europos į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Pavyzdžiui, teigiama, kad nuo XVIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios vyko intensyvi Škotijos gyventojų migracija į dabartinės Kanados teritoriją. Gyvenvietes Naujojoje Škotijoje ir Princo Edvardo saloje XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje daugiausia sukūrė migrantai iš Aukštutinės Škotijos ir vakarinių salų, todėl dauguma gyvenamųjų vietų vardų primena vietas minėtose Škotijos dalyse, o likusiose teritorijose dauguma vietovardžių perkelta iš Žemutinės Škotijos (Rayburn 1999: 313–323). Tiriant suomių migraciją į Jungtines Amerikos Valstijas nustatyta, kad Minesotos valstijoje yra vietų, pavadintų Suomijos kaimų ar kitų vietovių vardais (Kaups 1966: 377–397). Senųjų baltų tautų vietovardžių perkėlimo reiškiniais galima laikytis Sembos šiauriniame pusiasalio krante fiksuotus kaimų vardus Sudau, Sudniken, kurie galėjo atsirasti dėl XIII amžiuje vykusios (vykdytos) sūduvių migracijos: iš istorijos šaltinių žinoma, kad kryžiuočiai, numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, 1283 metais ir vėliau perkėlė beveik 3000 sūduvių iš itin žiauriai nusiaubtos Sūduvos į Sembą (plačiau žr. BRMŠ II 124; Kregždys 2009: 179–180; Subačius 2014: 43–44). Neatmestina, kad vietovardžiai, ypač gyvenamųjų vietų vardai, galėjo būti perkeliami ir dėl vidinės migracijos, t. y. gyventojų kėlimosi kur kas mažesnėje erdvėje – į kitą tos pačios šalies ar valstybės vietą. Pavyzdžiui, aiškinantis miestelio vardo Kamaja 3 kilmę iškeliama hipotezė, jog šis oikonimas gyvenvietę valdžiusių savininkų galbūt kažkada perkeltas iš Kamojų miestelio 4 dab. Baltarusijoje vardo (Vanagas 1996: 88–90) 5 . Vidinės migracijos nulemtų vietovardžių perkėlimo atvejų rasta ir Estijoje (Laansalu 2019: 112). Žinoma ir dar kitokių, t. y. nei su vietovardžių reikšmės panašumu, nei su gyventojų migracija nesusijusių, perkėlimo atvejų. Štai teigiama, kad Lenkijos Sečkos kaimo vardas (lenk. Sieczka) kartu su gyvenviete (pastatais) XX amžiaus pradžioje į dabartinę vietą buvo perkeltas iš kitos teritorijos, kurią suplanuota apželdinti mišku (OMP). Keli gyvenamųjų vietų vardų perkėlimo atvejai fiksuoti Klaipėdos krašto oikonimijoje: Gérviškiai galbūt perkelti Dėckių kaimui pavadinti iš kaimo vardo Gerwe Mauschel šią gyvenvietę prijungus prie kito kaimo, Kálnuvėnai, kaip Gindulių kaimo vardas, XX amžiuje galėjo atsirasti pernešus jį iš kitoje vietoje buvusio kaimo tokio paties onimo, buvusio kaimo vardas Vaidauga 1923 metais perkeltas Prõtnešių kaimo daliai ir Karlsbergo dvarui pavadinti (Kiseliūnaitė 2020: 88, 105– 106, 191). 3 Kamaja – miestelis Rokiškio r. sav. Kamajų sen. 4 Kamójys – miestelis dab. Baltarusijos Vitebsko sr. Pastovių r. 5 Ši hipotezė dabar labiau traktuotina kaip abstrakti tokio perkėlimo būdo galimybė, nes konkrečiu Kamajų vardo kilmės atveju taip kažin ar galėjo būti: vėlesniuose tyrimuose pastebima, kad oikonimas greičiausiai kilo iš vandenvardžio *Kamajỹs ar *Kamaja , kuriuo seniau vadintas dabartinis Petriošiškio ežeras (Baliulis 2016: 143, 146; LVŽ V 81). Beje, vandenvardinės kilmės galimybės minėtame veikale neatmeta ir Aleksandras Vanagas. 4 Analizuojant įvairius vietovardžių pernešimo reiškinius išskiriami keli tipai: 1) analogiškas vardo perkėlimas dėl asociacijos su ta vieta ar panašumo į ją; 2) metaforinis vardo perkėlimas dėl asociacijos su sąvoka (konceptu); 3) metoniminis vardo perkėlimas dėl ryšio asociacijos, kuri yra dažnas ir labai įprastas atvejis; 4) psichologinis vardo perkėlimas, pavyzdžiui, paskatintas jausmų, populiarumo sumetimais iš populiarių, madingų vardų (t. y. dėl eponimizacijos), dėl saugumo, nostalgijos; 5) socialinių veiksnių lemtas vardo perdavimas, pavyzdžiui, kai prestižiniais onimais pavadinamos paprastai socialiniam elitui priklausančios gyvenvietės (Brink 2016: 163–164). Analizuojant Estijos vietovardžių perkėlimo procesus išskiriami du pagrindiniai perkeltų vardų pogrupiai: migraciniai perkeltiniai vardai, migravę kartu su persikėlėliais, ir lyginamieji perkeltiniai vardai, imituojantys kitų, geriau žinomų, vietovių pavadinimus; šiems, kaip tam tikras semantinis pogrupis, dar priskiriami ir proginiai vardai (plačiau žr. Laansalu 2019: 109–125). Konkretinant perkeltinių latvių vietovardžių atsiradimo priežastis išskiriamas metaforinis mąstymas – panašumo su įvardijamu objektu įžvalga, taip pat toje vietovėje gyvenančių atitinkamos tautybės gyventojų ypatumai, kultūrinės ar istorinės asociacijos, tam tikras vietovės topografinis pobūdis (atokus regionas, žemės derlingumas), stereotipinis panašumas, istoriniai faktai, dvarininkų užgaidos ar mada (Balode 2022: 172). Tiriant istorinės Linkmenų parapijos oikonimus, jų užrašymus istorijos šaltiniuose, dėmesį atkreipė vienas išskirtinis dabartinių Meironų ir Ripaičių kaimų vardų kaitos atvejis, todėl straipsnyje norima detaliai išanalizuoti ir kvalifikuoti šį raidos procesą, nustatyti, ar jis gali reprezentuoti vieną (lietuvių) vietovardžių perkėlimo būdą. Norint šį tikslą pasiekti atliekamas istorinis tyrimas, stengiamasi užfiksuoti ir išsamiai aptarti kiek galima daugiau istorinių vietovardžių užrašymų, pateikti ir patyrinėti kuo platesnį šaltiniuose įvardytų vietovių istorinį, geografinį kontekstą, gyventojų antroponimiją, nustatyti oikonimų kitimų chronologiją ir galimas priežastis. 2. OIKONIMŲ UŽRAŠYMAI XVI–XVII AMŽIAUS ISTORIJOS DOKUMENTUOSE Dabartinis Meironų 6 kaimas yra Ignalinos rajono savivaldybės Ignalinos seniūnijoje. Istorijos šaltiniuose pirmąkart jis paminėtas XVI amžiaus vidurio (1554 m.) Linkmenų valsčiaus inventoriuje, kur užrašytas kaimas Sioło Meyranskie 7 (LI 89–90), esantis pusė mylios nuo Linkmenų dvaro (od dwora w poł mile). Aprašoma, kad kaimo laukai galu arba šonu prasideda nuo Gėlainės upės (które się poczynaią końcami albo bokami od rzeczki Gieloyny) ir nuo Žvalkinės (Užvalkinės?) viensėdžio (užusienio) (od zascianku, ktory zowią Żwołkinią) bei nuo Stučių (?) kaimo vyskupo žemių (od ziem biskupich sioła Staciow), šonu prasideda nuo šio 6 Iš gyvosios kalbos dažniau užrašyta vardininko forma Méironai, rečiau – Méironys (VK). Toliau straipsnyje vartojamas oficialus variantas Méironys (Méironų). 7 Šiame inventoriuje priesaga -sk- (-skie) pridedama ir kitais atvejais, plg. įrašus miasteczko Łyngmianskie (LI 83) (= Liñkmenys), Sioło Mineyszewskie (LI 88) (= *Mineišiai, dab. Mine škiemis), Sioło Kirdeykowskie (= Kirde kiai) (LI 96), todėl ji laikytina lenkinimo priemone. 5 kaimo viensėdžio (bokiem od zascianku tegoż sioła), kitu galu – nuo Meigūnų (?) Kaniūkų sienos (końcem drugim od sciany konieczney sioła Mieyguncow Koniuchow), kitu šonu – nuo Mineiškiemio kaimo sienos (bokiem drugim od sciany sioła Minieyszewiczow). Kaimo viensėdžiai vienu galu ribojasi su vyskupo žemėmis (leżą końcem ku ziemiom biskupim y od ziem biskupowych), kitu galu – su Kaniūkų kaimu (końcem drugim od sciany sioła Koniuchow), šonu susisiekia su šio kaimo šonine siena (bokiem drugim od sciany boczney tegoż sioła). Iš inventoriuje nurodytų vietovardžių neabejotinai galima identifikuoti ir dabar žinomą Gėlainės upę bei šalia jos esantį Mineiškiemio kaimą, kurio senesnės formos buvo Mineišiai ir Mineišėnai 8 ; dar žr. 1 paveikslą. 1 paveikslas. Gėlainės upės ir Mineiškiemio kaimo, su kuriais ribojosi 1554 metais paminėta gyvenvietė Sioło Meyranskie, buvimo vieta. Žemėlapis © Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, © VšĮ Statybų sektoriaus vystymo agentūra, [2025] Tame pačiame 1554 metų šaltinyje minimas dvi mylios nuo Linkmenų dvaro (od dwora dwie mile) esantis kaimas Sioło Untadryngi, kurio žemių pirma galinė siena prasideda nuo Ešerinio ežero (ku jezioru Oserun), kita šoninė siena eina nuo karališko miško viensėdžio (od zascianku puszczy j. k. msci), trečia – nuo Dringio ežero (od jeziora, ktore zowią Dryngi) ir nuo ponui Mikalojui Narbutui priklausančio Juodinio ežero (ktore zowią Jadynthy 9 ) bei Petro Narbuto gyvenvietės Żeńun ar Ziriun 10 , ketvirta siena – nuo minėto kaimo viensėdžio ir kelio iš Linkmenų į Salaką (LI 100). Kaimui Untadryngi lokalizuoti svarbus ir jo viensėdžių aprašas, kur minimi laukai, esantys Pabiržės saloje 11 (na ostrowie, który zo(wią) Pobierze) tarp dvaro šienaujamų pievų, vadinamų Pabiržėmis, ir Asalnų bei Lūšių ežerų (miedzy sianożęciami dwornemi Pobierzami a miedzy jeziorem Osolnem y jeziorem Lussem). Nustatyti kaimo 8 Plačiau dėl upėvardžio Gėla nė ir kaimo vardo Mine škiemis bei senesnių jo formų *Mineišiai, *Mineišėnai žr. Bilkis 2023: 64–66, 84–86. 9 Juodinio ežeras tuomet galėjo būti vadintas *Juodintu. 10 Inventorius publikuotas pagal 3 išlikusius nuorašus, K. Jablonskio vadinamus A, B, C, todėl pirmoji gyvenvietės vardo forma pateikta iš patikimiausio nuorašo A, o išnašoje nurodytas ir nuorašo B variantas. 11 Iš tikrųjų tai yra ne sala, o pusiasalis. Gėla nė Mine škiemis 6 *Antadringiai 12 buvimo vietą nėra labai sunku, nes jis buvo tarp Ešerinio, Dringio 13 , Juodinio ežerų, karališko miško, kuris greičiausiai tapatintinas su dabartiniu Linkmenų mišku, ir kelio Linkmenys–Salakas. Jo vienkiemių žemės siekė Pabiržės pusiasalį. Toks geografinis apibūdinimas iš esmės atitinka dabartinio Meironų kaimo teritorijos išsidėstymą; žr. 2 paveikslą. 2 paveikslas. Antadringių kaimo vieta tarp Ešerinio, Dringio, Juodinio ežerų pagal 1554 metų aprašą. Žemėlapis © Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, © VšĮ Statybų sektoriaus vystymo agentūra, [2025] Tokias oikonimų bei kaimų buvimo vietas paliudija ir XVII amžiaus I pusės duomenys. Vilniaus tijūnijos 1636 metų inventoriuje užrašytas Linkmenų dvarui priklausantis kaimas Sioło Meÿranÿ (VTII 21v). Aprašant jo žemes pažymėta, kad visas prievoles atlieka kartu su Tikminų (dab. Rukšėnų) kaimu 14 (Powinność Ich wewszÿ[s]tkim zarowno Siołem Tykmianskim). Kaimui priklauso viensėdis Ƶascianek Bolmirskis, nuo kurio mokesčius moka asmuo Brolinski Kasper. Spėtina, kad asmenvardis Brolinski užrašytas klaidingai, nes Meironų kaimo gyventojų 12 Pagal įrašą Sioło Untadryngi visų pirma galima rekonstruoti lietuvišką daugiskaitos formą *Antadringiai, tačiau įmanomi ir variantai *Antadringis, *Antadringė, plg. panašius istorinius užrašymus de Villa Kierdeyki, de Kirdeyki 1743, 1753 (= Kirde kiai), de Stripeyki 1756, de Strypeyki 1758, 1760 (= Stripe kiai), de Villa Akriemi 1748 (= Akr emiai), de Muſteyki 1750 (= Muste kiai) ir de minieyszkiemi 1758, de mineyszkiemi 1758, de Mineyszkiemi 1760 (= Mine škiemis, Mine škiemio?), de Łapiekałni 1760 (= Lãpiakalnis, Lãpiakalnio?) bei de Antogowi 1745 (= Antãgavė, iš Antãgavės), de Antalksni 1747 (= Añtalksnė, iš Añtalksnės) (Bilkis 2023: 51, 74–75, 115, 123). Istorinio užrašymo pradžios Untaneabejotinai rodo rytų aukštaičiams būdingą dvigarsio [an] vertimą [un] (Anta-), dar plg. Linkmenų parapijos oikonimus de Untogowie 1744, 1746, 1748, 1750, 1753, 1754 (= Antãgavė), de Vntokolnie 1751 (= Antãkalnis) (Bilkis 2023: 34), kitų rytų Lietuvos parapijų gyvenviečių vardus de Vntamalkies 1683 (= Antãmalkėstė) (Garliauskas 2004: 156), Untabałta 1819 (= Antãbaltė) (Garliauskas 2005: 1046). 13 Tai, kad gyvenvietė turėtų būti šalia Dringio ežero, rodo ir oikonimo *Antadringiai kilmė – tai priešdėlio antavedinys, kilęs iš ežero vardo Dr ngis. 14 Apie dabartinio Rukšėnų kaimo vardų kaitą plačiau žr. Bilkis 2024: 363–377. Ešer nis Pab ržės pùsiasalis Dr ngis Juod nis dab. Méironys 7 sąraše yra asmuo Kasper Balinski, greičiausiai tas pats viensėdį valdęs žmogus. Kadangi paminėti Tikminai (dab. Rukšėnai) yra netoli Mineiškiemio kaimo ir Gėlainės upės, galima manyti, kad 1554 ir 1636 metais minimos gyvenvietės Sioło Meyranskie, Sioło Meÿranÿ buvo toje pačioje vietoje. Tą netiesiogiai patvirtina ir jų asmenvardžiai: 1554 metais ten gyveno asmuo Andrzey Alechnowicz, o 1636 metais – Ianuk Aleknianis, Ian Alekniewicz. Tame pačiame 1636 metų inventoriuje užrašytas ir Antadringių kaimas: Siolo Antÿdrigi 15 (VTII 24v). Jam priklauso ir netoli dabartinių Meironų esantis Pabiržės viensėdis (Ƶascianek Pobirziz), kuriame gyveno asmuo Stanisław Iozephowicz, taip pat viensėdis *Asalninis (Ƶascianek Aselninis), gyvenamas žmogaus, įvardyto kaip Matul Dirwanski. Kaip minėta, šalia dabartinių Meironų esanti Pabiržės gyvenvietė (tuomet – viensėdis) Antadringių kaimui priklausė ir 1554 metais. Asalninio viensėdis 16 neabejotinai buvo prie Asalnų ežero, besidriekiančio iki nūnykščių Meironų. Taigi galima teigti, kad 1636 metais paminėtų Antadringių buvimo vieta turėjo būti tokia pati, kaip ir 1554 metų gyvenamosios vietos Sioło Untadryngi, o oikonimu *Antadringiai tuomet buvo vadinamas dabartinis Meironų kaimas. 3. GYVENVIEČIŲ VARDŲ KAITA IR NUSISTOVĖJIMAS Vėlesni užrašymai jau atspindi oikonimų kaitą. Vilniaus tijūnijos 1732 metų inventoriuje užrašytas Antadringio kaimas, dar vadinamas Meironimis: Wies Untydryngi 17 alias 18 Meyranÿ (VTIII 6). Jam, be kitų, priklauso Pabiržės (Zascianek Pobirzis) bei Asalninio (Zascia[nek] Osolninis) viensėdžiai, kurie šiam kaimui priskirti ir 1636 metų inventoriuje. Be to, surašant gyventojus fiksuotas bajoras Michał Haydukian Boiarzyn, o 1636 metų šaltinyje užrašytas bendrašakniu asmenvardžiu vadinamas žmogus Bałtromieÿ Hayduk. Taigi šių vietovių, kurių paminėjimus skiria bemaž 100 metų, tapatumą patvirtina tiek geografinis, tiek antroponiminis kontekstas. Vadinasi, Antadringių kaimas XVIII amžiaus I pusėje imtas vadinti ir Meironimis. Šiame 1732 metų šaltinyje minimas kaimas Wies Rypaycie (VTIII 5). Jam priklausė viensėdis, kuriame gyveno asmuo Marcin Mickiewicz, ir viensėdis Baliniſzki, alias Bolmirski. Prisimenant, kad 1636 metų inventoriuje Bolmirskis apibūdintas kaip Meironų kaimui priklausantis viensėdis, galima konstatuoti oikonimų kitimą: kaimas, seniau vadintas Meironimis, XVIII amžiaus I pusėje pradėtas vadinti Ripaičiais. Dabartinis Ripaičių kaimas 19 15 Forma Antÿdrigi neabejotinai yra raštininko riktas praleidus raidę n (t. y. turėtų būti Antÿdringi). Tokių klaidingų užrašymų praleidžiant raides istorinėje oikonimijoje pasitaiko neretai, plg. atvejus su praleista n de Antakiawa 1729 (= *Antakiaunė), de Asaliszki 1752 (= *Asalniškis) (Bilkis 2023: 32, 35, 39). 16 Plačiau apie šios gyvenvietės ir jos vardų istoriją žr. Bilkis 2023: 39–44. 17 Forma Untydryngi (ne Untadryngi), matyt, yra raštininko padarinys, atsiradęs dėl po to einančios y įtakos, plg. panašius oikonimų užrašymo atvejus ex Villa Łyszczycy 1751 (= *Lūšýkštis, *Lūšýkščiai), de Pasieyty 1752 (= Páisetė) (Bilkis 2023: 63, 64). 18 Lot. alias = ‘kitaip’. 19 Ripáičiai – kaimas Utenos r. sav. Saldutiškio sen. Oikonimas greičiausiai kildintinas iš avd. *Ripáitis, dėl kurio plg. pvd. R pas, R pelis (PDB). Tokios šaknies asmenvardžio buvimą Linkmenų parapijoje gali rodyti, matyt, iš avd. Ripelis kilęs kaimo vardas Ripẽlialaukis, kuris Linkmenų bažnyčios metrikuose užrašytas nuo XVIII amžiaus 8 yra prie Gėlainės upės, ribojasi su Mineiškiemiu, taigi jo geografinė padėtis atitinka 1554 metais pateiktą Meironų teritorijos aprašymą; dar žr. 3 paveikslą. 3 paveikslas. Dabartinio Ripaičių (buv. Meironų) kaimo vieta. Žemėlapis © Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, © VšĮ Statybų sektoriaus vystymo agentūra, [2025] Oikonimų kaitos procesas atsispindi ir 1744 metų Vilniaus vyskupijos sinodo parapijų ir gyvenviečių sąraše, kuriame yra Linkmenų parapijai priklausantys kaimai Meyrány ſeu 20 Rypáyćie ir Untydryngie (SDV 82). Kaip matyti, šiuo atveju dar išlaikytas senesnis dabartinio Ripaičių kaimo vardas Méironys, jau turintis vėlesnį variantą, o oikonimas *Antadringiai pateiktas be varianto. Vietovardžių variantiškumą bei virsmą aiškiai galima atsekti ir 1761 metų Vilniaus tijūnystės ekonomijos inventoriuje, kuriame užrašyti kaimai Wies Rypaycie v. 21 Meyrany (VTEI 12) ir Wies Meyrany v. Untydryngi (VTEI 13). Meironų, arba Antadringių, kaimui priklausė Pabiržės kaimas ir viensėdis (Pobirzyś). Ši gyvenvietė jau kelis kartus minėta ankstesniuose šaltiniuose kaip Antadringių kaimo priklausinys. Analizuojant kiek vėlesnių istorijos šaltinių duomenis galima matyti po oikonimų varijavimo laikotarpio atsiradusį nusistovėjimą. Breslaujos dekanato 1782–1783 metų vizitacijos dokumentuose įrašytas Linkmenų parapijos kaimas Rypajcie, priklausantis Linkmenų dvarui (BrslDV 139) ir Palūšės parapijos kaimas Mejrany, esantis pusė mylios nuo Linkmenų (BrslDV 372). Panašūs duomenys surašyti ir 1784 metų Breslaujos dekanato vietovardžių sąvade: čia užfiksuotas Vilniaus tijūnystės kaimas Rypaycie, esantis Linkmenų parapijoje (BrslDVS 212) ir tos pačios tijūnijos kaimas Meyrany, priklausantis Palūšės parapijai (BrslDVS 337). Šie dokumentai liudija, kad XVIII amžiaus II pusėje susikūrusiai Palūšės pabaigos: Rypela 1790 (LkmKrIII 172). Gana netolimoje Daugailių parapijoje XVIII amžiaus pradžioje užfiksuotas bendrašaknis asmenvardis Casimirus Ripinſki 1706 (DglKr 217v). 20 Lot. ſeu = ‘arba’. 21 Taip įraše sutrumpintas lot. vel = ‘ar, arba’. Ripáičiai Gėla nė Mine škiemis 9 parapijai priklausė netoli Palūšės esantis Antadringių kaimas, jau vadinamas tik Meironimis, o Linkmenų parapijos teritorijoje buvo arčiau Linkmenų išsidėstęs Ripaičių kaimas, jau nevadinamas Meironimis. Išlikusiose Linkmenų bažnyčios metrikų knygose, kurių įrašai prasideda nuo 1708 metų, buvęs Meironų kaimas vadinamas tik Ripaičiais, o buvęs Antadringių kaimas – tik Meironimis. Nors šiuose šaltiniuose nėra gyvenviečių geografinių aprašų, nenurodomi priklausantys viensėdžiai ir pan., tačiau jas identifikuoti nesunkiai galima pagal nurodytus asmenvardžius. Iš metrikų įrašų matyti, kad Ripaičiuose gyventa asmenų, kurių antrieji asmenvardžiai buvo Alekna, Guiga, Klimašauskas (ir atitinkami moteriški antroponimai), plg. įrašus: krikšto tėvas Iosephɡ Alechna de villa Rypaicie 1708 (LkmKrI 4); krikšto tėvas Iosephɡ Alechna de villa Rypaicie 1710 (LkmKrI 8); tėvai Math... Alechna et Agnetis Łupikicia de Rypaicie 1711 (LkmKrI 9v); krikšto motina Agnete Alech'owa de Rypaicie 1712 (LkmKrI 13); tėvai Mathia alechna et Agnetis Łupikicia de rypaycie; krikšto motina Catharina alechnowa De Rypaycie 1721 (LkmKrI 44); tėvai Adami Guyga et Sophia 1725 (LkmKrI 60v); tėvai Andrea Klimaszewski et Catharinæ Guygowna de villa Rypayci 1727 (LkmKrI 65v); krikšto tėvas Ionas Guyga <...> Rypaycen 1730 (LkmKrI 73v); krikšto motina Regino oleknicy de villa Ripacy 1738 (LkmKrI 98). Jau aptartame panašaus laikotarpio (1732 m.) inventoriuje kaimo Rypaycie gyventojais nurodyti Ian Guygo, Maciey Olechno, Kazimierz Olechno, Adam Guygo. Kiek vėlesnis (1761 m.) šaltinis liudija, kad kaime Rypaycie v. Meyrany gyveno Ian Guygo, Adam Olechno, Jerzy Olechno, Andr... Klimaſʓewski. Asmenvardžiais Math... Alechna (Mathia alechna) ir Maciey Olechno, Adami Guyga ir Adam Guygo, Ionas Guyga ir Ian Guygo, Andrea Klimaszewski ir Andr... Klimaſʓewski gali būti įvardyti netgi tie patys asmenys. Bažnytinėje knygoje Meironimis vadinamoje gyvenvietėje užrašyti asmenys tėvai Casimiri Haidukan et Elisabetha Dawboricia de Meyrany 1711 (LkmKrI 10v); krikšto motina Catharina Haidukienowa de Meyr... 1711 (LkmKrI 10v); tėvai Nicolai Haidukian et Catharinæ Rastenicia de Meirany 1712 (LkmKrI 12); motina Chrystynæ Haidukicia de Meyrany, krikšto tėvas Casimirɡ Haidukian de Meyrany 1712 (LkmKrI 12); tėvas Mathiæ Gaideliſ, krikšto tėvas Nicolaɡ Haidukian de Meyrany 1712 (LkmKrI 14v); krikšto tėvas Casimirus Haidukian de Meirany 1714 (LkmKrI 20); tėvai Michaelis Rymszelis et Marianna Haydukowna de Meyrany 1715 (LkmKrI 24v); tėvas Nicolai Rymſeliſ de villa Meyrany 1718 (LkmKrI 31); krikšto tėvai Nicolaɡ Eydukian et Eva Eydukowna de Meyrany 1725 (LkmKrI 60v). Tokiais pačiais asmenvardžiais gyvenvietės Wies Untydryngi alias Meyranÿ gyventojai įvardijami ir 1732 metų inventoriuje, plg. Michał Haydukian Boiarzyn, Mikul Rymszel, Matyasz Gaidelis. Antroponimai Nicolai Haidukian (Nicolaɡ Haidukian) ir Michał Haydukian, Mathiæ Gaideliſ ir Matyasz Gaidelis, Michaelis Rymszelis (Nicolai Rymſeliſ) ir Mikul Rymszel greičiausiai įvardija tuos pačius žmones. 16 SDV: Synodus dioecesana Vilnensis ab jlluſtriſſimo, excellentiſſimo ac reverendiſſimo domino D. Michaele Ioanne Zienkowicz dei & apoſtolicæ sedis gratiâ episcopo Vilnensi in eccleſia cathedrali sua, Anno dni MDCCXLIV. Diebus 10. 11. 12 m. Febr. celebrata, Vilnæ Sacr: Reg: Majeſtatis Akadem: Soc: JESU. Subačius Kęstutis 2014: Sūduviai tremtiniai – įžymieji gintarautojai Semboje [Sūduva’s Exiles – the Famous Amber Collectors]. – Terra Jatwezenorum 6, 25–61. ŠvnčMr: [Švenčionių parapinės bažnyčios 1771–1819 m. mirties metrikų knyga] [Švenčionys Parish Church Death Register for the Years 1771–1819]. Saugoma Švenčionių bažnyčios archyve. Tyla Antanas 1966: Pirmosios rašytinės žinios apie Linkmenų apylinkes [The First Written Records about the Linkmenys Area]. – Ignalinos kraštas, Vilnius: Vaga, 22–42. UžpKr: [Užpalių parapinės bažnyčios 1764–1786 m. krikšto metrikų knyga] [Užpaliai Parish Church Baptismal Register for 1764–1786], LVIA, F. 3003, Apr. 41, B. 3. Vanagas Aleksandras 1988: Perkeltiniai vietovardžiai Lietuvoje [Transferred Place Names in Lithuania]. – Mokslas ir gyvenimas 5, 14–17. Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai [Lithuanian Town Names], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VK: Vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro archyve [The Catalogue of Lithuanian Place Names Written from the Spoken Language of the Research Center of Baltic Languages and Onomastics at the Institute of the Lithuanian Language]. VLEe: Visuotinė lietuvių enciklopedija [Universal Lithuanian Encyclopedia]. Prieiga internete: https://www.vle.lt. [žiūrėta 2025-04-02]. VTEI: [Vilniaus tijūnystės ekonomijos 1761 m. inventorius] [Inventory of the Vilnius Lord Lieutenant Economy in 1761], LVIA SA 3781. VTII: Inwentarz Wszÿ[s]tkiego Ciwunʃtwa Wilenʃkiego ... [Vilniaus tijūnijos 1636 m. inventorius] [Inventory of Vilnius Lord Lieutenant from 1636], VUB RS, F1-F14. VTIII: Inwentarz Ciwunstwa Wilenskiego ... [Vilniaus tijūnijos 1732 m. inventorius] [Inventory of Vilnius Lord Lieutenant from 1732], VUB RS, F1-F92.