Pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto vaizdinys: nominacijos ir vertinimai

Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–19 Turinio nuoroda / Contents link ISSN 2669-218X (elektroninis / online) Copyright © 2026 Diana Dambrauskienė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025-02-06. Accepted: / Priimta: 2026-04-09. 1 PIETŲ ŽEMAIČIŲ VARNIŠKIŲ SAVOJO KALBOS VARIANTO VAIZDINYS: NOMINACIJOS IR VERTINIMAI Perceptions of the Native Language Variant among South Samogitians: Naming and Evaluation DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas E-paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-0346-8421 Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, perceptyvioji dialektologija, sociolingvistika. https://doi.org/10.35321/all94-03 ------------------------------------------------------------------------------------------------------------------ ANOTACIJA Remiantis geolingvistikos ir perceptyviosios dialektologijos metodologijomis, straipsnyje analizuojamos pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijos ir vertinimai. Savojo kalbos varianto atpažinimas grindžiamas paprastojo kalbos bendruomenės nario dialekto kompetencijos (angl. dialect competence) ir dialekto vaizdinio (angl. dialect image) analize. Dialekto kompetencija apima pasąmonėje susiformavusias stereotipines kalbos varianto ar jo vartotojo charakteristikas, o dialekto vaizdinius lemia stereotipiniai kalbinių požymių panašumai ir (ar) skirtumai. Tiriamųjų manymu, pagrindinė ir skiriamoji pietų žemaičių varniškių ypatybė dūnininkavimas būdingas tik pačių vyriausių kalbos bendruomenės narių kalboje, jaunimas ir atsikėlusieji iš kitų vietovių kalba arba su bendrine (arba jai tapačia aukštaičių tarmei) kalba, arba su kitomis žemaičių patarmėmis maišytu kalbos variantu. Būdingiausia ypatybe, pagal kurią atpažįstamas savasis kalbos variantas, įvardijamas galūnių trumpinimas. Geografiniai (erdviniai) atstumai – vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką savojo kalbos varianto nominavimui: įprastai varniškiai suteikia arba gyvenamosios vietovės, arba administracinio ar savivaldybės centro, į kurį migruojama, pavadinimą. Tiek vyresniosios ir vyriausios kartos varniškių nuostata, kad jaunimas nekalba tarmiškai, tiek jaunesniosios kartos tiriamųjų savojo kalbos varianto vaizdinio artinimas prie bendrinės kalbos gali rodyti žemaičių varniškių tarminės ir bendrinės kalbos konvergenciją, o apibūdinimai ir nominacijos – tarminio ploto kalbinį heterogeniškumą. ESMINIAI ŽODŽIAI: perceptyvioji dialektologija, kalbinės nuostatos, pietų žemaičiai varniškiai, dūnininkai, savasis kalbos variantas. ANNOTATION This article focuses on the nominations and perceptions of one’s own linguistic variant within the Southern Samogitian subdialect of Varniai, which are analysed using geolinguistic and perceptual dialectological methodologies. Recognition of one’s own linguistic variant is based on the study of dialect competence and dialect image displayed by regular members of the speech community. Dialect competence encompasses all stereotypical characteristics of the language variant and its user formed within one’s subconscious, while dialect images result from stereotypical similarities and/or differences between linguistic features. 2 According to the subjects analysed, the process of replacing the Standard Lithuanian pronunciation of uo or o for ū (dūnininkavimas), which is the main and distinctive characteristic of the Southern Samogitian subdialect of Varniai, is reflected only in the language of the very oldest members of this speech community. Younger generations and individuals who have arrived here from other parts of the country are perceived as using a variant mixed with either Standard Lithuanian (or the Aukštaitian dialect identified with it) or with other Samogitian subdialects. Reduced endings are seen as the most typical feature which helps to identify one’s own linguistic variant. Geographical (spatial) distance is one of the main factors affecting the nomination of one’s own linguistic variant. Speakers of the Varniai subdialect typically assign to their variant the name of their residential area or the administrative (municipality) centre they are migrating to. The study also shows that older and oldest generation speakers of the Varniai subdialect believe that young people do not use the dialect, while the image of their own variant prevalent amongst the younger generation is closer to Standard Lithuanian. Both of these findings suggest a convergence of dialectal and standard language within the Varniai subdialect, with characterisations and nominations pointing towards the linguistic heterogeneity of this dialectal area. KEYWORDS: Perceptual dialectology, language attitudes, Southern Samogitian subdialect of Varniai, dūnininkai, own linguistic variant. 1. ĮVADAS Prieš dešimtmetį naujai įvertinta tarminė situacija parodė, kad pietų žemaičių varniškių patarmės plotas patenka į aplink Telšius besiformuojančio žemaičių regiolekto zoną, todėl vietinių žmonių kalba turėtų pasižymėti tam tikru stabilumu, nulemtu tiek stiprios tradicinės tarmės, tiek ir palyginti stabilių žemaitiškųjų geolektų 1 (šiaurinėje dalyje Plùngės, pietinėje – Tauragės) (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 257, 260). Duomenys parodė, kad varn iškiai, formuojantis bendram regiolektui, ateityje „bus linkę panašėti į savo šiaurinius kaimynus“ (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 260). Tradiciniai varniškiai ir kaimyniniai šiaurinia i žemaičiai (telšiškiai ir kretingiškiai) turi ir fonetinių panašumų, ir skirtumų. Nuo šiaurinių kaimynų juos, kaip ir pietinius kaimynus raseiniškius, skiria dūnininkavimas – kirčiuotų dvibalsių ie, uo atliepimas vienbalsiais [iː], [uː] arba diftongoidais [iːi ], [uːu ] (pvz.: [²ˈʃʲ iːi n s] šienas; [²ˈjuː ks] juokas), o nuo raseiniškių – dvigarsių an, am, en, em tarimas [oˑn], [oˑm], [ɛˑn], [ɛˑm] / [ʊn], [ʊm], [ɛˑn], [ɛˑm] (pvz.: [¹ˈkʊnd], [¹ˈkoˑnd] kánda; [¹ˈbʊmb], [¹ˈboˑmb] bámba; [ɡʲiˑ¹ˈʋʲɛˑnʲtʲɪ ] gyvénti; [¹ˈpʲɛˑmʲpʲɪ ] pémpė) (Zinkevičius 1966: 13, 14, 85–86, 101–102, 503 (žemėl. Nr. 58, 67, 68), 505 (žemėl. Nr. 60), 512 (žemėl. Nr. 67, 68); 1994: 106–107; Girdenis 1970: 143–145; LKA II 77–78, 80, 83, 84, 86, 87, žemėl. Nr. 64, 65, 66, 68, 69, 70, 71; Bukantis 1984: 93–94; LKTCH 2004: 206, 222–223 ir kt.). Su kitais žemaičiais bendra skiriamoji ypatybė – kamieno ir kirčiuotos galūnės ilgųjų balsių ė, o žodžio dvibalsinimas (pvz. : [¹ˈdʲiɛtʲɪ ] d ti; [bʲiɛ¹ˈɡʲuɔtʲɪ ] bėgióti) (Zinkevičius 1966: 73, 74, 473 (žemėl. Nr. 28), 475 (žemėl. Nr. 30), 476 (žemėl. Nr. 31), 479 (žemėl. Nr. 34), 483 (žemėl. Nr. 38), 485 (žemėl. Nr. 40); 1994: 90; LKA II 45, 48, 51, 53, 56, 57, žemėl. Nr. 27, 33, 35, 39; LKA II 45, 48, 51, 54, 57, žemėl. Nr. 28, 31, 33, 36, 39; Salys 1992: 36; LKTCH 2004: 223 ir kt.). Be minėtų ypatybių, varniškiams būdingos ir kitos fonetinės ypatybės: visuotinis kirčio atitraukimas; trumpųjų balsių u, i ir dvigarsių ul, ur, il, ir bei dvibalsio ui pirmojo dėmens platinimas (pvz.: bùvo [ˈbʊʋɑ], [ˈboˑʋɑ]; mškas [ˈmʲɪ ʃks], [ˈmʲeʃks]; pùlti [¹ˈpoˑlʲtʲe]; kùrti [¹ˈkʊrʲtʲɪ ], [¹ˈkoˑrʲtʲe]; g rtas [¹ˈɡʲɪ rʦ], [¹ˈɡʲeˑrʦ]; mu las [²ˈmʊɪˑls], [²ˈmoˑɪls]); galūnių balsių trumpinimas (pvz.: ka pas [²ˈkɑmˑps]); dvibalsių ai, ei vienbalsinimas (pvz.: výrai [¹ˈʋʲiː¹ˌrɑː]; raše [rɑ¹ˈʃʲɛː]); kai kuriose formose vietoje afrikatų č, dž turimi priebalsiai t, d (pvz.: jáučio [¹ˈjæˑʊtʲɛ]; mẽdžio [ˈmʲɛˑdʲe], bet jáučių [¹ˈjæˑʊʧʲu]; mẽdžių [ˈmʲɛˑʤʲu]) (Zinkevičius 1966: 32– 1 Geolekt u laikytini tradicinės patarmės pagrindu susiformavę heterogenišk i, griežtų geografinių ribų neturintys kalbos variantai, o regiolektu – kalbos variantai, atsiradę bendrinei kalbai paveik us geolektą (-us) ir (ar) regionines kalbos atmainas (Hoppenbrouwers 1983: 1–25; Auer 2005: 7–42; Taeldeman 2010: 355–374; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 41–44). Šiaurės žemaičių plote stabilūs geolektai formuojasi apie Skuõdą, Maže kius, Krẽtingą ir Plùngę, pietų žemaičių plote – apie Taũragę, pereiginiai – apie Kemę, Rasé inius (NTA 2014 (žemėl. Nr. 13, 14); Mikulėnienė 2014: 20; Aliūkaitė, Mikulėnienė: 2014a: 260). 3 49, 64-66, 142–143, 447, 515–516, 518 (žemėl. Nr. 2, 70, 71, 73); 1994: 106, 110–111; LKA II 123–126, žemėl. Nr. 105, 106; LKTCH 2004: 200 sp. įklija, 223–226 ir kt.) ir kt. Pastaraisiais metais dėl besikeičiančios sociokultūrinės, socioekonominės aplinkos (įvairių įstaigų reorganizavimo ir optimiza vimo) pietų žemaičiai varniškiai, arba dūnininkai, tampa vis mobilesni, plečiasi jų socialiniai ryšiai. Kartu, tikėtina, keičiantis jų požiūriui į vietinį, tyrime vadinamo savuoju, kalbos variantą, keičiasi ir kalbinis elgesys (plg. Jaworski ir kt. 2004: 5; Garrett 2010: 19–36; Ramonienė 2022: 11–13 ir kt.). Perceptyviosios dialektologijos principais paremti kalbinių nuostatų tyrimai atlikt i įvairiose Lietuvos vietovėse (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a; 2016b; Geržotaitė, Čepaitienė 2016; Aliūkaitė ir kt. 2017; 2020; Geržotaitė 2019a; 2019b; 2019c; Brazaitienė 2024 ir kt.). Tačiau dūnininkų areale nuostatos dėl savojo kalbos varianto išsamiai ištirtos tik pietų žemaičių raseiniškių patarmės plote, varniškiai šiuo požiūriu didesnio tyrėjų dėmesio iki šiol sulaukę nebuvo 2 . Raseiniškių tyrimai patvirtino, kad tiek objektyvios (konvergencija ir išlyginimas), tiek subjektyvios (paprastojo kalbos vartotojo nuostatos) priežastys veikia kalbos bendruomenės narių požiūrį į vietinį kalbos variantą: kinta tradicinių tarminių požymių nomenklatūrinės vertės ir jų realizacija (Dambrauskienė 2021: 107–124; plg. Hickey 2003: 351; Mikulėnienė 2020: 3 ir kt.). Raseiniškių kalbinė situacija, „prestižiškesnio“ varianto siekimas inicijuoja iki šiol netirtų varniškių nuostatų dėl savojo kalbos varianto peržiūrą (Dambrauskienė 2020: 228; 2021: 77–79) 3 . Šio tyrimo objektas – pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijos ir vertinimai 4 . Tikslas – išsiaiškinti pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijas ir vertinimus. Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti tiriamųjų metalingvistinius komentarus ir išsiaiškinti varniškių savojo kalbos varianto nominacijas; 2) remiantis subjektyviaisiais ekstralingvistiniais duomenimis, nustatyti savajam kalbos variantui būdingus požymius ir nustatyti savojo kalbos varianto vertinimus; 3) ištirti pietų žemaičių varniškių sąmonėje įsitvirtinusio vietinio kalbos varianto vaizdinį ir įvertinti galimą varniškių patarmės kalbinės kaitos scenarijų. Tyrime remiamasi 2025 metais sausio–vasario mėnesiais iš pietų žemaičių varn iškių ploto straipsnio autorės ir Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotojos dr. Simonos Vyniautaitės surinkta ir į diktofoną įrašyta empirine me džiaga iš Lietuvių kalbos atlaso (LKA 1977; 1982; 1991; toliau – LKA 5 ) 11 punktų: Kurš nų (LKA 102), Va nių (LKA 191), Ùžvenčio (LKA 193), Tvẽrų (LKA 220a), Laũk uvos (LKA 254), Šv kšnos (LKA 285), Kv darnos (LKA 288), Ka tinėnų (LKA 290), Pajūrio (LKA 322), Šilãlės (LKA 323) ir Žema čių Naũmiesčio (LKA 355), žr. 1 paveikslą. 2 Apie pietų žemaičių raseiniškių t yrimus plačiau žr. Vaitmonienė 2017; Dambrauskienė 2020 ; 2021. 3 Straipsnyje pasirinktas terminas savasis kalbos variantas, nes jis gerai atspindi tiek pačių tiriamųjų, tiek jų gyvenamojoje vietoje vartojamo kalbos varianto konceptą. Šis terminas buvo vartojamas tiriant pietų žemaičių raseiniškių nuostatas (žr. Dambrauskienė 2020; 2021: 77–81). Lietuvių geolingvistiniuose tyrimuose įprastas terminas vietinis kalbos variantas, turintis atitikmenį anglų kalboje vernakulas (angl. vernacular) (žr. Labov 1972a: 208–209, 222–224; 1972b: 87–91; Trudgill 1974: 17–19, 32–35; Chambers, Trudgill 1980: 3–6, 12–14 ir kt.). 4 Terminai požiūris ir nuostatos straipsnyje vartojami sinonimiškai. 5 Kadangi visuose tr ijuose LKA tomuose punktų numeriai sutampa, toliau straipsnyje šio leidinio tomai nebenurodomi. 4 1 paveikslas. Tiriamieji pietų žemaičių varniškių LKA punktai (žemėlapio fragmentas iš Aliūkaitė ir kt. 2014: 143, 75 paveikslas) Iš viso įrašyti pokalbiai su 44 tiria maisiais, bendra pokalbių trukmė – 22 val. 12 min. 23 sek. Siekiant kuo objektyviau realiuoju laiku ištirti kalbinę situaciją pietų žemaičių varniškių plote, tiriamųjų imčiai pritaikytas netikimybinės atrankos būdas 6 , t. y. kalbinti atsitiktinai sutikti ir moksliniame tyrime dalyvauti sutikę asmenys. Tai lėmė tiek nevienodą tiriamųjų imtį pagal sociodemografinius duomenis (žr. lentelę), tiek skirtingą įrašų trukmę (žr. 2 priedą). Lentelė. Tiriamųjų sociodemografinių duomenų charakteristika Tiriamųjų skaičius Tiriamieji pagal kartas Lytis Vyrai Moterys 10 Jaunesnioji karta 2 8 19 Vidurinė karta 3 16 15 Vyriausioji karta 3 12 44 Iš viso 8 36 6 Netikimybinės atrankos būdas tinkamas, kai tiriamųjų imtis nėra didelė ir apklausų duomenys naudojami atliekant žvalgomąjį (ar bandomąjį) tyrimą (plačiau žr. Gaižauskaitė, Mikėnė 2014: 36–37). 5 Per pokalbius įrašyti tiriamųjų metalingvistiniai komentarai (pavyzdžiui, nuostatos dėl savojo kalbos varianto, savojo ir kitų kalbos variantų vertinimai ir kt.), sociodemografinės charakteristikos (lytis, amžius, gyvenamoji vieta) ir kt. Tiriamąją medžiagą sudaro metalingvistiniai 44 tiriamųjų komentarai apie savąjį kalbos variantą ir kitus kalbos variantus 7 . Tiriamųjų nuostatos tirtos remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais, tikslintos analizuojant savojo kalbos varianto suprantamumo, patrauklumo (gražumo), taisyklingumo vertinimus. Tiriamųjų amžius svarbus duomenų gretinimui pagal kartas. 2. METODAI IR METODOLOGINĖS PRIEIGOS Šio tyrimo pamatas – savojo kalbos varianto suvokimo ir vertinimo empiriniai duomenys, kurie surinkti derinant apklausos ir giluminio interviu (pokalbio) metodus. Pokalbio ir apklausos derinys parankus, kai reikia sukaupti įvairių duomenų ne tik apie patį tiriamąjį, jo nuostatas, bet ir įrašyti jo kalbą, garso įrašą panaudoti kalbinių duomenų registravimui, tyrimui (Aurrekoetxea, Ormaetxea 2006: 157–162; Schilling 2013: 66–133). Pokalbiams su tiriamaisiais pasitelktas pusiau struktūruoto ir giluminio pobūdžio interviu derinys (plg. Rupšienė 2007: 65; Kardelis 2017: 257 ir ten nurodyta literatūra ir kt.) 8 . Pokalbiai su tiriamaisiais vykdyti pasirinkus klausimyno struktūruotumo metodologiją, kurios esmė – lankstumas, t. y. nors klausimynas parengtas iš anksto, jo klausimais naudotasi nebūtinai laika ntis klausimų eiliškumo ar formuluotės bei atsižvelgiant į tiriamojo dėstomas mintis 9 . Klausimynas sudarytas remiantis kolektyvinės monografijos Lietuvių kalbos variantai tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos autorių atrinktais ir šiame straipsnyje analizuojamam tyrimui pritaikytais perceptyvinės anketos klausimais (ž r. Aliūkaitė ir kt. 2020: 301–306) (žr. 1 priedą). Klausimynus pokalbių metu pildė apklausos vykdytojos. Toks medžiagos rinkimo būdas yra patikima ir aukštą duomenų kokybę užtikrinanti kokybinio tyrimo metodologijos dalis (Gaižauskaitė, Mikėnė 2014: 61). O pokalbio kontrolė leidžia sukaupti kalbos duomenis kiekybiniam kalbos duomenų (pavyzdžiui, tarmiškumo rodikliams apskaičiuoti) tyrimui. Klausimyno klausimai apėmė objekty viuosius (tiriamojo gyvenamoji vieta, amžius, lytis, išsilavinimas, judumas ir kt.) ir subjektyviuosius (geolingvistinė kompetencija, nuostatos dėl savojo kalbos varianto, savojo kalbos varianto vertinimai) duomenis. Siekiant išsiaiškinti objektyviuosius duomenis, tiriamiesiems pateikti uždarieji klausimai, o subjektyviųjų duomenų kaupimui naudotasi atviraisiais klausimais ir semantinio diferencialo vertinamąja skale 10 . Atsakymais į atviruosius klausimus siekta išsiaiškinti tiriamųjų geolingvistinę kompetenciją ir kalbin es nuostatas, o semantinio diferencialo skalės duomenys leido nustatyti savojo kalbos varianto suprantamumo, taisyklingumo, patrauklumo vertinamuosius balus, papildžiusius ir patikslinusius tiriamųjų nuostatas (žr. 1 priedą). Geolingvistinė kompetencija moksliniame diskurse apibrėžiama kaip paprastojo kalbos vartotojo gebėjimas atpažinti kalbos variantus, juos lokalizuoti geografinėje, socialinėje, kultūrinėje erdvėje (Preston 1989: 4; 1999: xxiii–xxiv; Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, 7 Komentarai žymimi kodais, juose užšifruota informacija apie tiriamąjį: gyvenamoji vietovė, amžius, lyt is ir eilės numeris iš punkto (keturios didžiosios raidės – LKA punkto pavadinimo pirmosios raidės; skaitmuo 1 – asmuo iki 35 m., 2 – 36–55 m., 3 – vyresnis nei 56 m.; vyr – vyras, mot – moteris; paskutinis skaitmuo – eilės numeris) pavyzdžiui, Kurš nų jaunesniosios kartos atstovės komentaro kodas – KURŠ1_mot2). 8 Giluminiai pusiau struktūruoti interviu kalbiniams duomenims rinkti įprastai taikomi kokybiniuose, sociolingvistiniais metodais paremtuose tyrimuose, pavyzdžiui, šis metodas taikytas tiriant sociolingvistinę Lietuvos panoramą, pietų žemaičių raseiniškių horizontalųjį ir vertikalųjį variantiškumą (plg. Dambrauskienė 2021: 14; Ramonienė 2022: 15–18 ir kt.) 9 Apie klausimyno struktūruotumo metodologiją ir kitas kok ybinio interviu formas plačiau žr. Gaižauskaitė, Valavičienė 2016: 18–22. 10 Semantinio diferencialo vertinamoji skalė įprasta tarminių variantų taisyk lingumo ir patrauklumo vertinimo tyrimuose (plačiau žr. Preston 2013: 170). Apie semantinio diferencialo skalės naudojimą tyrimuose plačiau žr. Dikčius 2011: 59. 6 Mikulėnienė 2016a: 92 ir kt.). Geolingvistinės kompet encijos tyrimams ypač svarbūs kalbinių nuostatų tyrimai, kurie atskleidžia paprastojo kalbos vartotojo įsivaizduojamų kalbos variantų ir jų vartotojų sociokultūrinio tapatumo sąsajas, parodo, kad kalbos variantiškumui įtakos turi tiek ideologiškai konstruojami dialekto vaizdiniai, tiek ir pasąmonėje susiformavusios stereotipinės kalbos varian to charakteristikos ( plg. Chambers, Trudgill 2004: 28; taip pat žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016b: 17–30; Geržotaitė 2019c: 1; Mikulėnienė 2019; Dambrauskienė 2021: 76 ir kt.). Vienu iš svarbiausių komponentų perceptyviniuose tyrimuose laikomas kalbos varianto patrauklumo kriterijus, o remiantis paprastojo kalbos vartotojo metalingistiniais komentarais, konceptualizuojama kalbos varianto estetinė vertė (Aliūkaitė 2007: 212–213 ir ten nurodytą literatūrą). Pietų žemaičių varniškių nuostatos dėl savojo kalbos varianto analizuojamos remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologijomis, suteikiančiomis „papildomų matmenų kalbos varian tiškumo plačiąja prasme inventorizacijai, supratimui, vertinimui ir prognostinei (kaitos ir raidos) variantiškumo žiūrai, kaip svarbų vienetą kalbos variantiškumo tyrimuose įteisina[nčiomis] varianto vaizdinio kategoriją“ (A liūkaitė, Mikulėnienė 2016b: 18; plg. Inoue 1999: 157–158). Savojo kalbos varianto vaizdinys (-iai) tikslinamas (-i) nagrinėjant estetinę vertę detalizuojančius suprantamumo, taisyklingumo, patrauklumo vertinamuosius balus. Šiuo straipsniu tęsiami perceptyviosios dialektologijos nuostatų tyrimai, paremti geolingvistikos (regioninio variantiškumo) metodologija. 3. SAVOJO KALBOS VARIANTO NOMINACIJOS IR SAMPRATA Pirmiausia tiria mųjų paprašyta įvardyti jų gyvenamojoje vietovėje vartojamą kalbos variantą. Beveik du trečdaliai tiriamųjų (64 proc.) savajam kalbos variantui suteikė konkretaus miesto ar miestelio pavadinimo nominacijas, kurios klasifikuotinos į 3 grupes: 1) kalbos variantas, nominuotas gyvenamosios vietovės pavadinimu; 2) kalbos variantas, nominuotas administracinio ir (ar) savivaldybės centro, į kurį (-iuos) migruojama dėl viešųjų (pavyzdžiui, į savivaldy bę, seniūniją), ekonominių (pavyzdžiui, į parduotuves, turgų), gydymo(si) ar kitų priežasčių, pavadinimu, toliau vadinama s administracinės teritorinės vietovės pavadinimu; 3) mišrus kalbos variantas, žr. 2 paveikslą. 2 paveikslas. Savojo kalbos varianto nominacijų pasiskirstymas 7 Savasis kalbos variantas gyvenamosios vietovės pavadinimu dažniausiai nominuojamas Va nių (LKA 191), Tvẽrų (LKA 220a) ir Šilãlės (LKA 323) tiriamųjų, pvz.: vietiniai – varniškiai (VARN2_mot4), tveriške (TVER2_mot1), Šilalės tarmė (ŠILA1_mot2), šilališkių kalba (ŠILA2_mot3), Šilalės tarmė, šilališkių tarmė (ŠILA2_mot5) 11 . Neretai gyve-namosios vietovės pavadinimas papildomas administracinės teritorinės vietovės (-ių), į ku-rią (-ias) migruojama, pavadinimu (-ais), pvz.: varniškių į Plungę biški panaši (VARN2_vyr2); panaši į Telšių, gal tik žuodei skirias (VARN3_mot1), Varnių ir Telšių nesiskiria (VARN3_mot3); tveriškiai, laukuviškiai, varniškiai – vienodai šnek (TVER3_mot2); Tauragė, Šilutė – taip pat (ŠILA2_mot5). Pastarieji pavadinimai priskirtini 3-ajai nominacijų grupei. Tik su administracine teritorine vietove sietinas nominacijos dažniausiai suteikia Kurš nų (LKA 102), Kv darnos (LKA 288), Ka tinėnų ( LKA 290) ir Pajūrio (LKA 322) tiriamieji, pvz.: Šiaulių kalba (KURŠ1_vyr1); Vietinė tarmė <...> priskiriama Šiauliams (KURŠ3_vyr3), šilalietiška kalba (KVĖD2_vyr1), šilališkių kalba (KVĖD2_mot4), Šilalis krašto (KVĖD1_mot5); šilališkiai (KALT1_mot1); Šilalės šnekta, linkę į Telšių pusės kalbą (KALT1_mot2); Šilalės kalba (KALT1_vyr4). Savojo kalbos varianto nominavimas gyvenamosios vietovės (-ių) pavadinimu (-ais) suponuoja tiriamųjų nuostatą, kad jų gyvenamojoje vietovėje vartojamas kalbos variantas pasižymi tik tai vietovei būdinga kalbine raiška. Administracinės teritorinės vietovės pavadinimu įvardytas savasis kalbos variantas, tikėtina, siejamas su aukštesnio prestižo įvaizdį turinčiu rajono centre ar didesniame mieste vartojamu kalbos variantu. Mišrios nominacijos grupės pavadinimai ne tik sieja gyvenamosios vietovės ir administracinės teritorinės vietovės savojo kalbos varianto pavadinimus, bet ir parodo, kad varniškiai savąjį kalbos variantą tapatina ir (ar) lygina su pasąmonėje susiformavusiu prestižiškesniu kalbos variantu, vartojamu geografiškai netolimoje vietovėje. Atsakymai į klausimą „Kaip apibūdintumėte savo gyvenamosios vietovės kalbą?“ skirtini į 3 grupes: 1) žemaitiška / tarmiška / dūnininkų; 2) nežemaitiška / maišyta ir 3) netarmiška / literatūrinė / bendrinė. Nežemaitiškos / maišytos kalbos grupės atsaky mai yra tarpinis variantas tarp 1-osios ir 3-osios grupės opozicijos tarmiška vs netarmiška. Beveik du trečdaliai tiriamųjų pateikė ne vienai grupei priskirtinus atsakymus, kuriuos lėmė tiriamųjų įžvalgos, pagal kartas diferencijuojančios savojo kalbos varianto vaizdinį 12 . Jei tarmiškos ir maišytos kalbos apibūdinimai procentiškai pasiskirstė apylygiai (atitinkamai 68 ir 72 proc.), tai netarmiškos kalbos sudaro mažiau nei ketvirtadalį (23 proc.) visų atsakymų 13 . Savąjį kalbos variantą žemaitišku / tarmišku / dūnininkų dažniau vadina jaunesniosios ir vidurinės kar tos atstovai (atitinkamai 70 proc. ir 73 proc. atsakymų), nežemaitišku / maišytu – vidurinės ir vyriausiosios kartos (89 proc. ir 73 proc.). Tačiau nemažos dalies jaunųjų varniškių (40 proc.) sąmonėje savasis kalbos variantas – netarmiškas, arba artimas bendrinei kalbai, žr. 3 paveikslą. 11 Straipsnyje tiriamųjų metalingvistiniai komentarai užrašyti originalia tiriamųjų kalba ir netaisyti. 12 Pavyzdžiui, UŽVE2_mot3 komentaras Senieji, aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni išlaike sava tarme, jaunesni – mišrūnai priskirtinas prie 1 ir 3 grupių. 13 Procentai apskaičiuoti nuo kiekvienos gr upės atsakymų skaičiaus. 8 3 paveikslas. Savojo kalbos varianto apibūdinimai Pabrėžtina, kad nors daugiau kaip du trečdaliai tiriamųjų savo gyvenamosios vietovės kalbą pavadino tarmiška, žemaitiška, dūnininkų kalba, beveik visų jų nuomone (90 proc.), tarmiškai kalba tik vyriausieji vietos gyventojai, pvz.: Tarmiškai nebent labai labai senas, net penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai nesako „dūna“, „pyns“. Kuršėnai – kaims, visi taip šnek (KURŠ1_vyr1); Seneliai retkarčiais pasako „dūnikes“, „pynuka“, jaunesni taip nebesako (KURŠ1_mot2); Tarmiškai, vietine šnekta niekas nebešneka. Žemaičių kalbos čia nieks nesuprant, nieks ja ir nešnek. Tik seni kai kurie, tie kuriems daugiau nei 70–80 metų. Jaunimas sako, kad jiems sermata šnekiet žemaitiškai, jie nenor būti žemaičiais (UŽVE3_mot2); Senieji kiek daugiau žemaičiuoja: nutrauktos galūnės, nukanda galūnes, sako „vyna dūnas“ (vieną duonos), kirčiai kitokie, kitur deda. Jaunimas kalba aukštaitiškiau, ypač tie, kurie išvažiuoja į miestus, grįžę kalba aukštaitiškiau (LAUK2_mot1). Nežemaitiškos / maišytos kalbos variantai skiriami į 3 grupes: 1) maišytos su bendrine / literatūr ine kalba arba su ja tapatinama aukšt aičių tarme (62 proc. atsakymų); 2) maišytos su šiaurės žemaičių patarmėmis (23 proc. atsaky mų); 3) maišytos ir su bendrine, ir su kitų žemaičių patarmėmis (15 proc. atsakymų). Visgi visas tris šias grupes sieja nežemaitiškos / maišytos kalbos suvokimas, kurį lemia savojo kalbos varianto lyginimas su pasąmonėje įsitvirtinusia „tikra“ žemaičių tarme, pvz.: mūsų maišyta, kartais žemaičiuojam, kartais nežemaičiuojam, truputį žemaitiška, laužyta, paprasta (KALT1_vyr4); Nei šiokia, nei tokia, negryna, žemaičių nepavadinsi <...>. Artima bendrinei, bet ne visai (KURŠ3_vyr3) ; Literatūrini persmelk, pergali tarmes, vaikai internetinie erdvie nuskenden, išmokst mokykloj. Kiti sarmatijas, mokykla sava dara. Gal nemadinga mužikų šnekta (LAUK2_mot4); Grynai žemaitiškai niekada čia nešnekėjo, tik dar žodžių senoviškų yra. Esam prie žemaičių. Lyginant su telšiškiais, mes ne žemaičiai. Jei nekalbam žemaitiškai, tai lietuviškai (ŠVĖK2_mot4); Normali lietuviška kalba, neišskirtinė, nei aukštaitiška, nei žemaitiška – lietuviškai kalbam, paprasta lietuviška, darosi artimesnė bendrinei (ŠILA2_mot3); Mišinukai, mišrūnai, klumpių krašto, maišyti – visų žemaičių žodžius vartojam, viską gaudantys. Šilutėj kalba taip pat (PAJŪ3_mot1); Paprasti žmonės taip šnekam – žemaitiškai nelabai. Per televiziją kalba kaip Šilalėj. Jei mes esam žemaičiai, tai ir turėtume kalbėti žemaitiškai – žemaitiškai nekalbam (ŠILA2_mot4). Tarmiškajam opozicinį netarmiškąjį kalbos va riantą tiriamieji dažniausiai priskiria jaunesniosios kartos atstovams ir (arba) išsilavinusiems bei iš kitur grįžusiems gyventojams, pvz.: Jaunims – nebier juokiu tarmiu – visi yr aukštaite, literatūriška [kalba], apie tarme nenuor girdiet. Vienetai vaikų šnek tarmiškai, visi literatūriškai. Ir tėvai su vaikais šnek literatūriškai (TVER2_mot1); Jaunimas mažiau tarmiškai šneka, daugiau gal bendrine, neretai justi anglų kalbos įtaka – sakinius verčia iš anglų kalbos. Tarmė nemadinga (ŠVĖK1_mot3); Jaunimas kalba aukštaitiškiau, ypač tie, kurie išvažiuoja į miestus, grįžę kalba aukštaitiškiau 9 (LAUK2_mot1); Išsilavinę kalba taisyklingiau, aiškiau, neišsilavinę vartoja kitokius žodžius. Nėra žemaičių kalba, panaši į bendrinę kalbą. Jaunimas kalba kitaip – greitai susako. Sūnus grįžo iš užsienio, kalba taip pat (ŽENA3_mot4). Tokia nuostata koreliuoja su jaunesniosios kartos atstovų išsakytais apibūdinimais: procentiškai daugiausia jų savąjį kalbos variantą charakterizavo kaip netarmišką (ŽENA1_mot3), literatūrinį (ŽENA1_mot3). Apibendrinant savojo kalbos varianto vertinimus, darytina išvada, kad, varniškių įsitikinimu, tarmiškai dar kalba, arba dūnininkuoja, tik patys vyriausieji pietų žemaičiai varniškiai, o kitų, ypač jaunų gyventojų bei grįžtančiųjų iš kitų miestų kalba – maišyta su bendrine / literatūrine kalba arba su ja tapatinama aukštaičių tarme. Tik vakarinėje patarmės dalyje, arti bebaigiančių sunykti vakarų žemaičių esančiame Žema čių Naũmiestyje (355), visų tiriamųjų teigimu, jų kalba yra viena taisyklingiausių (ŽENA2_mot1), lyg ir taisyklingai (ŽENA1_mot2), literatūrinė (ŽENA1_mot3), panaši į bendrinę kalbą, tik galūnes nuimam (ŽENA3_mot4) 14 . Tiek vyresniosios ir vyriausiosios kar tos tiriamųjų nuostata, kad jaunimas nekalba tarmiškai, tiek jaunesniosios kartos atstovų siekis savąjį kalbos variantą tapatinti su netarmiškuoju variantu gali rodyti vykstančią tradicinės varniškių patarmės kaitą – lengviausiai atpažįstamų ryškiųjų tarminių ypatybių, ypač dvibalsių ie, uo vienbalsinimo, vartosenos atsisakymą. 4. SAVOJO KALBOS VARIANTO ĮVERČIAI Remiantis savojo kalbos varianto vertinimais, nagrinėti tiriamųjų gyvenamojoje vietovėje vartoja mo kalbos varianto įverčiai pagal tris kategorijas: 1) suprantamumą; 2) taisyklingumą ir 3) gražumą (patrauklumą). Duomenys rinkti naudojant septynbalę semantinio diferencialo vertinimo skalę. Pokalbio metu tiriamieji visas tris kategorijas turėjo įvertinti nuo pozityviausio (7) iki negaty viausio (1). Įvertis nuo 5 iki 7 laikomas teigiamu, 4 – neutraliu, nuo 1 iki 3 – neigiamu. Beveik visi (93 proc.) varniškiai mano, kad jų vietovės kalba yra lengvai suprantama visiems (žr. 4 paveikslą), nes nesuprantama kalba dažniausiai suvokiama kaip neįprastų, savitą reikšmę turinčių leksinių vienetų vartojimas, pvz.: griežtų žodžių nenauduoju – visiems suprantama (VARN3_mot3); kalbu bendrine, nes galvoju, kad kiti gal nesuprasti, kartais įkišu savų žuodžiu (UŽVE3_mot1); tikri žemaičiai... kai kurie žodžiai neaiškūs (UŽVE3_mot2); tarminiai žodžiai kitokie (LAUK2_mot1); mūsų kalba – visiems suprantama, išraiškingiausia savo žemaitiškumu, specifinių žodžių neturim (LAU2_mot4); su kitu žemaičiu sunku susikalbieti, jų kai kurie žuodžiai kitokie (LAUK3_mot2); seneliai, tėvai turėdava išskirtiniu, kitokiu žodžiu (gonkos, alkieruks), dabar taip nekalbam (ŠILA2_mot3). Tik arti šiaurės žemaičių kretingiškių ribos esančio Tvẽrų miestelio (LKA 220a) tiriamieji įsitikinę, kad jų gyvenamojoje vietovėje vartojamas kalbos variantas kitų tarmių atstovams sunkiai suprantamas, pvz.: aukštaičiai, dzūkai – laba sunke, atvykę prašo išverst (TVER2_mot1); aukštaičiai nesupront, saka, kad nukondam galūns (TVER2_mot3). 14 Apie vakarų žemaičių patarmės likimą žr. Zinkevičius 1994: 123; Bukantis 2002: 12–13; 2007: 196; LKTCH 2004: 222 ir kt. Dėl Žema čių Naũmiesčio (355) būta pasvarstymų, kad visą šį punktą reikia priskirti pietų žemaičiams raseiniškiams, nes, būdami raseiniškių ir varniškių paribyje, Žema čių Naũmiesčio ir jo apylinkių gyventojai, kaip ir raseiniškiai, dvibalsius am, an, em, en išlaiko s veikus (Janavičienė, Zinkevičius 1983: 102). Žema čių Naũmiestis (LKA 355) pietų žemaičiams raseiniškiams priskirtas leidinyje XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai) publikuojamame žemėlapyje (Aliūkaitė ir kt. 2014: 143). Tačiau to paties leidinio 7 priede Žema čių Naũmiestis (LKA 355) įrašytas į pietų žemaičių varnišk ių optimizuotų LKA punktų sąvadą (NTA 2014: 442). Kad angi šios šnektos tyrimų trūksta, ik i šiol „laikomasi Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių kla sifikacijos“ (PŽVmk 2017: 55). 16 Rupšienė Liudmila 2007: Kokybinių tyrimų duomenų rinkimo metodologija [Methodology for Collecting Qualitative Research Data], Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Salys Antanas 1992: Raštai. Lietuvių kalbos tarmės [Writings. Lithuanian Language Dialects] 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Schilling Natalie 2013: Sociolinguistic Fieldwork, Cambridge: Cambridge University Press. Taeldeman Johan 2010: Linguistic Stability in a Language Space. – Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation 1: Theories and Methods, ed. by P. Auer, J. E. Schmidt, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 355–374.Trudgill Peter 1974: Sociolinguistics: An Introduction, Harmondsworth: Penguin. Vaitmonienė Diana 2017: Lietuvos tarmių vaizdiniai pietų žemaičių raseiniškių mentaliniame žemėlapyje [Image of Lithuanian Dialects on the Mental Map of the Young and Middle-Aged Generation of PŽR (pietų žemaičių raseiniškiai)]. – Perspectives of Baltic Philology III. The Apocalypses of the Baltic Worlds, Poznan: Wydawnictwo Rys, 345–365. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija [Lithuanian Dialectology], Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija [Dialectology of the Lithuanian Language], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PRIEDAI 1 priedas. Perceptyvinės anketos klausimyno pavyzdys, sudarytas straipsnio autorės pagal Aliūkaitė ir kt. 2020: 301–306 17 2 priedas. Garso įrašų registras Eil. Nr. LKA punktas Tiriamojo kodas Tiriamojo gyvenamoji vieta Įrašo trukmė 1. Kuršėnai (102) KURŠ1_vyr1 Kuršėnai 1 val. 33 min. 16 sek. 2. KURŠ1_mot2 Kuršėnai 48 min. 47 sek. 3. KURŠ3_vyr3 Kuršėnai 35 min. 43 sek. 4. Užventis (193) UŽVE3_mot1 Junkilai 20 min. 53 sek. 5. UŽVE3_mot2 Junkilai 1 val. 52 min. 49 sek. 6. UŽVE2_mot3 Užventis 2 min. 21 sek. 7. Laukuva (254) LAUK2_mot1 Bilioniai 20 min. 46 sek. 8. LAUK3_mot2 Bilioniai 1 val. 9 min. 27 sek. 9. LAUK3_vyr3 Bilioniai 18 10. LAUK2_mot4 Bilioniai 2 val. 6 min. 33 sek. 11. Švėkšna (285) ŠVĖK2_vyr1 Švėkšna 12 min. 43 sek. 12. ŠVĖK3_mot2 Švėkšna 22 min. 22 sek. 13. ŠVĖK1_mot3 Švėkšna 10 min. 40 sek. 14. ŠVĖK2_mot4 Švėkšna 30 min. 11 sek. 15. ŠVĖK3_mot5 Švėkšna 1 val. 27 min. 27 sek. 16. Šilalė (323) ŠILA3_mot1 Šilalė 18 min. 2 sek. 17. ŠILA1_mot2 Šilalė 18 min. 17 sek. 18. ŠILA2_mot3 Dirkintai 16 min. 6 sek. 19. ŠILA2_mot4 Šilalė 10 min. 53 sek. 20. ŠILA2_mot5 Šilalė 29 min. 34 sek. 21. ŠILA3_mot6 Šilalė 22. Kvėdarna (288) KVĖD2_vyr1 Kvėdarna 28 min. 16 sek. 23. KVĖD2_mot2 Kvėdarna 7 min. 27 sek. 24. KVĖD3_vyr3 Kvėdarna 13 min. 4 sek. 25. KVĖD2_mot4 Kvėdarna 14 min. 32 sek. 26. KVĖD1_mot5 Kvėdarna 27. Kaltinėnai (290) KALT1_mot1 Kaltinėnai 20 min. 23 sek. 28. KALT1_mot2 Kaltinėnai 20 min. 4 sek. 29. KALT2_mot3 Kaltinėnai 21 min. 27 sek. 30. KALT1_vyr4 Kaltinėnai 22 min. 39 sek. 31. Pajūris (322) PAJŪ3_mot1 Pajūris 38 min. 29 sek. 32. PAJŪ2_mot2 Pajūris 10 min. 15 sek. 33. PAJŪ2_mot3 Pajūris 7 min. 51 sek. 34. Žemaičių Naumiestis (355) ŽENA2_mot1 Žemaičių Naumiestis 10 min. 6 sek. 35. ŽENA1_mot2 Žemaičių Naumiestis 6 min. 54 sek. 36. ŽENA1_mot3 Žemaičių Naumiestis 10 min. 26 sek. 37. ŽENA3_mot4 Žemaičių Naumiestis 20 min. 27 sek. 38. Varniai (191) VARN3_mot1 Telšiai (dirba Varniuose) 27 min. 44 sek. 39. VARN2_vyr2 Varniai 28 min. 9 sek. 40. VARN3_mot3 Pavandenė 24 min. 9 sek. 41. VARN2_mot4 Varniai 46 min. 43 sek. 19 42. Tverai (220a) TVER2_mot1 Tverai 44 min. 3 sek. 43. TVER3_mot2 Tverai 1 val. 40 min. 9 sek. 44. TVER2_mot3 Tverai 21 min. 16 sek. Iš viso: 22 val. 12 min. 23 sek.