Concepts of “Time” and “Space” as a Representation of Human Existence in Kazakh Philosophy and Language

Acta Linguistica Lithuanica 2026, t. 94, p. 1–22 Turinys nuoroda / Contents link ISSN 2669–218X (internetinis / online) „LAIKO“ IR „ERDVĖS“ SĄVOKOS KAIP ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS REPREZENTACIJOS KAZACHŲ FILOSOFIJOJE IR KALBOJE „Laiko“ ir „erdvės“ sąvokos kaip žmogaus egzistencijos reprezentacija kazachų filosofijoje ir kalboje DINARA ABITAY Užsienio filologijos ir vertimo studijų katedra, Al-Farabi Kazachstano nacionalinis universitetas E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-1387-9793 Tyrimų sritys: užsienio filologija, vertimas. SAKEN NURKABEKULY Filosofijos katedra, Al-Farabi Kazachstano nacionalinis universitetas E. paštas: [email protected], [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0009-0008-6731-5468 Tyrimų sritis: filosofija. ASSEL KUKENOVA Kazachų literatūros ir literatūros teorijos katedra, Al-Farabi Kazachstano nacionalinis universitetas E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0009-0003-7346-4279 Tyrimų sritys: kazachų literatūra, literatūra. GULNAR BEKKOZHANOVA Užsienio filologijos ir vertimo studijų katedra, Al-Farabi Kazachstano nacionalinis universitetas E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-6532-7405 Tyrimų sritys: užsienio filologija, vertimas. TURSYN GABITOV Filosofijos katedra, Al-Farabi Kazachstano nacionalinis universitetas E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-1330-1799 Tyrimų sritis: filosofija. GAZIZA SHOYBEKOVA Kazachų kalbos mokymo teorijos ir metodikos katedra, Kazachstano nacionalinis moterų pedagoginis universitetas E. paštas: [email protected] Autorių teisės © 2026 Dinara Abitay, Saken Nurkabekuly, Assel Kukenova, Gulnar Bekkozhanova, Tursyn Gabitov, Gaziza Shoybekova, Angelika Molnar. Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atvirosios prieigos straipsnis, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, jei nurodomi originalus autorius ir šaltinis. // Išleido Lietuvių kalbos institutas. Šis straipsnis yra atviros prieigos, platinamas pagal „Creative Commons“ priskyrimo licencijos sąlygas, leidžiančias neribotai naudoti, platinti ir atkurti turinį bet kokioje laikmenoje, nurodant autorių ir šaltinį. Gauta: / Received: 2026–05–07. Priimta: / Accepted: 2026–06–12. 1 ORCID ID: https://orcid.org/0000-0001-9484-1318 Tyrimų sritys: kazachų kalba, švietimas. ANGELIKA MOLNAR Humanitarinių mokslų fakultetas, Slavistikos institutas, Debreceno universitetas E. paštas: [email protected] ORCID ID: https://orcid.org/0000-0002-7896-1480 Tyrimų sritys: humanitariniai mokslai, slavistika. https://doi.org/10.35321/all94-01 SANTRAUKA Šiuo straipsniu siekiama ištirti „laiko“ ir „erdvės“ sąvokas kaip žmogaus egzistencijos reprezentacijas kazachų mąstyme ir kalboje. Pagrindinis empirinis tyrimo metodas – asociacinis eksperimentas, papildytas statistine ir lingvistine analize, grindžiama konceptualiosios analizės metodais. Apklausoje dalyvavo 200 kazachų kalba kalbančių 20–70 metų amžiaus dalyvių. Atliekant kodavimą išskirtos pagrindinės konceptualiosios kategorijos, tokios kaip „laikas kaip emocija“, „laikas kaip vertybė“, „erdvė kaip tėvynė“ ir „erdvė kaip laisvė“, o jų interpretacija paremta kazachų filosofijos tradicijomis. Nustatyta reikšmingų skirtumų tarp amžiaus grupių: jaunesni dalyviai dažniau rinkosi emocines ir abstrakčias asociacijas, o vyresni respondentai rėmėsi metaforinėmis ir konkrečiomis reprezentacijomis. Šie skirtumai rodo kartų kaitą kognityviniame ir emociniame filosofinių kategorijų įprasminime, kurį tikriausiai formuoja socialinė ir istorinė patirtis, kalbinė socializacija bei technologinių ir kultūrinių pokyčių įtaka. Tyrimas rodo, kad „laikas“ ir „erdvė“ kazachų kultūroje nėra neutralūs konstruktai, bet giliai simbolinės, etiškai angažuotos ir emociškai paveikios kategorijos. Šie rezultatai padeda plačiau suprasti, kaip kultūrai būdingos pasaulėžiūros užkoduojamos kalboje, ir turi praktinių implikacijų švietimui, tarpkultūrinei komunikacijai bei kultūros politikai. RAKTINIAI ŽODŽIAI: asociacinis eksperimentas, kultūra ir kalba, kazachų kognicija, lingvistinė pasaulėžiūra, filosofinės kategorijos. ANOTACIJA Šio straipsnio tikslas – ištirti „laiko“ ir „erdvės“ sąvokas kaip žmogaus egzistencijos reprezentacijas kazachų mąstyme ir kalboje. Pagrindinis empirinis metodas, taikytas tyrime – asociacinis eksperimentas, kurį papildė statistinė ir lingvistinė analizė, grindžiama sąvokų analizės metodu. Buvo atlikta 200 kazachų kalba kalbančių individų, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 70 metų, apklausa. Svarbiausios konceptualios kategorijos, tokios kaip „laikas kaip emocija“, „laikas kaip vertybė“, „erdvė kaip tėvynė“ ir „erdvė kaip laisvė“, buvo identifikuotos kodavimo būdu ir interpretuotos atsižvelgiant į kazachų filosofines tradicijas. Pastebėta reikšmingų skirtumų tarp amžiaus grupių: jaunesni apklausos dalyviai pirmenybę teikė emocinėms ir abstrakčioms asociacijoms, o vyresni respondentai atsakydami rėmėsi metaforinėmis ir konkrečiomis reprezentacijomis. Šie skirtumai rodo kartų kaitą filosofinių kategorijų kognityviniame ir emociniame kontekste, kurią greičiausiai suformavo socialinė-istorinė patirtis, kalbinė socializacija ir technologinių bei kultūrinių pokyčių įtaka. Tyrimas rodo, kad „laikas“ ir „erdvė“ kazachų kultūroje nėra neutralūs konstruktai, tai giliai simbolinės, etiškai įkrautos ir emociškai rezonuojačios kategorijos. Šie rezultatai prisideda prie platesnės sampratos, kaip kultūrai būdingos pasaulėžiūros yra užkoduotos kalboje, darančios įtaką švietimui, tarpkultūrinei komunikacijai ir kultūros politikai. ESMINIAI ŽODŽIAI: asociacijų eksperimentas, kultūra ir kalba, kazachų kognicija, kalbinis pasaulėvaizdis, filosofinės kategorijos. 1. ĮVADAS Erdvinis ir laikinis žmogaus bei gamtos santykis yra visos žmogaus sąveikos su aplinka pagrindas ir atlieka lemiamą vaidmenį formuojant jo pasaulėžiūrą. Ontologinė žmogaus integracija į objektyvųjį pasaulį yra būtina „erdvės“ ir „laiko“ kaip konceptualiųjų kategorijų susiformavimo sąlyga. Tokias idėjas išplėtojo etnografai, antropologai, filosofai, psichologai ir kiti mokslininkai (Röck 2019). „Laiko“ ir „erdvės“ filosofija yra viena pagrindinių filosofinės minties sričių, nagrinėjanti esminius egzistencijos ir kognicijos aspektus. „Laikas“ yra fundamentali ontologinė kategorija, savo reikšme prilygstanti „erdvei“, materijai ir judėjimui. Tyrimai laikinį suvokimą apibūdina kaip kultūriškai diferencijuojamą požymį (Tejada–Gallardo et al. 2021). Kultūriniai skirtumai atsiskleidžia matuojant, skaidant ir konceptualizuojant „laiką“. Kaip neatsiejama kalbinio turinio dalis, 2 „laikas“ atsispindi įvairiais kalbos struktūros lygmenimis: kaip morfologinė kategorija (laikas), kaip laikinę reikšmę turintys leksemai (leksinis lygmuo) ir kaip sintaksinės konstrukcijos, pažymėtos laikiškumu (sintaksinis lygmuo). Erdvinių sąvokų tyrimas rodo, kad senovės sampratos padėjo pagrindą vėlesnėms „erdvės“ kaip kategorijos interpretacijoms per visą istoriją (Massey 2020). Ankstyvosios „erdvės“ sampratos daugiausia buvo geometrinės arba fizinės, jose neatsižvelgta į visuomeninius, komunikacinius, intelektinius ir ypač kultūrinius matmenis. Tačiau nepaisant šių aspektų neįmanoma nustatyti kultūrinės „erdvės“ kaip atskiros formos kriterijų; jai būdingas tęstinumas, homogeniškumas (arba heterogeniškumas), struktūrinis organizuotumas, ribotumas, baigtinumas arba begalybė ir kiti apibrėžiantys požymiai. Skaitmeninės technologijos pertvarkė visuomenės suvokimą apie „laiką“ ir „erdvę“, taip sukurdamos naujas tapatybės konstravimo sąlygas (Giddens 2023). Virtualiosios aplinkos sudarė galimybę simuliuoti judėjimą erdvės ir laiko srityse (Chen, Wang 2022); todėl kyla klausimas, ar tradicines konceptualizacijas įmanoma išlaikyti skaitmeninėje terpėje. Šiuo tyrimu siekiama išnagrinėti tradicinę kazachų tapatybę pasitelkiant „laiko“ ir „erdvės“ konceptualiuosius rėmus. Dėmesys kazachų visuomenei ypač aktualus, nes ji išgyvena esmines transformacijas, kurias skatina globalizacija, technologinė pažanga ir intensyvėjantys migracijos procesai. Šie pokyčiai meta iššūkį tradicinėms pasaulėžiūroms ir reikalauja iš naujo konceptualizuoti pagrindines kategorijas, per kurias individai suvokia, patiria ir įvardija tikrovę (Reese et al. 2019). „Laikas“ ir „erdvė“ veikia ne tik kaip kognityviniai universalai, bet ir kaip kultūriškai bei filosofiškai medijuoti žmogaus egzistencijos supratimo modeliai. Šiuo požiūriu kazachų filosofinė mintis, įsišaknijusi klajoklių tradicijose, kuriose „laikas“ ir „erdvė“ konceptualizuojami kaip sakralūs egzistenciniai matmenys, dinamiškai dialoguoja su šiuolaikinėmis pasaulinėmis paradigmomis (Altayev, Imanbayeva 2021). Atsižvelgiant į šias transformacijas, būtina ištirti, kaip „laiko“ ir „erdvės“ sąvokos veikia kaip kognityvinės ir kalbinės žmogaus egzistencijos reprezentacijos, ypač kazachų kultūroje ir jos sąveikoje su pasaulinėmis tendencijomis. Šiuo straipsniu siekiama atsekti šių kategorijų raidą filosofinėje ir lingvistinėje mintyje, išanalizuoti jų raišką kalboje ir ištirti, kaip jos reaguoja į šiuolaikinio pasaulio iššūkius ir juos atspindi. Šis tyrimas aktualus keliais aspektais. Asociaciniame eksperimente dalyvavo 200 informantų, palyginti su 50 vieninteliame ankstesniame tyrime (Beknazarova 2022); išplėsta imtis leido atskleisti anksčiau neužfiksuotą variantiškumą. Amžiaus stratifikacija, kurios nebuvo Ainur Zhangalieva, Garifolla Yessim, Zugura Rakhmatullina (2024) tyrime, čia taikoma pirmą kartą. Konceptualiosios metaforos teorija daugiausia buvo tikrinama indoeuropiečių medžiagoje; jos taikomumas tiurkų kalbų duomenims dar nepakankamai ištirtas. Ankstesniuose tyrimuose šis klausimas nebuvo pakankamai nagrinėtas, todėl literatūroje išlikusią spragą siekiama užpildyti šiame straipsnyje. 1.1. Literatūros apžvalga „Laiko“ ir „erdvės“ konceptualizacija nagrinėta keliose akademinėse srityse, kurios visos yra svarbios šiam tyrimui. Kolektyvinė tapatybė išryškėja tęstinumo ir lūžio sankirtoje; laikinasis savęs suvokimas ir erdvinis prisirišimas kartu formuoja jos raidą. Būtent ši sankirta yra produktyvus analitinis atspirties taškas (Clark 2019). Kalbant apie „erdvės“ ir „tapatybės“ santykį, tęstinumas yra ypač svarbus šiuolaikinės tapatybės komponentas. Remiantis suvokimu, kad savimonė turi laikinę reikšmę, tapatybės tęstinumas yra dinamiškas ryšys tarp laiko ir erdvės santykių. Individuali tapatybė išlaiko tęstinumą, nes žmogaus atmintis apima tiek laiko, tiek erdvės 3 matmenis (Obradović, Bowe 2021). Todėl kolektyvinėje tapatybėje, susiformavusioje iš individualių tapatybių, tęstinumas apima klausimą, kaip kolektyvinės tapatybės darną galima išlaikyti per „laiką“ ir „erdvę“. Akademiniuose tyrimuose erdvinės ir laikinės sąvokos dažnai traktuojamos kaip nepriklausomos aksiomos (Lakoff, Johnson 2020). Tačiau dėl jų neišmatuojamumo tiesioginis jų tyrimas neįmanomas. Vis didesnis matavimo prietaisų paplitimas ir tikslumas iš esmės pakeitė žmogaus suvokimą apie „erdvę“ ir „laiką“ (Buzsáki, Tingley 2018). Didėjanti technologinių inovacijų – nuo dirbtinio intelekto iki internetinės komunikacijos – įtaka dar labiau pakeitė kalbos ir tikrovės santykį. Technologinė raida kelia svarbius klausimus, kaip tradicinės kategorijos, tokios kaip „laikas“ ir „erdvė“, konceptualizuojamos, išsaugomos ar pertvarkomos lingvistinėje ir kultūrinėje sąmonėje. Įvairių sričių tyrimai pabrėžia glaudų ryšį tarp šių abstrakčių sąvokų ir jų lingvistinės raiškos, rodydami, kad laikinio ir erdvinio diskurso modeliai atspindi gilesnes kognityvines mąstymo ir suvokimo struktūras (Hanink, Koontz-Garboden 2025). Tiurkologiniai konceptualiųjų metaforų tyrimai tebėra fragmentiški. Kazachų lingvokultūrologiniuose tyrimuose sąvoka zher (žemė / sausuma) užima centrinę vietą nacionalinėje savimonėje. Kazachų kalbos pirminiuose šaltiniuose ši centrinė reikšmė aiškiai matoma: sąvoka *tugan zher* („gimtoji žemė“) sudaro nacionalinės konceptualiosios sferos branduolį ir įprasminama herojiniuose epuose bei toponiminio folkloro žanruose (Olzhabayev et al. 2022; Olzhabayev, Soylemez 2024). Į tiurkų toponimuose įkūnytos mitologinės kognicijos analizė atskleidžia pagrindinį mechanizmą, kai hidronimai išsaugo archajiškas erdvines orientacijas, susijusias su sakralumu ir vandens simbolika (Sadirova et al. 2024). Kazachų literatūrinės prozos chronotopinės analizės rodo, kad laikinės ir erdvinės reprezentacijos turi vertinamąjį matmenį (Zhiyenalina et al. 2024). Kanoniniai kazachų mąstytojai „laiką“ ir „erdvę“ konceptualizavo etinėmis kategorijomis; jų interpretacijose sąžinė veikė kaip atminties ir moralinio vertinimo laikinis reguliatorius (Iskakova 2023; Ryskalıyev et al. 2023). Genealoginis filosofinės prozos požiūris egzistencines kategorijas – likimą, negrįžtamumą ir moralinį perėjimą – interpretuoja kaip kultūrinės simbolinės struktūros elementus (Kossyn 2024). Etnografiniai duomenys dokumentuoja ciklinį „laiko“ suvokimą, formuojamą sezoninių migracijų ir ritualinių kalendorių (Dosmurzinov 2023; Zeinullin et al. 2026). Kartu empirinis patikrinimas taikant kontroliuojamą elicitatą apsiribojo vieninteliu asociaciniu tyrimu, kuriame dalyvavo 50 kazachų kalbėtojų (Beknazarova 2022). Taigi kalba yra esminis vidinis veiksnys, formuojantis kultūros laikinę orientaciją. Be tradicinių, matavimu grindžiamų požiūrių, kultūrinių metaforų tyrimas yra veiksminga metodologinė alternatyva, padedanti suprasti, kaip skirtingos kultūros konceptualizuoja abstrakčias sąvokas (Jang et al. 2023). Kultūrinės metaforos reiškia reiškinius ar veiklas, su kuriais dauguma nacionalinės kultūros narių kognityviai arba emociškai tapatinasi (Kövecses 2021). Metaforiniai konstruktai atskleidžia, kaip kultūros suvokia įvairius visuomenės aspektus ir konceptualizuoja abstrakčias sritis, įskaitant „laiką“ ir „erdvę“. Remdamiesi šia tyrimų kryptimi, mokslininkai nagrinėjo „erdvę“ kaip laikinio suvokimo metaforą (Gu et al. 2019), „laiką“ laikydami tuštuma, per kurią individai juda tarp įvykių. Tyrimai taip pat rodo kultūrinius šių erdvinių ir laiko atvaizdžių skirtumus. Konkrečiai amerikiečių kognicija paprastai vaizduoja „laiką“ horizontaliai (nuo praeities į ateitį), judant iš kairės į dešinę (Worrell, Andretta 2019). Priešingai, kinų kultūros modeliuose dažnai pasitelkiamos vertikalios orientacijos, kai laikas progresuoja aukštyn (Fiddler 2024). Tačiau abu modeliai kyla iš sėsliųjų kultūrų rašytinių tradicijų; klajokliškojo chronotopo ciklinis ir linijinis hibridiškumas juose neatsispindi. Šiuo tyrimu siekiama užpildyti šią spragą. Ryškūs laiko konceptualizacijos skirtumai paskatino tirti jų pagrindinius veiksnius (Pitt, Casasanto 2020). Tyrimais nustatyta daug kultūrinių veiksnių, darančių įtaką laiko suvokimui, įskaitant vertybių sistemas, religines tradicijas, socialines struktūras ir kalbinius modelius (Kapitánská 2024). 4 Aplinkos veiksniai, tokie kaip klimato sąlygos ir socialinės bei ekonominės aplinkybės, taip pat prisideda prie kognityvinės įvairovės. Tiurkų kalbomis kalbančių klajoklių visuomenių atžvilgiu šie veiksniai nebuvo sistemingai tirti; todėl iki šiol nagrinėtų modelių apibendrinamumas tebėra ribotas. Kultūrai būdingos metaforos paaiškina, kodėl įvairios kultūrinės grupės skirtingai suvokia „laiką“. Pavyzdžiui, dauguma kultūrų praeitį konceptualizuoja kaip esančią užnugaryje, o ateitį – priekyje, taip atitikdamos kūno judėjimą į priekį (Michaels 2025). Kalbant apie metaforines reprezentacijas, kultūriniai „laiko“ suvokimo skirtumai glaudžiai susiję su tuo, kaip „laikas“ apibūdinamas. Anglakalbiai trukmę dažnai matuoja linijinio atstumo metaforomis („a long time“), kai „laikas“ konceptualizuojamas kaip erdvinis kelias; ispanų kalboje, priešingai, trukmė dažniausiai kiekybiškai nusakoma („much time“), o „laikas“ suvokiamas kaip substancija (Alcaraz Carrión, Valenzuela 2021). Kazachų kalboje susilieja abi strategijos. Trukmė reiškiama ir atstumo požiūriu („ұзақ уақыт“, pažodžiui „ilgas laikas“), ir kiekybiškai („көп уақыт“, „daug laiko“); taigi anksčiau aprašytas kontrastas tiesiogiai siejasi su šio tyrimo medžiaga. Stebimą skirtumą lemia skirtingos konceptualiosios metaforos, formuojamos kalbinių ir kultūrinių veiksnių. Empiriniai tyrimai rodo, kad žmonės tiksliau įvertina „laiką“, kai taiko matavimo sistemas, atitinkančias jų gimtosios kalbos konstrukcijas (Götzelmann 2021). Prie kultūrinių laikinio suvokimo skirtumų prisideda ir kiti kalbiniai požymiai. Rašto sistemos skirtumai plačiai tirti kaip galimi tarpkultūrinių laiko orientacijos skirtumų paaiškinimai. Kazachų atvejis, kai rašto sistema keitėsi nuo arabų rašto prie lotynų, kirilicos ir vėl lotynų, yra netipiškas šios hipotezės patikrinimas tiurkų kalbų medžiagoje. „Laikas“ yra esminis žmogaus patirties aspektas, o kultūra atlieka lemiamą vaidmenį formuojant kogniciją, motyvaciją, emocijas ir individualų elgesį. Ankstesniuose tyrimuose sistemingai nagrinėtas kultūrinių vertybių ir laiko orientacijos skirtumų įvairiose kultūrose santykis (Alcaraz Carrión, Valenzuela 2022). Tarp įvairių kultūros matmenų mokslininkai tyrė, kaip kolektyvizmas / individualizmas, reguliacinė orientacija ir tikėjimas savo gyvenimo kontrole koreliuoja su laiko suvokimu. Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad individualizmas ir kolektyvizmas daro reikšmingą įtaką kultūriniams ateities, dabarties ir praeities laiko orientacijos skirtumams (Chen et al. 2022). Individualistinėms kultūroms paprastai būdinga stipresnė orientacija į ateitį, o kolektyvistinės kultūros pabrėžia į dabartį orientuotas perspektyvas. Tai reiškia, kad kolektyvistinės sistemos teikia pirmenybę konkretiems, nuo konteksto priklausantiems įvykiams tiesioginiame momente, o individualistinės paradigmos – abstraktiems įvykiams ir universalioms taisyklėms, taikomoms įvairiose situacijose. Be kultūrinių vertybių, mitologijos ir religinės sistemos yra dar vienas svarbus veiksnys, paaiškinantis tarpkultūrinius laiko suvokimo skirtumus (Callizo Romero 2023). Daugėja įrodymų, kad pagrindiniai psichologiniai procesai dažnai pasižymi kultūriniu specifiškumu, o tai leidžia manyti, kad „laiko“ konceptualizacija ir suvokimas taip pat turėtų skirtis įvairiose kultūrose (Khatin-Zadeh et al. 2023). Tačiau kultūros studijose iš esmės nepaisoma laikinės įvairovės ir skirtingo jos poveikio kultūriniuose kontekstuose. Nepaisant kultūrinių tyrimų pažangos, laiko ir erdvės matmenys vis dar nagrinėjami ribotai, trūksta sistemingos teorinių ir empirinių žinių integracijos. Sukauptai mokslinei literatūrai būdingi trys struktūriniai ribotumai. Pirma, konceptualiosios metaforos teorija empiriškai daugiausia patvirtinta indoeuropiečių kalbose: bibliometrinė 1 257 publikacijų (2002–2022) analizė nustatė Ispanijoje, Jungtinėse Valstijose, Kinijoje ir Rusijoje susitelkusius tyrimų telkinius (Zhao et al. 2023). Šis disbalansas verčia abejoti teorijos taikomumu tiurkų kalbomis kalbančioms populiacijoms. Centrinės Azijos visuomenės, turinčios klajoklišką paveldą, retai įtraukiamos į tarpkultūrinius lyginamuosius tyrimus. Be to, pati „klajoklio“ kategorija kritikuota dėl redukcionizmo, nes įvairius mobilumo modelius suveda į vieną tipologiją (Conte 2025). Antra, dvikalbystės poveikis pagrindinių kategorijų konceptualizacijai posovietiniuose 5 kontekstuose tebėra nepakankamai ištirtas. Kazachstano trilypės kalbos politika formuoja laiko ir erdvės vaizdinius, kurdama konkuruojančias sąsajas su modernumu ir paveldu (Ahn, Smagulova 2022); vis dėlto iki šiol nė viename tyrime nenagrinėta, ar politikos sukelti pokyčiai transformuoja pamatines konceptualiąsias metaforas. Esamos literatūros apžvalga atskleidžia stulbinantį šios temos tyrimų trūkumą. Nors tarptautiniuose tyrimuose nagrinėta, kaip metaforos formuoja kultūrines „laiko“ ir „erdvės“ sampratas, kazachų kalbos metaforiniai modeliai sistemingai netirti. Išlieka didelių spragų suprantant, kaip šios kategorijos reiškiasi kazachų mąstyme ir kalboje, o lyginamoji kultūrinė analizė ypač reta. Dabartiniuose tyrimuose „laikas“ ir „erdvė“ dažniausiai laikomi atskiromis kognityvinėmis kategorijomis, nepaisant jų tarpusavio priklausomybės formuojant nacionalinę sąmonę. 1.2. Problemos formulavimas Šiuo tyrimu siekta išanalizuoti „laiko“ ir „erdvės“ sąvokas kaip žmogaus egzistencijos reprezentacijas kazachų mąstyme ir kalboje. Siekiant įgyvendinti iškeltą tikslą, suformuluoti šie tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti pagrindines konceptualiąsias kategorijas, siejamas su „laiku“ ir „erdve“, tarp kazachų respondentų; 2) išnagrinėti, kaip šios kategorijos atspindi kultūriškai įsitvirtinusias reikšmes, analizuojant emocinius, metaforinius, abstrakčius ir konkrečius kalbinių asociacijų matmenis; 3) ištirti kartų skirtumus suvokiant ir konceptualizuojant „laiką“ ir „erdvę“; 4) interpretuoti dažniausias ir kultūriškai reikšmingiausias asociacijas kazachų filosofinių ir kultūrinių tradicijų kontekste. 2. METODAI IR MEDŽIAGA 2.1. Teorinė sistema Šis tyrimas grindžiamas tarpdisciplinine teorine sistema, integruojančia kognityvinę lingvistiką, filosofinę antropologiją ir kultūrinę semiotiką. Šio pagrindo centre yra prielaida, kad kalba ne tik atspindi žmogaus kogniciją ir pasaulėžiūrą, bet ir jas formuoja (Lakoff, Johnson 2020). „Laiko“ ir „erdvės“ konceptualizacija nagrinėjama per konceptualiosios metaforos teorijos prizmę (Bundgaard 2019), pagal kurią abstrakčios sąvokos struktūruojamos per kultūriškai įsišaknijusias metaforas. Konceptualiosios metaforos teorija sudaro pagrindinę šio tyrimo analitinę sistemą. Jos aiškinamąją apimtį papildo dvi tarpusavyje susijusios teorinės perspektyvos: socialinės tapatybės teorija kartų konceptualizacijos skirtumus aiškina grupinės priklausomybės ir istorinės atminties mechanizmais, o kultūrinė semiotika pagrindžia asociacinio eksperimento, kaip metodologinio instrumento, naudojimą kalboje įkūnytoms kultūriškai užkoduotoms reikšmėms pasiekti. Šie trys požiūriai susikerta bendrame analitiniame mazge: konceptualiosios metaforos atsiranda kultūrinės semiozės procesuose ir perduodamos iš kartos į kartą socialinio tapatinimosi kanalais. Tyrimas taip pat remiasi socialinės tapatybės teorija (Demirden 2021), ypač jos teiginiu, kad laikinio ir erdvinio tęstinumo suvokimas prisideda prie kolektyvinės tapatybės formavimosi tarp kartų. Socialinės tapatybės teorija apima kelias pot teorijas, įskaitant kolektyvinės tapatybės teoriją, nagrinėjančią tapatybės formavimąsi socialinių judėjimų kontekste. Pagrindiniai sociologijos ir psichologijos darbai kolektyvinę tapatybę išryškina kaip galimą tiltą tarp tapatybės teorijos ir socialinės tapatybės teorijos (Apofisis 2024). Tapatybės teorija skirsto tapatybes pagal tris susikertančius matmenis: asmeninį, grindžiamą vaidmeniu ir grupinį / socialinės priklausomybės. Sistema taip pat apima principus iš 6 lingvistinių ir kultūrinių tyrimų, kuriuose pripažįstama, kad kultūrinė kognicija kalboje užkoduojama per asociacinius modelius (Lupyan, Lewis 2019). Šiuos modelius galima sistemingai tirti atliekant asociacinius eksperimentus. Asociacinis eksperimentas lingvistikoje padeda dokumentuoti reakcijas, kurias motyvuoja tarp dalyvių cirkuliuojanti kultūriškai įsitvirtinusi informacija (Sternin 2020). Asociacinis metodas suteikia prieigą prie respondentų sąmonės, sukeldamas reakcijas į pateiktus stimulus. Eksperimentinė procedūra apima verbalinių reakcijų į stimulinius žodžius fiksavimą ir vėlesnę rezultatų analizę. Susiję žodžiai įgyja naujų individualizuotų reikšmių, susiejančių tiriamo objekto kognityvinę esmę su dalyvių mintyse esančiais vaizdiniais, emocijomis ir idėjomis. Filosofinis asociacinio eksperimento pagrindas remiasi prielaida, kad individai prisimena mentalinius vaizdinius susiedami juos tarpusavyje (Halbwachs 2020). Atitinkamai eksperimentas gali nustatyti ryšį tarp eksperimentatoriaus įvesto stimulo ir dalyvio reakcijos. Psichologiniu požiūriu verbalinės reakcijos į stimulus siejasi su prognozuojamų asociacijų tarpusavio ryšių hipoteze (Miller 2006). Kognityvinis gebėjimas pasitelkti vieną sąvoką kaip atspirties tašką mentaliniams ryšiams su kita sąvoka užmegzti iliustruoja prieigos prie sąvokų per asociacijas procesą (Broccias 2021). Todėl eksperimentatorius gauna prieigą prie tiriamo konceptualiojo turinio, o tai leidžia rekonstruoti jo kognityvinę struktūrą. 2.2. Tyrimo planas Tyrime taikytas mišrių metodų požiūris, integruojantis kokybinius ir kiekybinius metodus, siekiant ištirti ir interpretuoti „laiko“ bei „erdvės“ sąvokas Kazachstano kalbinėje sąmonėje. Tyrimo metodika apima filosofinius, kultūrinius ir lingvistinius įrankius, leidžiančius išsamiai išanalizuoti, kaip gimtakalbiai kognityviai ir kultūriškai suvokia šias kategorijas. Tyrimo pagrindinį empirinį komponentą sudaro asociatyvusis eksperimentas, papildytas statistine analize ir lingvistiniu nagrinėjimu, taikant konceptualiosios analizės metodus. Šis požiūris apjungia žodžių lingvistinę ir kultūrinę semantiką, sudarydamas sąlygas išsamiai ir objektyviai loginei natūraliosios kalbos sąvokų analizei. Atlikus statistinį apdorojimą, dažniausios ir kultūriškai reikšmingiausios iš apklausos išryškėjusios kategorijos buvo analizuojamos Kazachstano filosofinių ir kultūrinių tradicijų požiūriu. Kodavimo metu nustatytos sąvokos buvo interpretuojamos ne vien kaip lingvistiniai duomenys, bet ir kaip gilesnių pasaulėvaizdžių apraiškos kokybinės-filosofinės sintezės kontekste. 2.3. Imtis Tyrime taikytas stratifikuotos tikslinės atrankos metodas, siekiant užtikrinti įvairių Kazachstano kalba kalbančių asmenų atstovavimą pagal pagrindinius tyrimui reikšmingus demografinius kintamuosius. Tikslinę imtį sudarė 200 gimtakalbių kazachų kalbos vartotojų nuo 20 iki 70 metų, atstovaujančių skirtingam išsilavinimui (viduriniam, profesiniam ir aukštajam). Pasirinktas amžiaus intervalas veiksmingai atskleidė amžiaus skirtumus suvokiant ir konceptualizuojant „laiką“ bei „erdvę“, kylančius dėl skirtingų Kazachstano kartų patirtų istorinių, technologinių ir kultūrinių pokyčių. Stratifikacija buvo grindžiama dviem pagrindiniais kriterijais – amžiumi ir išsilavinimo lygiu – siekiant įtraukti įvairaus sociokultūrinio pagrindo požiūrius ir kartu sumažinti demografinio šališkumo riziką. Dalyviai buvo telkiami keliais kanalais, įskaitant tiesioginį kontaktą švietimo įstaigose ir viešosiose organizacijose. Kvietimai buvo platinami elektroniniu paštu ir per dalyvaujančių institucijų tarpininkus. Prieš dalyvavimą visiems potencialiems respondentams buvo pateikta išsami informacija apie tyrimo 7 tikslus, formatą ir konfidencialumo priemones. Į galutinę imtį įtraukti tik informuotą sutikimą davę asmenys. 2.4. Apklausa Pagrindinė duomenų rinkimo priemonė buvo struktūruotas asociatyvusis klausimynas, skirtas nustatyti tiek spontaniškas, tiek refleksyvias lingvistines asociacijas su „laiko“ ir „erdvės“ sąvokomis. Tyrėjai rankiniu būdu parengė apklausos instrumentą, remdamiesi ankstesnių asociatyviųjų eksperimentų, taikytų rusų ir kazachų kalbų konceptualiuosiuose tyrimuose, metodologiniais požiūriais (Kuzembayeva 2021). Klausimai buvo atrinkti siekiant dokumentuoti ne tik lingvistines asociacijas, bet ir egzistencinius, emocinius bei vertybinius aspektus, darančius įtaką šių fundamentaliųjų kategorijų suvokimui. Galutiniame klausimyne kazachų kalba buvo po šešis atvirus klausimus kiekvienai sąvokai (priedas). Pasirinkta klausimų struktūra leido atlikti daugiapakopę analizę, apimančią tiesiogines lingvistines asociacijas, metaforinį ir kultūrinį turinį bei emocinį suvokimą. Dalyviai klausimyną pildė asmeniškai arba per Google Forms, priklausomai nuo galimybių ir pageidavimų. 2.5. Statistinis apdorojimas Asociatyviuoju klausimynu surinkti duomenys buvo analizuojami keliais etapais. Analizėje derintas kodavimas ir kiekybinis statistinis apdorojimas, siekiant visapusiškai interpretuoti lingvistinius ir konceptualiuosius dėsningumus, susijusius su laiko ir erdvės kategorijomis. Surinkus duomenis, rašytiniai atsakymai buvo transkribuoti, suskaitmeninti ir užkoduoti naudojant SAS programinę įrangą, o iš Google Forms gautų atsakymų transkribuoti nereikėjo. Kiekvienam dalyviui suteiktas unikalus skaitmeninis kodas anonimiškumui užtikrinti, o atsakymai susieti su demografiniais kintamaisiais. Kodavimą atliko du nepriklausomi kognityvinės lingvistikos specialistai. Bandomajame etape (n = 40 atsakymų) koduotojų tarpusavio sutapimas siekė 84% (Cohen’s κ = 0.79). Neatitikimai buvo sprendžiami bendru sutarimu; ginčytinais atvejais (12% atsakymų) buvo konsultuojamasi su trečiuoju ekspertu. Galutinį kodyną sudarė aštuonios kategorijos, kurių kiekvienai pateiktas operacinis apibrėžimas ir iliustruojantys pavyzdžiai. Taikant atvirojo kodavimo procedūras, buvo išplėtotos platesnės semantinės ir metaforinės kategorijos, įskaitant „laiką kaip emociją“, „laiką kaip vertybę“, „erdvę kaip tėvynę“ ir „erdvę kaip laisvę“. SAS programinė įranga visus užkoduotus elementus pavertė skaitiniais kintamaisiais, rodančiais atsakymų dažnius, todėl buvo galima sudaryti dažnių lenteles, kuriose pateiktos labiausiai paplitusios laiko ir erdvės asociacijos. Aprašomoji statistika, įskaitant vidurkius ir standartinius nuokrypius, apibendrino atsakymų tipų pasiskirstymą ir konceptualiųjų kategorijų paplitimą. Nustatyti galimi amžiaus grupių polinkiai į emocines, o ne metaforines, ir abstrakčias, o ne konkrečias asociacijas. Siekiant įvertinti skirtumų tarp dalyvių grupių statistinį reikšmingumą, tyrime taikyti inferenciniai metodai. Student’o t testas naudotas vidutiniams atsakymų dažniams palyginti tarp binarinių amžiaus grupių (jaunesnių ir vyresnių dalyvių). Išsilavinimo lygis į inferencinę analizę neįtrauktas dėl dviejų priežasčių. Pirma, netolygus pasiskirstymas tarp kategorijų (aukštasis išsilavinimas – 68%; vidurinis – 18%; profesinis – 14%) neleido atlikti statistiškai patikimų palyginimų. Antra, rezultatų pateikimas pagal išsilavinimą kėlė tam tikrų pogrupių stigmatizavimo riziką. Todėl šis kintamasis paliktas tik aprašomojoje statistikoje imčiai apibūdinti. Siekiant įvertinti nustatytų konceptualiųjų kategorijų vidinį nuoseklumą, apskaičiuotas Cronbach’o alfa koeficientas. Šis patikimumo matas patikrino, ar pagal tą pačią teminę kategoriją sugrupuoti elementai pasižymi pakankama koreliacija ir semantiniu rišlumu. 8 2.6. Tyrimo apribojimai Reikėtų pripažinti kelis metodologinius apribojimus. Pirma, nors atrankos strategija buvo skirta įvairiems demografiniams segmentams atstovauti, galėjo būti nepasiektas visiškas visų regioninių ir dialektinių variantų reprezentatyvumas. Antra, asociatyvusis metodas fiksuoja žodinius atsakymus, tačiau gali neatskleisti visų nesąmoningų ar įkūnytų konceptualiųjų struktūrų. Trečia, technologiniai veiksniai, pavyzdžiui, dalyvių susipažinimas su skaitmeninėmis apklausomis, galėjo turėti įtakos duomenų išsamumui, ypač vyresnių respondentų grupėje. Ketvirtasis apribojimas susijęs su tuo, kad tyrime nebuvo atsižvelgta į rusų kalbos mokėjimą ir dvikalbystės įtaką konceptualizacijos procesams. Penktasis susijęs su koduotojų tarpusavio patikimumu: nepaisant priimtino sutapimo slenksčio (κ = 0.79), interpretacinis kintamumas paveikė 21% užkoduotų atvejų. 2.7. Etiniai aspektai Tyrime laikomasi sociolingvistiniams ir psichologiniams tyrimams taikomų etikos standartų. Dalyviai pasirašė informuoto sutikimo formas, užtikrinančias savanorišką dalyvavimą, konfidencialumą ir teisę bet kuriuo metu pasitraukti. Visi duomenys saugomi saugiose, užšifruotose duomenų bazėse, prieinamose tik tyrimo grupės nariams. 3. REZULTATAI 3.1. Asociacijos, susijusios su „laiku“ ir „erdve“ 1. Spontaniškos asociacijos Kai dalyvių buvo paprašyta pateikti spontaniškas asociacijas su žodžiais „laikas“ ir „erdvė“, jų atsakymai atskleidė savitus kultūrinius kognityvinius dėsningumus, įsišaknijusius Kazachstano pasaulėvaizdyje. „Laikas“ daugiausia siejamas su gyvenimu, likimu ir egzistenciniais ciklais. Dažniausi atsakymai apie „laiką“ buvo „laikrodis“ (43%), „greitis“ (35%), „kaita“ (32%), „gyvenimas“ (28%) ir „senatvė“ (24%), rodantys „laiko“ kaip išmatuojamos, prabėgančios ir gyvenimą lemiančios galios suvokimą. Šios asociacijos atspindi didėjantį „laiko“ kaip struktūruoto ir riboto ištekliaus suvokimą, kurį tikriausiai veikia šiuolaikiniai įpročiai ir technologijos. Kartu ši sąvoka išlaiko egzistencines konotacijas, susijusias su senėjimu ir gyvenimo ciklais. Tokios asociacijos kaip „gyvenimas“ ir „senatvė“ kartu atspindi tradicinį kazachų „laiko“ kaip vertybiškai įkrauto moralinio kontinuumo supratimą, kuriame laiko tėkmė reiškia išmintį, kartų atmintį ir socialinį paveldą. Respondentų asociacijos su žodžiu „erdvė“ parodė platesnį ir kultūriškai pagrįstą suvokimą: dominuojančiu vaizdiniu tapo „stepė“ (51%), po jo sekė „laisvė“ (40%), „atstumas“ (33%), „dangus“ (27%) ir „namai / žemė“ (25%). Tokie atsakymai iliustruoja erdvinę sąmonę, suformuotą Kazachstano plačios geografijos, klajokliškojo paveldo ir gilaus emocinio ryšio su žeme bei atvirumu. Atitinkamai „erdvė“ peržengia fizinius matmenis ir simbolizuoja tapatybę, autonomiją bei priklausymą. 2. Pirmojo žodžio asociacijos Dalyvių buvo paprašyta pasakyti pirmą žodį, atėjusį į galvą reaguojant į „laiką“ ir „erdvę“. Jų asociacijos patvirtino šių sąvokų kultūrinį pagrįstumą ir metaforinį turtingumą Kazachstano sąmonėje. Kalbant apie „laiką“, tarp dominuojančių atsakymų buvo „laikrodis“, „akimirka“, „ateitis“, „mirtis“ ir „rytas“, atskleidžiantys, kad „laikas“ paprastai konceptualizuojamas per judėjimo, raidos ir transformacijos idėjas. Į erdvę nukreipti stimulai dažniausiai sukėlė atsakymus „stepė“, „dangus“, „laisvė“, „kelias“ ir „atstumas“, išryškinančius patirtinę ir geografinę orientaciją į beribiškumą, atvirumą ir judrumą. Tokie dėsningumai rodo, kad Kazachstano kognicijoje vyrauja įkūnytos metaforos. „Erdvė“ išlaiko konkretesnes nei abstrakčias savybes ir yra glaudžiai susijusi su gamtine aplinka bei klajokliškuoju paveldu. Todėl laiko ir 9 erdvės suvokimas peržengia vien koordinates ir veikia kaip dinamiškos jėgos, formuojančios žmogaus egzistenciją. 3. Refleksyvios asociacijos Kai dalyviams buvo suteikta „laiko“ apmąstymams, jie pateikė gilesnes ir abstraktesnes „laiko“ bei „erdvės“ asociacijas. Laiko refleksijos apėmė „atmintį“ (29%), „kantrybę“ (24%), „likimą“ (21%), „ciklą“ (17%) ir „negrįžtamumą“ (15%), rodydamos poslinkį nuo konkrečių išorinių žymenų prie asmeninio konceptualaus supratimo. Atsakymai į klausimus apie „erdvę“ taip pat peržengė fizinius matmenis, išryškindami „įsišaknijimą“ (26%), „priklausymą“ (22%), „tylą“ (18%), „klajoklystę“ (15%) ir „tuštumą“ (12%). Šie dėsningumai atskleidžia dvejopą „erdvės“ pobūdį Kazachstano suvokime: ji veikia ir kaip esminis tapatybės šaltinis, ir kaip plati, dažnai meditacinė ar vieniša aplinka. „Klajoklystės“ atsiradimas tiesiogiai susieja erdvinį mąstymą su kultūros paveldu, o „tuštuma“ ir „tyla“ leidžia įžvelgti filosofines tuštumos ar dvasinės introspekcijos interpretacijas. 4. Asociatyvūs jausmai ir emocijos Dalyviai išreiškė įvairias emocines reakcijas į laiko ir erdvės sąvokas, atskleisdami afektinius matmenis, per kuriuos šios kategorijos suvokiamos ir internalizuojamos Kazachstano kultūroje. Kalbant apie „laiką“, vyraujančia asociacija tapo „nerimas“ (30%), ypač tarp jaunesnių respondentų, siejusių „laiką“ su spaudimu, terminais ir ateities neapibrėžtumu. Kitos dažnos emocinės reakcijos buvo „nostalgija“ (26%), „dėkingumas“ (18%), „liūdesys“ (17%) ir „viltis“ (15%). Šie dėsningumai išryškina ambivalentišką laiko suvokimą: „laikas“ vienu metu veikia kaip praradimo ir apgailestavimo dėl praeities šaltinis, tačiau taip pat simbolizuoja galimą augimą ir galimybes. Su erdve susijusios asociacijos daugiausia kėlė teigiamas emocijas; dažniausios buvo „laisvė“ (38%) ir „ramybė“ (32%). Tačiau taip pat ryškiai pasireiškė „vienatvė“ (21%), „pasididžiavimas“ (20%) ir „ilgesys“ (19%). Apibendrinant šie rezultatai patvirtina, kad laiko refleksija dažniau sukelia introspektyvias ir neretai įtemptas emocines būsenas, o erdvės suvokimas siejamas su platumu ir apima vienatvės, kultūrinio prisirišimo bei dvasinio ryšio elementus. 5. Patarlės, posakiai ir poezija Nuorodos į patarles, posakius ir poetines išraiškas atskleidė gilų laiko ir erdvės sąvokų integravimą į moralinę, etinę ir dvasinę sąmonę. Kalbant apie „laiko“ suvokimą, 41% respondentų nurodė patarlę yaqym – emshi (transliteruota kaip uaqyt – emshi, reiškiančią „laikas gydo“). Kitos su laiku susijusios išraiškos minėtos rečiau. Yaqym mac ekew masty da tozdyraĭdy („laikas nudėvi net akmenį“) nurodė 30% respondentų; keshegi künnen alyс zhoq, ertengi künnen zhaqyn zhoq („nieko nėra toliau už vakar, nieko nėra arčiau už rytojų“) – 21%; o zhasy bir qurdas emes, zamany bir qurdas („žmones vienija ne amžius, o laikas, kurį jie kartu išgyveno“) – 18%. Mažėjanti seka yra iškalbinga: aforizmas apie akmens nudėvėjimą laikui bėgant išlaikomas tvirčiau nei kiti. Su „erdve“ susijusios nuorodos pasižymėjo ypač stipriomis sąsajomis su tapatybe ir protėvių paveldu. Posakį Zher-ana (Zher-ana, „Motina Žemė“) nurodė 35% dalyvių. Respondentai taip pat dažnai citavo patarles, pavyzdžiui, zheri baidyn eli bai (zheri baidyn eli bai, „kas turtingas žemės, tas turtingas šalies“) (31%) ir keñ dala – keñ peyil (ken dala – ken peyil, „dosni stepė ugdo dosnias sielas“) (29%). 6. Suvokiama „laiko“ ir „erdvės“ reikšmė Dalyvių buvo paprašyta apibūdinti „laiko“ ir „erdvės“ vaidmenis jų asmeniniame gyvenime. Atsakymai atskleidė savitą, tačiau vienas kitą papildantį poveikį asmeninei ir kolektyvinei patirčiai. Dauguma (43%) „laiką“ pirmiausia laikė ištekliumi, kurio negalima švaistyti, taip pabrėždami pragmatinę orientaciją į produktyvumą ir asmeninę atsakomybę. Dar 26% „laiką“ apibūdino ir kaip mokytoją, ir kaip išbandymą, išryškindami jo įtaką moraliniam tobulėjimui, gyvenimo pamokoms ir atsparumui. Tuo tarpu 21% „laiką“ siejo su apgailestavimu ar 10 apmąstymais, pabrėždami jo emocinį svorį ir ryšį su praeities sprendimais. Priešingai, erdvės interpretacijoms buvo priskiriamos labiau egzistencinės ir afektinės savybės. 35% respondentų „erdvė“ buvo pamatinis tapatybės elementas, susijęs su kultūrinėmis šaknimis ir priklausymo jausmu. Dar 30% „erdvę“ suvokė kaip vidinės ramybės ir autonomijos simbolį, rodantį psichologinius bei dvasinius ryšius su gamtine aplinka. Pažymėtina, kad 25% „erdvę“ apibūdino kaip dvasinę sąvoką, susijusią su protėviais ir gamta. Jų požiūriai rodo ilgalaikius ryšius tarp žemės, atminties ir paveldo Kazachstano sąmonėje. Stebimi atsakymų dėsningumai rodo, kad laiko suvokimas tebėra grindžiamas praktinėmis ir moralinėmis struktūromis, o erdvės sąvokos veikia kaip fundamentalios jėgos, puoselėjančios tapatybę, tęstinumą ir emocinę pusiausvyrą. 3.2. Semantinės ir metaforinės kategorijos, pagrįstos kodavimu Atsakymų kodavimas atskleidė kultūriškai įtvirtintas sąvokas, iliustruojančias, kaip kazachų kalbos vartotojai konceptualizuoja „laiką“ ir „erdvę“ individualioje bei kolektyvinėje sąmonėje. Išryškėjo keturios dominuojančios „laiko“ sąvokos kategorijos: „laikas kaip emocija“, apimanti tokias asociacijas kaip nerimas, nostalgija ir viltis; „laikas kaip vertybė“, pabrėžianti jo, kaip riboto ištekliaus ar moralinio išbandymo, vaidmenį; „laikas kaip judėjimas“, atsispindintis greičio, tėkmės ir kryptingumo metaforose; ir „laikas kaip ciklas“, keliantis asociacijas su gamtiniais ritmais, senėjimu ir pasikartojimu (1 lentelė). Šie telkiniai rodo, kad „laikas“ reiškia ne tik trukmę, bet ir psichologines bei filosofines patirtis, kurias formuoja asmeninė atmintis, visuomenės tempas ir kartų išmintis. 1 lentelė. Asociacijų teminis kodavimas (parengė autoriai) Sąvoka Teminė kategorija Atsakymų pavyzdžiai Dažnis „Laikas“ „Laikas kaip emocija“ Nerimas, nostalgija, viltis, liūdesys 148 „Laikas kaip vertybė“ Išteklius, išbandymas, atsakomybė, apgailestavimas 132 „Laikas kaip judėjimas“ Greitis, tėkmė, kryptis, akimirka 112 „Laikas kaip ciklas“ Metų laikai, pasikartojimas, senėjimas, sugrįžimas 51 „Erdvė“ „Erdvė kaip tėvynė“ Žemė, protėviai, namai, įsišaknijimas 161 „Erdvė kaip laisvė“ Atvirumas, nepriklausomybė, stepė, judėjimas 120 „Erdvė kaip tuštuma / tyla“ Tuštuma, tyla, dvasinis atsiribojimas 66 „Erdvė kaip tapatybė“ Priklausymas, pasididžiavimas, ištakos, prisirišimas prie vietos 85 Kalbant apie „erdvės“ sąvoką, išryškėjo šios kategorijos: „erdvė kaip tėvynė“, apimanti atsakymus, sutelktus į protėvių žemes ir šaknis; „erdvė kaip laisvė“, pabrėžianti judėjimą, atvirumą ir asmeninę autonomiją; „erdvė kaip tuštuma arba tyla“, nurodanti meditacinius, egzistencinius ar dvasinius matmenis; ir „erdvė kaip tapatybė“, kai žemė ir kraštovaizdis tampa neatsiejami nuo asmeninio bei kolektyvinio paveldo. Patarlių įtraukimas suteikė dar daugiau semantinio gilumo. Pastovūs posakiai parodo, kaip lingvistinės formos koduoja kolektyvines etines struktūras ir tradicinius filosofinius apmąstymus. Aprašomoji statistinė analizė nustatė aiškius „laiko“ ir „erdvės“ konceptualizacijos dėsningumus skirtingose amžiaus grupėse. Konkrečiai, jaunesni respondentai (20–39 metų) 11 parodė stipresnį polinkį į emocines (M = 4.61, SD = 2.32) ir abstrakčias asociacijas (M = 2.95, SD = 1.94). Rezultatai rodo, kad jaunesni asmenys labiau linkę šias sąvokas internalizuoti per asmeninę patirtį, subjektyvius jausmus ir psichologinės prasmės kūrimą (2 lentelė). 2 lentelė. Kiekvieno konceptualiosios asociacijos tipo vidurkiai ir standartiniai nuokrypiai (parengė autoriai) Kategorija | Jaunesni respondentai, vidurkis | Jaunesni respondentai, SD | Vyresni respondentai, vidurkis | Vyresni respondentai, SD Emocinė | 4.61 | 2.32 | 2.65 | 1.70 Abstrakti | 2.95 | 1.94 | 3.18 | 1.74 Metaforinė | 2.90 | 1.58 | 3.75 | 1.75 Konkreti | 2.58 | 1.56 | 3.99 | 1.96 Vyresni dalyviai (40–70 metų) labiau rinkosi metaforines asociacijas (M = 3.75, SD = 1.75) ir konkrečias asociacijas (M = 3.99, SD = 1.96). Jų atsakymai iliustruoja tradicines konceptualiąsias struktūras, kuriose laiko ir erdvės sąvokas organizuoja stabilūs kultūriniai simboliai ir fiziniai vaizdiniai. Stebimi skirtumai išryškina galimus kartų kognityvinio ir emocinio filosofinių kategorijų apdorojimo pokyčius, kuriuos tikriausiai formavo socialistorinės patirtys, lingvistinė socializacija ir technologinių bei kultūrinių transformacijų poveikis. Statistinė analizė atskleidė ryškius kartų skirtumus konceptualiųjų asociacijų dažniuose. Nepriklausomų imčių t testais buvo lyginami jaunesnių ir vyresnių dalyvių kiekvienos kategorijos vidutiniai balai. Rezultatai rodo reikšmingus emocinių asociacijų skirtumus (t = 6.815, p < 0.001), patvirtinančius emocinio įrėminimo vyravimą tarp jaunesnių respondentų. Emocinių asociacijų Cohen’s d koeficientas buvo 0.97 – statistiniu požiūriu tai laikoma dideliu poveikiu. Metaforinių asociacijų d = 0.51 (vidutinis poveikis), o konkrečių asociacijų d = 0.80 (didelis poveikis). Praktinę šių skirtumų reikšmę dar labiau patvirtina pasiskirstymo dėsningumai: bent vieną emocinę asociaciją pateikė 78% jaunesnių respondentų, palyginti su 41% vyresniųjų. Priešingai, metaforinės (t = −3.605, p < 0.001) ir konkrečios asociacijos (t = −5.629, p < 0.001) statistiškai reikšmingai dažniau pasitaikė tarp vyresnių dalyvių. Abstrakčių asociacijų grupėse statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta (t = −0.883, p = 0.379), o tai rodo panašų pasiskirstymą tarp amžiaus kohortų. Rezultatai akivaizdžiai rodo, kad kartų kognityviniai skirtumai pirmiausia pasireiškia emociniu raiškumu ir rėmimusi metaforiniais arba konkrečiais vaizdiniais. Siekiant įvertinti keturių konceptualiųjų kategorijų (emocinių, abstrakčių, metaforinių ir konkrečių) vidinį nuoseklumą, atlikta patikimumo analizė. Cronbach’s alfa koeficientas (α = 0.82) patvirtino aukštą patikimumą ir vidinį nuoseklumą, pagrįsdamas šias kategorijas kaip vieningos skalės komponentus. 12 3.3. Rezultatų interpretacija Kazachstano filosofijos ir kultūros požiūriu Spontaniškų ir refleksyvių asociacijų analizė atskleidė keturias dominuojančias kategorijas, per kurias „laikas“ konceptualizuojamas Kazachstano kalbinėje sąmonėje: emociją, vertybę, judėjimą ir ciklą (1 pav.). 1 pav. Pagrindiniai „laiko“ kaip sąvokos komponentai (parengė autoriai) Tokie žodžiai kaip „nerimas“, „viltis“ ir „atmintis“ reiškia emociškai įkrautą „laiko“ suvokimą. Atitinkamai „laikas“ veikia ne vien kaip neutrali trukmė, bet ir kaip afektiškai patiriamas reiškinys, susijęs su neapibrėžtumu, siekiais ir introspekcija. „Laikas kaip vertybė“ kategorijai būdingos dažnos asociacijos su „ištekliumi“ ir „išbandymu“. Šis pastebėjimas pabrėžia moralines perspektyvas, per kurias laikas vertinamas Kazachstano diskurse, ypač kalbant apie kolektyvinę istorinę patirtį ir atsakomybės akcentavimą. Judėjimo metaforos („tėkmė“ ir „greitis“) sustiprina įkūnytą ir kryptingą laiko suvokimą, derantį su konceptualiosios metaforos teorija. Ciklinės asociacijos („metų laikai“, „pasikartojimas“) remiasi tradiciniu klajoklišku gamtinių ritmų supratimu. „Erdvės“ sąvoka iškyla kaip iš esmės susipynusi su kultūrine tapatybe ir pasižyminti stipresniais ryšiais su fiziniu bei emociniu įsišaknijimu nei laiko suvokimas. Dažnos asociacijos su tėvyne ir protėvių tęstinumu išryškina didžiulę žemės ir geografijos reikšmę Kazachstano pasaulėvaizdyje. Kategorija „erdvė kaip laisvė“ (pvz., „stepė“, „atvirumas“) atspindi klajoklių etosą, o „erdvė kaip tyla ar tuštuma“ reiškia metafizines „erdvės“ kaip meditacinių vidinių būsenų interpretacijas. Šie dėsningumai rodo, kad Kazachstano kultūroje „erdvė“ peržengia išorinį fiziškumą ir internalizuojama kaip savasties dalis, sudarydama tiltą tarp kolektyvinės atminties ir gamtos (2 pav.). 13 2 pav. Pagrindiniai „erdvės“ kaip sąvokos komponentai (parengė autoriai) Konceptualioji analizė parodo, kaip kazachų kalbos vartotojai interpretuoja „laiką“ ir „erdvę“ ne vien kaip lingvistinius reiškinius, bet ir kaip pasaulėvaizdžio, kurį formavo istorinė patirtis, islamo įtakos, klajoklių tradicijos ir šiuolaikinės transformacijos, apraiškas. 4. APTARIMAS Nagrinėjant kalbos ir pasaulėvaizdžio santykį, šiame tyrime parodoma, kaip net universalios kategorijos – tokios kaip „laikas“ ir „erdvė“ – įgyja kultūriškai ir kartų požiūriu specifines konceptualizacijas. Taip tyrimas prisideda prie platesnio žmogaus žinių telkinio. Panašus tyrimas nagrinėjo filosofines „laiko“ ir „erdvės“ interpretacijas Kazachstano filosofijoje (Zhangalieva et al. 2024). Rezultatai papildo dabartinius tyrimus ir parodo, kaip Kazachstano laiko ir erdvės sampratas praturtina unikalūs simboliai, metaforos ir tradicijos, susijusios su tautos gamtiniu ir istoriniu kontekstu. Ši sistema leidžia Kazachstano „laiko“ ir „erdvės“ sampratas laikyti vertingais kultūros paveldo elementais. Šio tyrimo rezultatai sutampa su šiais pastebėjimais ir išryškina, kad kazachų kalbos vartotojai „laiką“ ir „erdvę“ konceptualizuoja itin simboliškai ir kultūriškai įterptu būdu. A. Zhangalieva et al. (2024) analizė yra griežtai teorinio ir filosofinio pobūdžio; priešingai, šiame tyrime pateikiamas empirinis patvirtinimas, gautas pasitelkus asociacinį eksperimentą ir tarp kartų taikomą perspektyvą. Tačiau ankstesniame tyrime taip pat analizuota islamo įtaka – aspektas, nenagrinėjamas šiame straipsnyje. Islamas reikšmingai formavo kazachų „laiko“ ir „erdvės“ filosofiją, įtraukdamas religines praktikas ir ritualus į „laiko“ ir „erdvės“ suvokimą. Palyginimas su kitomis tiurkų kultūromis atskleidžia ir bendrus bruožus, ir Kazachstano kontekstui būdingus dėsningumus. Nauryzo šventę kazachų ir nogajų bendruomenėse tyrėjai interpretuoja kaip 14 kolektyvinio atsinaujinimo kultūrinę technologiją „ciklinio laiko“ sistemoje (Zeinullin et al. 2026). Vakarų Kazachstano toponiminiai tyrimai rodo, kad geografiniai pavadinimai perteikia per tūkstantmečius susikaupusias sakralines reikšmes (Khabizhanova, Mensitova 2025). Etnografinės analizės užfiksavo hibridinį laiko režimą, kuriame genealoginė tradicija (shezhire) ir kosmologiniai modeliai veikia lygiagrečiai (Dosmurzинов 2023). Vakarietiški horizontalieji modeliai ir kinų vertikaliosios orientacijos kontrastuoja su kazachų laiko suvokimu, kuriam būdingas ciklinio ir linijinio pobūdžio hibridiškumas: sezonų pasikartojimas egzistuoja greta negrįžtamumo ir moralinės pažangos sampratų (Worrell Andretta 2019; Fiddler 2024). Kitame tyrime „laiko“ sąvoka nagrinėta kaip sudėtingas kalbinis reiškinys (Beknazarova 2022). Apklausos rezultatai patvirtina šį tyrimą ir rodo, kad konceptualioji metafora bei jos reikšmė kazachų kalboje yra giliai įsišaknijusios šiuolaikinėje visuomenėje. Ulzhan Beknazarova tyrimo (ibid.) imtį sudarė tik 50 informantų. 200 dalyvių imtis ir stratifikavimas pagal amžių leidžia išryškinti tarp kartų pasireiškiantį kintamumą, kuris anksčiau nebuvo užfiksuotas. Dabartinio tyrimo respondentų pateiktos asociacijos išryškina įkūnytų metaforų paplitimą kazachų kognicijoje. „Erdvė“ nėra abstrakti, veikiau ji gyva ir glaudžiai susijusi su gamtine aplinka bei klajoklių tradicijomis. Be to, „laikas“ ir „erdvė“ suvokiami ne vien kaip koordinatės, bet ir kaip dinaminės jėgos, formuojančios žmogaus egzistenciją. Be to, esama literatūra rodo, kad „laiko“ sąvoka reiškiama įvairiomis kalbinėmis priemonėmis, įskaitant leksinius vienetus tiesiogine reikšme, metaforinius pavadinimus, palyginimus, epitetus, retorines figūras, vaizdingas asociacijas ir simbolinį įrėminimą (Kogay 2018). Šis tyrimas atskleidžia unikalius kazachų pasaulėvaizdžio aspektus, kuriems ankstesniuose lyginamuosiuose tyrimuose skirta nepakankamai dėmesio. „Erdvės“ kaip tėvynės ir „erdvės“ kaip tapatybės išskyrimas tarp dominuojančių kategorijų atspindi klajoklių istorijos suformuotą pasaulėvaizdį, kuriame geografinė „erdvė“ nėra statiška, bet dinamiška, santykinė ir emociškai reikšminga. Panašiai metaforinės „laiko“ sąsajos su kantrybe, likimu ir negrįžtamumu pabrėžia jo linijinę eigą, taip pat etinius ir egzistencinius matmenis. Šios kultūrinės metaforos savo akcentais ir struktūra skiriasi nuo vakarietiškų paradigmų. Kazachų kalbinė ir filosofinė mintis priešinasi komercializacijai, „laiką“ apibrėždama kaip moralinę patirtį, o „erdvę“ – kaip sakralų tęstinumą (Sadirova et al. 2023). Tokie rezultatai leidžia teigti, kad metaforinę konceptualizaciją skatinantys kontekstiniai veiksniai yra ne tik diskursas tradicine kontekstine prasme, bet ir fizinės, socialinės, kultūrinės, konceptualios, kognityvinės bei įkūnytos patirtys. Remdamiesi daugiapakopę metaforos teorija, tyrėjai pasiūlė, kad kontekstas akimirksniu veikia metaforinę konceptualizaciją mentalinių „erdvių“ lygmeniu, kartu darydamas ilgalaikį poveikį srities ir kadro lygmenimis (Filipović, Ibarretxe-Antuñano 2019). Kitas tyrimas patvirtino, kad erdvinis kontekstas atlieka svarbų vaidmenį kuriant socialinius ryšius per tris mechanizmus: erdvinį artumą, erdvinę kompoziciją ir erdvinę konfigūraciją (Small, Adler 2019). Kitų tiurkų ir posovietinių kultūrų lyginamieji tyrimai patvirtina tam tikras bendras vertybes, ypač žemės ir protėvių ryšių reikšmę (Kuzembayeva 2023). Pavyzdžiui, psicholingvistinio tyrimo rezultatai aprašo, kaip rusų ir indų dalyviai konceptualizuoja kazachų įvaizdį (Kuzembayeva 2021). Rezultatai atskleidžia, kad tiek rusų, tiek indų respondentų požiūris į kazachus daugiausia yra teigiamas. Abiejų grupių dalyviai pripažįsta tiurkišką kazachų kilmę, sieja juos su Kazachstanu ir apibūdina kaip gerbiančius vyresniuosius bei patriotiškus. Šiame kontekste dėmesio verti dabartinio tyrimo rezultatai apie kazachų „erdvės“ suvokimą. Ši sąvoka dažnai kėlė fizinio ir emocinio įsišaknijimo, tėvynės ir protėvių tęstinumo asociacijas, pabrėždama žemės ir geografijos svarbą kazachų pasaulėvaizdyje. Erdvinėse konceptualizacijose išryškėjo vidinė įtampa. „Laisvė“ ir „įsišaknijimas“ užima priešingus polius: pirmoji pabrėžia mobilumą ir atvirumą, o antrasis – prisirišimą ir stabilumą. Ši įtampa veikiausiai atspindi istorinį 15 perėjimą nuo klajokliško gyvenimo būdo prie sėslaus gyvenimo, taip pat dabarties ambivalentiškumą, kai pasaulinis mobilumas egzistuoja greta vietinės tapatybės. Emociniai duomenys atskleidžia lygiagrečią įtampą: „laisvė“ (38%) ir „vienišumas“ (21%) rodo ambivalentišką atvirumo suvokimą – vieni jį patiria kaip išsilaisvinimą, kiti – kaip izoliaciją. Socialinės tapatybės teorija suteikia produktyvų interpretacinį pagrindą tarp kartų atsirandantiems skirtumams paaiškinti, traktuojant juos kaip grupinės identifikacijos mechanizmų transformacijas (Demirden 2021). Vyresnių respondentų, socializuotų sovietiniu ir ankstyvuoju posovietiniu laikotarpiais, metaforinės struktūros remiasi kolektyvistiniu diskursu ir tradiciniais kultūriniais referentais. Priešingai, globalizacija ir skaitmeninė komunikacija – sąlygos, kuriomis formavosi jaunesni respondentai, – skatino laiko ir erdvės kategorijų, grindžiamų individualia emocine patirtimi, internalizaciją. Kazachstano studentų jaunimo etnolingvistinė tapatybė priklauso nuo mokymo kalbos, kurios pasirinkimas pertvarko identifikacijos modelius skirtingose amžiaus kohortose (Zharkynbekova et al. 2025). Jaunimo kalbinės nuostatos taip pat skiriasi regioniniu požiūriu: daugiasluoksnė kalbos politikos istorija nevienodai veikia kalbinę sąmonę skirtinguose teritoriniuose kontekstuose (Khamit et al. 2025). Stebimas poslinkis atitinka platesnį perėjimą nuo kolektyvizmo prie individualizmo (Chen et al. 2022); vis dėlto išlikusios tėvynės ir protėvių asociacijos liudija kolektyvinės tapatybės struktūrų tvarumą. Surinkti duomenys pagrindžia konceptualiosios metaforos hibridizacijos globalizacijos poveikyje tezę. Laiko atsakymuose vyraujanti asociacija „laikrodis“ (43%) – netipiška tradicinei klajoklių orientacijai – rodo instrumentinio „laiko“ suvokimo skverbimąsi. Pagal šį modelį laiko patirtis kiekybiškai matuojama ir segmentuojama mechaniniais bei skaitmeniniais įrenginiais. Kartu išlieka egzistencinės asociacijos („gyvenimas“, „likimas“, „senatvė“), signalizuojančios kultūrinio substrato atsparumą visiškam išstūmimui. Hibridizacijos mechanizmas vertas specialaus tyrimo: lieka neaišku, ar naujos metaforos kaupiasi ant tradicinių struktūrų ir sudaro sudėtinę laiko sampratą, ar palaipsniui išstumia paveldėtus konceptualiuosius atvaizdžius. Šio klausimo išsprendimas yra labai svarbus prognozuojant kognityvinių pokyčių kryptį kazachų kalba kalbančiose populiacijose, patiriančiose vis intensyvesnį skaitmeninių technologijų poveikį. 5. IŠVADOS Asociatyvių atsakymų analizė atskleidė dominuojančias konceptualias kategorijas, susijusias su „laiku“ ir „erdve“ kazachų pasaulėvaizdyje. „Laiko“ atveju pagrindinės kategorijos apėmė emocijas (pvz., nerimą, nostalgiją), vertybes (pvz., „laikas kaip išteklius“), judėjimą ir ciklinę struktūrą. „Erdvė“ dažniausiai buvo siejama su tėvyne, laisve, tyla ir tapatybe. Kalbinis dalyvių atsakymų kodavimas parodė, kad „laikas“ suvokiamas kaip emociškai įkrautas ir morališkai reikšmingas reiškinys, o „erdvė“ yra egzistencinio ir kultūrinio savęs apibrėžimo pagrindas. Konceptualizuojant šias kategorijas išryškėjo aiškūs skirtumai tarp dviejų amžiaus grupių. Jaunesni dalyviai (20–39 metų) itin pirmenybę teikė emocinėms ir abstrakčioms asociacijoms, atskleisdami labiau introspektyvų ir psichologinį „laiko“ bei „erdvės“ suvokimą. Priešingai, vyresni dalyviai (40–70 metų) pirmenybę teikė metaforinėms ir konkrečioms asociacijoms, atspindinčioms tradicinius pasaulėvaizdžius. Šie skirtumai buvo statistiškai reikšmingi ir išryškino kultūrinio pažinimo poslinkius modernybės įtakoje. Teorinį tyrimo indėlį galima suformuluoti taip: kultūrose, turinčiose klajoklių paveldą, erdvinės metaforos atlieka struktūriškai formuojantį vaidmenį konstruojant tapatybę ir emociniu reikšmingumu pranoksta laiko kategorijas. Ši išvada išplečia konceptualiosios metaforos teoriją, kuri iki šiol daugiausia buvo tikrinama sėslių kultūrų duomenimis. 16 Siūlomi keturių komponentų modeliai – „laikui“ (emocija, vertė, judėjimas, ciklas) ir „erdvei“ (tėvynė, laisvė, tyla, tapatybė) – gali būti lyginamoji sistema tarpkultūriniams tyrimams, apimantiems tiurkų, Vidurinės Azijos ir posovietines kalbines bendruomenes. Filosofinių „laiko“ ir „erdvės“ interpretacijų kazachų mintyje nagrinėjimas suteikia gilesnių įžvalgų apie unikalius tautos kultūros ir istorijos aspektus. Tradicinės „laiko“ ir „erdvės“ sampratos, praturtintos simbolinėmis reikšmėmis ir religiniais ritualais, yra esminis Kazachstano kultūros paveldo elementas. Siekiant išsaugoti tradicines vertybes ir kartu kritiškai vertinti besiformuojančias „laiko“ ir „erdvės“ sampratas, būtinas nuolatinis dialogas su globalizacijos skatinamais pokyčiais, išdėstytais įvade. Perspektyvios tolesnių tyrimų kryptys apima: lyginamąją „laiko“ ir „erdvės“ konceptualizacijos analizę tiurkų kalbose (kazachų, kirgizų, uzbekų, turkų), siekiant atskirti tiurkų tautoms bendrą branduolį nuo kultūriškai specifinių dėsningumų; konceptualiųjų metaforų dinamikos išilginį stebėjimą toje pačioje respondentų kohortoje; ir kazachų bei rusų kalbų dvikalbystės poveikio konceptualizacijos struktūrai tyrimą, atsižvelgiant į metaforinio perkėlimo ir sluoksniavimosi procesus. Be to, įkūnytų metaforų eksperimentinis tyrimas, taikant kognityvinės psichologijos metodus, tokius kaip parengimas ir akių judesių sekimas, leistų patikrinti nustatytų asociacijų veikimą implicitinės informacijos apdorojimo lygmeniu. Praktinė vertė Šio tyrimo rezultatai yra praktiškai vertingi kuriant kultūriškai jautrią mokomąją medžiagą kalbų mokymui, filosofijai ir pilietinės tapatybės formavimui, ypač Kazachstano viduriniame ir aukštajame moksle. Atpažinus kartų skirtumus konceptualizuojant „laiką“ ir „erdvę“, pedagogai gali pritaikyti ir ugdymo turinį, ir mokymo metodikas prie mokinių pasaulėvaizdžio. Be to, įžvalgos apie kazachų kalbai būdingas metaforines ir simbolines struktūras yra vertingos vertėjams, lingvistams ir tarpkultūrinės komunikacijos specialistams. Toks supratimas ypač svarbus tais atvejais, kai reikia išsaugoti kultūriškai reikšmingas asociacijas. Tyrime nustatyta keletas įtampų, kurias verta tikslingai ištirti. Toje pačioje respondentų grupėje egzistuoja ciklinis ir linijinis „laiko“ suvokimas: asociacijos su metų laikais ir pasikartojimu reiškiasi greta negrįžtamumo ir likimo asociacijų. Įtampa tarp „erdvės kaip laisvės“ ir „erdvės kaip įsišaknijimo“ atspindi priešingas orientacijas ir gali rodyti istorinį perėjimą nuo klajokliško prie sėslaus gyvenimo būdo. Dar vienas neatitikimas išryškėja jaunesnių respondentų laiko duomenyse: instrumentinės asociacijos („laikrodis“) ir egzistencinės asociacijos („gyvenimas“, „likimas“) pasireiškia tos pačios kohortos atsakymuose. Šis skirtumas rodo atotrūkį tarp funkcinių laiko valdymo sistemų ir filosofiškai paveiktos laiko sąmonės. REFERENCES Ahn Elise S., Smagulova Juldyz 2022: English Language Choices in Kazakhstan and Kyrgyzstan. – World Englishes 41(1), 9–23. DOI: https://doi.org/10.1111/weng.12552. Alcaraz Carrión Daniel, Valenzuela Javier 2021: Duration as Length vs Amount in English and Spanish: A Corpus Study. – Metaphor and Symbol 36(2), 74–84. DOI: https://doi.org/10.1080/10926488.2021.1887706. 17 Alcaraz Carrión Daniel, Valenzuela Javier 2022: Time as Space vs. Time as Quantity in Spanish: A Co-Speech Gesture Study. – Language and Cognition 14(1), 1–18. DOI: https://doi.org/10.1017/langcog.2021.17. Altayev Zhakypbek, Imanbayeva Zhuldyz 2021: Values of Traditional Kazakh Culture. – Central Asian Journal of Art Studies 6(2), 10–24. DOI: https://doi.org/10.47940/cajas.v6i2.373. Apoifis Nicholas 2024: Social Movement Theory and Collective Identity. – Anarchy in Athens, Manchester: Manchester University Press, 18–44. DOI: https://doi.org/10.7765/9781526184368.00007. Beknazarova Ulzhan 2022: Linguistic Metaphor of Time Concept in Kazakh Cognition. – Bulletin of the Karaganda University 105(1), 102–109. DOI: https://doi.org/10.31489/2022ph1/102–109. Broccias Cristiano 2021: Cognitive Grammar. – The Routledge Handbook of Cognitive Linguistics, eds. W. Xu, J. R. Taylor, London: Routledge, 30–42. DOI: https://doi.org/10.4324/9781351034708–4. Bundgaard Peer F. 2019: The Structure of Our Concepts: A Critical Assessment of Conceptual Metaphor Theory as a Theory of Concepts. – Cognitive Semiotics 12(1), [1–11]. DOI: https://doi.org/10.1515/cogsem–2019–2010. Buzsáki György, Tingley David 2018: Space and Time: The Hippocampus as a Sequence Generator. – Trends in Cognitive Sciences 22(10), 853–869. DOI: https://doi.org/10.1016/j.tics.2018.07.006. Callizo Romero Carmen 2023: Time Conceptualization Across Cultures and Religions: Doctoral Dissertation, Granada: Universidad de Granada. Chen Lei, Chengbing Wang 2022: The Influence of Virtual Space on Contemporary Identity: The Perspective of Philosophy. – Filosofija. Sociologija 33(1), 32–39. Internet Access: https://www.ceeol.com/search/article-detail?id=1035947 [accessed 20.04.2026]. Chen Yidi, Gao Lingling, Sheng Zhengyu, Ma Jinjin, Guo (Hannah) Xiaohan, Lippke Sonia, Gan Yiqun 2022: Interdependent Self-Construal Moderates the Relationship Between Pro-Generation Investment and Future Orientation: A Cross-Cultural Comparison. – Journal of Adolescence 94(7), 1008–1021. DOI: https://doi.org/10.1002/jad.12082. Clark Andy 2019: Consciousness as Generative Entanglement. – The Journal of Philosophy 116(12), 645–662. DOI: https://doi.org/10.5840/jphil20191161241. Conte Cecilia 2025: Deconstructing the Concept of the “Nomad” in Central Eurasia. – Nomadic Peoples 29(2), 232–255. DOI: https://doi.org/10.3828/whpnp.63837646691076. Demirden Ahmet 2021: The Critical Examination of Social Identity Theory. – Politik Psikoloji Dergisi 1(2), 39–56. Internet Access: https://www.politikpsikolojidergisi.com/index.php/pub/article/view/7 [accessed 20.04.2026]. Dosmurz inov Rustem 2023: Pre-Islamic World Views of the Kazakh People: From the End of the 19th to the Beginning of the 21st Century. – TRAMES 27(77/72), 415–438. DOI: https://doi.org/10.3176/tr.2023.4.06. 18 Fiddler Michael 2024: Conceptual Metaphor in Areal Perspective: Time, Space, and Contact in the Sinosphere. – Language and Cognition 16(2), 452–480. DOI: https://doi.org/10.1017/langcog.2023.41. Filipović Luna, Ibarretxe-Antuñano Iraide 2019: Motion. – Cognitive Linguistics–Key Topics, eds. E. Dąbrowska, D. Divjak, Berlin: Mouton de Gruyter, 87–108. Giddens Anthony 2023: Modernity and Self-Identity. – Social Theory Re-Wired: New Connections to Classical and Contemporary Perspectives, eds. W. Longhofer, D. Winchester, London: Routledge, 477–484. DOI: https://doi.org/10.4324/9781003320609–62. Götzelmann Michael 2021: Stitching Time and Space: The Functions of Temporal Comparisons in Utopias and Beyond. – Time & Society 30(4), 581–597. DOI: https://doi.org/10.1177/0961463X211046149. Gu Yan, Zheng Yeqiu, Swerts Marc 2019: Which Is in Front of Chinese People, Past or Future? The Effect of Language and Culture on Temporal Gestures and Spatial Conceptions of Time. – Cognitive Science 43(12), [1–32]. DOI: https://doi.org/10.1111/cogs.12804. Halbwachs Maurice 2020: On Collective Memory, transl. by L. A. Coser, Chicago: University of Chicago Press. Hanink Emily A., Koontz-Garboden Andrew 2025: Possession in Categorization across Language and Category. – Linguistic Inquiry, [1–15]. DOI: https://doi.org/10.1162/ling_a_00547. Iskakova Zulfiia E. 2023: Religious and Philosophical Context in the Creative Heritage of the Great Representatives of Kazakh and Indian Culture (Shakarim, Iqbal). – Journal of Oriental Studies 104(1), 83–94. DOI: https://doi.org/10.26577/JOS.2023.v104.i1.010. Jang Gyewon, Tinker Sachs Gertrude, Hye Park Jee 2023: Conflicting Understandings of Multicultural Society, Global World, and English: Multimodal Content Analysis of 5 Korean Elementary EFL Textbooks. – Critical Inquiry in Language Studies 21(2), 153–176. DOI: https://doi.org/10.1080/15427587.2023.2198130. Kapitańska Martyna 2024: Treating Time as Space in Polish: Metaphors and Metaphorical Expressions. – Beyond Philology an International Journal of Linguistics, Literary Studies and English Language Teaching 21(4), 49–72. DOI: https://doi.org/10.26881/bp.2024.4.02. Khabizhanova Gulnara, Mensitova Gulzinat 2025: The Formation of Native Land Imagery in Traditional Kazakh Society: On the Example of Historical Toponyms of Western Kazakhstan. – Turkic Studies Journal 7(3), 106–126. DOI: https://doi.org/10.32523/2664-5157-2025-3-106-126. Khamit Aidar, Smagambet Bayan, Tabyldieva Oryngul, Arashova Nabat, Tolebergenova Aigerim 2025: Language Attitudes of Kazakh Youth: An Analysis of the Regional Aspect. – European Journal of Language Policy 17, 307–331. DOI: https://doi.org/10.3828/ejlp.2025.16. Khatin-Zadeh Omid, Banaruee Hassan, Reali Florencia, Tirado Carlos, Ruiz-Fernández Susana, Yamada Yuki, Wang Ruiming, Nicolas Robin, Khwahileh Tariq, Szychowska Malina, Vestlund Johanna, Correa Juan Carlos, Farsani Danyal, Butcher Natalie, Som Bidisha, Volkonskii Ivan, Plevoets Koen, Marmolejo-Ramos Fernand 2023: 19 Metaphors of Time Across Cultures. – Journal of Cultural Cognitive Science 7(3), 219–231. DOI: https://doi.org/10.1007/s41809-023-00125-3. Kogay Elmira R. 2018: The Concept of “time” in Signature Worldview of Anatoliy Kim. – Eurasian Journal of Philology: Science and Education 169(1), 108–114. Internet Access: https://philart.kaznu.kz/index.php/1-FIL/article/view/2157 [accessed 20.04.2026]. Kossyn Merey 2024: Genealogy of Being in Postcolonial Kazakh Culture: Re-Reading the Words of Edification. – Comparative Literature: East & West 8(2), 196–206. DOI: https://doi.org/10.1080/25773618.2024.2433842. Kövecses Zoltán 2021: Standard and Extended Conceptual Metaphor Theory. – The Routledge Handbook of Cognitive Linguistics, eds. W. Xu, J. R. Taylor, London: Routledge, 191–203. DOI: https://doi.org/10.4324/9781351034708-14. Kuzenbayeva Gulzhana 2021: Comparative Analysis of the Image of Kazakh in the Russian and Indian Linguistic Consciousness. – Eurasian Journal of Philology: Science & Education 184(4), 71–78. DOI: https://doi.org/10.26577/EJPh.2021.v184.i4.ph7. Kuzenbayeva Gulzhana 2023: Axiological Dimension of Citizenship and Patriotism in a Worldview of Kazakhs: A Psycholinguistic Study. – East European Journal of Psycholinguistics 10(1), 116–135. DOI: https://doi.org/10.29038/eejpl.2023.10.1.kuz. Lakoff George, Johnson Mark 2020: Conceptual Metaphor in Everyday Language. – Shaping Entrepreneurship Research, eds. S. Sarasvathy, N. Dew, S. Venkataraman, London: Routledge, 475–504. Internet Access: https://www.taylorfrancis.com/chapters/edit/10.4324/9781315161921-21/conceptual-metaphor-everyday-language-lakoff-johnson [accessed 16.06.2026]. Lupyan Gary, Lewis Molly 2019: From Words-as-Mappings to Words-as-Cues: The Role of Language in Semantic Knowledge. – Language, Cognition and Neuroscience 34(10), 1319–1337. DOI: https://doi.org/10.1080/23273798.2017.1404114. Massey Doreen 2020: Politics and Space/Time. – Routledge Handbook of Gender and Feminist Geographies, ed. A. Datta, London: Routledge, 102–117. DOI: https://doi.org/10.4324/9781315164748-11. Michaels Debbie 2025: When Past Meets Present: Transference, Art, and Affectivity in Reflexive Research. – Reflective Practice 26(6), 795–807. DOI: https://doi.org/10.1080/14623943.2025.2504093. Miller Carol A. 2006: Developmental Relationships Between Language and Theory of Mind. – American Journal of Speech–Language Pathology 15(2), 142–154. DOI: https://doi.org/10.1044/1058–0360(2006/014). Obradović Sandra, Bowe Mhairi 2021: The Nation in Context: How Intergroup Relations Shape the Discursive Construction of Identity Continuity and Discontinuity. – British Journal of Social Psychology 60(2), 490–508. DOI: https://doi.org/10.1111/bjso.12413. Olzhabayev Bekarys Koblanuly, Pangereev Abat Sh., Soylemez Orhan 2022: The Concept “Туған жер” in the Folklore of the Kazakh People. – Keruen 77(4), 62–74. DOI: https://doi.org/10.53871/2078–8134.2022.4–05. Olzhabayev Bekarys Koblanuly, Soylemez Orhan 2024: The Concept and Conceptual Field “native land” in Kazakh Folklore. – Keruen 83(2), 249–259. DOI: https://doi.org/10.53871/2078–8134.2024.2–19. 20 Pitt Benjamin, Casasanto Daniel 2020: The Correlations in Experience Principle: How Culture Shapes Concepts of Time and Number. – Journal of Experimental Psychology: General 149(6), 1048–1070. DOI: https://doi.org/10.1037/xge0000696. Reese Gerhard, Rosenmann Amir, Cameron James E. 2019: The Psychology of Globalization: Identity, Ideology, and Action, London: Academic Press. Röck Tina 2019: Time for Ontology? The Role of Ontological Time in Anticipation. – Axiomathes 29(1), 33–47. DOI: https://doi.org/10.1007/s10516-017-9362-2. Ryskaliyev Tlekžan. K., Esengaliyeva Venera A., Sarkulova Galiya S., Sarkulova Manifasta B. 2023: On the Originality of Kazakh Philosophy. Bulletin of the Karaganda University. – History 111(3), 226–235. DOI: https://doi.org/10.31489/2023hph3/226-235. Sadirova Kulzat K., Zhazykova Raushan B., Yessenova Kalbike U., Sapina Sabira M., Mirov Orynbasaruly Mukhtar, Abdirova Sholpan G. 2024: The Manifestation of Mythical Cognition in Toponyms: On the Material of the Turkic Languages. – Eurasian Journal of Applied Linguistics 10(1), 92–103. Internet Access: https://ejal.info/menусcript/index.php/ejal/article/view/686/256. Sadirova Kulzat K., Abdirova Sholpan, Kultanbayeva Nurgul, Yermekbayeva Gulmira, Saduakas Nurbol, Zhazykova Raushan B. 2023: Delving into the Concepts of “Authority” and “Politics”: An Associative Word Analysis in Kazakh, Russian, and English. – International Journal of Society, Culture & Language 11(3), 130–145. DOI: https://doi.org/10.22034/ijscl.2022.1971917.2819. Small Mario L., Adler Laura 2019: The Role of Space in the Formation of Social Ties. – Annual Review of Sociology 45(1), 111–132. DOI: https://doi.org/10.1146/annurev-soc-073018-022707. Sternin Joseph A. 2020: Interpretation Problems of Associative Experiments. – Questions of Psycholinguistics 3(45), 110–125. DOI: https://doi.org/10.30982/2077-5911-2020-45-3-110-125. Tejada-Gallardo Claudia, Blasco-Belled Ana, Alsinet Carles 2021: Feeling Positive Towards Time: How Time Attitude Profiles are Related to Mental Health in Adolescents. – Journal of Adolescence 89, 84–94. DOI: https://doi.org/10.1016/j.adolescence.2021.04.002. Worrell Frank C., Andretta James R. 2019: Time Attitude Profiles in American Adolescents: Educational and Psychological Correlates. – Research in Human Development 16(2), 102–118. DOI: https://doi.org/10.1080/15427609.2019.1635860. Zeinullin Raimbek, Kudaibergenova Nazgul, Aidarbekov Zeinabil, Kuranbek Asset, Gabitov Tursun 2026: Understanding Nauryz among Kazakhs and Nogais: The Cyclical Concept of Time and Cultural Renaissance. – Frontiers in Communication 10, [1–9]. DOI: https://doi.org/10.3389/fcomm.2025.1693748. Zhangalieva Ainur, Yessim Garifolla, Rakhmatullina Zugura 2024: Philosophical Interpretation of Time and Space in the Kazakh Falsafe. – Adam Alemi 99(1), 26–32. DOI: https://doi.org/10.48010/aa.v99i1.510. Zhao Xia, Zheng Yi, Zhao Xincheng 2023: Global Bibliometric Analysis of Conceptual Metaphor Research over the Recent Two Decades. – Frontiers in Psychology 14, [1–16]. DOI: https://doi.org/10.3389/fpsyg.2023.1042121. Zharkynbekova Sholpan, Ayupova Gulbagira, Galiyeva Bakhty, Shakhputova Zukhra, Zabrodskaja Anastassia 2025: Ethno–Linguistic Identity of Kazakhstani Student 21 Youth in Modern Multinational Context of Kazakhstan (Sociolinguistic Analysis of Empirical Research). – Languages 10(2), [1–25]. DOI: https://doi.org/10.3390/languages10020033. Zhiyenalina Aizhan, Anishchenko Olga, Zharkynbekova Sholpan 2024: Value Perception of the Chronotope in the Author’s Discourse (Based on the Works of Kazakh Authors). – Open Cultural Studies 8(1), [1–12]. DOI: https://doi.org/10.1515/culture-2024-0025. Appendix Questions for the Associative Experiment 1. What associations emerge when you encounter the terms “time” or “space”? 2. What is the first word that comes to mind? 3. What additional words arise upon further reflection? 4. Which emotions or affective states do you connect with “time” and “space”? 5. What proverb, saying, or poetic reference related to “time” and “space” occurs to you? 6. How would you characterize the significance of “time” and “space” in your life? 22