Pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto vaizdinys: nominacijos ir vertinimai

Acta Linguistica Lituanica 2026, t. 94, p. 1–19 Turinio nuoroda / Contents link ISSN 2669–218X (elektroninis / online) PIETŲ ŽEMAIČIŲ VARNIŠKIŲ SAVOJO KALBOS VARIANTO VAIZDINYS: NOMINACIJOS IR VERTINIMAI Perceptions of the Native Language Variant among South Samogitians: Naming and Evaluation DIANA DAMBRAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas E-paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-0346-8421 Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, perceptyvioji dialektologija, sociolingvistika. https://doi.org/10.35321/all94-03 ANOTACIJA Remiantis geolingvistikos ir perceptyviosios dialektologijos metodologijomis, straipsnyje analizuojamos pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijos ir vertinimai. Savojo kalbos varianto atpažinimas grindžiamas paprastojo kalbos bendruomenės nario dialekto kompetencijos (angl. dialect competence) ir dialekto vaizdinio (angl. dialect image) analize. Dialekto kompetencija apima pasąmonėje susiformavusias stereotipines kalbos varianto ar jo vartotojo charakteristikas, o dialekto vaizdinį lemia stereotipiniai kalbinių požymių panašumai ir (ar) skirtumai. Tiriamųjų manymu, pagrindinė ir skiriamoji pietų žemaičių varniškių ypatybė dünininkavimas būdingas tik pačių vyriausių kalbos bendruomenės narių kalboje, jaunimas ir atsikėlusieji iš kitų vietovių kalba arba su bendrine (arba jai tapačia aukštaičių tarme) kalba, arba su kitomis žemaičių patarmėmis maišytu kalbos variantu. Būdingiausia ypatybe, pagal kurią atpažįstamas savasis kalbos variantas, įvardijamas galūnių trumpinimas. Geografiniai (erdviniai) atstumai – vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką savojo kalbos varianto nominavimui: įprastai varniškiai suteikia arba gyvenamosios vietovės, arba administracinio ar savivaldybės centro, į kurį migruojama, pavadinimą. Tiek vyresniosios ir vyriausios kartos varniškių nuostata, kad jaunimas nekalba tarmiškai, tiek jaunesniosios kartos tiriamuoju savojo kalbos varianto vaizdinio artinimas prie bendrinės kalbos gali rodyti žemaičių varniškių tarminės ir bendrinės kalbos konvergenciją, o apibūdinimai ir nominacijos – tarminio ploto kalbinį heterogeniškumą. ESMINIAI ŽODŽIAI: perceptyvioji dialektologija, kalbinės nuostatos, pietų žemaičiai varniškiai, dünininkai, savasis kalbos variantas. ANNOTATION This article focuses on the nominations and perceptions of one’s own linguistic variant within the Southern Samogitian subdialect of Varniai, which are analysed using geolinguistic and perceptual dialectological methodologies. Recognition of one’s own linguistic variant is based on the study of dialect competence and dialect image displayed by regular members of the speech community. Dialect competence encompasses all stereotypical characteristics of the language variant and its user formed within one’s subconscious, while dialect images result from stereotypical similarities and/or differences between linguistic features. Copyright © 2026 Diana Dambrauskienė. Published by the Institute of the Lithuanian Language. This is an Open Access article distributed under the terms of the Creative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nenurodant autorių ir šaltinį. Received: / Gauta: 2025–02–06. Accepted: / Priimta: 2026–04–09. 1 According to the subjects analysed, the process of replacing the Standard Lithuanian pronunciation of uo or o for ū (dūnininkavimas), which is the main and distinctive characteristic of the Southern Samogitian subdialect of Varniai, is reflected only in the language of the very oldest members of this speech community. Younger generations and individuals who have arrived here from other parts of the country are perceived as using a variant mixed with either Standard Lithuanian (or the Aukštaitian dialect identified with it) or with other Samogitian subdialects. Reduced endings are seen as the most typical feature which helps to identify one’s own linguistic variant. Geographical (spatial) distance is one of the main factors affecting the nomination of one’s own linguistic variant. Speakers of the Varniai subdialect typically assign to their variant the name of their residential area or the administrative (municipality) centre they are migrating to. The study also shows that older and oldest generation speakers of the Varniai subdialect believe that young people do not use the dialect, while the image of their own variant prevalent amongst the younger generation is closer to Standard Lithuanian. Both of these findings suggest a convergence of dialectal and standard language within the Varniai subdialect, with characterisations and nominations pointing towards the linguistic heterogeneity of this dialectal area. KEYWORDS: Perceptual dialectology, language attitudes, Southern Samogitian subdialect of Varniai, dūnininkai, own linguistic variant. 1. ĮVADAS Prieš dešimtmetį naujai įvertinta tarminė situacija parodė, kad pietų žemaičių varniškių patarmės plotas patenka į aplink Telšius besiformuojančio žemaičių regiolekto zoną, todėl vietiniu žmonių kalba turėtų pasižymėti tam tikru stabilumu, nulemti tiek stiprios tradicinės tarmės, tiek ir palyginti stabilių žemaitiškųjų geolektų¹ (šiaurinėje dalyje Plungės, pietinėje – Tauragės) (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 257, 260). Duomenys parodė, kad varniškiai, formuojantis bendram regiolektui, ateityje „bus linkę panašėti į savo šiaurinius kaimynus“ (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 260). Tradiciniai varniškiai ir kaimyniniai šiauriniai žemaičiai (telšiškiai ir kretingiškiai) turi ir fonetinių panašumų, ir skirtumų. Nuo šiaurinių kaimynų juos, kaip ir pietinius kaimynus raseiniškius, skiria dūnininkavimas – kirčiuotų dvibalsių ie, uo atliepimas vienbalsiais [iː], [uː] arba diftongoidais [i̯e̯], [u̯o̯] (pvz.: [²ʲi̯e̯ns] šienas; [²ʲu̯o̯ks] juokas), o nuo raseiniškių – dvigarsių an, am, en, em tarimas [ɔ̃n], [ɔ̃m], [ɛ̃n], [ɛ̃m] / [ʌn], [ʌm], [ɛ̃n], [ɛ̃m] (pvz.: [¹¹kʲɔnd], [¹¹kʲɔnd] kanda; [¹ʲbɔ̯mb], [¹¹bɔ̯mb] bamba; [gʲi̯ˈu̯ɛnˈtʲi̯] gyventi; [¹ʲpʲɛ̯mʲpʲi̯] pémpė) (Zinkevičius 1966: 13, 14, 85–86, 101–102, 503 (žemėl. Nr. 58, 67, 68), 505 (žemėl. Nr. 60), 512 (žemėl. Nr. 67, 68); 1994: 106–107; Girdenis 1970: 143–145; LKA II 77–78, 80, 83, 84, 86, 87, žemėl. Nr. 64, 65, 66, 68, 69, 70, 71; Bukantis 1984: 93–94; LKTCH 2004: 206, 222–223 ir kt.). Su kitais žemaičiais bendra skiriamoji ypatybė – kamieno ir kirčiuotos galūnės ilgųjų balsių e, o požymio dvibalsinimas (pvz.: [¹ʲdʲi̯e̯tʲi̯] dėti; [bʲi̯e̯ʲu̯tʲi̯] begioti) (Zinkevičius 1966: 73, 74, 473 (žemėl. Nr. 28), 475 (žemėl. Nr. 30), 476 (žemėl. Nr. 31), 479 (žemėl. Nr. 34), 483 (žemėl. Nr. 38), 485 (žemėl. Nr. 40); 1994: 90; LKA II 45, 48, 51, 53, 56, 57, žemėl. Nr. 27, 33, 35, 39; LKA II 45, 48, 51, 54, 57, žemėl. Nr. 28, 31, 33, 36, 39; Salys 1992: 36; LKTCH 2004: 223 ir kt.). Be minėtų ypatybių, varniškiams būdingos ir kitos fonetinės ypatybės: visuotinis kirčio atitraukimas; trumpųjų balsių u, i ir dvigarsių ul, ur, il, ir bei dvibalsio ui pirmojo dėmens platinimas (pvz.: būvo [ˈbʊ̯ɔ], [ˈbɔ̯ɔ]; miškas [ˈmʲɪʲks], [ˈmʲɛ̯ks]; pulti [ˈpɔ̯lʲtʲi̯ɛ]; kurti [ˈkʊ̯rˈtʲi̯], [ˈkɔ̯rˈtʲɛ]; girtas [ˈgʲi̯rts], [ˈgʲɛ̯rts]; muilas [²ˈmʊ̯ɪls], [²ˈmɔ̯ls]); galūnių balsių trumpinimas (pvz.: kampas [²ˈkampˢ]); dvibalsių ai, ei vienbalsinimas (pvz.: vyrai [ˈvʲi̯ˈraː]; rasė [raˈʲɛ̯ɛ]); kai kuriose formose vietoje afrikatų č, dž turimi priebalsiai t, d (pvz.: jaučio [¹ˈjaʊ̯stʲɛ]; medžio [ˈmʲɛ̯dʲɛ], bet jaučių [¹ˈjaʊ̯stʲu̯]; medžių [ˈmʲɛ̯dʲu̯]) (Zinkevičius 1966: 32– ¹ Geolektu laikytini tradicinės patarmės pagrindu susiformavę heterogeniški, griežtų geografinių ribų neturintys kalbos variantai, o regiolektų – kalbos variantai, atsiradę bendrinei kalbai paveikus geolektą (-us) ir (ar) regioninės kalbos atmainas (Hoppenbrouwers 1983: 1–25; Auer 2005: 7–42; Taeldeman 2010: 355–374; Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 41–44). Šiaurės žemaičių plote stabilūs geolektai formuojasi apie Skuodą, Mažeikius, Kretingą ir Plungę, pietų žemaičių plote – apie Tauragę, pereiginiai – apie Kelmę, Raseinius (NTA 2014 (žemėl. Nr. 13, 14); Mikulėnienė 2014: 20; Aliūkaitė, Mikulėnienė: 2014a: 260). 2 49, 64–66, 142–143, 447, 515–516, 518 (žemėl. Nr. 2, 70, 71, 73); 1994: 106, 110–111; LKA II 123–126, žemėl. Nr. 105, 106; LKTCH 2004: 200 sp. įklija, 223–226 ir kt.) ir kt. Pastaraisiais metais dėl besikeičiančios sociokultūrinės, socioekonominės aplinkos (įvairių įstaigų reorganizavimo ir optimizavimo) pietų žemaičiai varniškiai, arba dūnininkai, tampa vis mobilesni, plečiasi jų socialiniai ryšiai. Kartu, tikėtina, keičiantis jų požiūriui į vietinį, tyrime vadinamą savojo, kalbos variantą, keičiasi ir kalbinis elgesys (plg. Jaworski ir kt. 2004: 5; Garrett 2010: 19–36; Ramonienė 2022: 11–13 ir kt.). Perceptyviosios dialektologijos principais paremti kalbinių nuostatų tyrimai atlikti įvairiose Lietuvos vietovėse (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016a; 2016b; Geržotaitė, Čepaitienė 2016; Aliūkaitė ir kt. 2017; 2020; Geržotaitė 2019a; 2019b; 2019c; Brazaitienė 2024 ir kt.). Tačiau dūnininkų areale nuostatos dėl savojo kalbos varianto išsamiai ištirtos tik pietų žemaičių raseiniškių patarmės plote, varniškiai šiuo požiūriu didesnio tyrėjų dėmesio iki šiol sulaukę nebuvo². Raseiniškių tyrimai patvirtino, kad tiek objektyviosios (konvergencija ir išlyginimas), tiek subjektyviosios (paprastojo kalbos vartotojo nuostatos) priežastys veikia kalbos bendruomenės narių požiūrį į vietinį kalbos variantą: kinta tradicinių tarminių požymių nomenklatūrinės vertės ir jų realizacija (Dambrauskienė 2021: 107–124; plg. Hickey 2003: 351; Mikulėnienė 2020: 3 ir kt.). Raseiniškių kalbinė situacija, „prestižiškesnio“ varianto siekimas inicijuoja iki šiol netirtų varniškių nuostatų dėl savojo kalbos varianto peržiūrą (Dambrauskienė 2020: 228; 2021: 77–79)³. Šio tyrimo objektas – pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijos ir vertinimai⁴. Tikslas – išsiaiškinti pietų žemaičių varniškių savojo kalbos varianto nominacijas ir vertinimus. Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti tiriamųjų metalingvistinius komentarus ir išsiaiškinti varniškių savojo kalbos varianto nominacijas; 2) remiantis subjektyviaisiais ekstralingvistiniais duomenimis, nustatyti savajam kalbos variantui būdingus požymius ir nustatyti savojo kalbos varianto vertinimus; 3) ištirti pietų žemaičių varniškių sąmonėje įsitvirtinusio vietinio kalbos varianto vaizdinį ir įvertinti galimą varniškių patarmės kalbinės kaitos scenarijų. Tyrime remiamasi 2025 metais sausio–vasario mėnesiais iš pietų žemaičių varniškių ploto straipsnio autorės ir Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotojos dr. Simonos Vyniautaitės surinkta ir į diktofoną įrašyta empirine medžiaga iš Lietuvių kalbos atlaso (LKA 1977; 1982; 1991; toliau – LKA⁵) 11 punktų: Kuršėnų (LKA 102), Varnių (LKA 191), Užvenčio (LKA 193), Tverų (LKA 220a), Laukuvos (LKA 254), Švėkšnos (LKA 285), Kvėdarnos (LKA 288), Kal­tinėnų (LKA 290), Pajūrio (LKA 322), Šilalės (LKA 323) ir Žemaičių Naumiesčio (LKA 355), žr. 1 paveikslą. ² Apie pietų žemaičių raseiniškių tyrimus plačiau žr. Vaitmonienė 2017; Dambrauskienė 2020; 2021. ³ Straipsnyje pasirinktas terminas savasis kalbos variantas, nes jis gerai atspindi tiek pačių tiriamųjų, tiek jų gyvenamojoje vietoje vartojamo kalbos varianto konceptą. Šis terminas buvo vartojamas tiriant pietų žemaičių raseiniškių nuostatas (žr. Dambrauskienė 2020; 2021: 77–81). Lietuvių geolingvistiniuose tyrimuose įprastas terminas vietinis kalbos variantas, turintis atitikmenį anglų kalboje vernaculas (angl. vernacular) (žr. Labov 1972a: 208–209, 222–224; 1972b: 87–91; Trudgill 1974: 17–19, 32–35; Chambers, Trudgill 1980: 3–6, 12–14 ir kt.). ⁴ Terminai požiūris ir nuostatos straipsnyje vartojami sinonimiškai. ⁵ Kadangi visuose trijuose LKA tomuose punktų numeriai sutampa, toliau straipsnyje šio leidinio tomai nebenurodomi. 3 1 paveikslas. Tiriamieji pietų žemaičių varniškių LKA punktai (žemėlapio fragmentas iš Aliūkaitė ir kt. 2014: 143, 75 paveikslas) Iš viso įrašyti pokalbiai su 44 tiriamaisiais, bendra pokalbių trukmė – 22 val. 12 min. 23 sek. Siekiant kuo objektyviau realiuoju laiku ištirti kalbinę situaciją pietų žemaičių varniškių plote, tiriamųjų imčiai pritaikytas netikimybinės atrankos būdas⁶, t. y. kalbinti atsitiktinai sutikti ir moksliniame tyrime dalyvauti sutikę asmenys. Tai lėmė tiek nevienodą tiriamųjų imtį pagal sociodemografinius duomenis (žr. lentelę), tiek skirtingą įrašų trukmę (žr. 2 priedą). Lentelė. Tiriamųjų sociodemografinių duomenų charakteristika Tiriamųjų skaičius | Tiriamieji pagal kartas | Lytis | Vyrai | Moterys 10 | Jaunesnioji karta | 2 | 8 19 | Vidurinė karta | 3 | 16 15 | Vyriausioji karta | 3 | 12 44 | Iš viso | 8 | 36 6 Netikimybinės atrankos būdas tinkamas, kai tiriamųjų imtis nėra didelė ir apklausų duomenys naudojami atliekant žvalgomąjį (ar bandomąjį) tyrimą (plačiau žr. Gaižauskaitė, Mikiėnė 2014: 36–37). 4 Per pokalbius įrašyti tiriamųjų metalingvistiniai komentarai (pavyzdžiui, nuostatos dėl savo kalbos varianto, savojo ir kitų kalbos variantų vertinimai ir kt.), sociodemografinės charakteristikos (lytis, amžius, gyvenamoji vieta) ir kt. Tiriamąją medžiagą sudaro metalingvistiniai 44 tiriamųjų komentarai apie savajį kalbos variantą ir kitus kalbos variantus⁷. Tiriamųjų nuostatos tirtos remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais, tikslintos analizuojant savojo kalbos varianto suprantamumo, patrauklumo (gražumo), taisyklingumo vertinimus. Tiriamųjų amžius svarbus duomenų gretinimui pagal kartas. 2. METODAI IR METODOLOGINĖS PRIEIGOS Šio tyrimo pamatas – savojo kalbos varianto suvokimo ir vertinimo empiriniai duomenys, kurie surinkti derinant apklausos ir giluminio interviu (pokalbio) metodus. Pokalbio ir apklausos derinys parankus, kai reikia sukaupti įvairių duomenų ne tik apie patį tiriamąjį, jo nuostatas, bet ir įrašyti jo kalbą, garso įrašą panaudoti kalbinių duomenų registravimui, tyrimui (Aurrekoetxea, Ormaetxea 2006: 157–162; Schilling 2013: 66–133). Pokalbiams su tiriamaisiais pasitelktas pusiau struktūruoto ir giluminio pobūdžio interviu derinys (plg. Rupšienė 2007: 65; Kardelis 2017: 257 ir ten nurodyta literatūra ir kt.)⁸. Pokalbiai su tiriamaisiais vykdyti pasirinkus klausimyno struktūruotumo metodologiją, kurios esmė – lankstumas, t. y. nors klausimynas parengtas iš anksto, jo klausimais naudotasi nebūtinai laikantis klausimų eiliškumo ar formuluotės bei atsižvelgiant į tiriamojo dėstomas mintis⁹. Klausimynas sudarytas remiantis kolektyvinės monografijos Lietuvių kalbos variantai tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos autorių atrinktais ir šiame straipsnyje analizuojamam tyrimui pritaikytais perceptyvinės anketos klausimais (žr. Aliūkaitė ir kt. 2020: 301–306) (žr. 1 priedą). Klausimynus pokalbių metu pildė apklausos vykdytojos. Toks medžiagos rinkimo būdas yra patikima ir aukštą duomenų kokybę užtikrinanti kokybinio tyrimo metodologijos dalis (Gaižauskaitė, Mikėnė 2014: 61). O pokalbio kontrolė leidžia sukaupti kalbos duomenis kiekybiniam kalbos duomenų (pavyzdžiui, tarmiškumo rodikliams apskaičiuoti) tyrimui. Klausimyno klausimai apėmė objektyviuosius (tiriamojo gyvenamoji vieta, amžius, lytis, išsilavinimas, judumas ir kt.) ir subjektyviuosius (geolingvistinė kompetencija, nuostatos dėl savojo kalbos varianto, savojo kalbos varianto vertinimai) duomenis. Siekiant išsiaiškinti objektyviuosius duomenis, tiriamiesiems pateikti uždarieji klausimai, o subjektyviųjų duomenų kaupimui naudotasi atviraisiais klausimais ir semantinio diferencialo vertinamąja skale¹⁰. Atsakymais į atviruosius klausimus siekta išsiaiškinti tiriamųjų geolingvistinę kompetenciją ir kalbines nuostatas, o semantinio diferencialo skalės duomenys leido nustatyti savojo kalbos varianto suprantamumo, taisyklingumo, patrauklumo vertinamuosius balus, papildžiusiuosius ir patikslinusius tiriamųjų nuostatas (žr. 1 priedą). Geolingvistinė kompetencija moksliniame diskurse apibrėžiama kaip paprastojo kalbos vartotojo gebėjimas atpažinti kalbos variantus, juos lokalizuoti geografinėje, socialinėje, kultūrinėje erdvėje (Preston 1989: 4; 1999: xxii–xxiv; Diercks 2002: 52–53; Aliūkaitė, ⁷ Komentarai žymėti kodais, juose užšifruota informacija apie tiriamąjį: gyvenamoji vietovė, amžius, lytis ir eilės numeris iš punkto (keturios didžiosios raidės – LKA punkto pavadinimo pirmosios raidės; skaitmuo 1 – asmuo iki 35 m., 2 – 36–55 m., 3 – vyresnis nei 56 m.; vyr – vyras, mot – moteris; paskutinis skaitmuo – eilės numeris) pavyzdžiui, Kuršėnų jaunesniosios kartos atstovės komentaro kodas – KURŠ1_mot2). ⁸ Giluminiai pusiau struktūruoti interviu kalbiniams duomenims rinkti įprastai taikomi kokybiniuose, sociolingvistiniais metodais paremtuose tyrimuose, pavyzdžiui, šis metodas taikytas tiriant sociolingvistinę Lietuvos panoramą, pietų žemaičių raseiniškių horizontalųjį ir vertikalųjį variantiškumą (plg. Dambrauskienė 2021: 14; Ramonienė 2022: 15–18 ir kt.) ⁹ Apie klausimyno struktūruotumo metodologiją ir kitas kokybinio interviu formas plačiau žr. Gaižauskaitė, Valavičienė 2016: 18–22. ¹⁰ Semantinio diferencialo vertinamoji skalė įprasta terminų variantų taisyklingumo ir patrauklumo vertinimo tyrimuose (plačiau žr. Preston 2013: 170). Apie semantinio diferencialo skalės naudojimą tyrimuose plačiau žr. Dikčius 2011: 59. 5 Mikulėnienė 2016a: 92 ir kt.). Geolingvistinės kompetencijos tyrimams ypač svarbūs kalbinių nuostatų tyrimai, kurie atskleidžia paprastojo kalbos vartotojo įsivaizduojamų kalbos variantų ir jų vartotojų sociokultūrinio tapatumo sąsajas, parodo, kad kalbos variant iškumui įtakos turi tiek ideologiškai konstruojami dialekto vaizdiniai, tiek ir pasąmonėje susiformavusios stereotipinės kalbos varianto charakteristikos (plg. Chambers, Trudgill 2004: 28; taip pat žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016b: 17–30; Geržotaitė 2019c: 1; Mikulėnienė 2019; Dambrauskienė 2021: 76 ir kt.). Vienu iš svarbiausių komponentų perceptyviniuose tyrimuose laikomas kalbos varianto patrauklumo kriterijus, o remiantis paprastojo kalbos vartotojo metalingvistiniais komentarais, konceptualizuojama kalbos varianto estetinė vertė (Aliūkaitė 2007: 212–213 ir ten nurodyta literatūra). Pietų žemaičių varantiškų nuostatos dėl savojo kalbos varianto analizuojamos remiantis perceptyviosios dialektologijos metodologijomis, suteikiančiomis „papildomų matmenų kalbos varantiškumo plačiąja prasme inventorizacijai, supratimui, vertinimui ir prognostinei (kaitos ir raidos) varantiškumo žiūrai, kaip svarbų vienetą kalbos varantiškumo tyrimuose įteisina[nčio­mis] varianto vaizdinio kategoriją“ (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2016b: 18; plg. Inoue 1999: 157–158). Savojo kalbos varianto vaizdinys (–iai) tikslinamas (–i) nagrinėjant estetinę vertę detalizuojančius suprantamumo, taisyklingumo, patrauklumo vertinamuosius balus. Šiuo straipsniu tęsiami perceptyviosios dialektologijos nuostatų tyrimai, paremti geolingvistikos (regioninio varantiškumo) metodologija. 3. SAVOJO KALBOS VARIANTO NOMINACIJOS IR SAMPRATA Pirmiausia tiriamųjų paprašyta įvardyti jų gyvenamojoje vietovėje vartojamą kalbos variantą. Beveik du trečdaliai tiriamųjų (64 proc.) savajam kalbos variantui suteikė konkretaus miesto ar miestelio pavadinimo nominacijas, kurios klasifikuotinos į 3 grupes: 1) kalbos variantas, nominuotas gyvenamosios vietovės pavadinimu; 2) kalbos variantas, nominuotas administracinio ir (ar) savivaldybės centro, į kurį (–iuos) migruojama dėl viešųjų (pavyzdžiui, į savivaldybę, seniūniją), ekonominių (pavyzdžiui, į parduotuves, turgų), gydymo(si) ar kitų priežasčių, pavadinimu, toliau vadinamas administracinės teritorinės vietovės pavadinimu; 3) mišrus kalbos variantas, žr. 2 paveikslą. 2 paveikslas. Savojo kalbos varianto nominacijų pasiskirstymas 6 Savasis kalbos variantas gyvenamosios vietovės pavadinimu dažniausiai nominuojamas Varnių (LKA 191), Tvėrų (LKA 220a) ir Šilalės (LKA 323) tiriamųjų, pvz.: vietiniai – varniškiai (VARN2_mot4), tveriškė (TVER2_mot1), Šilalės tarmė (ŠILA1_mot2), šilališkių kalba (ŠILA2_mot3), Šilalės tarmė, šilališkių tarmė (ŠILA2_mot5)¹¹. Neretai gyvenamosios vietovės pavadinimas papildomas administracinės teritorinės vietovės (-ių), į kurią (-ias) migruojama, pavadinimu (-ais), pvz.: varniškiai į Plungę biški panaši (VARN2_vyr2); panaši į Telšių, gal tik žuodei skirias (VARN3_mot1), Varnių ir Telšių nesiskiria (VARN3_mot3); tveriškiai, laukuvieškiai, varniškiai – vienodai šnek (TVER3_mot2); Tauragė, Šilutė – taip pat (ŠILA2_mot5). Pastarieji pavadinimai priskirtini 3-ajai nominacijų grupei. Tik su administracine teritorine vietove sietinas nominacijos dažniausiai suteikia Kuršėnų (LKA 102), Kėdainių (LKA 288), Kaltinėnų (LKA 290) ir Pajūrio (LKA 322) tiriamieji, pvz.: Šiaulių kalba (KURŠ1_vyr1); Vietinė tarmė <...> priskiriama Šiauliams (KURŠ3_vyr3), šilalietiška kalba (KVĖD2_vyr1), šilališkių kalba (KVĖD2_mot4), Šilalis krašto (KVĖD1_mot5); šilališkiai (KALT1_mot1); Šilalės šnekta, linkę į Telšių pusės kalbą (KALT1_mot2); Šilalės kalba (KALT1_vyr4). Savojo kalbos varianto nominavimas gyvenamosios vietovės (-ių) pavadinimu (-ais) suponuoja tiriamųjų nuostatą, kad jų gyvenamojoje vietovėje vartojamas kalbos variantas pasižymi tik tai vietovei būdinga kalbine raiška. Administracinės teritorinės vietovės pavadinimu įvardytas savasis kalbos variantas, tikėtina, siejamas su aukštesnio prestižo įvaizdį turinčiu rajono centre ar didesniame mieste vartojamu kalbos variantu. Mišrios nominacijos grupės pavadinimai ne tik sieja gyvenamosios vietovės ir administracinės teritorinės vietovės savojo kalbos varianto pavadinimus, bet ir parodo, kad varniškiai savąjį kalbos variantą tapatina ir (ar) lygina su sąmonėje susiformavusiu prestižiškesniu kalbos variantu, vartojamu geografiškai netolimoje vietovėje. Atsakymai į klausimą „Kaip apibūdintumėte savo gyvenamosios vietovės kalbą?“ skirstyti į 3 grupes: 1) žemaitiška / tarmiška / dünininkų; 2) nežemaitiška / maišyta ir 3) netarmiška / literatūrinė. Nežemaitiškos / maišytos kalbos grupės atsakymai yra tarpinis variantas tarp 1-osios ir 3-osios grupės opozicijos tarmiška vs netarmiška. Beveik du trečdaliai tiriamųjų pateikė ne vienai grupei priskirtinus atsakymus, kuriuos lėmė tiriamųjų įžvalgos, pagal kartas diferencijuojančios savojo kalbos varianto vaizdinį¹². Jei tarmiškos ir maišytos kalbos apibūdinimai procentiškai pasiskirstė apylygiiai (atitinkamai 68 ir 72 proc.), tai netarmiškos kalbos sudaro mažiau nei ketvirtadalį (23 proc.) visų atsakymų¹³. Savąjį kalbos variantą žemaitišku / tarmišku / dünininkų dažniau vadina jaunesniosios ir vidurinės kartos atstovai (atitinkamai 70 proc. ir 73 proc. atsakymų), nežemaitišku / maišytu – vidurinės ir vyriausiosios kartos (89 proc. ir 73 proc.). Tačiau nemažos dalies jaunųjų varniškių (40 proc.) sąmonėje savasis kalbos variantas – netarmiškas, arba artimas bendrinei kalbai, žr. 3 paveikslą. ¹¹ Straipsnyje tiriamųjų metalingvistiniai komentarai užrašyti originalia tiriamųjų kalba ir netaisyti. ¹² Pavyzdžiui, UŽVĖ2_mot3 komentaras Senieji, aštuoniasdešimtmečiai ir vyresni išlaikę savo tarmę, jaunesni – mišrūnai priskirtinas prie 1 ir 3 grupių. ¹³ Procentai apskaičiuoti nuo kiekvienos grupės atsakymų skaičiaus. 7 3 paveikslas. Savojo kalbos varianto apibūdinimai Pabrėžtina, kad nors daugiau kaip du trečdaliai tiriamųjų savo gyvenamosios vietovės kalbą pavadino tarmiška, žemaitiška, dūnininkų kalba, beveik visų jų nuomone (90 proc.), tarmiškai kalba tik vyriausieji vietos gyventojai, pvz.: Tarmiškai nebent labai labai senas, net penkiasdešimtmečiai, šešiasdešimtmečiai nesako „dūna“, „pyns“. Kuršėnai – kaims, visi taip šnek (KURŠ1_vyr1); Seneliai retkarčiais pasako „dūnikės“, „pynuką“, jaunesni taip nebesako (KURŠ1_mot2); Tarmiškai, vietine šnekta niekas nebekalba. Žemaičių kalbos čia nieks nesuprant, nieks ja ir nešneka. Tik seni kai kurie, tie kuriems daugiau 70–80 metų. Jaunimas sako, kad jiems sermata šnekėt žemaitiškai, jie nenor būti žemaičiais (UŽVE3_mot2); Senieji kiek daugiau žemaičiuoja: nutrauktos galūnės, nukanda galūnes, sako „vyna dūnas“ (vieną duonos), kirčiai kitokie, kitur deda. Jaunimas kalba aukštaitiškiau, ypač tie, kurie išvažiuoja į miestus, grįžę kalba aukštaitiškiau (LAUK2_mot1). Nežemaitiškos / maišytos kalbos variantai skiriami į 3 grupes: 1) maišytos su bendrine / literatūrine kalba arba su ja tapatinama aukštaičių tarme (62 proc. atsakymų); 2) maišytos su šiaurės žemaičių patarmėmis (23 proc. atsakymų); 3) maišytos ir su bendrine, ir su kitų žemaičių patarmėmis (15 proc. atsakymų). Visgi visas tris šias grupes sieja nežemaitiškos / maišytos kalbos suvokimas, kurį lemia savojo kalbos varianto lyginimas su sąmonėje įsitvirtinusia „tikra“ žemaičių tarme, pvz.: mūsų maišyta, kartais žemaičiuojam, kartais nežemaičiuojam, truputį žemaitiška, laužyta, paprasta (KALT1_vyr4); Nei šokia, nei tokia, negyna, žemaičių nepavadinsi <...>. Artima bendrinei, bet ne visai (KURŠ3_vyr3); Literatūrinė persmėlka, pergali tarmes, vaikai internetine erdvė nuskendę, išmoks mokykloj. Kiti sarmatijas, mokykla savo daro. Gal nemadinga mužikų šnekta (LAUK2_mot4); Grynai žemaitiškai niekada čia nešnekejо, tik dar žodžių senoviškų yra. Esam prie žemaičių. Lyginant su telšiškiais, mes ne žemaičiai. Jei nekalbam žemaitiškai, tai lietuviškai (ŠVĖK2_mot4); Normali lietuviška kalba, neišskirtinė, nei aukštaitiška, nei žemaitiška – lietuviškai kalbam, paprasta lietuviška, darosi artimesnė bendrinei (ŠILA2_mot3); Mišinukai, mišrūnai, klumpių krašto, maišyti – visų žemaičių žodžius vartojam, viską gaudantys. Šilutėj kalba taip pat (PAJŪ3_mot1); Paprasti žmonės taip šnekam – žemaitiškai nelabai. Per televiziją kalba kaip Šilalėj. Jei mes esam žemaičiai, tai ir turėtume kalbėti žemaitiškai – žemaitiškai nekalbam (ŠILA2_mot4). Tarmiškajam opozicinį netarmiškąjį kalbos variantą tiriamieji dažniausiai priskiria jaunesniosios kartos atstovams ir (arba) išsilavinusiems bei iš kitur grįžusiems gyventojams, pvz.: Jaunims – nebier juokių tarmių – visi yr aukštaitė, literatūriška [kalba], apie tarme nenuor girdiet. Vienetai vaikų šnek tarmiškai, visi literatūriškai. Ir tėvai su vaikais šnek literatūriškai (TVER2_mot1); Jaunimas mažiau tarmiškai šneka, daugiau gal bendrine, neretai justi anglų kalbos įtaka – sakinius verčia iš anglų kalbos. Tarmė nemadinga (ŠVĖK1_mot3); Jaunimas kalba aukštaitiškiau, ypač tie, kurie išvažiuoja į miestus, grįžę kalba aukštaitiškiau 8 (LAUK2_mot1); Išsilavinę kalba taisyklingiau, aiškiau, neišsilavinę vartoja kitokius žodžius. Nėra žemaičių kalba, panaši į bendrinę kalbą. Jaunimas kalba kitaip – greitai susako. Sūnus grįžo iš užsienio, kalba taip pat (ŽENA3_mot4). Tokia nuostata koreliuoja su jaunesniosios kartos atstovų išsakytais apibūdinimais: procentiškai daugiausia jų savąjį kalbos variantą charakterizavo kaip netarmišką (ŽENA1_mot3), literatūrinį (ŽENA1_mot3). Apibendrinant savojo kalbos varianto vertinimus, darytina išvada, kad, varniškių įsitikinimu, tarmiškai dar kalba, arba dünininkuoja, tik patys vyriausieji pietų žemaičiai varniškiai, o kitų, ypač jaunų gyventojų bei grįžtančiųjų iš kitų miestų kalba – maišyta su bendrine / literatūrine kalba arba su ja tapatinama aukštaičių tarme. Tik vakariniėje patarmės dalyje, arti bebaigiančių sunykti vakarų žemaičių esančiame Žemaičių Naumiestyje (355), visų tiriamųjų teigimu, jų kalba yra viena taisyklingiausių (ŽENA2_mot1), lyg ir taisyklingai (ŽENA1_mot2), literatūrinė (ŽENA1_mot3), panaši į bendrinę kalbą, tik galūnes nuimam (ŽENA3_mot4)¹⁴. Tiek vyresniosios ir vyriausiosios kartos tiriamųjų nuostata, kad jaunimas nekalba tarmiškai, tiek jaunesniosios kartos atstovų siekis savąjį kalbos variantą tapatinti su netarmiškuoju variantu gali rodyti vykstančią tradicinės varniškių patarmės kaitą – lengviausiai atpažįstamų ryškiųjų tarminių ypatybių, ypač dvibalsių ie, uo vienbalsinimo, vartosenos atsisakymą. 4. SAVOJO KALBOS VARIANTO ĮVERČIAI Remiantis savojo kalbos varianto vertinimais, nagrinėti tiriamųjų gyvenamojoje vietovėje vartojamo kalbos varianto įverčiai pagal tris kategorijas: 1) suprantamumą; 2) taisyklingumą ir 3) gražumą (patrauklumą). Duomenys rinkti naudojant septynbalę semantinio diferencialo vertinimo skalę. Pokalbio metu tiriamieji visas tris kategorijas turėjo įvertinti nuo pozityviausio (7) iki negatyviausio (1). Įvertis nuo 5 iki 7 laikomas teigiamu, 4 – neutraliu, nuo 1 iki 3 – neigiamu. Beveik visi (93 proc.) varniškiai mano, kad jų vietovės kalba yra lengvai suprantama visiems (žr. 4 paveikslą), nes nesuprantama kalba dažniausiai suvokiama kaip neįprastų, savitą reikšmę turinčių leksinių vienetų vartojimas, pvz.: greižtų žodžių nenaudojou – visiems suprantama (VARN3_mot3); kalbu bendrine, nes galvoju, kad kiti gal nesuprasti, kartais ikiškų savų žuodžių (UŽVĖ3_mot1); tikri žemaičiai... kai kurie žodžiai neaiškūs (UŽVĖ3_mot2); tarminiai žodžiai kitokie (LAUK2_mot1); mūsų kalba – visiems suprantama, išraiškingiausia savo žemaitiškumu, specifinių žodžių neturim (LAU2_mot4); su kitu žemaičiu sunku susikalbėti, jų kai kurie žuodžiai kitokie (LAUK3_mot2); seneliai, tėvai turėdava išskirtiniu, kitokiu žodžiu (gonkos, alkieruks), dabar taip nekalbam (ŠILA2_mot3). Tik arti šiaurės žemaičių kretingiškių ribos esančio Tverų miestelio (LKA 220a) tiriamieji įsitikinę, kad jų gyvenamojoje vietovėje vartojamas kalbos variantas kitų tarmių atstovams sunkiai suprantamas, pvz.: aukštaičiai, dzūkai – laba sunke, atvykę prašo išverst (TVER2_mot1); aukštaičiai nesupront, saka, kad nukondam galūns (TVER2_mot3). ¹⁴ Apie vakarų žemaičių patarmės likimą žr. Zinkevičius 1994: 123; Bukantis 2002: 12–13; 2007: 196; LKTCh 2004: 222 ir kt. Dėl Žemaičių Naumiesčio (355) būta pasvarstymų, kad visą šį punktą reikia priskirti pietų žemaičiams varniškiams, nes, būdami raseiniškiai ir varniškių paribyje, Žemaičių Naumiesčio ir jo apylinkių gyventojai, kaip ir raseiniškiai, dvibalsius am, an, em, en išlaiko sveikus (Janavičienė, Zinkevičius 1983: 102). Žemaičių Naumiestis (LKA 355) pietų žemaičiams raseiniškiams priskirtas leidinyje XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (Žemėlapiai ir jų komentarai) publikuojamame žemėlapyje (Aliūkaitė ir kt. 2014: 143). Tačiau to paties leidinio 7 priede Žemaičių Naumiestis (LKA 355) įrašytas į pietų žemaičių varniškių optimizuotų LKA punktų sąvadą (NTA 2014: 442). Kadangi šios šnektos tyrimų trūksta, iki šiol „laikomasi Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacijos“ (PŽVmk 2017: 55). 9 4 paveikslas. Savojo kalbos varianto suprantamumo įverčiai Dėl taisyklingumo tiriamieji išreiškė šiek tiek abejonjonų ir nė vienas savojo kalbos varianto neįvertino aukščiausiu įverčiu (žr. 5 paveikslą), nes, jį (savąjį kalbos variantą) lygina su bendrine / literatūrine kalba arba su ja tapatinama aukštaičių tarme. Įprastai tiriamieji įvardijo fonetinius (dažniausiai galūnių redukcijos), kirčiavimo, leksinius skirtumus ar panašumus, pvz.: nutraukam galūnes, kaimietiška kalba <...>, panaši į bendrinę ir aukštaičių, aiškiai kalba, kirčiuoja kitaip (ŠVEK3_mot2); galūnes karpom, bet arčiau literatūrinės einam (ŠVEK3_mot5); vietos kalba – Šilalės tarmė – kitokia nei žemaitiška, lyg biški tvarkinga, biški nukandam galūnes, žodis „biški“. Šilalės tarmės atstovai – biški pamesti žmonės. Kalbos maniera paprasta, žodžių krepšelis pas mumis siauresnis, aukštaičiai turi daugiau žodžių reikšmių (ŠILA1_mot2); vietinė kalba atrodo taisyklinga, graži, lengvai suprantama, senovinių žodžių nėra – lietuviška kalba, šilalietiška kalba, tik galūnes nukandam (KVĖD2_vyr1). 5 paveikslas. Savojo kalbos varianto taisyklingumo įverčiai 10 Fonetiniai, leksiniai ir kiti skirtumai nuo bendrinės kalbos tiriamųjų sąmonėje kuria ne visai taisyklingo savojo kalbos varianto vaizdinį. Šiam rezultatui labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra viešosios normos, t. y. per švietimą ir (ar) žiniasklaidą yra „primetamas“ tariamas bendrinės kalbos pranašumas (plg. Bezooijen 1997: 30). Todėl bet koks nuokrypis nuo bendrinės kalbos, arba standarto, paprastojo kalbos vartotojo sąmonėje gali kurti netaisyklingo kalbos varianto vaizdinį. Varniškių sąmonėje įsitvirtinusio taisyklingo kalbos varianto vaizdinį – bendrinę kalbą ar jai tapatinamą aukštaičių tarmę – galima laikyti tam tikra „standartinės kalbos ideologija“, kai teisingas yra tik vienas kalbos variantas (žr. Keturakienė, Vaicekauskienė 2016: 32 ir ten cituojamą literatūrą). Bet taisyklingumas ne visada tiesiogiai koreliuoja su patrauklumu (gražumu). Dažnai yra atvirkščiai: kuris nors kalbos variantas ar kuri nors tarmė gali būti įvertinti kaip netaisyklingi, bet patrauklūs (Kuiper 1999: 256; Aliūkaitė 2006: 571 ir kt.). Panašios nuostatos laikosi ir varniškiai: kad savasis kalbos variantas yra gražus, įsitikinę dviem trečdaliais daugiau tiriamųjų, nei tų, kurie mano, kad vietinis kalbos variantas yra taisyklingas, plg. 5 ir 6 paveikslus. 6 paveikslas. Savojo kalbos varianto gražumo (patrauklumo) įverčiai Varniškiai, vertindami savajį kalbos variantą kaip patrauklų, pabrėžia tiek solidarumą su vietove, tiek panašumą į viešoje erdvėje įprastai vartojamą bendrinei kalbai artimą kalbos variantą, pvz.: neįsivaizduoju jokio skirtumo kaip par televizorių, tik nukandam galūnes. Būčiau svolačius paskutinis, jeigu sakyčiau, kad negraži (KVĚD3_vyr3); graži sava kalba (LAUK3_vyr3); vietinė kalba graži (PAJŪ2_mot2); vietinė kalba gražiausia, bet kiti sako bjauri (PAJŪ2_mot3). Patrauklumo įverčius papildę metalingvistiniai komentarai rodo, kad tiriamiesiems savojo kalbos varianto patrauklumą lemia solidarumo veiksnys, susijęs ne tik su dialektu, bet ir apskritai regioniniu, kultūriniu identitetu (plg. Aliūkaitė 2007: 212, 214). Apibendrinant pietų žemaičių varniškių estetinius įverčius galima teigti, kad savojo kalbos varianto suprantamumą ir taisyklingumą lemia savojo kalbos varianto panašumas į bendrinę kalbą: kuo savasis kalbos variantas artimesnis bendrinei kalbai (fonetiškai, akcentologiškai ir leksiškai), tuo jis suprantamesnis ir taisyklingesnis. O patrauklumo 11 (gražumo) vertinimui svarbiausias – solidarumo su gyvenamąja vietove ir jos kultūrine aplinka veiksnys. Taigi varniškiams savasis kalbos variantas yra gana gražus, beveik visiems suprantamas, tačiau labiau netaisyklingas nei taisyklingas. 5. APIBENDRINIMAS Atlikta savojo kalbos varianto nominacijų ir vertinimų analizė iš pietų žemaičių varniškių ploto 11 LKA punktų parodė, kad: – savasis kalbos variantas varniškiams yra gana gražus; svarbiausias kriterijus, lemiantis tiriamųjų savojo kalbos varianto patrauklumo (gražumo) teigiamus įverčius – regioninio solidarumo veiksnys; – vertindami savojo kalbos varianto suprantamumą ir taisyklingumą, varniškiai jį (savoji kalbos variantą) gretina su bendrine / literatūrine kalba: fonetiniai, leksiniai ir kiti panašumai ir (ar) skirtumai nuo bendrinės kalbos tiriamųjų sąmonėje kuria beveik visiems suprantamo, bet ne visai taisyklingos kalbos varianto vaizdinį; – savajam kalbos variantui varniškiai priskiria dūnininkavimą, arba dvibalsių ie, uo atliepimą vienbalsiais [iː], [uː] ir (ar) diftongoidais [iːi], [uːu], kitos tradiciniams pietų žemaičiams varniškiams būdingos ypatybės neakcentuojamos; – tiriamuoju laikotarpiu būdingiausia ypatybė, pagal kurią atpažįstamas savasis kalbos variantas, varniškių manymu, yra galūnių trumpinimas; – tiriamųjų nuomone, dūnininkavimas išlikęs tik pačių vyriausių varniškių kalboje, o jaunesni gyventojai, ypač jauniausioji karta ir atsikėlusieji iš kitų vietovių, kalba arba su bendrine (prilyginama aukštaičių tarmei) kalba, arba su kitomis žemaičių patarmėmis maišytu kalbos variantu; – savojo kalbos varianto nominacijas varniškiai tapatina su geografiniais (erdviniais) atstumais siejamomis vietovėmis ir suteikia arba gyvenamosios vietovės, arba administracinio ar savivaldybės centro, į kurį migruojama, pavadinimą; tai leidžia atsargiai teigti, kad varniškių šiaur ytinė dalis kalbiškai artimesnė vakarų aukštaičiams šiauliškiams, šiaurvakarinė – šiaurės žemaičiams telšiškiams, vakarinė – urbanistiniam Klaipėdos kalbos variantui, artimam bendrinei kalbai; – tiek vyresniosios ir vyriausiosios kartos varniškių nuostata, kad jaunimas nekalba tarmiškai, tiek jaunesniosios kartos atstovų savojo kalbos varianto vaizdinio artinimas prie bendrinės kalbos gali rodyti žemaičių varniškių vartojamos tarminės ir bendrinės kalbos konvergenciją, o apibūdinimai ir nominacijos – tarminio ploto kalbinį heterogeniškumą. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2006: Tarminio kalbėjimo kultūrinis aspektas [Cultural Aspect of Speaking a Dialect]. – Acta Baltico-Slavica 30, 567–583. Aliūkaitė Daiva 2007: Tarminio kalbėjimo estetinė vertė: nuostatų tyrimas [Aesthetic Value of Dialectal Discourse: Approach Analysis]. – Tekstai ir kontekstai 1, 211–223. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu [The Density of the Point Network in the Case of the Geolinguistic Difference Between the Aukštaičiai and the Žemaičiai]. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 129–197. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos [Geolinguistics: Ideology, Theory, and Methods. Basic 12 Concepts]. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014b: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje [Peculiarities of Formation of Gelects and Regional Dialects in Lithuania]. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016a: Perceptyviosios dialektologijos instrumentai ir tyrimų kryptys: variantų arealai mentaliniuose žemėlapiuose (Biržų atvejis) [Perceptual Dialectology Instruments and Directions for Research: Areas of Variants in Mental Maps (Case of Biržai)]. – Acta Linguistica Lithuanica 74, 89–120. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2016b: Lietuvos gimnazistų požiūris: išsilavinimas Lietuvos gimnazistų vaizdiniuose [Lithuanian High School Students’ Approach: The Reflection of Education in Standard Language Images]. – Verbum 7, 17–33. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2017: Kalbos variantiškumas ir jo vertinimas perceptyviosios dialektologijos požiūriu: variantų ir vietų vaizdiniai [Language Variation and its Evaluation from the Perspective of Perceptual Dialectology: Images of Variants and Locations], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė, Čepaitienė Agnė, Geržotaitė Laura 2020: Lietuvių kalbos variantai: tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos [Lithuanian language variants: perspectives of researcher and ordinary member of language community], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Auer Peter 2005: Europe’s Sociolinguistic Unity, or: A Typology of European Dialect/Standard Constellations. – Perspectives on Variation. Sociolinguistic, Historical, Comparative, eds. N. Delbecque, J. Van der Auwera, D. Geeraerts, Berlin: Mouton de Gruyter, 7–42. Aurrekoetxea Gotzon, Ormaetxea Jose Luis 2006: Research Project – “Sociogeolinguistic Atlas of the Basque Language”. – Euskalingua 9, 157–162. Bezooijen Renée 1997: Normen met betrekking tot het Standaardnederlands. – Taal en Tongval 10, 30–48. Brazaitienė Laura 2024: Jaunųjų rytų aukštaičių – anykštėnų, kupiškėnų ir uteniškių – tarminės kalbos vaizdiniai: ribos ir objektyvusis tarmiškumas [Dialect Images of the Young Eastern Aukštaitians of Anykščiai, Kupiškis and Utena: Borders and Objective Dialecticity]. – Acta Linguistica Lithuanica 91, 198–223. Bukantis Jonas 1984: Fonologija južnožemaitiško Varnajškojo guovora: filologijos mokslų kandidato disertacija [Phonology of the Southern Žemaitian Subdialect of Varniai: PhD Thesis in Philology], Vilnius: Vilniaus valstybinis universitetas. Bukantis Jonas 2002: Žemaičių kalba šiandien ir jos išlikimo perspektyvos [The Žemaitian Language Today and Its Prospects for Survival]. – Žemaičių žemė 2, 12–13. Bukantis Jonas 2007: Vakarų žemaičių tarmės ypatybės [Characteristics of the Western Žemaitian Dialect]. – Tautosakos darbai 34, 194–206. Chambers Jack K., Trudgill Peter 1980: Dialectology, Cambridge: Cambridge University Press. Chambers Jack K., Trudgill Peter 2004: Dialectology, 2nd edition, Cambridge: Cambridge University Press. 13 Dambrauskienė Diana 2020: Pietų žemaičių raseiniškių tarmių nominacijos ir įverčiai [Dialect Nominations and Evaluations in the Area of the Southern Samogitian of Raseiniai]. – Acta Linguistica Lithuanica 83, 227–247. Dambrauskienė Diana 2021: Pietų žemaičių raseiniškių kalbinis pereigiškumas: horizontalusis ir vertikalusis variantiškumas: daktaro disertacija [Transitional Position of the Southern Žemaitian Subdialect of Raseiniai: The Horizontal and Vertical Variation: Doctoral Dissertation], Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Diercks Willy 2002: Mental maps. Linguistic-Geographic Concepts. – Handbook of Perceptual Dialectology 2, eds. D. Long, D. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 51–70. Dikčius Vytautas 2011: Anketos sudarymo principai [Principles for Compiling the Questionnaire]. Prieiga internete: https://www.spssanalyze.lt/wp-content/uploads/2014/03/Anketos_sudarymo_principai.pdf [žiūrėta 2026-01-12]. Gaižauskaitė Inga, Mikenė Svajonė 2014: Socialinių tyrimų metodai: apklausa [Social Research Methods: Survey], Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Gaižauskaitė Inga, Valavičienė Natalija 2016: Socialinių tyrimų metodai: kokybinis interviu [Social Research Methods: Qualitative Interview], Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, VĮ Registrų centras. Garrett Peter 2010: Attitudes to Language, Cambridge: Cambridge University Press. Geržotaitė Laura 2019a: Jaunųjų rytų aukštaičių – kupiškėnų ir uteniškių – kalbinės gimtinės vaizdiniai [Images of Linguistic Homeland of the Young Eastern Aukštaitians of Kupiškis and Utena]. – Acta Linguistica Lithuanica 81, 175–198. Geržotaitė Laura 2019b: Jaunųjų vakarų aukštaičių kauniškių kalbinės gimtinės vaizdiniai: Kauno, Jurbarko, Šakių ir Marijampolės kalbinis (ne)giminiškumas [Images of the Linguistic Homeland of the Young Western Aukštaitians of Kaunas: The Linguistic (Non)Affinity of Kaunas, Jurbarkas, Šakiai, and Marijampolė]. – Bendrinė kalba 92, [1–25]. Geržotaitė Laura 2019c: Bendrinės lietuvių kalbos vaizdinių kalbinio standarto plote tyrimas: vienos Kauno rajono gimnazijos atvejis [Research of the Images of Standard Lithuanian in an Area of the Standard Language: The Case of Kaunas district Gymnasium]. – Lietuvių kalba 13, [1–19]. Geržotaitė Laura, Čepaitienė Agnė 2016: Vilkaviškio jaunuolių kalbinė gimtinė: ribos, taisyklingumo ir patrauklumo vertės [The Linguistic Homeland of the Young People Living in Vilkaviškis: Borders, Correctness and Attractiveness]. – Verbum 7, 84–100. Girdenis Aleksas 1970: Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo [What do the Dūnininkai Have Instead of the Literary Language ie, uo]. – Baltistica 6(2), 143–146. Hickey Raymond 2003: How and Why Supraregional Varieties Arise. Insights into Late Modern English, eds. M. Dossena, Ch. Jones, Frankfurt: Peter Lang. Hoppenbrouwers Cor 1983: Het genus in een Brabants regiolect [The Genus in a Brabant Regional Dialect]. – TABU, Bulletin voor Nederlandse Taalkunde 13, 1–25. Inoue Fumio 1999: Classification of Dialects by Image: English and Japanese. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, ed. D. R. Preston, Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 147–160. Janavičienė Janina, Zinkevičius Zigmas 1983: Žemaičių Naumiesčio šnekta socialinės lingvistikos požiūriu [The Dialect of the Locality of Žemaičių Naumiestis (the District of Šilutė) in a Socio Linguistic Aspect]. – Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 102–106. 14 Jaworski Adam, Coupland Nikolas, Galasiński Dariusz 2004: Metalanguage: Social and Ideological Perspectives, Berlyn: Mouton de Gruyter. Kardelis Kęstutis 2017: Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai: edukologija ir kiti socialiniai mokslai [Research Methodology and Methods: Educology and Other Social Sciences], 6-asis patais. ir papild. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Keturakienė Miglė, Vaicekauskienė Loreta 2016: Lietuvių kalbos mokytojai standartinės kalbos ideologijos nelaisvėje: nuostatos, praktikos, pasekmės [Lithuanian Language Teachers in the Captivity of Standard Language Ideology: Attitudes, Practices, Consequences]. – Darbai ir dienos 65, 31–52. Prieiga internete: http://www.sociolingvistika.lt/failai/files/31-52.pdf#:~:text=Nors%20standartin%C4%97s%20kalbos%20ideologija%20yra%20paveikusi%20ir%20kalbos%20moksl%C4%85%20(iki%20C5%A1io)&text=Tam%20tikr%C4%85%20prasme%20mokytojai%20yra%20ideologijos%20nelaisv%C4%97je:%20jie%20primirėta [žiūrėta 2026-01-12]. Kuiper Lawrence 1999: Variation and the Norm. Parisian Perceptions of Regional French. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, Amsterdam: Philadelphia, 243–262. Labov William 1972a: Sociolinguistic Patterns, Philadelphia: University of Pennsylvania Press. Labov William 1972b: Language in the Inner City: Studies in the Black English Vernacular, Philadelphia: University of Pennsylvania Press. LKA I: Lietuvių kalbos atlasas 1: Leksika [Atlas of the Lithuanian Language 1: Lexicon], ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1977. LKA II: Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika [Atlas of the Lithuanian Language 2: Phonetics], ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1982. LKA III: Lietuvių kalbos atlasas 3: Morfologija [Atlas of the Lithuanian Language 3: Morphology], ats. red. K. Morkūnas, Vilnius: Mokslas, 1991. LKTCH 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija [The Anthology of Lithuanian Language Dialects], sud. R. Bacevičiūtė, A. Ivanauskienė, A. Leskauskaitė, E. Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mikulėnienė Danguolė 2020: Tarmiškumas kaip išmatuojamas dydis [Dialecticism as a Measurable Value]. – Lietuvių kalba 15, 1–11. NTA 2014: XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai) [Modern Geolinguistic Research in Lithuania: the Optimization of Network Points and the Interactive Dissemination of Information (Maps and Commentaries)], sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, Vilnius: Briedis. Preston Dennis R. 1989: Perceptual Dialectology: Nonlinguists’ Views of Areal Linguistics, Dordrecht: Foris. Preston Dennis R. 1999: Introduction. – Handbook of Perceptual Dialectology 1, ed. by D. R. Preston, Michigan: John Benjamins Publishing Company, xxii–xxiv. Preston Dennis R. 2013: Language with an Attitude. – The Handbook of Language Variation and Change, ed. by J. K. Chambers, N. Schilling, Blackwell: Blackwell Publishing Ltd., 157–182. PŽVmk 2017: Pietų žemaičiai varniškiai: mokomoji knyga [Southern Žemaitians, Varniai: Textbook], sud. G. Judžentytė, V. Marcišauskaitė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ramonienė Meilutė 2022: Kalbinės nuostatos ir jų tyrimai [Linguistic Attitudes and Their Research]. – Sociolingvistinė Lietuvos panorama. Gyventojų kalbinės nuostatos ir kalbinis elgesys, moksl. red. M. Ramonienė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 11–23. 15 Rupšienė Liudmila 2007: Kokybinių tyrimų duomenų rinkimo metodologija [Methodology for Collecting Qualitative Research Data], Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Salys Antanas 1992: Raštai. Lietuvių kalbos tarmės [Writings. Lithuanian Language Dialects] 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Schilling Natalie 2013: Sociolinguistic Fieldwork, Cambridge: Cambridge University Press. Taeldeman Johan 2010: Linguistic Stability in a Language Space. – Language and Space. An International Handbook of Linguistic Variation 1: Theories and Methods, ed. by P. Auer, J. E. Schmidt, Berlin, New York: Walter de Gruyter, 355–374.Trudgill Peter 1974: Sociolinguistics: An Introduction, Harmondsworth: Penguin. Vaitmonienė Diana 2017: Lietuvos tarmių vaizdiniai pietų žemaičių raseiniškių mentaliniame žemėlapyje [Image of Lithuanian Dialects on the Mental Map of the Young and Middle-Aged Generation of PŽR (pietų žemaičių raseiniškiai)]. – Perspectives of Baltic Philology III. The Apocalypses of the Baltic Worlds, Poznan: Wydawnictwo Rys, 345–365. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija [Lithuanian Dialectology], Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija [Dialectology of the Lithuanian Language], Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PRIEDAI 1 priedas. Perceptyvinės anketos klausimyno pavyzdys, sudarytas straipsnio autorės pagal Aliūkaitė ir kt. 2020: 301–306 16 2 priedas. Garso įrašų registras Eil. Nr. LKA punktas Tiriamojo kodas Tiriamojo gyvenamoji vieta Įrašo trukmė 1. Kuršėnai (102) KURŠ1_vyr1 Kuršėnai 1 val. 33 min. 16 sek. 2. KURŠ1_mot2 Kuršėnai 48 min. 47 sek. 3. KURŠ3_vyr3 Kuršėnai 35 min. 43 sek. 4. Užventis (193) UŽVE3_mot1 Junkilai 20 min. 53 sek. 5. UŽVE3_mot2 Junkilai 1 val. 52 min. 49 sek. 6. UŽVE2_mot3 Užventis 2 min. 21 sek. 7. Laukuva (254) LAUK2_mot1 Bilon iai 20 min. 46 sek. 8. LAUK3_mot2 Bilon iai 1 val. 9 min. 27 sek. 9. LAUK3_vyr3 Bilon iai 17 10. LAUK2_mot4 Bilioniai 2 val. 6 min. 33 sek. 11. Švėkšna (285) ŠVĖK2_vyr1 Švėkšna 12 min. 43 sek. 12. ŠVĖK3_mot2 Švėkšna 22 min. 22 sek. 13. ŠVĖK1_mot3 Švėkšna 10 min. 40 sek. 14. ŠVĖK2_mot4 Švėkšna 30 min. 11 sek. 15. ŠVĖK3_mot5 Švėkšna 1 val. 27 min. 27 sek. 16. Šilalė (323) ŠILA3_mot1 Šilalė 18 min. 2 sek. 17. ŠILA1_mot2 Šilalė 18 min. 17 sek. 18. ŠILA2_mot3 Dirkintai 16 min. 6 sek. 19. ŠILA2_mot4 Šilalė 10 min. 53 sek. 20. ŠILA2_mot5 Šilalė 29 min. 34 sek. 21. ŠILA3_mot6 Šilalė 22. Kvėdarna (288) KVĖD2_vyr1 Kvėdarna 28 min. 16 sek. 23. KVĖD2_mot2 Kvėdarna 7 min. 27 sek. 24. KVĖD3_vyr3 Kvėdarna 13 min. 4 sek. 25. KVĖD2_mot4 Kvėdarna 14 min. 32 sek. 26. KVĖD1_mot5 Kvėdarna 27. Kaltinėnai (290) KALT1_mot1 Kaltinėnai 20 min. 23 sek. 28. KALT1_mot2 Kaltinėnai 20 min. 4 sek. 29. KALT2_mot3 Kaltinėnai 21 min. 27 sek. 30. KALT1_vyr4 Kaltinėnai 22 min. 39 sek. 31. Pajūris (322) PAJŪ3_mot1 Pajūris 38 min. 29 sek. 32. PAJŪ2_mot2 Pajūris 10 min. 15 sek. 33. PAJŪ2_mot3 Pajūris 7 min. 51 sek. 34. Žemaičių Naumiestis (355) ŽENA2_mot1 Žemaičių Naumiestis 10 min. 6 sek. 35. ŽENA1_mot2 Žemaičių Naumiestis 6 min. 54 sek. 36. ŽENA1_mot3 Žemaičių Naumiestis 10 min. 26 sek. 37. ŽENA3_mot4 Žemaičių Naumiestis 20 min. 27 sek. 38. Varniai (191) VARN3_mot1 Telšiai (dirba Varniuose) 27 min. 44 sek. 39. VARN2_vyr2 Varniai 28 min. 9 sek. 40. VARN3_mot3 Pavandenė 24 min. 9 sek. 41. VARN2_mot4 Varniai 46 min. 43 sek. 18 42. Tverai (220a) TVER2_mot1 Tverai 44 min. 3 sek. 43. TVER3_mot2 Tverai 1 val. 40 min. 9 sek. 44. TVER2_mot3 Tverai 21 min. 16 sek. Iš viso: 22 val. 12 min. 23 sek. 19