Baltic Layer in the Hydronymy of the Dnieper River Region

Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–19 Turinys / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis) BALTIJOS SLUOKSNIS DNIEPRO UPĖS REGIONO HIDRONIMIJOJE Baltų kalbų sluoksnis Dniepro upės regiono hidronimijoje ALEKSANDRAS I. ILIADI Valstybinė įstaiga „Pietų Ukrainos nacionalinis pedagoginis universitetas, pavadintas K. D. Ušinskio vardu“ El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-5078-8316 Tyrimų sritys: etimologija, lyginamoji istorinė lingvistika, bendroji ir tipologinė lingvistika. https://doi.org/10.35321/all94-05 ANOTACIJA Tyrimu siekiama nustatyti baltų kalbinį paveldą Dniepro regiono hidronimijoje. Ypač daug dėmesio skiriama baltų leksinio sluoksnio rekonstrukcijai; jo egzistavimas neprieštarauja nagrinėjamų teritorijų istoriniams ir archeologiniams duomenims. Tyrimo metu rekonstruota 50 leksemų, kurios, kaip manoma, priklausė senųjų baltų žodynui. Šią išvadą pagrindžia nagrinėjamų vandenvardžių etimologija, aiškinama Rytų ir Vakarų baltų kalbų leksika. Leksinė rekonstrukcija galima laikantis tam tikrų etimologinės procedūros sąlygų: 1) išskiriant baltų hidronimijos slavėjimo etapus ir aprašant fonetinius bei morfologinius procesus, lydėjusius adaptaciją; 2) atskiriant slavų darybinį išplėtimą kaip baltų žodžių adaptacijos svetimos kalbos aplinkoje būdą; 3) nustatant rekonstruotų „Dniepro“ baltizmų ir archajiško Rytų bei Vakarų baltų kalbų žodyno santykį. Šių sąlygų laikymasis leido (a) išskirti keletą paralelių tipų, siejančių senuosius baltų hidronimus Dniepro srityje su skirtingų baltų kalbų toponimija; (b) daryti prielaidą apie galimą proto-lituanišką gausiausios baltų leksikos reliktų grupės priklausomybę. RAKTINIAI ŽODŽIAI: etimologija, rekonstrukcija, prototipas, refleksas, baltų kalbos, hidronimas, arealas. ANOTACIJA Tyrimo tikslas – išskirti baltų kalbų paveldą Dniepro regiono hidronimijoje. Vykdant tyrimą ypatingas dėmesys skiriamas baltų leksikos sluoksnio rekonstrukcijai, kurio egzistavimas atitinka analizuojamų vietovių istorijos ir archeologijos duomenis. Tyrimo rezultatas – 50 rekonstruotų leksemų, kurios, kaip yra manoma, susijusios su senov ųjų baltų žodynu. Šią išvadą pagrindžia apžvelgtų vandenvardžių etimologija, paaiškinta remiantis rytų ir vakarų baltų kalbų žodynu. Leksikos rekonstrukcija įmanoma laikantis kai kurių etimologinės procedūros sąlygų: 1) išryškinant baltų hidronimijos slav inimo etapus, aprašant fonetinius ir morfologinius procesus, lydėjusius adaptaciją; 2) išskiriant slavų kalbos išvestinių formų paplitimą kaip baltų žodžių prisitaikymo svetimos kalbos aplinkoje būdą; 3) nustatant rekonstruotų Dniepro regiono baltizmų ir archajiško rytų ir vakarų baltų kalbų žodyno sąryšį. Šių sąlygų laikymasis lėmė (a) kelių tipų paralelių, siejančių sen uosius baltų hidronimus Dniepro srityje su skirtingų baltų kalbų toponimija, išskyrimą; (b) prielaidą, kad gausiausia baltų leksikos reliktų grupė gali būti priskirta prolietuvių tarmių paveldui. ESMINIAI ŽODŽIAI: etimologija, rekonstrukcija, prototipas, refleksas, baltų kalbos, hidronimas, sritis. Autorių teisės © 2026 Alexander I. Iliadi. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Tai atvirosios prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nenurodant autoriaus ir šaltinio. Gauta: / Gauta: 2026–05–05. Priimta: / Priimta: 2026–05–14. 1 1. ĮVADAS: BALTIJOS PAVELDAS DNIEPRO REGIONO HIDRONIMIJOJE Baltai, antrojoje pirmojo tūkstantmečio pr. Kr. pusėje gyvenę Dniepro baseino teritorijoje (Vitkūnas, Zabiela 2017: 34–36, su literatūra), čia paliko ne tik materialių pėdsakų daugelio archeologinių objektų pavidalu, bet ir kalbos substratą vietinėje geografinėje nomenklatūroje. Reikšmingiausią šios problemos tyrimų patirtį pateikia akademikų Vladimir N. Toporov ir Oleg N. Trubačev darbai (Toporov, Trubačev 1962), taip pat Anatolij P. Nepokupnyj (1981) ir Irina M. Železniak (1987) darbai. Tačiau nuo jų publikavimo atsirado naujų šaltinių, leidžiančių papildyti esamą baltų leksemų sąrašą Dniepro upės regiono toponimijoje. Deja, ši medžiaga iki šiol nebuvo tinkamai įvertinta kaip baltų kalbų ikiraštinės istorijos įrodymas. Priežastis ta, kad ilgą laiką sudėtinga slavų–baltų kalbų kontaktų Dniepro baseine problema ir senųjų baltų tarmių šios teritorijos žodyno rekonstrukcija, remiantis toponimijos duomenimis, liko indoeuropeistinės lyginamosios istorinės lingvistikos periferijoje, todėl jos plėtra atsiliko (kitaip nei, pavyzdžiui, aktyvi senosios baltų hidronimijos paieška Rusijos šiaurės vakaruose). Reikšminga tai, kad baltų–slavų kalbų sąveikos Dniepro, Dono, Okos, Vyslos ir kituose baseinuose problema visiškai nutylima viename iš naujausių didelių darbų apie Rytų baltų kalbų istoriją, grindžiamą jų kontaktų duomenimis (Jakob 2024), nors panašus požiūris į prūsų–vokiečių kalbų santykių ir senosios prūsų toponimijos, kaip leksemų, prarastų bendriniame žodyne, rekonstrukcijos šaltinio, tyrimą baltų kalbotyroje taikomas jau seniai (Toporov 1975; 1979; 1980; 1984; 1990; Blažienė 2023). Atsižvelgiant į tai, bet kuris tyrimas, skirtas Dniepro upės regiono hidronimijoje esančio baltų sluoksnio tyrimo spragoms užpildyti, atrodo aktualus. 2. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Siūlomo tyrimo tikslas – išskirti baltų paveldą kai kurių Dniepro intakų, būtent Desnos, Pripetės, Pslo ir Teterevo upių, hidronimijoje; jų tėkmė iš dalies nubrėžia baltų archeologinių kultūrų arealų ribas. Šio tikslo prielaidos yra: 1) Aukštutinio ir iš dalies Vidurinio Dniepro regiono hidronimai, kurių genezė jau nustatyta pirmtakų darbuose; 2) didelė geografinių pavadinimų grupė, kuri anksčiau nebuvo įtraukta į mokslinę vartoseną (pavyzdžiui, jų nėra specialiame I. M. Železniak tyrime (1987)); jie neturi slaviškos etimologijos, tačiau labai panašūs į baltų kalbų bendrinę leksiką ir toponimiją. Nurodytas tikslas pasiekiamas sprendžiant kelis uždavinius: – Dniepro upės regiono hidronimų, kurie pagal keletą formaliųjų požymių preliminariai gali būti genetiškai siejami su baltų leksika, etimologinė analizė; – senųjų baltų leksemų, išlikusių slavų hidronimijoje, rekonstrukcija; – fonetinių ir morfologinių dėsningumų, lydėjusių baltų hidronimijos slavėjimą skirtingais laikotarpiais, nustatymas; – rekonstruotų leksemų vietos archajiškame baltų kalbų tarmių žodyne nustatymas. Siūlome keletą etimologijų, kurios į baltų istorinių kalbų mokslinę vartoseną įtraukia naujų duomenų apie senųjų baltų paliktus kalbos pėdsakus Dniepro srities toponimijoje. Kalbama apie baltų gyventojų, gyvenusių Desnos, Pripetės, Pslo ir Teterevo upių bei jų intakų pakrantėse, kalbos leksinių reliktų rekonstrukciją (būtiną literatūrą apie baltų archeologinius pėdsakus šių upių baseinuose žr.: Toporov, Trubačev 1962; Železniak 1987: 93, 107–109). Atitinkamai tyrimo objektas yra keletas vandenvardžių, lokalizuotų minėtų upių baseinuose. 2 Baltų genezė nustatoma: a) Dniepro hidronimams, į kuriuos nebuvo atkreiptas dėmesys lyginamojoje istorinėje slavų ir baltų lingvistikoje; b) leksemoms, kurios anksčiau buvo aiškinamos remiantis kitų kalbų duomenimis. 3. MEDŽIAGA IR TYRIMO METODOLOGIJA Šiandien turime gana platų baltų leksemų sąrašą Dniepro regiono toponimijoje, tačiau, mūsų nuomone, nauji duomenys jį gali gerokai išplėsti. Tyrimo pagrindą sudaro, kaip manoma, baltų kilmės toponimai, paimti iš istorinių dokumentų (geografinių aprašų), dialektologinių ir onomastinių ekspedicijų medžiagos (OA) bei slavų ir baltų kalbų onomastinės leksikos šaltinių. Šie toponimai savo fonomorfologinėmis ypatybėmis yra artimi baltų onomastinei ir bendrinei leksikai arba etimologiškai su ja tapatūs. Kitaip tariant, jie aiškinami vien baltų kalbų medžiaga, kuriai būdinga tam tikra šaknų ir afiksų forma. Kai kurios baltų prototipų etimologijos ir rekonstrukcijos metodologinės prielaidos. Pasak V. N. Toporov ir O. N. Trubačev, „<...> esama daugybės rodiklių, kurie [genetiškai] gali būti tiek baltų, tiek slavų, ir vienodai. Tokiu atveju tik konkreti analizė, apimanti ir šaknies dalį, ir patį pavadinimo principą, padeda nustatyti senąjį šio hidronimo šaltinį“ (Toporov, Trubačev 1962: 159). Ši išvada aktuali ir siūlomam tyrimui. Todėl hidronimai su bendromis „baltų-slavų“ šaknimis ir formantais į tyrimą neįtraukiami, nes sudėtinga nustatyti jų baltų kilmę. Priešingai, nagrinėjami dūriniai, sudaryti iš baltų hidronimijai būdingų komponentų (kamienų), taip pat priesaginiai vediniai iš šaknų, paliudytų baltų kalbose, bet nerandamų slavų kalbose. „Tipiškumą“ ir „paliudijimą“ patvirtina baltų leksikos palyginimo duomenys. 3.1. Baltų etimologija nustatoma: – Hidronimams-dūriniams ir priesaginiams hidronimams, kurie bent vienoje baltų kalboje turi visos leksemos atitikmenų; – Hidronimams-dūriniams, kurie baltų leksikoje neturi visos leksemos atitikmenų, tačiau tokie analogai randami atskirai kiekvienai daliai rekonstruoto hidroniminio dūrinio; – Priesaginiams hidronimams, kurie baltų leksikoje neturi leksinių tapatybių, tačiau turi jų atitikmenų su kitokia darybine morfologija. Taigi baltų kilmė tikėtina tų pavadinimų, kurių etimologinė sandara išaiškinama išimtinai remiantis baltų kalbų medžiaga. Kiekvienas genetinio atitikimo tarp rekonstruotos baltų leksemos ir istoriškai paliudytų baltų kalbų toponimų bei bendrinės leksikos atvejis tikrinamas lyginamosios istorinės lingvistikos metodais. Siūlomame tyrime taikomi šie metodai: etimologinis ir lyginamasis istorinis (ypač šie metodai svarbūs nustatant lyginamų formų genetinį tapatumą, kalbos reiškinių santykinę chronologiją ir rekonstruojant prototipus). 3.2. Baltų hidronimijos rekonstrukcijos Dniepro srityje chronologiniai aspektai. Slavų susipažinimas su baltų hidronimija nebuvo vienkartinis įvykis, todėl slavėjant vandenvardžiams baltų garsai ir priebalsių grupės atsispindi įvairiai. 3 3.2.1. Ankstyvosios slavizacijos atvejai pateikiami formomis, kurių raida yra tokia. 3.2.1.1. Vokalizmas Balt. *a > Slav. *o: *Rasapē > Pocona; Balt. *ā > Slav. *a: *Mānas > Ман; Balt. *e > Slav. *ē: *Up[a]leiā > Воплея; Balt. *u > Slav. *ъ (> [ø]): *Gur-ap- > *Гъранъ > Гран; *Irupē > *Иръпa > Ирпа. Panaši padėtis stebima ir priesagose, plg. vedinius su *-uцā. Balt. anlaut *uwas atspindėtas kaip *vъsenosios slavų kalbos žodyje: balsis *ъ negalėjo būti žodžio pradžioje, todėl prieš *ъ atsirado v-protezė, plg. *Up[a]leiā > *Vъpleja > Воплея; Balt. *ū > Slav. *y: *Krūmas > Крымъ; *Mūkā > Мъка; Balt. *i > Slav. *ъ (> [e], [ø] priklausomai nuo padėties): *Girdis > *Жьрдь > Жердь; *Pikils- > *Пычьлсь > *Пчелсь ir kt. Panaši padėtis yra ir priesagose, kur *ъ < *i silpnoje pozicijoje išnyko, plg. pavyzdžius su -ir-, -in-. Pradinis Balt. *i slavų kalboje gavo j-protezę dėl pradinio *ъ- < *i neįmanomumo čia, plg. *Irupē > *Иръпa > Ирпа; Balt. *ī > Slav. *i: *Aldažīg- > Ладожига; *ūir̨ia-uadųā > Виреві̨ва; Balt. *au > Slav. *u: *Aušūčā > Ушва; Balt. *ei̯ > Slav. *ī: *Eisrau̯ā > Истрoвка; *Leiž-ertas > Лизер(ъ)т; *uei̯sadau- > Вı̨содова; Balt. *ei̯ > *ē > Slav. *ě: *Sę́tinas or *Sę́tinā > Сѣтное. Čia kalbama apie fonetiškai išsivysčiusių formų slavizaciją, kai baltų prokalbės dvibalsis *ei̯ jau buvo virtęs siauruoju *ē. Taip šis dvibalsis išsirutuliojo rytų baltų kalboje, kur *ē vėliau virto dvibalsiu ie, plg. panašią vėlesnę raidą ē > ie žemaičių tarmėje (Zinkevičius 1980: 77). Tas pats bruožas paliudytas baltų skoliniuose rusų tarmėse (Anikin 2005); Balt. *an > Slav. *o (> [u]): *Palangā > *Paloga > Палуга; Balt. *in > Slav. *ę (> [’a]): *Išminč- > Смячь-рѣчка (= *Смачь). 3.2.1.2. Konsonantizmas ir junginiai Balt. *k, *g prieš *e, *ē, *i > Slav. *č, *ž: *Neu̯ker- > Невечера; *Kibir- > Чибра; *Pikils- > *Пычьлсь; *uers-akis > Вересочь; *Degē > Дежа; *Gēruē > Жерева; *Girdis > Жердь; Balt. *š > Slav. *š: *Šarau̯ or *Šerau̯ > Шарова; Balt. *ž > Slav. *z: *Leižertas > Лизерт; Balt. *u > Slav. *v: *Uar-apē > Воропа; Balt. *šu > Slav. *sv: *Šueta- > Свѣто-; Balt. *ia > Slav. *e: *ūiria-uadųā > Виреві̨ва. 3.2.1.3. Grupofonemos Balt. TarT > Slav. ToroT: *Dargalis > Дороголь; *Nemalųā > Немолова; Balt. TerT > Slav. TereT: *uers-akis > Вересочь; *Gēruē > Жерева; Balt. *ald- > Slav. *lad-: *Aldažīg- > Ладожига; *Aldīn- > Ладинка; 3.2.2. Vėlyvojo slavėjimo pavyzdžiai. Kai kurių Dniepro hidronimų formos fonetiškai artimos jų senajam baltų prototipui (su *a, *u, *i, *art, TerT). Šie vandenvardžiai slavinti vėlesniu laikotarpiu, kai atitinkami fonetiniai procesai (žr. pirmiau) slavų kalbose jau buvo pasibaigę. Plg.: Balt. *a > Slav. a: *Šueta-balinor *Šueta-ualinē > Свѣтовальное; Balt. *u > Slav. u: *Dulupē > Дулюпа. Panašiai ir priesagose –ut–/–uč–, –uti–, plg. *Rad-utiā or *Rad-utis > Радутa ir kt.; Balt. *i > Slav. i: *Žižmā > Сизма (ankstyvojo slavėjimo atveju būtų tikėtina *Съзма > *Сезма, vokalizuojant ъ > e); Balt. *art- > Slav. art-: *Arta-paltis > Артополот; 4 Balt. TerT > Slav. TerT: *uerden- > Вѣрдин; Balt. TarT > Slav. TarT: *Žardenā > Жарденя (ankstyvojo perėmimo atveju būtų tikėtina *Жереденя arba *Зороденя, atsižvelgiant į visišką etimologinį Rytų baltų *žardas: Slav. *žordъ tapatumą, plg.: Derksen 2015: 513); Balt. *ž, *š > Slav. z, s: *Leižertas > Лизерт; *Išminč- > Смячь-рѣчка; *Ušnā > Юсенка. Tai taip pat apima formas, kuriose įvyko „šnypščiamojo priebalsio → švilpiamojo priebalsio“ kaita ir tolesnė diferenciacija pagal skardumą / duslumą (*Žižmā > Сизма), ir formas, kuriose neatsispindi pirmoji minkštųjų gomurinių priebalsių palatalizacija, plg. *Kent-ulis > Kemūль. Pastarajame pavyzdyje *ū perteikimą kaip slav. *у [ы], o ne tikėtiną y [u] (kaip *Kemulь) vėlyvojo slavėjimo atveju lėmė slaviškos toponimijos struktūrinės analogijos, kurios rezultatas – -ыль, plačiai paplitęs Dniepro upės baseine, plg. Войтыль (SHU 1979: 549), Горбыль, Бадиль (Černigovo sritis), Кордиль, Бургиль (Sumų sritis) ir kt. (OA). Baltų toponimijos fonetinę adaptaciją slavų kalboje lydėjo dar keli procesai. Aferezė (*a-, *i-), plg.: *Alarnā > Ларна; *Išminč- > Смячь-рѣчка. Protezė: (j-) *Enāuā > Енава; *Ušnā > *Юсна. Epentezė: *Eisrauā > Истровка. Garsas [t] slavintoje hidronimo formoje atsirado kaip pozicinis intarpas, plg.: *osroṷъ > *ostroṷъ, срам > dial. страм, Стретение > dial. Стретение. Toliau nurodysime pavyzdį su l-epentheticum formoje *Tarpiā > Торопля. 3.3. Baltų hidronimijos rekonstrukcijos Dniepro srityje morfologiniai aspektai. Bet kuri hidronimijoje išlikusi baltų leksema rekonstruojama atsižvelgiant į jos darybinės ir gramatinės adaptacijos slavų kalboje veiksnį. Todėl kai kuriais atvejais pirminę baltų pavadinimo formą galime atkurti tokiomis sąlygomis: a) atskiriant slavų darybinį „sluoksniavimą“ nuo hidronimo, pavyzdžiui, priesagas -k- (Истрос-ка, Ладин-ка, Рон-ка, Юсен-ка), -ецу- (Могун-ецу); b) atsižvelgiant į baltų leksemos morfologijos perinterpretavimo pagal slavų darybinę morfemiką rezultatus, plg. balt. subst. priesagas -in-, -n- > slav. adj. pries. -ьn-; balt. -иуа > slav. -ьva, -ьva (po šnypščiamojo priebalsio); -auā, -āuā > -ova, -ava, -ūlis > -ylь (-ыль), -mā > -(b)ma. Sunku atskirti Dniepro hidronimus su formantais –auā ir –āuā, nes slavų vartosenoje jie dėl analogijos proceso pateko ir į geografinių pavadinimų su –ava, ir su –ova kategoriją. Todėl kai kurių substratinių baltų leksemų priesaginės dalies rekonstrukcija yra sąlyginė. Kai kuriais atvejais baltų hidronimų slavėjimą lydėjo vienaskaitos formos suvokimas kaip daugiskaitos, plg. vns. *[A]uslā > dgs. Вѹсла, -сел. Čia verta prisiminti V. N. Toporov ir O. N. Trubačёv svarstymus iš pirmiau cituoto tyrimo: „Apskritai, ieškant baltų hidronimų pėdsakų, būtina atsižvelgti į tai, kad slavų kalboje jie gali būti neatpažįstamai užmaskuoti. Ši antrinė forma savo ruožtu įtraukiama į daugybę išoriškai artimų slaviškų pavadinimų ir sukuria ištisą pereinamųjų hibridinių formų grandinę; apie jas sunku pasakyti, kur baigiasi baltų ir prasideda slavų forma“ (Toporov, Trubačёv 1962: 159). Šią tezę gerai iliustruoja toliau pateikiama medžiaga, plg., pavyzdžiui, balt. *uel-i–ual– transformaciją į Вуливало, Веливела, Веливала, Вуливело, Вуливала, Валивала; *uida-lakis – į Выдолочь, Видоличь, Видолочь, Witolсiz. Baltų leksikos morfologinė adaptacija slavų vartosenoje vyko keičiant baltų gramatinius rodiklius jų genetiniais atitikmenimis. Šį procesą lemiantys veiksniai yra: 5 1) Gimtakalbių intuityvus abiejų kontaktuojančių kalbų giminingumo suvokimas, būtent: apytikriai vienodas vyriškosios ir moteriškosios giminės opozicijos principas (balt. -as vyr. g. VS -ā mot. g. = slav. -ъ vyr. g. VS -a mot. g.), genetinis abiejų kalbų formantų sistemų ryšys; 2) Baltų ir slavų kalbų dvikalbystės tam tikroje epochoje sąlyga (tokia prielaida daroma Aukštutinio Dniepro teritorijai; Toporov, Trubačëv 1962: 161, 162). Baltų hidronimų fonetinių ir morfologinių pakaitų pavyzdžiai pateikiami toliau: ā-kamienai (plg. proto-lituanų vns. vard. *-ā; Zinkevičius 1980: 189): *Eisr-auā > Истрoвка; Šar-auā or *Šer-auā > Шāрова; *Ušna > Осенка; jā-kamienai (balt. jā-kamienai, minkštasis ā-kamienų tipas; Endzelīns 1971: 141): *Tarpijā – Торонля. Čia taip pat priskiriamas tipas su *-ē (balt. (i)ē-kamienai; ten pat: 146), plg. liet. stēms su -ē): *Ras-apē > Росона; *uar-apē > Ворона su Vakarų baltų *apiā, plg. senprūsių ape; *Dul-upē > Дулона; *Ir-upē > Ирпа (*Ирьпа) su Rytų baltų *upē; *Degē > Дежа. Rodiklis -ē, kadangi slavų kalbos moteriškosios giminės vardininke jis buvo negalimas, pakeistas -a. Esama sudėtingesnių atvejų, kai slav. fleksija -a galėjo pakeisti tiek balt. *-iā, tiek -is, plg.: Велькуча = *uilkutiā (tuomet -цis dėsningai iš tj) arba *uilkutis (vėliau sulyginta pagal toponimų su -ча baigtį, plg. Вербча, Славча); Радұма = *Rad-utiā arba *Rad-utis. Abi formos numatomos dėl to, kad baltų kalbose esama kelių šio formanto variantų. (i)ō-kamienai (balt. vns. vard. *-a-s): *Krūmas > Крымъ; *Leiž-ertas (~ liet. er̃tas) > Лизертъ; *Ragas > Рогъ; *Mānas > Ман; ī-kamienai (balt. ī-kamienai): *Arta-paltis (~ liet. Páltis) > Армополоть; *Kem-ūlis > Кемиль; *uers-akis > Вересочь; *uida-lakis > Видолочь. Vedinių su priesaga -(i)nis gramatinio rodiklio neįmanoma nustatyti dėl to, kad šie pavadinimai suvokiami kaip būdvardžiai, kurių gramatinė giminė slavų kalbose kito priklausomai nuo derinimo su vienu ar kitu topografiniu terminu. Plg. Сѣтное (ežeras), už kurio slypi *Sēt-inas arba *Sēt-inā. 4. BALTIŠKIEJI LEKSINIAI RELIKTAI DNIEPRO UPĖS REGIONO HIDRONIMIJOJE 4.1. Desnos baseinas *Al-arnā Ларна: „С. Лотоки при рч. Ларнѣ (притокъ Палужи)“, XVIII a. pradžia (Lazarevskij 1888: 366). Hidronime išlaikytas balt. *Al-arnā „tekanti arnâ“, iškraipytas slavų kalbinėje vartosenoje (aferezė). Dėl žodžio sandaros plg.: liet. Alÿs – ežeras, Al-upē, Al-upē, Alī-trakas, latv. Ala – upės ~ liet. alėti „tekėti“, „lašėti“, „varvėti“ (Vanagas 1981: 38) & latv. Ārni, Ārnis, liet. (vedinys) Arnėnų km., sen. prūsų Arnow, 1322 < {*arn-}, trakų Ἄρνη, Καλα-σαρα – toponimai (Toporov 1975: 104). Komponentas *arn-, regis, priklauso „senųjų indoeuropietiškų“ vandenvardžių tipui ir yra PIE vedinys su priesaga -n iš šaknies *er-/*or- „judinti, sužadinti“ (žr.: Krahe 1964: 45–46: Arn-). *arnis reikšmė rekonstruojama kaip „tekantis vanduo“ (Woudhuizen 2020: 49, su nuoroda į Jürgen Udolph). *Alda-žīg- (?) Ладожига, 1786 – upė Černigovo vaivadijoje (Šafonskij 1851: 215) = *Alda-žīg- (?), plg. liet. Aldikis, Aldos ~ trakų Alda, dakų alda „drėgna vieta, pelkė“ & Žygis (Vanagas 1981: 38, 402). *Ald-in- Ладинка: „С. Ладинка, при р. Ладинкѣ“, 1765 (Černigovo pulkas; Lazarevskij 1866: 38) = *Ald-in- ~ latv. Āldiņi – hidronimas ~ liet. Aldonà (Toporov 1979: 24: *eld-). 6 *Arta-paltis Армоноло́м – kelių upių pavadinimas: kairysis Mnogos intakas, dešinysis Lysogoro intakas, kairysis Sulos intakas, kairysis Dniepro intakas (Армоноломъ, 1785, 1852; SHU 1979: 24, Армоноломъ, 1786; Šafonskij 1851: 525, 580–581); kairysis Sulos ir Dniepro intakas (Армоноломъ, XVI, Арманоломъ, 1769 ir kt. (SHU 1979: 24). Šiuolaikinis mokslas turi dvi hidronimo etimologijas. Dabar abi jas reikia peržiūrėti, pirmiausia fonetikos požiūriu. 1. Iraniškoji versija, prie kurios Dniepro hidronimijos tyrimų autoriai nekritiškai šliejasi. Čia kalbama apie pirminį *Арманород = iran. *Arta-pord ~ alan. αρδό „Dievas“ ir oset. ford „didelė upė“ (Stržyk 1963: 83–84). Tačiau ši etimologija nepaaiškina, kodėl išliko pradinis *art-, kuris slavų kalboje buvo metatezės veikiamas *rot-/*rat- (plg. *orkyta > рокuma, ракуma). Be to, abejotina pavadinimo „Dievo upė“ motyvacija. 2. Slavų etimologija reiškia, kad hidronimas skaitytinas kaip *Vьrto-poltъ > *Вартополом > Артополом. Protoslavų *polt-, gerai paliudytas slavų toponimijoje, genetiškai siejamas su PIE *pel- „platus, erdvus“ (Kazlova 2000: 167–169, 170). Ši versija grindžiama tikėtina в- afereze. Tačiau, pirma, tarmėse išmetamas ne tik garsas в, bet ir к bei х-, todėl pirminiai prototipai *Kъrto-poltъ ir *Xъrto-poltъ yra vienodai tikėtini. Antra, в išnyksta tik prieš kitą lūpinį balsį, bet ne prieš а. Trečia, Rytų slavų protoslavų *vьrt- (*vьrtěti) refleksas visuomet turi e, bet ne a, kaip *вартm- (egzistuoja tik baltarusių варцeць su „a < e“). Bandymas pagrįsti variantą *Vьrto remiantis lenkų wart „vandens telkinys“ neįtikina, nes lenkų žodis yra protoslavų *vьrtъ refleksas, susidaręs normaliai plėtojantis *br > ar prieš kietąjį t. Siūlytume Армонолом laikyti baltų sluoksnio elementu Dniepro toponimijoje, t. y. baltų *Arta-paltis „artimas / netolimas srautas“. Plg. liet. artùs „artimas, netolimas“, artì „arti, šalia, greta“ ir latv. palts, palte „balutė“, „lietaus nuotėkis“, taip pat rekonstruotą liet. *paltis ir hidronimą Páltis – upės ir ežero pavadinimą (Smoczyński 2019: 1178–1179). Taip pat žr. (Derksen 2015: 61–62). *art išsaugojimą slavų vartosenoje be čia tikėtinos baltų *art- > Slav. *ort- > *rotor *rat metatezės galima paaiškinti vėlesne baltų hidronimo slavizacija, vykusia tuo laikotarpiu, kai šis fonetinis procesas slavų kalbose jau buvo pasibaigęs. Pleofonija antrajame komponente atsirado ne fonetiškai, nes hidronimas, išsaugojus *art, buvo slavizuotas vėliau, bet dėl slavų toponimų su kamienu Полом-. Anksčiau baltų etimologija apskritai buvo išdėstyta Alexander I. Iliadi (2025: 3). *Auš-u̯u̯ā Ушва́, -и́ (Ушва, XIX) – upė, Seimo intakas, kairysis Desnos intakas, kairysis Dniepro intakas (SHU 1979: 582) < *Ушва = *Auš-u̯u̯ā – vedinys su formantu -u̯u̯ā iš *[a]ušē (žr. toliau). *Darg-alis Дороголь – ežeras: «висше на устье чрезъ Десну реку <...> да по озеро Дороголь» (GS 1901: 256) = baltų *Darg-alis, plg. variantinę sufiksaciją *Darg-el- > liet. Dárgelė – hidronimą ~ dargùs „atšiaurus“, „šlykštus, blogas“ (Vanagas 1981: 80), dargà „lietingas oras“, tarm. „mirkimas“ (Derksen 2015: 115–116). Apeliatyvų toponimizacija su sufiksais -el-, -al- (liet. -elis (-ė), -alis); viena iš abiejų sufiksų reikšmių baltų kalbose yra „savybės, požymio turėtojas“ (Ambrazas 2000: 176–177). Upių pavadinimai su -alė, -alis sudaro vieną gausiausių kategorijų lietuvių hidronimijoje, žr. (Vanagas 1981: 80). 7 *Dul-upē Дулюпа — upė: «Д. Ильбовь, на р. Дулюпѣ» (Lazarevskij 1866: 422, 428) = *Dul-upē. Plg. liet. Dùlpis < *Dul-upis, Dul-upỹs ~ liet. dùlas, latv. duls „pilkas, šviesiai pilkas, gelsvas“ (Vanagas 1981: 96), taip pat dūliava (ten pat: 95). Antrojoje dalyje yra rytų baltų (liet., latv.) *upē < *up-ijā „upė“, „srovė, upelis“ ← „upės žiotys“ (Smoczyński 2019: 1982). *Eisr-auā Истровка: «Х. Истровка, на р. Истровкѣ» (Lazarevskij 1866: 420), Istrauka, Īčmpīraka – upė, kairysis Snovo intakas, dešinysis Desnos intakas, kairysis Dniepro intakas (SHU 1979: 224) = proto-liet. *Eisr-auā, plg. liet. Eìstrauva ~ Eìsra (Vanagas 1970: 102: Éisr-aua; Vanagas 1981: 132). Formantas -auā (< -ou-ā; Zinkəvičius 1987: 14; Ambrazas 2000: 50) išskiriamas daugelyje baltų hidronimų, kurių dalis yra senieji vediniai (Vanagas 1970: 101). *Girdis, *Gird-eu- (?) «до Жердеви къ Днепру <...>» – upė Desnos baseine (Kijevo apskritis Kijevo gubernijoje), variantas Жердь, -u (SNMKG 2005: 45, 241), «до реки Жерди», Žerdž (SHU 1979: 195), Жёрдя (Žerdž, Жердь) – upė, dešinysis Žirako intakas, dešinysis Gorynės intakas, dešinysis Pripetės intakas, dešinysis Dniepro intakas, «с. Грибовая при впадении рч. Жерди въ р. Горынь», plg. Жердя – kaimas Čemerovcų rajone Chmelnyckio srityje (SHU 1979: 195) < *Žьrdь. Baltų leksemą *girdis, *gird-eu- galima išsaugoti, plg. liet. Gìrdē – pieva ~ gìrdyti „laistyti“, girdupė „upė, iš kurios galima gerti“ (Vanagas 1981: 116), Girdỹs – vietovardis, prūsų Girdewithigen (*gird-eu-it-) (Toporov 1979: 243). Variantinė baltų prototipo rekonstrukcija susijusi su hidronimo baigties neaiškumu: ar -ev atspindi etimologinį baltų -ęu, ar tai slavų gramatinė baltų *girdis transformacija pagal ū-kamienų tipą (šalutinių linksnių kamienas -ьv- > -ов-, tarm. -еб-)? *Ir-upē Ирпа: «С. Сачковичи при р. Ирпѣ» (Lazarevskij 1866: 692), Iрná – upė, dešinysis Snovo intakas, dešinysis Desnos intakas, kairysis Dniepro intakas (SHU 1979: 223). Galima baltų *Ir-upē > *Ирпна > Ирпа slavizacija (kaip Рьжавець > Ukr. Иржавець, plg. «над рѣчкою Иржавцемъ», XVIII a. pradžia; Miakotin 1896: 36). Plg. Aleksandro Vanago (1981: 131): liet. Ir-upė tikriausiai susijusi su liet. ìrti „kristi, pulti“, „irti, suirti“, „gesti“, „dingti, prapulti“, „minkyti, mirkyti“. Plg. ir vedinį liet. irtis „bedugnė, dugno neturinti gelmė“, „verpetas“ (Smoczyński 2019: 566). *Iš-minč- Смячь-рѣчка, 1714 – upė, dešinysis Snovo intakas, dešinysis Desnos intakas (DDH 1993: 229), Смячь, Смяч (KRU 1957: 94, 99, 183) = *iš-minč-, plg. liet. Mìnčia – upės pavadinimas su etimologiškai neaiškiu kamienu (mink-, ment-?), žr., pavyzdžiui, A. Vanagą (1981: 216–217). *Kib-ir- Чибра (Чибра, 1729–1730) – upė (Chripovkos kaimas Gorodnios rajone Černigovo srityje; SHU 1979: 608). Šis hidronimas atspindi baltų *Kib-ir- ~ liet. kìbiras „maža sausa šaka“ (apie šį apeliatyvą žr.: Smoczyński 2019: 706). Motyvacijos požiūriu plg. Ветка, Бабина Ветка – kairysis Dniepro intakas (SHU 1979: 26) ~ ветка „šaka“ kaip „vieta, kur upė išsišakoja į atšakas“. *Lat-auā Лотава – upė (Šabalinovo kaimas, Koropo rajonas, Černigovo sritis; Лотава, 1765–1769) (SHU 1979: 327; Toporov 1990: 125): „reikia tolesnių tyrimų“) = *Lat-auā, plg. liet. Latavā ~ lat- „tekėti“ (Vanagas 1981: 182; Toporov 1990: 124, 125). Trumpo priesaginio *a išsaugojimo slavų vartosenoje priežastis yra šio 8 hidronimo įtraukimas į geografinių pavadinimų su -ava struktūrinį tipą, plg. *Dǫbrava, *Lǫkava, *Morava ir kt. *Leiǯ-ertas Лизерт, 1977 – ežeras (Velikij Šimelio kaimas Ščorsko rajone Černigovo srityje; OA), tiksliau Лизерт = baltų *Leiǯ-ertas. Kompozicijos požiūriu plg.: liet. Liežys – ežeras ~ liežti „nuplauti (apie upę, vandenį)“; liet. Ertėja – upė ~ latv. ērte „plati vieta ežere, kur netoliese nėra salų“, liet. ėrtas „platus“, „platus, išplitęs“ (Vanagas 1981: 47, 190). Apie ert- senumą žr.: (Fraenkel 1962: 15; Karulis 1992: 271; LIV 2001 [1998]: 404; Smoczyński 2019: 395). Pleofonijos nebuvimas antrojoje dalyje kelia klausimų (turėtų būti *Лизерем). Neatmestina ankstyva konvergencija su slavų geografiniu žodynu ir etimologija su *rъt-, plg. *rъtъ, *na-rъtъ „viršūnė“, „kalno viršūnė“ (ESSJ XXIII 21–22). Taigi Лизерт < *Лизерътъ? *Mag-upē *Mogyn (kaip mažybinio Могунeць dalis, 1786 – ežeras, susisiekiantis su Desnos upe Černigovo vietininkijoje; Šafonskij 1851: 216) = *Mag-upē, plg. latv. Maḡ-upe – hidronimas ~ latv. maḡs „mažas, mažutis“ (Vanagas 1981: 201). *Mānas Ман (Man) – upė, dešinysis Mošnijos intakas, dešinysis Dniepro intakas (SHU 1979: 351) = *Mānas, plg. liet. Món-a-balė, latv. Māṇ-upīte su kamienu mon- < *mān- ~ lot. manō, -āre „tekėti, bėgti“ (Vanagas 1981: 219–220). *Ne-u̯eker- (?) Невечера, 1760 – vietovė (prie Senojo Seimo upės Černigovo pulke; Lazarevskij 1866: 224) = *Ne-u̯eker- (?) ~ liet. Vėkė, Vėko kel̄nas ~ latv. vēcis „tokia vieta, kur žvejai palieka pusryčius“, liet. veǩerėti „arti nelygiomis vagomis“, vėkeras „kerėpla, plūgas“ (Vanagas 1981: 370). *Ne-mald-u̯ā Немолодва: «Д. Нижняя Злобинка при р. Немолодвѣ», «С. Дымово (куреня Дымовскаго) при рѣчкѣ Немолодвѣ», taip pat (du kartus) «<...> р. Немолодь» (Lazarevskij 1866: 596, 609, 615) = *Ne-mald-u̯ā, plg. liet. māldas „nendrė“ ir hidronimą Māld-upis (Vanagas 1981: 202). Ū-kamienai, su kuriais šis hidronimas buvo identifikuotas slavų vartosenoje, dažnai praranda savo žymeklį, todėl atsirado antrasis variantas, kuriame prarastas [в]. Apie baltų hidronimiją su sufiksu -u̯ā žr.: (Vanagas 1970: 211–214). *Pal-angā Палужа: «Д. Кибирщина при р. Палужи», «на рѣкѣ Полужѣ», «на рѣкѣ Палужѣ» (Lazarevskij 1866: 747, 761). Pavadinimas formaliai atitinka slavų geografinį terminą палуж, plg. baltarusių tarm. палуж „vieta prie pievos“, „pievą prie upės“, taip pat upės pavadinimą Палуж – Besedės intaką Sožo sistemoje ~ paluž „vieta prie pievos“ (Jaškin 2005: 485). Tačiau neatmestina, kad šis hidronimas aiškintinas kaip baltų *Palang-, plg. liet. Palangà – vandenvardis, taip pat besufiksį liet. palà – hidronimą ~ latv. palas, palas „pelkėtas ežero krantas“, pali „patvanka, vandens atoslūgis, užliejama vieta; vanduo, pavasarį ar rudenį išsiliejęs iš krantų“ (Vanagas 1970: 91–92: Pal-angà; Vanagas 1981: 241). Apie apeliatyvinius ir toponiminius vedinius su šia priesaga žr. (Endzelīns 1971: 119; Ambrazas 2000: 149, 150, 151). Baltų *Palangā slavų veiksmažodinėje vartosenoje galėjo būti sutapatintas su vediniais, turinčiais priešdėlį *pa iš *logъ, *lož- „pieva“, t. y. kaip *Палжа, o vėliau – *Палжжа > Палужа. Kitoks požiūris (be konkrečių detalių) pateiktas: (Toporov, Trubačev 1962: 202 ir toliau). *Pik-ils- (?) Пчильсъ, 1786 – ežeras, sąsiauriu susisiekiantis su ežeru Вырь (Šafonskij 1851: 216, 217). Galbūt tai rašybos klaida *Пчелсь = *Pik-ils- (plg. dabartinį Звіздул greta istorinio Звиздець; SHU 1979: 210). Pavadinimas nėra visiškai aiškus. Kalbant apie 9 šaknį plg. liet. Pikeliškės – hidronimą (Vanagas 1981: 257); sufiksinę dalį grynai formaliai galima lyginti su liet. -ilsà vandenvardyje Ym-ilsà (Vanagas 1970: 141, 153, 426). *Ragas Розь: «С. Пьяный-Рогъ при рѣчкѣ Рогѣ», 1765 (Černigovo pulko teritorija; Lazarevskij 1866: 615). Hidronimo etimologinis neaiškumas kyla dėl kelių vienodai galimų interpretacijų. 1. Kaip baltų *Ragas, remiantis lietuvių hidronimais Rãg-upis, Rãg-upys ~ rãgas „žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką“, „bet koks smailus, lenktas daiktas“, „kampas“ (Vanagas 1981: 271). 2. Kaip sarmatų žodis *Raya < *raya „srovė, upė“ (plg. apie Volgos upę: Napoli’skich 2016: 43). Negalime atmesti sąsajos su slav. *rogb, kuris etimologiškai identiškas baltų *ragas. Tačiau toponimijoje šis žodis vartojamas iškyšuliams ir kyšuliams žymėti, bet ne vandens telkinių pavadinimams. *Ranā (?) Рона – vandens objektas, plg. «С. Пятовскъ на п. Ронь» (Lazarevskij 1866: 438), plg. Ронка – upė, Pselio intakas, kairysis Dniepro intakas (Gadiačas Poltavos srityje), Ронка, 1782 (SHU 1979: 474) ~ latv. Ràņa-apluoks (Vanagas 1981: 280: „neaišku“) < *Raniā. *Ras-apē Росона – išdžiūvusios Staros upės vaga (Krasnostavo kaimas Borznos rajone Černigovo srityje; OA) = *Ras-apē (< *ras-apiā): darinys, sudarytas iš pro baltų *ras-ā- „rasa“ ir (vakarų) *apiā (: prūsų ape „upelis, srovelė“) refleksų. Tarp baltų hidronimų su kamienu ras- ypač išskirtume liet. Rãs-upis, latv. Rasupi (Vanagas 1981: 272–273: siejamas su liet. rasà, rasóti), kurie atkuria visos leksemos etimologinį atitikmenį Dniepro pavadinimui *Ras-apē. Antroji užrašytų formų *up dalis yra senasis fonetinis *ap-. dublikatas. *Šėt-inas arba *Šėt-inā Сѣтное – ežeras (prie Rižkų kaimo buvusiame Nežino pulke; GS 1901: 73). Baltų *Sie-t- > *Šėt-. Plg. liet. Sietas, Sieta – ežerai Trakų rajone. Galbūt tai susiję su prūsų Seyte – upė, Seith – kaimas ~ latv. siets „gelmė, verpetas, bedugnė“, „gili vieta upėje“ (Gerullis 1922: 154), sietus „gelmė“ (*sie-tūs-) (Smoczyński 2019: 1512). Plg. (Toporov, Trubačev 1962: 238; Vanagas 1981: 298). Baltų *Šėt-inas or *Šėt-inā slavų buvo suvoktas kaip būdvardis su -вн- (slav. *ь = baltų *i trumpasis) ir atitinkamai morfologizuotas. *Šar-au̯ā arba *Šer-au̯ā Шарова [ˈШарова] – ežeras (Nizų kaimas Kremenčuko rajone Poltavos srityje) (Hromko 2017: 253). Hidronimo fonetika leidžia dvejopai rekonstruoti išlikusį baltų žodį. 1. Baltų *Šar-au̯ā – vedinys su sufiksu -au̯- iš kamieno *šar kaip apofoninis *šer- variantas (Smoczyński 2019: 1751) „pilkas (šerelių spalvos)“ ← „šerelis“ (plg. toliau). Šaknies balsio a (vietoj o < baltų *a) išsaugojimas po šnypščiamojo priebalsio slavų tarime yra visiškai natūralus. 2. Baltų *Šer-au̯ā „pilkas šaltinis, versmė“. Dėl sudurtinio pavadinimo dalių plg. liet. Šẽr-upis, Šẽrýnas ~ šerỹs „šerelis“, „rusvas, pilkas“, šerytė (bot.) „lapės uodega“ ir Ovā < *Āu-a ~ latv. avuots „šaltinis, versmė“ (Krahe 1964: 43; Vanagas 1981: 235, 328–329). Balsis o antrajame skiemenyje vietoj tikėtino *ā > a yra ne fonetinio, bet morfologinio pobūdžio: hidronimas buvo sutapatintas su slavų būdvardžiais su -ov-. *Šueta-balin arba *Šueta-ualinē Съвтовалное – ežeras (prie Rižkų kaimo buvusiame Nežino pulke) (GS 1901: 73). Plg. liet. Švẽtė, latv. Svēte ~ liet. nu-švẽsti, nu-švēto „pradėti šviesti, nušvisti, suliepsnoti“, švìsti „aušti“, švỹtėti „švytėti, spindėti“ (Vanagas 1981: 338). Taigi, atsižvelgiant į 10 novatorišką apofoniją (proto baltų *šu̯eit-) švit- > švet- (pagal: Smoczyński 2019: 1832), čia galime suponuoti vėlyvųjų baltų (proto-lietuvių?) *šu̯eta-balā, *šu̯eta-balas „šviesus tvenkinys“, kur antroji dalis yra baltų žodis, plg. liet. balà, latv. bala, balas, prūsų balas „pelkė“, „šlapia žemuma“, „balutė“, „šlapias pelkėtas dirvožemis“, „tvenkinys“ ir kt. (Toporov 1975: 184; Smoczyński 2019: 110–111) su slavų sufiksine plėtra -ьn- (būdvardžio sufiksas). Kita vertus, galima ir pilnos leksemos baltų *šu̯eta-balin- rekonstrukcija; dėl antrosios dalies plg. latv. balina „balutė“ (MEV: https://meo.tezaurs.lv/_/search/bali%C5%86a) ir lietuvių upės pavadinimą Balìnis (Smoczyński 2019: 111). Be to, antrasis komponentas -balnis taip pat lengvai aiškinamas kaip baltų *u̯alinē, plg. liet. Valìnė ~ Valà, Vál-upis (Vanagas 1981: 361). *Uš-nā (?) *Юсна (Юсенка, 1786 – ežeras, susisiekiantis su Desna Černigovo vietininkijoje; Šafonskij 1851: 212) = baltų *Uš-nā (?), plg. liet. Ušnà – hidronimas ~ aušti „atvėsti, atšalti“ (Vanagas 1981: 354). Slavų kalboje daiktavardžio baigtis buvo interpretuota kaip būdvardis su -ьn-. *uar-apē Ворона – ežeras Desnos upės baseine (Maksakovskio vienuolynui priklausančiose žemėse), buvusio Kijevo pulko teritorijoje (Lazarevskij 1866: 208) = baltų *uar-apē „vanduo su užtvara“ (?), plg. liet. vãras „užtvaros kartys“ ~ sen. rus. вope „tvora, užtvara“ (Smoczyński 2019: 2032), prūsų ape „upė“ = *apē (Mažiulis 1988: 86). Įvairių sričių Europos hidronimijoje išlikę senieji sudėtiniai vandenvardžiai su PIE kamienais *u̯er-/*u̯or-/*u̯r- „vanduo“, „upė“, „lietus“ ir *ā̆p- „vanduo“, „upė“ (Krahe 1964: 38–40, 42–43), tačiau patikimų visos leksemos atitikmenų indoeuropiečių apeliatyvų žodyne nėra. Šis faktas skatina baltų *uar-apē (PIE *u̯or-ap- „lietaus srovė“ → „tvenkinys“, „balutė“?) laikyti „senosios indoeuropiečių“ hidronimijos elementu. *u̯ers-akis Вересоч – upė, Osterio intakas, kairysis Desnos intakas, kairysis Dniepro intakas; Veresoč ir Kladkovkos miestai Kulikovskio rajone Černigovo srityje; Вересочь, 1765–1769, Вересочь (SHU 1979: 98) ~ liet. Vers-akà – hidronimas, anksčiau lygintas su vandenvardžiu Vìrsia, taip pat su vir̃sti „kristi, virsti“, „trukdyti“, „veržtis“, „greitai tekėti, išsilieti, trykšti, lietis“ ir kt. (Vanagas 1981: 374). Taigi *u̯ers-akis „srovė iš pelkės / ežero“ arba „srovė su verpetu“? Plg. jau Toporov, Trubachev 1962: 179: „Neaišku. Galbūt iš baltų *Versakis.“ Antrasis komponentas čia identiškas liet. akìs „eketė“, „pelkė, liūnas“, „verpetas“, „mažas ežeras“ (LKŽe: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas/akis?paieska=akis&i=238484c2-c471-48d8-a6d9-a0194dff975f). *u̯ilk-utā arba *u̯ilk-ūtis Велъкуча – upė, Gutos-Studeneckajos kaimas Ščorsko rajone Černigovo srityje; Велъкуча, XIX (SHU 1979: 96) < *Вьлкуч-/*Вьлкут- = baltų *u̯ilk-ut-/*u̯ilk-uč-. Plg. liet. kamieną vilkuč- (kaip hidronimo Vilkùčpjaunis dalį), išvestą iš vilk- (vìlkas „plėšrus miško gyvūnas, panašus į šunį“) su sufiksu -ut-. Taip pat plg. lietuvių hidronimus su tuo pačiu kamienu Vilkūtė, Vilkūtis (Vanagas 1981: 384). Galimas pilnos leksemos Dniepro Велъкуча atitikmuo yra vandenvardis Волкота Vakarų Dvinos baseine, kuris taip pat aiškinamas remiantis liet. Vilkūtis ir kt. (Vasilyev 2021: 152). *Žard-enā Жардєня: «Д. Костыревъ, лугъ р. Сейма и рч. Жардєня» (Lazarevskij 1893: 301) = *Žard-enā su daugiafunkciu formantu (apie jį žr.: Ambrazas 2000: 43). Plg. liet. Žardėnas, latv. Zārdena, liet. Žard-upis, Žardà, latv. Žārdi ~ liet. žardìs „tvora, aptvaras naminiams gyvuliams“, latv. zārds „žemės ūkio įrankis šienui džiovinti“ (Vanagas 1981: 398; Derksen 2015: 513). 11 * Žižmā Сузма – [išdžiūvusi] upė, tekėjusi per šiaurinę Oktjabrskajos kaimo dalį Koropo rajone Černigovo srityje (OA). Jei užrašas teisingas, čia galime suponuoti baltų *Žižmā su sąlyga, kad rašytinė forma yra dviejų pakopų pokyčio grandinės „šnypščiamasis–šnypščiamasis“ → „šnypščiamasis–švilpiamasis“ (*Жизма) → „švilpiamasis–švilpiamasis“ (*Зизма or Сузма) slavų kalboje rezultatas. Artimiausios paralelės Dniepro hidronimui randamos rytų baltų onomastikoje, plg. liet. Žižmā, latv. Zizma – upių pavadinimai, latv. Zizmas – pelkė, tikriausiai etimologiškai susijusi su liet. žižė „nemalonus, visada piktas žmogus“ (Vanagas 1981: 405). Kalbant apie vandens pavadinimų sistemą, plg. tipologiškai panašų liet. Pikt-upis ~ pīktas, rus. Лютка ~ лютый = piktas (Vanagas 1981: 402), ukr. Лю́туша (SHU 1979: 333). 4.2. Pripetės baseinas *Deg̃ē Дежа – upė, Styro intakas, dešinysis Pripetės intakas, dešinysis Dniepro intakas (SHU 1979: 166) = baltų *Deg̃ē (< *degiā) ~ liet. Deg̃ē – upės ir pievos pavadinimas, Dēg-upis – upė, dēgis „išdegusi vieta“ (Vanagas 1970: 60; 1981: 83; Derksen 2015: 118; Smoczyński 2019: 285). *Gur-ap– Гран – upė, dešinysis Vilijos intakas, dešinysis Slučės intakas, dešinysis Gorynės intakas, dešinysis Pripetės intakas, dešinysis Dniepro intakas (SHU 1979: 153). Jei tai kilo iš senesnės *Грань, tai gali būti baltų *gur-ap- išsaugojimas, plg. *gur-up liet. Gur-upelis – upė ~ gūras „kalva“, „kalno iškyšulys“, „kalno viršūnė“ (Vanagas 1981: 127–128). *Kem-ūlis Кемúль – upė, dešinysis Zolnios intakas, kairysis Uborto intakas, dešinysis Pripetės intakas, dešinysis Dniepro intakas (SHU 1979: 245) = *Kem-ūlis, plg. (su trumpuoju balsiu sufikse) kuršių Kemule, 1355–1362, išvestą su baltų sufiksu -ul iš kem- kamieno (Kiparsky 1939: 381: „tai gali būti tik lietuvių arba prūsų, nes latvių kalboje būtų tikėtina *cem-“). Etymoną patvirtina onomastinė medžiaga Toporov (1980: 312). *Tarp-iā Торóпля – pelkė (Торýпла) (Volynė; SMU 2004: 99) = baltų *Tarp-iā, plg. liet. Tárpija – upės pavadinimas ~ tárpas „tarpas tarp ko nors“, „skylė, plyšys, bedugnė“ (Vanagas 1970: 146: Tárp-ija; Vanagas 1981: 340). Vedinys su formantu -ijā iš *tarpas. Tarp vedinių su šiuo sufiksu yra leksemų, turinčių toponiminę semantiką, plg. liet. plýnija „lyguma“, „lygus paviršius“, ármenija „suartas laukas“ (Ambrazas 2000: 39). Nors geografiniai apeliatyvai su -ijā dabar daugiausia užfiksuoti žemaičių tarmėse (Ambrazas 2000: 51), vis dėlto hidronimai su formantu -ijā paplitę baltų kalbose (Vanagas 1970: 145–148). Specialiojoje literatūroje galima rasti išvadą apie žodžių su -ijo/-ijā naujoviškumą baltų kalbose (Ambrazas 2000: 40); tačiau -ii buvimas Dniepro srities substratinėje baltų toponimijoje rodo senesnį šio darybos modelio suaktyvėjimo laikotarpį. Pavadinimas slavų tarime fonetiškai pakito, ypač baltų grupinis junginys TarT (= proto-slavų TorT) virto ToroT, o labialio jotavimas (pj) lėmė l-epentheticum (pľ). Baltų formantas yra tikslus slavų -bj- (< PIE -ii-) etimologinis atitikmuo, todėl slavizacijos metu baltų žodžių su -ii baigtis buvo pakeista pagal istorinių slavų kalbų fonetikos dėsnius, plg. ukr. боро́в’я ir боро́вля „pušynas“ < *borov-bja (OA). 12 *ueiš-a-dau- Búcodoва (Высодова) – upė, kairysis Svinobychkos intakas, dešinysis Smilkos intakas, kairysis Slucho intakas, dešinysis Goryn intakas, dešinysis Pripyat intakas, dešinysis Dnieper intakas (SHU 1979: 104) = *ueiš-a-dau- „Tėkmės dava“? Plg.: Lith. hidronimą Viešà ~ vieš- „tekėti, bėgti“, etimologiškai susijusį su sen. island. veisa „pelkė“ (Vanagas 1981: 379), taip pat Lith. kamieną dov hidronimo Dóvinė sudėtyje. Pasak A. Vanago, „galbūt tai labai archajiškas vietovardis, kurio šaknis dov siejama su sanskr. dhāvatē „bėga, teka“, <…> sen. saks. dou „rasa““ (ten pat: 89). *uida-lakis Відолочу, -і – upė, kairysis Slucho intakas, dešinysis Goryn intakas, dešinysis Pripyat intakas, dešinysis Dnieper intakas (Відолоч, Відолочив, Відолочь, Witolьcz) (SHU 1979: 101). Sudurtinis vedinys *uida-lakis, kurio pirmoji dalis etimologiškai susijusi su Lith. Vid-ùpė, Vid-ùpis – upių pavadinimais ~ Lith. vidùs „vidurinė dalis“ (Vanagas 1981: 376). Antroji dalis atstovauja tai pačiai šakniai kaip ir Lith. lakmenà „balutė“, „gilus purvinas tvenkinys“ (su e vokalizmu) lekmėnė „klampynė“, „liūnas“, Latv. lekmenis „pelkėta pieva“ < Balt. *lak-/*lek- ~ sen. vok. aukšt. lah(h)a „balutė“, sen. slav. локы, –ове „įdubimas vandeniui kaupti“ (Vanagas 1981: 376). Neatmestina, kad tas pats etimonas atstovaujamas Baltijos hidronimų grupėje, kurios kamienas anksčiau buvo laikomas neaiškiu (Vanagas 1981: 178), plg. Latv. Laka, Lith. Lakajā ir kt. – upių pavadinimus. 4.3. Psel baseinas *Ab-auā Обова, 1973 – griova, dešinysis Psel intakas (OA) = *Ab-auā – vedinys iš *ab- „upė“, „upelis“ (apie šį etimoną žr. Vanagas 1981: 35). Plg. tikslų atitikmenį Latv. Abava (Endzelin 1934: 127: „trumpas!“). *Up-[a]-leiā Воплея, 1973 – vandens objektas Psel baseine (Sumų rajonas Sumų srityje) (OA) = *up-[a]-leiā „upės vingis“ (?), plg. Latv. upleja „upės slėnis“ (Mülenbachs 1929–1932: 301) iš upe „upė“, „upelis“ ir leja „slėnis“, „žemuma“ (Mülenbachs 1925/1927: 447). Apie semantinę raidą „išlenktas“ → „nelygus žemės paviršius“, „slėnis“ latvių kalbos PIE *lei- „lenkti, riesti“ refleksuose žr. (Karulis 1992: 512). Pradinė B rašytinėje formoje yra slavų proztezė prieš *ъ iš Balt. trumpojo *u-, t. y. dabartinis Воплея tęsia senesnį *Vъpleja. *uerd-en- Вéрдин – upė, dešinysis Grunios intakas, dešinysis Psel intakas, kairysis Dnieper intakas (Poltavos sr.), Вердинь, 1782 (SHU 1979: 98) ~ Lith. Verdėnė, Verdėnis, verdėnė, verdėnis „šaltinis, versmė“ (Vanagas 1981: 362, 372). *uiria-uaduuā Виревідова – upė, kairysis Dnieper intakas (žemiau Pselio žiočių), Выревивова, XVI–XVII (SHU 1979: 103). Čia būtų galima manyti apie geografinius terminus, tokius kaip rus. виревóд, вирговóд, tačiau hidronimo baigtis rodo, kad čia esama formanto, kurio nėra slavų vediniuose iš *voda. Šiame pavadinime matome iškraipytą senąjį baltų *uīr-ia-uad-uuā, plg. Lith. vỹris „burbuliuojantis, verdantis vanduo“, „sūkurys“ < Proto-Lith. *uīr-ia-s (Smočyński 2019: 2116) ir Vaduvà, Vāduva, Vaduvà – potamonimai ~ vādē „sausa upės vaga, po smarkių liūčių tampanti upe“ (Vanagas 1981: 357: Vadà; Smočyński 2019: 1999). Plg. Lith. hidronimus su -ùvā: Kürtuva, Kurtuvà ~ Kurt-upis; Latuvā ~ Lāt-ežeris; Reguvà < Raguvà ~ Rāg-upis (Vanagas 1981: 175, 182, 275) ir kt. 13 4.4. Teterevo baseinas *[A]uslā Вýсла, -сел (dgs.) – ištaka (Kijevo sr.). Plg. trakto ir griovos pavadinimą Вусла (ten pat) (SMU 2004: 235) = Balt. *[A]uslā, plg. Lith. Uslāja < *Usl-ēja, kur šaknis usl galimai yra apofoninis ausl variantas Lith. Aūslas – ežero pavadinime ir Latv. aūsleja „karpinių šeimos žuvis“ (Vanagas 1981: 355). Tai baltų pavadinimo vienaskaitos formos perinterpretavimo slavų vartosenoje kaip daugiskaitos rezultatas. Pradinis B yra slavų proztezė, dažnai pasirodanti prieš y [u]. *[A]ušē Уша – upė (Radomyslio apskr. Kijevo sr.; SNMKG 2005: 91), Уша, -i – ištaka (Žytomyro sr.; SMU 2004: 185) = *[A]ušē, plg. Lith. Ušņa, Ušāintē – upių pavadinimus su kamienu ušn, rodančiu šaknies uš- ~ Lith. aūšti „atvėsti, ataušti“ n-plėtrą (n-determinatyvą) (Vanagas 1981: 354). *Ēn-āuā Енава, 1975 – griova, kairysis Teterevo intakas (OA) = Balt. *Ēn-āuā „Šaltas šaltinis“, plg. Latv. Enava (su ē-) (su ēna „šešėlis?“) (Endzelin 1934: 128). Bandymas susieti šį pavadinimą su Latv. ēna tikėtinas atsižvelgiant į nominacijos principą tipologiškai panašių Lith. hidronimų grupėje: Šešuvà, Šeš-upė, Šeševėlė ir kt. ~ šešėlis „šešėlis“, su archajiškesne semantika šeš- „šaltas“ (Vanagas 1981: 329). Dėl antrosios dalies plg. *āuā „šaltinis, versmė“ (žr. aukščiau). *Gērūē Жерева – Teterevo intakas (SNMKG 2005: 98) = *Gērūē (< *gēru-iā) ~ Lith. Gērvė, Gērv-upis – upės ~ gėrvė „Grus grus, garnys“ (Vanagas 1981: 114; Smoczyński 2006: 190). *Krūmas Крум (Крымъ) – upė, kairioji Dnieperio atšaka (SHU 1979: 288) = Balt. *Krūmas ~ Lith. krūmas „krūmas, krūmokšnis“, „jaunas miškas su lieknais medžiais“, Latv. krūms „krūmas“, sen. Prūs. *krūms (apie apeliatyvų senumą žr.: Derksen 2015: 260; Smoczyński 2019: 805). Gali būti, kad senesnis pavadinimas *Крымъ потокъ yra baltų toponimo, tokio pat tipo kaip Lith. hidronimas Krūmo upėlis, pusiau kalkė (Vanagas 1981: 168). Taip pat žr.: Toporov 1984: 207–208. Taikant vandens objektų įvardijimo sričiai, *krūmas galėjo būti vartojamas kaip šakos, kryžkelės arba vietos, kur upė dalijasi į atšakas, pavadinimas. Dėl vandens objektų įvardijimo tipologijos plg. Lukavkos upės intakų Dono baseine pavadinimus: Куст, Большой Куст, Двойновый Куст (Otin 2011: 146) ~ куст „krūmas“. *Mūka Мъка – upė (Radomyslio apskr. Kijevo gubernijoje; SNMKG 2005: 96) = Balt. *Mū́ka (*Mū́kē? < *mūk-iā) ~ Lith. Mū́kė, mukùs „pelkėtas, klampus“, Latv. muka „klampi pelkė“ (Vanagas 1970: 61; 1981: 221). Formalus šio pavadinimo ir slavų vedinių iš *mǫknǫti, *mykati „traukti“, „plėšti“, „stumdyti“, „vilkti“ panašumas yra atsitiktinis dėl sunkumų juos vartojant vandens objektų įvardijimo srityje. *Pečiul- Пчу́ля – ežeras buvusio Kijevo pulko teritorijoje: «озеромъ, прозываемымъ Пчулею» (Lazarevskij 1866: 326, 327) < *Печуля? = *Pečiul- ~ Lith. Pečiul-upis < Pečiulis (Vanagas 1981: 252). *Rad-ut iā or *Rad-utis Радýма – helonimas (Kijevo sr.; SMU 2004: 285) = *Rad-utiā or *Rad-utis (?), kuris formaliais pagrindais gali būti įtrauktas į Rytų baltų hidronimų grupę su etimologiškai neaiškiu kamienu rad-, plg. Lith. Radūtė, Radūtis, Radeikis, Latv. Rad-grāvis ir kt., apie kuriuos žr.: (Vanagas 1981: 270). Slavų fleksija -a prisidėjo prie baltų pavadinimo gramatinės adaptacijos. Neatmestina, kad viename toponime sutampa baltų 14 leksema ir slavų vedinys iš šaknies *rad-/*ord- „džiaugsmingas“, „džiaugtis“ (šios šaknies toponimai paplitę slavų areale). *ųel-ī-ual- Вулива́ло – upė, kairysis Dnieper intakas (Веливела, Веливала, Вуливело, Вуливала, Валивала) (SHU 1979: 124) = *ųel-ī-ual- „Negyva Vala“, t. y. junginys iš *ųel- ~ Lith. velẽ „mirusiojo siela“, Vel-upys – upė ir *ual- ~ Lith. Valų upelis, Valà – hidronimai. Dėl struktūros plg. junginį Lith. Nar-ý-balė (Vanagas 1981: 223, 361, 370). 5. APTARIMAS Galima išskirti išskirtinių išsamių leksinių paralelių grupę, siejančią Dnieperio srities baltų hidroniminį substratą ir lietuvių hidronimiją. Toliau pateikiami pavyzdžiai suteikia bendrą šio reiškinio vaizdą. 5.1. Senųjų baltų ir lietuvių atitikmenys: *[A]uslā: Lith. Uslà; *Dargalis: Lith. Dárgėlė; *Degė: Lith. Degė; *Dul-upē: Lith. *Dul-upis, Dul-upȳs; *Eisrauă: Lith. Ēisrava; *Gērūė: Lith. Gērvė; *Gur-ap-: Lith. Gur-upelis; *Ir-upē: Lith. Ir-upė; *Kibir-: Lith. kibiras; *Lataųă: Lith. Latāva; *Palangă: Lith. Palangā; *Pečiul-: Lith. Pečiūlis; *Rad-utīa or *Rad-utis: Lith. Radūtė, Radūtis; *Tarp-īa: Lith. Tárpija; *Ušnà: Lith. Ušnà; *ųerd-en-: Lith. Verdėnė, Verdėnis; *ųers-akis: Lith. Vers-aką; *ųilk-utią or *ųilk-utis: Lith. Vilkūtė, Vilkūtis. Ši leksemų grupė, ko gero, priklausė senųjų baltų tarmėms, sąlygiškai apibrėžiamoms kaip Proto-Lith. Šia kalba kalbėjo baltų etnosas, šiuolaikinių lietuvių protėvis, arba kalbos požiūriu labai artimas etnosas. Ši išvada dera su Anatolijaus P. Nepokupnio hipoteze apie Dnieperio hidronimijoje išlikusias leksemas, priskiriamas „Rytų lietuvių arba, plačiau, aukštaičių tipo baltų tarmės reliktui“ (Nepokupnyi 1981: 76). Jo prielaidą patvirtina naujausias atskirų lietuvių–rytų slavų paralelių tyrimas (Popova, Kopus, Morhun 2024). 5.2. Senųjų baltų ir latvių atitikmenys: *Abaud̄: Latv. Abava; *Aldin-: Latv. Āldiņi; *Ēn-āuā: Latv. Enāva; *Mag-upē: Latv. Maǧ-upē; *Ranā?: Latv. Rāņa-apluoks; *Up-[a]-leiā: Latv. upleja. 5.3. Senųjų baltų ir lietuvių–latvių atitikmenys: *Mānas: Lith. Món-a-balė, Latv. Mān-upīte; *Mūkā: Lith. Mūkė, Latv. muka; *Ras-apē: Lith. Rās-upis, Latv. Rasupi; *Žard-enā: Lith. Žardėnas, Latv. Zārdena; *Krūmas: Lith. krūmas, Latv. krūms. Hidrografiniai terminai, kaip rekonstruotų baltų leksemų dalis, turi artimų etimologinių paralelių senųjų indoeuropiečių Balkanų (Trakijoje, Dakijoje) ir Viduržemio jūros regiono toponimijoje, plg. *Al-arnā: Thrac. *Αλααι-βρια (= *Alaja; Duridanov 1969: 14) ir Ἄρνη, Καλα-αρνα, taip pat Arnon, Arne ir kt. – upių pavadinimai (Šiaurės Sirija / Levantas; Woudhuizen 2020: 53); *Alda-žig-: Thrac. Alda-, Dac. alda; *Ald-in-: Thrac. Ἄλδανες (Duridanov 1969: 15); *Pal-angā: Thrac. Palae, Dac. Παλα- (Duridanov 1969: 53); *Aba-aud̄: Abana – potamonimas Anatolijoje ir kt. (Woudhuizen 2020: 46–47: *h₂eb(h)-/*h₂ep- „vanduo“). Tokios paralelės yra senovinės bendros Proto-Baltų tarmių ir grupės senųjų indoeuropiečių kalbų, kurių gimtakalbiai įsikūrė Balkanuose, inovacijos. Šie leksiniai vienetai buvo susiformavę laikotarpiu prieš Proto-Baltų kalbėtojams atvykstant į jų Dnieperio buveinę. 6. IŠVADA 6.1. Tyrime pasiūlytos etimologijos, labai tikėtina, leidžia kalbėti apie ištisos Dnieperio hidronimų serijos priklausymą reliktinių baltų tarmių, kuriomis kalbėjo Desnos, Pripyat, Pselio ir Teterevo upių pakrančių gyventojai, žodynui. Pakankamas šios išvados pagrindas yra keletas fonetinių ir morfologinių požymių, kurie, kaip visuma, būdingi pirmykščiams baltų žodyno ir morfemų repertuaro 15 toponimams-junginiams su baltų leksemomis, reiškiančiomis upę ar upelį antrojoje dalyje, plg. *Dul-upē, *Ir-upē, *Mag-upē, *Gur-ap-, *Ras-apē, *uar-apē. Tas pat pasakytina apie pavadinimus su kitais hidrografiniais terminais kaip pirmaisiais ar antraisiais komponentais, plg. *Al-arnā, *Šueta-balinor *Šueta-ualinē, *u̯ers-akis, *ueis-a-dau ir kt. Be grynai struktūrinių požymių, šie junginiai skiriasi nuo slavų hidronimų įvardijimo modeliu, plg. „Tekanti arna“, „Šviesus tvenkinys“, „Upelis iš pelkės / ežero“ arba „Tėkmė su sūkuriu“, „Tekanti davā“ ir kt. Kalbant apie priesaginius vedinius, tais atvejais, kai baltų ir slavų formantai formaliai panašūs, geografinio pavadinimo baltiška kilmė nustatoma remiantis šaknies morfemos, būdingos būtent baltų šaknų repertuarui, originalumu, plg. *Ab-au̯ā, *Eisr-au̯ā, *Lat-au̯ā, *Šar-au̯ā or *Šer-au̯ā, *Sēt-inas or *Sēt-inā, *Žard-enā, *Kem-ulis. 6.2. Minėtų sričių hidronimijos etimologinė analizė suteikia pagrindą rekonstruoti penkiasdešimt skirtingos struktūros reliktinių baltų leksemų. Jų morfologijos detalės daugiau ar mažiau išryškėja atskyrus slavų derivacinę plėtrą kaip jų adaptacijos svetimos kalbos aplinkoje priemonę. 6.3. Baltų hidronimijos adaptacija senuosiuose Dnieperio slavų dialektuose vyko dviem sąlyginiais etapais. Sprendžiant iš baltizmų fonetinės asimiliacijos slavų kalbose rezultatų, pirmasis sutampa su kai kurių svarbių procesų laikotarpiu, su slavų žodžio fonetinės struktūros pertvarka, taip pat su priebalsių ir balsių sistemos pokyčiais. Antrasis reiškia laiką, kai visi šie procesai jau buvo užbaigti; todėl baltų toponimija buvo slavizuota minimaliai keičiant, išskyrus anlauto transformacijos (aferezės, proztezės) ir liaudies etimologinio struktūros perinterpretavimo atvejus. 6.4. Dauguma rekonstruotų baltų leksemų struktūrinių-etimologinių atitikmenų turi tik lietuvių žodyne, o latvių ir senosios prūsų kalbose jų nėra. Tačiau yra pagrindo manyti, kad naujų senosios prūsų ir latvių duomenų atradimas gali paveikti pirminę išvadą dėl pirmiau minėtų leksinių paralelių specifiškumo. REFERENCES Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2: Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai [The Development of Noun Formation 2: Noun Derivatives of the Lithuanian Language], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Anikin Aleksandr Je. 2005: Opyt slovarja leksičeskich baltizmov v russkom jazyke [Experience of the Dictionary of Lexical Balticisms in the Russian language], Novosibirsk: Nauka. Blažienė Grasilda 2023: Prūsiškų tikrinių žodžių tyrimų lauko ypatumai: įvardijimo principai, lemti laiko ir vietos, kalbos ir istorijos [Peculiarities of the Research Field of Old Prussian Proper Names: Principles of Naming Determined by Time, Place, Language and History]. – Baltistica 58(1), 81–104. DDH 1993: Dilova dokumentacija Hetmanščyny XVIII st. [Business Documentation of the Hetmanate of the 18th Century], Kyiv: Naukova dumka. Derksen Rick 2015: Etymological Dictionary of the Baltic Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Duridanov Ivan 1969: Thrakisch-Dakische Studien 1: Die Thrakischund Dakisch-Baltischen Sprachbeziehungen [Thracian-Dacian Studies 1: The Thracian and Dacian-Baltic language relations], Sofia: Verlag der Bulgarischen Akademie der Wissenschaften. Endzelin Janis 1934: Die lettländischen Gewässernamen [The Latvian Water Names]. – Zeitschrift für slavische Philologie 11, 112–150. 16 Endzelīns Jānis 1971: Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, transl. by W. R. Schmalstieg, B. Jēgers, Hague, Paris: Mouton & Co. ESSJ XXIII: Etimologičeskij slovar slavjanskich jazykov. Praslavjanskij leksičeskij fond [Etymological Dictionary of Slavic Languages. Proto-Slavic Lexical Fund] 23: *narodnъjь – *navijakъ, pod red. O. N. Trubačóva, Moskva: Nauka, 1996. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch [Lithuanian etymological dictionary] 1: A – priekiuoti, Heidelberg: Carl Winter; Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. GS 1901: Generalnoje sledstvie o majetnostiach Nežinskogo polka 1729–1730 g. [The General Audit about Estates of Nezhin Regiment 1729–1730], Černigov: Tipografija Gub. Zemstva. Hromko Tetjana V. 2017: Materialy do slovnyka hovirok ukrajinsʹkoji movy [Materials for the Dictionary of Idioms of the Ukrainian Language]. – Naukovi zapysky, vyp. 160, Kropyvnyckyj: RVV CDPU im. V. Vynnyčenka, 239–253. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen [The Old Prussian Place Names], Berlin, Leipzig: Walter de Gruyter & Co. Iliadi Alexander I. 2025: Varia Onomastica: Sarmato-Alanica (Danapria, Bohus). – Acta Linguistica Lithuanica 92, [1–28]. DOI: https://doi.org/10.35321/al1192-05. Jakob Anthony M. 2024: A History of East Baltic Through Language Contact, Leiden, Boston: Brill. Jaškin Ivan Ja. 2005: Slovnik belaruskich miastsovych geagrafičnych terminaw: Tapagrafija. Gidralogija [A Dictionary of Belarusian Local Geographical Terms: Topography. Hydrology], Minsk: Belarus kaja navuka. Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca [Latvian Etymology Dictionary] 1: A–O, Rīga: Avots. Kazlova Raisa M. 2000: Belaruskaja i slavianskaja gidranimija. Praslavjanski fond [Belarusian and Slavonic Hydronymy. Proto-Slavonic Stratum], Gomel: GGU. Kiparsky Valentin 1939: Die Kurenfrage [The Question of the Curonians], Helsinki: Suomalaisen tiedeakatemian. Krahe Hans 1964: Unsere Ältesten Flussnamen [Our Oldest River Names], Wiesbaden: Otto Harrassowitz. KRU 1957: Katalogh ričok Ukrajiny [Catalogue of Rivers of Ukraine], Kyiv: Akademija nauk URSR. Lazarevskij Alexandr M. 1866: Obozrenije Rumiancevskoj opisi Malorossii 1: Polk Černigovskij [Overview of Rumyancev’s Description of Malorossiya 1: Chernigov Regiment], Černigov: Gubernskaja tipografija. Lazarevskij Alexandr M. 1888: Opisanije staroj Malorossii: Materialy dl ia istorii zaselenija, zemlevladenija i upravlenija 1: Polk Starodubskij [Description of Old Novorossia: Materials for the History of Settlement, Land Ownership, and Administration 1: Starodub Regiment], Kiev: Tipografija K. N. Milevskogo. Lazarevskij Alexandr M. 1893: Opisanije staroj Malorossii: Materialy dl ia istorii zaselenija, zemlevladenija i upravlenija 2: Polk Nežinskij [Description of Old Novorossia: Materials for the History of Settlement, Land Ownership, and Administration 2: Nežin Regiment], Kiev: Tipografija K. N. Milevskogo. 17 LIV 2001 [1998]: Lexikon der Indogermanischen Verben: Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen [Lexicon of Indo-European Verbs: Roots and Their Primary Stem Formations], unter Leitung von H. Rix, bearb. von M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer, 2., verbesserte Aufl., Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert. LKŽė: Lietuvių kalbos žodynas [Dictionary of the Lithuanian Language] (1–20, 1941–2002), el. variantas, redaktorių kolegija: G. Naktinėnė (vyr. redaktorė), J. Paulauskas, R. Petrokienė, V. Vitkauskas, J. Zabarskaitė; programuotojai: E. Ožeraitis, V. Zinkevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, atnaujinta versija, 2018. Internet Access: https://ekalba.lt. Mažiulis Vytautas 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas [Prussian Etymology Dictionary] 1: A–H, Vilnius: Mokslas. MEV: Latviešu valodas vārdnīca [Latvian Language Dictionary] 1–4, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīga: Izglītības ministrija, Kultūras fonds. Internet Access: https://mev.tezaurs.lv/_/anotacija. Miakotin Venedikt A. 1896: Generalnoje sledstvije o majetnostiach Pereyaslavskogo polka (1729–1731 g.) [The General Audit about Estates of Pereyaslav Regiment (1729–1730)], Charkov: Tipografija Gubernskogo Pravlenija. Mūlenbachs Kārlis 1925/1927: Latviešu valodas vārdnīca [Latvian Language dictionary] 2, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīgā: Kultūras fonds. Mūlenbachs Kārlis 1929/1932: Latviešu valodas vārdnīca [Latvian Language Dictionary] 4, rediģējis, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns, Rīgā: Kultūras fonds. Napol’skikh Vladimir 2016: Emmanarichs arctoi gentes (Jordanēs Getica, 116): Versuch einer Interpretation. – Ancient Civilizations from Scythia to Siberia 22(1), 26–54. Nepokupnyj Anatolij P. 1981: Baltijsko-ukrajinski vzajimosviazky i paraleli [Baltic-Ukrainian Interrelations and Parallels]. – Hidronimija Ukrajiny v jiji mižmovnych i miždialektnych zvjazkach, Kyjiv: Naukova dumka, 65–84. OA: Onomastičesij archiv Instituta ukrainskogo jazyka NAN Ukrainy [Onomastic Archive of the Institute of Ukrainian Language of the National Academy of Sciences of Ukraine], Kyiv. Otin Evgenij S. 2011: Gidronimija Dona 1: Verchnij i Srednij Don [Hydronymy of the Don River 1: The Upper and Middle Don], Doneck: Jugo-Vostok. Popova Oleksandra V., Kopus Olga A., Morhun Oleksandra O. 2024: Lithuanian–Ukrainian Language Parallels: Etymological Relationship and Typological Similarity. – Acta Linguistica Lithuanica 91, 147–176. DOI: https://doi.org/10.35321/all91-06. SHU 1979: Slovnyk hidronimiv Ukrajiny [Dictionary of Hydronyms of Ukraine], Kyjiv: Naukova dumka. Smoczyński Wojciech 2006: Laringaly teorija ir lietuvių kalba [Laryngeal Theory and the Lithuanian Language], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Smoczyński Wojciech 2019: Słownik etymologiczny języka litewskiego [Etymological Dictionary of the Lithuanian Language], współpraca redakcyjna M. Oslon, wydanie drugie, poprawione i znacznie rozszerzone, na prawach rękopisu. Internet Access: www.rromanes.org/pub/alii/Smoczyński W. Słownik etymologiczny języka litewskiego.pdf. SMU 2004: Slovnyk mikrohidronimiv Ukrajiny [Dictionary of Microhydronyms of Ukraine], Kyiv: Oberegy. 18 SNMKG 2005: Skazanija o naselionnych mestnostiach Kievskoj gubernii [Tales about Inhabited Areas of the Kiev Province], L. I. Pohilevič, Bila Tserkva: Olexandr Pšonkivskyj. Stryžak Oleksij S. 1963: Nazvy ričok Poltavščyny [Names of the Rivers of Poltavščyna], Kyjiv: AN URSR. Šafonskij Afanasij 1851: Černigovskogo namestničestva topografičeskoje opisanie [The Topographical Description of Chernigov Vicegerency], Kiev: Universeteckaja tipografija. Toporov Vladimir N., Trubačev Oleg N. 1962: Lingvističeskij analiz gidronimov Verchnego Podneprovija [Linguistic Analysis of Hydronyms of the Upper Dnieper Region], Moskva: Izdatelstvo AN SSSR. Toporov Vladimir N. 1975: Prusskij jazyk: Slovar: A–D [Prussian Language: Dictionary: A–D], Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N. 1979: Prusskij jazyk: Slovar: E–H [Prussian Language: Dictionary: E–H], Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N. 1980: Prusskij jazyk: Slovar: I–K [Prussian Language: Dictionary: I–K], Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N. 1984: Prusskij jazyk: Slovar: K–L [Prussian Language: Dictionary: K–L], Moskva: Nauka. Toporov Vladimir N. 1990: Prusskij jazyk: Slovar: L [Prussian Language: Dictionary: L], Moskva: Nauka. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba [Formation of Hydronyms in the Lithuanian SSR], Vilnius: Mintis. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas [Etymological Dictionary of Lithuanian Hydronyms], Vilnius: Mokslas. Vasilyev Valery L. 2021: Toponymic Baltisms near the Upper Volga Lakes. – Acta Linguistica Lithuanica 85, 141–159. Vitkūnas Manvydas, Zabiela Gintautas 2017: Baltų piliakalniai: nežinomas paveldas [Baltic Hillforts: An Unknown Heritage], Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija. Woudhuizen Fred C. 2020: The Old Indo-European Layer in the Mediterranean as Represented by Hydronyms, Toponyms, and Ethnics. – The Journal of Indo-European Studies 48(1/2), 41–60. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1: Įvadas. Istorinė fonetika. Daiktavardžių linksniavimas [Historical grammar of the Lithuanian language 1: Introduction. Historical phonetics. Declension of nouns], Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1987: Lietuvių kalbos istorija 2: Iki pirmųjų raštų [History of the Lithuanian Language 2: Until the First Writings], Vilnius: Mokslas. Železniak Iryna M. 1987: Ros i etnolingvističny procesy Seredniodnadniprianskoho Pravoberežžja [The River Ros’ and Ethnolinguistic Processes of the Middle Dnieper Right-Bank Region], Kyjiv: Naukova dumka. 19