Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą.

336 Peržiūros - 0 Atsisiuntimai

Peržiūra

Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #0 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #1 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #2 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #3 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #4 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #5 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #6 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #7 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #8 Socialinis tikrovės konstravimas pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. #9

Ištrauka

P. Berger‘is, T. Luckmann‘as „SOCIALINIS TIKROVĖS KONSTRAVIMAS“TURINYSĮVADAS2TEORINĖ DALIS31. Kasdienis ikiteorinis žinojimas32. Socialinis tikrovės konstravimas32.1. Habitualizacija42.2. Eksternalizacija42.3. Legitimacija42.4. Objektyvacija42.5. Institucionalizacija53. Socializacija6Interpretacinė dalis7IŠVADOS8DISKUSINIAI KLAUSIMAI9LITERATŪROS SĄRAŠAS10ĮVADASSocialinėje visuomenėje pokyčiai vyksta kone kasdien. O tuos pokyčius įtakoja ne kas kitas, kaip patys socialinės visuomenės nariai – vieni ar kiti asmenys. Pasirinkta tema yra „Socialinis tikrovės konstravimas“ pagal P. Berger‘į ir T. Luckmann‘ą. P. Berger‘is ir T. Luckmann‘as buvo žymiausi žinojimo sociologijos atstovai, kurie atliko fenomenologinę kasdienio gyvenimo tikrovės analizę, pateikė primatinę žinojimo sociologijos problemų sampratą bei pademonstravo, kaip ji taikoma subjektyviai sąmonei. Jie teigė, jog konkretiems socialiniams kontekstams būdingos specifinės „tikrovės“ ir „žinojimo“ sankaupos. Vadinasi, žinojimo sociologija nagrinėja visa tai, kas visuomenėje suvokiama kaip „žinojimas“, nepaisant, ar jis galutinai pagrįstas, ar kokiais nors kriterijais neparemtas. Todėl teigiama, kad žinojimo sociologija analizuoja socialinį tikrovės konstravimą. Pasirinkta tema yra aktuali, nes būtina suvokti, iš kokių smulkmenų ir kokiomis aplinkybėmis visuomenė konstruoja socialinę aplinką ir socialinę tikrovę, kurioje gyvena, kokias vizijas turi ir kaip jos pildosi. Svarbu žinoti, kaip tam tikri dalykai tampa šablonais arba tiesiog standartais, į kuriuos visuomenė stengiasi įtilpti, kaip vienas ar kitas faktas tampa nusistovėjusiu stereotipu ir visuomenė įsitikinusi, kad turi būti taip, o ne kitaip. Įdomu tai, kaip institucijos formuoja individo, visuomenės požiūrį ir vystymąsi, nustato taisykles, kurių jis privalo laikytis. Darbo tikslas: Išanalizuoti socialinės tikrovės konstravimo aspektus.TEORINĖ DALIS1. Kasdienis ikiteorinis žinojimasTeorinis žinojimas yra labai maža dalis to, kas visuomenėje laikoma žinojimu. „Pirmasis žinojimas apie institucinę tvarką yra ikiteorinis žinojimas“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Tai visų žinių apie socialinį pasaulį, suma: elgesio normų, moralinių principų, priesaikų, patarlių, priežodžių, vertybių, tikėjimų ar mitų sankaupa. Ikiteoriniame lygmenyje kiekviena institucija perduoda savo sukauptą patirtį ir žinias, elgesio taisykles, normas iš kartos į kartą. „Toks žinojimas yra suinstitucintą elgesį motyvuojanti jėga“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Jis apibrėžia ir nustato vaidmenis, kuriuos tenka vaidinti visuomenės nariams konkrečių institucijų kontekste. Žinojimas visuomenėje laikomas savaime suprantamu, jis yra įgyjamas socializacijos metu ir apibrėžia tai, kas gali tapti žinoma ateityje. Taigi žinojimas yra pamatinės visuomenės būties šerdis, jis sukuria kelius, kuriais eksternalizacijos metu kuriamas socialinės visuomenės objektyvus pasaulis. Žinojimas apie visuomenę yra įgyvendinamas dvejopa prasme: objektyvuotos socialinės tikrovės suvokimu ir nuolatiniu bei nesibaigiančiu šios tikrovės kūrimu.2. Socialinis tikrovės konstravimasŽmogus ne tik beprasmiškai egzistuoja pasaulyje, bet ir gyvena kurdamas bei dvasiškai tobulėdamas visuomenėje, be to, jis yra viena iš įvairiarūšės gamtos sudedamųjų dalių. Žmogų valdo kontrastingi stimulai, kurie gali būti kryptingi ir nekryptingi, bet jo organizmas sugeba prisitaikyti įvairiose gyvenimo ir veiklos situacijose. Žmogus kaip asmenybė vystosi sąveikaudamas su aplinka, neatsiejamai nuo gamtinės aplinkos, kultūrinės ir socialinės tvarkos. „Nėra žmogaus prigimties kaip biologiškai fiksuoto substrato, lemiančio socialinių kultūrinių darinių įvairovę. Yra tik žmogaus prigimtis, suprantama kaip antropologinės konstantos, kurios apriboja žmogaus socialinius kultūrinius darinius ir leidžia jiems egzistuoti“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Taigi, žmogus kuria pats save, savo asmenybę. Kai organizmas baigia vystytis, susiformuoja žmogiškasis Aš, žmogus- individas, asmenybė. Genetika- įgimtų ir paveldėtų žmogaus organizmo požymių visuma, todėl ji labai svarbi žmogaus fiziologiniam vystymuisi, bet vis dėlto neturi lemiamos įtakos brandžios asmenybės, visuomenės nario susiformavimui. Žmonės visuomenėje susikuria tam tikrą juos tenkinančią aplinką, kurioje gyvena, dirba ir kuria, jos socialinius, kultūrinius ir psichologinius aspektus. Brandi ir dvasinga asmenybė negali formuotis, kai individas yra priverstinai izoliuotas nuo visuomenės, jos narių. 2.1. Habitualizacija Žmogaus veiklą galima habitualizuoti. Habitualizacija- tai procesas, kuris numato. kad jau praeityje įvykusį veiksmą vėl bus galima atlikti ateityje tokiu pat būdu, tik sutaupant ir neeikvojant papildomų pastangų. „Habitualizuoti veiksmai išlieka prasmingi individui, nors šių veiksmų prasmės bendrajame jo žinojimo bagaže tampa rutiniškos“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Individas laiko jas savaime suprantamomis ir atsižvelgia kurdamas savo ateities projektus. Tai išlaisvina individą nuo sprendimų priėmimo naštos, įtempto ir kankinančio galvojimo. 2.2. Eksternalizacija Socialinė tvarka yra žmogaus darbo, veiklos kūrinys, jo nenutrūkstanti kūryba. „Žmogus kuria ją nuolatos save eksternalizuodamas. Socialinė tvarka nėra ,,daiktų prigimties“ dalis ir jos negalima kildinti iš „gamtos dėsnių“. Socialinė tvarka egzistuoja tik kaip žmogaus veiklos kūrinys“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Žmogus negali gyventi nuolat užsisklendęs savyje ir neturėdamas tikslo. Jis turi pastoviai eksternalizuoti save per įvairią kuriančią veiklą. Tai lemia jo sudėtingas biologinis aparatas, tačiau žmogaus organizmas yra nestabilus ir, deja, netobulas, todėl būtina, kad žmogus susikurtų stabilią savo elgesio ir egzistavimo aplinką. Individas privalo valdyti savo stimulus- tai būdina sąlyga socialinei tvarkai kurti, jai egzistuoti. 2.3. Legitimacija„Legitimacija – įteisinimas“(Tarptautinių žodžių žodynas., 1985) - tai būdai, dažnai pripažinti įstatymais, kuriais galima paliudyti, paaiškinti ir pateisinti tam tikrus veiksmus. „Besiplečianti institucinė tvarka iškelia ir atitinkamą legitimacijų skliautą. Nauja karta išmoksta šias legitimacijas vykstant tam pačiam procesui, kurio metu ji įtraukiama į institucinę tvarką“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). 2.4. Objektyvacija„Objektyvacija - procesas, kai eksternalizuoti žmogaus veiklos produktai įgyja objektyvų, daiktinį, sudaiktintą pobūdį“(Tarptautinių žodžių žodynas., 1985). Visas institucinis pasaulis tėra objektyvuota žmogaus veikla. Asmuo suvokia socialinį pasaulį kaip objektyvų, tačiau šis pasaulis neįgyja ontologinio statuso, kuris yra nepriklausomas nuo jį sukūrusio žmogaus veiklos. Žmogus ir jo socialinis pasaulis nuolat ir nenutrūkstamai sąveikauja vienas su kitu. „Eksternalizacija ir objektyvacija yra vykstančio dialektinio proceso momentai. Trečiasis procesas – internalizacija. Jau įmanoma matyti fundamentalų šių trijų dialektinių momentų ryšį socialinėje tikrovėje. Kiekvienas iš jų susijęs su esmine socialinio pasaulio charakteristika“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Socialinė visuomenė, kuri yra suvokiama kaip objektyvi tikrovė, yra žmogaus kūrinys, o žmogus- visuomenės kūrinys, kuriantis ją ir tampantis tos visuomenės taisyklių ir normų vykdytoju. Socialinis pasaulis gali keistis, kisti, priklausomai nuo individų norų ir poreikių, todėl apie tobulą socialinį pasaulį pagrįstai galėsime kalbėti tik tada, kai subręs nauja ir brandesnė karta.2.5. Institucionalizacija„Institucionalizacija vyksta visada, kai įvairaus tipo veikėjai abipusiai tipizuoja habitualizuotus veiksmus. Institucijas sudarančių habitualizuotų veiksmų tipizacijos visada yra bendros. Jas suvokia visi konkrečios socialinės grupės nariai, o pati institucija tipizuoja tiek individualius veikėjus, tiek ir individualius veiksmus“(Berger‘is P. ir Luckmann‘as T., 1999). Institutų paskirtis – organizuoti veiklą, tenkinant socialinius poreikius. Socialiniai institutai – tai yra ne kas kita, kaip organizuotos individų bendrijo