East Baltic “father-in-law” and “mother-in-law”

Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–7 Turinys / Turinio nuoroda ISSN 2669-218X (internete / elektroninis) RYTŲ BALTŲ „UOŠVIS“ IR „UOŠVĖ“ Rytų baltų „uošvis“ ir „uošvė“ VÁCLAV BLAŽEK Masaryko universitetas El. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-6797-7188 Tyrimų sritys: baltų ir indoeuropiečių etimologija bei onomastika. https://doi.org/10.35321/all94-02 ANOTACIJA Šiame straipsnyje nagrinėjama baltų giminystės terminija, daugiausia dėmesio skiriant terminams, susijusiems su „uošviais“. Tarp jų yra vienas terminas, kurio vidinė struktūra ir etimologija nėra skaidrios: lietuvių m. uošvis „uošvis, vyro tėvas“, f. uošvė „uošvė, vyro motina“ ir latvių m. uōsis, f. uōse ta pačia reikšme. Siūloma nauja etimologija remiasi rytų baltų naujove, suponuojančia pirminį determinatyvinį junginį, išplėstą priesaga *-iio- / *-iia-. Pirmąjį dėmenį sudarytų indoeuropiečių giminystės terminas *h₂euh₂o- „motinos tėvas“, baltų kalbose išlikęs vedinyje „motinos brolis“. Antrajam dėmeniui galimos dvi alternatyvos: 1) baltų prokalbės *su̯eśru- ← *uošvė* + –ā; 2) baltų prokalbės *śeiu̯ā „žmona“. RAKTINIAI ŽODŽIAI: indoeuropiečių, baltų, giminystės terminija, determinatyvinis junginys. ANOTACIJA Šiame straipsnyje analizuojami baltiški giminystės ryšių pavadinimai, daugiausia dėmesio skiriant terminams, susijusiems su „uošviais“. Vienas iš jų nėra skaidrus nei vidinės formos, nei etimologijos požiūriu: lietuvių vyriškosios giminės daiktavardis uošvis ‘vyro tėvas’, moteriškosios giminės daiktavardis uošvė ‘vyro motina’ ir latvių vyriškosios giminės daiktavardis uōsis, moteriškosios giminės daiktavardis uōse ‘t. p.’. Naujoji etimologija remiasi rytų baltų inovacija, kuri daro prielaidą, kad pirminis determinatyvinis darinys išplėstas priesaga *-iio- / *-iia-. Numatoma, kad pirmąjį komponentą reprezentuos ide. giminystės terminas *h₂euh₂o- ‘motinos senelis’, vartosimas baltų kalbose kaip vedinys ‘motinos dėdė’. Antrajam komponentui paaiškinti numatomos dvi alternatyvios galimybės: 1) protobaltų *su̯eśru- *uošvė* + –ā; 2) protobaltų *śeiu̯ā ‘žmona’. ESMINIAI ŽODŽIAI: indoeuropiečių, baltų, giminystės terminija, determinatyvinis darinys. 1. Baltų terminija, skirta „uošviams“, yra palyginti turtinga. Ją apibendrinkime. 1.1. Lietuvių šẽšuras m. ‘vyro tėvas, uošvis; žmonos tėvas, uošvis’, senojoje lietuvių kalboje taip pat ‘svainis’, visa tai iš baltų prokalbės *su̯ẽšura- < < PIE *su̯eḱur-o- ‘vyro tėvas’; plg. vedų śváśura- (*svaśura-), avestų xᵛasura-, persų xusur; armėnų skesor (f.); graikų ἑκυρός; albanų vjehërr; senosios lotynų kalbos socerus (*suokuro-), lotynų socer, -erī; senosios vokiečių aukštaičių kalbos swehur (*swehura-); bažnytinės slavų kalbos svekъrъ ‘vyro tėvas’. Moteriškosios giminės atitikmuo randamas vedų śváśrū-, persų xusrū; lotynų socrus, -ūs, valų chwegr; gotų swaihro, senosios vokiečių aukštaičių kalbos swigar; Autorių teisės © 2026 Václav Blažek. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atvirosios prieigos ir platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi pirminis autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: / Gauta: 2026-05-04. Priimta: / Priimta: 2026-05-11. 1 Senojoje bažnytinėje slavų kalboje svekry, -ъve „vyro motina, uošvė“ < ide. *s̑ueḱru-h₂ < *sueḱur-h₂ (Schneider NIL 672–675; ALEW 1024; Smoczyński 2018: 520; EWAhd VIII 1564–1566). 1.2. Baltų kalbose nėra akivaizdaus moteriškosios giminės atitikmens lietuvių šešuras „uošvis“, tačiau Simas Karaliūnas (1999: 86–88) bandė įrodyti, kad toks leksikemas iš tikrųjų egzistavo, atpažindamas jį lietuvių švašva „duktė; sesuo“ ir kildindamas iš *švešva < *svešva < baltų prokalbės *s̑u̯ešru̯ā = *s̑uešru̯+ā¹ bei suponuodamas semantinę kaitą. -ris praradimas galbūt panašus į jo praradimą latvių āpsis, āpsīs „barsukas“ ir lietuvių opšrys ta pačia reikšme < *āps-r-ijō– (žr. Klingenschmitt 2008: 426). 1.3. Moteriškosios giminės forma buvo pakeista naujadaru anýta „vyro motina, uošvė“, kuris išvestas iš indoeuropiečių giminystės termino *h₂enH– „senelė“ > senosios prūsų kalbos ane „Altmūt“ [Elbingo žodynėlis 172], t. y. „senelė“ (Mažiulis 2013: 57; Smoczyński 2018: 28 čia įžvelgia germanizmą – žr. toliau); senosios aukštosios vokiečių kalbos ano „senelis“, ana „senelė“; lotynų anus, -ūs „sena moteris; ragana“;?mesapų ana „ponia“?; graikų ἀννίς· μητρὸς ἢ πατρὸς μήτηρ [Hesichijas], t. y. „tėvo motina“, taip pat tesalų ἄνω „senelė“; armėnų hani ta pačia reikšme; hetitų ḫanna- „senelė“, licijų χnna ta pačia reikšme; tikriausiai taip pat avestos niiākā- ta pačia reikšme ir bendr. slavų *vъnоkъ „vaikaitis“ < *h₂n-h₂en-ko- (Pokorny 1959: 36–37; Kloekhorst 2008: 285; de Vaan 2008: 45; ALEW 41–42). 1.4. Latvių kalboje šie giminystės terminai atitinkamai išvesti iš žodžių „tėvas“ ir „motina“: tēvuocis „uošvis; dėdė“ ir tēvs „tėvas“ (ME IV 177–178), taip pat mātica „uošvė“ ir māte „motina“ (ME II 587–589). 1.5. Latvių kalboje yra ir kitų, perifrazinių pavadinimų: vīra / sievas tēvs / māte „vyro / žmonos tėvas / motina“ (Buck 1949: 124, §§ 2.61+62). 1.6. Senosios prūsų kalbos tistis „sweir“ (= Schwiegervater), t. y. „uošvis“ [Elbingo žodynėlis 184], atspindintis proformą *tīstis, buvo pasiskolintas iš slavų kalbos – plg. senosios bažnytinės slavų kalbos tъstь „uošvis“ (Mažiulis 2013: 915; Komárková, ESJS XVII 1011–1012). 1.7.Be šių terminų, kurie vidinės struktūros arba etimologijos požiūriu yra skaidrūs, rytų baltų kalbose dar yra vienas „uošvių“ pavadinimas, kuris, regis, izoliuotas ne tik baltų, bet apskritai ir indoeuropiečių giminystės terminijoje. Konkrečiai, lietuvių m. uošvis, uošvỹs, -io „uošvis, vyro tėvas“, dgs. uošviai „uošviai“, f. uošvė „uošvė, vyro motina“, atitinkamai latvių m. uōsis, dgs. uōši ir f. uōse, dgs. uōses, kurių daugiskaitos formos reiškia „žento tėvai“ ir „marčios tėvai“. Plg. taip pat Nerijos kuršių (kuršininkų) uo̯ašvi, uoašve „uošviai“ (ME IV 421–422; ALEW 1154; Smoczyński 2018: 585–586). 2. Esamos lietuvių uošvis / uošvė ir latvių uōsis / uōse etimologijos 2.1. Josef Zubatý (1891: 249–250) bandė susieti baltų formas su sanskrito aśinā-, Monierio Williamso (MW 157) verčiamu „pasenęs (sulaukęs senatvės)“, o Stephanie W. Jamison ir Joel P. Breton (2013: 126) jį verčia „pažengęs (metais)“.² Tikriausiai tai yra veiksmažodžio aś- „valgyti, sunaudoti“ vedinys (MW 112, 157); plg. germanų *alda- „senas“, aldī- „amžius“, o lotynų altus „aukštas“, ad-ultus „suaugęs, subrendęs“, jei šios ¹ Ā kamienas taip pat aptinkamas pietų slavų kalbose: bulgarų svekărva, makedonų svekrva, serbų-kroatų svēkrva, slovėnų svēkrva; be to, senosios čekų kalbos svekrva „vyro motina“ (Vykypěl, ESJS XV 905). ² RV 1.27.13. nāmo mahādbʰyo nāmo arbʰakēbʰyo nāmo yūvabʰyo nāma āśinēbʰyaḥ „Pagarba didiesiems ir pagarba mažiesiems; pagarba jauniems ir pagarba tiems , kurie pažengę metais.“ 2 formos yra išvestos iš tokio tipo veiksmažodžio kaip lotynų alō, –ere „maitinti“, be to, plg. graikų ἄναλτος „nepasotinamas“ ir kt. (de Vaan 2008: 35; Kroonen 2013: 20). 2.2. Charles Bally (1903: 325), jo sekamas Frederik Muller (1926: 524), Giacomo Devoto (1934/1935: 58–64) ir kiti svarstė lietuvių uóšvis bei latvių uōsis sąsają su lotynų uxor „žmona“ [Naevius+], rekonstruodami pirminę šaknį *ōuk-. Taip pat plg. Alois Walde ir Johann Hofmann (1954: 850). 2.3. Jarl Charpentier (1909: 242, fn. 3) bandė susieti lietuvių uóšvis su armėnų owstr „sūnus“. Tačiau jau Oswalt Szemerényi (1977: 19) parodė, kad armėnų owstr „sūnus“ kilo iš *unstr ir toliau iš *ūn(u)–str, o plėtinys pridėtas pagal semantinį atitikmenį dоуstr „duktė“. 2.4. André Vaillant (1958: 116) manė, kad baltų prokalbės moteriškoji forma *ōšvī̆ < *ōkū̆ buvo pirminė, ir kildino ją iš reikšmės „greitas, spartus“, paliudytos, pavyzdžiui, vedų āśú-, graikų ὠκύς, lotynų (aukšt.) ōcior. Jo pastanga paaiškinti semantinę motyvaciją remiantis grandine „greitas“ → „darbštus, stropus“ → „uošvė“ lieka gana neįtikinama. 2.5. Bojan Čop (1974: 97–98) lygino rytų baltų giminystės terminą su finougrų *ewkʷes „sena moteris; senelė“ > senosios suomių kalbos euhko, suomių eukko „alte Frau, Greisin, Frau; Mutter, Großmutter (väterlicherseits, mütterlicherseits)“; mansų So. ēkʷa, KU ēkʷa, P jēk, TJ jükä „moteris“, senosios vengrų kalbos ik(e), ük „senelė“, ükanya „prosenelė“, ükapa „prosenelis“ (UEW I 76). B. Čopas šiame lyginime įžvelgė bendrą paveldą iš indourališkos prokalbės. 2.6. O. Szemerényi (1977: 66) rytų baltų giminystės terminą kildino iš baltų prokalbės *ōsvijas < *ō-sweios, aiškindamas jį kaip „tas, kuris prisijungia prie savųjų giminės narių“, sudarytą su dalelyte *ō „arti, šalia“, o antrasis dėmuo turėtų atitikti senosios aukštosios vokiečių kalbos swīo „svainis“. Baltų kalbose tiksliausias atitikmuo yra senosios prūsų kalbos swais „suus“, o lietuvių kognatas gana kitoks: savẽs, sevẽs kilm. „sui“ (Pokorny 1959: 882). Galiausiai, abstrahuojantis nuo kitų aplinkybių, šis sprendimas nepaaiškina lietuvių –š–. 2.7. Gerd Klingenschmitt (2008: 410) pasiūlė tikriausiai keisčiausią sprendimą, rekonstruodamas baltų prokalbės išeities tašką *oh₁–pḱū–iio–, kurio pirminė semantika būtų „prie smulkiųjų gyvulių (ožkų ir avių) (kaip kraičio ar išpirkos) atvedančios nuotakos priklausantis asmuo (tėvas)“. 3. Nauja etimologija Nė vienas iš šių etimologinių bandymų nėra pakankamai įtikinamas, kad būtų priimtas be išlygų. Todėl pagrįsta ieškoti naujos etimologijos. Toliau pateikiamas sprendimas grindžiamas vien baltų medžiaga. Remiantis prielaida, kad analizuojami giminystės terminai sudaro determinatyvinį junginį, kurio pirmasis dėmuo yra kirčiuotas, o pats junginys išplėstas priesaga *–iio–/*–iīā– (Larsson 2002: 204–227), reikia nustatyti abu dėmenis. 3.1. Pirmąjį dėmenį galima kildinti iš baltų prokalbės *au–, atsižvelgiant į tai, kad šis dvibalsis rytų baltų kalbose turi du refleksus. Be įprasto tęsinio au, jis gali pakisti į uo, plg. lietuvių úogis ir uõgis „augalo ūglis, daigas, atžala“, išvestą iš veiksmažodžio áugti „augti“ (Smoczyński 2018: 1564). Jei taip būtų, geriausias kandidatas etimologiškai identifikuoti baltų prokalbės *au– būtų vienas geriausiai paliudytų indoeuropiečių giminystės terminijos atstovų, kurio semantinę sklaidą reikėtų parodyti. Baltų kalbos: lietuvių avýnas „dėdė, motinos brolis“ (ten pat: 79: kildinama iš nepatvirtinto *auas arba *auis, išplėsto priesaga *–īna–), senosios prūsų kalbos awis „Oeme“ [Elbingo žodynėlis 177], t. y. „motinos brolis“ (*auas arba *auias). 3 Slavų prokalbės *au̯io- > bendr. slavų *ujь „motinos brolis“ > senosios bažnytinės slavų kalbos ui, kilm. uja „dėdė“, bulgarų (v)ujčo, makedonų vujko, vujčo, serbų-kroatų üjac, slovėnų újec, tarm. ȗj; slovakų ujec, šnek. ujo, senosios čekų kalbos ujec, aukštutinių ir žemutinių sorbų wuj, polabų vauią / voiį, kašubų uj, senosios lenkų kalbos (w)uj, lenkų wuj; senosios rusų kalbos (v)ui, baltarusių tarm. ir ukrainiečių tarm. vuj (Vykypěl, ESJS XVII 1019). Germanų prokalbės *awan- „senelis“ > senosios norvegų kalbos afi ta pačia reikšme, ái „prosenelis“, ir *awōn- > gotų awo „senelė“, taip pat vakarų germanų *awə-x̑aima- > senosios anglų kalbos ēam „dėdė (motinos brolis)“, viduriniosios anglų kalbos ēm / eim / yem „dėdė, sūnėnas“, senosios fryzų kalbos ēm „motinos brolis, dėdė“; viduriniosios žemutinių vokiečių kalbos ōm / oem / ohm / öme / öhe(i)m, öhem „Oheim, dėdė, motinos brolis, sesers sūnus, pusbrolis“; viduriniosios olandų kalbos oom / ome / oome / ohēm „motinos brolis, pusbrolis, giminaitis (senelis, svainis)“; senosios aukštosios vokiečių kalbos ôheim „motinos brolis, avunculus“, viduriniosios aukštosios vokiečių kalbos oeheim „motinos brolis, Oheim, sesers sūnus, sūnėnas, giminaitis“, vokiečių Oheim „dėdė“ (Schuhmann, EWAhd VI 1147–1150). Keltų *au̯ā- > galų αουα „vaikaitė“ (Kavaijono stela; žr. Delamarre 2018: 60: moteriškoji forma prie nepatvirtinto *auos); goidelių *au̯io- > ogamų airių kilm. sg. avi, senosios airių kalbos áue, úa, ó „vaikaitis, palikuonis“, taip pat vr̥ddhi darinys *āu̯iio viduriniosios valų kalbos (nuo XII a.) ȳwyr „vaikaitis, anūkas“ (GPC); britonų *au̯on-tīr/tro- „motinos brolis“ > viduriniosios valų kalbos (nuo XIV a.) ewythyr, valų ewythr, senosios kornų kalbos euitor, kornų ew̯nter, (vidurinių) bretonų eontr; keltų *altr-au̯on- > viduriniosios airių kalbos altra „maitintojas tėvas“, senosios kornų kalbos altrov̯ „patevis“, vidurinių bretonų autrou̯ „valdovas“ ir kt.; goidelių *au̯on-er- > vidurinių airių amnair „motinos brolis, motinos dėdė, avunculus“ (Schuhmann, EWAhd VI 1149). Italų *au̯o- > lotynų avus „senelis“, su vediniais avia „senelė“, avunculus „motinos brolis“ (demin. *au̯on-kelo-) [visi Plautas+], avītus „priklausantis seneliui, protėvių“ [Ciceronas+] (Szemerényi 1977: 53; de Vaan 2008: 66). Armėnų haw „senelis, protėvis“, retai „dėdė“ (Olsen 1999 185: *h₂euh₂o-; Martirosyan 2009: 399–400). Anatolų kalbos: hetitų huhha- „senelis“ < *h₂uh₂ó-; dantiraščio luvų hūhaid. ta pačia reikšme, hieroglifų luvų huhaid. ta pačia reikšme, licijų χugaid. ta pačia reikšme < *h₂ēuh₂o- (Kloekhorst 2008: 352–353). Toharų B kilm. sg. āwi, suponuojantis nom. sg. āwe* „senelis“ (Adams 2013: 61: *h₂euh₂o-). Pirminė indoeuropiečių giminystės termino *h₂euh₂o reikšmė tikriausiai buvo „motinos tėvas“. Jo vedinys *h₂euh₂io tikriausiai galėjo reikšti ir „motinos brolį“, ir „vaikaitį“. 3.2. Hipotetinio junginio antrajam dėmeniui yra du kandidatai. 3.2.1. Vieną galimybę atstovauja lietuvių švašva „duktė; sesuo“, jei ją galima kildinti iš *švešva < *svešva < baltų prokalbės *suéšruā ir jei pirminė reikšmė buvo lietuvių šešuras „uošvis“ moteriškoji forma (plg. § 1.2., sekant Karaliūnu 1999: 86–88). Hipotetiniam determinatyviniam junginiui galima pasiūlyti tokią maksimalią rekonstrukciją: *āu-sue̯sru̯iā *„motinos tėvo namams priklausanti uošvė“. Tikėtina, kad šis sudėtingas junginys buvo supaprastintas į *āu-sue̯sūi̯ā, dėl regresyvinės asimiliacijos į *āusue̯sūi̯ā ir dėl haplologijos į *āusūi̯ā, iš ko atsirado tikrosios formos: lietuvių uošvė, latvių uošė „uošvė, vyro motina“. Vyriškosios giminės atitikmuo būtų sudarytas analogiškai. 3.2.2. Alternatyvus antrojo dėmens kandidatas galėtų būti latvių sie̯va „žmona“ pirmtakas (ME III 861; Karulis 1992: 179), atspindintis baltų proformą *se̯iu̯ā, atsižvelgiant į išorinius kognatus: germanų *xīwan- > gotų heiwa-frau̯ja „namų šeimininkas“, senosios norvegų kalbos dgs. hȳ-býli „sodyba“, senosios anglų kalbos būdvardis hīw-cund „namų, buitinis“, viduriniosios aukštosios vokiečių kalbos būdvardis hie̯ „namų ūkio narys“; *xīwan- > senosios aukštosios vokiečių kalbos hī(w)o „vyras“, taip pat hī(w)a „žmona, uxor“, senosios saksų kalbos hīwa ta pačia reikšme; *xīwōnō > senosios norvegų kalbos dgs. hjún, hjón „susituokusi pora, šeimyna“, senosios anglų kalbos dgs. hīwan ta pačia reikšme, senosios saksų kalbos hī(w)un „susituokusi pora“, senosios 4 aukštosios vokiečių kalbos hūn, hī(w)ōn ta pačia reikšme ir kt. (Pokorny 1959: 540; EWAhd IV 1077–1082; Kroonen 2013: 227). Italų *keiui- > senosios lotynų kalbos ceivis [XII lentelės], lotynų cīvis „pilietis“ [Plautas+], o oskų ceus ta pačia reikšme laikomas lotynų kalbos skoliniu (de Vaan 2008: 116). Indoarijų kalbos: vedų būdvardis śéva- „mielas, brangus“ ir śévya- „mielas (kaip draugas)“, galbūt susiję su śivá- „palankus, sėkmingas, maloningas, palankus, geranoriškas, malonus, geranoriškas, draugiškas, mielas“ (EWAI II 654–655, 640). Atsižvelgiant į baltų *šei̯uā kaip į antrąjį hipotetinio determinatyvinio baltų junginio *áu̯-šei̯ui̯ā „motinos tėvo namams priklausanti žmona“ dėmenį, būtina paaiškinti jo sutrumpėjimo procesą. Pirmasis etapas būtų dvibalsio *ei̯ monoftongizacija > lietuvių ir latvių ie → i. Tai turi analogiją lietuvių paauglių skaičių pavadinimuose, pavyzdžiui, vienúolika „11“, dvýlika „12“, trýlika „13“, keturiolika „14“, penkiolika „15“. Čia antrasis dėmuo yra nom.-acc.pl. lieká, sudarytas iš lietuvių nom. sg. liẽkas „nelyginis, nesudarantis poros; likęs, nereikalingas, nenaudingas“, latvių liẽks „netikras, melagingas; papildomas, atsarginis (apie ratą, arklį); be poros, nelyginis; viršijantis“ (Stang 1966: 188, 280; Smoczyński 2018: 696), visa tai iš veiksmažodžio, paliudyto lietuvių kalboje liẽku, lìkti „likti; palikti“, latvių lìeku, lìkt „leisti“ (žr. Kümmel, LIV 2001 [1998]: 406–408: *leikᵘ-). Latvių kalboje ši tendencija paliudyta kai kuriose tarmėse: vin ir viẽn „tik“ bei viñpacmit ir viẽņpadsmit „11“ arba lils ir liẽls „didelis“ (Endzelin 1922: 98; ME II 470). Antrasis etapas būtų nekirčiuoto i sinkopė, panaši į tarmiškus variantus vienuól’ka, dvýl’ka arba dvýlka, trýl’ka arba trýlka (Smoczyński 2018: 704). Tą patį procesą galima įžvelgti ir bendrinės lietuvių kalbos raidoje: kẽlnes f. dgs. „kelnės“, sinkopuota senosios lietuvių kalbos kẽlinės forma, atstovaujanti vediniui su priesaga -in iš kẽlis „kelis“ (ten pat: 1566–1567). Panašiai senosios lietuvių kalbos vẽlinas „velnias“ ir vėlesnė vél̃nas forma, šiandien vél̃nias (ten pat: 1629). 4. Išvada Šio tyrimo rezultatas – nauja izoliuoto baltų kalbų giminystės termino, kurį reprezentuoja lietuvių k. úošvis ‘uošvis, vyro tėvas’, mot. úošvė ‘uošvė, vyro motina’ ir latvių k. vyr. uošis, mot. uoše ta pačia reikšme, etimologija. Naujas aiškinimas suponuoja baltų kalbų inovaciją, kuri turėtų būti determinatyvinis junginys, sudarytas iš dviejų komponentų, ir priklausomybės priesagos *-iio-/*-iā: (i) *áu-su̯sri̯ā *‘uošvė, priklausanti motinos tėvo namams’ arba (ii) *áu̯-šei̯ui̯ā ‘žmona, priklausanti motinos tėvo namams’. REFERENCES ALEW 2015: Alt­l­itau­tisches etymologisches Wörterbuch [Old Lithuanian Etymological Dictionary] 1: A–M, 2: N–Ž, 3: Verzeichnisse und Indices, unter der Leitung von W. Hock und der Mitarbeit von E. J. Buk­evičiūtė, Ch. Schiller, bearb. von R. Fecht, A. H. Feulner, E. Hill, D. S. Wodko, Hamburg: Verlag Baar. Bally Charles 1903: Contribution à la théorie du z voyelle [Contribution to the Theory of the Vowel z]. – Mémoires de la Société de Linguistique de Paris 12, 314–330. Buck Carl D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages: a contribution to the history of ideas, Chicago, London: University of Chicago Press. Charpentier Jarl 1909: Kleine Beiträge zur armenischen Wortkunde [Short Contributions to Armenian Vocabulary]. – Indogermanische Forschungen 25, 241–256. Čop Bojan 1974: Indouralica VIII. – Acta Linguistica Academiae Scientiarum Hungaricae 24, 87–116. 5 Delamarre Xavier 2018: Dictionnaire de la langue gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental [Dictionnaire de la langue gauloise. A linguistic approach to the Vieux-Celtique continental], 3e éd., Paris: Éditions Errance. Devoto Giacomo 1934–1935: Lietuvių uošvis, latv. uōsis [Lithuanian uošvis, Latvian uōsis]. – Studi Baltici 4, 58–64. EWAhd IV: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen [Etymological Dictionary of Old High German] 4: gâba – hylare, hrsg. von A. L. Lloyd, R. Lühr, Mitarbeit von G. Schuhmann, M. Kozianka, K. R. Purdy, R. Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2009. EWAhd VI: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen [Etymological Dictionary of Old High German] 6: māda – pūzza, hrsgg. von R. Lühr, erarb. von H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, L. Sturm, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2017. EWAhd VIII: Etymologisches Wörterbuch des Althochdeutschen [Etymological Dictionary of Old High German] 8: skebidīg – swummōd, hrsgg. von R. Lühr, erarb. von D. S. Wodtko (Arbeitsstellenleitung), H. Bichlmeier, M. Kozianka, R. Schuhmann, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 2024. ESJS XV: Etymologický slovník jazyka staroslověnského [Etymological Dictionary of the Old Church Slavonic Language] 15, ed. by E. Havlová, A. Erhart, I. Janyšková, Praha, Brno: Academia; Tribun EU, 2010. ESJS XVII: Etymologický slovník jazyka staroslověnského [Etymological Dictionary of the Old Church Slavonic Language] 17, ed. by E. Havlová, A. Erhart, I. Janyšková, Praha, Brno: Academia; Tribun EU, 2016. EWAI II: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen [Etymological Dictionary of Old Indo-Aryan] 2, Ivon M. Mayrhofer, Heidelberg: Carl Winter, 1995. GPC: Geiriadur Prifysgol Cymru. A Dictionary of the Welsh Language, Centre for Advanced Welsh & Celtic Studies. Internet Access: http://welsh-dictionary.ac.uk/gpc/gpc.html Jamison Stephanie W., Brereton Joel P., transl., 2014: The Rigveda. The Earliest Religious Poetry of India, Oxford: University Press. Karaliūnas Simas 1999: Dviejų retų žodžių etimologijos [Etymologies of Two Rare Words]. – Baltistica 34(1), 81–88. Karulis Konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca [Latvian Etymology Dictionary] 2, Riga: Avots. Klingenschmitt Gerd 2008: Lit. uōvis [Lithuanian uōvis ‘father-in-law’]. – Baltistica 43(3), 405–430. Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic, Leiden, Boston: Brill. Larsson Jenny H. 2002: Nominal Compounds in the Baltic Languages. – Transactions of the Philological Society 100(2), 203–231. LIV 2001 [1988]: Lexikon der indogermanischen Verben: Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen [Lexicon of the Indo-European Verbs: Roots and Their Primary Stem Formations], unter Leitung von H. Rix, bearb. von M. Kümmel, T. Zehnder, R. Lipp, B. Schirmer, 2., verbesserte Aufl., Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert. 6 Martirosyan Hrach 2010: Etymological Dictionary of the Armenian Inherited Lexicon, Leiden, Boston: Brill. Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas [Etymological Dictionary of Old Prussian], 2-asis patais. ir papild. leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. ME II: Latviešu valodas vārdnīca. Lettisch-deutsches Wörterbuch [Latvian Language Dictionary. Latvian-German Dictionary] 2, K. Mühlenbach, ed. J. Endzelīns, Rīga: Herausgegeben vom lettischen Kulturfond, 1925–1927. ME III: Latviešu valodas vārdnīca. Lettisch-deutsches Wörterbuch [Latvian Language Dictionary] 3, K. Mühlenbach, ed. J. Endzelīns, Rīga: Herausgegeben vom lettischen Kulturfond, 1927–1929. ME IV: Latviešu valodas vārdnīca. Lettisch-deutsches Wörterbuch [Latvian Language Dictionary] 4, K. Mühlenbach, ed. J. Endzelīns, Rīga: Herausgegeben vom lettischen Kulturfond, 1929–1932. Muller Frederik 1925: Altitalisches Wörterbuch [Old Italian Dictionary], Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. MW: A Sanskrit-English Dictionary, M. Monier-Williams, Delhi: Motilal Banarsidass, 1899. NIL: Nomina im Indogermanischen Lexikon [Nouns in the Indo-European Lexicon], von D. S. Wodtko, B. Irslinger, C. Schneider, Heidelberg: Carl Winter, 2008. Olsen Birgit A. 1999: The Noun in Biblical Armenian Origin and Word-Formation – with special emphasis on the Indo-European heritage, Berlin, New York: de Gruyter Mouton. Pokorny Julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch [Indo-European Etymological Dictionary], Bern, München: Francke. Smoczyński Wojciech 2018: Lithuanian Etymological Dictionary, ed. by A. Holvoet, S. Young with the assist. of W. Browne, Berlin: Peter Lang. Stang Christian S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen [Comparative Grammar of the Baltic Languages], Oslo, Bergen, Tromsø: Universitetsforlaget. Szemerényi Oswalt J. 1977: Studies in the Kinship Terminology of the Indo-European Languages: With Special Reference to Indian, Iranian, Greek, and Latin, Téhéran, Liège Leiden: Bibliothèque Pahlavi: Brill. UEW I: Uralisches etymologisches Wörterbuch [Uralic Etymological Dictionary] 1: tör(e)dék, von K. Rédei, C. Sándor, I. Erdélyi, E. Vértes, Budapest: Akadémiai Kiadó, 1986. de Vaan Michiel 2008: Etymological Dictionary of Latin and the Other Italic Languages, Leiden, Boston: Brill. Vaillant André 1958: Grammaire comparée des langues slaves 2: Morphologie, 2e Partie: Flexion pronominale [Comparative Grammar of the Slavic Languages 2: Morphology, 2ⁿᵈ Part: Inflection Pronominale], Lyon: IAC. Walde Alois, Hofmann Johann B. 1954: Lateinisches etymologisches Wörterbuch [Latin Etymological Dictionary] 2: M–Z, Heidelberg: Carl Winter. Zubatý Josef 1891: Zum baltischen ŭ [To the Baltic ŭ]. – Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen 18, 241–266. 7